Julius Kvedarauskas

Pergalė ir pralaimėjimas

(Teorinis pranešimas LHPA metinei konferencijai. Vilnius, 2000 m. lapkričio 25)

Šią temą noriu panagrinėti remdamasis tiek pagrindinėmis filosofijos, psichologijos teorijomis, tiek svarbiausiais šiais metais Lietuvoje, LHPA gyvenime vykusiais įvykiais, tiek ir asmenine patirtimi.

Objektyvi psichologija tyrinėdama gyvenimą labiau domisi psichikos būsenomis- depresija, manija, tuo tarpu fenomenologinės psichologijos kryptys labiau akcentuoja individualius patyriminius gyvenimo įvykius. Norisi pastebėti, kad įvykis ir būsena nėra skirtingi viens nuo kito nepriklausantys reiškiniai. Jie išsidėsto kontinuume, priklausomai nuo pasikartojimo dažnumo. Du įvykius- pergalę ir pralaimėjimą atitinka dvi pastovios būsenos- laimė ir neviltis. Kuomet mano gyvenime padaugėja pralaimėjimų, aš pasineriu į vis gilesnę depresiją, o dažnai išgyvenamas laimėjimas tampa ta pačia šaknimi prasidedančia laimės būsena.

Nuo seniausių laikų vienas iš filosofijos, o vėliau ir psichologijos tyrinėjimo objektų buvo laimingas gyvenimas. Laimė- amžinas egzistencinis klausimas, kuriam taip ir nepavyksta surasti jokio konkretesnio apibrėžimo. Tai lieka individualu. Kita vertus, žmogus turi polinkį siekti savo gyvenime pastovių, ilgalaikių dalykų- būsenų. Taip jis linkęs siekti ilgos pastovios laimės. Mums norisi pasiekti laimę- amžino gerbūvio būseną, panašią į nirvaną. Deja, egzistencinis gyvenimas dažniausiai mus apdovanoja viso labo atskirais įvykiais ir užuot mėgavusis ilga laime tenka pasitenkinti trumpalaikiais laimėjimais. Taigi, laimę kaip būseną galima būtų apibūdinti kaip eilę atskirų įvykių – laimėjimų. Laimei priešingą neviltį- kaip eilę pralaimėjimų.

Jeigu pažvelgti istoriškai, Europos civilizacija yra nuolatiniame blaškymesi tarp šių dviejų polių- pergalės ir pralaimėjimo:

Graikija. Pergalės kulto Graikijoje palikimą šiandieną byloja Deivė Nikė, gyva ant sportinės aprangos emblemose. Kaip laimėti ir pasiekti laimingą gyvenimą- esminė antikos problema. Klestėjimas, pergalės, kultūrinis augimas, pažinimas- tokiom gana abstrakčiom sąvokom galima apibūdinti graikų gyvenimą. Epikūras teigė- gamtą reikia pažinti, nes tai padės pasiekti laimę. Apsišvietęs protas nustato, ką galima vadinti laime, ką ne. Džiaugsmas, malonumai padeda tapti laimingu. Stoikams taip pat rūpi, kaip laimėti –laimės jie siekia racionalumu.

Į pergales orientuojasi ir romėnai. Seneka- likimas mus nugalės jeigu mes jo viso nenugalėsim.

Viduramžiai- pralaimėjimų laikotarpis. Tarp mąstančių žmonių vyrauja neviltis dėl realaus gyvenimo. Viduramžiai apibūdinami kaip tamsos, nevilties, pralaimėjimų epocha. Romos imperija žlunga, prasideda barbarų antplūdžiai. Gausėjant pralaimėjimų, stiprėja religingumas, krikščionybė. Apie pralaimėjimą moko krikščionybė. Pralaimėti moko Kristus- jeigu gavai per vieną žandą- atsuk ir kitą. Šalia pralaimėjimo sau vietą atranda tikėjimas. Tikėjimas nebe kaip pasitikėjimas savo neišsemiamomis galiomis, bet tikėjimas aukštesne valia.

Renesansas. Žmogus vėl įtiki pergale. Mokslo ir Technikos pergalės žadina pasitikėjimą savimi , išauga valdžios pojūtis. Žmogus tampa pasaulio centru. Humanizmas, kaip pergalės filosofija, teigia- kiekvienas žmogus vertingas, gali laimėti, turi teisę į laimę, į pergalę. Viską galima įveikti, renesanso herojai drąsūs, tvirti. Atsiranda nauja laimėtojų religija reformacija. Dominuoja noras laimėti, valdyti. Laimėjimo siūloma siekti bet kokiomis priemonėmis. Makiavelio teiginiai- tikslas pateisina priemones, laimėjimo galima siekti bet kokiomis priemonėmis, nugalėtojai neteisiami. Pergalę galima numatyti, suplanuoti. Bet kokios galimos teigiamos pralaimėjimo pusės atmetamos. Renesansas atmeta dalį realybės, palikdamas tik tai, kas gali vesti į pergalę.

Pergalių amžius tęsiasi ilgai, prie pralaimėjimo vėl sugrįžta A.Šopenhaueris, kuriam žmogus tampa nebe visatos nugalėtoju, o gėdos dėme gamtoje, pasaulis netobulas ir blogas, o egzistavimas- nuolatinis nepasitenkinimas ir kančia. Anot Šopenhauerio, laimės nėra, žmogus pačiu savo egzistavimu išsiskiria su laime. Šopenhaueris siūlo išeitį- ramiai pralošinėti, apriboti savo valią, taip atsiduriant ties nebūties slenksčiu.

Bene labiausiai pralaimėjimą išaukštino danų filosofas S. Kierkegaard’as. Kadangi šios dienos tematika vienaip ar kitaip susijusi su religija, svarbu paminėti, kad Kierkegaard’o kūryboje galime rasti pergalės ir pralaimėjimo religinį kontekstą. Kad savyje užaugintų tikėjimą, žmogus privalo išmokti pralaimėti. “ Begalinė rezignacija yra paskutinė pakopa, po kurios jau eina tikėjimas, nė vienas, neatlikęs šio judesio, neturi tikėjimo.” Jis kalba apie įsikalbėtus dalykus. Taip kaip gali būti įsikalbėta liga, taip pat gali būti įsikalbėta ir sveikata bei laimė.

Tuo tarpu pergalės atstovas- Nyčė, kuris žmogų matė kaip nuolat siekiančią laimėti, galios ir valdžios trokštančią būtybę. Priešingai, negu Kristus, mokęs atsukti priešui kitą žandą, Nyčės herojus Zaratustra sako- jei priešą kokį turit, nereikia jam geru atlyginti už blogį.Jeigu trenkė per kairį, tu trenk per dešinį. Jis siūlo ieškot savo priešo, taiką mylėti tik kaip priemonę naujiems karams. Žmones jis ragina ne taikai, bet pergalei pasiekti.

Jau XXa. apie pralaimėjimą ir pergalę ima kalbėti psichologai. A.Adlerio žmogus jau gimsta nepilnavertiškas, pralaimintis. Vaikystę pripildo gausiais pralaimėjimais, kurių nebepakeldamas jis visam gyvenimui išsikelia tikslus laimėti.

Tuo tarpu bihevioristai nusprendžia, kad pergalės ir pralaimėjimai sąlygoja visą žmogaus elgesį ir tokiu būdu sukuriant dirbtines pergales ar pralaimėjimus, reguliuojant jų dažnumą, galima kurti pageidautiną žmogų.

Kaip priešprieša asmens sumechaninimui iškylančios humanistinės ir egzistencinės psichologijos kryptys akcentuoja pačio žmogaus svarbą įtakojant pergales ir pralaimėjimus jo gyvenime. Humanistinė psichologija siūlo geriau apsižvalgyti savyje ir atrasti tai, kas manyje unikalu, savita ir tokiu būdu laimėti. Norėdama padėti pralaimėjusiam žmogui, humanistinė psichologija įvardina stipriąsias jo kaip pralaimėtojo puses. Tuo tarpu egzistencialistai pralaimėjusiojo net nesiruošia guosti ar siūlyti savo pralaimėjimus nudažyti labiau pergalingomis spalvomis, jie tiesiog priima pralaimėjimus kaip vieną iš duotybių.

Pergalė, pralaimėjimas ir klinikinė psichologija.

Kadangi baigiu savo klinikinės psichologijos studijas, į pergalės-pralaimėjimo santykį norėčiau pažvelgti per žmogų esantį anapus psichinės sveikatos arba ant jos ribos. Kalbant nemoksliškai, tai būtų pralaimėjusio, pralaiminčio arba desperatiškai siekiančio laimėti žmogaus psichologija. O kalbant B.Grebenčikovo žodžiais, tokį labai nesaugų pralaiminčio žmogaus egzistencišką gyvenimą galima aprašyti taip – Žyzn, kak neliepaja igra, gdie proigryš vielyk, a vygryš tak ničtožen, kogda parntniory vašy šuliera, a vychod iz igry už nie vozmožen.

Pergalės –pralaimėjimo patologija ko gero pradeda vystytis jau vaikystėje. Žmogus jau gimdamas atsineša poreikį pralaimėti. Tuo pačiu pralaimėjimas, kaip įvykis, nuo pat vaikystės tampa svarbia asmenybės augimo sąlyga. Jeigu vaikui neleidžiama pralaimėti (pargriūti, nusišnekėti, nusileisti), jeigu dirbtinai kuriama tik jį skatinanti ir stimuliuojanti aplinka, tikėtina kad augs desperatiškai visur laimėti siekianti asmenybė. Paauglystėje dar labiau tokią kuriamą laimėtojo asmenybę apsunkins visur laimintys dievaičiai, su kuriais jis identifikuojasi. Viena iš asmenybės vystymosi sąlygų- leidimas pralaimėti, apsaugant nuo dirbtinai sukurtų pergalių.

Vienas patologinių bruožų- visiška priklausomybė nuo pergalių, labai didelis noras visur laimėti. Laimėjimas, suteikiantis laikiną pranašumo pojūtį gali būti viso labo tik iliuzija, anot Adlerio, viso labo tik padedanti užsimiršti savo menkavertiškumą. Kiekviena iliuzinė pergalė žmogų tik atitolina nuo didžiausio pralaimėjimo, kuris išstumiamas į pasąmonę ir taip tik didėja jo jautrumas psichikos sutrikimams. Noras laimėti gali pasiekti psichotinę būseną- nacių atvejis. Visur laimintis žmogus galiausiai visiškai paskęsta iliuzijose ir nutolsta nuo realybės. Maniakiškas žmogus gyvena pergalės iliuzijoje.

Sociokultūrinis kontekstas.

Dabar jau mažai kas abejoja dėl svarbaus aplinkos vaidmens psichinių negalavimų atsiradimui. Kokia yra sociokultūrinė aplinka, kurioje gyvena šiandieninis negaluojantis žmogus? Kadangi pastaruoju metu orientuojamasi į vakarus, požiūris į psichikos sutrikimą irgi perimamas pagal vakarų modelį. Daugėja verstinių amerikietiškų klausimynų, o tuo pačiu formuojamas ir vakarietiškas požiūris į sveikatą. Kuriamas sveiko žmogaus kaip visur laiminčio, visagalio žmogaus idealas. Kaip ten bebūtų, dažnai mūsų norai, idealai yra linkę išsipildyti, taip žmogus įsikalba sau nenugalimojo laimėtojo įvaizdį. Vėl norisi prisiminti Kierkegaard’ą, kuris teigė, kad kaip gali būti įsikalbėta liga, taip gali būti įsikalbėta ir sveikata. Tokioje įsikalbėto visagalio laimėtojo iliuzijoje dalinai gyveno dalis tarybinių žmonių, dabar joje gyvena visa Amerika ir didelė dalis Europos. Panašu, kad tarybinis žmogus buvo sąmoningesnis ir labiau suvokė gyvenąs iliuzijoje.

Kai prie vakarietiško laimingo žmogaus idealo pridedamos priemonės jam pasiekti – pramogos, narkotikai, žymiai padidėja rizika sveikam žmogui, esančiam šalia tokio laimingojo pasijusti esant gilioj depresijoj. Tačiau ir čia tokiam atsisakančiam pasiūloma išeitis- gausus moderniausių antidepresantų pasirinkimas. Laisvojoje rinkoje visuomenė individą skatina laimėti, neretai taip juo manipuliuodama. Tą galima stebėti pradedant loterijomis be pralaimėjimų supermarketuose, baigiant žemų pareigų išnykimu, kuomet sekretoriai, prekiautojai tampa menedžeriais, vyr.ekspertais, direktoriais.

Aplinka deja dažnai neleidžia žmogui pralaimėti, puola jį guosti, ieško laimėti padedančių jo savybių. Visuomenės normos neleidžia pralaimėti, pralaiminčius žmones ribodamos. Istorijoje pralaimėjimai dažniausiai sumenkinami, nureikšminami. Sporte, pralaimėjus komandai jos gerbėjai lieka nepatenkinti, išgyvena didelį sunkumą, nes tai aplinkinius priartina prie jų pačių sunkių pralaimėjimų išgyvenimų, kelia nerimą. Tokiu būdu, atmetama arba ignoruojama nemaža dalis žmogiško patyrimo, neišvengiamais pralaimėjimo atvejais asmuo susvetimėja. Prisimenant amerikiečių psichoanalitikę Horney, galima manyti kad nereta neurozių priežastis- būtinybė dalyvauti konkurencijoj į sėkmę. Žvelgiant iš jos pozicijų, vyksta konkurencija tarp pasąmoningų poreikių pralaimėti ir madingos laimėtojų propagandos.

Norint suprasti patologišku laikomą žmogų, svarbu net tik konkrečios psichologinės teorijos rėmai, bet ir reali istorinė- kultūrinė- mitologinė aplinka, kurioje tas žmogus užaugo ir gyvena. Taigi, vargu ar lietuviškos depresijos ar schizofrenijos atvejį gali pilnai paaiškinti kuri nors Austrijoje, Šveicarijoje ar JAV sukurta teorija. Nepaisant vis didėjančio kosmopolitizmo, lietuviška gyvenimo erdvė turi savo specifiką, kurios nežinojo nei Freudas, nei Jungas, nei didieji amerikiečiai humanistai. Neturi Lietuva tokių žymių psichologijos klasikų kaip Freudas ar Jungas, tačiau turi savo kultūrinį ir mitologinį pagrindą, kuriuo galima remtis tyrinėjant lietuvišką psichologinę erdvę. Pralaimėjimo- pergalės vietą lietuviškoje psichologinėje erdvėje norėčiau panagrinėti ją lyginant su kitokia – amerikietiška erdve. Visų pirma, lietuvio tipas- mokantis pralaimėti žmogus Tarpultūriniame kontekste lietuvis psichologiškai stiprus būtent savo sugebėjimu pralaimėti. Amerikietis – amžinas laimėtojas. Amerika prasideda ir baigiasi pergale. Nori gyventi Amerikoj- laimėk. Daugeliui lietuvių duris į Ameriką atidaro pirmoji didžiulė pergalė- Žalios kortos laimėjimas. Išvykstant į Ameriką pralaimėjimo sąvoką geriausia pamiršti, nes amerikiečiui tai ko gero blogiausia, kas gali nutikti.

Kitai iliustracijai pasitelksiu krepšinį, be kurio būtų sunku būtų lietuvišką psichologinę erdvę. Po to kai Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse amerikiečiai tik paskutinėmis sekundėmis išplėšia iš lietuvių pergalę, ‘Tribune’ laikraštyje pasirodo straipsnis su tokiu pavadinimu “one shot from a nightmare” (“1 metimas gelbsti nuo košmaro”).Pralaimėjimas amerikiečiui košmaras.

Ką reiškia pralaimėjimas amerikiečiui, rodo ir istoriniai faktai- olimpiadoje neatsiimami sidabro medaliai. Tokia į komfortą orientuota psichologija pralaimėjimą paverčia simptomu, nuo kurio reikia gydyti arba kurio reikia išvengti. O kad išvengti- keičiama ir manipuliuojama aplinka taip, kad žmogus taptų laimėtoju.

Lietuvis ir sporte visuomet moka priimti pralaimėjimą, tai skatina veikti vystytis tolyn. Sporto pavyzdys verčia atsargiai žiūrėti į pergales. Pergalės lietuviui kelia grėsmę patekti į psichotines būsenas. Kai prieš pusantrų metų Žalgiris tapo Europos čempionais Kaune buvo padaryta nuostolių už porą šimtų tūkstančių litų. Pusė žaidėjų po tokio triumfo išsipardavė užsienio klubams.

Mokėjimą pralaimėti galima laikyti beveik archetipiniu dalyku, kuris formavosi visų pirma veikiant geopolitinėms sąlygoms. Nelemta lietuviui tapti nei Europos nei rytų užkariautojui, o net ir keletas svarbių pergalių nepadėjo išplėsti savo teritorijų, bet greičiau apsiginti nuo priešo invazijos. Realybė tokia, kad šalia Žalgirio (Griunvaldo) pergalės ir Juodąją jūrą siekusios Vytauto didžiosios kunigaikštystės neretai tekdavo būti okupuotam, pralaimėti ir tą realybę priimti. Būtent tai ir formavo savitą lietuvišką psichologiją. Mokančiam pralaimėti lietuviui kiekvienas depresijos, nevilties epizodas neturėtų tapti patologija. Laisvoje visuomenėje deja dažnai nugali ne laisvas žmogaus pasirinkimas interpretuoti savo būsenas, bet laimingo gyvenimo propaganda, paremta laimę atnešančiais antidepresantais, stimuliatoriais, kvaišalais. Būtent pralaimėjimas atsukant dešinę veido pusę kai tau trenkia per kairę gali tarnauti savo tiek fizinės tiek ir psichologinės teritorijos išsaugojimui. Tą įrodė mūsų rytų kaimynai, kai Kutuzovas atsitraukė ir leido Napoleono kariams siaubti Maskvą. Tą galima įvardinti kaip pralaimėjimą vardan pergalės. Tai pralaimėjimas bet ne žlugimas.

Ko gero, vargu ar supras amerikietis ir tipišką lietuvišką pasaką “Eglė Žalčių karalienė”, kurioje užuot sulaukus iškilmingo happiendo, tenka aptikti nemažai pralaimėjimų- pralaimi savo vaikų išduotas Žilvinas, pralaimi ir vaikai ir Eglė, virsdami medžiais. Neįmanoma lietuvio psichologijos paaiškinti Amerikoje sukurtos humanistinės psichologijos rėmuose, nes tam tektų padaryti neįmanoma- pakeisti šią pasaką į Amerikietišką variantą, kuriame viskas turėtų atrodyti maždaug taip- Drebulę tardant, kad išduotų tėvo vardą, pasirodo vaikų teisių gynėjai, apsaugo nuo išdavystės, jos tėvas lieka incognito, jūroje pasirodo saldi pieno puta, Eglė nusispjauna ant savo namiškių, vėl grįžta pas Žilviną ir taip ilgai bei laimingai gyvena. O pati pasaka ko gero turėtų vadintis Eglė Viktorija.

Grįžtant prie tikėjimo temos belieka tikėti, kad iš vakarų ateinančios besąlygiškos vertės, amžinos laimės, gerbūvio, saugumo, visatos užkariavimo idėjos nepakeis mūsų mitologijos, neprivers Žilvino atplaukti saldžia pieno puta, nesusirgdins Eglės amžinos jaunystės iliuzija, o leis toliau su vaikais augti medžių pavidale.

Daug medicininių priemonių ir psichoterapinių metodų siekia išmokyti tokį pralaimintįjį laimėti, kartais desperatiškais būdais. Humanistinė, ypač egzistencinė psichologija siekia padėti pralaimėjusiam žmogui padėti susirasti nišą savo gyvenime.

Pergalė, pralaimėjimas ir psichoterapija.

Tai terapija ne naikinant simptomus, bet ieškanti būdų, kaip gyventi su jais. Kaip išmokti pralaimėti ir vis vien sakyti gyvenimui taip. Psichoterapijoje įvyksta paradoksas- stipresnis gali pralaimėti ir atvirkščiai.

Panašu, kad dažniausiai pagalbos kreipiasi ne norintys pasidalinti savo pergalių džiaugsmu, bet gyvenime pralaimintys žmonės. Sukurti gerą kontaktą, kuris įgalintų atskleisti pačius giliausius žmogaus pralaimėjimus, bandyti kuo pilniau išgyventi tiek praeities pralaimėjimus, tiek ir dabartinę neviltį kaip pralaimėjimą. Terapijos tikslas- pralaimėjimo išgyvenimas ir įsisąmoninimas. Didžiausias pralaimėjimas- mirtis ir kuo žmogus daugiau aš sugebu priimti pralaimėjimų gyvenime, tuo labiau aš esu pasiruošęs savo paskutiniam pralaimėjimui.. Svarbu išbūti kliento pralaimėjime, psichoterapijoj kartais net reiktų sukurti dirbtines sąlygas pralaimėti. V.Franklis ko gero pasiūlytų apsvarstyti pralaimėjimo prasmę. Kiekvienas pralaimėjimas, kaip ir kiekviena liga turi ir apsaugančią funkciją, padeda pamatyti silpną savo asmenybės dalį.

Tokioje terapijoje terapeutas leidžia sau pralaimėti, tuo būdamas pavyzdžiu klientui. Prisipažinimas apie savo neefektyvumą, kliento nesupratimą ir negalėjimą jam padėti- dalis psichoterapeuto darbo. Terapeutas neturėtų stengtis apginti klientą nuo pralaimėjimo. Anot Kierkegaard, gynimas ginamąjį išduoda, paversdamas jį kažkuo tokiu apgailėtinu, ką būtina gelbėti apginant. Ginti reiškia nuvertinti, reikia ne ginti, bet tikėti ir pasitikėti.

Terapijos rezultatas- savo gyvenimo pralaimėjimų priėmimas, sumažėjusi didžiojo pralaimėjimo baimė, atsparumas iš aplinkos kišamoms pergalėms. Sveika ir stipri asmenybė sugeba išgyventi pralaimėjimą, jo nevengia, lygiai kaip ir nevengia pergalės. Toks išgyvenimas galiausiai ima teikti džiaugsmą. Brandi asmenybė iškyla virš laiminčios daugumos, išsivaduoja nuo pergalių, tampa nuo jų nebepriklausoma, atsitiktinai pasitaikančias pergales priima su ramiai, be didelių emocijų. Brandžios asmenybės neskuba laimėti.

Pergalė, pralaimėjimas ir LHPA.

Kaip šis pergalės pralaimėjimo santykis atrodo lietuviškame mūsų humanistiniame egzistenciniame gyvenime?

Šiemet teko dalyvauti daugumoje LHPA renginių. Norėčiau paieškoti lietuviškos humanistinės psichologijos identiteto, kuo ji skiriasi nuo pagrindinių humanistų teoretikų modelių. Visų pirma, tai nėra grynas individualistinis humanizmas iš Rodgers’o, Maslow’o teorijų. Vasaros stovykla, praktinių seminarų diena- labiausiai gryni humanistiniai renginiai- didelė laisvė saviraiškai, vieni kitų priėmimas, tačiau egzistencinis Birstono seminarų gyvenimas įneša į šviesų pergalingą humanistinį gyvenimą ir pralaimėjimą kaip karčią egzistencinę duotybę. Visos egzistencinės duotybės turi savo priešybes, be kurių gyvenimas nebūtų pilnatviškas. Kaip sveikata turi ligą, gyvenimas- mirtį, pergalė pralaimėjimą taip vasariškas Molėtų juokas turi Birstoniskas ašaras. Panašu, kad Lietuviškame humanistinės psichologijos variante nemažą vietą užima egzistencializmas. Tokį humanistiškai egzistencišką šių metų mūsų gyvenimą norisi aprašyti Karlo Rodžerso žodžiais- “Geras gyvenimas tai ne pilnas malonumų gyvenimas, ne turtai ir valdžia, ne pilnos savikontrolės pasiekimas, ne geradarysčių darymas, ne pusiausvyros ir ramybės pasiekimas, tai judėjimas mūsų pačių pasirinktu keliu”.