Abraham H. Maslow

POZITYVAUS POŽIŪRIO Į PSICHOLOGIJĄ KELIAMOS PROBLEMOS1

(A priedas iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

IŠMOKIMAS

Kaip žmonės išmoksta būti išmintingi, brandūs, geraširdžiai, turėti gerą skonį, būti išradingi, išsiugdyti gerą charakterį, prisitaikyti prie naujos situacijos, skleisti gėrį, siekti tiesos, įžvelgti, kas gražu, nuoširdų, tai yra kaip jie, užuot išmokę išoriškai, išmoksta iš esmės (311a)?

Mokomės iš unikalių patirčių, tragedijos, santuokos, tėvystės, pasisekimo, triumfo, įsimylėjimo, ligos, mirties ir t.t.

Mokomės iš skausmo, ligos, depresijos, tragedijos, nesėkmės, senatvės, mirties.

Daug kas iš to, kas laikoma asociaciniu išmokimu, iš tikrųjų yra nukreipimas (225): jis vidinis ir reikalingas realiame pasaulyje, o ne reliatyvus, dirbtinis ir atsitiktinis.

Save aktualizuojantiems žmonėms kartojimas, sugretinimas ir dirbtinis atpildas darosi vis mažiau svarbūs. Turbūt įprastinė reklama jiems nedaro poveikio. Jie daug mažiau linkę į dirbtines asociacijas, mažiau jautrūs užuominoms apie prestižą, apeliacijoms į snobiškumą ir tiesiog beprasmiškam kartojimui. Tokios priemonės jiems gal net daro neigiamą poveikį, nes veikiau juos atgraso negu patraukia. Kodėl tokia didelė šviečiamosios psichologijos dalis, užuot pasidomėjusi tikslais, t. y. išmintimi, supratimu, gebėjimu spręsti, geru skoniu, taip rūpinasi priemonėmis, t. y. pažymiais, laipsniais, įskaitomis, diplomais?

Mes dar nepakankamai žinome, kaip įgyjamos emocinės nuostatos, skoniai, preferencijos. Mokymasis „iš širdies” buvo ignoruojamas.
——————————————-
1 Šį priedą aš pakoregavau tik šiek tiek, kadangi (1) daugelis iš čia dėstomų minčių vis dar reikšmingos ir (2) besigilinantiems bus įdomu pamatyti, kiek pažangos šiose srityse pasiekta per penkiolika metų.
——————————————-
Praktiškai švietimas per dažnai pritaiko vaiką, kad jis būtų patogesnis suaugusiems, padaro jį ne tokį įkyrų, tačiau paverčia kipšu. Į pozityvesnes vertybes orientuotas švietimas labiau rūpinasi vaiko augimu bei būsimu jo savęs aktualizavimu. Kiek mes žinome apie tai, kaip išmokyti vaikus būti stipresnius, gerbti save, teisėtai piktintis, atsispirti dominavimui ir išnaudojimui, propagandai, aklam vergavimui kultūrai, įtaigai bei madai?

Labai mažai težinome apie netikslingą, nemotyvuotą išmokimą, pavyzdžiui, apie latentinį išmokimą, mokymąsi, įkvėptą paprasčiausiai iš mūsų vidaus kylančio susidomėjimo, etc.

SUVOKIMAS

Suvokimas per dažnai susiaurinamas, kai tyrinėjamos tik klaidos, iškraipymai, iliuzijos ir panašūs dalykai. Wertheimeris tai būtų pavadinęs psichologinio aklumo tyrimu. Kodėl jo nepapildyti intuicijos, subliminio suvokimo, nesąmoningo ir priešsąmoningo suvokimo tyrimu? Kodėl nepatyrinėjus ir gero skonio? Kodėl nepatyrinėti to, kas nuoširdų, teisinga, gražu? O kaip dėl estetinio suvokimo? Kodėl vieni žmonės suvokia grožį, o kiti ne? Ši suvokimo samprata galėtų aprėpti ir konstruktyvų manipuliavimą tikrove, kurį daro galimą viltis, sapnai, vaizduotė, išradingumas, struktūrinimas bei sutvarkymas.

Nemotyvuotas, nesuinteresuotas, nesavanaudiškas suvokimas. Gebėjimas įvertinti. Pagarbi baimė. Žavėjimasis. Suvokimas, kai nereikalaujama rinktis.

Nuolat tyrinėjame tuos pačius stereotipus, bet itin mažai moksliškai tyrinėjame tai, kas nauja bei konkretu, bergsoniškoji tikrovė.
Laisvai plaukiojantis dėmesys, apie kurį kalbėjo Freudas.
Kokie veiksniai leidžia sveikiems žmonėms geriau suvokti tikrovę, tiksliau numatyti ateitį, lengviau suvokti, kokie iš tiesų yra žmonės, kas suteikia jiems jėgų iškęsti ar džiaugtis tuo, kas nežinoma, kas yra nesustruktūrinta, dviprasmiška ir paslaptinga?

Kodėl sveikų žmonių troškimai ir viltys teturi tiek mažai galios iškraipyti jų suvokimą?

Kuo sveikesni žmonės, tuo smarkiau tarpusavy susiję jų gebėjimai. Tai pasakytina ir kalbant apie sensorinius modalumus, dėl ko sinestezijos tyrimas iš principo fundamentalesnis negu izoliuotas pavienių juslių tyrimas. Ir ne tik tai, sensorinė ekipuotė kaip visuma yra susijusi su organizmo motoriniais aspektais. Šias sąsajas būtina išnagrinėti daugiau, kaip ir vientisą sąmonę, būties pažinimą, apšvietą, transasmeninį ir transžmogišką suvokimą, mistinių ir viršūnių išgyvenimų kognityvinius aspektus, etc.

EMOCIJOS

Tokios teigiamos emocijos kaip laimė, ramybė, romumas, dvasios ramybė, pasitenkinimas, susitaikymas nėra pakankamai išnagrinėtos. Neišanalizuota nė užuojauta, dosnumas, geraširdiškumas.

Nepakankamai suprasti pramoga, džiaugsmas, žaidimas, sportas.

Neperpratome nė ekstazės, pakylėtumo, entuziazmo, gyvybingumo, linksmumo, euforijos, gerovės, mistinės patirties, atsivertimo patirties politikoje ir religijoje, orgazmo sukeliamų emocijų.

Skirtumas tarp sveiko ir psichopatologiško asmens kovos, konflikto, frustracijos, liūdnumo, nerimo, įtampos, kaltės, gėdos etc. Sveikam žmogui visos šios patirtys turi ar gali turėti teigiamą poveikį.

Sutelkiantis emocijų poveikis, kitoks – teigiamas ir pageidaujamas – jų poveikis ištirtas mažiau negu trukdantis jų poveikis. Kokiomis sąlygomis šis poveikis susijęs su efektyvesniu suvokimu, išmokimu, mąstymu?
Emociniai pažinimo aspektai, pavyzdžiui, įžvalgos suteikiamas pakylėtumas, raminamasis supratimo poveikis, pripažinimas ir atleidimas, kylantys iš gilesnio blogo elgesio supratimo.

Meilės ir draugystės afektyvus aspektas, jų teikiamas pasitenkinimas ir malonumai.

Sveikų žmonių pažinimas, troškimai ir afektai yra kur kas daugiau sinergiški negu antagonistiniai ar vienas kitą neigiantys. Mums derėtų išsiaiškinti, kodėl taip yra ir kokie tai lemia mechaniniai reiškiniai, pavyzdžiui, gal sveiko asmens hipotalaminės-cerebralinės sąveikos kitokios? Pavyzdžiui, reikėtų išsiaiškinti, kaip konatyvinis ir afektinis susitelkimas padeda pažinti, kaip kognityvinis ir konatyvinis sinergizmas sustiprina afektinį aspektą, emocijas etc. Šie trys psichinio gyvenimo aspektai turėtų būti tyrinėjami susietai, o ne atskirai.

Psichologai nepagrįstai užmiršo ir žinovą. Paprastas mėgavimasis, kurį teikia valgymas, gėrimas, rūkymas ar kitoks juslinis pasitenkinimas, psichologijoje turi konkrečią vietą.

Kokie impulsai įkvepia konstruoti utopijas? Kas yra viltis? Kodėl žmonės įsivaizduoja ir planuoja ateitį, kodėl jie kuria rojaus, gero gyvenimo ar geresnės visuomenės idėjas?

Ką reiškia susižavėjimas? Pagarbi baimė? Nuostaba?

Kas ištirs įkvėpimą? Kaip galime įkvėpti žmones daugiau stengtis? Siekti tauresnių tikslų?

Kodėl malonumas trunka trumpiau nei skausmas? Ar yra būdų atgaivinti malonumą, pasitenkinimą, laimingumą? Ar galime, užuot priėmę malonę kaip savaime mums priklausantį dalyką, išmokti vertinti tai, kas mums suteikta kaip malonė?

MOTYVACIJA

Tėviški impulsai: kodėl mes mylime savo vaikus, kodėl žmonės iš viso nori vaikų, kodėl jie taip aukojasi dėl vaikų? Ar veikiau kodėl tai, kas atrodo auka kitiems, visai neatrodo auka tėvams? Kodėl taip mylimi kūdikiai?

Teisingumo, lygybės, laisvės, laisvės troškimo, troškimo būti nesuvaržytam, teisingumo troškimo tyrimas. Kodėl žmonės kaunasi už teisingumą mokėdami už jį brangią asmeninę kainą ar net paaukoja gyvybę? Kodėl atsiranda žmonių, kurie, nieko iš to nelaimėdami sau, ateina į pagalbą pažemintiems, neteisingai skriaudžiamiems ir nelaimingiems?

Žmogus iš dalies trokšta įgyvendinti savo tikslus, siekinius, ketinimus, jis nėra varomas vien tik aklų impulsų ir potraukių. Žinoma, jis pasiduoda ir šiems, tačiau ne vien tik jiems. Norint sukurti išsamų paveikslą, reikia atsižvelgti ir į viena, ir į kita.

Iki šiol svarstėme tik patogeninius frustracijos padarinius ir ignoravome sveikatingą jų poveikį.
Homeostazė, pusiausvyra, adaptacija, savęs išsaugojimas, gynyba ir prisitaikymas yra tik negatyvios sąvokos, jas reikia papildyti pozityviomis sąvokomis. „Atrodo, kad viskas sutelkta išsaugoti gyvenimą, tačiau tik labai mažai daroma tam, kad jis būtų vertas gyventi.” H. Poincarė tikino, kad jam rūpi ne kaip užsidirbti valgį, bet kaip išsklaidyti nuobodulį stumiant laiką nuo vieno valgio iki kito. Jei funkcinę psichologiją apibrėžtume kaip tyrimą to, kas naudinga savęs išsaugojimo požiūriu, tada, plėtojant šią sampratą, metafunkcinė psichologija turėtų būti suprantama kaip to, kas naudinga, tyrimas savęs tobulinimo požiūriu.

Nepaisydami aukštesniųjų poreikių, nepaisydami skirtumų tarp žemesniųjų ir aukštesniųjų poreikių, neišvengiamai nusiviliame, nes troškimai mūsų neapleidžia net ir patenkinus poreikį. Kalbant apie sveiką žmogų, poreikio patenkinimas reiškia ne tai, kad jis išnyksta, bet ir tai, kad po neilgai trunkančio pasitenkinimo laikotarpio šį poreikį pakeičia aukštesnis, susijęs ir su aukštesnio lygio frustracija, o nerimas ir nepasitenkinimas būna tie patys.

Apetitai, preferencijos ir skoniai, net brutalus, ant gyvybės-mirties slenksčio balansuojant patiriamas desperatiškas alkis.

Tobulumo, tiesos, teisingumo troškimas (ar tai jis akina mus pataisyti kreivai pakabintą paveikslą? Užbaigti neatliktą užduotį? Atkakliai gilintis į neišspręstą problemą?). Utopijos impulsas, troškimas patobulinti išorinį pasaulį, ištaisyti neteisingus dalykus.

Kognityvinių poreikių nepaisymas, jų nepaisė ir Freudas (18), ir akademiniai psichologai.

Konatyvinis estetikos ir estetinių poreikių aspektas.

Mes dorai taip ir neperpratome kankinio, herojaus, patrioto, nesavanaudiško asmens motyvacijos. Froidiškasis „tik tai, ir niekas kitas”, jo redukciniai aiškinimai sveikų žmonių nepaaiškina.

O kaip dėl teisingumo ir neteisingumo psichologijos, etikos ir moralumo psichologijos?

Mokslo, mokslininko, pažinimo, siekio pažinti psichologija, impulsai, skatinantys siekti pažinti, filosofinis impulsas. Įvertinimas, kontempliacija, meditacija.

Seksą įprasta aptarinėti taip, tarsi tai būtų klausimas, kaip išvengti maro. Nerimastavimai dėl sekso keliamų pavojų užtemdė tą akivaizdų faktą, kad jis galėtų ar turėtų būti itin džiaugsminga laiko praleidimo forma, galbūt turinti ir labai veiksmingą terapinį bei auklėjamąjį poveikį.

INTELEKTAS

Ar mes taip ir pasitenkinsime intelekto apibrėžimu, grindžiamu tuo, kas yra, o ne tuo, kas turėtų būti? Intelekto koeficiento (IQ) samprata neturi nieko bendra su išmintimi – tai grynai techninė sąvoka. Pavyzdžiui, Goeringas pasižymėjo aukštu intelekto koeficientu, tačiau jis iš tikrųjų buvo labai kvailas. Jis tikrai buvo piktavalis žmogus. Nemanau, kad išskirti specifinę intelekto koeficiento sąvoką yra kaip nors žalinga. Vienintelė bėda, kad tuo apsiribojanti psichologija dėl intelekto koeficiento nepaiso tokių svarbesnių dalykų kaip išmintis, pažinimas, įžvalga, supratimas, sveikas protas, gebėjimas priimti sprendimus, nes intelekto koeficientas tiesiog techniškai parankesnis. Suprantama, kad humanistą ši sąvoka labai erzina.

Kokios įtakos lemia aukštesnį intelekto koeficientą – tikrą intelektualumą, sveiką protą, gerą nuovoką? Jau daug žinome, kas šias galias sumenkina, tačiau mažai težinome, kas jas stiprina. Gal galėtų egzistuoti ir intelekto psichoterapija?

Kokį vaidmenį vaidina intelektas žmogaus kaip organizmo visumoje? Kiek intelekto testus sąlygoja kultūra?

PAŽINIMAS IR MĄSTYMAS

Proto perkeitimas. Atsivertimas. Psichoanalitinė įžvalga. Staigus supratimas. Principo suvokimas. Nušvitimas. Satori. Pabudimas.

Išmintis. Koks jos santykis su geru skoniu, pozityvia morale, geraširdiškumu, etc.

Pažinimo poveikis charakteriui ir terapinis jo poveikis.

Svarbią vietą psichologijoje turėtų užimti kūrybingumo ir produktyvumo tyrimas. Mąstydami daugiau dėmesio turėtume skirti naujumo, išradingumo, naujų idėjų kūrimo tyrimui, o ne vien ieškoti atsakymų į jau suformuluotas mįsles, nors tokio tipo problemos iki šiol laikytos svarbiausiomis tyrinėjant mąstymą. Kadangi produktyviausias mąstymas yra kūrybinis, kodėl netyrinėjus geriausiai veikiančio mąstymo?

Mokslo ir mokslininkų psichologija, filosofijos ir filosofų psichologija.

Sveikiausių žmonių mąstymas (jeigu jie kartu ir protingi) yra ne tik Dewey tipo, tai yra kokios nors pusiausvyrą atimančios problemos ar įkyraus trukdžio įkvėptas mąstymas, išnykstantis išsprendus problemą. Jis taip pat ir spontaniškas, judrus, teikiąs malonumą, dažnai kylantis be pastangų, automatiškai, kaip automatiškai kepenys išskiria tulžį. Tokie žmonės mėgaujasi tuo, kad jie yra mąstantys gyvūnai, jų nereikia įkinkyti į mąstymą.

Mąstymas ne visuomet kryptingas, sutvarkytas, motyvuotas ar palenktas kokiam nors tikslui. Fantazija, sapnai, simbolizmas, nesąmoningas mąstymas, vaikiškas, emocingas mąstymas, psichoanalitinės laisvos asociacijos yra savaip produktyvūs. Sveiki žmonės daugelį išvadų ir sprendimų padaro pasikliaudami kaip tik šiais metodais, kurie tradiciškai priešinami racionalumui, bet faktiškai veikia sinergiškai su juo.

Objektyvumo samprata. Nesuinteresuotumas. Pasyvi reakcija į tikrovės prigimtį per se neprimetant jai jokių asmeninių ar ego elementų. Į problemas, o ne į ego orientuotas mąstymas. Daosistinis objektyvumas, meilės objektyvumas vs stebėtojo objektyvumą.

KLINIKINĖ PSICHOLOGIJA

Apskritai turėtume išmokti psichopatologija laikyti visokias nepavykusias pastangas aktualizuoti save. Vidutinis ar normalus asmuo yra toks pat psichiškai nesveikas, nors jo susirgimas ne toks sunkus, ne toks dramatiškas.

Psichoterapijos tikslai ir siekiai turėtų būti suprantami pozityviai. Žinoma, tas pat pasakytina ir apie švietimo, šeimos, medicinos, religijos ir filosofijos tikslus. Teigiamų ir sėkmingų gyvenimo patirčių terapinę vertę turėtume akcentuoti ne mažiau negu, pavyzdžiui, santuoką, draugystę, ekonominę sėkmę ir t.t.

Klinikinė psichologija nėra tapati nenormalumo psichologijai. Klinikinė psichologija gali tyrinėti ir asmeninius pavienius atvejus, kai individams sekasi ir jie laimingi ir sveiki. Klinikinė psichologija gali tyrinėti sveikatą ir nesveikumą, jėgą ir drąsą, geraširdiškumą, taip pat ir silpnumą, bailumą, žiaurumą.

Nenormalumo psichologija neturėtų imtis vien šizofrenijos tyrinėjimų, ji turėtų gilintis ir į tokius reiškinius kaip cinizmas, autoritarizmas, anhedonija, vertybių praradimas, prietarai, neapykanta, godumas, savanaudiškumas ir kt. Vertybiniu požiūriu tai yra rimti negalavimai. Dementia praecox, maniakinė depresija, obsesyvus kompulsyvumas ir pan. yra rimtos žmonijos ligos vertinant technologijos požiūriu, kadangi jos apriboja žmogaus našumą. Tačiau būtų buvusi palaima, o ne prakeiksmas, jeigu Hitleris, Mussolinis ar Stalinas būtų susirgę aiškiai diagnozuojama šizofrenija. Pozityvioji ir vertybiškai orientuota psichologija turėtų gilintis į tuos sutrikimus, kurie padaro žmones blogus ar ribotus vertybių požiūriu. Tad cinizmas socialiniu požiūriu tikrai svarbesnis negu depresija.

Daug laiko skiriame nusikalstamumo tyrimams. Kodėl nepasigilinus ir į paklusnumo įstatymams reiškinį, tapatinimosi su visuomene, filantropijos, visuomeninės sąžinės – Gemeinschaftsgefuhl’ — jausmą?

Derėtų gvildenti ne vien gero gyvenimo patirčių, pavyzdžiui, santuokos, sėkmės, tėvystės, įsimylėjimo, švietimo terapinį poveikį, bet ir tai, kokį psichoterapinį poveikį turi negatyvios patirtys, ypač tragedija, taip pat liga, nepritekliai, frustracija, konfliktai ir panašios patirtys. Atrodo, sveikiems žmonėms net ir tokios patirtys išeina į gera.

Domėjimosi, kaip nuobodulio priešybės, tyrimas. Pažinimas tų, kurie gyvybingi, trokšta gyventi, kurie pasipriešina mirčiai, kurie kupini entuziazmo.

Dabartinį mūsų asmenybės dinamikos, sveikatos, prisitaikymo pažinimą mums teikia beveik vien tik liguistų žmonių tyrinėjimas. Sveikų žmonių tyrinėjimas ne tik pataisys šią padėtį ir suteiks mums tiesioginių žinių apie psichologinę sveikatą, bet, neabejoju, padės geriau pažinti neurozę, psichozę, psichopatiją ir apskritai psichopatologiją.

Klinikinis sugebėjimų, gebėjimų, įgūdžių, meistrystės tyrinėjimas. Pašaukimas, polinkis, misija.

Būtina kliniškai tyrinėti genialumą ir talentą. Mes skiriame kur kas daugiau laiko ir pinigų silpnapročiams pažinti negu protingiems žmonėms.

Frustracijos teorija, kaip ji paprastai suvokiama, yra geras luošos psichologijos pavyzdys. Dar per daug vaiko auklėjimo teorijų vaiką traktuoja taip, kaip jį iš pradžių suvokė Freudas – kaip visiškai konservatyvų organizmą, įsitvėrusį į jau įgytą prisitaikymo karkasą, netrokštantį prisitaikyti prie to, kas nauja, augti, vystytis savo stiliumi.

Iki šiol psichodiagnostikos metodai tebetaikomi patologijai, o ne sveikatai diagnozuoti. Taip ir neturime tinkamų Rorschacho ar TA T (Thematic Apperception Tęst) ar MMPI (The Minnesota Multiphasic Personality Inventory) testų normų, skirtų įvertinti kūrybingumą, žmogaus „aš” tvirtumą, sveikatą, savęs aktualizavimą, hipnozę, atsparumą ligai. Dauguma asmenybinių klausimynų vis dar sudaryti pagal pagrindinį Woodwortho modelį – jie išvardina aibę negalavimo simptomų, o teigiamas rezultatas, arba sveikumas, reiškia šiame sąraše išvardintų simptomų nebuvimą.

Kadangi psichoterapija tobulina žmones, mes prarandame galimybę pamatyti geriausiai atrodančius žmones, jeigu mums nepavyksta ištirti psichoterapiją patyrusios asmenybės.

Reikėtų tyrinėti tiek tuos, kuriems pažįstami viršūnių išgyvenimai, tiek tuos, kuriems jie nepažįstami.

ZOOPSICHOLOGIJA

Zoopsichologijoje daugiausia buvo pabrėžiamas alkis ir troškulys. Kodėl netyrinėti aukštesnių poreikių? Faktiškai mes nežinome, ar baltoji žiurkė turi tai, ką galėtume palyginti su mūsų aukštesniaisiais meilės, grožio, supratimo, statuso ir pan. poreikiais. Kaip galėtume žinoti kliaudamiesi zoopsichologų taikomais metodais? Mums reikia pakilti virš nevilties apimtos žiurkės psichologijos, žiurkės, kuri priversta badauti, kuri skausmo ar elektros šoko įstumta į ribinę situaciją, tokią ribinę, kokioje žmonės atsiduria retai. (Panašus tyrimas jau atliktas su beždžionėmis ir žmogbeždžionėmis.)

Supratimo ir įžvalgos tyrimą reikėtų labiau pabrėžti negu mechanišką, aklomis asociacijomis paremtą išmokimą, aukštesnius intelekto lygmenis -negu žemesnius, sudėtingesnius – negu ne tokius sudėtingus, o gyvūnų aukštesni gebėjimai buvo ignoruojami, kreipiant dėmesį tik į vidutinius.

Kai Husbandas įrodė (204), kad žiurkė gali beveik taip pat puikiai išmokti orientuotis labirinte kaip ir žmogus, labirinto kaip išmokimo tyrimo įrankio buvo kartą ir visiems laikams atsisakyta. Mes iš anksto žinome, kad žmonės mokosi sėkmingiau negu žiurkės. Visi metodai, kurie negali šito parodyti, yra tarsi kambaryje su žemomis lubomis pasilenkusių žmonių matavimas. Tuomet juk matuojame lubas, o ne žmones. Labirintas išmatuoja tik „žemas lubas”, o ne tą aukštį, kokį gali pasiekti mąstymas ir išmokimas, net ir žiurkės.

Visiškai įmanoma, kad, užuot tyrinėję žemesniuosius gyvūnus, tyrinėdami aukštesniuosius, daug daugiau sužinotume ir apie žmonių psichologiją.

Niekada nederėtų pamiršti, kad eksperimentai su gyvūnais iš anksto mums garantuoja, jog neatsižvelgsime į unikaliai žmogiškus gebėjimus, pavyzdžiui, kankinystę, pasiaukojimą, gėdą, simbolius, kalbą, meilę, humorą, meną, grožį, sąžinę, kaltę, patriotizmą, idealus, poeziją, filosofiją, muzikos ar mokslo kūrimą. Zoopsichologija būtina kaip padedanti sužinoti apie tas žmogaus savybes, kurios bendros jam ir visiems primatams. Ji bevertė tyrinėjant tas savybes, kurios nėra bendros žmogui ir gyvūnams, kaip ir tas, kuriomis jis smarkiai pralenkia gyvūnus, pavyzdžiui, latentinis išmokimas.

SOCIALINĖ PSICHOLOGIJA

Socialinė psichologija turėtų būti daugiau negu vien imitavimo, įtaigos, prietarų, neapykantos, priešiškumo tyrimas. Tai tėra silpnesnės sveikų žmonių jėgos.

Demokratijos, anarchizmo teorija. Demokratiški, tarpasmeniniai santykiai. Demokratiškas lyderis. Valdžia demokratijos sąlygomis, demokratiškų žmonių ir demokratiško lyderio valdžia. Nesavanaudiško lyderio motyvacija. Sveiki žmonės nemėgsta valdyti kitų žmonių. Socialinėje psichologijoje pernelyg dominuoja žemo lygio, žemesnio – gyvūniško pobūdžio valdžios samprata.

Konkurencija tyrinėjama daugiau negu bendradarbiavimas, altruizmas, draugiškumas, nesavanaudiškumas.

Šiandien socialinėje psichologijoje laisvė ir laisvi žmonės tyrinėjami menkai ar visai netyrinėjami.

Kaip tobulinama kultūra? Koks yra devianto daromas teigiamas poveikis? Žinome, kad kultūra negali žengti į priekį ar tobulėti be deviantų. Kodėl jų niekas netyrinėja rimčiau? Kodėl jie paprastai laikomi patologiniais? Kodėl ne sveikais?

Brolybė ir egalitarizmas nusipelno tokio pat dėmesio kaip ir klasė, kasta, dominavimas tam tikroje socialinėje srityje. Kodėl netyrinėti religinių brolijų? Vartotojų ir gamintojų kooperatyvų? Konkrečiu tikslu sukurtų ir utopinių bendrijų?

Kultūros ir asmenybės santykis paprastai tyrinėjamas taip, tarsi kultūra būtų pirmasis judintojas, tarsi jos formuojanti galia būtų nepermaldaujama. Tačiau stipresni ir sveikesni asmenys gali jai pasipriešinti ir pasipriešina. Sukultūrėjimas ir pritapimas prie kultūros kai kuriuos žmones paveikia tik iš dalies. Būtina tirti ir laisvę nuo aplinkos.

Nuomonių apklausos grindžiamos nekritiškai menku žmonių galimybių vertinimu, t. y. prielaida, kad žmonių balsavimą lems savanaudiškumas ar tiesiog įprotis. Tai tiesa, bet tik kalbant apie tuos 99 procentus nesveikų asmenų. Sveiki žmonės balsuoja ar perka, ar vertina bent šiek tiek remdamiesi logika, sveiku protu, teisingumu, sąžiningumu, tikrove net ir tuomet, kai tai prieštarauja jų interesams, žvelgiant į juos vien siauru ir savanaudišku požiūriu.

Kodėl taip ignoruojamas faktas, kad demokratiškose šalyse dažnai siekiama vadovauti norint tarnauti žmonėms, o ne juos valdyti? Šis faktas visiškai ignoruojamas, nors tiek Jungtinių Valstijų, tiek pasaulio istorijoje jis buvo nepaprastai svarbi jėga. Akivaizdu, jog Jeffersonas niekada netroško valdžios ar vadovauti tam, kad galėtų savanaudiškai iš to pasipelnyti, jis tiesiog buvo įsitikinęs, kad privalo pasiaukoti, nes įstengs žmonėms pasitarnauti geriau už kitus.

Pareigos, ištikimybės, įsipareigojimo visuomenei jausmas, atsakomybė, visuomeninė sąžinė. Geras pilietis, garbingas žmogus. Mes skiriame daugybę laiko tirdami nusikaltėlius, kodėl netirti garbingų žmonių?

Karžygys. Kovotojas už principus, teisingumą, laisvę, lygybę. Idealistas.

Geras prietarų, nepopuliarumo, nepriteklių, frustracijos poveikis. Psichologai menkai stengiasi atskleisti net tokių patologinių reiškinių kaip prietarai daugiaaspektiškumą. Atskirtis, arba ostrakizmas, turi ir teigiamų padarinių. Tai ypač teisinga tais atvejais, kai kultūra abejotinos vertės, nesveikuojanti ar bloga. Ostrakizmas, kai asmuo išstumiamas iš tokios kultūros, jam yra tik į naudą, nors šis faktas ir gali būti labai skaudus. Save aktualizuojantys žmonės dažnai patys pasitraukia iš subkultūrų, kurioms jie nepritaria.

Mes apie šventąjį, riterį, geradarį, herojų, nesavanaudišką lyderį žinome daug mažiau negu apie tironą, nusikaltėlį, psichopatą.

Konvencionalumas turi savo gerųjų ypatybių ir sukelia pageidaujamus padarinius. Geros konvencijos. Kontrastas tarp konvencionalumo vertės sveikoje ir pasiligojusioje visuomenėje. Tą patį galėtume pasakyti ir apie „viduriniosios klasės” vertybes.

Geraširdiškumas, dosnumas, kilnumas, labdaringumas užima per mažai vietos socialinės psichologijos vadovėliuose.

Turtingi liberalai, tokie kaip Franklinas Rooseveltas ar Thomas Jeffersonas, visiškai prieštaraudami asmeninės naudos principui, kovėsi prieš savo pačių ekonominius interesus, už sąžiningumą, teisingumą ir t.t.

Nors ir daug parašyta apie antisemitizmą, priešiškumą negrams, rasizmą ir ksenofobiją, labai menkai pripažįstamas faktas, kad egzistuoja ir tokie reiškiniai kaip filosemitizmas, negrofilija, užuojauta engiamiesiems. Tai tik rodo, kad mes daugiau domimės priešiškumu negu altruizmu, užuojauta ar rūpinimusi žmonėmis, su kuriais blogai elgiamasi.

Sveikos konkurencijos, garbingumo, teisingumo jausmo, rūpinimosi kitais asmenimis tyrinėjimas.

Visuose tarpasmeninių santykių ar socialinės psichologijos vadovėlių skyriuose praverstų meilės, santuokos, draugystės, terapinių santykių pavyzdžiai. Šiandien, deja, tik nedaugelyje vadovėlių jie vertinami rimtai.

Sugebėjimas atsispirti pardavimams, reklamai, propagandai, kitų žmonių nuomonei, autonomijos išlaikymas, pasipriešinimas įtaigai, pamėgdžiojimui, prestižui labai būdingi sveikiems žmonėms ir menkai – vidutiniams žmonėms. Taikomosios socialinės psichologijos atstovai turėtų išsamiau tyrinėti šiuos sveikatos simptomus.

Socialinė psichologija turėtų atsikratyti tokio kultūrinio reliatyvizmo, kuris per daug pabrėžia žmogaus pasyvumą, plastiškumą, beformiškumą ir per mažai pabrėžia jo autonomiją, augimo tendencijas, vidinių jėgų brendimą. Ji turėtų tyrinėti žmogų tiek kaip aktyvų veikėją, tiek kaip marionetę.

Arba žmonijai empirines vertybių sistemas pasiūlys psichologai ir socialiniai mokslininkai, arba jų niekas nepasiūlys. Vien ši užduotis iškelia tūkstančius problemų.

Žmonijos potencialo pozityvaus plėtojimo požiūriu psichologija per Antrąjį pasaulinį karą iš esmės patyrė visišką nesėkmę. Labai daug psichologų ją naudojo vien kaip technologiją, jiems buvo leidžiama pritaikyti tik tai, kas žinoma. Praktiškai karas psichologijos teorijos nepraturtino niekuo nauju, nors tikėkimės, šis tas rasis vėliau. Tai reiškė, kad daugelis psichologų ir kitų mokslininkų susidėjo su trumparegiais žmonėmis, kuriems buvo svarbu tik laimėti karą, o nerūpėjo po to laimėti taiką. Jie visiškai ignoravo karo esmę, pavertė jį technologiniu žaidimu ir nepaisė jo kaip vertybių kovos, kas jis iš tikrųjų buvo ar bent jau turėjo būti. Psichologai tuomet neturėjo išteklių, galėjusių padėti jiems išvengti tokios klaidos, pavyzdžiui, nebuvo filosofijos, atskiriančios technologiją nuo mokslo, nebuvo vertybių teorijos, padedančios jiems suprasti, kokie iš tikrųjų yra demokratiški žmonės, dėl ko apskritai buvo kovojama, kas kare buvo svarbiausia ar bent jau turėjo būti svarbiausia. Psichologai daugiausia svarstė priemonių, o ne tikslų klausimus, tad jais pasinaudoti naciai galėjo taip pat sėkmingai, kaip ir demokratijos. Jų pastangos davė mažai naudos, kad būtų sutrukdyta augti autoritarizmui net mūsų pačių šalyje.

Visuomenės institucijos, o iš tiesų ir pati kultūra, paprastai tyrinėjamos veikiau kaip formuojančios, priverčiančios, slopinančios, o ne patenkinančios, teikiančios laimę, skatinančios aktualizuoti save. „Ar kultūra yra problemų rinkinys, ar galimybių pluoštas?” (A. Meiklejohn) Kultūros kaip formuojančios jėgos sampratą tikriausiai sąlygojo pernelyg į patologinius atvejus orientuota patirtis. Sveikesnių subjektų pasirinkimas perša mintį, kad kultūra veikiau yra poreikių patenkinimo rezervuaras. Tą patį turbūt galėtume teigti apie šeimą, kuri irgi per dažnai laikoma vien tik formuojančia, mokančia, lipdančia jėga.

ASMENYBĖ

Gerai prisitaikiusios asmenybės ar gero prisitaikymo samprata nubrėžia žemas asmenybės tobulėjimo ar augimo galimybių lubas. Juk gerai prisitaikyti gali karvė, vergas, robotas.

Vaiko superego paprastai suvokiamas kaip baimės, bausmės, meilės praradimo, apleistumo etc. introjekcija. Vaikų bei suaugusiųjų, kurie jaučiasi saugūs, mylimi ir gerbiami, tyrimas rodo, kad įmanoma ir vidinė sąžinė, grindžiama meilės tapatinimusi, troškimu įtikti ir padaryti kitus laimingus, taip pat tiesa, logika, teisingumu, nuoseklumu, teise ir pareiga.

Sveiko asmens elgesį mažiau nulemia nerimas, baimė, nesaugumas, kaltė, gėda, o daugiau – tiesa, logika, teisingumas, tikrovė, sąžiningumas, tinkamumas, grožis, teisingumas etc.

O kur nesavanaudiškumo tyrimai? Nepavydumo? Valios jėgos? Charakterio tvirtumo? Optimizmo? Draugiškumo? Realizmo? Savęs transcendavimo? Narsumo, drąsos? Gebėjimo nepavyduliauti? Nuoširdumo? Kantrybės? Ištikimybės? Patikimumo? Atsakomybės?

Suprantama, reikšmingiausias bei akivaizdžiausias pozityviosios psichologijos tiriamas dalykas yra psichologinė sveikata (ir kitų rūšių sveikata, estetinė sveikata, vertybių sveikata, fizinė sveikata ir pan.).Tačiau pozityvioji psichologija taip pat ragina daugiau tyrinėti gerą žmogų, saugų ir pasitikintį asmenį, demokratišką charakterį, laimingą žmogų, ramų, nesutrikdomą, taikų, gailestingą, dosnų žmogų, geraširdį, kūrėją, šventąjį, herojų, stiprų žmogų, genijų ir kitus teigiamus žmonijos pavyzdžius.

Kas sukuria socialiai pageidaujamas savybes, tokias kaip geraširdiškumas, visuomeninė sąžinė, polinkis padėti, kaimyniškumas, tapatinimasis, tolerancija, draugiškumas, teisingumo troškimas, teisėtas piktinimasis?

Mes turime labai turtingą psichopatologijos žodyną, tačiau labai skurdų sveikatai ar transcendencijai apibūdinti.

Poreikių nepatenkinimas ir frustracijos turi ir teigiamų padarinių. Reikėtų tyrinėti tiek tinkamą, tiek ir netinkamą drausmę, taip pat – savęs disciplinavimą, kuris išryškėja, kai individui leidžiama užmegzti tiesioginį kontaktą su tikrove, mokytis iš jos teikiamo atpildo ir bausmių, iš jos siunčiamo grįžtamojo ryšio.

Idiosinkratiškumo ir individualumo (ne individualių skirtumų klasikine prasme) nagrinėjimas. Turime sukurti idiografinį asmenybės mokslą.

Kaip žmonės, užuot buvę panašūs (prisitaikę prie kultūros, „nukalti” kultūros), tampa nepanašūs vienas į kitą?

Kas yra atsidavimas tikslui? Kas sukuria atsidavusį, ištikimą asmenį, kuris tapatinasi su jo ego pranokstančiu tikslu ar misija?

Patenkinta, laiminga, rami, giedra, taikinga asmenybė.

Save aktualizuojančių žmonių skoniai, vertybės, nuostatos, pasirinkimai dideliu mastu remiasi vidiniu ir tikrovės suformuotu pagrindu, o ne reliatyviu ir išoriniu pagrindu. Todėl jiems būdingas ir skonis tam, kas teisinga, o ne tam, kas neteisinga, tiesai, o ne melui, grožiui, o ne bjaurumui. Jie gyvena pastovių vertybių sistemoje, o ne robotų pasaulyje be jokių vertybių (kur viešpatauja vien mados, užgaidos, kitų nuomonės, mėgdžiojimas, įtaiga, prestižas).

Save aktualizuojantys žmonės gali patirti daug didesnę frustraciją ir daug geriau ją iškęsti. Jie pajėgūs pakelti ir didesnę kaltę, stipresnius konfliktus ir didesnę gėdą.

Vaikų ir tėvų santykiai paprastai buvo tyrinėjami taip, tarsi jie būtų tik problemų virtinė, tik klaidoms palanki dirva. Tačiau pirmiausia jie – malonumas ir pasimėgavimas, didžiulio džiaugsmo šaltinis. Tai tiesa net ir kalbant apie paauglystę, kuri pernelyg dažnai lyginama su maru.