Gintaras Beresnevičius

 

„Lietuvių religija ir mitologija“

 

Religinė etika (10 skyrius iš G. Beresnevičiaus knygos „Lietuvių religija ir mitologija”)

 

III. 4. RELIGINĖ ETIKA

 

EGZISTENCINIAI JUDESIAI KARO FONE

Ankstyvųjų viduramžių šaltiniai aprašydami baltų gentis kiek apibūdina ir jų charakterį. Kai kurie dalykai prieštaringi. Adomas Bremenietis, aprašydamas kuršius, teigia, kad tai gens crudelissima, žiauriausia gentis (LPG 12); o prūsų sembus jis aprašo kaip „žmogiškiausius žmones”, Sembi vel Pruzzi, homines humanissimi (BRMŠ 1190). Lietuvių charakterio to meto šaltiniai plačiau nekomentuoja, bet lietuviai tuo metu berods „įsiterpė” tarp žiaurių plėšikautojų kuršių ir „žmogiškiausių” sembų. Kuršiai tuo metu veikė vikingų orbitoje ar bent vadovaudamiesi vikingų principais, o sembai buvo suinteresuoti nuo seno klestinčia prekyba, kurios centras buvo dar IX a. pabaigoje Vulfstano minėtasis Truso (Drūsos) miestas tose teritorijose bei vėliau iškilę centrai aistiškame Baltijos pajūryje.

Adomas Bremenietis paaiškinimą apie sembus toliau plečia ir jį motyvuoja: netoli jų Baltijos salose gyvena jūros plėšikai, baisesni už kitus, nes tie keliautojus paprastai parduoda, o šie nužudo. O sembai, gyvenantys kaimynystėje, „labai žmoniški žmonės, skubantys į pagalbą tiems, kurie jūroje atsiduria pavojuje ar užpuolami piratų. Auksą ir sidabrą menkniekiu laiko, turi gausybę kailių [įsigytų] iš kitų šalių, kurių kvapas mūsų kraštą persmelkė mirtinais išdidumo nuodais. O jie visa tai laiko niekais, ir manau, jog smerkia mus už tai, kad mes – galime įsigyti ar negalime – labai norime kailinių rūbų, tarsi tai būtų didžiausia  laimė. Taigi vietoj vilnonių apsiaustų, kuriuos mes vadiname faldonais, jie dėvi tuos brangius kailius. Daug ko girtino galima būtų pasakyti apie tų tautų papročius, jeigu tik jie būtų Kristaus tikėjimo…” (BRMŠ 1191) Adomas Bremenietis čia užsiima didaktika, skirta amžininkams, bet tai ta pati tradicija, kuri dar antikos laikais, nors ir niekindama barbarų kultūras, vis dėlto sykiais pagirtinai atsiliepdavo apie jų papročius, tvirtumą, turtų niekinimą, ypač kai jau pati antika artėjo saulėlydžio link ir glebo. Kailiai Prūsijoje ir Lietuvoje buvo paprasčiausiai būtini dėl klimato sąlygų. Turtas tais laikais Aestiande buvo matuojamas tarnais, vergais, ginkluote, žirgais, galvijais, maisto produktais. Kad, tarkime, geri žirgai buvo labai vertinami, užsimena Vulfstanas, kuris mini ir stiprią turtinę diferenciaciją. Turtas aisčiams buvo lygiai taip pat siektinas kaip ir Vakarų Europos gyventojams, tačiau turto vertinimo kriterijai buvo kiti.

Čia mums dėl šaltinių stokos tenka remtis giminiškų genčių medžiaga, nes patys lietuviai šaltiniuose dar beveik neminimi. Bažnytiniai dokumentai stabmeldžius keikia apskritai kaip krikščionybės, taigi ir bet kokios civilizacijos priešus; kai kurios kronikos pasakoja apie žygius į „pagonių žemes”, bet atrodo, kad pačios nesusigaudo, kokios genties pagonys prieš juos išnyra, pvz., Magdeburgo analai (Annales Magdeburgenses, 1147), aprašydami daugelio vokiečių, lenkų, „Dakijos karaliaus” ir kitų kunigaikščių žygį prieš pagonis, teapibūdina juos kaip „gyvenančius šiaurės pusėje” ir tik sykį paminimi prūsai (BRMŠ 1 195-196).

1240 m. minėtas Baltramiejus Anglas apie Lietuvą rašo palyginti nedaug, mažiau nei apie geriau Europai pažįstamos Livonijos gyventojus ar sembus. Jis Lietuvą priskiria Skitijos provincijai ir apie lietuvius sako, jog tai „stotingi ir tvirti, karingi ir žiaurūs žmonės” (BRMŠ 1233). Mums svarbus ir ten pat pateiktas Lietuvos apibūdinimas, einantis išsyk po šios trumpos charakteristikos: „Lietuva – derlingų žemių kraštas; daug kur ji pelkėta ir apžėlusi miškais, drėkinama upių ir ežerų, joje gausu žvėrių ir gyvulių. Miškai ir pelkės ją apsaugo; be upių, miškų ir pelkių, ji nedaug teturi kitų sutvirtintų vietų (gyvenviečių). Ir todėl vargu ar ši sritis gali būti užkariauta vasarą, nebent tik žiemą, kai upes ir kitus vandenis sukausto ledas” (Ibid.). Šis samprotavimas, matyt, buvo nugirstas iš riterių, tuo metu jau sykiais mėginusių savo žygiais užgriebti ir Lietuvą; ir išties, kai Vakarų Europoje žiemos būdavo leidžiamos puotaujant ir ilsintis pilyse, o pavasarį imama kariauti, Lietuvoje ir Prūsijoje XIII-XIV a. karinės kampanijos vykdavo būtent žiemą ir baigdavosi, pavasarį atšilus ir pažliugus keliams. Tad lietuviams „karingumą” demonstruoti tekdavo ne už miestų mūrų, o atvirame mūšio lauke. Tai turėjo sąlygoti ir psichologinius, ir egzistencinius orientyrus; sąlygos, suprantama, negalėjo nerėpti ir religinio lauko. „Girios religingumas” derinosi su proskynos, trako, žmogaus išskinto, iškirsto miško, išdeginto lydimo, tapusio dirbamos žemės lauku. Giria dengė, slėpė, teikė maisto, ir todėl XIII-XIV a. svarbiausia (ir vienintelė) deivė oficialiame panteone buvo girios deivė. Tačiau proskyna, dirbamas laukas buvo erdvė, iš kurios vėrėsi dangus, ir to dangaus žemdirbiai turėjo daug. Ir visą šią erdvę, visą kosmosą reikėjo ginti.

KARINĖ  ETIKA

Vulfstanas, kalbėdamas apie aisčius IX a., teigia, jog aisčių žemė (Eastland) yra labai didelė, turi daug pilių, kurių kiekvienoje yra karalius, ir tarp jų būna daug karų (BRMŠ 1168). Baltramiejaus Anglo pasakymas, kad nebuvo daug įtvirtintų miestų, yra visiškai teisingas, bet vis dėlto Lietuvoje stovėjo daugybė medinių pilaičių, kurios nebuvo juosiamos galingų akmens sienų, nes gynybos centras buvo pilaitė ant kalvos ar piliakalnio. Karai tarp genčių vykdavo…

Šiame skyriuje programiškai remsimės vokiškomis kronikomis: Henriko Latvio Eiliuotąja Livonijos, Petro Dusburgiečio, Vygando Marburgiečio kronikomis, taip pat pasitelksime Jano Dlugošo kroniką. Bemaž neminėsime kitų šaltinių nei istorikų darbų; čia tik mėginsime vienu – egzistenciniu – aspektu panagrinėti konkretų vienalaikės medžiagos sluoksnį, ir tai tėra įvadas, tolesnio darbo pradžia. Kol kas nuošalėj paliksime ir specifines istorines temas, nemėginsime pateikti konkretaus lietuvio (Daumanto, Mindaugo) psichologinio portreto ar rekonstruoti materialios kultūros, Vilniaus ir pilių gyvenimo, luomų, tautų, lyčių gyvensenos XIII-XIV a. ypatumų, skirtingų religijų sugyvenimo LDK klausimo, kai kurių labai įspūdingų ir turiningų, bet specialiai nagrinėtinų epizodų (Kęstučio aukos, Gedimino ir kitų kunigaikščių krikšto bandymų, krikščionių kankinių ir pan.). Mums dabar rūpi pasiaiškinti bendrą egzistencinį XIII-XIV a. Lietuvos kontekstą, pagrindines gyvensenos gaires, vertybes, elgesį ekstremaliose situacijose, požiūrį į gyvybę ir mirtį, o ir tiesiog charakterio savybes.

Iš pradžių neaptarinėsime religinio aspekto, t. y. bus kalbama vien apie „profaniškojo” mentaliteto apraiškas. Be jokios abejonės, toks požiūris yra dirbtinis, nes labai daugelį lietuvių elgsenos dalykų lėmė būtent religinis užnugaris, o ir mentalitetas nebūna vien „profaniškas” ar vien „sakralus”, jis yra vientisas, visuminis, bet jį rekonstruojant tam tikrame etape reikėtų palukštenti tegu ir dirbtinai išskirtą profaniškąjį jo sluoksnį. Kitaip, pradedant nuo ryškaus ir stipriai veikiančio religinio pagrindo, kai kurie „profaniški” elementai gali tiesiog praslysti pro akis. Tolesniame darbo etape remsimės jau ir religine medžiaga ir galiausiai mėginsime pasamprotauti, kaip abu šie medžiagos sluoksniai koreliuoja, kokį psichologinį lietuvio portretą ši koreliacija sąlygoja, kokie yra pagrindiniai egzistencinio lietuvių horizonto dėmenys, kokiais provaizdžiais bei pavyzdžiais remiasi XIII-XIV a. lietuvio mentalitetas. Iš anksto atsakome – kario arba kunigaikščio. Kiti portretai į metraščius veik nebuvo įtraukiami.

Būdo bruožai

Apibrėžti lietuvių būdą remiantis lietuvių priešininkų metraščiais, žinoma, nelengvas uždavinys, vis dėlto reikia pasakyti, kad lietuvių priešininkai, nors ideologiškai ir religiškai visiškai priešiški lietuviams, neabejotinai jautė jiems tam tikrą vidine pagarbą, kuri apskritai jaučiama priešininkui kare: jei priešas narsiai ir gerai kaunasi, pagarbos jam neįmanoma nejausti. O ordinų riteriai buvo kariai profesionalai. Ir betikslių keiksmų neretai vengiama, ypač Vygando Marburgiečio kronikoje, kuri vertintina kaip profesionaliai parengta karo apžvalga. Be abejo, kronikose nevengiama ir platesnių komentarų, ypač juos mėgsta Petras Dusburgietis, bet jie labiau tinka jo paties mentaliteto studijoms. Atmetus komentarus, beveik visa medžiaga leidžia rekonstruoti tikrą situaciją, lietuvių elgesį tam tikromis aplinkybėmis. Tiesa, tos aplinkybės dažniausiai karinės, mūšio; tad nei mentaliteto, nei pasaulėžvalgos remiantis tuo atkurti negalima, bet galima tiesiog pasigilinti į tą medžiagą, kurią turime, ir kiek pasamprotauti apie joje atsi-spindinčias lietuvių būdo savybes.

Čia neaptarinėsime anuometės politikos vingrybių, nenagrinėsime nei istorinių, nei socialinių problemų. Mus domina vienas dalykas: kaip konkretus žmogus ar konkreti grupė elgiasi konkrečioje situacijoje, kokius būdo bruožus demonstruoja; taigi pamėginsime pasitelkti medžiagą psichologiniam ano meto lietuvio portretui apibūdinti ir pasistengsime ją kiek plačiau aptarti, apibendrinti, kol kas nuošalėje palikdami religinę medžiagą.

Garbė ir garbingumas

Kai maždaug 1289 m. lietuvis Pelužis perbėga pas teutonus, jo perbėgimas motyvuojamas tuo, kad jį vienas valdovas įžeidė (DPK 216). Žinoma, įžeisti galima tiktai tą, kuris turi garbės jausmą, bet čia tikriausiai susiduriame su kiek kitu atveju: savimyla, kuri nuo garbingumo kiek skiriasi.

Lietuviai kaip ir kryžiuočiai žodžio laikydavosi, tiesa, iki to meto, kai jo nesilaikymas duodavo daugiau naudos nei laikymasis. 1329 m. kryžiuočiai drauge su Čekijos karaliumi Jonu užgrobia Medvėgalio pilį, paimami belaisviai. Kaip subtiliai užsimena V. Marburgietis, „magistras, žinoma, norėjo juos išgalabyti”, tačiau karalius Jonas išgelbėjo belaisvius ir juos pakrikštijo. Lietuviai davė įžadus tvirtai laikytis katalikų tikėjimo, ir Čekijos karaliui tai labai patiko. Bet po kelių mėnesių naujakrikštai „ėmė šlykštėtis krikšto ir ilgėtis stabmeldiško tikėjimo”, o paskui vėl puolė „į pirmykštį paklydimą” (MNPK 68-69). Viskas logiška – žodis duotas, jo stengiamasi laikytis, tačiau aplinkybės tokios, kad tai nebeįmanoma. Magistras, į kurį kai kurie medvėgaliečiai kreipėsi, negebėjo laiduoti jiems apsaugos, tad toliau laikytis krikščionybės buvo tolygu savižudybei. Vis dėlto nuostabu tai, kad medvėgaliečiai ne šiaip sau spjauna ir išsyk ima purtytis jiems jėga primestos religijos, bet dar apie metus stengiasi žodžio laikytis. Vadinasi, garbės kodeksas Lietuvoje stiprus (turint omeny tuos laikus), jo stengiamasi laikytis. Dar 1213 m. lietuviai sulaužo trumpalaikę taiką su livoniečiais: tačiau jie išsyk klastingai nepuola, o iš pradžių simboliškai įspėja nutraukiantys paliaubas (ateina prie Dauguvos, pašaukia liudytojus iš Kuoknesės pilies ir jų akivaizdoje svaido ietis į Dauguvą, tuo pareikšdami nutraukia taiką (LLK 87)). 1212 m. Henrikas Latvis, minėdamas latvių sutartį su lyviais, teigia, kad sutartis buvo sutvirtinta, „pagonių papročiu” atsistojant ant kalavijų (LLK 82). Eiliuotoji Livonijos kronika mini žemaičių paprotį:

Jei kam kas paduoda ranką,

Nors iš trečio krašto būtų,

Turi tas taikos laikytis,

Kitaip kartuvės jam gresia. (BRMŠ I 308)

Taigi garbės jausmas egzistuoja, jis stiprus, sutarčių laikomasi ir su „trečia šalimi”, matyt, tai priešas, o gal ne artimas, bet tolimesnis ar tolimas kaimynas.

Gerai žinoma, kad lietuviai su savo priešininkais keisdavosi belaisviais, derėdavosi ir iš esmės paliaubų ar sutarčių būdavo laikomasi. Reikėtų pridurti: 1384 m. Marienverderio komtūras pažada Jogailai atiduosiąs pilį, jei įgula bus palikta gyva, tačiau keli broliai vis dėlto nužudomi, gal dėl kokių nors tarpusavio sąskaitų; vienam broliui Tegartui Jogaila, V. Marburgiečio žodžiais, „atstodamas patį budelį”, pats nukerta galvą (MNPK 192). Beje, tokį „atrankinį” pasidavimo sutarties laikymąsi nesyk taikydavo ir kryžiuočiai.

Riteriškumo apraiškų lietuvių santykiuose su kryžiuočiais irgi išnyra; nepaisant nepaprastai žiaurių susirėmimų, tam tikras pasitikėjimas vienų kitais, pagarba priešininkui reiškiama neretai. Šiuo požiūriu iškalbus V. Marburgiečio fragmentas apie Algirdą: šis „kviečia [ordino] maršalą, didįjį komtūrą, idant jam tą garbę padarytų, paragautų jo valgymo ir gėrimo. Ir su jais taip pat buvo (…) daug kitų kilmingųjų, kurių visi gyrė [Algirdo] dvarą” (MNPK 156). Pertraukomis tarp mūšių galima ir papuotauti; Algirdas, kviesdamas riterius, rodo puikų riteriškumo ir kurtuazijos išmanymą; jie, sutikdami puotauti su „pagonių karaliumi”, rodo pasitikėjimą ir pagarbą jam. Be to, abi pusės demonstruoja labai aukštą profesionalumo lygį. Kęstutis 1377 m. iš ordino stovyklos pakviečia Brandenburgo komtūrą Giunterį iš Hohenšteino pietų, Kęstutis jį „garbingai priima ir linksminasi su juo” (MNPK 157). 1378 m. lietuviai užima Ekersbergą ir jo komtūrą Joną Zurbachą, pasidavusį nelaisvėn, ketina paaukoti dievams; Kęstutis jį išgelbsti (MNPK 163). Čia ir vėl regime tam tikrą profesinio solidarumo ir garbingumo pavyzdį.

Iš tokių smulkmenų dėliojasi įdomus vaizdas: XIII a. bendri lietuvių ir teutonų užstalės pasisėdėjimai neįsivaizduojami, nuo XIV a. vidurio abi pusės jau pripažįsta viena kitos vertę, iš esmės teutonai elgiasi su lietuviais kaip su lygiaverčiais priešininkais (nepaisant „budėtojų” keiksmų ir plūdimo, iš tikrųjų abiejų pusių kariai ir ypač vadai vieni kitus gerbia). Tai liudija ne tik pasikeitusį teutonų riterių požiūrį į lietuvius, bet ir nemenkus pačių lietuvių mentaliteto pokyčius riteriškumo link. Žinoma, tai netrukdo karo veiksmų metu pjauti civilinius gyventojus, prievartauti moteris, plėšti ir deginti. Karas visados yra karas. Ir vis dėlto karas jau šiek tiek sukilninamas, sutaurinamas, jis jau „sueuropėjęs”. 1382 m. Izenburgo kunigaikštis, iš Vokietijos atvykęs kariauti, praleidžia karo kampanijos pradžią ir su mažu vyrų būreliu paprasčiausiai prijoja Vilnių, gauna ten audienciją ir aštuonias dienas puotauja didžiojo kunigaikščio dvare; vėliau apdovanojamas, gauna vedlį ir grįžta į Prūsiją (MNPK 182-183).

Narsa

Apie lietuvių narsą kalbėti galima labai daug remiantis gausybe faktų. Turime apsčiai pavyzdžių, kai netgi beviltiškoje padėtyje kaunamasi iki galo, kai mažos karių grupelės įsiveržia į priešo teritoriją, kai, neturint reikiamų žinių apie kelius ir priešo teritoriją, einama spėtinai, laimima ir kartais netgi grįžtama atgal.

Visų tokių faktų suminėti neįmanoma, pateiksime tik keletą. 1290 m. 36 lietuviai įsiveržia į Ragainės apylinkę, kur knibždėte knibžda kryžiuočių; vienuolikai iš jų pavyksta išnešti sveiką kailį (DPK 223). 1298 m. 140 lietuvių sugeba užimti Štraisbergą, esantį Kulmo pakraštyje. 1300 m. 75 lietuviai įsiveržia į Prūsijos centrą, Varmiją (DPK 241), 1300 m. šimtas vyrų – į Kulmą (DPK 242). Čia matome karines avantiūras, bet joms ypač reikia narsos.

1306 m. teutonų pajėgoms šturmuojant Gardino pilį, lietuviai nesėdi už pilies sienų (nors taktiškai tai būtų savaime suprantama), o nuolat išeina iš pilies ir kaunasi atvirame lauke, jų narsą pripažįsta ir P. Dusburgietis: „Broliams pradėjus pulti pilį, pilėnai, savo ruožtu narsiai priešindamiesi, išėjo iš pilies ir pradėjo kautynes. Galop broliai juos nuvijo. Sugrįžę į pilį, šiek tiek atsipūtę ir atgavę dvasią, jie vėl išėjo iš pilies ir pradėjo kovą” (DPK 252). Žinoma, kare puolantysis turi psichologinį pranašumą, geriau pulti, nei gintis, tačiau palikti saugančias pilies sienas ir išsiveržti į atvirą mūšio lauką reikia narsos. Tokių narsos pavyzdžių gausu per visą šimtmetį; 1394 m. lietuviai, gindami Vilnių, irgi išeina iš pilies į atvirą lauką, „vyriškai puola krikščionis, kol magistro įsakymu Genewelio šauliai aršioje kovoje vyras prieš vyrą privertė juos trauktis nuo kalno į pilį” (MNPK 211). Tie „Genewelio” šauliai galėjo būti arba burgundai, arba šveicarai iš Ženevos, šiaip ar taip, rinktiniai kariai. Taip pat ir V. Marburgietis pagyrų lietuviams nepagaili ne vienoje kronikos vietoje.

Bailumas

Bailiai nebūtų atsilaikę prieš ordiną, juolab nebūtų rengę nutrūktgalviškų išpuolių, o šie siekė net Kulmą, Brandenburgą, Estiją. Tačiau manyti, kad lietuviams baimės jausmas nebuvo pažįstamas, naivu. Tais laikais, kai kautasi vyras prieš vyrą, kai kalavijai kirsdavo žmogų pusiau, mūšio metu lakstydavo galvos, virsdavo viduriai, lėkdavo kojos ir rankos, stoti į mūšį psichologiškai nebūdavo labai lengva. Lietuviai kronikose kartais kaltinami pabūgimu, ypač kai jie traukiasi po pralaimėto ar pralaimimo mūšio, nutraukia pilies apgulą ir pan. Tačiau niekur neaptinkame tokio žodžių junginio „bailiai lietuviai” ar pan.

Baimė – visiškai natūralus žmogiškas jausmas, būdingas ir šių laikų kariams (net spec. daliniams, jūrų pėstininkams, desantininkams), taigi ir anų laikų žmonėms -tiek kryžiuočiams, tiek lietuviams, tiek lenkams. P. Dusburgietis aprašo įdomų epizodą, atrodo, datuotiną 1282 m. Lietuviams įsiveržus į Lenkiją, „Lešekas, Krokuvos kunigaikštis, subūręs daugybę tūkstančių vyrų, užkopė į vieną kalvą ir pasakė: „Kas nejaučia baimės, tegu tas kopia pas mane, idant šiandien galėtume atkeršyti už Nukryžiuotojo kančias”. […] jis nelyginant Gedeonas iš daugybės karių tepasiėmė 300 vyrų, su kuriais stojo į kovą ir drąsiai puolė priešus” (DPK 200). Galima, žinoma, tarti, kad ta trišimtinė buvo asmeninė Lešeko gvardija ar pan., tačiau nekyla abejonės, kad iš tos „daugybės tūkstančių vyrų” kitų entuziastų stoti į kovą neatsirado. Arba dar viena P. Dusburgiečio užuomina apie pačius ordino brolius: 1284 m. šturmuojant Gardino pilį „užvirė tokia žiauri kova, kad bailesnieji nė nedrįso į ją žiūrėti” (DPK 213). Tai gali būti stiliaus dalykas, norint parodyti ypatingą kovos žiaurumą, tačiau „bailesniųjų vyrų”, matyt, būta ir ordine; jei negalėjo net žiūrėti, vadinasi, į kovą juolab nestojo.

1292 m., Vyteniui pergalingai įsiveržus į Lenkiją, kunigaikščiai Kazimieras ir Lokietka sunerimę pasikvietė pagalbon Prūsijos magistrą Meinhardą. Toliau cituojame: „Kai šis atvyko su didele kariuomene ir užpuolė netikėlius, minėtieji kunigaikščiai pasileido bėgti su visais savo lenkais. Šitai matydami, broliai nusigando ir, neturėdami jėgų atsispirti tokiai daugybei priešų, irgi pasitraukė, tiesa, patyrę nemažai nuostolių” (DPK 227). Taigi abi pusės visiškai pakrikusios sprunka, drąsos čia rodoma ne per daugiausia.

Lietuviai pralaimėdami irgi traukiasi, o kaip kitaip; priešai jiems primeta bailumą. Todėl ne visada šis priekaištas pagrįstas. 1300 m. 6000 lietuvių įsiveržia į Dobrynę ir čia prisiplėšia daugybę turto; šimtas šios kariuomenės, P. Dusburgiečio žodžiais, „rinktinių, tačiau pernelyg savimi pasikliaujančių vyrų” persikelia per Dreventą ir Kulme apiplėšia du kaimus, šį labai jau negausų būrį riteriai persekioja ir sumuša, trisdešimt lietuvių grįžta pas savuosius ir praneša, kad būrys pralaimėjo. O tada jau visą lietuvių kariuomenę „pagavo tokia baimė ir apėmė toks siaubas, kad, kitų nelaukdami, pabėgo kur akys veda, kur kojos neša ir prarado galybę žmonių bei arklių, kurių daug prigėrė Narevo upėje dėl baisios kamšaties” (DPK 242). Žinoma, P. Dusburgietis čia pučia miglas: nedidelio avantiūrai pasirengusio būrio nesėkmė 6000 vyrų kariuomenės (ar kiek perdėti, ar teisingi šie skaičiai, spręsti neturiu kompetencijos, bet manykime, kad ji pakankamai didelė) negalėjo priblokšti, be to, kronikininkas nesako, kad teutonai patys būtų drįsę persikelti per Dreventą, iš Kulmo jie nosies nekišo. Taip pat neminima, kad lietuviai būtų metę grobį ar pan. Tiesiog baigėsi karinė kampanija Dobrynėje, buvo patikrinta Kulmo gynyba ir, kadangi Dobrynėje nebeliko kas veikti, tvarkingai patraukta namo. O kad tokiai didelei kariuomenei keliantis per upę nuostoliai neišvengiami, visiška tiesa net ir šiais laikais, net per paprastus manevrus, taikos metu. Spūstis, kavalerijai keliantis per brastą (ar plukdant žirgus, jais plaukiant), visiškai tikėtina.

1305 m. teutonams surengus žygį į Lietuvą, vieno permainingo mūšio metu lietuvių užpultam ordino būriui į pagalbą atskuba 200 vyrų. P. Dusburgietis aprašo tolesnį lietuvių elgesį, atvykus papildymui, kuris „įvarė priešams tokį siaubą, kad karalius bei visi jo žmonės, juos išvydę, bematant išmėtė ginklus ir pasileido bėgti. Tada įniršę broliai nubaudė nusidėjėlius ir nužudė 17 Lietuvos karalystės galingesniųjų bei daugybę paprastų žmonių” (DPK 251). Jei bėgama, metus ginklus, tai jau įvardytina kaip panika ir bailumas; kita vertus, be panikos, narsiai stoję į mūšį, lietuviai būtų buvę visai sumušti. Apskritai paties bailumo apibrėžimas labai keblus dalykas: ar žmogus, bėgantis po pralaimimo mūšio, yra bailys, sunku pasakyti. Juk bėgdavo visi – ir romėnai, ir keltai, ir viduramžių kariuomenės tuos bėgimus puikiai pažino savo kailiu. Kartais atsitikdavo taip, kad iš vieno mūšio pasitraukusi, pabėgusi kariuomenė neretai kitą mūšį laimėdavo.

1311 m. Vytenio kariuomenę po pergalių Varmijoje užpuola gausios ordino pajėgos; Vytenis stoja į mūšį su priešo avangardu ir iš pradžių jam sekasi, tačiau priartėjus pagrindinėms ordino pajėgoms lietuvius „pagavo tokia baimė ir taip jiems sukrupo širdys, kad neturėjo jėgų daugiau priešintis; dėl to vienu akies mirksniu metė ginklus ir leidosi bėgti. Tada broliai, leidęsi pavymui su savo žmonėmis, juos tiesiog kapote iškapojo, jų karalius su būreliu savo vyrų vos ne vos paspruko, tuo tarpu kitus iškapojo kalaviju, kurie ne kurie prigėrė, kai kurie išmirė dykrose badu ar iš sielvarto išsikarstė” (DPK 258). Dar kartą kaip visišką sutriuškinimą ir paniką liudijantį ženklą kronikininkas mini, kad lietuviai bėga, metę ginklus. Žinoma, taip atsitikti gali tik dideliam siaubui užklupus; lietuviams baimė kyla, išvydus pranašesnę kariuomenę: tai natūralu. Kariuomenė, neturinti jokio baimės jausmo, po kelių mūšių išnyktų.

Bailumą nuo atsargumo ne visada skiria griežta riba. Kęstutis berods tikrai stovėjo prie apgultos Kauno pilies, neskubėdamas jai į pagalbą. Tikriausiai jo sutelktos pajėgos buvo per menkos atvirai pulti, be to, aplink pilį kryžiuočiai iškasė griovį ir pilis iš esmės buvo atsidūrusi saloje. Upės ar gilaus griovio „nuo Nemuno iki Neries” (MNPK 114) forsavimas švilpiant priešininko strėlėms vargu ar būtų atnešęs sėkmę.

Klasta

Kai 1215 m. lietuviai atvyksta į pagalbą Gercikai, kitoje Dauguvos pusėje stovi vokiečiai; lietuviai paprašo duoti jiems laivų persikelti, esą jie atskubėję atnaujinti taikos. Tačiau persikėlę jie užpuola vokiečius (LLK 92). Čia gal ne klasta, o apgavystė, nes klasta būna su tam tikru šarmo elementu, elegantiška. Vėlesnės lietuvių klastos bus rafinuotesnės.

Klasta būna įvairi, bet kare ji būtina taktikos ir strategijos dalis. Labai įdomus P. Dusburgiečio aprašomas lietuvių abordažas 1290 m. Ragainės komtūras su dar 26 vyrais išplaukia Nemunu Lietuvos link; jiems plaukiant pro Kolainių pilį, lietuviai, pilies vado Surmino vadovaujami, sušaukia pasitarimą ir ima svarstyti, kaip jie galėtų tą laivą užgrobti. Galop nutariama: vienas jų, Nodamas, prityręs karys, mokąs lenkų kalbą, apsirengia moteriškais drabužiais, pasiima 60 vyrų, įsako jiems netoliese pasislėpti, o pats nuo kranto jis šaukia kryžiuočiams, prašydamas išvaduoti „ją” iš pagonių. Laivas priartėja prie kranto, ir tada Nodamas „staiga nutvėrė laivą, stipriai į jį įsikibo ir, sušaukęs savo bendrus, užpuolė plaukusius laivu ir visus išžudė” (DPK 222).

Šią klastą galima priskirti ir linksmybių skyreliui, bet akivaizdu, kad klasta originali ir vykusi. įspūdingas ir Nodamo jėgos paliudijimas – jis geba sulaikyti laivą, gabenantį 27 vyrus su visa ekipuote. Tai jau šis tas.

1311 m. vienas lietuvis, laikomas teutonų nelaisvėje, pasižada kryžiuočiams išduosiąs Gardino pilį mainais į sugrąžintą laisvę. Kryžiuočiai, be abejo, prisimindami ankstesnes išdavystes, vis dėlto juo patiki ir paleidžia, tačiau sugrįžęs lietuvis įspėja savuosius ir brolių ima laukti pasala. Atsitiktinai „nutekėjus informacijai” kryžiuočiai sužino apie spąstus ir grįžta atgal. Vėl turime tą patį klastos atvejį: karas visados yra karas. Žodžiai prireikus laužomi.

Lietuvių klasta kartais pasiekia profesionalios kontržvalgybos lygį: priešininkui primetama strateginio pobūdžio dezinformacija. Pasak V. Marburgiečio, 1345 m. suburiamos jungtinės kryžiuočių pajėgos, atvyksta Čekijos karalius ir gausybė didžiūnų iš Vakarų Europos, rengiamasi didžiuliam žygiui į Lietuvą. Ir čia „viena klastinga stabmeldė pranešė magistrui, kad lietuvių karalius telkiąs didelę daugybę kariuomenės, su kuria norįs nusiaubti Sembos žemę”. Prūsijos magistras ir kiti grįžta saugoti savo krašto; tuo metu lietuviai visiškai nusiaubia Livoniją, nuostoliai tokie baisūs, kad didysis magistras Liuteris iš sielvarto išprotėja (MNPK 93-94). Manyti, kad ta paslaptinga lietuvių Mata Hari veikė savo iniciatyva, vargiai galima – jos dezinformacija pasiremdama į Livoniją patraukia lietuvių kariuomenė, kontržvalgybinės veiklos ir kariuomenės judėjimo koordinacija akivaizdi. Tai, kad susiduriame su sąmoninga žvalgybine provokacija, liudija ir moters parinkimas vykdyti šiai akcijai: vyrai perbėgėliai dažnai būdavo nepatikimi, o moteris negalėjo sukelti pernelyg daug įtarimų.

1378 m. Kęstutis, prieš išsirengdamas žygin į Prūsiją, paleido gandą, kad serga, o paskui įsiveržė į nepasiruošusį gintis kraštą (MNPK 163). Vėl remiamasi dezinformacijos principu, be to, galima numanyti, kad tas gandas ne šiaip „buvo paleistas” -reikėjo žmonių, kurie jį aktyviai platintų Prūsijoje. Šiaip ar taip, tenka pripažinti: XIV a. antroje pusėje lietuvių kontržvalgyba pasiekia ypač aukštą lygį, kartais būtent ji nulemia netgi strateginių veiksmų sėkmę. Žinoma, negalime manyti, kad veikdavo kokia profesionali kontržvalgybos grupė, tokie veiksmai būdavo vykdomi sporadiškai, kartkartėmis, tačiau jų svarba buvo suvokiama labai gerai. O tokioms užduotims žmonės turėjo būti pasirenkami iš tam tikrų sluoksnių: buklių vyrų ir moterų, mokančių kelias kalbas, patikimų ir tvirto charakterio. Beje, peršasi mintis, kad tokią agentūrą ar bent jau nemažą jos dalį veikiausiai galėjo sudaryti prūsai.

Atrodo, panašų prūsų „perbėgimą” liudija šis V. Marburgiečio fragmentas: „1371 metais (…) 6 vyrai su savo žmonomis susidėjo su stabmeldžiais didelei krikščionių nelaimei, nes žinojo kelius. Todėl Kęstutis su pašaukta kariuomene iš toli užpuola Zėhasteną. Jis pavertė pelenais papilį ir nuniokojo apylinkę…” (MNPK 145) Taigi XIV a. antroje pusėje, po daugybės žygių į Prūsiją, – jos teritorija dar nėra gerai pažįstama, – net ir naujai atsiradę vedliai gali lemti karinės kampanijos pradžią. Galimas dalykas, kai kada žvalgybines, dezinformacines funkcijas atlikdavo ir kai kurie didžiūnai; taip teutonai už kojų pakaria „Sudimantą, vadinamą Mewen (…), nes [tarpininkaudamas tarp ordino ir stabmeldžių jis ne kartą pasirodė esąs dviveidis” (MNPK 210). Galimas dalykas, tai Vytauto svainis, tikėtina, galėjęs vykdyti ir kai kuriuos slaptus Vytauto nurodymus.

1385 m. Jogaila pasiunčia žmogų, kad tasai nužudytų ordino maršalą; tačiau šis pasikėsinimas nepavyksta (MNPK 192), nors pats sumanymas neblogas.

Klasta tinka ir vidaus politikai. 1382 m. į derybas atvykusius Kęstutį ir Vytautą Jogaila tiesiog suima, – Vytautas įkalinamas, o Kęstutis nužudomas (MNPK 177). Su paprasčiausiu padorumu tai nelabai dera; net su kryžiuočiais tariamasi ir deramasi garbingai. Vytautas klastą netrukus pats pasitelkia, į vidaus politikos reikalus įtraukdamas ordiną. O ir pabėga iš įkalinimo vietos, pasikeitęs su žmona drabužiais (MNPK 183-184), lygiai kaip Kęstutis ne per seniausiai pabėgo iš nelaisvės persirengęs teutonų riterio drabužiais. Šitos smulkios klastos atrodo kaip paimtos iš neįtikimo nuotykių romano, bet tai berods tiesa; jos šmaikščios, įžūlios, pavojingos, reikalaujančios nepaprastos drąsos ir savitvardos: ir pavyksta. Ką jau kalbėti apie vėlesnes Vytauto klastas. Apibendrindami lietuvių klastingumą, galime nedvejodami sakyti, kad svetimšalių susikurtas stereotipas „klastingi lietuviai” yra pagrįstas.

Kitas klausimas, kas yra klasta? Gebėjimas, pasitelkiant nestandartines priemones, išsisukti iš beviltiškos situacijos? Minimaliomis, bet ekstremaliomis priemonėmis pasiekti kitais būdais, kaktomuša nepasiekiamą tikslą? Jei taip, tenka pripažinti: Vytautas, kaip šaudyklė lakstęs nuo kryžiuočių pas Jogailą, pasiekė daugiau nei šviesios atminties Margirio vadovaujami pilėnai. Nors šiaip, skaitant kronikas, kyla įspūdis, kad bent jau XIV a. klastos tokios raizgios, viskas taip susipynę, visur tokios neįtikimos intrigos (sūnūs jas rezga prieš tėvus, priešai prieš savus, savi prieš priešus), kad ordinas bent jau tam tikrais laikotarpiais psichologiškai buvo visiškai išmuštas iš vėžių.

Ištikimybė

Vytautui antrą kartą atsimetus nuo kryžiuočių, jis su savo žmonėmis klasta paėmė vokiečių įgulos saugomą Naujojo Gardino pilį; lietuvių karo vadas taria įgulos vadui: „Užmokame blogu už gera, bet mums reikia išlaikyti savo valdovo palankumą ir malonę” (MNPK 203). Labai svarbus sakinys: sekama valdovu, jo veiksmai remiami, įsakymai vykdomi nedvejojant, savo nuomonę paliekant nuošaly. Tačiau akivaizdu, kad tas anoniminis karo vadas klastos gėdijosi, ji jam buvo ne prie širdies.

Šiaip ištikimybė valdovui (Lietuvos) dažnai būdavo „tarpinė”, t. y. visų pirma buvo remiamas tiesioginis giminės ar tam tikros teritorijos vadas, ir karių veiksmai paprastai palaikydavo šio vado ar giminės galvos „liniją”.

Išdavystė

Išdavysčių, žinoma, daug. Tai ne tiek lietuvių būdo bruožas, kiek iš tikrųjų permainingo karo, juolab viduramžių sąlygomis, padarinys. Išdavysčių būna kiekviename kare, perbėgėlių būta ir į lietuvių pusę: Vilniuje jie būdavo priimami labai gerai ir neretai gaudavo pareigybę dvare.

Pasakodamas apie 1289 m. įvykius, P. Dusburgietis mini kraupią Pelužio išdavystę. Šis, „įžeistas savo viešpaties, vieno kunigaikščio, kuris savo karalystėje buvęs nelyginant antras asmuo po Lietuvos karaliaus, atvyko pas Sembos žemės brolius”. Iš Karaliaučiaus komtūro jis išsiprašė būrio „narsių vyrų, labai įgudusių plėšikauti; šie visi drauge su juo ir patraukė su ginklu rankose atkeršyti už patirtas skriaudas. Kai jie priėjo šio kunigaikščio sodybą, užtiko ten sukviestus į vestuves beveik visus Lietuvos karalystės kilminguosius kaimynus; kai šie, iš seno savo įpročio nusigėrę, sugulė pailsėti, užpuolė juos ir nužudė 70 kunigaikščių drauge su namų šeimininku” (DPK 216). Matome čia ypač svarbų keršto motyvą: kerštas įgyvendinamas bet kokia kaina, netgi pasitelkiant priešus ir nepaisant pačiai valstybei gresiančių pavojų. Asmeniniai interesai, asmeninė nuoskauda, kaip ir Daumanto atveju, keliami aukščiau už valstybės ar kokio nors gentinio ar teritorinio junginio interesus. Kol valstybė ar esama politinė-dinastinė padėtis konkretų didžiūną tenkina, kol jis turi vietą konkrečioje socialinėje struktūroje bei hierarchijoje, viskas yra gerai. Bet kilus asmeniniam nepasitenkinimui žaidžiama visomis įmanomomis, tarp jų ir priešininko kortomis, kaip ir Daumanto, ir Pelužio, ir Butauto atveju. Vytauto – taip pat.

1290 m. lietuvis karo vadas Jazbutas su 500 vyrų įsiveržia į Lenkijos teritoriją, laimimas didelis grobis. Tačiau, kaip teigia P. Dusburgietis, „šis Jazbutas rodėsi einąs su netikėliais, tačiau slapta gerbė brolius”. Jis įspėja juos einąs į žygį, ordino pajėgos grįžtantiems lietuviams surengia pasalas, lietuviai sumušami (DPK 223-224). Pasakojimas keistas: Jazbutas čia atlieka ne perbėgėlio, o šnipo ir provokatoriaus vaidmenį. Teutonų žvalgyba? Juolab keista, kad tas pats Jazbutas vėliau, 1292 m. jau besąlygiškai kovoja su teutonais, jis niekur nepabėgęs ir neperbėgęs. Ir žūva kaudamasis: „Kovoje Jazbutas, kadaise draugas, o dabar priešas, užpuolė brolį Henriką Cutsvertą ir sužeidė jam žirgą, todėl brolis Henrikas įniršo ir jį perdūrė ietimi. Vis dėlto Jazbutas, suvokdamas, kad artėja neišvengiama mirtis, kirto, negalėdamas atsisukti, kalaviju atgalia ranka, broliui Henrikui nunešdamas pirštą” (DPK 226). Jazbutas žūva kaudamasis iš paskutiniųjų, su neabejotinu įniršiu. Pavėluota atgaila? Persigalvojo? Jo elgesį paaiškinti galima tik hipotetiškai, bet gal įtikimiausia būtų šantažo ar įkaitų hipotezė. Jazbutas galėjo būti šantažuojamas nelaisvėje laikomais savo artimaisiais – juos atgavęs (ar juolab neatgavęs) jis buvo ypač įniršęs ir ant savęs, ir ant teutonų.

Lietuvos istorijoje daug paslaptingų personažų, bet Jazbutas – vienas iš mįslingiausių, į „paprastų” perbėgėlių ir išdavikų kategoriją jis nepatenka.

1301 m. lietuvis, vardu Draika, Aukaimio pilėnas, susidera su kryžiuočiais dėl perėjimo į jų pusę, per sūnų Piną susisiekia su Ragainės komtūru ir prie pilies naktį atsidanginusiems kryžiuočiams atidaro pilies vartus; kryžiuočiai išžudo visą įgulą. Draika Ragainėje su visa savo šeimyna pakrikštijamas (DPK 244). Draikos išdavystės motyvas, pasak P. Dusburgiečio, – noras atsižadėti stabmeldystės. Net jei tai skatino ne finansiniai ar panašūs sumetimai, o tikrai krikščioniška aistra, matome, kad konvertitų gentainiams tokie atsivertimai vis dėlto kainuodavo brangiai. Aukaimio piliai šiuo požiūriu ypač nesisekė: atstatytą pilį 1305 m. išduoda „vienas tenykštis pilėnas, vardu Svirtilas, tikėjimo ir tikinčiųjų draugas” (DPK 250) – viskas vyksta pagal pirmosios Draikos išdavystės scenarijų. Apie 1310 m. Pūtvės pilaitę tuo pačiu būdu išduoda toks Spūdas (DPK 255). Taigi maždaug kas penkeri metai viena pilaitė prarandama dėl išdavikų veiksmų. Kokie jų motyvai – neaišku. „Krikšto malonė”, kurios jie, pasak P. Dusburgiečio trokšta, vargu ar pakankamas pagrindas tokioms kraupioms ir kruvinoms išdavystėms. Matyt, lemia smulkios nuoskaudos, ekonominiai sumetimai ir, žinoma, tam tikra psichologinė nuostata, pavadinkime tai niekšiškumu. Pats perbėgimas nėra pernelyg baisus, bet, kai jį lydi gentainių išžudymas, jis jau kelią siaubą. Galima spėti, kad perbėgėlius kryžiuočiai priimdavo būtent po tokių išdavysčių: juk nebuvo galima abejoti, kad tasai išdavikas išduos dar kartą – kelio atgal jam nebelikdavo.

Drauge pažymėtina, kad galiausiai, taikydami tą patį modelį, ima veikti ir lietuviai; kai Vytautas pirmąsyk atsimeta nuo kryžiuočių, jis, kaip dar jiems ištikimas asmuo, su būriu saviškių įjoja į Jurbarko pilį; atidaręs vartus riteris nužudomas, užmušama daug ordino šaulių, komtūras su dešimčia brolių paimamas į nelaisvę (MNPK 188).

įspūdingas Kęstučio sūnų Butauto ir Karigailos pabėgimas pas kryžiuočius 1365 m.: čia matome grupelę sąmokslininkų, ilgą laiką brandinusių pabėgimo planą, prasiveržimą į Prūsiją per Įsrutį; šios pasienio įgulos viršininkas maloniai sutinka bėglius, duoda palydą iki Marienburgo, čia jie labai pagerbiami ir su didelėm iškilmėm pakrikštijami. Pabėgimo motyvai tegali būti nuspėjami, bet vienas iš jų galėjo būti aukšto valdovo atžalų nepasitenkinimas savo padėtimi, juolab kad Butautui šiaip jau ateitis nežadėjo tapti Lietuvos valdovu, tad kryžiuočių padedamas jis vylėsi išvyti kitus savo brolius ir gauti valdyti Lietuvą (MNPK 239-240). Tai tiesiog dinastinės vidaus kovos, kuriose pasitelkiama ir priešininkų paspirtis. Ne kitaip elgėsi ir Vytautas. Butauto elgesys ir ganėtinai daug precedentų iki Butauto per kelis dešimtmečius iki Vytauto pabėgimų tiesiog sumodeliavo panašų elgesį: jei jam būtų pavykę, jis būtų tapęs ne išdaviku, o Butautu Didžiuoju (tiesa, neaišku, kaip jam be lenkų paramos būtų pavykę išlikti nepriklausomam nuo ordino). O kad Butauto pabėgimas jo palydai buvo ne visai prie širdies, liudija tai, kad netrukus surengus kryžiuočių karo žygį, kuriame dalyvauja ir Butautas, pabėga keturi „Butauto tarnai”, kurie praneša lietuviams kryžiuočių planą (MNPK 131). Kokie ten tarnai, sunku pasakyti, bet šiuo atveju deramos ištikimybės savo klano galvai jie neparodo.

Egzistencinės nuostatos

Koks bendras vaizdas kyla iš šių fragmentų? Pirmiausia matome vyrus, priverstus užsiimti „karo pramone”, šiek tiek pasirodo ir moterys – geidžiamos, mylimos, ne mažiau tvirtos. Tai nuolatinių karų gaisro nutviekstas pasaulis, pirmiausia matomas priešininkų akimis; tai pasaulis, kuriame tuščiai nepliurpiama, o kelios iš tų amžių mus pasiekusios frazės liudija to pasaulio lakoniškumą spartietiška prasme. Frazėje tilpdavo ištisos prakalbos (plg. lietuvių vadas išsirengęs keršto žygiui už Žvelgaitį taria pasiuntiniams: „Eikite ten ir sakykite krikščionims: prieš dvejus metus jūs sumušėte mano iš Estijos grįžtančią kariuomenę, kada ji miegojo; o dabar rasite mane ir mano vyrus žvalius” (LLK 53)). „Miegojo” čia perkeltine prasme, t. y. nelaukė puolimo, bet frazė sukonstruota tvirtai. Aptinkame ir daugiau gražių posakių, pvz., lietuviai apie jiems nei vokiečiams nepasidavusius estus 1212 m. sako: „Estai vis dar vaikšto ištempę kaklus” – t. y. iškėlę galvas (LLK 86). Vos kelios frazės, o kyla įspūdis – autentiškas, ne kronikininko sukurptas. Jos vaizdingos ir lakoniškos. Ir trykšte trykšta jėga.

Visa tai primena aplinkinį pasaulį, visų pirma germanų, ypač skandinavų, Kijevo Rusią. Gal tik šimtmečiu kitu ankstėliau. Negirdime, kokius žodžius kariai šnabžda savo mylimosioms, juos užgožia ginklų žvangesys. Nežinome, kaip jie auklėja vaikus, nežinome, kaip kaime sugyvena laisvi valstiečiai ir kaip gyvena belaisvės lenkės, belaisviai krikščionys prūsai, vokiečiai, slavai. Bet matome: tai žmonės, mylintys, neapkenčiantys, klastaujantys ir gudraujantys, žmonės, patiriantys tas pačias aistras, rodantys tas pačias dorybes ir aistras kaip ir mes. Tik viskas – nepalyginti intensyviau. Kai kurie mūsų aptariamo mentaliteto ypatumai atsispindi ir lietuvių požiūryje į mirtį. Kariai pernelyg gyvybės nebrangina, tokia jų profesija. Vis dėlto kai kurie lietuvių (ir kitų baltų) požiūrio į mirtį ypatumai verti to, kad prie jų apsistotume nuodugniau.

Savižudybė

Vienas labiausiai sukrečiančių baltų ir konkrečiai lietuvių egzistencijos ypatumų, skiriančių juos nuo gretimų tautų, germanų ir slavų XIII-XIV a., yra jų polinkis, bėdai ar nelaimei užgriuvus, nusižudyti. Tokie liudijimai ganėtinai ankstyvi ir jų daug; bent jau patiems kronikų autoriams atrodo, jog šių faktų pakankamai gausu, kad jais remiantis būtų galima daryti apibendrinamas išvadas apie lietuvių (ir prūsų) polinkį tam tikromis aplinkybėmis nusižudyti. Henrikas Latvis, kaip jau minėta, praneša, jog po lietuvių pralaimėjimo 1205 m. viename kaime „50 moterų, žuvus jų vyrams, pasikorė, nes tikėjo, kad kitame gyvenime jos vėl gyvens su savo vyrais” (LLK 39; mulieres ąuinąuaginta se ob mortem virorum suspendio interfecerunt. Nimirum cum credant, se cum Mis mox in alio vita victu-ros, LPG 30).

Šią žinią turbūt patvirtina poriniai kapai, dažni tiek baltų, tiek kitų indoeuropiečių gyventuose kraštuose: greta vyro dažnai laidota moteris. Tikėtina, kad bent kai kuriais atvejais čia susiduriame su ritualine našlės savižudybe; panašus paprotys keliais šimtmečiais anksčiau minimas Rusioje (Ibn Fadlanas), Indijoje jis išliko iki XIX-XX a. sandūros, nepaisant britų kolonijinės administracijos kovos su juo. Galimas dalykas, tai archajiškas indoeuropietiškas paprotys, susijęs su nomadine patricentriška tradicija. Pomponijus Mela (I a. po Kr.) teigė, kad keltai taip tikėjo būsimuoju gyvenimu, jog kai kurie žmonės džiaugsmingai puldavo į laidotuvių laužą, tikėdamiesi ateinančiame gyvenime vėl susitikti su mirusiuoju15. Šiuo atveju laidotuvių laužo nėra, našlių vyrų kūnai ilsisi kažkur Livonijoje, o moterys pasikaria -tai, kaip rodo mitologijos tyrinėjimai, ritualinis savižudybės būdas.

————————

15 Krause W. Die Kelten. Tiibingen, 1929, p. 37.

————————

Eiliuotoji Livonijos kronika (parašyta apie 1250 m.) mini, kad lietuviai, pralaimėję mūšyje, pabėga ir pasikaria:

ir vlien was vii wo gewant,

si hiengen selbe sich zu hant. (LPG 71)

Toliau sakoma, kad lietuvių kunigaikštis Lengvenis (Lengewin), nuliūdęs dėl brolio mirties, nori pasikarti (LPG 72).

Pasakodamas apie 1311 m. įvykius, P. Dusburgietis mini lietuvius, kurie pralaimėję ir išblaškyti „pasikorė iš sielvarto” (DPK 245). Pasak to paties šaltinio, analogiškai elgėsi ir prūsai; apibendrindamas kronikininkas teigia, kad jie „netikėtai atsidūrę itin varganoje padėtyje, pratę patys nusižudyti” (DPK 89; Quando ex inopinato rerum eventu aliąuam immoderatam incurrerunt turbationem, se ipsos occidere consueverunt, LPG 89). Tą patį, tik poetine kalba, patvirtina Mikalojaus iš Jerošino kronika:

si sich in den notin

selbe pflagin totin. (LPG 112)

Vygandas Marburgietis kalba apie 1336 m. vykusį Pilėnų pilies šturmą, kurio metu lietuviai, ypač narsiai gynęsi, galiausiai patys pasirinko mirtį: „Pagonys […], nesitikėdami, kad galės išlaikyti pilį, sumetė į ugnį be galo didelius turtus ir patys išsižudė: sako, kad ten viena pagonė senutė kirviu šimtą jų užkapojo, o vėliau ir pati galvą susiskaldę” (MNPK 83-84). K. Šiucas (Schutz), remdamasis V. Marburgiečio originalu, šią kraupią istoriją aprašo nuodugniau, ir kaip atrodo, gana patikimai perteikia originalą: pasak K. Šiuco, moterys ir vaikai buvo pasmaugti ir įmesti į ugnį, vyrai išžudė vienas kitą, ten minima sena stabmeldė (eine alte keidinne), kirviu nukirtusi apie šimtą žmonių ir paskui tuo pačiu kirviu susiskaldžiusi galvą, o Margirio ir jo žmonos žuvimas aprašomas taip: „Kada jis jau nebegalėjo laikytis, šoko paskubom į tamsų rūsį ar olą, kur buvo paslėpęs savo žmoną, ją vienu kalavijo smūgiu perkirto, paskui pats sau tą patį kalaviją įsmeigė į pilvą, kad pasileido žarnos, ir krito šalia žmonos” (MNPK 219-221).

Šis sukrečiantis pasakojimas įkvėpė daugelį menininkų romantikų, jis tapo žūtbūtinio pasipriešinimo pavergėjams simboliu, įsitvirtino literatūroje, dailėje, pačiame lietuvių mentalitete; XX a. antroje pusėje Pilėnų ir Margirio pavyzdys tapo „pasyviosios rezistencijos” simboliu (opera „Pilėnai”, netgi „Pilėnų” krepšinio komanda). Deja, nepakankamai dėmesio kreipta į faktą, kad čia kalbama apie savižudybę, kuri vis dėlto nėra geriausias pasipriešinimo būdas.

Sprendžiant iš šaltinių, Margirio ir jo bendražygių savižudybė jiems patiems nebuvo nekvestionuotina išeitis. Savo noru pasirinkta mirtis šiaip turėtų būti laikoma savižudybe, tačiau atkreipkime dėmesį: ranką prieš save iš tikrųjų pakelia tik du asmenys – paslaptinga senolė ir pats Margiris. Kitus jie nužudo jų sutikimu. Bet ir pati senolės savižudybė (kirviu persiskelta galva), ir Margirio savižudybė (persirėžiant pilvą, plg. japonų charakirį; gal tai ritualinė kario savižudybė, iškrintanti iš „paprastos” savižudybės konteksto), rodos, turi bendrą ritualinį „užnugarį”.

Pilies gyventojai ir gynėjai patys nesižudo: jie leidžiasi žudomi, renkasi verčiau mirtį nei vergovę, bet kyla įspūdis, kad jie vengia nusižudyti, t. y. pakelti ranką prieš save pažodine prasme. Nemanytume, kad XIV a. kariai neturėjo fizinių jėgų ar valios tai įvykdyti: „sena stabmeldė”, kirviu nukirtusi šimtą vyrų, pati dar gebėjo persiskelti galvą; vadinasi, priežastys religinės. Galima įtarti, kad žmonės vengia žudytis, jie linkę būti nužudomi, tai yra nenori būti savižudžiai. Toks rinkimasis galėjo būti religiškai motyvuotas, ir apie tai dar kalbėsime.

1. Vėlius, komentuodamas šį V. Marburgiečio fragmentą, pažymi, kad ši senutė galėjusi būti žynė, o kirvukas – apeiginis, nes sunku patikėti, kad senolė galėjo kovos kirviu nužudyti šimtą vyrų ir dar pati juo nusižudyti (BRMŠ 1457). Jei senutė -žynė, dar tvirtesnė būtų mūsų hipotezė, kad Pilėnų gynėjų mirtis – ritualinė mirtis, o ne paprasta savižudybė.

Prūsijos kronikininkas Simonas Grunau XVI a. pradžioje pateikia legendinio prūsų religinio vado, krivio kirvaičio (crywo cyrwayto) Brutenio teisyną, kuris, pasak autoriaus, buvo paskelbtas 523 m. Nesileisdamas į samprotavimus apie S. Grunau kronikos legendinės dalies istoriškumą, norėčiau pabrėžti tai, kad nepaisant legendų „istorinio pagrįstumo” jose neabejotinai įsitvirtinusios senosios prūsų religijos-prasmės ir kad legendinė tradicija yra visiškai patikimas religijų istorijos šaltinis. S. Grunau pateikti duomenys rodo, kad šiame įstatymų sąvade kodifikuota ir savižudybė.

Šeštame kodekso punkte sakoma: „Jei žmogus yra apsunkintas sergančiomis moterimis, vaikais, broliais, seserimis, giminėmis, ar jei jis pats sirgtų, tai yra jo valioje ir mes leidžiame juos sudeginti ar jiems susideginti, nes mūsų dievų tarnautojai turi ne dejuoti, o juoktis”. Septintas punktas skelbia: „Jeigu kas nors norėtų susideginti pats mūsų šventiesiems dievams arba sudeginti savo vaikus, tai mes jam leidžiame, sakydami, kad jie per ugnį pasidarys šventi, kad galėtų su mūsų dievais juokauti”16. Toliau kronikininkas pasakoja, kad abu legendiniai prūsų vadai, Brutenis ir Vaidevutis, pasiaukojo dievų šlovei (sich selbir oppherten iren gotthin zu lobe17), susidegindami ant laužo.

————————–

16 Simons Grunaus Preussische Chronik. Hrsg. von M. Perlbach. Bd. 1. Leipzig, 1875, p. 63-65.

17 Ibid.,p. 78-79.

————————–

Taigi matome, kad nusižudyti galima „dievų šlovei” arba kai žmogus sunkiai serga; tokia savižudybė reglamentuojama – galima tik susideginti (prisiminkime Margirio bendražygių likimą – jų kūnai buvo sumesti į ugnį). Griežtas reglamentavimas tikriausiai trukdė kilti tokių savižudybių epidemijai nelaimių ar suiručių tarpsniais; tik labai sunkiai sergąs žmogus gali ryžtis susideginti. Be to, susideginimas legendiniame Prūsų teisyne tapatinamas su pasiaukojimu dievams: tai tiesus kelias pas juos. Žmogus, pats susideginęs ar sudeginęs savo „gyvenimo naštą” – giminaitį, vaikus ar žmoną, galėjo būti tikras, kad taip garantuoja savo ar sudegintųjų palaimingą likimą danguje.

Minėti teisyno punktai liudija ypatingą prūsų kliovimąsi anapusybe ir absoliutų pasitikėjimą dievais. Tačiau čia vis dėlto regime ir kiek ideologizuotų apnašų. Sergantis žmogus ankstyvaisiais viduramžiais, be abejo, buvo našta aplinkiniams. Maisto produktų pertekliaus nebuvo, nedarbingą asmenį išlaikyti artimiesiems iš tiesų galėjo būti nelengva ar net neįmanoma. Pakliuvę į tokią keblią padėtį, sudeginimu ar susideginimu, juolab religiškai įprasmintu, ir sergantieji, ir jų slaugytojai galėjo „išspręsti” savo problemas. Apie tokio „sprendimo” žiaurumą daug samprotauti nevertėtų: mes viską matome iš savų pozicijų ir vertiname remdamiesi šiuolaikine vertybių skale, tad moralizuoti apie praeitį nepaprastai lengva. Prūsiškoji savižudybės reglamentacija yra neabejotinai socialinio pobūdžio – nepajėgiąs veikti visuomenės labui, negebantis savęs išmaitinti, kitus var-ginantis asmuo visuomenei nebereikalingas. Taigi jam atveriama dievų pasaulio perspektyva: anapus, dievų pasaulyje, jis bus laimingas ir „juoksis” ar „juokaus” su pačiais dievais. Šitai būdinga ir lietuviams – prisiminkime Henriko Latvio paliudytą 50 lietuvių moterų nusižudymą. Kronikininkas teigia, jog tai buvusios „vieno kaimo” moterys. Nėra abejonės, kad ano meto sąlygomis penkiasdešimt našlių išlaikyti būtų buvę nepaprastai sunku; jų gyvenimą būtų nuolat lydėjęs skurdas ir vargas. Taigi prie suprantamo moterų sielvarto dėl ištikusios nelaimės prisideda ir būsimojo vargo perspektyva. Našlių nusižudymas „išsprendžia” jų socialines problemas; šį sprendimą paremia ir įprasmina viltis aname pasaulyje susitikti su žuvusiais vyrais.

Prie religinių savižudybių priskirtinas ir mirusiam valdovui artimo asmens (jo „tarno” ar vieno iš didikų) susideginimas laidotuvių lauže. Lietuvos metraščio (Bychovco kronikos) legendinėje dalyje teigiama, jog su kunigaikščiu Šventaragiu, įsteigusiu mirusiųjų deginimo centrą, buvo sudegintas „jo mylimas vergas”18. Galime spėti, kad tai religinis aukojimasis, nes analogišku atveju iš kito šaltinio matome, kad toks užkopimas ant mirusiojo laidotuvių laužo laikomas garbe ir valdovo palyda trokšta tokios šlovės. Pilypas de Mezjeras (Philippe de Mėzieres), prancūzų autorius, aprašęs savo 1364 m. kelionę į baltų kraštus, pasakoja, kad mirusio lietuvių „karaliaus” geriausias bičiulis laiko garbe lydėti savo valdovą į kitą pasaulį ir gera valia užkopia ant mirusiojo laidotuvių laužo, tarp didžiūnų netgi kyla vaidai, kuriam atiteks ši garbė (BRMŠ1451-453). Tokie liudijimai atrodo ganėtinai patikimi, nes sutampa su indoeuropiečių – o ir kitų, tolesnių – religijų laidojimo ritualais. Tačiau religinė savižudybė, kaip galėjome pastebėti, dar iki galo neišnarplioja lietuvių ir prūsų savižudybės problematikos. Kronikininkai pasakoja, kad šie, „netikėtai atsidūrę itin varganoje padėtyje”, sutriuškinti mūšyje, nuliūdę dėl artimųjų mirties, žudydavosi. Matyt, tai nebuvo reti, išskirtiniai atvejai, ir kronikininkų apibendrinimai ne iš piršto laužti. Senoji religija neaiškino ir negalėjo aiškinti kančios prasmės, negarbino nuolankumo, kantrybės – ji buvo skirta išgyventi ir atsilaikyti; asmens jėgoms ūmai išsekus, ji nebeteikdavo atramos čia. Tada atsiverdavo dievų pasaulio vartai. Kartais žmogus pro juos būdavo netgi stumte įstumiamas.

————————-

18 Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. V., 1971, p. 60-61.

————————-

Žmogus turėjo kovoti su užgriūvančiais sunkumais, tačiau kai toje kovoje pasijusdavo pralaimįs, kai jam iš rankų būdavo išmušami ginklai, kai toliau kovoti darydavosi neįmanoma, kaip išeitis būdavo pasirenkama savižudybė. Ištvėrimo, iš-kentėjimo, „prisikėlimo iš pelenų” idėjos nebuvo arba ji buvo labai silpna. Be abejonės, visa XIII-XIV a. Lietuvos istorija liudija, kad vietoj šios iškentėjimo idėjos buvo žūtbūtinio atsilaikymo idėja. Iš pelenų nepakylama, nesėkmės atveju į juos pavirstama. Gyvenimo prasmė buvo nuolatinė kova už būvį, už fizinį išlikimą. Žmogus gyvena nuolat kovodamas; o jei negeba kovoti – negyvena. Tai senojo indoeuropiečių, o vėliau barbarų pasaulio logika; ja savotiškai gražiai žongliravo Seneka; ją išpažino tautų kraustymosi epochos žmonės, germanai, ypač vikingai, baltai.

Kol kas apibendrindami galime skirti keletą baltų savižudybės motyvų ir juos suklasifikuoti į tipus:

a)Religinė savižudybė. Lietuviams ir prūsams – tai pasiaukojimas dievams susi-deginant. Susideginimą praktikavo ir kitos religijos, pavyzdžiui, Aleksandro Makedoniečio stovykloje susidegino žynys Kalanos. Kai kur Afrikoje pasenęs karalius rituališkai nusižudo. Kitas religinės savižudybės atvejis – žmonos nusižudymas mirus vyrui. Šiam lietuvių papročiui analogiškas našlių susideginimas Indijoje, esama užuominų apie analogišką rusų (gal slavų, gal vikingų) paprotį. Religine savižudybe laikytinas ir susideginimas valdovo laidotuvių lauže.

b)Socialinė savižudybė – kai žudosi asmenys, nebepajėgiantys toliau gyventi visaverčio gyvenimo (ligoniai, iš dalies ir našlės).

c)Pralaimėjusių karių savižudybė, vengiant nelaisvės ar sielvartaujant dėl pralaimėjimo (Margiris ir jo pilionys, po sutriuškinimo pasikorę lietuvių kariai).

Kai kurie savižudybės tipai gravituoja vienas kito link; kariai, kiek galima spręsti iš mūsų turimų fragmentų, žudosi pagal kažkokį ritualą, tikriausiai susijusį su specifine karių religingumo atmaina.

Vis dėlto norint suprasti XIII-XIV a. savižudybių ypatumus, derėtų kiek pasitelkti XIX-XX a. medžiagą, visų pirma tautosakinę. Nors ir kalbame apie XIII-XIV a., atrodytų, kad tautosakos medžiaga iš dalies leidžia verifikuoti bent jau kai kuriuos ano meto reiškinius.

Tautosakoje pomirtinis savižudžių likimas piešiamas nelabai viliojančiomis spalvomis, jis toli gražu nelaikomas geru, bet ir radikalios pražūties čia neįžiūrima. Savižudybė nenutrenkia žmogaus į pragarus, tačiau įsuka į tam tikrą „nelaikių” ar „nelaikšių” ciklą, po kurio ir sprendžiamas pomirtinis jo likimas. „Kad kas sau kaip galą pasidaro: pasikaria, pasipjauna, nusinuodija ir t.t., arba kas kokį nors vagį ar taip kokį žmogų užmuša, nušauna ir t.t., tai tas „nelaikis” vis apie tą savo myriaus vietą vaidenasi, rodosi dar tiek metų, kiek jis būtų gyvas buvęs čia, šiame pasaulyje”19; pakaruokliai ar kitaip nusižudę žmonės vaidenasi, neduodami gyviesiems ramybės20. Jų vaidenimasis aiškinamas kaip „be laiko mirusio” žmogaus vėlės nerimas; tikima, kad žmogui žemėje gyventi skiriamas tam tikras „metų skaičius”, o anksčiau paskirtosios mirties datos žuvęs ar nusižudęs žmogus turi išbūti žemėje tiek metų, kiek jam buvo lemta gyventi. Tokios vėlės, nerasdamos vietos, nerimsta, blaškosi, kartais jos įsikūnija gyvūnuose, augaluose ir pan.21 Taigi savižudžio vėlė dar kurį laiką tebegyvena žemėje. Galbūt Margirio epizodas ir yra šitokio tikėjimo išraiška: mirtis pilies gynėjų nebaugino (žinoma, kiek tai įmanoma), tačiau jie, atrodo, vengė pakelti ranką patys prieš save – mat jų būtų laukęs savižudžiui skirtas laiko tarpas, „metų skaičius” savotiškoje pagoniškoje skaistykloje. Prisimindami kitų tautų tikėjimus, galime manyti, kad mūšyje kritusiam kariui toks „metų tarpas” negaliojo: kaip ir motinos, mirusios per gimdymą, tokie asmenys ėjo tiesiai į dausas. Matyt, tokia mirtis nutiesdavo didvyriams kelią dangun ar tikėta, kad tokia mirtis – „nulemta”.

——————–

19 Basanavičius J. iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių. Chicago, 1903, Nr. 4, p. 136.

20 Ten pat, Nr. 5, p. 136-137; Nr. 6, p. 137.

21 Beresnevičius G. Dausos. V., 1990, p. 62-64.

——————–

Savižudžio likimas gali būti aiškinamas siejant jį su Velnio sfera. Lietuvių tautosakoje velnias su pasikorėle kelia vestuves22, jis gundo žmones kartis, pats „pasikorimas nuo velnio paeinąs”, – šiuo atveju savižudžio likimas siejamas su Velnio, pragaro šeimininko, įvaizdžiu ir suprantamas neigiamai (antra vertus, esama požymių, kad Velnias turėjo ir karinių funkcijų, tad kai kada minimas pralaimėjusių karių pasikorimas gali būti suprantamas irgi kaip ritualinė savižudybė). Tačiau neigiamą požiūrį į savižudybę veikiausiai suformavo krikščionybė; istorijos šaltiniai ir tautosaka leidžia manyti, kad senojoje lietuvių religijoje savižudybė dar nereiškė pomirtinės pražūties, tik tam tikrą „skaistyklos” periodą.

——————-

22 Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. V., 1987, p. 190.

——————-

Savižudybės reglamentavimas ir aplinkybės mums atveria jau kitą lietuvių mentaliteto dimensiją – būtent stiprų religinį egzistencijos pamatą. Tai kol kas tik detalė, kurios vieta deramai išryškėja jau platesniame – religiniame egzistenciniame – kontekste.

DIEVIŠKOJI SĄJUNGA. ŽMOGUS IR DIEVAI

Dis iuvantibus – romėnų religinis terminas, reiškiantis gyvenimą „su dievų pagalba”. Tai siekinys, nuolatos pasikartojantis tiek Romos ideologijoje, tiek kasdieniame gyvenime. Valstybė ir jos piliečiai klestės, jei elgsis pagal tėvų papročius, jei visada bus gyvenama pagal dievų valią, kurią patirti siekta haruspicijomis, įvairiais valstybiniais ir privačiais būrimais. Kiek supaprastinu pačią idėją, bet jos turinys maždaug toks. Valstybė ir žmonės klesti, jei gyvenama podraug su dievais ir protėviais, jeigu elgiamasi pagal jų provaizdžius, laikomasi doros ir senųjų papročių, gerbiami ir garbinami dievai.

Šiame skyriuje pamėginsime pasitelkdami prūsų, kitų aplinkinių tautų religinius duomenis pažvelgti į tam tikrus religinius egzistencinius klodus ir atspirties taškus lietuvių tradicijoje.

Protėviai

Baltų pasaulis, kurį atspindimą matome vokiečių kronikose, nevienalytis: lietuviai ir žemaičiai, jotvingiai, prūsai, žiemgaliai, kuršiai, sėliai ir t.t, turi skirtingas tradicijas, istorijas, interesus, kalba skirtingomis kalbomis ar dialektais; nepaisant to, beveik visi jie maždaug mindauginės Lietuvos teritorijoje konsoliduojasi į lietuvių tautą, veikia bendrame horizonte, tegu ir ne visada bendrai kovoja. Kiekviena gentis ar teritorinis vienetas dar skyla į gimines, atskirus didžiūnus, turinčius savo politiką bei interesus, dažnai su gentiniais nesutampančius. Ir vis dėlto: anapus viso to margumo slypi jėga, konsoliduojanti baltų kultūrinį masyvą tam tikroje teritorijoje; jėga, padedanti atlaikyti egzistencinius ir karinius smūgius – atlaikyti, nepalūžti ir galų gale didele kaina laimėti.

Kai Lietuvoje X1II-XIV a. prabylama apie pagrindą, grindžiantį egzistenciją, be abejo, kalbama apie dievus, bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Dievai ir religija labai svarbu, tačiau tarp žmonių ir dievų pasaulio pernelyg didelis atotrūkis; išties socialinė sankloda, galiausiai bendras mentalitetas gali būti religiškai grindžiami. Tarkime, krikščionybės ar islamo pasaulyje religinė organizacija pripildo tą „žemiškąjį” religingumo aspektą. Dievas ar dievai yra, tačiau pats jų buvimas savaime dar nekonsoliduoja, reikalingas ir tam tikras priedas, „įžeminantis” religiją, teikiantis egzistencinį užnugarį, tvarkos ir saugumo potyrį. Lietuvoje žyniai, be abejo, egzistavo, tačiau jų organizacija ir įtaka nebuvo pakankamas konsolidacijos veiksnys, ne taip, kaip Prūsijoje, kur žynių luomas suformavo kai ką panašaus į teokratiją. Trumpai tariant: kas grindė pačią tradiciją, kas ją sankcionavo?

Eiliuotoji Livonijos kronika, rašydama apie žemaičių priekaištus Mindaugui už jo krikštą, sako, kad jis atmetęs tradiciją, ir tai aiškiai įvardija:

Jei atsisakysi Kristaus,

Ir žemaičiai tau pagelbės,

Nuoširdžiai tave jie myli,

Reik su jais iš vieno eiti

Ir atmesti krikščionybę.

Tu dėl to turi kentėti,

Kad garbings karalius būdams

Ir turtingas, ir galingas,

Tu savus dievus apleidai.

Tėvus visad jie globojo

Ir jiems suteikė pagalbą,

jei dievus naikinti nori

Ir priimti krikščionybę,

Skaudžiai teks tau nusivilti. (BRMŠ I 302-303,312)

Čia matome reiškinį, kuris vėliau nuolatos išnirs lietuvių senosios religijos ir krikščionybės kaitos perspektyvoje: tai dievų / senosios religijos ir protėvių / tėvų jungtis. Tradicijos turinys – dievai ir visas senosios religijos masyvas su ritualais ir papročiais, tačiau ne jis pats save motyvuoja: šio turinio jėgą ir būtiną galiojimą sąlygoja tėvų ir protėvių autoritetas.

Gediminas atsižadėdamas savo krikšto bandymo, taria, kad „niekad neketinąs priimti kito tikėjimo, o laikysis to, kuriam buvo ištikimi jo senoliai” (DPK 282-283). Netrukus prieš Lietuvos krikštą vykstančiuose kataklizmuose, kalbėdami apie galimą valdovo ir religijos pakeitimą, panašiai prabyla žemaičiai; „Jogailą pripažįstame savo valdovu, neatsisakysime jo su sąlyga, kad Jogaila laikysis stabmeldžių tikėjimo ir savo tautos. O jeigu jis panorės tapti krikščionimi, mes jo neklausysime. Ir [žemaičiai] siunčia pasiuntinius atsiklausti [ir pareikšti): jeigu jis manąs laikytis protėvių tikėjimo, būsią jam visur kur paklusnūs, o jei norįs tapti krikščionimi, jie iškelsiu savo karaliumi Kęstutį” (MNPK 180-181).

Taigi diskusijose dėl krikšto išnyra protėvių autoritetas – religijos laikomasi, nes jos laikėsi tėvai ir senoliai. Ir „pašaliniams stebėtojams” tai irgi aišku, plg. Eiliuotosios Livonijos kronikos fragmentą: „Jų žynys tuo tarpu būrė / Sulig papročiu senovės” (BRMŠ 1299,309; nach iralden site), arba J. Dlugošo aprašytą 1365 m. lietuvių žygį į Prūsiją: „Tose vietose tėvų papročiu aukojo savo dievams paskerstus gyvulius, taip pat ir jų kraują…” (BRMŠ I 550, 570) Ritualai atliekami todėl, kad juos atlikdavo tėvai ir protėviai.

Ypač toks reiškinys tampa akivaizdus Lietuvos ir vėliau Žemaitijos krikšto metu. Lietuviai ir žemaičiai nuolat prabyla apie „tėvų tikėjimą”, „senolių tikėjimą”, kurio jie nenori atsižadėti (apie tai toliau).

Taigi iš esmės protėvių elgesyje įžiūrimas tradicijos pagrindas – būtent jų pavyzdžiu garbinami dievai. Be abejo, religija yra vertinga pati savaime, bet diskusijose ir pervartų metu nuolatos atsiremiama į vieną svarbiausių atspirties tašką: religija gera ir teisinga todėl, kad ją išpažino protėviai.

Todėl, samprotaujant apie krikščionybės priėmimo intensyvumą ir gilumą, apie „kaimo prietarus”, „valstietiškus prietarus” ir pan., nevertėtų perlenkti lazdos. Nauja religija priimama ir priimta, tačiau protėvių papročių, elgsenos ir ideologijos atsižadėjimas neįmanomas. Ir tai, ką matome, pvz., XVI-XVII a. Lietuvos kaime (iš dalies iki pat XX a. pirmųjų dešimtmečių) ir ką vadiname pagonybės reliktais, didele dalimi gali būti ne „reliktinė pagonybė”, o protėvių tradicijos laikymasis. Tiesą sakant, čia didžiulė problema, jos vienu užmoju neįmanoma išnarplioti, bet protėvių puoselėjamos tradicijos autoritetas turi būti turimas omeny.

Kai kurie Lietuvos krikšto metu dėjęsi įvykiai atskleidžia būdingą lietuvių reakciją į krikščionybę; pasirodo ir įdomių senojo mentaliteto apraiškų; apskritai religijų susidūrimai, – o krikštas yra ypač intensyvus susidūrimas, – gali parodyti, atskleisti daug daugiau nei ilgi aprašinėjimai. Pamėginkime pažvelgti į kelis krikšto epizodus, jungiamus vienos idėjos: pagal senųjų lietuvių nuovoką, jų išpažintąją religiją sankcionavo protėvių autoritetas, ir jos atsisakymas prilygo visos gyvensenos, visų įmanomų sanklodų ir tvarkų žlugimui. Bet ar tėvų ir protėvių papročių apskritai įmanoma atsižadėti?

Jogaila ir protėviai

Janas Dlugošas, aprašinėdamas Jogailos ir jo palydovų religines diskusijas su lietuvių kariais bei paprastais žmonėmis, perteikia jų žodžius, kuriais motyvuodami jie atsisakinėjo krikščionybės: jie teigė, jog „esą nedora ir neprotinga nepaisyti protėvių papročių, apleisti ir išnaikinti juos” (BRMŠ 1552,572). Taigi, atrodo, kad religiją ir jos vertę lietuviams sankcionavo protėvių autoritetas, tai, kad ją išpažino tėvai ir senoliai. Tai religijotyrai puikiai žinoma motyvacija, liudijanti, kad religija taip susipina su visa tradicija bei pasaulėžiūra, jog tampa visos gyvensenos pagrindu ir paprasčiausiai nor-miniu dėmeniu. Be abejo, toliau J. Dlugošas rašo, jog lietuviai atsisakė savo religijos, Jogailos pamokymų įkvėpti: „Tada lenkų kunigai, o ypač karalius Vladislovas (mat jis mokėjo lietuvių kalbą ir geriau galėjo paveikti), keletą dienų mokė tikėjimo tiesų, kurios yra būtinos tikinčiajam, Viešpaties maldos bei Tikėjimo išpažinimo, ir tauta, pamokyta, pakrikštyta švęstu vandeniu, atgimė” (BRMŠ 1553,572). Žinoma, tai pernelyg skubota išvada. Pats krikšto aktas, kaip vėliau matysime, bent jau patiems nauja-krikštams nesuponavo savaiminio tėvų ir protėvių papročių atsisakymo.

Visa krikšto veikla krito ant Jogailos pečių, o jis, nors ir entuziastingas krikščionis, vargu ar galėjo pamokyti ko nors daugiau nei Tėve mūsų ir kelių katekizmo tiesų. Lenkų kunigai krikšto metu berods tebuvo kaip dekoracijos. Žinoma, karaliaus autoritetas reiškė daug, to negalima nepastebėti. Bet vis dėlto Jogailos autoritetui teko susigrumti su protėvių jėga. Priešininkas čia buvo nemenkas.

Dar sykį su protėvių religija susiduriame kronikoms pasakojant apie Žemaitijos krikšto laikus. Ir vėl keisčiausias dalykas – 1413 m., taigi kai po Lietuvos krikšto praėjo ganėtinai laiko. Žemaitijoje misijų kalbas sako vėl Jogaila, nes, pasirodo, „lenkų kunigai” nieko taip ir neišmoko. Tiesa, J. Dlugošas rašo, jog „nė vienas iš dvasininkų, atvykusių kartu su karaliumi Vladislovu į Žemaitiją, nemokėjo šnekėti žemaitiškai, tai Lenkijos karalius pats turėjo skelbti tikrąjį tikėjimą ir skiepyti pamaldumą” (BRMŠ I 561, 581-582). Gal reikėtų sutikti, kad žemaitiškai krikščionybės skleidėjai ir galėjo nemokėti, bet tai rodo, kad jie nemokėjo ir lietuviškai. Žemaitis lietuviškai supras visada, ir ta aplinkybė, kad vėl tenka šnekėti vien tik Jogailai, rodo, jog lenkai per pustrečio dešimtmečio nepasistengė pakankamai pramokti lietuviškai. Vien ta aplinkybė jau gana įspūdinga. Be to, visiškai nesuprantamas dalykas: negi nuo 1387 m. Lietuvoje neatsirado lietuviško klero, kurį būtų buvę galima pasitelkti Žemaičių krikšto metu? 0 gal Jogailai paprasčiausiai patiko (ar buvo naudinga) ilgą laiką būti krikštytoju?

1. Dlugošo liudijimu, žemaičiai, susijaudinę, kad jų „dievybės ir šventenybės” sunaikintos ir kad pats karalius juos įtikinėja, galop sutiko priimti krikščionybę ir vieno tam parinkto senio lūpomis tarė: „Kadangi mūsų Dievai, kuriuos garbinome protėvių pavyzdžiu, tavo ir tavo karių, šviesiausiasis karaliau, buvo sunaikinti ir, būdami silpni bei nepajėgūs, buvo lenkų Dievo nugalėti, apleidžiame tuos savo dievus ir apeigas ir šliejamės prie lenkų ir tavo Dievo, kaip stipresnio” (BRMŠ I 561-562, 582). Ši frazė religijotyriškai labai simptomiška – religijų kaitos metu atsivertėliai savo atsivertimą motyvuoja būtent kito, naujojo Dievo jėga ir senųjų dievų nepajėgumu, tad jos turinys turėtų būti ganėtinai autentiškas. Kita vertus, ji perėjo per kelis vertimus ir jai dar teko atlaikyti ideologinį apdorojimą, tad visiškai pažodžiui jos priimti neįmanoma. Vis dėlto čia taip pat išnyra ir mus dominantis protėvių vaizdinys – būtent jų pavyzdžiu garbinami senieji dievai. Religijos autentiškumą laiduoja tai, kad ją perdavė protėviai, jų pavyzdys. Žemaičiai šiuo atveju irgi kalba apie protėvių religiją – kaip ir lietuviai. Nors šiame epizode irgi ne viskas aišku. Tarkime, negi Jogailos krikšto metu buvo susirinkę visi žemaičiai ar bent jau pusė jų, ar trečdalis? Tuometis komunikacijos tinklas tokio „sąjūdinio” mitingo negalėjo užtikrinti. Veikiausiai Jogaila kalbėjo tam tikrų apylinkių atstovams, ir jų tikrai negalėjo būti mažai, nesgi karalių pamatyti ne kasdien tekdavo. Bet ir Žemaitijos krikšto atveju matome veikiau propagandinę veiklą, o ne nuoseklų, rūpestingą ilgalaikį krikštijimą. J. Dlugošas mini, kad žemaičius paveikė tas faktas, kad pats karalius juos įtikinėja. Gal jie tiesiog susidrovėjo ir nutarė nebekamuoti karaliaus? Dar viena aplinkybė: žinoma, karaliaus autoritetas krikšto metu labai svarbus, bet tai, kad su juo sutinkama greičiau, dar nereiškia, kad greičiau atsiverčiama. Krikštas – ne vienadienis vyksmas, jis turi trukti jei ne šimtmečius, tai bent jau kelis dešimtmečius, ir jį garantuoti tegali ilgalaikis įdirbis, parapijų tinklas, vietos kalbą mokantys ir vietos sąlygas išmanantys kunigai. Jogaila pašnekėjo ir išvyko, tiesa, Medininkuose įkūręs vyskupiją ir kelias parapines bažnyčias pačioje Žemaitijoje, bet vargu ar to užteko. Juk keli ar keliolika Žemaitijoje įkurdintų kunigų vargiai ką galėjo nuveikti, jei nemokėjo kalbos. Jogaila sugrįžo į Krokuvą, pasipuošęs krikštytojo laurais, o Žemaitijoje palikęs protėvių galią, autoritetą, senosios religijos tradicijas.

Vytautas ir protėviai

Jogaila darbavosi gal kiek per griežtai ir daugiau išoriškais metodais. Sugriovęs švent-vietes, užgesinęs ugnį, jis kelias dienas pamokslaudavo, berods pamokydavo poterių ir dingdavo. O Vytautui reikėjo Lietuvoje gyventi, dar daugiau – ją valdyti ir tvarkytis su pernelyg entuziastingų krikštytojų palikimu.

Jeronimas Prahiškis, Lietuvoje uoliai dirbęs misionierius, vienąsyk iškirto šventąją giraitę; tai jam patiko ir šventąsias giraites jis nutarė šniote šnioti. Tačiau nespėjus Jeronimui kaip reikiant įsibėgėti, jo veiklą sustabdė moterys – šios, atėjusios pas Vytautą, ėmė skųstis, jog ketinama iš jų atimti giraitę, kurioje jos visada prašydavusios dievą sulaikyti lietų arba Saulę. Todėl jos prašančios ir maldaujančios, kad Jeronimui nebūtų leista toliau naikinti giraičių. Misionierius, pasak moterų, įvesdamas naujas apeigas, griaunąs tėvų papročius. Todėl jos prašančios ir maldaujančios, kad nebūtų leista naikinti tėvų tikėjimo vietų ir apeigų. Moterims pritarė ir vyrai – jie pareiškė negalį pakęsti naujo tikėjimo ir sakė geriau sutinką apleisti Tėvynę ir namus, negu atsižadėti iš protėvių paveldėto tikėjimo. Sujaudintas šio įvykio ir bijodamas žmonių maišto, Vytautas nusprendė, jog geriau tegu liaudis nusigręžia nuo Kristaus negu nuo jo. Ir, atšaukęs nurodymus, duotus provincijų valdytojams, liepė Jeronimui atvykti ir įsakė šiam vyrui palikti šalį (BRMŠ I 590-596).

Čia jau ypač įdomūs dalykai. Įdomūs jie pirmiausia todėl, kad ši informacija pateikiama ne kokiame nors šlovinančiame metraštyje, o per konfidencialų Jeronimo pokalbį su Enėju Silvijumi Pikolominiu, beje, būsimuoju popiežiumi Pijumi II ir jo palydovais. Ji rodo, viena vertus, kad krikštijimas vyko ne taip jau ramiai ir triumfališkai, kaip pasakoja J. Dlugošo kronika. Antra, šįsyk, vėl daug kartų pasikartojant „tėvų ir protėvių tikėjimo” ideologemai, nė nemanoma jo atsisakyti ir tai pareiškiama atvirai. Tai būtų gal ir savaime suprantama, bet netikėta Vytauto reakcija – misionierių šis ūmai paskelbia persona non grata ir išsiunčia iš šalies. Trumpai tariant, Vytautas sau negali leisti elgtis taip kaip Jogaila – neramumai ir maištas šalies viduje visiškai nepageidautini, juolab kad juos kelia vienas vienintelis asmuo. Nėra abejonės, kad ir Jogailos misijų veiklos laikotarpiu būta nesklandumų, tačiau J. Dlugošas, matyt, buvo linkęs juos verčiau nutylėti.

Į Vytautą besikreipiančių vyrų ir moterų skundas remiasi viena pagrindine idėja -jie negali atsižadėti protėvių tikėjimo ir su juo susijusių apeigų, nes Jeronimas, „įvesdamas naujas apeigas, [… ] griaunąs tėvų papročius. Todėl jos prašančios ir maldaujančios, kad nebūtų leista naikinti protėvių tikėjimo vietų ir apeigų” (BRMŠ I 592, 595). Vyrai irgi negali „atsižadėti iš protėvių paveldėto tikėjimo”. Įspūdis toks: lietuviai ir žemaičiai priima krikštą, tikėtina, pakankamai nuoširdžiai, tačiau naujas tikėjimas jiems tėra priedas, religinė naujovė, kurią tenka priimti, bet ji tiesiog pridedama prie iš protėvių paveldėtos tradicijos. Jie sutinka priimti „lenkų Dievą”, bet tik tiek.

Kad senoji religija siejama su protėviais ir netgi grindžiama jų autoritetu, kelis sykius randame paminėta J. Dlugošo. Tik Jogailos (ir, beje, stipriai ideologizuoto J. Dlugošo) akivaizdoje lietuviai ir žemaičiai atsižada savo senojo, iš protėvių paveldėto tikėjimo. J. Prahiškio liudijimas berods realesnis – būtent todėl, kad tikėjimas ir apeigos paveldėti iš protėvių, jų atsisakyti paprasčiausiai neįmanoma. Į Vytautą besikreipiantys žmonės nesako, kad jiems būtina, tarkime, garbinti Perkūną ar Žemyną (nors turbūt suvokia, kad tai privatus jų reikalas, į kurį, tiesą sakant, niekas pernelyg ir nežada kištis). Jie aimanuoja dėl to, kad iš jų atimama šventvietė, sacrum reiškimosi vieta, hierofanija ar teofanija. Bejos protėvių tikėjimas tiesiog negali funkcionuoti. Tai supranta ir Jeronimas Prahiškis, tai supranta ir Vytautas… Vytauto išvada trumpa: su protėvių autoritetu nekariaujama. Matyt, jis paprasčiausiai pernelyg gerai pažino savo valdinius.

Burtai

Protėviai tarsi saugo tradicijos, pačios religijos užnugarį, tačiau religija yra ne vien grindžiamas fenomenas, kaip ir ne vien grindžiantis. Prieš religingą žmogų driekiasi transcendentinis horizontas; jis nėra vien duotybė, jį tenka kaip nors apčiuopti, verbalizuoti, gyvuoti jo fone. Tai – ne gražūs paistalai, tai – religinio gyvenimo realija. Jeigu dievai tik „kybo” tame horizonte, tai nėra kalbos apie religiją, – su dievais ir transcendencija turi būti palaikomas kontaktas, ja kliaujamasi ir, pasiremiant anapusybe, iš tikrųjų gyvenama čia.

Žmogus kaip religinė esybė (ir ne vien kaip tokia) nuolat yra užmesties, sutrikimo, netikrumo situacijoje. Tiek fizinėje, tiek metafizinėje erdvėje jis ieško atramos ir tikrumo, šių dalykų jis tikisi susilaukti ir iš dievų pasaulio (arba apskritai anapusybės). Jau matėme, kad viena iš egzistencinių atramų, jungiančių fizinę ir metafizinę erdvę, – tai protėviai. Ryšys su dievais palaikomas, be abejo, kultinėmis priemonėmis, ritualais, aukojimais ir pan. Tačiau kulto veiksmai atliekami kartkartėmis, be to, šventvietėse, kurios dažnai yra nepasiekiamos (pvz., karo žygių metu). Be abejo, tam tikri aukojimai gali būti atliekami ir po atviru dangumi, ir svetimoje teritorijoje. Tačiau tiek savose žemėse, tiek svetimose reikalingas ryšys, nuolatinis ryšys su dievais. Reikia žinoti dievų valią, idant elgtumeisi pagal ją, o tai ir yra teisingas bei tikras elgesys. Manyčiau, jog galima pakankamai pagrįstai teigti, jog lietuvių ir aplinkinių tautų religijose vienas iš esminių religinio elgesio būdų, leidžiančių gyventi su dievų pagalba, divis iuvantibus, – buvo burtai.

Ši tezė iš pradžių gali pasirodyti keistoka; mes pripratę burtus vienu akimoju sutapatinti su prietarais ir atmesti juos – t. y. perkelti į nereliginį lygmenį, kaip visišką nesusipratimą, primityvumą, ar geriausiu atveju priskirti juos magijos sričiai (tarsi tai ką nors paaiškintų). Vis dėlto ne visur ir ne visada taip. Viduržemio jūros baseine, vienų tobuliausių senovės civilizacijų regione, antikos laikotarpiu orakulo sprendimai ar Sibilės knygos eilutė galėjo lemti valstybių likimus, burtai, pranašavimai turėjo galutinio sprendimo, beje, dieviškojo sprendimo statusą (prisiminkime Romulą ir Remą; Romulo viršenybę, nulėmusią haruspiciją).

Burtai burtams nelygūs, vienais norima paveikti dievų valią, kitais – ją patirti ir elgtis pagal ją. O tai labai gilus religinis troškimas.

Pažvelkime į XIII—XIV a. šaltinių pranešimus apie lietuvių ir jų artimiausių kaimynų „burtus ir kerėjimus” ir išsyk pastebėsime, kad jie pietrytiniame Baltijos jūros areale gyvavusiose religijose užima labai reikšmingą vietą.

Pradėti, tiesa, reikėtų nuo XI a.: Adomas Bremenietis teigia, kad kuršių krašte gausu augūrų bei nekromantų ir kad ištarmių pas juos plaukia žmonės iš „viso pasaulio” (LPG 12). Šis fragmentas keistokas, juolab kad čia pat A. Bremenietis priduria, jog dažniausiai vykstama iš Ispanijos ir Graikijos – iš kuršių žemių žiūrint, atstumas milžiniškas, omenyje dar reikia turėti to meto susisiekimo priemones ir keliautojų tykančius pavojus. Tačiau pati žinia apie būrimus patikima – lietuviškoje tradicijoje tiek nekromantija, tiek spėjimai iš paukščių žinomi dalykai.

Baltramiejus Anglas, apie 1240 m. aprašydamas Livonijos gyventojus, teigia: „Kol germanai dar nebuvo jų išvadavę nuo demonų garbinimo ir nebuvo išmokę jų tikėti ir garbinti vieno Dievo, jų tikybinės apeigos buvo burtai; jie garbino daug dievų, nepašvęstomis ir šventvagiškomis apeigomis kreipdamiesi į demonus ieškojo atsakymų, burtavo ir pranašavo” (BRMŠ I 232-233). Teiginys radikalus: „Jų tikybinės apeigos buvo burtai”, ir čia galima įžiūrėti tam tikrą ideologizavimą. Bet vargu ar galima abejoti, kad latviai, lyviai, žiemgaliai, kuršiai burtus ne tik plačiai praktikavo, bet tie patys „burtai” turėjo jiems svarbią ar net radikalią religine ir egzistencinę reikšmę.

Henrikas Latvis praneša, kad vyskupui Meinardui Livonijoje skleidžiant krikščionybę jo pagalbininkas cistersas Teodorikas apie 1190 m. pateko Toreidos lyvių nelaisvėn; lyviai nutarė jį paaukoti dievams, bet prieš tai dar panoro sužinoti dievų valią dėl aukojimo ir metė burtus: paguldė ant žemės ietį ir vedė per ją žirgą; žirgas žengė per ietį dešine koja, skirta gyvybei; taip atsitiko ir antrą kartą ir Teodorikas liko gyvas (LLK 25). Panašiai ir ne be juodoko humoro 1222 m. pasielgia estai: paėmę nelaisvėn dvasininką Hartvigą, stambaus sudėjimo vyrą, pasodino jį ant riebaus jaučio ir metė burtus, katrą iš jų aukoti dievams – jautį ar dvasininką. Burtas krito jaučiui (LLK 131).

1208 m. žiemgalių vadas Vestardas, rengdamasis žygiui prieš lietuvius, įkalbinėja rygiečius suteikti jam paramą, motyvuodamas, beje, tuo, kad jo dievams mesti burtai krito į palankiąją pusę (LLK 57). Netrukus žiemgaliai išsiruošia į karo žygį, bet ir vėl, norėdami apsidrausti, klausia savo dievų, ar lietuvius pasiekė gandas apie jų žygį, ar jie ir liko neįspėti. Burtas krito, kad lietuviai įspėti, beje, taip ir buvo (LLK 57). 1210 m. kuršiai, stovėdami 14 dienų prie Rygos sienų, meta burtus dėl palankaus laiko pulti miestą (LLK 66). 1216 m. jau estai seka įsiveržusios Livonijos kariuomenės pėdomis ir rengiasi ją užpulti – tačiau burtai krinta nepalankiai ir estai pasitraukia nepradėję mūšio (LLK 100). 1219 m. estai meta burtus dėl puolimo krypties, klausdami savo dievų, ar jiems eiti prieš danus, ar užpulti Gervenės žemę (LLK 116).

Kitą sykį 1207 m. jau latgaliai pasitelkia burtus: klausia savo dievų, kokį krikštą jiems priimti – katalikų ar stačiatikių, burtas krinta lotynistams (LLK 54). Į tam tikrą situacijos paradoksalumą nebekreipiama dėmesio: dievų tiesiai klausiama, kokiu būdu jų geriau atsižadėti.

Tokius pačius reiškinius stebime Lietuvoje ir Prūsijoje. Apie XIII a. vidurį sudaryto Pasaulio aprašymo anoniminis autorius, apibendrindamas sembų tikėjimus, teigia, kad jie garbinę miškus, taip pat „atlikdavo daug įvairių būrimų, o mirusiuosius […] degindavo” (BRMŠ I 245-246). Taigi pastebimi trys reljefiškiausi tikėjimo bruožai, ar, veikiau, akivaizdžiausios jo išorinės apraiškos: kultinė giraičių reikšmė, burtai, kremacija. P. Dusburgietis, apibendrindamas prūsų papročius, rašo: „Prūsai retai kada imasi kokio svarbesnio darbo netraukę, kaip reikalauja jų papročiai, burtų ir šitaip nepasiteiravę savo dievų, ar gerai, ar blogai tas darbas pavyksiąs” (DPK 88).

Apibendrindamas lietuvių būdą, J. Dlugošas kaip vieną pagrindinių jo bruožų pažymi burtininkavimą (BRMŠ I 559, 579). Dar kunigaikštis Žygimantas (nužudytas 1440 m.), J. Dlugošo teigimu, „atsidėjęs klausydavosi žynių ir raganų ir, vadovaudamasis jų pranašystėmis, išžudė daug nekaltų žmonių” (BRMŠ I 564,584).

Tokie apibendrinimai – vėlgi ne iš piršto laužti, juos patvirtina daugybė medžiagos. Pirmiausia į akis krinta karo burtai, kuriuos ne kartą turėjo progą stebėti patys kryžiuočiai. Ir tas stebėjimas bei burtų veiksmingumas paliko jiems tokį įspūdį, kad jie patys kartais patyliukais gravituodavo pagoniškų ritualų link.

Eiliuotoji Livonijos kronika rašo, kaip ordino broliai rengiasi į žygį prieš sukilusius kuršius. Drauge su jais vykti ketina ir dalis atsimetėlių kuršių. Šie prieš išvykdami iš paukščių giesmių buria, ar būsimasis žygis atneš sėkmę. Ir tada brudere unde knechte… und Kuren ouch da mite (t. y. broliai bei tarnai ir su jais kuršiai) labai apsidžiaugia:

sie waren algemeine vro

und ir mut der stunt also,

daz ez in solde wol ergan.

in viel vii dičke wol ir span,

ir vogei in vii wol sanc:

so pruveten sie, daz ingelanc. (LPG 78)

Pasakymas „jie visi džiaugėsi”, sie waren algemeine vro, V. Manhardto nuomone, reiškia tai, kad tie visi buvo ir kuršiai, ir ordino broliai, kokiu nors būdu taip pat dalyvavę tame būrime ar bent jau jo paisę (LPG 78). Šis dalykas pats savaime nedaug reikštų, bet į jį dera žiūrėti pasitelkiant daug platesnį kontekstą, visų pirma prisimintina, kad 1305 m. Rygos arkivyskupas apkaltino ordiną, kad jo broliai persiėmė pagoniškais papročiais. 1312 m. patikimi liudytojai praneša, jog broliai užsiima pranašystėmis ir ženklų skaitymu, divinationes et argumentą facere; iš kiaulės mentikaulio buria vienas kitam ateitį, ir, atrodo, veiksmingai (pastaroji pasitvirtinusio pranašavimo aplinkybė liudija, kad tai toli gražu buvo ne žaidimas, o ilgai praktikuotas ir ne atsitiktinis būrimas) – quidam frater de ordine eorundem fratrum hospitalis respiciens in osse scapule cuiusdam porci predixitfratribus aliis ąue-dam futura, ąue postmodum contigerunt, ut Ule frater predixerat (LPG 78-80). Nors tokios praktikos ir smerkiamos, jomis verčiamasi.

Pradėkime nuo tokių lietuvių „karo” burtų, kuriais siekiama laiku sužinoti dievų valią, arba konkrečiais atvejais – organizuoti žvalgybą, patirti apie priešininko veiksmus. Apie tokius lietuvių kariaunos veiksmus pasakoja Petras Dusburgietis. 1290 m. vasarą lietuvių kariuomenė, grįždama iš pergalingo žygio į Lenkiją, priartėja prie kryžiuočių pasalos. Ir tada „voros priekyje žygiavęs lietuvis, metęs burtus, sušuko: „Vargas mums, nes mūsų laukia nesėkmė”. Vadas sušuko, kad jis nutiltų. Tačiau jis nesiliovė šaukęs, kol broliai, iššokę su savo kariais iš pasalų, neužpuolė jų ir nenukovė 350 jų žmonių” (DPK 223-224). Kitas atvejis labai panašus, nors čia aprašomas 1323 m. per rugiapjūtę nutikęs įvykis: „Lietuviai vydamiesi priėjo vietą, kur broliai buvo įrengę pasalas, tada vienas lietuvis metė burtą, kaip paprastai daro stabmeldžiai, ir garsiai sušuko: „Greitai grįžkime atgal, čia vokiečiai surengę pasalas!” (DPK 277) Taigi matome, kad burtais neabejojama; jie yra karinės taktikos dalis. Dar daugiau, kartais jie lemia netgi strategiją, ištisos kariuomenės veiksmus. P. Dusburgietis aprašo lietuvių karo žygį link Ragainės pilies 1290 m. birželį. „Artėdami jie metė – kaip reikalauja jų papročiai – burtus, kurie jiems nežadėjo sėkmės. Dėl to tučtuojau pasuko atgal” (DPK 223). Panašiai, kaip jau galėjome pastebėti, elgiasi ir kuršiai 1210 m. prie Rygos.

„Karo” burtai leidžia orientuotis karių grupuotėms, kariaunoms ar ištisoms kariuomenėms. Drauge karo metu burtai pasitelkiami ir asmeniniais tikslais, siekiant sužinoti, kaip kare klojasi artimiesiems ar draugams. Eiliuotoji Livonijos kronika aprašo, kaip lietuvių didžiūnas Lengvenis, patekęs į nelaisvę, valgė drauge su riteriais už vieno stalo ir staiga, pažvelgęs į mentikaulį, labai susikrimto ir tarė, jog lietuviai pralaimėjo, o jo brolis krito negyvas (vėliau ši žinia pasitvirtina):

Lengewin an eine tische saz mit den bruderen da man az. An ein schulderbein er sach, des ąuam sin hertze in ungemach. Er sprach: die Littowen liden not, min bruder istgeslogen tot. (LPG 72)

Žinomas ir kitas – vėlesnių laikų – su karu susijęs būrimo epizodas. Motiejus Pretorijus XVII a. aprašo epizodą, kai burtininkas, apimtas ekstazės, patiria ir vėliau Mausiančiajam pasako, kaip šiojo draugui sekėsi kare (LPG 549). Visiškai tikėtina, kad panašių dalykų būta ir anksčiau. Tačiau mums svarbesni prieš kariaunos ar kariuomenės žygį atliekami burtai. Iš jų galima nustatyti, kad pasaulyje yra ženklų, iš kyrių galima patirti dievų valią, ir todėl tokių ženklų ypač paisoma per karo žygius. Trumpoji Silezijos kronika (1326 m.) mini panašius būrimus iš belaisvių aukojimo: lietuviai Liubeko vyskupijoje kai kuriems belaisviams „perpjovė gerkles ir taip spėjo ateitį” (BRMŠ I 394-395). Henrikas Herfordietis (Henricus de Herfordia)

1355 m. liudija apie lietuvių elgesį Brandenburge 1326 m., pateikdamas labai konkrečių detalių: „Viršininką iš Bernovo, žmogų stambų, riebų, surišo, įspraudė galvą jam tarp kelių, nugarą kalavijais subadė ir stebėjo kraujo tekėjimą, taip norėdami atspėti, kaip baigsis karas” (BRMŠ 1408-409).

Karas privalo būti „derinamas” su dievais, ir tokiu būdu kiekvienas karas tampa religiniu karu ar bent jau įgyja tam tikrą religinį matmenį.

LIETUVIŲ KARO RITUALO REKONSTRUKCIJOS BANDYMAS

Kiek kitaip dabar regime ir pačius burtus, konkrečiai – karo burtus. Jais siekiama patirti dievų valią – tačiau gal reikėtų skirti „strateginius” ir „taktinius” burtus. Strateginis burtas metamas ir krinta tada, kai dievų klausiama apie karo žygio ar kampanijos sėkme. Taktiniai burtai jau kitas atvejis – tada buriama, teiraujantis apie konkrečią situaciją kelių kilometrų ar vos šimto metrų spinduliu; tikėtina, kad strateginiai būrimai būdavo atliekami viešai, susirinkus kariaunai, gal dalyvaujant žyniui, gal juos lydėdavo tam tikri ritualai (tokio „būrimo” atvejį galime įžiūrėti Kęstučio atliktame sutarties patvirtinimo rituale). Šitoks viešumas įžiūrimas netgi bendro kuršių ir livoniečių žygio pradžioje („jie visi džiaugėsi”), taip pat ir Eiliuotojoje Livonijos kronikoje – čia regime visiškai aiškų bei tapybišką vaizdą, kuris mūsų nagrinėjamai temai labai svarbus, tad teks pacituoti gana nemažą ištrauką. Čia pasakojama apie į karo žygį 1259 m. besiruošiančius žemaičius, kurie prieš karo žygį puotauja; „pats kilniausias iš visų jų” kreipiasi į susirinkusius vyrus, kviesdamas juos į žygį. Jo kalba kitiems „kunigaikščiams” patinka:

Ir tam pokyly prisiekė Karo žygin iškeliauti. Juos dievai turėjo ginti. Kai pasibaigė tos vaišės, Tuoj suskato jie rikiuotis Ir trys tūkstančiai sustojo. Ir čia pat tuojau prisiekė Užsipulti Kuršo kraštą. Jų žynys tuo tarpu būrė Sulig papročiu senovės, Gyvulius dievams aukodams, Taip saviesiems prakalbėjo: „Būkite linksmi, žemaičiai, Žygyje tam gali tekti Jums patirti daugel vargo, Bet bus šauniai nugalėta Ir bus pergalė laimėta. O dabar į Kuršą ženkit Ir krikščionims „puotą” renkit. Nebegalite gaišuoti, Skirkit dievams” trečią dalį, Kad laimėtumėt tą šalį. Jei palankūs bus dievai, Saugūs būsite tikrai. Juk dievai to nusipelno,24 Kad aukotume ginklus jiems, Žirgus ir narsiuosius vyrus, Kaip mums papročiai įsako. (BRMŠ 1299-300,309-310)

Šis fragmentas labai informatyvus; kryžiuočiai ir nelaisvėn patekdavo, ir patys imdavo į nelaisvę lietuvių karius, ir šiaip, manytina, turėjo pakankamai informacijos, kaip lietuviai rengdavosi žygiui. Gal kai kurios smulkmenos ir papildomos pagal teutonų, besiruošiančių išpuoliui, pavyzdį, bet pats rengimosi vyksmas ir jo etapai iš principo turėtų būti patikimi, juolab kad daugelį dalykų patvirtina ir kiti šaltiniai.

Pirmasis rengimosi etapas – didžiūnų rinkimasis, puota, kurioje kilmingiausiasis kunigaikštis, matyt, šio konkretaus žygio karo vadas, skelbia žygį ir visus ragina prisidėti priėjo. Visi puotoje dalyvaujantys prisiekia išsirengti į karo žygį. Kiek galima numanyti, tai žymesnieji bajorai, teritoriniu ar gimininiu principu suformuotų junginių vadai. Išsirikiuojama išsyk po puotos (tai suprantama, ryžtas tuo metu didesnis). Žemaičiai – akivaizdu – šiame žygyje tikisi dievų pagalbos.

23 BRMŠ 1,309 p. pateiktame vertime ši vieta verčiama: „Skirkit dievui trečią dalį”, tačiau atrodo, kad Eiliuotosios kronikos fragmentas „Ir sult geloben das dritte teil / Den goten, so geschiet uch heil” (p. 299) verstinas daugiskaita, nes visur kitur kronikoje kalbama apie dievus, o ne vieną konkretų dievą: plg. „Werden uch die gote gut”, „Die gote die sint wol wert”, „Vnsern goten brinnen” (p. 299-300). 24 BRMŠ 1,309 p. pateiktame vertime čia taškas, originale – kablelis (p. 299).

Antrasis etapas. Kariai išsirikiuoja ir priimama priesaika pulti Kuršą. Ką tik Eiliuotoji kronika minėjo, jog prisiekė puotos dalyviai, t. y. vadovybė. Dabar priesaika priimama iš „eilinių”, arba iš rikiuotės.

Vėlesniaisiais laikais, atsiradus profesionaliai kariuomenei, priesaika duodama visam tarnybos laikui; čia prisiekiama einant į konkretų žygį. Reikia numanyti, kad laisvųjų karių sambūris be priesaikos elemento būtų gan sunkiai valdomas; priesaika einant į konkretų žygį reiškia priesaiką konkrečiam karo vadui žygio laikotarpiui. Atrodo, kad priesaika čia turi ir tam tikrą socialinį užtaisą. Antrą sykį prisiekia ne vien vadai, ne kai kurie kunigaikščiai, o rikiuotė. Tai reiškia, kad karo žygio metu nebegalioja šiaip egzistuojantys hierarchiniai ryšiai ar lig tol galiojusi subordinacija (teritoriniu ar gimininiu principu, t. y. karo žygio metu laisvasis karys paklūsta ne įprastam savo grupės vadui, o kariaunos vadovybei, t. y. karo tarybai ir žygio vadui). Vargu ar abejotina, kad tos priesaikos pagrindas – religinis.

Kitas etapas – tai žygio pašventinimas. Jame dalyvauja žynys, aukoja dievams gyvulių ir buria, ar žygio laukia sėkmė. Nelabai aiški chronologinė seka: tariama, kad žemaičiams priimant priesaiką „jų žynys tuo tarpu būrė”. Atrodo, buriama pačios priesaikos metu, antra vertus, išties būrimas po priesaikos būtų nelabai laiku – o jei burtai kris neigiamai? Tokiais atvejais karo žygio, beje, atsisakoma. Oficialus būrimas turėjo išties vykti pačios priesaikos metu ar prieš ją (nors tikėtina, kad ir priesaika, ir religinės apeigos buvo sujungtos į vieną religinį karo ritualą). „Tuo tarpu” reikia suprasti ne kaip keliolikos sekundžių vyksmą: žynys aukoja gyvulius, tai ne paprastas skerdimas, ir jį turi lydėti kokia nors malda ir ritualas, be to, skerdžiami gyvuliai, o ne vienas gyvulys. Čia gal kas panašaus į romėnų suovetaurilia (iš sus, ovis, taurus), ypatingais atvejais dedamą romėnų auką (aukojama kiaulė, avis, jautis), nors lietuviškoje tradicijoje dažniau aptinkame vieno gyvūno (jaučio, ožio, kiaulės, šerno) aukojimą. Šiaip ar taip, žynys, net labiausiai įgudęs, ar su pagalbininkais, šią auką turėjo atlikti ne greičiau nei per ketvirtį valandos. Tikrai galimas dalykas, kad tuo metu duodama priesaika (jeigu prisiekia ne rikiuotė, o teritoriniai būriai ar klanai atskirai, vienas po kito, tai irgi trunka maždaug tą patį laiko tarpą). Išties būrimas po priesaikos būtų buvęs jau būrimas post factum, būrimas prieš priesaiką nebūtų buvęs svarus, ir tai, kad Eiliuotoji kronika praneša apie tam tikrą laiko tarpą, berods simptomiška. Atrodo, būrimas chronologiškai koreliuoja su priesaika ir galbūt užbaigia visą išsirengimo mūšin ritualą iškilmingu palankios dievų valios paskelbimu.

Vis dėlto turint omenyje, kaip rimtai būdavo žiūrima į dievų valios apreiškimą, kyla įspūdis, kad kažkokios konsultacinės aukos dėtos jau anksčiau ir kad šis ritualas yra tik formalus ir drauge oficialus viešas aukojimas prieš karo žygį, tik darsyk patvirtinantis dievų valią ir pakeliantis karių dvasią.

Taigi išeinama į žygį. Jei rengimosi žygiui aprašymą toliau tęstume kaip su žygiu susijusių ritualų aprašinėjimą, apskritai kaip žygio ritualų etapus, turėtume tęsti, pasiremdami Eiliuotosios kronikos pastaba, jog žemaičiai pasižada paaukoti dievams ir tikisi jų globos per žygį.

Tolesnis etapas – žygis, antpuolis, eventualiai – pergalė. Žinoma, negalima ordinų kronikomis remtis kaip visą lietuvių karinį ritualą atskleidžiančiais dokumentais, bet vis dėlto tai, kad juose nekalbama apie lietuvių žynius, dalyvaujančius karo žygiuose, yra simptomiška. Neatrodo, kad žyniai juose dalyvaudavo. Viena vertus, autoritetingas žynys privalėjo būti pagyvenęs ar net senas – karo žygyje jis būtų buvęs našta. Antra vertus, žyniai, kiek žinome, būdavo susiję su kulto vietomis, tam tikra prasme „pririšti” prie jų. Negalima kategoriškai neigti, kad žyniai nedalyvavo karo žygiuose ar kad lietuviai negalėjo turėti „karo žynių”, tačiau kronikose jie neminimi. Net tada, kai kalbama apie karo žygio metu metamus burtus ar apie belaisvių aukojimus, niekur neužsimenama apie žynį, kalbama apie „vieną lietuvį” ar „lietuvius”, kuris (kurie) buria žygio metu ar aukoja dievams karo belaisvį. Kiek galima spręsti iš šaltinių, belaisvis aukojamas išsyk po laimėtos kampanijos ar konkretaus pergalingo mūšio, ar paėmus ordino pilį. Tai būna vienas belaisvis, parinktas burtais, – jis „pasiunčiamas dievams”, pačių lietuvių žodžiais tariant. Tai tiesioginė padėka dievams po laimėto konkretaus susirėmimo.

Paskutinis etapas – trečdalio grobio aukojimas. Tai karo žygio ritualo užbaigimas, pažado dievams išpildymas. Jei belaisvis be didesnių abejonių aukojamas iškart po pergalės, tai dėl pagrindinės viso žygio pergalės aukos laiko ir vietos kyla tam tikrų abejonių. P. Dusburgietis, rašydamas apie 1311 m. įvykius, mini, kaip vokiečiai užpuolė Vytenio kariauną, grįžusią iš žygio: „Minėtosios kariuomenės vyrai buvo sugrįžę namo ir ilsėjosi po sunkaus žygio, dėkodami dievams už jiems suteiktą šiame kare pagalbą” (DPK 257). „Dėkojimas dievams” čia gali būti tiek retorinė figūra, tiek „aukojimo” kontaminacija. Vis dėlto žodžiai „graciis suis referentes” nesunkiai gali būti suprantami ir aukojimų prasme.

Mums gali pagelbėti prūsiška medžiaga; legendinėje S. Grunau kronikos dalyje, kur kalbama apie prūsų rengimąsi į karą, galima išskirti bent jau pagrindines fazes: susirenka prūsų „kilmingieji” (matyt, ne tik teritoriniai ar giminių vadai, bet ir tiesiog laisvieji kariai), jiems prūsų vadai iškelia puotą, atslenka smarki audra, kuria, kaip išaiškina krivis kirvaitis, iš dangaus byloja prūsų dievas Perkūnas, jo valia tokia: prūsai privalo išeiti į karą prieš mozūrus. Prūsai išvyksta, laimi pergalę, po jo dievams paaukojamas baltas žirgas (LPG 193-194). Pagrindinės trys fazės tos pačios: puota, dievų valios paskelbimas, po pergalės aukojama dievams. Ši auka, beje, atliekama Rikojote, prūsų religiniame centre, t. y. grįžus iš karo žygio. Atrodo, kad prūsai tam tikrą karo grobio dalį irgi aukodavo (degindavo) ne priešo teritorijoje, o grįžę atgal, plg. P. Dusburgietį: „Po pergalės jie aukoja savo dievams padėkos auką iš viso grobio, pergalingoje kovoje laimėto, trečdalį atiduodami minėtajam kriviui, kuris tą auką degino” (DPK 88). Krivis rezidavo Romovėje (S. Grunau ją vadina Rikojotu); tad aišku, kad trečdalio grobio auka buvo aukojama būtent ten, t. y. grįžus iš karo žygio. P. Dusburgietis kitu sakiniu dar paaiškina: „Šiuo metu lietuviai ir kiti tose žemėse gyvenantys netikėliai tą auką degina toje ar kitoje vietoje, kurią jie laiko šventąja” (DPK 88). Šis fragmentas nesako, kad auka dedama kariaunos dislokacijos vietoje (beje, tai ir nelabai įmanoma, nes jei kalbame ne apie kunigaikščio kariauną, o konkrečiam žygiui susitelkusias jungtines pajėgas, vienos dislokacijos vietos nėra). Deginimas „šventoje vietoje” praplečia galimo deginimo vietos rinkimosi galimybę: lietuviai Prūsijoje irgi bent jau iki XIII a. paskutiniųjų dešimtmečių dar galėjo rasti tebefunkcionuojančių kulto vietų, o ir vėliau tam tikrų vietų sakralumas galėjo būti prisimenamas; vis dėlto tikėtiniausią, kad trečdalio grobio auką stengtasi dėti Lietuvoje, jau grįžus iš žygio (tikėtiniausią: toje sakralioje vietoje, kuri buvo arčiausia nuo pradinio susirinkimo, kariuomenės būrimosi vietos).

Taigi pažadas duotas ir tesėtas, dievų pagalba suteikta, dievams atsidėkota aukomis, žygis baigtas.

Tai bendriausi karo žygio metu atliekamų ritualų ypatumai, – karo žygis pradedamas dievų globos prašymu, jų valios klausimu ir baigiamas padėka dievams.

Burtai, burtininkavimas sakraliame karo lauke neturi būti suprantami kaip kokios keistenybės, prietarai etc. Burtininkavimas čia yra žmonių ir dievų veiklos bei valios sinchronizavimas, derinimas, ir išreiškia gilią, intensyvią religinę savimonę, ne tik abstrakčiai trokštant bendrystės su dievais, bet ir intensyviai ją išgyvenant realybėje.

Ryšys

Karo žygio metu su dievais nuolat palaikomas ryšys. Dievai esti kariaunos horizonte, „virš jos” ar „priešais ją”. Eiliuotoji Livonijos kronika (įvykiai pažymėti 1218— 1219 m. data) pasakoja apie lietuvių įsiveržimą į Livoniją, kai Perkūnas, užleidęs neregėtus speigus, ledu sukausto jūros įlanką, ir lietuviai sėkmingai ją pereina: zu Swurben vuren si ubirse,

daz ist genant daz Osterhap,

als ez Perkune ir afgot gap

daz nimmer so hart gevros. (LPG 71)

Žinoma, galima samprotauti, jog čia matome retorine figūrą ar tiesiog poetinės kronikininko vaizduotės žaismą. Tačiau visiškai tikėtina, kad Perkūnui nepaprastą speigą priskyrė patys lietuviai, nes Perkūnas – ne tik griausmų ir žaibų, bet ir atmosferos valdovas.

Karo žygyje dievais visiškai pasikliaujama. Lietuviai, eidami karo žygin, taria, kad jie privalo pasitikėti savo dievais, ir šieji padės jiems sėkmingai žygiuoti ir grįžti iš žygio:

unsergote mogen uns helfen wol.

den man vii wolgetruwen sol:

sie kunnen dar zu vil wol vromen,

daz wirgesund von hinnen komen. (LPG 76)

O po žygio dėkojama dievams; Eiliuotoji kronika toliau pažymi, kad žemaičiai, nugalėję vokiečius, už pergalę mūšyje buvo dėkingi savo dievams:

und saiten iren goten dane,

daz an deme strite in gelanc. (LPG 76)

Dėkingumas dažniausiai būdavo reiškiamas aukomis. Lietuviai, sumušę riterius, už pagalbą atsidėkoja savo dievams, aukodami jiems didelę grobio dalį:

und gaben schonen teil

iren goten, daz sie in heil

und helfe hatten bracht. (LPG 77)

Iš kitur žinome, kad dievams būdavo skiriama trečioji grobio dalis. Prieš karo žygį žemaičiai pasižada sėkmės atveju paaukoti trečiąją dalį:

ir sult geloben daz dritte teil

den goten, sogeschieht uch heil. (LPG 75)

Tą patį skaitome šaltiniuose ir apie prūsus.

Taigi dievams aukojama atsidėkojant už pergalę, ruošiantis karo žygin, jiems pa-žadama trečdalio grobio auka, aukojami belaisviai. Tai dar nerodo, kad čia susiduriame su specifine religine – žmogaus auka: aukojamas vienas burtais parinktas belaisvis, jis sudeginamas raitas ant žirgo ar nužudomas kokiu kitu ritualiniu būdu, „pasiunčiamas dievams”. Tai padėkos auka, ne tiek religinis, kiek karo paprotys. Belaisvis aukojamas išsyk po laimėtos pergalės, „karštomis”, jis negabenamas į dislokacijos vietą, kad ten būtų paaukotas. Tai karo auka, priklausanti daugiau karo papročiams, o ne pačiai senajai religijai. Vis dėlto – šitaip atsidėkojamą dievams.

DIEVŲ CHARAKTERIO BRUOŽAI

Visi šie religinės mitologinės išklotinės elementai teikia – sakykime – dvisluoksnį lietuvių religijos vaizdą. XIII-XIV a. tebėra aiškus dievų panteonas, iš esmės atitinkantis kario mentalitetą. Tai Dangaus Dievas (Andajas, Nunadievis), kurio charakteris tarsi ir turėtų būti giedras, juolab kad jis turi deus otiosus bruožų; tačiau tautosakinis Dievas senelis yra gana tvirtas, rigoristinis personažas. Jis saugo tvarką ir ją saugodamas nevengia drastiškų metodų. Jis teisingas ir teisingumą gali palaikyti, nes turi daug jėgos. įniršę lietuvių kariai šaukiasi Andajo – ir tai ne šiaip skundas, verkšlenimas, o rūstaus Dievo šaukimasis.

Perkūnas irgi rūstus dievas. Tautosakiniai apibūdinimai nuolat pabrėžia jo rūstumą. Prūsijoje jis apibūdinamas kaip „piktas” (zornig, LPG 195). Beje, „piktumas”, „rūstumas” Prūsijoje taikomas ir kairiajam prūsų triados asmeniui, požemių dievui Patului, kuris ne tiek rūstus, kiek kraupus, „mirtinai išblyškęs”, „siaubingas dievas” (irschrockliger got, LPG 195-197). Šitas dievų rūstumas turėjo atitikti žiaurias ankstyvųjų viduramžių egzistencijos sąlygas; čia kaip tik matome karių mentaliteto sąsają su dievų charakterio savybėmis. Žiaurūs, baisūs, įtampos kupini karai reikalavo ir tam tikrų dievų pavidalų.

Trečiasis lietuvių dievų ketverto dievas Teliavelis, dievas kalvis, nukalęs Saulę ir užmetęs ją ant dangaus skliauto, iš dalies primena lietuvių padavimų ir sakmių milžinus – nepaprastos jėgos žmones. Teliavelio charakterį galima numanyti vien jau iš jo milžiniškos jėgos. Tai kalvis, ginkluotas kūju, galintis atlikti bet kokį žygdarbį, – tipiškas karių dievas. Jo genezė gali būti susijusi su pačia kalvyste (be abejo, jis galėjo būti ir kalvystės globėjas, įgavęs karinių funkcijų), ir su Velnio / Vėlino sfera (pasak lietuvių sakmių, kalvystę išrado velniai). Velnio charakteristika mums visiškai aiški – tai rūstus, piktas, grėsmingas, kraupus, požemio, mirusiųjų ir drauge turto dievas. Vėl visiškai akivaizdus karo sferos asmuo.

Tad vyriškoji ketverto dalis, iškylanti XIII-XIV a. karių religiniame horizonte, -rūstūs ir stiprūs dievai. Jei mėginsime lyginti tai, ką žinome apie XIII-XIV a. karių mentalitetą, su mums žinomų dievų charakteristika, matysime, kad „karių ir dievų” mentalitetai panašūs ar net tapatūs.

Žvorūna ar Medeina, – tikriausiai tai viena ir ta pati deivė, tik įvardijama skirtingais eufemizmais, – yra medžioklės deivė. Medžioklė atliko ne tik karių sporto vaidmenį, jos metu būdavo apsirūpinama atsargomis karo žygiui, o ir apskritai ūkinė jos reikšmė tais laikais buvo nemenka. Deivės charakteristika nelabai aiški, bet tai deivė, tipologiškai artima Artemidei, Dianai, iš dalies gal ir Atėnei – karingoms, neretai sunkiai nuspėjamoms medžioklės, karo deivėms.

Antrasis lietuvių mitologijos sluoksnis – tai iš esmės žemdirbiškos dievybės, mums pažįstamos iš vėlesnių šaltinių. Kaip minėta, vargu ar jos nebuvo žinomos XIII-XIV a., tačiau į valstybinį panteoną jos nebuvo įtrauktos. Priežastys labai paprastos – Žemyna kare nelabai ką gali padėti, kaip ir Austėja ir t.t. Kaimuose deivės ir žemdirbiški dievai turėjo būti pažįstami ir išpažįstami, tačiau šaltinių akiratin šios dievybės nepateko. Tikėtina, kad jų kultą daugiausia išpažino moterys, nors tai tik prielaida. Kai Jeronimas Prahiškis aprašinėja moterų skundą Vytautui, kyla įspūdis, kad moterys orientuojasi į dievą, valdantį atmosferos reiškinius, t. y. į Perkūną.

Apskritai XIII-XIV a. duomenys ir ypač lietuvių tautosakos duomenys liudija, kad į centrinę panteono vietą iškilo Perkūnas. Šis karingas, rūstus dievas akumuliavo ne tik jam priklausančias atmosferos globos funkcijas, bet ir su jomis susijusią vaisingumo sferą, drauge perimdamas daugelį kitų dievų funkcijų. Iš esmės galima kalbėti apie XIII-XIV a. Lietuvoje besiformuojančią monolatriją (nepainioti su monoteizmu) – akivaizdų vieno dievo iškilimą panteone, neatmetant kitų dievų.

Dar vienas mentaliteto koreliacijos su dievų elgesiu atvejis – tam tikros keistenybės monogamijos srityje. Nei Dievas, nei Perkūnas, nei Velnias neturi apibrėžtos sutuoktinės, o deivė keičia partnerius. Čia išskiriami keli prūsiški atitikmenys. Pasak P. Dusburgiečio, prūsai galėję turėti kelias žmonas (DPK 89). 1249 m. Vokiečių ordino taikos sutartyje su prūsais minima prūsų daugpatystė bei žmonų pirkimas (BRMŠ 1238,241), šis faktas taip pat pažymimas ir kituose vėlesniuose šaltiniuose. Lietuvių atveju ta informacija kiek kitokia: pasak J. Dlugošo, „žemaitis vyras galėjo turėti kelias žmonas: po tėvo mirties – pamotę, po brolio mirties – brolienę imti už žmoną” (BRMŠ 1561,581). Kai kurie vėlesni šaltiniai mini ganėtiną lietuvių moterų laisvę renkantis partnerius; ar tie šaltiniai labai patikimi, kol kas nekalbėkime, bet atrodo, kad žemaičių atvejis tikėtinas. Tai ne daugpatystė kaip principas, o socialinių ir demografinių realijų sąlygotas reiškinys, kurio paskirtis – išlaikyti, aprūpinti našles. Gyvenimas tais laikais buvo trumpas, ypač nuolat kariaujančių vyrų, ir našlėms ištekėjimas už vyro giminaičio buvo gal vienintelė alternatyva savižudybei. Dievų pasaulio įmantrybės tam neprieštaravo.

Dievų rūstumas ir jėga reiškia ne vien tai, kad lietuviai ir prūsai paprasčiausiai jų bijojo. Ta rūstybė buvo ganėtina atrama kare ir gyvenime; mielas, nuolaidus dievas niekam nebuvo reikalingas. Dievų rūstybė buvo jų galios, jėgos ir patikimumo išraiška.

Lietuva X1II-XIV a. išgyvena didžiulę įtampą. Ši karinė įtampa atsispindi tiek religijoje, tiek žmonių elgesyje. Gyvybė ir mirtis, kad ir kaip patetiškai tai skamba, visados eina šalia, kiekvieną mirksnį netgi šalies gilumoje esančią žemę, pilaitę gali užgriūti priešas ir paleisti ją pelenais. Iš esmės, Livonijai spaudžiant iš šiaurės, Teutonų ordinui iš vakarų ir pietų, saugesnių teritorijų beveik nebelieka. Visas gyvenimas sutelktas karui, ir ekstremaliausios įtampos laikotarpiu dar tenka užsiimti veikla, teikiančia pragyvenimą (Lietuvoje – žemdirbyste), bet daugelis teritorijų po priešų antpuolių tiesiog virsta dykromis, pasėlius nusiaubia priešai, – kaip ano meto žemės įdirbimo technologijomis išvengta visuotinio bado, neįmanoma suprasti, nebent reikia manyti, kad lietuvių karo žygiai ėmė nešti tam tikrą pelną, mokestis už turtingesnius įkaitus buvo pakankamai didelis, grobis galėdavo išmaitinti karį ir jo šeimą, kaip ir jam atitenkantys belaisviai galėjo jį pakeisti ūkyje žygio metu. Rizika buvo didžiulė, tačiau, matyt, ji apsimokėjo.

Mes tradiciškai vaizduojamės lietuvius kaip pasyviąją, besiginančią pusę, teutonus ir livoniečius kaip agresorius. Vis dėlto situacija čia sudėtingesnė – lietuviai irgi siaubte siaubė gretimas šalis; neretai būdavo sumušami, bet neretai ir laimėdavo. Karo pramonė ilgainiui buvo taip išrutuliota, kad atsakomieji karo žygiai padėjo Lietuvai išsilaikyti. XIII-XIV a. yra ne žemdirbių Lietuvos epocha, o karių Lietuvos. Ko gero, tai vienintelis toks laikotarpis Lietuvos istorijoje, kai kariaudama jai primetamus karus ji dar gebėjo iš tų karų išsilaikyti. Šitai įrodo nepaprastą lietuvių organizuotumą, valią, buklumą, taktikos bei strategijos išmanymą, beatodairišką narsą, akiplėšiškumą, klastingumą ir t.t. Livonijos genčių užkariavimas truko vos keletą dešimtmečių, prūsai priešinosi ilgiau, o Lietuva ne tik atsilaikė, bet ir sukūrė valstybę, kurios nemenku pragyvenimo šaltiniu tapo karo veiksmai.

Tokia situacija reikalavo neįtikimo psichologinio ir egzistencinio atsparumo, be abejo, ji kaldino žiaurius ir griežtus charakterius. Margirio pilėnų išsižudymas demonstruoja neįtikimą dvasinę jėgą. Senolė geba šimtui vyrų perskelti galvas. Sena moteris rodo tokią psichologinę atsparą, kokia neįsivaizduojama net tarp vikingų ar keltų. Apie fizinę jėgą čia net neverta kalbėti. Labai dažnas kokios paprastos pilaitės šturmo aprašymas patiems teutonams kelia šiurpą. Gynėjai kaunasi iki paskutinio vyro arba geba išsiveržti iš degančios pilaitės ir prasibrauti per tirštą puolančiųjų žiedą (pvz., taip įvyko Kauno pilies šturmo metu). Lietuviai geba įsiveržti į Brandenburgo teritoriją, nesyk – į Kulmą, Dobrynę, Estiją, eidami kur akys veda, nuolat ne tik puldinėjami, bet ir puldami. Vis dėlto čia kalbama apie dideles pajėgas. Keliolika ar keliasdešimt pasiplėšti nutarusių vyrų įsiveržia į priešo žemės gilumą, stulbindami teutonus neįtikimu įžūlumu. Pralaimėję, išblaškyti – pasikaria. Jie niekina mirtį – ir tai ne poetizmas.

Šioje nuolatinėje kovoje jie jaučia dievų paramą. Dievai ir protėviai kovoja drauge, su gyvaisiais suaugę į vieną išplėtotą, tvarkingą sistemą. Joje žmogus, matyt, ir randa tą egzistencinį užnugarį, paramą, kurie leidžia jam atsilaikyti neįtikimai įtemptoje situacijoje.

Noriu pabrėžti – tai ne vaizdinių, vaizdų, tikėjimų ir mitologemų samplaika, o būtent sistema. Dievų artumas išgyvenamas ypač stipriai, per juos patiriami ir protėviai, ir aplinka, – ši tiesiog kupina jų ženklų, – ir visa gyvensena panirusi į ypatingą egzistencinį verpetą, akivaizdžiai kupiną ypatingo tikrumo pajautos. Kaip tik tas tikrumas ir gali paaiškinti daugybę šiaip keistų ar stulbinamų faktų: našlių savižudybes, neįtikimą narsą, psichologinį atsparumą. Dievai ženklais parodo, kad jie dalyvauja kare, yra ne tik artimi, o tiesiog gyvena viename pasaulyje, persmelkti tos pačios įtampos. Jie realūs jau šiame pasaulyje, ir kitas pasaulis ne tik kad nekelia abejonių ar nerimo – tai tas pats dievų bendražygių pasaulis, į kurį įžengiama per laidotuvių laužo ugnį, bet jis jokiu būdu nėra radikaliai kitoks – ten ir protėviai, pagal kurių priesakus gyventa, ir dievai, su kuriais gyventa. Čia jau gyvenama ten, tai ir reiškia – dis iuvantibus. Šis gyvenimas vertingas tiek, kiek atitinka anapusinius provaizdžius – gyvenama pagal dievus ir protėvius.

Pagrindinė orientacijos kryptis – anapusybės link. Vienintelis išlikęs ir berods pagrindinis lietuvių mitas kalba apie mirusiųjų deginimo papročio įvedimą. Legendiniai lietuvių kunigaikščiai (Šventaragis) rūpinasi savo laidotuvėmis, prisako, kaip ir kur juos palaidoti, prie kunigaikščių kapaviečių ima steigtis religinio kulto centrai. Legendinė Perkūno šventykla Vilniuje stovėjo Šventaragio slėnyje – ten, kur buvo deginami ir laidojami Lietuvos kunigaikščiai ir didžiūnai.

Tiesiog akivaizdi labai stipri orientacija į mirtį. Bet mirtis čia ne išnykimo erdvė, ne baisus, tragiškas, nepataisomas įvykis, o nuoseklus gyvenimo užbaigimas, natūraliai įvedantis kiton erdvėn, kuri per daugybe ženklų ir esinių apčiuopiama jau šičia.

Matyt, tai ir yra vienas ryškiausių lietuvių mentaliteto dėmenų XIII-XIV a., arba, kitaip tariant, – ašis.

ŽEMDIRBIŠKA  ETIKA

Suprantama, karus aprašantys šaltiniai nesiekia perteikti etnologinės ar religijotyrinės informacijos; jų akiratin patenka kitokie dalykai. To laikotarpio žemdirbių etika mums visai neatsiskleidžia. Ją tenka patiems atkurti, remiantis liudijimais to tarpsnio, kai lietuviai – karių ir valdovų tauta – pereina prie iš esmės žemdirbiškos gyvensenos. Valstiečio požiūris į dievus yra kitoks. Valstietis iš panteono išsirenka šiek tiek kitokią dievų grandį. Jis kitaip žiūri į dievus. Perkūnas jam svarbus ne kaip karys ar valdovas, o kaip atmosferos ir derlingumo prižiūrėtojas. Fragmentas apie moteris, prašančias Perkūną pagalbos atmosferos reikaluose, yra įdomus – kodėl meldžia moterys? Iš esmės jos prašo derliui palankaus oro, bet galbūt iš to fragmento galima manyti, kad moterys žvelgė į Perkūną per derlingumo garanto prizmę, o vyrai meldė karinės Perkūno pagalbos? Kad ir kaip būtų, Enėjo Silvijaus Pikolominio liudijimas yra jau iš to meto, kai tradicinė religija patiria didžiulį smūgį; gal vyrai tiesiog privalėjo klausyti savo apsikrikštijusių vadų ir patys formaliai apsikrikštiję negalėjo inicijuoti tokio kreipimosi į didįjį kunigaikštį, o moterys buvo socialiai mažiau įpareigotos ir nesusisaisčiusios su karo vadais jokiomis priesaikomis.

XVI-XX a. žemdirbiškuose ritualuose moterys ir vyrai kartais veikia drauge, bet paprastai moterys siejamos su namų židiniu, Gabija, Žemyna, moteriškų kultų reliktais; moterys dažniausiai sergsti žiniuonystės paslaptis ir magiją. O vyrai atlieka ūkio galvos, visos šeimynos patriarcho funkciją; vyras, tapęs gaspadoriumi (plg. sen. ind. Grihaspati), reprezentuoja visą šeimyną prieš dievus per svarbiausias metų šventes, sėjos pradžios ir derliaus nuėmimo apeigas; vyrai perima žynių funkciją ir vadovauja ritualinėms vaišėms.

Lietuvių tautosakoje apie žmogaus atsiradimą pasakojama dvejopai: žmogus arba nulipdomas (veikiausiai biblinis motyvas), arba išspjaunamas.

Išties žmogus etiologinėse lietuvių sakmėse sukuriamas iš Dievo seilių, šiam atsitiktinai nusispjovus. Tai archajiškas vaizdinys, taip pat būdingas ir kitoms tautoms; tik visa lietuvių antropogonija berods tuo ir baigėsi, kaip didele dalimi – ir nuo šitokio egzistencinio atspirties taško startuoti privalanti archajinė antropologija. Bent jau peršasi toks įspūdis. Antra vertus, mes daugiausia mąstome vadovaudamiesi savais stereotipais, o vienas šiuolaikinių stereotipų – spjaudytis negražu. Tad ir žmogaus atsiradimas mums atrodo pesimistiškai nuspalvintas. Tačiau taip, pavyzdžiui, neatrodė seniesiems egiptiečiams: vienoje iš egiptiečių teogonijų pirmųjų dievų porą, Šu ir Tefnut, pirmadievis Atumas sukuria būtent dusyk nusispjaudamas. Taip iš spjūvio atsiranda pirmieji dievai, pirmoji pora. Gal dėl to lietuvių sakmėse kiek svyruojama – spjaunant sukuriami pirmieji žmonės ar pirmasis žmogus, tačiau spjūviu sukuriamas ir Liucius, matyt, uždengęs kažkokią archajišką ikikrikščionišką esybę ar esybes. Toliau lietuvių tautosakoje viskas maždaug aišku -tolesnius procesus nupasakoja lietuvių etiologinės sakmės, prie kurių čia neapsistosime, nes jos pakankamai jau nagrinėtos.

Vis dėlto kai kas lieka už etiologinių sakmių ribų. Tarkime, mes matome akimirką, kai Dievas išmoko žmones vieno ar kito darbo, ar greičiau pamoko, kaip Dievas laimina žmogaus darbą, ir be šio palaiminimo nieko žmogui neišeis. Net geriausioje žemėje sėdamas derliaus nesulauksi, jei nelaimins Dievas.

Etiologinėse sakmėse – taip, kaip jos dabar išdėstytos ar išsidėstė, – trūksta vienos grandies, o gal ir kelių; šios grandys turėtų susidėstyti į maždaug tokią visumą: kaip žmogus turi gyventi toliau ir kaip jis turi elgtis pasaulyje, jam duotame ar jo paveldėtame, kaip jis turi palaikyti santykį su Dievu, dievais, su aplinka – tiek gamtine, tiek socialine.

Besiperšantis atsakymas – žmogus turi elgtis dorai – yra ne toks jau banalus. Jis nurodo į ištisą reikšmių klodą ir iš esmės yra teisingas.

Lietuvių etiologinių sakmių Dievas, vaikščiodamas po sodybas, rūsčiai ir žiauriai baudžia tuos, kurie apsileidę, pritingi, nepagirdo, nepamaitina elgetų. Už lengvą pajuoką, už pagailėtą pieno šlaką žmogus akimirksniu gali būti nutrenkiamas į gyvūno -žvėries ar gyvulio – būklę. Toks žiaurumas mums atrodo nepamatuotas, akivaizdžiai neadekvatus menkam nusižengimui. Ir tai teisinga: jei mes tokį žiaurumą priskiriame Dievo charakteriui, jis tikrai mums atrodo žiaurus, abejingas kančiai, primityvus rigoristas, senas niurzga. Bet jei žvelgiame kitu aspektu, t. y. žvelgiame kaip į pamokomus pasakojimus, turinčius socialinę funkciją, išryškėja kitkas. Dievas baudžia žmones, kurie tampa pavojingi bendruomenės funkcionavimui. Šykštuolis, tinginys, apsileidėlis, pikčiurna, nesvetingas asmuo savo interesus iškelia aukščiau už bendruomeninius, nes dalį savo pareigų jis permeta kitiems, tarkime, svečio ar elgetos, ar pavargėlio išlaikymą. Visa tai, kas nedora, kenkia visuomenei (bendruomenei, genčiai). Tai socialinis baudžiančio, pikto Dievo paveikslo aspektas.

Yra ir kitas – gal svarbiausias – t. y. religinis.

Atrodo keista ir yra keista, kai, pvz., Dievas baudžia motiną, pagailėjusią elgeta pasivertusiam Dievui seneliui šlakelio pieno, nes pieno vos pakanka jos pačios vaikams, ji už bausme paverčiama kiaule. O šit žmogus, iš paskutinės grūdų saujos išviręs atvykėliams iš dangaus košę, papjovęs jiems pavaišinti paskutinę karvę, gausiai apdovanojamas. Tokių pavyzdžių randame gausybę.

Gal, norint susigaudyti, vertėtų pradėti nuo dieviškos malonės (dievų malonės) koncepcijos, daugelyje religijų labai ryškios ir iš esmės nulemiančios patį kulto egzistavimą. Aukojimas yra visų pirma ko nors atsisakymas; žmogus niekada negyvena taip gerai, kad jam nebūtų gaila skirtis su savo darbo vaisiais – aukomis. Išmalda, prašalaičio sušelpimas – irgi ta pati auka. Žmogus duodamas, atiduodamas, dovanodamas patenka į srautą – dieviško dovanojimo srautą, jis atiduodamas ir gauna. O kaupdamas, priešingai, nei atrodytų sveikam protui, jis nelaimi. Šykštuolis sukaupia daugiau turtų, tai tiesa, bet akistatos su Dievu seneliu ar elgeta akimirką -turiu omenyje, su Didžiuoju Elgeta, – jis virsta šešku ar rupūže.

Dalijimas žmogų įtraukia į malones ir gėrybes dalijančių ir gausinančių dievų ir protėvių srautą, egoistinis kaupimas be dalijimo religiškai išstumia jį iš malonės lauko ir nuo to laiko jis gali pasikliauti vien savimi, o tai ne tik pavojinga, bet ir egzistenciškai nejauku. Dalijimas ir kaupimas neatsiejami, tai dangaus ir žemės „medžiagų apykaita”, gausinantis ragas.

Kodėl akcentuoju dorumą – nedorumą? Manau, kad tai ne vien etikos kategorija. Tai pirmiausia griežtai religinė kategorija, todėl, siekiant suvokti religinius dalykus, ją reikėtų giliau apmąstyti.

Mentaliteto rekonstrukcijose mums dažnai kelią pastoja ideologemos: pirmoji -lietuvis žemdirbys ir jis yra doras, darbštus, religingas. Į kitas ideologemas nelįsime. Imkime tik antrąją mums svarbią ideologemą: teiginys, jog lietuvis žemdirbys -doras, darbštus, religingas, yra ideologemą. Tai yra mes kalbėdami apie dorybėmis pasižymintį žemdirbį kartojame XIX a. ideologinį stereotipą, veikiausiai S. Daukanto paleistą, o realybė niekada nesutampa su ideologiniais teiginiais.

Vis dėlto kai ką mes galime verifikuoti. Bent jau patikrinti kelis žemdirbiškos etikos punktus. Kokia iš pačios žemdirbystės, valstietiško būvio kyla etikos sistema?

Kas tiesa, tas tiesa – laisvas žemdirbys privalo būti doras, t. y. sekti savo bendruomenės gyvenimo pavyzdžiu, ideologija, atitikti etinį bendruomenės nario archetipą. Bendruomenė negali leisti savo nariui gyventi pagal laisvai pasirinktą modelį – tų elgesio modelių yra keli ar keliolika (nuo piemens iki gaspadoriaus ar skerdžiaus, ar kaimo žynio), žmogus pagal amžiaus tarpsnius juos pereina, įgydamas skirtingos egzistencinės patirties. Sakyčiau, ir dvasinės. Piemenų ritualai, skerdžiaus patirtis (skerdžius jaunimą, tarkime, dar ir XIX-XX a. supažindindavo su archajiška religine pasaulėžiūrine terpe, senųjų ritualų reliktais, maginės pasaulėžiūros pradmenimis – tokia būdavo pirmoji žmogaus „katekizacija” ir panašiai); beje, gana įdomi būtų tema – kokius gyvensenos modelius keisdavo valstietis bei valstietė ir kokius potyrius bei informaciją įgydavo? Elgetos ir gaspadoriaus, gaspadinės, skerdžiaus, netekėjusios merginos, nevedusio vaikino, paauglio religinės priedermės bei religiniai potyriai juk turėjo skirtis ir turbūt skyrėsi.

Žemdirbys negali nebūti darbštus – jokia tinginystė neįmanoma, kai už kelių dienų ar savaitės apsileidimą po pusmečio žmogui gali tekti sumokėti bado mirties kainą. Žemdirbys negali nebūti religingas – jo derlius priklauso nuo dievų, todėl kiekviena derliaus ar sėjos šventė yra religinio pobūdžio ir visas žemdirbio kalendorius yra religinis. Tad tikrai turime konstatuoti – lietuvis žemdirbys visada privalėjo būti doras, darbštus, religingas.

Tai – ne pakibusi ideologemą, tai – realija. Sakyčiau, esminė senosios egzistencijos realija ir kaip tokia perdėm religinė. Visi šie elementai religiniai. Manau, kad dorumas, kaip bendruomeninės ir asmeninės etikos laikymasis, yra akivaizdžiai susijęs su religine terpe, etika visada yra religiškai motyvuota ar bent jau religiškai sankcionuota. Gal ne iš pirmo žvilgsnio viskas aišku dėl darbštumo. Religinė jo motyvacija, religinis užnugaris – ne visada akivaizdūs.

Pasakose neretai matome dvi mergaites, kurių vieną antgamtinė būtybė apdovanoja už darbštumą, o kitą nubaudžia už apsileidimą, todėl galime teigti, kad tokia pasaka turi socialinį užtaisą, ji tiesiog pamoko bendruomenės narius, kad už darbštumą atsilyginama, apdovanojama (jei jau ne meška ar požemių būtybė atsilygins, pats darbštumas duos vaisių), o apsileidimas, tingėjimas tinginį priveda prie fizinio išnykimo ribos, – tai irgi tiesa.

Vis dėlto darbas, ypač žemdirbio darbas, atrodo, turi religinį pobūdį.

Viena iš Gervėčių apylinkėse užrašytų pasakų tai akivaizdžiai patvirtina:

„Kap buvo dziedas su bobu, ir turėjo anys gaspadorstvų. Tadu nuvėjo anys až medžio sėcie kviečių. Nu, ir pasėjo tas dziedas kviečius. Nu, ir anas nenuveina ir nenuveina tįnai tų kviečių pažiūrėt. Nu, ir jiem parūpo, kad jau reikia pažiūrėt, ar gražūs” (Gervėčių pasakos, 14). Iš karklyno juos kažkas pradeda „strošyc”. Jie išsigandę ima bėgti, bebėgdami sutinka elgetą, kuris apsiima jiems padėti, prisirenka akmenų ir jais svaido į krūmą, iš kurio „strošyta”. Šitaip jis nukauna „labai margą”, didelį kaciną. Margumas, dydis, neįprastumas, karklynas – tai požymiai, akivaizdžiai nurodantys į chtonišką būtybę, nesunku suvokti – Velnią. Na ir tas „strošijimas” panašus į velnišką ir chtonišką:

– Paū, kas tį aina? Paū, dziedas su bobu. Paū, nusuksiu galvų, Paū, padėsiu po kelmu, Paū, pats nulėksiu, Paū, karklynuosan, Paū, mindrynuosan.

Elgeta pasakose atlieka Dievo, žynio ar, tarkime, sakralaus patarėjo funkciją, ir šiuo atveju įdomi elgetos pozicija velnio / katino atžvilgiu; margas didelis katinas gąsdina senelius, kai šie eina pasižiūrėti kviečių lauko (todėl dirbamos žemės pobūdis iškyla kaip dieviškos, dievams skirtos teritorijos). Velnias karklyne, krūmuose (neapdirbta, chaotiška erdvė) veikia prieš tvarką, kišasi ir trikdo žemdirbišką veiklą. Čia ne atsitiktinai pasakyta, kad seneliai nuėjo „až medžio sėcie kviečių”. „Už medžio” reiškia „už miško”, t. y. šitaip įeinama į velnio domeną, ir nieko keista, kad „kacinui karklyne” tai nepatinka. Šitaip žemdirbiška organizacija, tvarka pastūmėjama į chaoso ar chtoniškojo pasaulio pusę, – akivaizdu, kad tai išprovokuoja atsakomąją reakciją. Seneliams padėjęs elgeta, tvarkos, sakralinės sferos atstovas, užmuša velnią akmenimis (akmens / dangaus sąsaja mums jau puikiai pažįstama).

Taigi žmogus, dirbdamas žemę, susilaukia dangiškų jėgų pagalbos bei chaoso galių priešiškumo. Jam padeda organizuotos, dieviškos, sakralios pusės atstovai. Labai įdomus pasaką baigiantis motyvas, čia lyg ir savaime nebūtinas. Padėjusį elgetą galima apdovanoti, padėkoti, pavalgydinti, ir tas elgeta turėtų pranykti, juolab intriga išspręsta, siužetas pasibaigęs. Tačiau ne: javams subrendus, seneliai juos nupjauna, išdžiovina, parsiveža, iškulia, veža malūnan – ir paskui, paskerdę kiaulę, prisipirkę degtinės, susiprašo visus savo prietelius ir pasikviečia tą patį elgetą. Tai tiesiog derliaus šventės, padėkos ritualo modeliavimas. Ši pasaka religiškai stipriai suręstąjį neturi konkretizuoto mito požymių, o akivaizdžiai priklauso tam mitologiniam laukui, kuris grindžia padėkos, derliaus ritualus. Darsyk pažymėkime: elgetai dėkojama rudenį, javus iškūlus ir sumalus, paskerdus kiaulę.

Taigi žemdirbiškas mentalitetas darbštumui ar veikiau pačiam darbui suteikia sakralinę galią; darbštumas – tai suintensyvėjęs, pakilus darbavimasis. Jis susilaukia dangiškų jėgų, beje, ir blogųjų galių, dėmesio, o tai savaime rodo, kad darbas, darbštumas religiškai reikšmingi.

Mes sakralinį santykį su darbu beveik užmetę, bet manyčiau, kad nėra neįmanomi samprotavimai apie lietuvių suprastą ar bent jau stipriai nujaustą religinę darbo verte. Čia kai kas panašaus į Radža jogą ar į Zaratustros mokymą, ypač į pastarąjį – Ahūra Mazdai, didžiajam Viešpačiui, priklauso ariama žemė ir ganyklos, o dykros, šabakštynai, nedirbama žemė yra Arimano, blogio valdovo, viešpatija. Zaratustrizmo išpažinėjas, raudamas kelmus, plėsdamas dirbamos žemės plotus, drauge plečia Ahūra Mazdai priklausančią teritoriją, mažina Arimano karalystės valdas. Manau, kad tokį suvokimą aptinkame ir minėtoje pasakoje.

Taigi dora, darbštumas, religingumas – kertiniai žemdirbiškos pasaulėžiūros akmenys, per šiuos principus sakralybė pereina į profaniškąją sritį. Žmogus vokia religinę savo elgesio potekstę ir net profaniškoje erdvėje gali religiškai elgtis. Juolab kad laikantis doros ir darbštumo idealų pereinama į sakralumą, doras ir darbštus žmogus tampa religiniu asmeniu.

Kitaip neįmanoma, kitaip asmuo bendruomenėje funkcionuoti tiesiog negali, kitaip jis iškrinta iš metafizinių ir fizinių realijų konteksto – tarkim, prekiautoju tapęs asmuo jau nebėra bendruomenės narys. Žinoma, reikia pridurti, kad ši visuma be trikdžių veikia tik uždaroje terpėje, neturinčioje kontaktų su priešiška aplinka, nepatiriančioje egzistencinio, tarkime, kitos religijos ar tobulesnės civilizacijos iššūkio.

Panašaus iššūkio atveju etinė tobula visuma yra pakoreguojama: žmogus yra doras – bet tik jo elgesys su savais, savo bendruomene, – darbštus – bet tik dirbdamas sau ar bendruomenei, religingas – bet tik savo bendruomenės religingumo prasme. Su bendruomene konfliktuojanti kita jėga ar galių visuma sąlygoja tai, kad bendruomenė, norėdama išsilaikyti, privalo demonizuoti naujai išnirusią slegiančią visumą ir taikstytis su faktu, kad atitinkamai demonizuojama ji pati.

Tada atsiranda ideologija, kuri jau nebe kaimiška, nebe bendruomeninė – atsiranda valstybinis ideologizavimas, kurio padarinys – doros priežiūrą perima teisė.