Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Rusai? (20 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

20

RUSAI?

1897 metų balandžio 12 diena, 9 valanda ryto

Brangus abate, mudu tikrai esame du skirtingi asmenys. Turiu to įrodymą.

Kai šįryt – buvo gal aštunta – atsibudau (savo lovoje) ir vienais naktiniais nuėjau į raštinę, išvydau laiptais apačion sprunkantį juodą pavidalą. Akimirksniu supratau, kad kažkas sujaukė mano popierius, čiupau gyvąją lazdelę, laimė, ji buvo po ranka, ir šokau į krautuvę. Pamačiau juodą it nelemtas varnas šešėlį išbėgant į gatvę, puoliau įkandin ir – gal tiesiog nepasisekė, o gal nekviestas svečias rūpestingai parengė kelią pabėgti – užkliuvau už suolelio, kurio ten neturėjo būti.

Ištraukęs špagą, šlubuodamas išskubėjau į skersgatvį, deja, nei kairėje, nei dešinėje nieko nebuvo matyti. Mano lankytojas pradingo. Bet galiu prisiekti, kad tai buvote jūs, nes grįžęs nuėjau į jūsų butą ir lovą radau tuščią.

Balandžio 12 dienos vidudienis

Kapitone Simonini,

vos atsibudęs (savo lovoje) atsakau į jūsų žinutę. Prisiekiu, tą rytą negalėjau būti jūsų bute, nes miegojau. Vos pakirdusį – o buvo gal vienuolikta – mane išgąsdino persirengimo koridorium nubėgantis žmogus, be abejonės, jūs. Vienais naktiniais mečiausi įkandin iki jūsų buto ir pamačiau, kaip jūs it šmėkla nusklendęs į savo klaikią krautuvėlę neriate pro duris. Aš irgi užkliuvau už suolelio, o kai išpuoliau į Mobero aklagatvį, jūsų ir pėdos buvo ataušusios. Galėčiau prisiekti, kad ten buvote jūs, dėl Dievo meilės, pasakykit, ar teisingai spėju…

Balandžio 12 dienos ankstyva popietė

Brangus abate,

kas man darosi? Akivaizdžiai negaluoju, kartais prarandu sąmonę, o atsipeikėjęs dienoraštyje randu jūsų įrašus. Ar mes tikrai vienas asmuo? Minutėlę pasvarstykit vadovaudamasis jei ne logika, tai bent blaiviu protu: jei tie du mudviejų susitikimai būtų įvykę tą pačią valandą, galėtume pamanyti, kad vienas buvau aš, o kitas – jūs. Bet mes viską patyrėme skirtingomis valandomis. Suprantama, atėjęs į namus ir pamatęs kažką bėgant tikrai žinojau, kad tas kažkas buvau ne aš, kad ten tikrai buvote jūs, ir tai paremta ne visai pagrįstu įsitikinimu, jog tą rytą namuose buvome tik mudu.

Jei buvome tik mes vieni, tikras paradoksas. Jūs atėjot pasirausti mano popieriuose aštuntą valandą ryto, ir aš jus nusivijau. Paskui aš nuėjau pasirausti jūsų popieriuose vienuoliktą, ir jūs nusivijote mane. Kodėl kiekvienas iš mūsų atsimena tą valandą ir akimirką, kurią kažkas įsibrovė į jo namus, bet ne tą valandą ir akimirką, kai jis pats  įsibrovė į svetimus?

Žinoma, galėjome tai užmiršti arba norėjome užmiršti, arba dėl kokios nors priežasties nutylėjome. Bet, tarkim, aš labai nuoširdžiai tvirtinu nieko nenutylėjęs. Kita vertus, kad dviem skirtingiems asmenims vienu metu ir abiem kartu kiltų noras kažką vienam nuo kito nuslėpti – liaukitės, tai man dvelkia romanu, net Montepenas nebūtų surezgęs tokios intrigos.

Įtikinamesnis būtų spėjimas, kad čia dalyvavo trys asmenys.

Paslaptingas ponas Nežinomasis įsibrauna pas mane ankstyvą rytmetį, ir aš manau, jog tai jūs. Vienuoliktą tas pats Nežinomasis įsibrauna pas jus, ir jūs manote, kad tai aš. Ar jums tai atrodo neįtikėtina, kai aplink sukiojasi tiek šnipų?

Tačiau šitai neužtikrina, kad esam du skirtingi asmenys. Tas pats asmuo kaip Simoninis gali atsiminti Nežinomojo aštuntos valandos vizitą, paskui užmiršti, bet kaip Dala Pikola atsiminti apie Nežinomojo vienuoliktos valandos vizitą.

Todėl visa ši istorija niekaip neišsprendžia mūsų tapatybės problemos. Tik sujaukia abiejų mūsų gyvenimus (ar vieno, jei esame vienas asmuo), nes įveda trečiąjį, kuris laisvai lyg niekur nieko vaikštinėja po mūsų namus.

O jei mūsų buvo ne trys, bet keturi? Pirmas Nežinomasis aštuntą valandą įsibrauna į mano namus, o Antras Nežinomasis vienuoliktą valandą įsibrauna į jūsų namus. Kas sieja Pirmą ir Antrą Nežinomuosius?

Ir pagaliau, ar jūs visiškai tikras, kad jūsiškį Nežinomąjį vijotės jūs, o ne aš? Pripažinkite, geras klausimas.

Šiaip ar taip, įspėju: turiu gyvąją lazdelę. Vos pastebėsiu po mano namus šmirinėjantį kitą šešėlį, kirsiu nežiūrėdamas. Sunku patikėti, kad ten būčiau aš ir nužudyčiau save patį. Greičiausiai nudėsiu Nežinomąjį (Pirmąjį ar Antrąjį). Bet galiu nužudyti ir jus. Tad pasisaugokit.

Balandžio 12 dienos vakaras

Jūsų žodžiai, kuriuos perskaičiau atsipeikėjęs po ilgo sąstingio, mane labai sutrikdė. Ir lyg per sapną išvydau prieš akis daktarą Batajį (kas jis per vienas?), kuris Otejyje kiek apgirtęs man davė nedidelį pistoletą ir tarė: „Bijau, kad žengėme per toli, masonai nori mūsų kraujo, verčiau turėkit ginklą.“ Labiau išsigandau pistoleto, o ne grasinimo, nes žinojau  (iš kur?), kad su masonais galiu susitarti. Kitą dieną įdėjau ginklą į stalčių čia, bute Mokytojo Alberto gatvėje.

Šią popietę jūs mane išgąsdinot, todėl nuėjęs ištraukiau tą stalčių. Apėmė keista nuojauta, lyg tą judesį būčiau kartojęs, paskui atsipeikėjau. Velniop sapnus. Apie šeštą valandą vakaro atsargiai įėjau į persirengimo koridorių ir patraukiau į jūsų būstą. Pamačiau priešais ateinant tamsų pavidalą, žmogus slinko susigūžęs, tik su žvakele rankoje. Dievaži, juk ten galėjote būti jūs, bet pamečiau galvą, iššoviau ir jis be dvasios krito po mano kojomis.

Mirė pakirstas vienos vienintelės kulkos į širdį. O juk šaudžiau pirmą ir, tikiuosi, paskutinį kartą gyvenime. Koks siaubas.

Mirė pakirstas vienos vienintelės kulkos į širdį.

Išverčiau jo kišenes, teradau rusiškai rašytus kelis laiškus. Jo veidas buvo išsišovusiais skruostikauliais ir kiek įkypomis kalmuko akimis, o dar ir šviesūs, kone balti plaukai. Tikrai slavas. Ko jam iš manęs reikėjo?

Negalėjau sau leisti laikyti namuose lavono, todėl nuvilkau jį apačion, į jūsų rūsį, šįkart turėjau drąsos į jį nusigauti, sunkiai nutempiau kūną laiptais žemyn ir rizikuodamas uždusti nuo smarvės nugabenau ten, kur tikėjausi rasti tik vienus kito Dala Pikolos kaulus. Bet manęs laukė dvi staigmenos. Pirma, nuodingi garai ir požemių puvėsis dėl kažkokios chemijos, mūsų laikų mokslų karalienės, užgaidos padėjo dešimtmečiams užkonservuoti tai, kas turėjo būti mano palaikai. Tiesa, beliko griaučiai, aptraukti kažkuo primenančiu odą, todėl išlaikė žmogišką, nors ir mumifikuotą, formą. Antroji staigmena – prie tariamo Dala Pikolos radau dar du kūnus: vyro dvasininko drabužiais ir pusnuogės moters. Abu jau pradėję irti, bet man atrodė, kad atpažįstu kažką matytą. Kas tuodu negyvėliai, sukėlę audrą širdyje, o galvoje neapsakomus vaizdus? Nežinau ir nenoriu žinoti. Mudviejų istorijos akivaizdžiai daug sudėtingesnės.

Ir nepradėkite man pasakoti, kad jums nutiko panašus dalykas. Nepakelčiau to atsitiktinių sutapimų žaismo.

Balandžio 12-osios naktis

Brangus abate, nevaikštinėju, kad žudyčiau žmones, na, jau tikrai nežudau be priežasties. Bet nusigavau į požemį patikrinti, nes jau daug metų neteko jame lankytis. Gerasis Dieve, lavonų ten išties keturi. Vieną atnešiau aš, kitą tą vakarą atvilkote jūs, iš kur kiti du?

Kas vaikštinėja po mano kloaką, sėdamas joje palaikus?

Rusai? Ko rusams reikia iš manęs… iš jūsų… iš mūsų?

Ak, quelle histoire !