Abraham H. Maslow

SAVE AKTUALIZUOJANTYS ŽMONĖS: PSICHOLOGINĖS SVEIKATOS STUDIJA

(11 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

ASMENINĖ PRATARMĖ

Analizė, kurią pateikiu šiame skyriuje, neįprasta daugeliu aspektų. Ji nebuvo suplanuota kaip įprastas tyrimas, tai nebuvo ir visuomeninis projektas, o veikiau asmeninis, motyvuotas mano paties smalsumo, skirtas įvairioms asmens moralinėms, etinėms ir mokslinėms problemoms spręsti. Aš veikiau stengiausi tik įsitikinti ir pasimokyti, o ne ką nors įrodyti ar pademonstruoti kitiems.

Visai netikėtai šie tyrimai man taip atvėrė akis, iš jų kilo tiek jaudinančių implikacijų, kad dabar jau atrodo sąžininga pranešti apie juos kitiems nepaisant visų metodologinių šių tyrimų trūkumų.

Be to, man atrodo, kad psichologinės sveikatos problema tokia opi, jog visokie pasiūlymai, visokie duomenų trupinėliai, tegul net ir ginčytini, kupini didžiausios euristinės vertės. Panašūs tyrinėjimai visuomet nelengvi, nes jie reikalauja pakilti virš įprastų savo įsitikinimų. Bet jeigu lauktume tradiciškai patikimų duomenų, turėtume laukti amžinai. Atrodo, kad vienintelis ryžtingas žingsnis būtų nesibaiminti klaidų, pasinerti į šias problemas, pasistengti padaryti viską, kas įmanoma, tikintis iš klaidų pasimokyti tiek, kad galiausiai pavyktų jas ištaisyti. Šiuo metu vienintelė alternatyva yra tiesiog atsisakyti analizuoti šią problemą. Tad nė nežinodamas, ar bus iš to kokios nors naudos, nuolankiai atsiprašydamas tų, kurie reikalauja tradiciško patikimumo, pagrįstumo, pavyzdžių atrankos etc., drįstu pasiūlyti šį savo atliktų tyrimų aprašymą.

TYRIMO SUBJEKTAI IR METODAI

Tyrimo subjektus aš pasirinkau iš asmeninių draugų ir pažįstamų, iš visuomenės ir istorijos figūrų. Be to, atlikdamas pirmąjį jaunų žmonių tyrimą, tikrinau tris tūkstančius koledžo studentų, tačiau ši procedūra davė tik vieną iš karto analizei tinkamą subjektą, o apie tuziną ar du numačiau kaip būsimus analizės subjektus (kaip „augančias asmenybes”). Teko padaryti išvadą, kad toks savęs aktualizavimas, kokį atradau tarp vyresnio amžiaus asmenų, jauniems besiformuojantiems mūsų visuomenės žmonėms buvo nepasiekiamas.

Tad bendradarbiaudamas su E. Raskinu ir D. Freedmanu, ėmiau ieškoti palyginti sveikų koledžo studentų. Mes savo nuožiūra nutarėme pasirinkti vieną procentą sveikiausių koledžo studentijos atstovų. Šiuos tyrimus tęsiau tol, kol leido laikas, tai yra dvejus metus, o nutraukti juos man teko neužbaigus, tačiau ir per šį laiką surinkti duomenys itin pravertė klinikinei praktikai.

Taip pat tikėjausi, kad įrodymams galėsiu panaudoti ir romanistų bei dramaturgų sukurtus literatūrinius personažus, bet negalėjau rasti tokių, kurie tiktų mūsų kultūrai ir laikui (toks atradimas jau savaime verčia susimąstyti).

Pirmasis klinikinis apibrėžimas, kuriuo remiantis buvo parenkami subjektai arba jų atsisakoma, aprėpė teigiamą ir neigiamą kriterijus. Neigiamas atrankos kriterijus buvo toks: žmogus negalėjo būti neurotikas, psichopatinė asmenybė, negalėjo turėti psichozės ar stiprių polinkių į minėtus reiškinius. Įtarus psichosomatinį susirgimą, toks asmuo buvo tiriamas toliau ir atrenkamas arba ne. Kai būdavo įmanoma, tikrinamiesiems būdavo duodama atlikti Rorschacho testus, tačiau šie pasirodė naudingesni atskleidžiant paslėptą psichopatologiją, negu atrenkant sveikus asmenis. Teigiamas atrankos kriterijus buvo teigiami duomenys apie savęs aktualizavimą (SA) — sindromas, kurį iki šiol dar sunku tiksliai aprašyti. Mums pakanka negriežtai apibūdinti šį kriterijų kaip visišką talentų, gebėjimų, potencijų ir t.t, pasitelkimą bei panaudojimą. Tokie žmonės, atrodo, realizuoja save ir daro tai, ką jie geriausiai sugeba daryti, šitaip primindami mums Nietzsche’s raginimą „Tapki, kuo esi!” Tai žmonės, kurie tapo ar tampa tuo, kuo jie gali tapti (148, 160, 347, 398). Šios potencijos gali būti ypatingos arba būdingos visai rūšiai.

Aptariamas kriterijus taip pat implikuoja, kad praeityje ar dabar patenkinami pamatiniai saugumo, priklausomybės, meilės, pagarbos, savigarbos, taip pat kognityviniai pažinimo ir supratimo poreikiai, o retesniais atvejais šie poreikiai nugalimi. Tuo noriu pasakyti, kad visi tiriamieji jautėsi saugūs ir ramūs, pripažinti, mylimi ir mylintys, verti pagarbos ir gerbiami, jie turėjo susiformavusias filosofines, religines ar aksiologines pažiūras. Tačiau klausimas, ar pakanka patenkinti pamatinius poreikius, ar tai tėra tik savęs aktualizavimo prielaida, tebėra neatsakytas.

Atrenkant buvo taikytas iteracijos (t.y. pakartojimo) metodas, anksčiau naudotas tyrinėjant asmenybės savęs vertinimo ir saugumo sindromus ir aprašytas B priede. Pradedama trumpai apibūdinant asmeninius ar kultūrinius netechninius įsitikinimus, sulyginant įvairias išlikusias sindromo sąvokos vartosenas ir definicijas, po to sindromas apibrėžiamas detaliau, tačiau vis dar atsižvelgiant į faktinę vartoseną (šią analizės pakopą galima vadinti leksikografine), tik atsisakant loginių ir faktinių nenuoseklumų, kurių paprastai gausu nemoksliniuose apibrėžimuose.

Remiantis pakoreguotu populiariu apibrėžimu, atrenkamos pirmosios subjektų grupės: viena, atitinkanti aukščiausius savęs aktualizavimo kriterijus, kita – žemiausius.

Atrinktieji kuo stropiausiai ištirti kliniškai, po to, remiantis šiais empiriniais duomenimis, pirminis patikslintas populiarus apibrėžimas toliau keičiamas ir tikslinamas atsižvelgiant į dabar turimus duomenis. Taip gaunamas pirmasis klinikinis apibrėžimas. Remiantis šiuo naujuoju apibrėžimu, pradinėje subjektų grupėje dar kartą atliekama atranka: vieni subjektai paliekami, kiti atmetami, kartais į grupę įtraukiami nauji asmenys. Tada ši antrosios pakopos analizuojamųjų grupė savo ruožtu tiriama kliniškai ir, jeigu įmanoma – eksperimentiškai ir statistiškai, o tai vėl leidžia modifikuoti, tikslinti ir praturtinti pirmąjį klinikinį apibrėžimą, kuriuo remiantis vėl surenkama nauja subjektų grupė ir t.t. Šitokiu būdu pirminė miglota ir nemoksliška populiari samprata darosi vis tikslesnė, vis efektyvesnė, tad ir moksliškesnė.

Žinoma, į šį spiralę primenantį savikorekcijos procesą gali įsibrauti išoriniai, teoriniai ir praktiniai motyvai. Pavyzdžiui, šio tyrimo pradžioje buvo nustatyta, jog populiari savęs aktualizavimo samprata tokia nerealistiškai reikli, kad ji nepritaikoma jokiam gyvam žmogui. Teko liautis šalinus iš tiriamosios grupės individus vien dėl kai kurių jų silpnybių, klaidų ar kvailysčių; kitaip sakant, nebegalėjome remtis tobulumu kaip atrankos kriterijumi, kadangi nė vienas subjektas nebuvo tobulas.

Kitą problemą kėlė faktas, kad nė vienu atveju nebuvo įmanoma sukaupti tokios išsamios mus tenkinančios informacijos, kokios paprastai reikia klinikiniame darbe. Potencialūs tiriamieji, informuoti apie tyrimo tikslą, susidrovėdavo, susikaustydavo, šaipydavosi iš viso sumanymo arba nutraukdavo santykius. Todėl iš pat pradžių, susidūrus su tokiu negatyviu požiūriu, visi vyresnio amžiaus subjektai buvo tiriami ne tiesiogiai, o beveik paslapčiomis. Tiesiogiai buvo įmanoma tyrinėti tik jaunesnius žmones.

Kadangi buvo tiriami gyvi žmonės, kurių vardų nenorėčiau atskleisti, pasidarė neįmanoma įgyvendinti dviejų įprasto mokslinio darbo siekių ar net reikalavimų – būtent neturėta galimybių pakartoti atlikto tyrimo ir pateikti viešai duomenų, kuriais remiantis padarytos išvados. Šie sunkumai iš dalies įveikiami įtraukiant kai kuriuos visuomenės ir istorijos veikėjus, taip pat papildomai tiriant jaunus žmones ir vaikus – šiuos duomenis, suprantama, galėjau pagarsinti.

Analizuojami subjektai buvo suskirstyti į tokias kategorijas:

Savęs aktualizavimo atvejai:

septyni akivaizdūs ir du labai tikėtini save aktualizavusių asmenų pavyzdžiai (jie apklausti); du save aktualizavusių istorinių asmenybių pavyzdžiai (Lincolnas paskutiniaisiais jo gyvenimo metais ir Thomas Jeffersonas).
Septyni labai tikėtini save aktualizavusių visuomeninių ir istorinių asmenybių pavyzdžiai (Einšteinas, Eleanor Roosevelt, Jane Addams, Williamas Jamesas, Schweitzeris, Aldousas Huxley ir Spinoza).

Dalinio savęs aktualizavimo atvejai:

penki mūsų amžininkai, kurie visiškai savęs neaktualizavo, tačiau mūsų analizei vis tiek tinka.
Asmenys, potencialiai galintys save aktualizuoti (pavyzdžiai, kuriuos pasiūlė arba yra analizavę kiti mokslininkai):
G. W. Carveras, Eugene V. Debsas, Thomas Eakinsas, Fritzas Kreisle-ris, Goethe, Pablo Casalsas, Martinas Buberis, Danilo Dolci, Arthuras E. Morganas, Johnas Keatsas, Davidas Hilbertas, Arthuras Waley’us, D. T. Suzukis, Adlai Stevensonas, Sholomas Aleichemas, Robertas Brovmingas, Ralphas Waldo Emersonas, Frederickas Douglassas, Josephas Schumpeteris, Bobas Benchley’us, Ida Tarbell, Harrieta Tubman, George’as Washingtonas, Karlas Muenzingeris, Josephas Haydnas, Camille Pissarro, Edwardas Bibringas, George’as Williamas Russellas (A. E.), Pierre Renoiras, Henry Wadsworthas Longfellow, Peteris Kropotkinas, Johnas Altgeldas, Thomas More’as, Edwardas Bellamy, Benjaminas Franklinas, Johnas Muiras, Waltas „Whitmanas1.
————————————-
1 Žr. taip pat 5 8, p. 97; 68, p. 264-276, ir Manualand Bibliography for Shostrom’s POI Test of Self-Actualization, 425,426.
————————————

DUOMENŲ RINKIMAS IR PATEIKIMAS

Duomenys šiuo atveju buvo kaupiami ne tiek renkant konkrečius ir atskirus faktus, kiek lėtai formuojant globalų ar holistinį įspūdį, panašų į tą, kurį susikuriame apie savo draugus ir pažįstamus. Retai pasitaikydavo proga sukurti situaciją, pateikti tiesmukiškus klausimus ar prikalbinti testuotis vyresnius asmenis (nors visa tai buvo įmanoma ir atliekama su jaunesniais asmenimis). Stengiausi bendrauti su jais neformaliai, kad mano klausimai kuo labiau primintų įprastą pokalbį.

Kaip tik dėl tokio negriežto duomenų kaupimo būdo, dėl nedidelio skaičiaus tiriamųjų, taip pat dėl to, kad duomenys apie daugelį tiriamųjų buvo neišsamūs, negaliu pateikti jokių kiekybinių išvadų, galiu pasiūlyti tik bendro pobūdžio savo įspūdžius, kad ir kokia būtųjų vertė.

Atlikus holistinę visų šių įspūdžių analizę, paaiškėjo, kad tolesniam klinikiniam ir eksperimentiniam tyrimui svarbiausios ir naudingiausios būtų šios save aktualizuojančių žmonių savybės:

EFEKTYVESNIS TIKROVĖS SUVOKIMAS IR LABIAU PATENKINAMI SANTYKIAI SU JA

Šis gebėjimas visų pirma buvo pastebėtas tokia forma: asmenys pasižymėjo ypatingu sugebėjimu pastebėti asmenybės melagingumą, žmonių apsimetinėjimą, nesąžiningumą ir apskritai teisingai ir efektyviai vertinti žmones. Neformalaus eksperimento su grupe koledžo studentų metu pastebėta aiški tendencija, kad saugesni (tad ir sveikesni) studentai (tai yra tie, kurie surinko daugiau taškų atlikdami S-I, saugumo-nesaugumo, testą) (294) tiksliau vertino savo dėstytojus negu mažiau saugūs studentai.

Tęsiant tyrimą pamažu paaiškėjo, kad šiems studentams geriau sekėsi ir daugelyje kitų gyvenimo sričių – iš tiesų visose stebėtose srityse. Ši grupė mene ir muzikoje, intelektualiniuose dalykuose, moksle, politikoje ar visuomenės reikaluose pajėgė įžvelgti paslėptus ar supainiotus tikrovės aspektus greičiau ir teisingiau negu kiti. Tad neformali apžvalga rodė, kad ir jų ateities prognozės, daromos remiantis jau turimais faktais, dažniau atrodė teisingesnės, nes jos buvo mažiau pagrįstos norais, troškimais, nerimu, baime ir bendro pobūdžio, charakterio nulemtu optimizmu ar pesimizmu.

Iš pradžių tai apibūdinome kaip gerą skonį ar sugebėjimą daryti teisingus sprendimus, ši implikacija buvo reliatyvi, o ne absoliuti. Bet dėl daugelio priežasčių (kai kurios bus nurodytos toliau) vis labiau aiškėjo, kad šį gebėjimą geriau tiktų pavadinti to, kas absoliučiai egzistuoja (tikrovė, o ne nuomonių rinkinys), suvokimu (o ne skoniu). Tikiuosi, kad šią išvadą ar hipotezę kada nors pavyks patikrinti eksperimentiškai.

Jei ši hipotezė pasirodytų teisinga, jos reikšmės būtų neįmanoma per-vertinti. Money-Kyrle’us (338), anglų psichoanalitikas, nurodė, kad, jo manymu, neurotiškas asmuo yra ne tik reliatyviai, bet ir absoliučiai neefektyvus paprasčiausiai dėl to, kad jis nesuvokia realaus pasaulio taip tiksliai ar efektyviai kaip sveikas asmuo. Neurotikas nėra emocinis ligonis – jis klysta kognityviniu požiūriu! Jei sveikumas ir neurozė atitinkamai yra teisingas ir neteisingas tikrovės suvokimas, tai šioje srityje neišvengiamai susilieja faktiniai ir vertybiniai teiginiai, ir iš principo vertybiniai teiginiai turėtų būti empiriškai įrodomi ir nebūti vien skonio ar raginimo reikalas. Tiems, kurie grūmėsi su šia problema, bus aišku, kad čia bent iš dalies galime pagrįsti tikrąjį vertybių, vadinasi, ir etikos, socialinių santykių, politikos, religijos etc., mokslą.

Nėra abejonių, kad blogas prisitaikymas ar net ypač sunki neurozė su-trikdys asmens suvokimą tiek, kad jo šviesos suvokimas, lytėjimas ar uoslė praras jautrumą. Bet gali būti, kad tokį patį efektą įmanoma pademonstruoti ir tose suvokimo srityse, kurios nėra grynai fiziologinės, pavyzdžiui, Einstel-lung* eksperimente (279), etc. Vadinasi, kaip parodė daugelis naujesnių eksperimentų, norai, troškimai, prietarai, turėtų kur kas menkiau paveikti sveikų žmonių suvokimą negu neurotikų. A priori svarstymai skatina kelti hipotezę, kad toks pranašesnis tikrovės suvokimas galiausiai lemia ir geresnį sugebėjimą protauti, suvokti tiesą, daryti išvadas, apskritai būti logiškam, kognityviai efektyviam.
————————
* Bendros kognityvinės nuostatos (vok.), angl. cognitive mindset. – Vert. pastaba.
———————–
Vienas ypač įspūdingas ir pamokomas tokio brandesnio santykio su tikrove aspektas bus išsamiai aptartas tryliktame skyriuje. Nustatyta, kad save aktualizuojantys asmenys kur kas lengviau už kitus atskirdavo tai, kas nauja, konkretu ir idiografiška, nuo to, kas rūšiška, abstraktu ir suklasifikuota. Todėl jie gyvena realesniame gamtos pasaulyje, o ne žmogaus sukurtuose sąvokų, abstrakcijų, vilčių, įsitikinimų, stereotipų brūzgynuose, kuriuos dauguma žmonių klaidingai mano esant pasauliu. Tad jie kur kas labiau linkę suvokti tai, kas realiai egzistuoja, o ne savo norus, viltis, baimes, nerimą, savo pačių ar savo kultūrinės grupės teorijas bei įsitikinimus. Herbertas Readas tokią nuostatą taikliai pavadino „nekaltu žvilgsniu”.
Save aktualizuojančių asmenų santykis su tuo, kas nežinoma, atrodo esąs ypač daug vilčių teikiantis kitas „tiltas” tarp akademinės ir klinikinės psichologijos. Sveiki mūsų tiriamieji subjektai paprastai visai nebijo to, kas nežinoma, nejaučia to kaip grėsmės ir tuo smarkiai skiriasi nuo vidutinių žmonių. Jie priima tai, kas nežinoma, puikiai jaučiasi su tuo susidūrę, dažnai nežinoma vilioja juos labiau negu žinoma. Jie ne tik toleruoja tai, kas dviprasmiška ir nesustruktūrinta (135), jiems tai patinka. Gana būdingas Einšteino teiginys: „Nuostabiausia, ką žmogus pajėgia patirti, yra paslaptis. Paslaptis yra viso meno ir mokslo ištakos”.

Tiesa, šie žmonės yra intelektualai, tyrinėtojai, mokslininkai, tad, ko gero, šiuo atveju lemia intelekto galia. Tačiau ne paslaptis, kiek daug mokslininkų, kurių IQ aukštas, užuot atradę ką nors nauja, ko iš jų tikimasi, dėl bailumo, konvencionalumo, nerimo ar kitų charakterio trūkumų užsiima vien tuo, kas jau žinoma, tai dailina, tvarko ir pertvarko, klasifikuoja ir panašiai krapštosi.

Kadangi sveikų žmonių negąsdina nežinia, jie neprietaringi – jiems nereikia vaikyti vaiduoklių, švilpauti einant pro kapines ar kitaip saugotis įsivaizduojamų pavojų. Jie neignoruoja to, kas nežinoma, to neneigia, nuo to nebėga, nesistengia savęs įtikinti, kad tai kažkas, ką jie tikrai pažįsta, nesistengia iš anksto to sutvarkyti, suskirstyti, suklasifikuoti. Jie nesikabina į tai, kas pažįstama, o jų tiesos ieškojimas nė kiek neprimena katastrofiško tikrumo, saugumo, apibrėžtumo ir tvarkos poreikio, kokį sutirštintomis spalvomis parodo Goldsteino pacientai su pažeistomis smegenimis ar kompulsyvus obsesiniai neurotikai. Kai visa objektyvi situacija reikalauja, jie gali būti ir patogiai netvarkingi, apsileidę, anarchiški, chaotiški, neaiškūs, kupini abejonių, netikri, neapibrėžiami, nekonkretūs, netikslūs, neatidūs detalėms (visos šios savybės kai kada visai pageidautinos moksle, mene ar apskritai gyvenime).

Tad aiškėja, kad abejonė, neapibrėžtumas, netikrumas ir neišvengiamai iš jų kyląs nesugebėjimas apsispręsti – tai, kas daugumai yra kankynė, gali tapti maloniai įkvepiančiu iššūkiu, ne sunaikinančia, bet pakylėjančia patirtimi.

SAVĘS, KITŲ IR GAMTOS PRIPAŽINIMAS

Gana daug asmeninių savybių, kurias galima suvokti iš pirmo žvilgsnio ir kurios iš pradžių atrodo įvairios ir nesusijusios, galima suprasti kaip kokios nors fundamentalesnės nuostatos – būtent, kai asmuo nejaučia slegiančios kaltės, luošinančios gėdos ar kankinančio gelminio nerimo, – apraiškas ar vedinius. Neurotiškai asmenybei būdinga visai priešinga, galėtume sakyti, kad ją nepaliaujamai luošina kaltės ir (arba) gėdos ir (arba) nerimo jausmas. Net normalus mūsų kultūros narys dėl pačių įvairiausių priežasčių jaučia nereikalingą kaltę ar gėdą, daugelyje situacijų jį be reikalo kankina nerimas. Mūsų tyrinėti sveiki individai įstengia pripažinti save ir savo prigimtį neliūdėdami, nesisielodami dėl to, kad yra tokie, kokie yra, kartais dėl šito per daug nė ne-susimąstydami.

Jie sugeba stoiškai susitaikyti su savo žmogiška prigimtimi ir visais jos trūkumais, visais jos nukrypimais nuo idealaus įvaizdžio rimtai dėl to nesisielodami. Tačiau nenoriu sukurti neteisingo įspūdžio sakydamas, kad jie savimi patenkinti. Veikiau reikėtų sakyti, kad jie sugeba susitaikyti su žmogiškosios prigimties silpnybėmis ir nuodėmėmis, blogybėmis vadovaudamiesi tokia pat klausimų nekeliančia nuostata, kokia pripažįstame gamtos savybes. Juk nesi-skundžiame dėl to, kad vanduo drėgnas, dėl to, kad akmenys kieti, dėl to, kad medžiai žali. Kaip vaikas žvelgia į pasaulį plačiai atmerktomis nekritiškomis, nereikliomis, nekaltomis akimis, tiesiog stebėdamas ir pastebėdamas tai, kas jam prieš akis, taip ir save aktualizuojantis asmuo linkęs žvelgti į savo ir kitų žmogiškąją prigimtį. Ši nuostata nėra tapati rezignacijai rytietiškąja prasme, tačiau teko stebėti ir mūsų tiriamųjų rezignaciją, ypač kai jie atsidurdavo ligos ir mirties akivaizdoje.

Pažiūrėkime, kad šie samprotavimai, tik kita forma, jau buvo išdėstyti – būtent, kad save aktualizavęs asmuo aiškiau mato tikrovę, mūsų tiriamieji mato žmogiškąją prigimtį tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kokia jiems labiau patiktų. Jų akys mato tai, kas prieš juos, jiems nebūdinga iškraipyti tikrovės pavidalus ar spalvas (46).
Pirmutinis ir akivaizdžiausias savo prigimties pripažinimo lygmuo yra vadinamasis gyvūniškasis lygmuo. Tie save aktualizuojantys žmonės yra tarsi sveiki gyvūnai, pasižymintys karštais troškimais ir besimėgaujantys savimi be apgailestavimo, gėdos ir atsiprašymo. Paprastai jie turi puikų apetitą, jie gerai miega, jie mėgaujasi savo seksualiniu gyvenimu nepatirdami nereikalingo slopinimo, ir tai galima pasakyti apie visus jų fiziologinius poreikius. Jie pajėgia pripažinti save ne tik šiuose, žemesniuose, bet ir visuose kituose lygmenyse, pavyzdžiui, meilės, saugumo, priklausomybės, garbės, savigarbos poreikių lygmenyse. Visus šiuos poreikius jie pripažįsta neabejodami jų vertumu, tiesiog todėl, kad šie žmonės linkę susitaikyti su gamtos veikimu, o ne priešintis jai, priekaištauti jai, kad jos struktūra yra tokia, o ne kitokia. Šią nuostatą atskleidžia tai, kad, kitaip negu vidutiniai žmonės ir ypač neurotikai, jie retai kuo nors bjaurisi ir šlykštisi, pavyzdžiui, kokiu nors maistu, kūno išskyromis, kūno kvapais bei kūno funkcijomis.

Tai, kad jie pripažįsta save ir kitus, nulemia ir kitas jų savybes: (1) jiems nebūdinga gynyba, maskavimasis ar pozos ir (2) už tokį dirbtinumą niekina ir kitus žmones. Veidmainiavimas, apgaulė, apsimetinėjimas, įžūlumas, pasipūtimas, „žaidimų” prasimanymas, pastangos padaryti įspūdį įprastais būdais – visa tai jiems taip nebūdinga, kad net verčia stebėtis. Kadangi jie ramiai susitaikę net su savo pačių trūkumais, tai juos galiausiai pradeda suvokti, ypač vyresniame amžiuje, ne kaip trūkumus, o tiesiog kaip neutralias asmenines savybes.

Kalbame ne apie tai, kad tokios asmenybės visai nepatiria kaltės, gėdos, liūdesio, nerimo, poreikio gintis; turiu galvoje nebūtiną ar neurotišką (todėl, kad jis nėra realistiškas) kaltės ir t.t., jausmą. Gamtiniai procesai, pavyzdžiui, seksas, šlapinimasis, nėštumas, menstruacijos, senėjimas ir t. t. yra tikrovės dalis, juos taip ir reikia priimti. Tad nė viena sveika moteris neturėtų jaustis kalta ar teisintis dėl to, kad ji yra moteris, kad jos kūne vyksta moteriai būdingi procesai.

Tačiau sveiki žmonės jaučia kaltę (gėdą, nerimą, liūdesį, apgailestavimą) (1) dėl tų savo trūkumų, kuriuos įmanoma pataisyti, kaip antai tingėjimas, nerūpestingumas, kantrybės neturėjimas, kitų skaudinimas, (2) dėl sunkiai išraunamų psichologinio liguistumo apraiškų, tokių kaip prietarai, pavydas, pavyduliavimas, (3) dėl įpročių, kurie, nors ir palyginti nepriklausomi nuo charakterio struktūros, vis tiek gali būti labai stiprūs, ar (4) dėl rūšies, kultūros arba grupės, su kuria jie tapatinasi, trūkumų. Apskritai atrodo, kad sveiki žmonės jausis blogai matydami atotrūkius tarp to, kas yra ir kas galėtų ar turėtų būti (2, 148, 199).

SPONTANIŠKUMAS, PAPRASTUMAS, NATŪRALUMAS

Galima tarti, kad save aktualizuojantys žmonės elgiasi palyginti spontaniškai, bet kur kas spontaniškesni savo vidiniu gyvenimu, mintimis, impulsais etc. Jų elgesiui būdingas paprastumas ir natūralumas, jiems svetimas dirbtinumas, jie nesiekia efektų. Tai nebūtinai reiškia, kad jie nuosekliai elgiasi nekonvencionaliai. Jei tikrai suskaičiuotume, kiek kartų save aktualizuojantis asmuo pasielgė nekonvencionaliai, išvystume, kad ne taip jau dažnai. Tokio individo nekonvencionalumas yra ne paviršutinis, bet esminis arba vidinis. Veikiau jo impulsai, mintys, sąmonė yra tokie neįprastai nekonvencionalūs, spontaniški, natūralūs. Turbūt suvokdamas, kad žmonių pasaulis, kuriame jis gyvena, tokio nekonvencionalumo negali suprasti ar priimti, bet nenorėdamas jų skaudinti ar kivirčytis su jais dėl kiekvienos smulkmenos, visuomenės pripažįstamus ritualus ir ceremonijas jis atlieka geraširdiškai nusijuokdamas ir kuo grakščiau.

Tai, kad toks konvencionalumas yra tik vos tepridengianti jo pečius skraistė, kurią jam lengva nusimesti, matyti iš to fakto, kad save aktualizuojančiam asmeniui konvencijos beveik niekuomet nesutrukdo daryti tai, ką jis laiko itin svarbiu arba lemiamu. Būtent tada ir išryškėja esminis jo nekonvencionalumas, atskiriantis jį nuo vidutinio bohemos atstovo ar maištautojo prieš valdžią, kuris kelia daug triukšmo dėl banalių dalykų ir kariauja prieš kokį nereikšmingą potvarkį, lyg šis būtų pasaulinės svarbos klausimas.
Panašią vidinę nuostatą galime išvysti ir tomis akimirkomis, kai asmuo užsiima jam svarbia, jį dominančia veikla. Tada matome, kaip jis visiškai nusikrato visų elgesio taisyklių, kurioms anksčiau pakluso; atrodo, tarsi jam reikėtų sąmoningai prisiversti būti konvencionaliam, tarsi jis būtų konvencionalus savo noru ir pagal užsakymą.

Galiausiai šio išorinio elgesio įpročio norėdamas jis gali atsikratyti atsidūręs tarp žmonių, kurie nereikalauja ar nesitiki iš jo įprasto elgesio. Akivaizdu, kad mūsų tiriamuosius tokia sąlygiška elgesio kontrolė slegia, nes jie mieliau renkasi draugiją, kuri nevaržo jų laisvos, natūralios, spontaniškos raiškos ir „atleidžia” juos nuo elgesio, kuris jiems kartais atrodo reikalaujantis nemenkų pastangų.

Su šia savybe susiję arba iš jos kyla tai, kad tokie asmenys vadovaujasi ne konvenciniu, bet gana autonomišku ir individualiu etikos kodeksu. Nemąstančiam stebėtojui kartais gali pasirodyti, kad tokie individai neetiški, kadangi jie gali sulaužyti ne tik konvencijas, bet ir įstatymus, jei to reikalauja situacija. Iš tiesų yra kaip tik priešingai. Jie – patys etiškiausi žmonės, nors jų etika nebūtinai būna tokia kaip aplinkinių žmonių. Kaip tik tokie stebėjimai padeda mums itin aiškiai suprasti, kad įprastas vidutinio žmogaus etiškas elgesys dažniausiai būna konvencionalus, o ne iš tiesų etiškas, pavyzdžiui, elgesys, grindžiamas visuotinai pripažintais principais, kurie suprantami kaip teisingi.

Dėl tokio susvetimėjimo įprastoms konvencijoms ir veidmainystei, melui bei visuomenės gyvenimo nenuoseklumui šie žmonės jaučiasi it žvalgybininkai ar svetimieji ne savo šalyje, o kartais panašiai ir elgiasi.

Nenorėčiau sukurti įspūdžio, kad jie stengiasi nuslėpti, kokie iš tiesų yra. Kartais įniršę jie sąmoningai leidžia pratrūkti savo emocijoms ir piktinasi sustingusiomis sampratomis ar konvencionaliu aklumu. Pavyzdžiui, jie užsinori padėti kitam arba apsaugoti jį nuo skriaudos ar neteisingumo; kartais jie jaučia tokį malonų ar net ekstazišką emocijų kunkuliavimą, kad jiems atrodo beveik šventvagiška jas slopinti. Pastebėjau, kad tokiais emocijų prasiveržimo momentais jų negraužia nerimas, kaltė ar gėda dėl to, kokį įspūdį padarys stebėtojams. Jie teigia paprastai besielgia konvencionaliai tiesiog todėl, kad nepaliečiami jiems svarbūs dalykai, arba todėl, kad jie nenori įskaudinti arba trikdyti aplinkinių neįprastu elgesiu.

Kadangi jie lengvai prasiskverbia prie tikrovės, labiau priartėja prie gyvūniško ar vaikiško imlumo ir spontaniškumo, jie geriau pažįsta savo impulsus, troškimus, nuomones ir apskritai subjektyvias reakcijas (148, 388, 392). Klinikinis tokių gebėjimų tyrimas neabejojamai patvirtina, pavyzdžiui, Frommo (145) nuomonę, kad vidutinis normalus, gerai prisitaikęs asmuo dažnai neturi nė menkiausio supratimo apie tai, kas jis yra, ko jis nori, kokios jo pažiūros.

Tokie atradimai kaip tik galiausiai ir leido nustatyti didžiausią skirtumą tarp save aktualizuojančių asmenų ir kitų: būtent save aktualizuojančių žmonių motyvacinis gyvenimas ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai skiriasi nuo vidutinių žmonių motyvacinio gyvenimo. Atrodo tikėtina, kad save aktualizuojantiems žmonėms teks sukurti iš esmės kitokią motyvacijos psichologiją, pavyzdžiui, metamotyvacijos ar augimo motyvacijos, o ne trūkumo nulemtos motyvacijos psichologiją. Galbūt naudinga skirti gyvenimą nuo pasirengimo gyventi. Galbūt įprastą motyvacijos sampratą reikėtų taikyti tik savęs neaktualizavusiems. Mūsų tiriamieji nebesiekia ko nors įprastąja prasme, jie veikiau vystosi. Jie mėgina tobulėti ir vis labiau išskleisti savo unikalias galimybes. Eilinių žmonių motyvacija yra siekimas patenkinti esminius poreikius, įgyti tai, ko trūksta. Save aktualizuojantys žmonės iš tikrųjų neturi nepatenkintų pamatinių poreikių, tačiau jie turi impulsus. Jie dirba, jie stengiasi, jiems nesvetimos ambicijos, tegul ir ne įprastąja prasme. Jiems motyvacija yra charakterio tobulėjimas, charakterio raiška, brendimas ir augimas, trumpai sakant – savęs aktualizavimas. Tad ar save aktualizuojantys žmonės galėtų būti žmogiškesni, labiau atskleisti tikrąją žmogaus kaip rūšies prigimtį, būti artimesni savo rūšies tipui taksonomine prasme? Tačiau negi apie biologinę rūšį derėtų spręsti pagal jos suluošintus, deformuotus, tik iš dalies išsivysčiusius egzempliorius arba žvelgiant į jos prijaukintus, patupdytus į narvą, išdresuotus atstovus?

SVARBIAUSIA – IŠORINIO PASAULIO PROBLEMOS

Mūsų tiriamieji paprastai smarkiai domisi išorinio pasaulio problemomis. Šiuolaikine terminija kalbant, juos labiau domina pasaulio problemos, o ne jų ego. Patys sau jie dažniausiai nėra problema, tad paprastai savimi nedaug ir tesirūpina; tokia nuostata visiškai priešinga įprastam nesaugių asmenybių susitelkimui į savo vidų. Šie individai paprastai gyvenime turi kokią nors misiją, užduotį, kurią privalo atlikti, kažkokią su jais pačiais nesusijusią problemą, kuri pareikalauja daug jų energijos (72,134).

Ši užduotis nebūtinai iš tų, kokios jie norėtų arba pasirinktų patys, tai gali būti užduotis, kurią jie supranta kaip savo atsakomybę, pareigą ar įsipareigojimą. Štai kodėl, užuot sakę „užduotis, kurią jie privalo atlikti”, sakome: „užduotis, kurią jie nori atlikti”. Apskritai šios užduotys nėra asmeniškos, jų egoizmo netenkina, jos veikiau svarbesnės kitiems žmonėms, tautai arba šio individo šeimos nariams.

Nepaisydami negausių išimčių, galime sakyti, kad mūsų tiriamiesiems paprastai rūpi pamatinės problemos ir amžinieji klausimai, kokius paprastai mes įpratę vadinti filosofiniais ar etiniais. Tokie žmonės paprastai gyvena kuo plačiausioje atskaitos sistemoje. Jie niekada nepriartėja taip arti medžių, kad pro juos nebeįžvelgtų miško. Jų raiška vyksta vertybių sistemoje, kuri veikiau plati, o ne smulkmeniška, veikiau universali, o ne lokalinė, jų laikas – ne ši akimirka, bet šimtmetis. Žodžiu, visi šie žmonės viena ar kita prasme yra filosofai – jei ne moksline, tai gyvenimiška prasme.

Tokia nuostata, suprantama, atveria galybę implikacijų, reikšmingų kiekvienai kasdienio gyvenimo sričiai. Pavyzdžiui, jai priskirtume ir vieną iš pagrindinių simptomų, nuo kurių pradėjome savęs aktualizavimo analizę -asmenybės didumas arba jos nesmulkmeniškumas, nebanalumas, neniekingumas. Mokėjimas pakilti virš smulkmenų, turėti platesnį horizontą, gyventi plačiausioje atskaitos sistemoje, sub specie aeternitatis, yra ypač svarbus tiek visuomenei, tiek žmonių tarpusavio santykiams. Sugebėjimas išsaugoti ramybę, nesijaudinti dėl šios dienos smulkmenų gerokai palengvina gyvenimą ne tik jiems patiems, bet ir visiems su jais susijusiems.

ATSISKYRIMAS; PRIVATUMO POREIKIS

Apie visus savo tiriamuosius galiu pasakyti, kad jie pakelia vienatvę nepatirdami psichologinės žalos ir nepatogumo. Negana to, beveik apie visus galėčiau pasakyti, kad vienatvę ir privatumą jie vertina daug labiau nei vidutinis asmuo.

Dažnai jie sugeba paprasčiausiai neįsivelti į mūšius, jų nesuerzina, neįaudrina tai, kas sukelia kitiems sąmyšį. Jiems nesunku likti nuošalyje, jie santūrūs, ramūs, nesudrumsčiami, tad asmenines nesėkmes jie moka sutikti ramiai, be eiliniams žmonėms būdingų emocijų audrų. Net labiausiai žeminančioje aplinkoje bei situacijose jie sugeba išsaugoti orumą. Gali būti, kad tokią laikyseną iš dalies nulemia ir jų polinkis patiems aiškinti situaciją, užuot pasitikėjus kitų žmonių nuomonėmis bei vertinimais. Toks santūrumas kartais pasireiškia net griežtumu ir atitolimu.

Polinkis laikytis nuošaliai gali būti susijęs su kai kuriomis kitomis savybėmis. Bent jau mano tiriamuosius galima pavadinti objektyvesniais (visomis šio žodžio prasmėmis) už vidutinį žmogų. Matėme, kad jiems labiau rūpi pasaulio problemos, o ne savasis „aš”. Tai pasakytume ir apie tokius atvejus, kai problemos liečia ir juos pačius, kai užkliudomi ir jų norai, motyvai, viltys ar aspiracijos. Taigi jie sugeba susikaupti taip, kaip neįstengia eiliniai žmonės. Didelis susikaupimas kaip šalutinius padarinius sukelia tokius reiškinius kaip išsiblaškymas, sugebėjimas užsimiršti ir nepastebėti išorinės aplinkos. Pavyzdžiui, jie puikiai miega, jų apetitas nesutrikęs, jie įstengia juoktis ir šypsotis net tada, kai prislegia rūpesčiai, bėdos ir atsakomybė.

Socialiai bendraujant su dauguma žmonių, atsiskyrimas sukelia tam tikrų rūpesčių ir problemų. „Normalūs” žmonės skuba interpretuoti j į kaip šaltumą, snobiškumą, nemeilumą, nedraugiškumą, netgi priešiškumą. Ir priešingai, įprastu draugystės ryšiu susiję žmonės daugiau įsikibę vienas į kitą, daugiau reikalauja vienas iš kito, labiau trokšta pritarimo, komplimentų, palaikymo, šilumos, trokšta būti vienas kitam ypatingi. Tiesa, kad save aktualizuojantiems asmenims nereikia kitų įprastąja prasme. Bet kadangi jausmas, kad esi reikalingas, kad tavęs pasiilgsta, įrodo draugystės nuoširdumą, suprantama, kad vidutiniams žmonėms nebus lengva susitaikyti su jų atsiskyrimu.

Kita autonomijos prasmė yra sugebėjimas pačiam priimti sprendimus, pačiam tvarkyti savo gyvenimą, būti aktyviam, atsakingam, drausmingam ir ryžtingam, o nebūti kitų panaudojamu įrankiu, jų determinuojamam; būti autonomiškam reiškia būti stipriam, o ne silpnam. Mano tiriamieji patys apsisprendžia, patys priima sprendimus, jie patys pradeda tai, ką sumanę, jie atsakingi už save ir už savo pačių likimus. Tai subtili savybė, kurią sunku ap-rašyti žodžiais, tačiau itin svarbi. Jie išmokė mane suprasti, kad tai, ką buvau įpratęs laikyti žmogaus normalumu, yra iš esmės nesveika, nenormalu, silpna. Supratau, kad pernelyg daug žmonių nesugeba patys apsispręsti, kad už juos sprendžia pardavėjai, reklamos specialistai, tėvai, propagandininkai, televizija, laikraščiai. Jie – įrankiai, kuriais manipuliuoja kiti, jie nėra savarankiški, sugebantys apsispręsti individai. Todėl jie taip dažnai ir jaučiasi bejėgiai, silpni, determinuoti, jie – pirmosios plėšrūnų aukos, suglebę verksniai, o ne ryžtingi, atsakingi asmenys. Tokio neatsakingumo padariniai ypač akivaizdūs politikoje bei ekonomikoje, kurios taip pat priklauso nuo asmens pasirinkimo; šioje srityje jie katastrofiški. Demokratinei, pasirinkimu besiremiančiai visuomenei būtini veiklūs, apsisprendžiantys, sugebantys pasirinkti asmenys, turintys savo nuomonę, jai reikia laisvų, nesuvaržytos valios individų.

Išsamūs Ascho (20) bei McClellando eksperimentai (326-328) leidžia spėti, kad savarankiškai pajėgiantys apsispręsti asmenys sudaro nuo 5% iki 30% visų gyventojų, ir tai priklauso nuo konkrečių sąlygų. Iš mano tirtų save aktualizuojančių subjektų 100% buvo savarankiškai sprendžiantys ir veikiantys asmenys.

Pagaliau turiu suformuluoti tokį teiginį, kuris, žinau, sutrikdys daugelį teologų, filosofų, mokslininkų: save aktualizuojantys individai turi daugiau „laisvos valios” ir yra mažiau „determinuoti” negu vidutiniai žmonės. Kad ir kaip funkciškai būtų apibrėžti žodžiai „laisva valia” ir „determinizmas”, šiuose tyrimuose jie yra empirinės realijos. Be to, jie yra laipsnį nusakančios sąvokos, jos nurodo kiekį ir nėra „viskas arba nieko” paketai.

AUTONOMIJA; NEPRIKLAUSOMYBĖ NUO KULTŪROS IR APLINKOS; VALIA; AKTYVŪS VEIKĖJAI

Vienas iš save aktualizuojančių žmonių bruožų, iš dalies smarkiai derantis su tuo, kas jau aprašyta, yra sąlygiška jų nepriklausomybė nuo fizinės ir socialinės aplinkos. Kadangi juos skatina augimo, o ne trūkumo motyvacija, save aktualizuojančių žmonių pamatinių poreikių patenkinimas nepriklauso nei nuo realaus pasaulio, kitų žmonių, kultūros ar priemonių konkretiems tikslams pasiekti, nei apskritai nuo iš išorės gaunamo pasitenkinimo. Jis veikiau priklauso nuo jų pačių formavimosi, nepaliaujamo jų potencijų ir latentinių išteklių augimo. Kaip medžiui reikia saulės šviesos, vandens ir maisto, taip daugumai žmonių reikia patenkinti meilės, saugumo ir kitus pamatinius poreikius, o tai gali ateiti tik iš išorės. Tačiau kai šie išoriniai poreikių patenkintojai įgyti, kai vidinius nepriteklius pasotina išoriniai veiksniai, tada iškyla tikroji individualaus žmogaus vystymosi problema, savęs aktualizavimas.

Nepriklausymas nuo aplinkos reiškia, kad žmogus išsaugo sąlygišką pusiausvyrą susidurdamas su nesėkmėmis, gyvenimo smūgiais, deprivacijomis, frustracijomis. Šie žmonės sugeba išlaikyti pusiausvyrą ir tokiomis aplinkybėmis, kai kiti būtų priversti pagalvoti apie savižudybę; kartais juos dar vadina tiesiog „susitvardančiais”.

Žmonėms, kuriuos motyvuoja nepatenkinti poreikiai, būtinai reikia kitų žmonių, kadangi daugumą jų pamatinių poreikių (meilės, saugumo, pagarbos, prestižo, priklausymo) gali patenkinti tik kiti žmonės. Bet asmenims, kurių motyvacija yra augimas, kiti iš tiesų gali trukdyti. Jų pasitenkinimo ir gero gyvenimo determinantės yra vidinės, individualios, o ne socialinės. Jie jau pakankamai sustiprėję, kad nepriklausytų nuo palankios kitų žmonių nuomonės ar net jų prielankumo. Pagarba, statusas, atpildas, populiarumas, prestižas, meilė, kurią žmonės gali suteikti, jiems tikriausiai tapę mažiau svarbūs negu jų asmenybės vystymasis ir vidinis augimas (209, 360, 388, 403). Nereikėtų užmiršti, kad geriausias mums žinomas būdas (nors ir ne vienintelis) tapti šitaip nepriklausomam nuo kitų meilės ir pagarbos yra pirmiausia pačiam patirti pakankamai daug tos pačios meilės ir pagarbos.

NAUJAS ŽVILGSNIS Į TIKROVĘ

Save aktualizuojantys žmonės pasižymi nuostabia savybe kaskart iš naujo, šviežiu žvilgsniu ir naiviai įvertinti svarbiausius gyvenime dalykus, su baiminga pagarba, pasimėgavimu, nuostaba, netgi ekstaze, kad ir kokia išsivadėjusi ta patirtis gali pasirodyti kitiems, – tokią nuostatą C. Wilsonas pavadino „naujumo jausmu” (483).Toks asmuo kiekvienu saulėlydžiu gėrėsis taip, tarsi matytų jį pirmąsyk, gėle jis grožėsis taip, tarsi ji būtų kvapą užgniaužiančio žavesio, nesvarbu, kad jis matęs milijonus gėlių. Tūkstantasis jo išvystas kūdikis jam atrodys toks pat stebuklingas kaip ir pirmasis, kurį jis išvydo. Ir praėjus trisdešimčiai metų po jo tuoktuvių, jis tebelaiko savo santuoką sėkminga, jis neatsigėri savo žmonos grožiu net šiai sulaukus šešiasdešimties, lygiai kaip gėrėjosi juo ir prieš keturiasdešimt metų. Tokiems žmonėms net eilinė darbo diena, net niekuo neišsiskirianti gyvenimo akimirka žadina emocijas, jaudina, kelia ekstazę. Šie stiprūs jausmai nebūna užvaldę jų nuolatos, jie nėra įprastiniai, o veikiau užklumpa atsitiktinai, bet netikėčiausiais momentais. Žmogus gali dešimt kartų persikelti per upę keltu, o persikeliant vienuoliktą kartą jį vėl užplūs tas pasikartojantis jausmas, grožio pojūtis, pakylėtumas, kurį jis patyrė pirmą kartą keldamasis (115).

Mūsų tiriamieji grožio objektus pasirenka skirtingai. Vieni grožio pirmiausia ieško gamtoje. Kitiems grožis pirmiausia yra vaikai, o vienam kitam – pirmiausia puiki muzika; bet galima tikrai pasakyti, kad jie semiasi ekstazės, įkvėpimo ir jėgų iš pamatinių gyvenimo patirčių. Nė vienas iš jų nepatirs to paties nuėjęs į naktinį klubą, gavęs krūvą pinigų ar maloniai praleidęs laiką vakarėlyje.

Galbūt reikėtų paminėti dar vieną ypatingą patirtį. Keliems mano tiriamiesiems seksualiniai malonumai ir ypač orgazmas suteikdavo ne vien greit praeinantį malonumą, bet tokią pat atgaivą ir naujų jėgų, kokių kitiems suteikdavo muzika ar gamta. Šias patirtis plačiau panagrinėsiu skirsnyje apie mistinę patirtį.

Gali būti, kad tokia turtinga subjektyvi jų patirtis nulemta artimo jų ryšio su tuo, kas konkretu ir šviežia, su anksčiau aptikta tikrove per se. Gal mūsų patirtis išblėsta dėl to, kad turtingą suvokimą sugrūdame į kategorijas ar rubrikas, paženkliname etiketėmis, nes mums atrodo, kad jis neteikia daugiau jokių pranašumų, nėra mūsų „aš” naudingas, nekelia jam grėsmės (46).

Įsitikinau ir tuo, kad pripratimas prie turimo gero, savaime nebūdamas blogiu, yra vienas iš pagrindinių žmogiškojo blogio, tragedijų ir kančios sukėlėjų. Mes nepakankamai vertiname tai, ką laikome esant savaime suprantama, tad per daug skubame iškeisti tikras vertybes neapgailestaudami, nejausdami sąžinės graužaties, nepaisydami savigarbos. Žmonas, vyrus, vaikus, draugus, deja, mylime ir esame labiau linkę mylėti ir vertinti tik po jų mirties, o ne tada, kai jie šalia mūsų. Kažką panašaus galima pasakyti ir apie fizinę sveikatą, politines laisves, ekonominę gerovę. Šių dalykų tikrąją vertę sužinome juos praradę.

„Higienos” faktorių pramonėje analizė, kurią atliko Herzbergas (193), Wilsono samprotavimai apie „Šv. Neoto ribą”* (481, 483), mano paties atlikta „negarbingų, kilnių ir metaskundų” (291) analizė rodo, kad gyvenimas smarkiai pagerėtų, jei sugebėtume vertinti tai, ką turime gero, kaip tai įvertina save aktualizuojantys asmenys, jeigu mokėtume, kaip jie, neprarasti sėkmės pojūčio bei dėkingumo už jį jausmo.
—————————-
* T. y. abejingumo riba. – Vert. pastaba.
—————————

MISTINĖ PATIRTIS: VIRŠŪNIŲ IŠGYVENIMAI

Subjektyvi patirtis, vadinta mistine ir taip taikliai aprašyta Williamo Jameso (212), gana gerai pažįstama mūsų tiriamiesiems, nors ir ne visiems. Ankstesniame poskyryje aprašytos stiprios emocijos kartais tampa tokios stiprios, tampa tokios chaotiškos ir taip užplūsta visą asmenybę, kad nesuklystume pavadinę jas mistine patirtimi. Šia patirtimi susidomėti ir atkreipti į ją dėmesį mane paskatino keli mano tiriamieji, kurie savo seksualinį orgazmą aprašė miglotai pažįstamais terminais; juos, kaip vėliau prisiminiau, vartojo įvairūs autoriai aprašydami tai, ką jie vadino mistine patirtimi. Juos aplankė tas pats jausmas, kad prieš akis atsiveria bekraščiai horizontai, užplūdo jausmas, kad vienu metu jie yra ir neapsakomai galingi, ir kartu silpnesni nei kada nors buvę, didžios ekstazės, nuostabos ir baimingos pagarbos jausmas; jie užmiršo, kur yra laike ir erdvėje, galiausiai juos apėmė įsitikinimas, kad įvyko kažkas itin svarbaus ir vertingo, tokio svarbaus, kad tiriamieji pasijuto šios patirties transformuoti bei sustiprinti net ir kasdieniame gyvenime.

Svarbu nepriskirti šiai patirčiai jokių teologinių ar antgamtiškų nuorodų, nors būtent taip daryta tūkstantmečius. Kadangi ši patirtis yra natūrali, teisėtai priklausanti mokslo jurisdikcijai, vadinu ją viršūnių patirtimi.

Iš tiriamųjų taip pat galima sužinoti, kad tokia patirtis gali būti ir ne tokia intensyvi. Teologinėje literatūroje mistinė patirtis paprastai buvo laikoma absoliučiai, kokybiškai besiskiriančia nuo bet kurios kitos patirties. Vos tik ją atskiriame nuo antgamtiškų reiškinių ir tyrinėjame kaip gamtos reiškinį, da¬rosi įmanoma išreikšti mistinę patirtį kaip kiekybinį kontinuumą, aprėpiantį jos intensyvumą nuo stiprios iki švelnios. Aiškėja, kad švelni mistinė patirtis pažįstama daugeliui, galbūt net daugumai individų, kad yra tokių sėkmės kūdikių, kuriuos ši patirtis aplanko dažnai, gal net kasdien.

Intensyvi mistinė ar viršūnių patirtis yra bet kokios patirties, susijusios su savojo „aš” praradimu ar jo transcendavimu, milžiniškas suintensyvinimas, pavyzdžiui, tai gali būti problemos sprendimas, ypatingas susikaupimas, muga elgesys, kaip jį aprašė Benedict (40), intensyvi juslinė patirtis, užsimiršimas, kurį teikia didelis mėgavimasis muzikos ar meno kūriniu. Viršūnių išgyvenimų atvejai analizuoti ne viename darbe (252, 293, 295, 310, 315).

Nuo tada, kai 1935 metais pradėtas šis tyrimas (jis tebetęsiamas), aš išmokau kur kas tinkamiau nei iš pradžių įvertinti skirtumus tarp tų, kuriems pažįstami viršūnių išgyvenimai, ir tų, kuriems – ne. Ko gero, tai tik intensyvumo, laipsniškumo skirtumas, bet jis itin svarbus. Kai kuriuos iš jo kylančius padarinius nurodžiau gana detaliai (315). Jei tektų juos trumpai apibendrinti, pasakyčiau, kad bent iki šiol ekstazės nepatyrę save aktualizuojantys tiriamieji pasirodė besą praktiški, efektyvūs žmonės, mezomorfai, gyvenantys realiame pasaulyje ir jame klestintys. Atrodo, kad pažinusieji viršūnių patirtis dar gyvena ir Būties karalystėje, poezijos, estetikos, simbolių, trancendencijos, galėtume sakyti, mistinės, asmeninės, nesuinstitucintos „religijos”, aukščiausios patirties karalystėje. Aš linkęs prognozuoti, kad tai pasirodys esąs vienas iš lemtingiausių charakterių „klasinių skirtumų”, ypač lemtingų socialiniam gyvenimui, nes atrodo, jog „tiesiog sveiki”, viršūnių išgyvenimų nepatyrę save aktualizuojantys individai dažniau linkę tobulinti visuomenę, jie būna politikais, visuomenės veikėjais, reformatoriais, karžygiais, o transcenduojantys į viršūnes asmenys daugiau linkę kurti poeziją, muziką, filosofiją ir religijas.

GEMEINSCHAFTSGEFŪHL *

Šį žodį sugalvojo Alfredas Adleris (2), ir jis vienintelis taip tiksliai išreiškia tą bendrumo su žmonija jausmą, kurį jaučia save aktualizuojantys subjektai. Jie stipriai jaučia tapatumą su kitais žmonėmis, jaučia užuojautą ir prieraišumą, nors juos irgi kartais užvaldo anksčiau aprašytas pyktis, nekantrumas, pasibjaurėjimas. Kaip tik todėl jie nuoširdžiai trokšta padėti žmonijai, tarytum kiti žmonės būtųjų šeimos nariai. Juk savo artimus mylime, net jei jie kvaili, silpni, o kartais net ir nepakenčiami. Jiems vis dėlto lengviau atleisti negu svetimiems.

Jei nesugebame pažvelgti pakankamai apibendrintai ir matyti toliau, tokio individo susitapatinimo su žmonija jausmo galime ir neįžvelgti. Save aktualizuojantis asmuo juk labai skiriasi nuo kitų žmonių savo mąstymu, impulsais, elgesiu, emocijomis. Kai kuriais esminiais aspektais jis kartais primena atklydėlį į svetimą šalį. Tik labai nedaugelis jį tikrai supranta, net ir tie, kurie jį tikrai mėgsta. Jį dažnai liūdina, pykina, net siutina vidutinio žmogaus trūkumai, nors paprastai jie tik erzina, bet kartais tampa karčia tragedija. Tačiau, kad ir kaip jis kartais būna nuo jų nutolęs, jis vis tiek kilęs iš jų, jis jaučiasi artimas šioms būtybėms, į kurias priverstas žvelgti jei ne iš aukšto, tai bent jau, galėtume sakyti, žinodamas, kad daug ką gali padaryti geriau už jas, kad mato tai, ko nemato jos, kad tiesa, kuri tokia aiški jam, daugumai žmonių neatverta, ji paslėpta. Tokią nuostatą Adleris pavadino vyresniojo brolio nuostata.
—————————–
* Bendrumo su žmonėmis jausmas (vok.). – Vert. pastaba.
—————————–
TARPASMENINIAI SANTYKIAI (SA)

Save aktualizuojantys žmonės užmezga gilesnius ir esmingesnius tarpasmeninius santykius nei kiti suaugusieji (nors nebūtinai gilesnius negu vaikai). Jie pajėgia intensyviau susilieti, labiau mylėti, tobuliau susitapatinti, ištrinti savo ego ribas tiek, kad kitiems tai atrodo neįmanoma. Tačiau šiems santykiams būdingi tam tikri ypatingi bruožai. Pirmiausia pastebėjau, kad ir antrasis tokio santykio narys dažnai būna sveikesnis ir toliau už vidutinį žmogų pažengęs savęs aktualizavimo keliu, dažnai gerokai toliau. Kadangi save aktualizuojantys žmonės sudaro menką gyventojų dalį, jų tarpusavio santykiai labai selektyvūs.

Vienas iš šio ir kai kurių kitų reiškinių padarinių yra tai, kad save aktualizuojantys žmonės tokius ypač esminius ryšius užmezga tik su gana nedaugeliu žmonių. Jų draugų ratas gana siauras. Tų, kuriuos jie nuoširdžiai myli, tėra saujelė. Iš dalies taip yra todėl, kad savęs aktualizavimo dvasia persmelktas artimumas, atrodo, reikalauja daugybės laiko. Atsidavimas nėra akimirkos reikalas. Vienas iš tiriamųjų apie tokį ryšį pasakė taip: „Aš neturiu laiko daugybei draugų. Ir jo neturi niekas, kas nori būti tikru draugu”. Galbūt vienintelė išimtis mano grupėje buvo moteris, turinti ypatingų bendravimo talentų. Atrodė, tarsi vienintelė tikroji jos gyvenimo užduotis buvo puoselėti artimus ir šiltus, pasigėrėjimą keliančius santykius su visais savo šeimos nariais, jų šeimomis, visais savo draugais bei savo šeimos narių draugais. Gal dėl to, kad ji buvo neišsilavinusi moteris, nevykdžiusi jokios formalios užduoties ir nesirūpinusi karjera. Toks ypatingas atsidavimas gali egzistuoti ir egzistuoja kartu su viską aprėpiančiu Gemeinschaftsgefūhl, geranoriškumu, prieraišumu, draugiškumu, kaip juos ką tik aprašiau. Šie žmonės linkę elgtis maloniai ar bent jau kantriai beveik su kiekvienu. Jie ypač švelniai myli vaikus, yra jautrūs šių prisilietimui. Jie myli ar veikiau užjaučia visą žmoniją, šis jausmas itin specifinis, tačiau visai realus.

Tokia meilė nereiškia, kad jie neįžvelgia skirtumų tarp žmonių. Jie realistiškai ir griežtai prabyla apie tuos, kurie to nusipelno, ypač apie veidmainius, pretenzingus, pompastiškus ir pasipūtėlius. Tačiau tiesiogiai bendraudami net su tokiais, toli gražu ne visada parodo, kad juos niekina. Vienas tiriamųjų aiškino taip: „Iš tikrųjų dauguma žmonių tikrai nedaug verti, bet galėjo tapti verti. Jie pridaro visokiausių paikų klaidų ir tuomet pasijunta nelaimingi nesuprasdami, kodėl viskas taip pakrypo, kai jie norėjo tik gero. Tie, kuriems trūksta padorumo, paprastai moka už tai tapdami didžiai nelaimingi. Tokių reikėtų pagailėti, o ne juos puldinėti”.

Gal trumpiausiai juos apibūdinti galėtume pasakydami, kad jų priešiškumas kitiems žmonėms (1) pelnytas, (2) juo siekiama gero puolamam žmogui arba kokiam kitam asmeniui. Frommo žodžiais tariant, jų priešiškumas kyla ne iš jų charakterio, jis būna reaktyvus arba situacinis.

Visiems tiriamiesiems, apie kuriuos sukaupiau duomenų, būdingas dar vienas bendras bruožas, kurį reikėtų paminėti, būtent, kad atsiranda tokių, kurie jais žavisi, nori su jais draugauti, tapti jų mokytiniais ar net juos garbina. Individo santykis su garbintojais paprastai būna vienašališkas. Jo garbintojai paprastai reikalauja daugiau, negu šis individas nori duoti. Be to, toks garbstymas save aktualizuojantį asmenį neretai trikdo, nervina, kelia jam pasibjaurėjimą, nes dažnai jis peržengia įprastas ribas. Mūsų tiriamieji, patekę į tokių santykių spąstus, paprastai elgiasi maloniai ir draugiškai, tačiau dažniausiai kaip įmanydami mandagiau stengiasi jais atsikratyti.

DEMOKRATINĖ CHARAKTERIO STRUKTŪRA

Visi mano tiriamieji be išimčių yra demokratiški žmonės tikrąja šio žodžio prasme. Tvirtinu tai remdamasis jau atlikta autoritarinės ir demokratinės charakterio struktūrų analize (303), kuri per daug sudėtinga, kad ją čia išdėstyčiau. Trumpai galėčiau apibūdinti tik kai kuriuos šitokio elgesio aspektus. Visiems šiems asmenims būdingi akivaizdūs ar bent paviršutiniški demokratiški bruožai. Jie gali elgtis ir elgiasi draugiškai su visais, kurių charakteris jiems patinka ir visai nesvarbu, kokios jie būtų klasės, išsilavinimo, politinių įsitikinimų, rasės, spalvos. Kartais atrodo, kad jie šių skirtumų net nesuvokia, nors vidutiniam žmogui jie tokie akivaizdūs ir svarbūs.

Mano tirti asmenys išsiskiria ne tik šiuo akivaizdžiu bruožu, jų demokratiškumo jausmas kur kas gilesnis. Pavyzdžiui, jie pasiruošę mokytis iš kiekvieno, kuris gali juos ko nors pamokyti – nesvarbu, kokios galėtų būti kitos šio individo savybės. Mokydamiesi jie nesistengia išsaugoti išoriško orumo, pabrėžti savo statuso, amžiaus teikiamo prestižo ar pan. Reikėtų net pasakyti, kad juos sieja viena savybė, kurią galėčiau pavadinti savotišku nusižeminimu.

Jie visi puikiai suvokia, kiek mažai žino palyginti su tuo, ką būtų galima žinoti ir ką žino kiti. Kaip tik todėl jie pajėgia neapsimestinai pagarbiai ir net nuolankiai elgtis su žmonėmis, iš kurių jie gali išmokti to, ko patys nemoka, su tais, kurie turi tokių įgūdžių, kokių jie patys neturi. Jie nuoširdžiai gerbia dailidę už tai, kad jis geras dailidė, kaip gerbia ir kiekvieną kitą, išmanantį savo amatą.

Reikėtų kruopščiai skirti tokį demokratijos jausmą ir neišrankumą, polinkį be atrankos sulyginti visus žmones. Šie individai, patys priklausydami elitui, pasirenka elitinius draugus, tačiau tai charakterio, gabumų, talento, o ne kilmės, rasės, kraujo, titulo, šeimos, amžiaus, jaunystės, šlovės, galios elitiškumas.

Giliausias, bet taip pat sunkiausiai pastebimas yra itin retas jų polinkis parodyti šiek tiek pagarbos kiekvienam žmogui vien todėl, kad jis žmogus; mano tiriamieji, atrodo, atsisakė peržengti tam tikrą ribą ir sumenkinti, pa-niekinti, pažeminti net didžiausią niekšą. Tačiau ši jų nuostata dera su stipriu teisingumo ir neteisingumo, gėrio ir blogio jausmu. Jie veikiau pasipriešins piktiems asmenims ir piktam elgesiui. Jie daug ryžtingiau negu vidutinis žmogus, nedvejodami ir nesilpnadvasiškai sugeba išreikšti savo pyktį.

TIKSLŲ IR PRIEMONIŲ, GĖRIO IR BLOGIO SKYRIMAS

Įsitikinau, kad nė vienas iš mano tiriamųjų chroniškai nesikankina dėl savo tikrųjų poelgių teisingumo ar neteisingumo. Ar jie sugeba, ar ne išreikšti tai žodžiais, kasdieniame gyvenime jiems beveik nebūdingas chaosas, sumaištis, nenuoseklumas ar konfliktai, kurie tokie būdingi eilinio asmens etiniams svarstymams. Dar galėtume pasakyti ir taip: šie individai pasižymi etiniu tvirtumu, jie turi aiškius moralinius kriterijus, jie elgiasi deramai ir nesielgia nederamai. Neverta ir sakyti, kad jų teisingumo ir neteisingumo bei gėrio ir blogio sampratos dažnai nėra konvencinės.

Vieną būdą išreikšti tą savybę, kurią čia stengiuosi aprašyti, pasiūlė dr. Davidas Levy’is, kuris nurodė, kad prieš keletą amžių visi šie asmenys būtų apibūdinti kaip einantys Viešpaties keliu arba kaip dievobaimingi žmonės. Kai kurie teigia, kad jie tiki Dievą, bet savo Dievą nusako daugiau kaip metafizinę sąvoką negu personifikuotą figūrą. Jei religiją apibūdintume tik socialiniais ir biheivioristiniais terminais, tuomet visi mano aprašytieji asmenys – religingi žmonės, tarp jų ir ateistai. Tačiau jei terminą religija varto¬tume konservatyviau, kad pabrėžtume antgamtiškąjį elementą ir institucinę ortodoksiją (tokia termino vartosena tikrai įprastesnė), tada atsakymas turėtų būti visai kitoks, nes tuomet vos vienas kitas iš jų yra religingas.

Save aktualizuojantys asmenys dažniausiai elgiasi taip, tarsi aiškiai skirtų tikslus nuo priemonių. Apskritai jie daugiau susitelkę į tikslus, o priemonės aiškiai jiems subordinuotos. Tačiau tai itin supaprastintas teiginys. Mūsų tiriamieji gerokai komplikuoja situaciją dažnai tikslais laikydami daugelį tokių patirčių ir veiklų, kurios kitiems žmonėms yra tik priemonės. Jie daugiau linkę vertinti pačią veikiąją suabsoliutinti; dažnai jiems patinka ne tik atsidurti kokioje nors vietoje, bet ir keliauti. Banaliausią, įprasčiausią užsiėmimą jie sugeba paversti džiaugsmingu žaidimu, šokiu ar spektakliu. Wertheimeris nurodė, kad dauguma vaikų tokie kūrybingi, jog sugeba transformuoti sustingusią rutiną, mechanišką, įkyrėjusią patirtį. Pavyzdžiui, vaikai, su kuriais jis eksperimentavo, knygų pernešimą nuo vienų lentynų ant kitų paversdavo struktūrišku ir džiaugsmingu žaidimu, nes nešiodavo jas pagal savo susikurtą sistemą ar paklusdami savo pačių susigalvotam ritmui.

FILOSOFIŠKAS, NEAGRESYVUS HUMORO JAUSMAS

Vienas iš pirmųjų atradimų, kurį buvo gana paprasta padaryti, nes ši savybė buvo būdinga visiems tiriamiesiems, buvo tai, kad jie pasižymėjo savotišku humoro jausmu. Tai, kas vidutiniam žmogui juokinga, jiems visai neatrodo juokinga. Jų nepralinksmina nei priešiškas humoras (pastangos prajuokinti kitus ką nors skaudinant), nei pranašumą demonstruojantis humoras (šaipymasis iš kito vien dėl to, kad šis menkesnis), nei maištaujantis prieš autoritetą humoras (nejuokingas, edipiškas ar nešvankus juokavimas). Būdinga, kad tai, ką jie laiko humoru, labiau susiję su filosofija, o ne su kuo nors kitu. Dar šią nuostatą galėtume pavadinti realistišku humoru, nes daugiausia jie apskritai pasišaipo iš žmonių už jų kvailumą, kai šie užmiršta savo vietą visatoje, kai stengiasi atrodyti dideli, iš tiesų tebūdami menki. Ši nuostata gali pasireikšti ir kaip pasišaipymas iš savęs, bet jie to nedaro kaip nors mazochistiškai ar klouniškai. Geriausias tokio humoro pavyzdys galėtų būti Lincolno humoras. Lincolnas turbūt niekad nėra pajuokavęs taip, kad užgautų kitą. Panašu, kad savo pokštais jis dažnai ir norėdavo ką nors pasakyti, ne vien tik prajuokinti. Dažnai jie būdavo švelnesnės formos pamokymas, primenantis paraboles ar pasakėčias.

Vertinant tik kiekybiškai, tiriamieji buvo rečiau linkę į humorą nei vidutiniai žmonės. Pokštavimas, juokavimas, kandžios pastabos, įprastas linksmas atsakymas jiems būdingi kur kas mažiau negu mąslus filosofinis humoras, kuris paprastai priverčia nusišypsoti, o ne nusijuokti, kuris iš esmės būdingas situacijai, o ne jai primestas, kuris veikiau spontaniškas negu suplanuotas ir kurio beveik neįmanoma pakartoti. Nenuostabu, kad vidutiniam žmogui, kurio juokai gerokai trivialūs, kuris, jei jau juokiasi, tai raitosi, mūsų subjektai dažnai atrodo per rimti, per daug blaivūs.

Toks humoras kartais persmelkia kiaurai; jis atveria linksmąjį, humoristinį, net juokingąjį žmogaus situacijos, žmogaus išdidumo, rimtumo, užimtumo, šurmulio, ambicijų, siekių bei planų aspektą. Šią nuostatą perpratau kartą atsidūręs „kinetinio meno” ekspozicijoje; ji su visu jos niekur nevedančiu triukšmu, judėjimu, šurmuliu, skubėjimu, veržimusi man pasirodė tikra humoristinė žmogaus gyvenimo parodija. Su tokia pat nuostata mūsų tiriamieji žvelgia ir į savo profesiją; darbas, nors į jį žiūrima rimtai, dar yra ir pramoga bei žaidimas.

KŪRYBINGUMAS (SA)

Tai universali visų tirtų ar stebėtų žmonių savybė. Išimčių nebuvo. Kiekvienas iš jų pasižymėjo kokiu nors ypatingu kūrybingumu, originalumu ar išradingumu. Ką aš vadinu šiomis ypatingomis savybėmis, paaiškės šiame skyriuje vėliau. Pirmiausia čia neturiu galvoje Mozarto tipo ypatingo kūrybinio talento. Tiesiog tenka susitaikyti su faktu, kad vadinamieji genijai turi talentų, kurių neįmanoma paaiškinti. Tegalime pasakyti, kad jie atrodo apdovanoti ypatinga energija ir sugebėjimais, kurie turbūt menkai tesusiję su visa kita, kas sudaro asmenybės visumą, ir, kaip byloja visi įrodymai, individai su jais gimsta. Šios rūšies talento čia neaptariame, kadangi jis nepriklauso nuo psichinės sveikatos ar pamatinių poreikių patenkinimo. Atrodo, save aktualizavusio žmogaus kūrybingumas veikiau giminingas naiviam ir universaliam nesugadinto vaiko kūrybingumui. Atrodo, kad tai veikiau fundamentalus žmogaus prigimties bruožas, potencija, kuri gimstant suteikiama visiems žmonėms. Dauguma žmonių ją praranda patyrę kultūros poveikį, tačiau vienas kitas individas arba išlaiko šį gaivų, naivų, tiesioginį žvilgsnį į gyvenimą arba, net jei jau ir buvo jį praradęs, vėliau gyvenime vėl susigrąžina. Šią savybę Santayana vadino „antruoju naivumu”, ir tai itin taiklus apibūdinimas.

Toks kūrybingumas būdingas ir mūsų tirtiems asmenims, nesvarbu, kad jie nerašo knygų, nekuria muzikos, nedaro meno kūrinių, nesvarbu, kad jų kūrybingumas įgauna kur kas kuklesnę išraišką. Sakytume, toks ypatingas kūrybingumas, būdamas sveikos asmenybės išraiška, projektuojamas į pasaulį, paženklina visokiausią tokio asmens veiklą. Šiuo požiūriu batsiuviai, dailidės ar klerkai irgi gali būti kūrybingi. Viską, ką žmogus daro, jis gali daryti su ypatinga nuostata, įkvėptas ypatingos dvasios, kurią lemia šį veiksmą atliekančio asmens charakterio ypatingumas. Galima kūrybiškai net matyti – tai sugeba vaikai.

Šią savybę čia išskyriau tik tam, kad ją aptarčiau, tarsi ji būtų atskirta nuo tų savybių, kurios ją nulemia, bei tų, kurios iš jos kyla. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Ko gero, kalbėdami apie kūrybingumą mes tik kitu požiūriu, būtent padarinių požiūriu, tiesiog apibūdiname tai, ką anksčiau apibūdinome kaip didesnį suvokimo šviežumą, skvarbumą ir efektyvumą. Tokie žmonės lengviau pamato tai, kas teisinga ir tikra. Būtent dėl šių savybių jie ribotesniems žmonėms atrodo kūrybingi.

Be to, kaip matėme, šie individai mažiau nuslopinti, suvaržyti, apriboti, trumpai sakant, jie mažiau pasiduoda kultūros spaudimui. Kalbant pozityviau, jie spontaniškesni, natūralesni, žmogiškesni. Kitiems žmonėms tai irgi atrodo kūrybingumo apraiškos. Jei darysime prielaidą, kaip leidžia manyti vaikų tyrimas, kad kažkada visi žmonės buvo spontaniški, kad gal sielos gilumoje jie tokie ir tebėra, bet greta jų esybės gelmėse išlikusio spontaniškumo čia šaknis išleidę ir paviršutiniški, tačiau galingi slopinimai, tuomet šio spontaniškumo tenka ieškoti gana giliai, mat prasiveržia jis ne taip dažnai. Jei nebūtų slopinančių jėgų, galėtume tikėtis, kad kiekvienas žmogus demonstruotų tokio tipo kūrybingumą (10, 307).

PASIPRIEŠINIMAS KULTŪROS POVEIKIUI; KULTŪROS TRANSCENDENTIŠKUMAS

Save aktualizuojantys žmonės nėra puikiai prisitaikę naivia pritarimo kultūrai bei tapatinimosi su ja prasme. Jie prisiderina prie kultūros įvairiais būdais, tačiau apie juos visus galėtume pasakyti, kad tam tikra gelmine prasme jie priešinasi kultūros poveikiui (295) ir savo viduje tam tikru mastu išlieka ne-priklausomi nuo kultūros, į kurią yra panardinti. Kadangi kultūros poveikį asmenybei nagrinėjanti literatūra menkai tesigilino į pasipriešinimo kultūros poveikiui reiškinį, o, kaip aiškiai nurodė Riesmanas (398), ta besipriešinančiųjų saujelė itin svarbi Amerikos visuomenei, net mano kuklūs duomenys tampa šiek tiek reikšmingi.

Apskritai šių sveikų žmonių santykis su jų daug mažiau sveika kultūra yra sudėtingas. Galėtume išskirti bent jau šiuos jo komponentus.

1. Visi šie žmonės išlaiko tariamą konvencionalumą pasirinkdami drabužius, kalbą, maistą, taip pat vadovaujasi mūsų kultūroje įtvirtintais elgesio būdais. Tačiau jie nėra iš tikrųjų konvencionalūs, tikrai nėra madingi, prašmatnūs ar stulbinamai elegantiški.

Jie neslepia savo nuostatos, kad jiems iš tiesų tas pats, kurioms taisyklėms paklusti, nes vienos eismo taisyklės tokios pat geros kaip kitos, jei jų laikymasis palengvina gyvenimą, tačiau jie nesusijaudins dėl to, kurių taisyklių svarbiau laikytis. Dar kartą atkreipiame dėmesį į tai, jog šie žmonės dažniausiai nusiteikę susitaikyti su esama padėtimi, su tomis situacijomis, kurias jie laiko nesvarbiomis, nepakeičiamomis arba ne svarbiausiomis jiems kaip individams. Kadangi batų pasirinkimas, šukuosenos stilius ar mandagumas arba elgesys vakarėlyje nėra svarbiausi dalykai nė vienam iš tirtų individų, jie reaguoja į tokius dalykus tik truktelėdami pečiais. Juk čia ne kokie moralės dalykai.

Tačiau kadangi toks tolerantiškas nekenksmingų visuomenės papročių perėmimas nereiškia nuoširdaus susitapatinimo su jais, šių asmenų pritarimas konvencijoms dažnai atsainokas ir priverstinis, jie nesidrovi pasukti tiesiau, jei to reikalauja sąžiningumas, garbingumas, jei tai tausoja energiją etc. Trumpai tariant, kai paklusnumas konvencijoms ima erzinti ar pernelyg brangiai kainuoja, paaiškėja, koks paviršutiniškas jų konvencionalumas, jį nusimeta lengvai it apsiaustą.

2. Ko gero, nė vieno iš šių asmenų nepavadinsi maištininku prieš autoritetą, nebrandumas ar karščiavimasis jiems nėra būdingi. Jie nepasižymi kokiu nors veikliu nekantrumu, jiems nepažįstamas nei retkarčiais prasiveržiantis, nei ilgalaikis chroniškas nepasitenkinimas kultūra, jie netrokšta kuo greičiau ją pakeisti, tačiau jų pasipiktinimas neteisingumu prasiveržia gana dažnai. Vienas iš stebėtų asmenų, aistringas maištininkas jaunystėje, sąjungų organizatorius anais laikais, kai tai buvo labai pavojinga, „išaugo” šią pasipiktinimo ir beviltiškumo nuostatą. Susitaikęs su lėtu socialinių permainų vyksmu (tiek šios kultūros, tiek šio amžiaus), jis galop tapo jaunimo švietėju. Visiems kitiems būdingas ramus, ilgalaikis rūpinimasis tuo, kaip patobulinti kultūrą, ir man atrodo, kad tai kaip tik ir reiškia susitaikymą su faktu, jog permainos vyksta lėtai, nepaneigiant, žinia, neišraunamo permainų troškimo ir įsitikinimo jų būtinumu.

Tai toli gražu nereiškia kovingumo stokos. Kai įmanoma ką nors pakeisti greitai, kai prireikia ryžtingumo ir drąsos, šiems žmonėms jų nepritrūksta. Nors jie nepriklauso radikalių žmonių grupei įprastąja prasme, manau, kad nesunkiai galėtų priklausyti. Pirma, tai intelektualių asmenų grupė (nereikia užmiršti, kas juos atrinko), dauguma jų jau turi misiją ir neabejoja darą kažką tikrai svarbaus pasauliui patobulinti. Antra, tai realistų grupė, jie neketina aukoti didžiulių, tačiau beprasmiškų aukų. Neabejoju, kad susiklosčius kritiškai situacijai, jie mestų savo užsiėmimą dėl radikalios socialinės veiklos, pavyzdžiui, įsitrauktų į pogrindinį antinacistinį judėjimą Vokietijoje ar Prancūzijoje. Susidariau įspūdį, kad jie ne vengia kovos, bet atsisako kovoti beprasmiškai.

Diskutuojant paprastai išryškėdavo ir dar vienas jų polinkis – troškimas džiaugtis gyvenimu, gerai leisti laiką. Visiems, išskyrus vieną, tai atrodė nesuderinama su karštakošišku maištingumu, kokiam paskiriamas visas gyvenimas. Jiems atrodo, kad maištas per didelė auka, už kurią galima sulaukti tik menko atpildo. Dauguma jų jaunystėje išgyveno kovos, nekantrumo ir kuo skubesnių permainų troškimo laikotarpius ir dažniausiai suprato, kad jų optimistiškas tikėjimas greitomis permainomis buvo nepagrįstas. Galima sakyti, kaip grupė jie, užuot išėję iš savo kultūros, ją atmetę ir paskelbę jai karą, susitaikė su ja, pasirinko kasdieniškas, ramias, geros nuotaikos nedrumsčiančias pastangas ją tobulinti paprastai išlikdami savo kultūroje.

3. Beveik visiems jiems būdingas, nebūtinai net suvoktas, tačiau gelminis svetimumo savo kultūrai jausmas, kuris ypač išryškėja diskutuojant apie Amerikos kultūrą kaip visumą ir lyginant ją su kitomis kultūromis; šį svetimumą liudija ir tas faktas, kad dažnai šie asmenys sugeba nuo savo kultūros atsiskirti tarsi jai nepriklausytų. Palankumas ar pritarimas, įvairiu santykiu sumišęs su priešiškumu ar kritiškumu, rodė, kad jie atsirenka iš amerikietiškosios kultūros tai, kas, jų supratimu, yra pozityvu, o atmeta tai, ką mano esant neigiama. Žodžiu, jie sveria, vertina, ragauja šią kultūrą ir tuomet daro savo sprendimus.

Akivaizdu, jog toks distancijos išlaikymas labai skiriasi nuo įprasto pasidavimo kultūros poveikiui, kokį, pavyzdžiui, demonstruoja etnocentriški subjektai, kurie buvo analizuoti atliekant gausius autoritarinių asmenybių tyrimus. Skiriasi jis ir nuo nuostatos, visiškai atmetančios mūsų kultūrą, kuri, šiaip ar taip, yra palyginti neprasta kultūra, jei sugretini ją su kitomis realiai egzistuojančiomis kultūromis, o ne su idealiomis fantazijų karalystėmis (arba, kaip skelbė vienas ženkliukas atlape, Nirvaną – dabar).

Save aktualizuojančių asmenų atitolimas nuo kultūros pasireiškia ir kaip jų atitolimas nuo žmonių, jau anksčiau aprašytas privatumo vertinimas, kaip ir jų menkesnis nei vidutinio žmogaus pažįstamo ir įprasto troškimas.

4. Dėl šių ir kitų priežasčių juos galime vadinti autonomiškais – būtent juos valdo jų charakterio dėsniai, o ne visuomenės taisyklės. Kaip tik šiuo požiūriu jie yra ne tik ar vien tik amerikiečiai, bet ir kur kas labiau negu kiti – žmonių kaip rūšies plačiąja prasme nariai. Sakyti, kad jie pranoksta amerikiečių kultūrą arba yra anapus jos, griežtai vertinant, būtų klaidinanti interpretacija, nes, šiaip ar taip, jie juk šneka amerikietiškai, elgiasi amerikietiškai, jų charakteriai amerikietiški etc.

Tačiau lygindami juos su pernelyg socializuotais, robotus primenančiais individais arba etnocentriškomis asmenybėmis, mes sunkiai atsispiriame pa-gundai iškelti hipotezę, kad ši grupė, ko gero, nėra tik dar viena subkultūrinė grupė, o veikiau jos nariai mažiau pasidavę kultūros poveikiui, mažiau prisitaikę, mažiau formuoti. Čia turime galvoje laipsniškumą, jų vietą kontinuume, kuris aprėpia visas nuostatas nuo sąlygiško kultūros pripažinimo iki sąlygiško atitolimo nuo jos.

Jei ši hipotezė pasitvirtintų, iš jos būtų galima kildinti dar bent vieną hipotezę: tie įvairių kultūrų individai, kurie daugiau atitolę nuo savo kultūros, ko gero, ne tik bus mažiau tautiški savo charakteriu, bet ir bus panašesni į kitų kultūrų save aktualizavusius atstovus, o ne į savųjų visuomenių mažiau išsivysčiusius narius.

Apibendrinant ir vėl iškils amžinasis klausimas: ar įmanoma būti geram ar sveikam žmogui netobuloje kultūroje? Stebėjimai patvirtino, kad amerikietiškoje kultūroje įmanoma susiformuoti palyginti sveikiems individams. Jie gyvuoja sudėtingai derindami vidinę autonomiją ir susitaikymą su išorine aplinka – tai, suprantama, įmanoma tik tol, kol kultūra toleruoja tokį atitolimą nereikalaudama visiško kultūrinio tapatinimosi.

Žinia, tai nėra idealus sveikumas. Netobula mūsų visuomenė aiškiai jėga primeta mūsų tiriamiesiems draudimus ir suvaržymus. Kiek jie turi slapstyti savo esmę, tiek nukenčia jų spontaniškumas, tiek kai kurios jų potencijos nebūna aktualizuotos. O kadangi mūsų kultūroje (o gal ir visose kultūrose) sveikatą gali įgyti tik vienas kitas, įgijusieji vėl yra vieniši, tad ir ne tokie spontaniški, menkiau aktualizuoti1.
—————————–
1 Noriu padėkoti dr. Tamarai Dembo, kuri padėjo man įsigilinti į šią problemą.
—————————-

SAVE AKTUALIZUOJANČIŲ ŽMONIŲ NETOBULUMAS

Įprasta klaida, kurią daro romanistai, poetai, eseistai aprašydami gerą žmogų, yra paversti jį tokiu geru, kad jis taptų karikatūra, tokiu, kokiu niekas nenorėtų būti. Savo paties tobulumo troškimą, kaltę ir gėdą dėl savo trūkumų individas paprastai projektuoja į įvairius kitus žmones, iš kurių vidutinis žmogus reikalauja kur kas daugiau, negu pats jiems duoda. Tad mokytojai ir dvasininkai kartais laikomi džiaugsmo nepažįstančiais žmonėmis, kurie neturi žemiškų troškimų ir silpnybių. Manau, kad dauguma romanistų, kurie mėgino sukurti gerų (sveikų) žmonių portretus, kaip tik ir pavertė juos kimštais maišais ar marionetėmis arba nerealių idealų nerealiomis projekcijomis, užuot pavaizdavę juos kaip gaivalingus, širdingus, aistringus individus, kokie jie iš tikrųjų yra. Mūsų tiriamieji turi ir daug menkesnių žmogiškų trūkumų. Jiems irgi nesvetimi kvaili, beprasmiški, ydingi įpročiai. Jie moka būti ir nuobodūs, užsispyrę, erzinti. Jiems toli gražu nesvetima paviršutiniška tuštybė, išdidumas, šališkas savo kūrinių, šeimos, draugų, vaikų vertinimas. Neretai jie praranda kantrybę.

Retkarčiais mūsų analizuojamieji sugeba pademonstruoti ypatingą ir netikėtą žiaurumą. Neužmirškime, kad jie labai stiprūs žmonės. Todėl kai reikia, jie sugeba parodyti tiesiog chirurgo šaltakraujiškumą, koks nepasiekiamas eilinio žmogaus galioms. Vienas, sužinojęs, kad jo pažįstamas, kuriuo ilgą laiką pasitikėjo, nesąžiningas, iškart ir staiga nutraukė šią draugystę be jokios pastebimos širdperšos. Kita moteris, kuri buvo ištekėjusi už nemylimo asmens, apsisprendusi su juo išsituokti, elgėsi taip ryžtingai, kad atrodė tarsi visiška beširdė. O kiti taip greitai atsigavo po artimų žmonių mirties, kad ir vėl pasirodė tarytum beširdžiai.

Šie žmonės ne tik stiprūs, jie nepriklauso nuo kitų nuomonių. Viena moteris, labai suerzinta priplėkusio konvencionalumo kažkokių asmenų, su kuriais buvo supažindinta per pobūvį, atsikeršijo visiškai nesivaldydama ir pašiurpindama juos savo šnekomis bei elgesiu. Sakytume, kad ji pasielgė tinkamai, taip išreikšdama savo susierzinimą, tačiau bėda ta, kad ji šitaip priešiškai nuteikė šiuos žmones ne tik prieš save, bet ir prieš tuos bičiulius, kurių namuose vyko susibūrimas. Nors mūsų tiriamoji norėjo atsiriboti nuo šių žmonių, šeimininkas su šeimininke – ne.

Galėtume paminėti dar vieną pavyzdį, kuris paaiškinamas ypatingu mūsų tiriamųjų sugebėjimu pasinerti į beasmenį pasaulį. Intensyviai susikaupę ir įsigilinę į juos dominantį reiškinį ar problemą, jie neretai išsiblaško, praranda gerą nuotaiką ar tiesiog nepaiso elementaraus visuomenės reikalaujamo mandagumo. Tokiomis aplinkybėmis jie neretai aiškiai parodo, kad jiems visai neįdomu šnekučiuotis, linksmai čiauškėti, linksminti ar panašiai pramogauti, jie gali šnekėti ar elgtis taip, kad kiti susijaudins, bus sukrėsti, įsižeis ar bus įskaudinti. Kiti (bent jau kitų asmenų požiūriu) nepageidaujami atsiribojimo padariniai jau buvo išvardinti.

Net dėl savo geraširdiškumo kartais jie neišvengia klaidų, pavyzdžiui, veda iš pasigailėjimo, pernelyg smarkiai susipainioja su neurotikais, nuobodybėmis, nelaimingais žmonėmis, o paskui dėl to gailėdamiesi leidžia niekšams tapti jiems našta, duoda daugiau nei derėtų, šitaip retkarčiais padrąsindami parazitus ir psichopatus, etc.

Pagaliau, kaip jau minėjome, šie asmenys nėra išsilaisvinę iš kaltės, nerimo, liūdesio, saviplakos, vidinių įtampų bei konfliktų. Tas faktas, kad šie reiškiniai kilę ne iš neurotinių šaltinių, daugumai žmonių mūsų laikais (net ir daugumai psichologų) neturi reikšmės, ir kaip tik dėl šios priežasties šiuos reiškinius linkstama laikyti nesveikais.

Šie tyrinėjimai man padėjo suprasti tai, ką vertėtų suprasti visiems. Tobulų žmonių nėra! Taip, sutiksime asmenų, kurie geri, tikrai labai geri, iš tiesų net nuostabūs. Taip, esama ir kūrėjų, regėtojų, pranašų, šventųjų, įkvėpėjų ir išjudintojų. Tai iš tikrųjų gali suteikti vilčių, kad žmonių giminė dar turi šiokią tokią ateitį, nors šių paminėtųjų ir nesutinkame pulkais, jų saujelė. Tačiau ir šie patys kartais gali būti nuobodūs, erzinantys, aikštingi, savanaudžiai, pikti ar prislėgti. Taigi, norėdami nenusivilti žmogaus prigimtimi, pirmiausia turėtume atsikratyti savo su ja susijusių iliuzijų.

VERTYBĖS IR SAVĘS AKTUALIZAVIMAS

Save aktualizuojančiam asmeniui filosofinis savęs, žmogaus prigimties, didelės visuomeninio gyvenimo, gamtos ir fizinės tikrovės dalies pripažinimas automatiškai tampa tvirtu vertybių sistemos pagrindu. Tokia susitaikymo nuostata paremta didžioji dalis kasdienių individualių jo vertinimų. Tai, ką jis pateisina, ko nepateisina, kam jis ištikimas, kam priešinasi ar ką siūlo, kas jam patinka ir kas nepatinka, dažnai turėtų būti suprantama kaip kilę iš būtent tokios susitaikymo nuostatos.

Tokį pagrindą ne tik automatiškai (ir visuotinai) suteikia visiems save aktualizuojantiems asmenims jų vidinė dinamika (taip kad bent šiuo atžvilgiu iki galo realizuota žmogaus prigimtis galėtų būti universali ir nepriklausoma nuo kultūros), ta pati dinamika nulemia ir kitus veiksnius. Štai keli iš jų: (1) save aktualizuojančiam žmogui būdingi ypač geri santykiai su tikrove, (2) vienybės su žmonėmis jausmas, Gemeinschaftsgefuhl, (3) patenkintų jo pamatinių poreikių visuma, iš kur kaip epifenomenai kyla kiti padariniai, kaip antai pertekliaus, gerovės, užliejančios gausos jausmas, (4) jam būdingas sugebėjimas atskirti priemones nuo tikslų etc. (žr. kas pasakyta anksčiau).

Viena iš svarbiausių šio požiūrio į pasaulį pasekmių – kartu ir jo patvirtinimas – yra tas faktas, kad daugelyje gyvenimo sričių susilpnėja arba išnyksta konfliktas ir kova, dviprasmybė ir netikrumas dėl to, kas pasirenkama. Akivaizdu, kad didelė dalis vadinamojo „moralumo” daugiausia yra nesusitaikymo ar nepasitenkinimo šalutinis reiškinys. Pagoniškojo susitaikymo atmosferoje daugelis problemų laikomos neturinčiomis pagrindo, jos tiesiog liaujasi egzistuoti. Ne tai, kad problema išsprendžiama, tiesiog aiškiai išvystame, kad pirmiausiąjį niekuomet nebuvo esminė problema, o yra tik nesveikų žmonių prasimanyta, pavyzdžiui, tokie dalykai kaip lošimas kortomis, šokiai, trumpų suknelių dėvėjimas, galvos apnuoginimas vienose bažnyčiose arba jos pridengimas kitose, vyno gėrimas, vienokios mėsos valgymas, o kitokios – ne, valgymas jos tam tikromis dienomis, nevalgymas kitomis. Subliūkšta ne tik tokios banalybės; procesas vyksta kur kas svarbesniame lygmenyje, pavyzdžiui, pasikeičia santykiai tarp lyčių, požiūriai į kūno struktūrą ir jo funkcijas, net į mirtį.

Tokių duomenų kaupimas gelminiuose lygmenyse šio teksto autoriui parodė, kad daug kas iš to, kas laikoma morale, etika, vertybėmis, gali pasirodyti esą tik viską persmelkiančios vidutiniškumo psichopatalogijos šalutiniai produktai. Daug konfliktų, frustracijų, grėsmių (visais šiais atvejais žmogus verčiamas pasirinkti, o pasirenkamos vertybės) tiesiog išgaruoja arba savaime išsisprendžia save aktualizuojančiam asmeniui, kaip, pavyzdžiui, konfliktai dėl šokių. Tai, kas kitiems atrodo nesutaikomas lyčių mūšis, jam atrodo ne konfliktas, o tiesiog žaismingas bendradarbiavimas. Antagonistiniai suaugusiųjų ir vaikų interesai pasirodo esą ne tokie jau antagonistiški. Lygiai kaip ir lyčių bei amžiaus skirtumai, kaip ir natūralūs skirtumai, kaip klasės, kastos, politiniai skirtumai, socialinių vaidmenų bei religijų skirtumai etc. Žinome, kokia derlinga dirva, subrandinančia nerimą, baimę, priešiškumą, agresiją, gynybiškumą ir pavydą, gali tapti šie skirtumai. Tačiau pradeda atrodyti, kad jie nebūtinai turi skatinti minėtą priešiškumą, nes mūsų tiriamieji į tokius skirtumus reaguoja visai ne taip negatyviai, kaip ką tik aprašyta. Jie labiau linkę džiaugtis skirtumais, ne tik jų baimintis.

Paimkime mokytojo ir mokinio santykį kaip konkrečią paradigmą. Mūsų tirti mokytojai elgėsi labai neneurotiškai, tiesiog visą situaciją interpretuodavo kitaip, pavyzdžiui, kaip malonų bendradarbiavimą, o ne kaip valių, autoritetų, orumų susidūrimą etc.; dirbtinį orumą, kuriam lengva sukelti grėsmę, pakeisdavo natūraliu paprastumu, kuriam neįmanoma lengvai sukelti grėsmės; atsisakydavo pretenzijų į visažinystę ir visagalybę; nesigriebdavo grasinančio mokiniui autoritarizmo; atsisakydavo vertinti mokinius kaip vienas kito varžovus ar mokytojo varžovus; nesitaikstydavo su profesoriaus stereotipu ir stengdavosi išlikti kuo žmogiškesni, paprasti, tarkime, kaip san¬technikas ar dailidė. Toks mokytojo elgesys sukuria klasėje atmosferą, kurioje įtarumas, išsekimas, gynybiškumas, priešiškumas, nerimas linkę išnykti. Panašiai reakcijos į grėsmę išnyksta šeimose ir kitose tarpasmeninių santykių situacijose, kai pati grėsmė sumažinama.

Psichologiškai sveiko ir desperatiško žmogaus principai bei vertybės turėtų skirtis bent jau keliais atžvilgiais. Jie iš esmės skirtingai suvokia (interpretuoja) fizinį pasaulį, socialinį pasaulį ir asmeninį psichologinį pasaulį, kurio organizacija bei ekonomika iš dalies lemia asmens vertybių sistemą. Žmogui, kuris kenčia dėl pamatinių poreikių nepatenkinimo, pasaulis yra pavojinga vieta, džiunglės, priešo teritorija, apgyventa tų, (1) kuriuos jis gali valdyti, (2) kurie gali jį valdyti. Jo vertybių sistema nulemta būtinybės, kaip tikro džiunglių gyventojo, joje dominuoja ir ją organizuoja žemesnieji poreikiai, ypač gyvūniškieji ir saugumo poreikiai. Asmens, kurio pamatiniai poreikiai patenkinti, situacija kitokia. Dėl gausos, kuria jis mėgaujasi, jis gali pamatinius poreikius bei jų patenkinimą priimti kaip natūralų dalyką, o pats siekti patenkinti aukštesnius poreikius. Tai reiškia, kad šių žmonių vertybių sistema kitokia, ji ir turi būti kitokia.

Aukštutinė save aktualizavusio asmens vertybių sistemos dalis yra visiškai unikali ir išreiškia idiosinkratišką jo charakterio struktūrą. Tai ir turėtų būti teisinga bent jau pagal apibrėžimą, nes savęs aktualizavimas yra individo savojo „aš” aktualizavimas, o dviejų visiškai panašių „aš” nerasime. Tėra vienas Renoiras, vienas Brahmsas, vienas Spinoza. Kaip matėme, mūsų tiriamieji turėjo daug bendra, tačiau tuo pat metu pasižymėjo ir visišku individualumu, neabejojamai buvo patys savimi, juos buvo kur kas sunkiau sutapatinti su kitais negu kokią nors kitą vidutinių asmenų kontrolinę grupę. Kitaip sakant, šie individai yra tuo pačiu metu ir vieni į kitus panašūs, ir itin vieni į kitus nepanašūs. Jie kur kas smarkiau individualizuoti nei kokia kita grupė, kuri kada nors buvo aprašyta. Jie artimesni tiek savo rūsiškumui, tiek unikaliam savo individualumui.

SAVĘS AKTUALIZAVIMO DICHOTOMIJŲ ĮVEIKIMAS

Dabar jau galėtume leisti sau apibendrinti ir padaryti labai svarbią teorinę išvadą, kurią perša save aktualizuojančių asmenų tyrimas. Jau kelis kartus šiame bei ankstesniuose skyriuose prieita prie išvados, kad tai, kas praeityje laikyta poliariškumais, priešybėmis ar dichotomijomis, būdinga tik ne tokiems sveikiems žmonėms. Sveiki žmonės šias dichotomijas įveikia, tad poliarišku-mai išnyksta, daugelis priešybių, kurios laikytos esminėmis, susilieja, susilydo sudarydamos vienybę. (Išsamiau žiūrėkime 82.) Pavyzdžiui, pastebėta, kad šimtmečius egzistavusios širdies ir galvos, proto ir instinkto, pažinimo ir troškimo priešybės sveikiems žmonėms išnykdavo, šios priešybės, užuot buvusios antagonistinės, virsdavo sinerginėmis, tad ir konfliktas tarp jų išnykdavo, nes jos teigia tą patį, leidžia padaryti tą pačią išvadą. Vienu žodžiu, šių žmonių troškimai puikiai sutaria su protu. Šv. Augustino priesaką „Mylėk Dievą ir daryk, ką nori” galima nesunkiai interpretuoti taip: „Būki sveikas ir tuomet galėsi pasikliauti savo impulsais”.

Sveikų žmonių savanaudiškumo ir nesavanaudiškumo dichotomija visiškai išnyksta, nes iš principo kiekvienas poelgis yra savanaudiškas ir nesavanaudiškas (312). Mūsų tiriamieji pasirodė ir nepaprastai dvasingi, ir itin pagoniški bei jusliški; jų jusliškumas kartais pasirodo net toks stiprus, kad seksualumas tampa keliu, vedančiu į dvasinę bei „religinę” patirtį. Pareiga negali tapti malonumo, darbas – žaidimo priešingybe, kai pareiga yra malonumas, kai darbas yra žaidimas ir kai žmogus, atliekantis savo pareigą ir besielgiantis dorybingai, kartu siekia ir savo malonumo, siekia būti laimingas. Jei visuomeniškiausi žmonės yra ir individualistiškiausi, kokia prasmė išsaugoti poliariškumą? Jei brandžiausi žmonės gali būti ir patys vaikiškiausi? Jei etiškiausi ir moraliausi žmonės kartu yra ir aistringiausi bei gyvūniškiausi?

Panašūs atradimai buvo padaryti ir tiriant geraširdiškumą-beširdiškumą, konkretumą-abstraktumą, nuolankumą-maištingumą, savąjį „aš”-visuomenę, prisitaikymą-neprisitaikymą, atitolimą nuo kitų-tapatinimąsi su kitais, rimtumą-humorą, dionisiškumą-apoloniškumą, intravertiškumą-ekstravertiškumą, intensyvumą-atsainumą, rimtumą-lengvabūdiškumą, mistiškumą-realistiškumą, aktyvumą-pasyvumą, vyriškumą-moteriškumą, aistrą-meilę, Erosą-Agapę. Šių žmonių id, ego ir superego bendradarbiauja ir yra sinergiški, jie nekariauja tarpusavyje, jų interesai iš esmės vieni kitiem neprieštarauja, kaip kad būdinga neurotiškoms asmenybėms. Taip pat ir kognityviniai, impulsyvūs ir emociniai pradai susilieja į organizmo vienovę ir aiškinami nearistoteliškai. Tai, kas aukščiausia ir kas žemiausia, viena kitam ne prieštarauja, bet sutaria, tūkstančiai rimtų filosofinių dilemų paaiškėja turinčios „daugiau kaip du ragus” ar, paradoksalu, iš viso neturinčios ragų. Jei lyčių karas paaiškėja nesąs joks subrendusių žmonių karas, o tik pertrauktos ir suluošintos žmogaus raidos ženklas, kas tuomet norės kariauti vienoje ar kitoje pusėje? Kas sąmoningai ir žinodamas pasirinks psichopatologiją? Ar būtina rinktis tarp geros ir blogos moters, tarsi jos viena kitą paneigtų, jeigu išsiaiškinome, kad tikrai sveika moteris yra ir gera, ir bloga?

Tiek šiuo, tiek kitais atžvilgiais sveiki žmonės taip skiriasi nuo vidutinių – skiriasi ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai, – kad randasi dvi labai skirtingos psichologijos rūšys. Vis labiau aiškėja, kad suluošintų, sutrikdyto vystymosi, nebrandžių ir nesveikų žmonių rūšies pavyzdžių tyrimas gali duoti tik luošių psichologiją ir luošių filosofiją. Save aktualizuojančių asmenų tyrimas turi pagrįsti universalesnį psichologijos mokslą.