Dainius RAZAUSKAS

SUSTABARĖJUSI SĄMONĖ: „DVASINĖS STABMELDYSTĖS” SAMPRATA

(sekant lietuvių žodžio stabas vidinėmis sąsajomis)

Esminiai žodžiai: stabas, stabmeldystė, sąmonės sustabarėjimas, sąstingis, ideologija, sklerozė

Straipsnio objektas – gelminė žodžio stabas semantika, kurią atskleidžia jo kilmė bei etimologinės sąsajos. Tikslas – parodyti, kad sustingimo reikšmė, nuo seno būdinga šaknies stab- žodžiams, turi ir psichinių, dvasinių atprasmių. Darbo metodai – analitinis ir lyginamasis. Išvados: psichiniai ir dvasiniai žodžio stabas atprasmiai, tiesiogiai susiję su gelmine jo semantika, juoba paremti tautosakos, į kai kuriuos religinius simbolius leidžia pažvelgti kaip į atitinkamos (pasąmoninės) dvasinės būklės simptomus.

Kadangi žodžiais reiškiasi žmogaus psichika, o šią sudaro sąmonė ir pasąmonė, tai nieko nuostabaus, kad ir žodžio prasmė turi du atitinkamus lygmenis – sąmoningąjį ir pasąmoningąjį, arba nesąmoningąjį. Sąmoningasis žodžio prasmės lygmuo – tai kasdienė, visiems suprantama, sutartinė jo reikšmė, kurią galime perteikti įvairių kalbų atitinkamais žodžiais, paprastai pasakydami tą patį, ką ir norėjome pasakyti. Kita vertus, skirtingų kalbų žodžiai, perteikiantys tą pačią sutartinę reikšmę ar sąvoką, neretai skiriasi ne tik garsiniu savo pavidalu, bet ir semantine motyvacija, kilme bei raida, o kartu, vadinasi, ir giminiškų žodžių aplinka. Kitaip sakant, toji senesnė, primiršta, užnugarin pasitraukusi žodžio reikšmė, į kurią kaip į pagrindą remiasi šiuolaikinė sąvoka, skirtingose kalbose gali būti visiškai kita, kartu nejučia suteikdama ir pačiai žodžiu reiškiamai sąvokai kiek kitą atspalvį ar net turinį.

Tos senesnės, primirštos, užnugarin pasitraukusios žodžių reikšmės ir sudaro pasąmoninį jų lygmenį, kuris sąmoningoje mūsų kalboje neatsispindi, tačiau patyliukais, galimas daiktas, yra suvokiamas pasąmonės. Taigi nors sąmoningai galime skirtingomis kalbomis pasakyti du visiškai vienodus ir lygiaverčius žodžius, pasąmonei jie gali reikšti kiek ką kita. Taip kiekviena kalba slepia savy atitinkamą neištartą pasaulėžiūrą, ta kalba kalbančios tautos pasąmoningą pasaulėžiūrą, kurią galima užčiuopti ir iškelti sąmonės švieson pasekant kai kurių mazginių žodžių kilmę, raidą bei artimiausią giminišką aplinką. Šia prasme tad etimologija liaujasi buvusi vien speciali lingvistikos mokslo šaka, bet tampa reikšmingu archajinės pasaulėžiūros pažinimo veiksmu, semiotiniu įrankiu, padedančiu suvokti, kaip skirtingose tautose radosi atitinkamos sąvokos ir kokį „slaptą” turinį jos iki šiol mena.

Toli neieškodami pavyzdžių, iškart eikime prie užsibrėžtos temos. Kaip žinoma, daugumoje Europos kalbų ‘stabą7 žymintys žodžiai, tokie, kaip anglų idol, rusų идол, prancūzų idole, lotynų īdōlum bei kt., remiasi graikiškuoju eidōlon, kuris, prieš įgydamas reikšmę ‘stabas 7, reiškė ‘atvaizdas, vaizdinys7 ir ‘vaiduoklis7. Tiksliausias, iš esmės visiškai tikslus etimologinis šio senovės graikų kalbos žodžio atitikmuo lietuvių kalboje yra vūldulas, kuris irgi reiškia tiek ‘vaidinys, vaizdinys7, tiek ‘vaiduoklis7 (plg. dar vaidalas, vaidulys, vaiduolis); savo ruožtu latvių kalboje – veidols ‘figūra, pavidalas, atvaizdas7. Kaip manoma, būtent reikšmė ‘dievo atvaizdas 7 ar ‘dievo vaizdinys7 ir buvo pagrindas graikų žodžio eidōlon reikšmei ‘stabas7 atsirasti. O baltų kalbose minėti jo etimologiniai atitikmenys tokios reikšmės neįgijo, ir jų semantika susitelkė apie reikšmę ‘vaiduoklis7. Pačioje graikų kalboje tos pat šaknies žodžiai dar yra eidos ‘išvaizda, vaizdas, pavidalas7 (kurį lietuvių kalboje atitinka valdas kaip ‘vizija, tariamas vaizdas7 bei tiesiog ‘vaizdas, atvaizdas7 ir veidas kaip ‘pavidalas, išvaizda7 bei ‘paveikslas, atvaizdas 7, tos pat šaknies ir pa-vidalas), taip pat idea, visų pirma irgi tik ‘vaizdas,vaizdinys7,paskui- ‘sąvoka,mintis7,būtent ‘idėja71.

Arvydas Každailis.
„Ąžuolo kamiene senovės lietuvių stabai”

Visi šie graikiški daiktavardžiai remiasi veiksmažodžiu ei dō ‘stebiu, žiūriu, matau7, ir visų jų pirminė reikšmė yra ‘regėjimas7 – ‘tai, kas regima7. Išorėje – tai daiktų pavidalai bei jų sudaryti vaizdai, viduje – „minčių pavidalai”, vaizdiniai, idėjos. Todėl jeigu išorinis dievo atvaizdas, pagal apibrėžimą, yra stabas, tai savotiškas stabas yra ir vidinis dievo vaizdinys, pati „dievo idėja”, taip sakant. Pats graikų žodis eidōlon apie vidų ar išorę nieko nesako – dievų atvaizdus buvus drožtus iš medžio, tašytus iš akmens bei pieštus žinome iš istorijos. Tačiau nei pats graikiškasis, nei iš jo radęsi ‘stabo’ pavadinimai kitose Europos kalbose niekuo nekliudo jo suvokti ir vidine, psichine ar psichologine prasme. Šiuo atžvilgiu stabmeldystę kažkiek mena tos pat kilmės žodis ideologija, žymintis daugiau ar mažiau aiškią idėjų sistemą, kurios nebereikia aiškintis, o tereikia jai dievobaimingai nusilenkti ir tik visomis jėgomis ginti bei girti, garbinti, skleisti, platinti.

Tokias tad sąsajas žadina ‘stabo’ pavadinimai, išsirutulioję graikų žodžio eidōlon pagrindu. Įdomu, jog panašių sąsajų turi ir lietuvių žodis stabas. Omeny – jo reikšmė ‘pavidalas, forma’; antai Tilžėje užrašytas vartojimo pavyzdys: Szos žuvies stabas yra toks pat kaip ir anos. Panašu, jog čia ataidi tokie bendrašakniai žodžiai kaip staba ‘stebėjimas, įsižiūrėjimas’; taip pat gal stabmti, kaip kad mįslėje: Du stabai stabiņa, du vanagai kabina, vienas paskui sėlina (artojas aria), kur stabai stabiņa, ko gero, mena žiūrinčias, stebinčias arklio akis; toliau dar plg. stabus reikšme ‘pastabus, smalsus’, stebėti ‘atidžiai žiūrėti, sekti akimis’, tiesiog ‘žiūrėti, žvelgti’ bei pan., juoba stebinys ‘stebėjimui skirtas daiktas, stebėjimo objektas’ ar tiesiog ‘reginys’. Taigi kaip atvaizdas, vaizdas, vaizdinys, taip pat veizdinys ‘reginys, vaizdas’ ir kt. remiasi veiksmažodžiu veizdйti ‘žiūrėti, žvelgti’, ‘sekti akimis, stebėti’, o (tos pat kilmės) graikų eidōlon, eïdos – veiksmažodžiu eidō ‘stebiu, žiūriu, matau’, taip stabą galima sieti su veiksmažodžiu stebėti ir suprasti iš esmės žymint stebinį2.

Ir vis dėlto pirminė žodžio stabas kilmė bei raida yra visiškai kitokia. Ją atskleidžia bei išduoda tokios jo reikšmės kaip ‘statula’ ir juoba ‘stulpas’ (štai Laukžemyje, Kretingos r., užrašytas pavyzdys: Stabai įkalti į žemę, o su vytėmis t[v]oros prikurtos pry tų stabų), taip pat visiškai tikslus šio žodžio latviškas atitikmuo stabs iš esmės vienintele reikšme ‘stulpas’. Tolesni atitikmenys yra vokiečių Stab ‘lazda’, anglų staff ‘lazda, stulpas’, šen. islandų stafr ‘lazda, stulpas’, bet ir būtent ‘dievaičio stabas’, gotų stafs; šen. indų stambha- ‘stulpas, ramstis’, veiksmažodžio stabhnуti ‘remia(si)’ šaknies;3 taip pat tokie priesaginiai vediniai kaip lietuvių stabaras, slovėnų stdbsr ‘stulpas’, bet vėlgi kartu ‘stabas’, bažnytinės slavų kalbos стоборъ ‘kolona’, šen. danų stafaer ‘kuolas’ bei kt.

Kaip matome, reikšmę ‘stabas’ turi ir germaniškieji bei slaviškieji šio lietuvių žodžio atitikmenys, taigi čia galima būtų kalbėti apie germanų-baltų-slavų, jei ne apskritai indoeuropietiškąjį ‘stabo’ sąvokos atsiradimo modelį (paralelinį aptartajam kitam). Stabas tad šiuo atveju – tai tam tikras stulpas, galbūt su išdrožtais dievybės veido bruožais, būtent statula (juoba kad ir žodžiai statula bei stulpas lietuvių kalboje turi reikšmę ‘dievaičio atvaizdas, stabas’).

Tokią išvadą patvirtina ir istoriniai šaltiniai: antai Konstantino Sirvydo „Trijų kalbų žodyne” (Dictionarium trium lingvarum) lenkiškiems ir lotyniškiems stabo pavadinimams Bałwan obraz rzezany pogański. Simulacrum, idolum, signum, statua prilyginami lietuviški Veidas/ zinklas pagonu Dievo /stulpas pagoniško Dievo 4; o S. B. Chylińskio „Biblijoje” sąvoką „stabmeldžiai” atitinka stulpų garbintojai5.

Arvydas Každailis.
„Senovės prūsų stabas”

Stabą buvus stulpu patvirtina ir archeologija – nuo seniausių laikų aptinkami stulpai su išdrožtais veidais šiuolaikinės Lietuvos teritorijoje (iš seniausių plg. žinomą Rimutės Rimantienės kasinėjimų Šventojoje radinį), kažkokie stulpai stovėję I tūkstantmečio Dnepro baltų šventyklose, iki šiol Lietuvoje statomi koplytstulpiai, pagaliau stulpo pavidalo stabai žinomi lietuvių kaimynų slavų, tiek rytų, tiek vakarų (antai Vladimiro stabai Kijeve, Naugardo Perunas, Arkonos Sventovitas ir kt.).

Kaip tik šia pirmine žodžio stabas reikšme paaiškinami ir žodžiai (nuo)staba, (nu)stebti, stebėtis bei stebėti. Kazimiero Būgos nuomone, ‘nustebti’ visų pirma reiškė tiesiog ‘sustoti kaip stulpui, sustingti, sustabarėti, pasidaryti nejudriam’. Taip posakiai / stulpą pavirsti, stulpu stoti (stovėti), stulpe stovėti reiškia ‘iš baimės, išgąsčio ar skausmo apstulbti, sustirti’, pavyzdžiui: Pamačiau einant ir pavirtau į stulpą’, Sustingęs stulpu stovi – nė pajudyt; Tas iš baimės stulpu stojo ir 1.1. Panašiai posakiais (akis) stulpu (į stulpą) statyti, (akys) stulpu stovi (stojasi, atsistoja) bei pan. apibūdinamas mirštančio, apalpusio, miegančio arba labai išsigandusio žmogaus žvilgsnis.

Tas pat ir su šio žodžio atmaina stulbas, pavyzdžiui: (akys) stulbu (į stulbą) atsistojo ar pan. (Plg. rusų atitikmenį столб ‘stulpas’, o iš jo – столбенеть ‘stingti, akmenėti’, столбняк ‘sustingimas, stingulys’ bei ‘stabligė, stabas’.) Iš čia ir veiksmažodžio (ap)stulbti reikšmė ‘iš nustebimo, susijaudinimo ar išgąsčio sustingti, nutirpti, apmirti’, pavyzdžiui: Pamačiau, kad klojimas dega, ir apstulbau: nebegaliu paeit, nė žodžio ištart-, Motina kurį laiką kaip apstulbusi žiūrėjo į sūnų-, taip pat būdvardis stulbus ‘nustebęs, apstulbęs’, plg. atitinkamą prieveiksmį stuībiai, pavyzdžiui: Moteris stulbtai žiūrėjo į keliu einančius žmones. Šitaip „stulbiai žiūrėti” iš esmės ir reiškia stebėti, t. y. žiūrėti sustingusiu, nejudančiu žvilgsniu, kaip žiūri ne tik nustebęs, bet ir susikaupęs, susitelkęs žmogus – būtent stabiai, įstabiai. Vadinasi, ir staba, stebėjimas, ir stabas remiasi pirmine reikšme ‘stulpas’.

Tačiau minėtuose pavyzdžiuose išryškėja dar du dalykai: pirma, tai būtent ‘sustojimo, sustingimo, sustabarėjimo, nejudėjimo’ reikšmė ir, antra, jos taikymas psichikos būklei nusakyti (sustingimas iš nuostabos, baimės ar kt.).

Savo ruožtu stabas, kalbant apie judėjimą, – tai tiesiog ‘atvanga, perstogė, s u s t o j i m a s ‘ , antai pavyzdžiai iš Jono Jablonskio užrašų: Lietus lijo visą dieną be stabo; Dirba be perstogės, be stabo, be perstojo, be nuostolio, be atvangos, be atodūsio; arba štai pasakymas iš gyvosios kalbos, užrašytas Lene, Ukmergės r.: Lėkt be stabo. Kalbant apie žmogų, stabas – tai tas, ‘kas nejudrus, nerangus, stuobrys’. O kalbant apie žmogaus būseną bei jos priežastį, atitinkamą negalavimą, – tai tiesiog ‘stabligė’, ‘podagra’ arba ‘paralyžius, apopleksija’. Tarp kitko, reikšme ‘paralyžius’ žodis stabas paliudytas jau XVI a.6, taigi ši reikšmė anaiptol ne koks vėlyvas atsitiktinumas. Savo ruožtu posakis / stabą pavirsti reiškia būtent ‘sustingti’. Panašiai stabaras, kalbant apie žmogų, reiškia ‘kas surambėjęs, nerangus’, apie psichikos ypatybes- ‘kas nejautrus’; atitinkamai stabarйti, kalbant konkrečiai apie augalus, – tai ‘augti į stabarus, virsti stabaru’ ar tiesiog ‘kietėti, medėti’, o kalbant apskritai, – ‘darytis nekintamam, nekaitomam’ (pavyzdžiui, sakoma: Senosios žodžių formos stabarėja); sustabarėti – ‘pasidaryti sustingusiam, nebeprogresuoti’; o, tarkim, stabāris reiškia ‘sudžiūvęs, be sulčių’. Juoba šiuo atžvilgiu verti dėmesio tokie su daiktavardžiu stabas tiesiogiai susiję veiksmažodžiai kaip stabînti, stabyti, stabdyti, reiškiantys, be kita ko, ir būtent ‘laikyti, kad neplūstų, nesiveržtų’, kalbant apie skystį, srovę, tekėjimą, liejimąsi: pavyzdžiui, ар-stabdyti ‘neleisti toliau lietis, plūstis, veržtis’, su-stabdyti ‘sulaikyti ką tekantį, plūstantį’, o perkeltine prasme – apskritai ‘sulaikyti kokį veiksmą’ ar ‘nuo kokio veiksmo’, ‘neleisti reikštis, tramdyti’ bei pan. Psichiniu, dvasiniu atžvilgiu verta dėmesio atrodo veiksmažodžio apstabînti reikšmė ‘padaryti pastovų, turintį tam tikrą pavidalą’, vartota Vydūno, pavyzdžiui: Sąmoningumas įvairiu būdu pildo ir apstabina nesąmoningumą, tai esti suteikia jam lytį. Čia „sąmoningumas”, panašu, suprastinąs veikiau kaip ideologija, t. y. kaip sustingusį pavidalą („lytį”) įgavusių idėjų sistema, taigi savotiška „vidinė stabmeldystė”.

‘Stabdymo, stingdymo, sąstingio’ reikšmė irgi būdinga ne vien lietuviškiems šios šaknies žodžiams. Antai minėtas slovėnų stebsr reiškia ne tik ‘stabas’bei ‘stulpas’, bet kartu ir ‘paralyžius’. Minėtasis sanskrito stambha- ‘stulpas, ramstis’ kartu reiškia ir ‘sukietėjimas, sąstingis, sustabarėjimas, paralyžius’, kaip ir veiksmažodis stabhnoti ‘remia(si)’, o kartu – ‘sukietina, stabdo, stingdo’. Dar plg. būdvardį stabdha- reikšme ‘sustingęs, sustabarėjęs’, taip pat ir psichine prasme. Pagaliau ir pirminei šakniai ide. *steb(h)- yra rekonstruojama, be kitų artimų, reikšmė ‘sustabdyti (anhalten)’ bei ‘sukietinti’ arba ‘sukietėti, sustingti, pasidaryti nejudriam (versteifen)’; K. Būgos lotynišku apibrėžimu, ‘immobile fieri’.

Toliau šaknis ide. *steb(h)- siejama su pirmine *sta- ‘sto(vė)ti’, o šiai šakniai priklausantis lietuvių veiksmažodis stovėti irgi, be kita ko, reiškia būtent ‘nejudėti, laikytis vietoje (apie daiktus)’bei tiesiog ‘ n e t e k ė t i, nesruventi (apie vandenį)’, pvz.: Stovimas, stovintis vanduo’, Ežere vanduo stovintys, upėj bėgantys} Ir stoviamas vanduo pūva’, taip pat ‘būti užšalusiam’, pvz.: Nemunas jau stovibei pan.7 Netekančio, stovinčio vandens įvaizdis savo ruožtu žymi atitinkamą psichinę būseną. Štai pasak Carlo Gustavo Jungo sekėjos Marie-Louise von Franz, „kai pagrindinė individo psichinės raidos tėkmė užblokuojama, galima pasitelkti palyginimą ir tarti, kad vanduo tuomet ima veržtis šalutiniais keliais, užpildo užutekius, o jeigu tampa visiškai užtvenktas, pavirsta žmogaus psichikos pelke, knibždančia gyvačių bei uodų, nes srovė nebegali tekėti į savo tikrąjį tikslą”8. Gana vaizdingas „vidinės stabmeldystės” apibūdinimas.

Jeigu jau indoeuropiečių šaknis *steb(h)- turėjo reikšmę ‘sukietėti, sustingti’, tai visai pagrįstai ir bendra baltų veiksmažodžio šaknis *steb-, Vytauto Mažiulio nuomone, visų pirma kaip tik reiškė ‘(su)stingti, (su)stirti, (su)kietėti’. Kaip tik tokia šios šaknies reikšme grindžiamas prūsų kalbos žodis stabis ‘akmuo’. Pasak V. Mažiulio, prūsų stabis, rekonstruotąja forma *stabas ‘akmuo’, kartu su lietuvių stabas bei latvių stabs ‘stulpas’, remiasi minėtos veiksmažodžio šaknies bendru baltų daiktavardžiu *stabas, kurio pirminė reikšmė kaip tik buvusi ‘(su)stingimas, (su)stirimas, (su)kietėjimas’9.

Kamieno stabą- žodį reikšme ‘akmuo’ turėję ir jotvingiai, kaip kad sprendžiama, pavyzdžiui, iš Seinų krašto ežero vardo Stabinis (plg. prūsų ežerą Stabynk)’, galiausiai kai kuriais kitais hidronimais remdamasis Zigmas Zinkevičius teigia, kad „leksemą stab- ‘akmuo’ turėjo įvairios išnykusios baltų gentys”, ne tik prūsai ir jotvingiai10. Esama užuominų, jog ‘akmenį’ galėjo reikšti ir latvių stabs-, visų pirma tai liudytų milžiniško akmens ant Dauguvos kranto pavadinimas Stabuīūgs ar StobuTūdze (1a. radze reiškia ‘uola7) ir su juo susiję padavimai: pasakojama, jog tai į akmenį ar uolą pavirtusi, t. y. sustabarėjusi mergina; kitame padavime sakoma, jog „važiuojant į Alūksne, už Atės sodžiaus, vieškelio pakrašty yra akmens stabs”1 1 ir pan.

Esama pagrindo manyti, nors tam andai ir prieštaravo K. Būga, jog reikšmę ‘akmuo’ bus turėjęs ir lietuvių žodis stabas12. Apie tai juoba galima spręsti kad ir iš tokio lietuvių priežodžio kaip Akmuo s t ab u t i s, vanduo nėr amutis, kuriame kartu brėžte pabrėžiama priešprieša tarp akmens kietumo, tvirtumo, stingumo, nejudrumo ir, kita vertus, vandens takumo, judrumo13. 0 štai slavų tradicijoje akmeniui buvo priskiriama galia apskritai ką nors s t a b d y t i , pavyzdžiui, kraują, netgi ligas ir pan.14 Lietuvoje akmuo, juoba stabo akmuo irgi turi galią stabdyti bei tiesiog paversti akmeniu, be to, netgi žmogų. Pavyzdžiui, padavimuose apie Stabo akmenį: Nevočių kaime (apie tris kilometrus nuo Mosėdžio) yra Stabo akmuo. Tėvas taip pasakojo, kad važiavo kariuomenė bažnyčios išmušti. Toje vietoje sustojo ir nebegalėjo pavažiuoti. Viršininkas šoko iš arklio, peršoko per armotą ir pavirto į akmenį} arba: Senovėje ėjusi švedų kariuomenė, kurios vadas norėjo sugriauti Mosėdžio bažnyčią. Žygiuodamas šokęs per griovį ir pavirtęs akmeniu. Tas akmuo ir vadinamas Stabo kūliu. Dar pasakoja, kad tą kariuomenę ties tuo akmeniu sustabdęs didelis šaltis15.

J. E. Giriotas savo „Simbolių žodyne” apibendrina, jog apskritai „paversti akmeniu reiškia sulaikyti arba sukaustyti. Medūzos Gorgonos, kaip byloja mitas, vieno žvilgsnio pakakdavo, kad žmogus pavirstų akmeniu. Esama daug pasakų bei viduramžių legendų, pasakojančių apie panašius pavertimo akmeniu ar užkerėjimo atvejus. Kartais raganos, užuot u ž m i g d ž i u s i o s žmogų – nors simboliškai tai tas pat, – paverčia jį akmeniu”16.

Štai ir lietuvių pasakoje iš suakmenėjimo atgaivintas herojus sako: Ai, kaip aš gardžiai miegojau!17 Taip čia atskleidžiama psichinė suakmenėjimo, sustabarėjimo prasmė. Fizinės ir psichinės prasmės lygiagretumą pabrėžia ir tokie priežodžiai kaip, viena vertus, Po gulinčiu a k m e n i u ir vanduo neteka, juoba Po stovinčiu akmeniu vanduo neteka, o kita vertus, Po miegančiu vanduo nepateka. Dėl tokio dviejų lygmenų paralelizmo dar galima palyginti priežodžius Kietas kaip akmuo-, Standus kaip akmuo bei pan. ir, kita vertus, Kieta širdis kaip akmuo. Iš tikrųjų ir akmenėti reiškia ne tik tiesiog fiziškai Virsti į akmenį, kietėti, stingti’, bet ir ‘psichiškai šiurkščiam, nejautriam darytis’. Plg. šiuo atžvilgiu posakius akmeninė širdis apie negailestingą, nejautrų žmogų, akmens (akmeninę) širdį turėti ‘būti nejautriam, negailestingam’ ir pan.18 Taip, pavyzdžiui, rusų жестокий ‘ ž i a u r u s , nuožmus, negailestingas’ yra vienos šaknies su жёсткий ‘kietas, s t a n d ų s, šiurkštus’, жесть ‘užšalusi žemė, gruodas’ ir toliau su šen. islandų kçs ‘akmenų krūva’, šen. airių gali ‘akmuo’bei kt.19

Sielos suakmenėjimą, sustabarėjimą, sąstingį mena ir lietuvių būdvardis žiaurus psichine reikšme ‘piktas, griežtas, bejausmis’ ar ‘nuožmus, negailestingas’, o fizine reikšme – ‘šiurkštus, žiaudrus’, bendrašaknis su žiaudrus, žiaudus fizine reikšme ‘šiurkštus, kietas’, bet kartu vėlgi ir psichine ‘piktas, žiaurus’20 (esmiškai ‘kieta-širdis’). Mitinę sustabarėjimo, sąstingio semantiką atskleidžia, pavyzdžiui, žiaurusis rusų pasakų raganius Кощей, kurio vardas remiasi žodžiu кость ‘kaulas’21 – plg. костенеть ‘stingti’, за-костенелый ‘sustingęs, užkietėjęs’. Panašus žinomas simbolis yra skelėtas, savo ruožtu šio tarptautinio žodžio graikiškas pirmavaizdis skelėtos pažodžiui reiškia ‘išdžiūvęs (kūnas)’ ir yra vienos šaknies su žodžiais askelē s ‘išdžiūvęs’, skellō ‘džiovinu’ bei sklēros ‘išdžiūvęs, kietas, tvirtas, šiurkštus, žiaurus’, būtent ‘praradęs lankstumą, sustingęs (ru. окостеневший)’, iš pastarojo galiausiai ir graikų sklērōsis pirmine reikšme ‘sukietėjimas’, o psichinio negalavimo prasme – sklerozė22 kaip savotiškas „smegenų užkietėjimas”, ar būtent sustabarėjimas.

Arvydas Každailis.
„Aukojimai dievams”

Taigi sustabarėjimas, suakmenėjimas turi labai archajišką ir plačiai paplitusią, daugelyje senųjų kalbų teberyškią psichinę prasmę. Jos pagrindu kaip tik ir galima kalbėti apie „sąmonės sustabarėjimą” ar stačiai „sustabarėjusią sąmonę” kaip savotišką „dvasinę stabmeldystę” arba, tiksliau, kaip vidinį stabmeldystės požymį ar simptomą. Analitinės psichologijos požiūriu, pasak jau cituotos M.-L. von Franz, „kai pasąmonei pritaikome kokią nors teoriją, žodžius laikydami kažkuo daugiau nei tik aprašančiais terminais, paverčiame ją akmeniu, ir ji nebegali pasireikšti kaip gyva jėga. Bet kokia teorija jai gresia sustingimu, nebeleidžiančiu reikštis savaimingai”23. Tik teoriją čia reikia suprasti ne pažodžiui, ne kaip intelektinio pažinimo įrankį, o atvirkščiai, kaip jo kliūtį, t. y. kaip sustingusią teiginių ar idėjų sistemą, kuria šiukštu nevalia suabejoti, o juolab jai prieštarauti. Taigi „teoriją” čia reikėtų suprasti veikiau kaip „ideologiją”, kuri gyvą sielą, tiesioginius jos išgyvenimus, jausmus, patyrimus bei mintis, patį psichinį bei dvasinį gyvenimą kaip tokį grasina sukaustyti gatavomis „idėjomis”, lietuviškai tariant, – sustabdyti stabais.

Pakankamai taikliai tokią padėtį yra apibūdinęs Roland’ as Barthes’as. Jo žodžiais, „ideologija visą laiką bando užtušuoti pasaulio kūrimo toly du procesą, paversti mitą amžinoje nuosavybėje esančiu s u s t i n g u s i u objektu, inventorinti savąjį turtą, jį užbalzamuoti, įskiepyti realiam pasauliui kažkokios išganingos esencijos, kad s u s t a b d y t ų jo raidą, neleistų jam rasti priebėgą kitokiose būties formose. Tuomet šiuos įtvirtintus ir s u s t i n g d y t u s turtus galima pagaliau suskaičiuoti”24. Gyvenimą stabdanti ideologija tad ir rodo vidinę, dvasinę stabmeldystę, o griežtas kokios nors – bet kokios! – ideologijos išpažinimas bei laikymasis – tai tiesiog pati vidinė, dvasinė stabmeldystė kaip tokia, žmogaus širdį ir protą paverčianti akmeniu, o patį žmogų – dvasiniu skeletu, arba „Koščėjumi”.

Ir atvirkščiai: būtent takumas, laisvas tekėjimas, liejimasis daugelyje tradicijų yra dvasinio gyvenimo įvaizdis ir siekinys. Štai pasak šiuolaikinio kinų daoisto Deng Ming-Dao: „Į ką panašus Dao jutimas? Tai t ė k m ė be pastangų”, todėl „nebandykite Dao tėkmės nukreipti. Leiskite t e k ė t i ir atsiduokite tai t ė k m e i”, nes „Dao amžinai t e k a”, „Dao nepertraukiamai t e k a ir kinta”, užtat „Dao judėjimas lyginamas su upės t e k ė j i m u”25. Pasak vieno VII-VIII a. kinų čanbudizmo autoriaus, „tolydžio mąstant nereikia sustoti nė ties jokiu dalyku, nes vos tik viena kuri mintis sulaikoma, visas tolydus minčių s r a u t a s sustoja ir sukelia susikaustymą. Jeigu leidžiantis kad ir į kokius dalykus tolydus minčių s r a u t a s nė ties niekuo nesulaikomas, tai susikaustymo nebus. Kaip tik todėl ‘atramos nebuvimas’ ir yra pagrindas”26. Pasak šiuolaikinio tibetietiškojo budizmo atstovo Tarthango Tulku, žmogaus ego remiasi būtent „sutvirtėjimu to, kas (tam tikra nelaikine prasme) buvo atvira bei skysta, t a k u”, todėl „transcendencija – tai ne koks nors ‘peržengimas kitur’, o tiesiog tikras visų pažįstamų daiktų bei reiškinių a t i t i r p d y m a s taip, kad jie patys savaime atskleistų transcendentišką esmę” 27. Su „ati tirpimo” įvaizdžiu susiję ir budisto įžadai, vadinamasis „prieglobsčio priėmimas”: „Taigi vidine prasme ‘priimti prieglobstį’ reiškia visiškai atsiduoti toms jėgoms, kurių galutine transformacija, taip sakant, iš esmės ir esame. Tos jėgos mumyse yra savotiškai sustingusios. ‘Priimti prieglobstį’tad reiškia apsispręsti a t i t i r p i m u i , kad gyvybinės energijoš […] galėtų laisvai t e k ė t i . […] Ir koks tatai sukrečiantis patyrimas, kai gyvenimas vėl gali laisvai t e k ė t i”28. O vienoje tradicinėje maldoje tiesiog sakoma: „Teatkris mano įprotis nuolat stingdyti tikrovę”29. Vakariečio budizmo tyrinėtojo H. V. Guentherio žodžiais, „kaip kad ledas i š t i r p s t a į savo tikrąją prigimtį, vandenį, taip ir ‘sustingę’ jausmai, ankstesnio pažinimo fragmentai, gali vėl a t i t i r p t i į pirmapradį sąmonės budrumą”30. Pagaliau „mes patys esame minčių s r a u t a s . […] Mes nuolat keičiamės, aplinkybėms kintant”, todėl „medituoti reiškia tiesiog būti, i š t i r p t i lyg sviestui, paliktam saulėje”31, todėl „leiskite visokiam savo […] netikrumui bei susikaustymui i š t i r p t i, ir iš jo savaime iškils tikroji jūsų esmė. […] Štai kodėl dzogčeno, aukščiausio ir galutinio Budos mokymo, mes nuolat padrąsinami nurimti savaiminėje sąmonės prigimtyje. Tiesiog sėdėkite sau tyliai ir leiskite visoms savo mintims bei sąvokoms i š t i r p t i skaisčioje vidinėje jūsų sąmonės prigimtyje. Tarsi debesys išsisklaidytų ar rūkas išgaruotų, atskleisdami giedrą dangų ir džiugiai spindinčią saulę”32. Įdomu, jog viena iš nuodėmių, kurių turėjo vengti senovės egiptietis, buvo tekančio vandens stabdymas; pasak „Egipto mirusiųjų knygos” (125.33), po mirties jis, šalia kitų nepadarytų nusikaltimų, Teisingumo deivei turėjo prisiekti: „Aš n e s t a b d ž i a u vandens, kai jis turi t e k ė t i”33. (Pasak lietuvių poeto, vis tiek „nesustabdysi upės bėgimo”.)

Panašūs dvasinio, psichinio gyvenimo įvaizdžiai pasitelkiami ir Vakaruose. Pavyzdžiui, šiuolaikinės meno psichoterapijos požiūriu, „sielos praradimas – tai s ą s t i n g i o būsena, kurioje tampa sustabdyta t ė k m ė . Psichologija kalba apie ‘fiksaciją’ kaip gynybą nuo permainų. ‘Fiksuota’ idėja nebetaki, ji stabili. Menininkai, pratę prie gyvo vaizduotės lakumo, bijo tokios ‘išdžiūvimo’ galimybės. Būklė be sielos – tai ‘sausumas’, kai nebeteka jokios s r o v ė s”34. Būtent libido srovės s ą s t i n g į depresijos priežastimi laiko G.G. Jungas, ir būtent „ t e k a n t i s vanduo, – pasak jo, – reiškia gyvenimo ir energijos tėkmę”35. Apskritai stovintis vanduo susijęs su požeminiu mirusiųjų pasauliu, o tekantis – su viršutiniu gyvųjų pasauliu (kuriuo jis tolydžio ir teka „iš dangaus” žemyn, „požemin”, kol ten galiausiai „sustoja”); dar plg. rumunų mįslę: „Vienas gyvas tarp dviejų negyvų” (upė tarp krantų)36, kuri savo ruožtu aiškiai pabrėžia perkeltinę vaizdinio prasmę: t e k a n t i upė reiškia gyvenimą, o s t o v i n t y s krantai – mirtį.

Galima pridurti, jog pati sielos samprata nuo seno yra susijusi su liejimusi, tekėjimu, tėkme37. Štai pasak Gintaro Beresnevičiaus, „indoeuropiečių religijose pati siela dažnai įsivaizduojama kaip t a k i substancija. Taip hetitų ištanzana – lašanti, t a k i , dievai ją gali išlieti ‘kaip vandenį’. Tokia tradicija išsilaikė ilgai, iki viduramžių. Dar XIII a. Bertoldas iš Regensburgo apie sielą, kurią angelas suteikia embrionui motinos kūne, šį veiksmą nusako ‘įsilieja'”38. Čia galima prisiminti ir Vincento Kadlubeko žinią (1203 m.) apie jotvingius, jo vadinamus getais, kurioje, be kita ko, sakoma: Est enim omnium Getarum dementia, exutas corporibus animas, nascituris denuo i n f u n d i corporibus39. Pažodžiui verčiant, „esama mat visiems getams bendro paklydimo išsivilkusias iš kūnų sielas į gimsiančius vėl į s i l i e j a n t kūnus”. Ir t.t.

Jeigu jau siela yra „skysta”, „liejasi”, o jos sąstingis, sukietėjimas, sustabarėjimas savaime reiškia su(si)kaustymą, nelaisvę, tai suprantama, jog su sąmonės „atitirpimo” ir „srauto”, „tėkmės”, „liejimosi” vaizdiniais bus susijęs sielos išsilaisvinimas, arba tiesiog dvasinis išsivadavimas. Panašius įvaizdžius pasitelkia ir hindų „Hathajoga pradypika” (VI.5-7), ir budistų „Demčog Tantra”: aukščiausias Išsivadavimas esąs „panašus į druskos krislą, kuris, i š t i r p ę s vandeny, s u s i l i e j a su juo”, o būdas Išsivadavimą pasiekti čia savo ruožtu įvardijamas sanskrito žodžiu /ш/я-40, pirmine reikšme – būtent ‘pasiliejimas, išsilydymas, ištirpimas’. Toliau dar paaiškinama, jog tai būsena, kai žmogiškoji sąmonė (manas··) susilieja su Atmanu „tarsi druska su vandeniu” arba, kitaip sakant, gyvos būtybės siela (jīva-) i š t i r p s t a Brahmane „tarsi druska vandenyne ar kamparas [žibinto] liepsnoję”, o pats jogas „ i š t i r p s t a Palaimos Vandenyne”41. Galima tik pridurti, jog ir pats lietuvių žodis laisvė, kai kurių kalbininkų nuomone, galiausiai siejamas su veiksmažodžio lieti šaknimi ir iš esmės reiškia būtent laisvą pasiliejimą, liejimąsi42. Plg. veiksmažodžio leisti ištisą reikšmių grupę ‘III. daryti minkštesnį, skystesnį, tekinti’, tarp kurių ir ‘skystėti’, ‘tirpti, tirpdyti (sniegą, ledą)’, apskritai ‘versti tirpalu, tirpdyti’, ‘lydyti’ (pvz., vašką leisti), ‘skiesti’, ir ‘tekėti, sunktis, praleisti skystį, nelaikyti skysčio ar oro dėl nesandarumo’, pagaliau tiesiog ‘tekinti, beginti’ (pvz., sulą leidžia iš klevo) ir pan43.

„Egipto mirusiųjų knygos” iliustracija

Toks yra dvasinis stabmeldystės, čia mūsų atskleista prasme, kontekstas. Savo ruožtu šis dvasinis kontekstas remiasi atitinkamu mitiniu, t. y. atitinkamais pirmapradžiais mitiniais vaizdiniais, archetipais. Visų pirma čia, žinoma, ateina į galvą vadinamasis Pagrindinis mitas, kurį, remdamiesi gausiais duomenimis iš įvairių tradicijų, tarp jų vediškosios ir baltiškosios, rekonstravo ir suformulavo V. Ivanovas ir V. Toporovas44. Vienas iš pagrindinių, esminių šio mito motyvų yra tas, kad griausmo dievui (Perkūnui, Indrai ar kitiems) įveikus (užmušus) savo priešininką (velnią, Vritrą ar kitus), neretai pasislėpusį būtent po a k m e n i u ar uola, p a s i l i e j a vanduo (lietus, upė, versmė ir 1.1.). Plg. šiuo atžvilgiu tokį rytų slavų velnio pavadinimą kaip нетеча, pažodžiui ‘stovintis vanduo’45. Savo ruožtu psichine prasme Pagrindinio mito kontekstui galima priskirti, pavyzdžiui, tokį C. G. Jungo prisipažinimą, išsakytą straipsnyje „Psichoterapijos tikslai”: „Efektas, kurio aš siekiu, – tai tokia sielos būsena, kurioje mano pacientas ima eksperimentuoti su savo esybe, kai daugiau nebelieka nieko vienąsyk visiems laikams nustatyto, beviltiškai s u a k m e n ė j u s i o , – taigi aš siekiu t a k u m o , kaitos ir tapsmo būsenos”46. Jungo psichoterapija tad iš esmės kovoja prieš sąmonės sustabarėjimą, būtent prieš „dvasinę stabmeldystę”. Galima numanyti, jog panašią psichoterapinę funkciją archajinėje visuomenėje atliko ir pats „Pagrindinis mitas”, vienaip ar kitaip aktualizuojamas ritualo metu.

Be to, įsidėmėtina, jog baltų tradicijoje akmenis, kurie Dievo buvo sukurti minkšti, sukietino būtent jo priešininkas velnias. Visiškai atvirai apie tai kalba latvių sakmės: „Dievas visus akmenis padirbęs m i n k š t u s (mīkstus) ir prisakęs velniui jų neliesti. V e l n i a s , smalsumo genamas, akmenis palietė, ir nuo to laiko visi jie paliko k i e t i (dėti)”; „Dievas visą žemę primėtė kubezdalių. Jie buvo m i n k š t i (mīksti). Velnias vaikštinėjo žemės paviršiumi ir visus kubezdalius išmindžiojo. Tie paliko k i e t i (dėti) ir tapo pavadinti a k m e n i m i s”47. Kita vertus, viename „Rigvedos” posme (Х.112.8) visiškai atvirai pasakoma, kad Indra akmenį ne šiaip sudaužo, o būtent „suminkština”: „Aš noriu pagarsinti, Indra, tavo ankstesnius didvyriškus darbus, pagarsinti dabar (tavo) pirmuosius (darbus)./Tu, kurio veržlumas tikras, s u m i n k š t i n a i uolą”48. Taigi galima numanyti, jog ir „Pagrindiniame mite” vandens pasiliejimas, sutriuškinus akmenį, atskiru atveju gali būti suprantamas įdėm kaip jo „suminkštinmimas” ir galiausiai išlydymas ar ištirpdymas.

Kita vertus, griausmavaldis dievas iš akmens ne tik paleidžia lietis vandenis, bet ir išskelia ugnį. Antai „Rigvedoje” (II.12.3) sakoma: „Kas, nukovęs angį, p a l e i d o s r o v e n t i septynias upes, / Kas, pašalinęs Valą, išvarė į viršų karves, / Kas tarp dviejų akmenų pagimdė u g n į (yу a ś m a n o r antar a g n i m jajana), /Užkariautojas mūšiuose – tas, žmonės, Indra//49. O štai RV II.l.l apie Agnio kilmę, be kita ko, tiesiog pasakoma: „tu -iš a k m e n s (iv am osmanas pari)”50. Kaip žinoma, vedų agni- ir asman- yra tikslūs lietuvių ugnies ir akmen-s etimologiniai atitikmenys51. Savo ruožtu Lietuvoje, pasak Nijolės Laurinkienės, „žaibas aiškinamas kaip titnagu įskelta ugnis: Kai žaibuoja, tai šv. Petras stovi prie dangaus vartų, ir skelia į titnagą ugnelei uždegti (LTR 763/16b/). Šventas Petras funkciniu požiūriu čia atitinka Perkūną. Ko gero, žaibas asocijavosi su ugnimi, įžiebiama trinant du akmenis”52.

Ypatingo dėmesio šiuo atveju verta viena latvių sakmė, kurioje velnias atvirai prisipažįsta: u g n į (uguni) aš „paslėpiau a k m e n y (apslēpu akmeni) ir geležy”, tačiau Dievas „paėmė sunkią geležinę lazdą ir didelį akmenį, tada kad skėlė iš visų jėgų sunkiąja geležine lazda per akmenį, tai pasipylė ištisas spiečius kibirkščių ir nukrito ant sausų kempių, kurios bematant užsidegė. Taip išmintingasis Dievas išgavo iš velnio ugnį”53.

Ši latvių sakmė ne tik darsyk paliudija tą patį archajiškąjį ugnies išgavimo iš akmens būdą skeliant, bet susieja jį su Dievo priešininko velnio veikla ir visiškai nedviprasmiškai pasako, jog būtent velnias ugnį akmeny ir paslėpęs. Pastarasis motyvas žinomas ir Lietuvoje54. Pavyzdžiui, Kitą kartą kad buvo sutvertas svietas, velniai, užvydėdamys žmogui visų vigadų, norėjo pakavoti ugnį. […] Surokavusiu kitur niekur nedėti, kaip tiktai į kūlį [= a k m e n į] ir gelžį55.

Akmenyje paslėptos arba, kaip galime numanyti, užšaldytos, sustingdytos, t. y. stabu paverstos ugnies vaizdinys savo ruožtu žadina tam tikrų „religiosofinių” sąsajų, kuriomis būtų galima ir baigti šią apybraižą. Omeny – aplinkinių figūrų garbinamos šventos ugnies a k m e n i n i s bareljefas pačioje Vilniaus Katedros kaktoje, frontone 56. O Katedra gi pastatyta senosios „pagoniškos” Perkūno šventyklos vietoje, kur jam negesdama degė gyva šventoji ugnis. Tikėjimo centre – tas pats garbinimo objektas, tas pats simbolis – ugnis, ir naujoji religija, krikščionybė nuo senosios š i a p r a s m e tesiskiria tuo, kad čia ta ugnis yra paversta akmeniu57. Juoba prisiminus „Evangeliją pagal Tomą” (82), kur Kristus – Dievo Sūnus prilygina save ugniai: „Kuris yra arti manęs, tas – arti ugnies”58. Savo ruožtu „Rigvedoje” ugnies dievas Agnis neretai pavadinamas „Dangaus” ar tiesiog „Dievo sūnumi” (nes, be kitų, Agnio mitiniai tėvai yra Dyaus ir Prthivī59, t. y. Dangus, arba dangaus dievas, būtent Dievas, ir Žemė). Štai RV III.25.1 į Agnį tiesiog kreipiamasi: agne divah sūnur asi, lietuviškai pažodžiui Ugnie, Dievo sūnus esi60.

Kita vertus, nepamirškime Kristaus Petrui pasakytų žodžių: „Ir aš tau sakau: tu esi Petras – U o l a ; ant tos u o l o s aš pastatysiu savo Bažnyčią” (Mt 16.18). Nes Petras, graikų pйtros reiškia būtent ‘akmuo’ ar ‘uola’. Taigi būtent „Akmuo” ar „Uola”, nori nenori, yra Bažnyčios simbolis. Šią tradiciją krikščionybė, regis, bus paveldėjusi iš Senojo Testamento, kur, pavyzdžiui, ne mažiau simptomiškai prisipažįstamą: „Kas yra u o l a, jei ne mūsų Dievas?” (Ps 18.32)61. Ir patį nukryžiuotąjį Kristų apaštalas Paulius pavadina uola: „Jie [protėviai] gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta u o l a buvo Kristus” (l Kor 10.4). O iš nukryžiuoto ir ietimi perdurto Kristaus ištryškęs „gėrimas” laikomas krikščioniškuoju „gyvybės vandeniu”, Eucharistija 62. Nesunku pastebėti, jog čia turime visiškai tuos pačius „Pagrindinio mito” vaizdinius: ugnies bei vandens suakmenėjimą ir, kita vertus, gyvosios ugnies bei gyvojo vandens iš akmens išgavimą, išlaisvinimą, norint, „prisikėlimą”.

Taigi stabmeldystė ir „tikras tikėjimas” – ne dvi skirtingos religinės sistemos, bet dvi iš esmės skirtingos religinės nuostatos, ar laikysenos. Todėl vienoje ir toje pačioje religijoje, pavyzdžiui, krikščionybėje, nukryžiuotojo, t. y. ant kryžiaus mirusio ir po akmeniu (simboliškai – „akmenyje”) palaidoto Dievo garbinimas yra ne kas kita, kaip stabmeldystė, o tikrasis dvasingumas, gyvas tikėjimas – tai visuomet tikėjimas prisikėlimu, iš (po) akmens prisikėlusiu gyvu Dievu. Juoba kad iš tikrųjų Kristus ir prisikelia būtent iš po akmens: „Po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija ėjo aplankyti kapo. Staiga smarkiai sudrebėjo žemė: Viešpaties angelas nužengė i š dangaus, n u r i t o š a l i n a k m e n į ir atsisėdo ant jo. Jo išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas” (Mt 28.1-3). Akmenį nuritusio angelo išvaizda „it žaibo” vėlgi primena mums „Pagrindinį mitą”, kurį interpretuodami dvasiškai, galime padaryti štai kokią didaktišką išvadą:

Gyvybė, gyvas protas, gyvas pažinimas (ir šia prasme religingumas ne tik neprieštarauja mokslui, bet yra esminė jo prielaida), gyva sąmonė ir gyva dvasia, pats Gyvas Dievas yra takus kaip vanduo, neapčiuopiamas, nesutveriamas kaip ugnis, ir jeigu mes, iš savanaudiškumo ar baimės, mėginame jį sustangdinti, „sustabdyti” ir paversti akmeniu, tai kartu sustabarėja mūsų sąmonė, o mūsiškis tikėjimas virsta stabmeldyste giliausia šio žodžio prasme. Kol pats Dievas, nebeapsikentęs, sykį trenks žaibu per akmenį, stabą, kuriuo tapo už-verstas = pa-verstas Jo Sūnus Ugnis, kad vėl įžiebtų ir prikeltų Jį gyvą pirmykštėje šventykloje – širdyje.

Nes pagrindinis mitinio „herojaus žygdarbis, – pasak Josepho Campbello, – tai nepaliaujamas sustingusios akimirkos triuškinimas. Apsisuka ciklas, ir mitologija vėl susitelkia į dabartį. Būdinga gyvojo Dievo ypatybė yra permainingumas, takumas, jokiu būdu ne neišjudinama tvirtybė. Didysis akimirkos atvaizdas [= stabas] iškyla tiktam, kad būtų sudaužytas, sumaltas į šukes, sudraskytas į gabalus. Trumpai tariant, milžinas tironas visuomet sergsti tvirtą faktą, o herojus visuomet kovoja už gyvą kūrybiškumą”, nes, priduria autorius pastaboje, „atgyvenęs dievas beregint virsta pragaištingu demonu, todėl šis jo pavidalas [= stabas] turi būti sunaikintas, o jo dieviškoji energija – išlaisvinta”63.

Sutrumpinimai

LaLKŽ: Balkevičius J., Kabelka J., Latvių-lietuvių kalbų žodynas, Vilnius, 1977.

LKŽ: Lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1956-2002, t. I-XX.

TŽŽ: Tarptautinių žodžių žodynas l Atsakingas redaktorius V. Kvietkauskas, Vilnius, 1985.

Išnašos

1 Žr.: Buck C. D. A Dictionary of Selected Synonyms in thй Principal Indo-European Languages, Chicago, 1949, p. 1491; Fraenkel E., Litauisches etymologisches Wцrterbuch, Heidelberg, Gцttingen, 1962-1965. S. 1179-1180, 1212-1213; FriskH., Griechisches etymologisches Wцrterbuch, Heidelberg, 1960. Bd I, S. 451-452; Karulis K., Latviešu etimoloģijas vārdnīca, Rīga, 1992, t. II, p. 500; Klein Α., A Comprehensive Etymological Dictionary of thé English Language, Amsterdam etc.: Elsevier, 2003, p. 364, 365; LaLKŽ 699; LKŽ XVII 832, 833, 840, 845, 846; XVIII 505; Pokorny J., Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, Bern, München, 1959, Bd I, S. 1125- 1127; Sabaliauskas Α., Lietuvių kalbos leksika, Vilnius, 1990, p. 16; TŽŽ 207; Фасмер M., Этимологический словарь русского языка, Санкт-Петербург, 1996, т. I, с. 312; II, с. 117; Черных П. Я., Историко-этимологический словарь современного русского языка, Москва, 1999, т. I, с. 336.

2 Dėl visų čia paminėtų lietuviškų žodžių žr.: LKŽ XIII 602, 604, 209, 614, 728, 731; XVIII 548-549, 556.

3 Šitaip Indra „Rigvedoje” paremia dangų, pavyzdžiui II.12.2: „Kas sutvirtino banguojančią žemę, kas nurimdė svyruojančius kalnus, / Kas toliau išmatavo oro erdvę, kas dangų parėmė (yo dyam astabhnat) – tas, žmonės, Indra” (Aufrecht Th., Die Hymen des Rigveda, Berlin, 1955, Bd L, S. 185; Ригведа l Издание подготовила Т. Я. Елизаренкова. Мандалы!-1У, Москва, 1989, с. 249), juoba kad ‘dangų’ čia žymintis žodis dyau- gali būti suprantamas ir kaip tikrinis dangaus dievo vardas Dyau-, be to, jis yra bendrašaknis su vedų deva- ‘dievas’, o galiausiai ir lietuvių dievas. Šia prasme stabas, kaip „dangų remiantis” ir kartu „Dievą laikantis” bei žymintis stulpas, turi ir kosmogoninių, ir kosmologinių (axis mundi) sąsajų. Pavyzdžiui, Altajaus samanės, Korėjos bei Japonijos burtininkės pagrindinė funkcija buvo priversti iškviestą dvasią ar vėlę „nužengti į ramstį”, kurį atstojo „šventoji kolona” (Элиаде M., Шаманизм: Архаические техники экстаза, Киев-Москва: София, 2000, с. 420-421).

4 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai: t. III: ХУЛ amžius / Sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius, 2003, p. 474 (rašyba mano sunorminta). Pasak N. Vėliaus, „žodžiai stulpas pagoniško dievo, pavartoti vietoj lenkiškųjų Bałwan obraz rzezany pogański, lotyniškųjų simulacrum, idolum, rodo, kad senovės lietuviams galėjo būti žinomos dievams skirtos statulos ar stulpai, į ką jau yra atkreipęs dėmesį Kazimieras Būga” (ten pat 472).

5 Ten pat 540. Pasak N. Vėliaus, „šis lietuviškas terminas gali būti vartojamas kaip vienas iš daugelio kitų argumentų prielaidai, kad lietuviai savo seniesiems dievams statė kažkokius stulpus, stovylas” (ten pat 539).

6 Baltramiejaus Vilento (apie 1525-1587) raštuose (Zinkevičius Z., Lietuvių kalbos istorija, t. III: Senųjų raštų kalba, Vilnius, 1988, p. 58-62).

7 Visus pastarųjų pastraipų kalbinius duomenis žr.: Buck 1491-1492; Būga K., Rinktiniai raštai, Vilnius, 1958, t. l, p. 146-148, 485; t. II, Vilnius, 1959, p. (241), 311, 599-602; Fraenkel 890-891, 899; Karulis II 281, 291; Klein 711; Kluge F. Etymologisches Wцrterbuch der deutschen Sprache / 23, erweiterte Auflage, bearbeitet von Elmar Seebold, Berlin – New York: Walter de Gruyter, 1999, S. 785; LaLKŽ 631; LKZ XIII 602-604, 606-610, 716, 902-903, 1021, 1022, 1024, 1025; Mayrhofer M., Kurzgefasstes etymologisches Wцrterbuch des Altindischen. A Concise Etymological Sanskrit Dictionary, Heidelberg, 1976, Bd III, S. 511-512; Monier-Williams M., A Sanskrit-English Dictionary, etymologically and philologically arranged, with special reference to cognate Indo-European languages / New edition, greatly enlarged and improved with thй collaboration of professor E. Leumann, professor C. Cappeller, and other scholars, Oxford University Press, 1899; Delhi: Motilal Banarsidass, 1999, p. 1258; Pokorny 1004-1010, 1011; Sabaliauskas 45; Кочергина В. Α., Санскритско-русский словарь. Изд. 3-е, испр. и дополн., Москва, 1996, с. 751; Фасмер 762-763.

8 Franz M.-L., von, Shadow and Evil in Fairy Tales, Boston & London, 1995, p. 260; lietuviškai žr. Franz M.-L., von, „Blogis pasakose, ir kaip jį galima įveikti”, Liaudies kultūra, 2001, nr. 4, p. 50.

9 Mažiulis V, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, Vilnius, 1997, t. IV, p. 146-147.

10 Zinkevičius Z., Lietuvių kalbos istorija, t. I: Lietuvių kalbos kilmė, Vilnius, 1984,
p. 236, 286.

11 Latviešu tautas teikas: Izcelšanās teikas. Izlase / Sastādītāja Alma Ancelāne, Rīga, 1991, p. 94-97, 120.

12 Pasak K. Būgos, pavyzdžiui, Stabukalnė negalinti reikšti ‘(šventų) akmenų kalno’, nes „lietuvių kalboje stabas neturi ‘akmens’ reikšmės; Stabukalnė tegali reikšti kalną, kurio viršuje stovi stabai ‘idola'” (Būga 146). Nors, kita vertus, „pirmaisiais stabmeldystės amžiais visi s t a b a i buvo neapdoroti akmenys”, – F. Noelį cituoja Teodoras Narbutas (Narbutas T., Lietuvių tautos istorija, t. I: Lietuvių mitologija, Vilnius, 1998, p. 243). Ir iki šiol, tarkim, „Nevočių kaime (apie tris kilometrus nuo Mosėdžio) yra Stabo akmuo” (Žemės atmintis: Lietuvių liaudies padavimai l Parengė Broņislava Kerbelytė, Vilnius, 1999, p. 97). Plg. dar ir tokį lietuvių (žemaičių) sudurtinį žodį ,kaip staba-kulis ‘aukštas pagonybės kulto akmuo’, sudarytą iš stabas ir kūlis ar kūlys ‘akmuo’ (LKŽ XIII 602; VI 836). Paties Būgos žodžiais, tai yra „akmuo, iš kurio (senobėje) buvo padarytas stabas” (Būga 147). V. Vaitkevičiaus nuomone, „jau šis bendrinis pavadinimas (Petro Tarasenkos, kitų autorių vartotas kaip menhiro atitikmuo) rodytų, jog tie šventi akmenys slepia daug paslapčių. Stabakūlio varde išliko senasis pavadinimas stabas ar stabis (kuris vakarų baltams reiškė akmenį) ir vėlesnis – žemaitiškas kūlis, kuris, beje, laikomas kuršių [irgi vakarų baltų] kalbos palikimu žemaičių tarmėje. Kitas klausimas, ar stabiu kažkada vadinti vien šventais laikomi akmenys” (Vaitkevičius V, „Žmonės, pavirtę akmenimis”, Liaudies kultūra, 1996, nr. 5, p. 27). Konkrečiai apie Žemaitijoje žinomus šventus akmenis žr. pastarojo autoriaus knygą: Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija, Vilnius, 1998.

13 Žr.: Smulkioji lietuvių tautosaka XVII-XVIII a.: priežodžiai, patarlės, mįslės l Paruošė Jurgis Lebedys, Vilnius, 1956, p. 87; taip pat: Patarlės ir priežodžiai l Rinkinį paruošė K. Grigas, Vilnius, 1958, p. 162; Lietuvių patarlės ir priežodžiai / Parengė Kazys Grigas ir kiti, Vilnius, 2000, t. l, p. 142: Nr. 296; LKŽ XIII 614. Priežodis – iš Jono Brodovskio žodyno (Mažoji Lietuva, XVII ar XVIII a.). Kazio Grigo žodžiais, tai „Brodovskio niekaip nepaaiškintas posakis. Jokiuose šaltiniuose kito tokio pat ar bent panašaus frazeologizmo nerandame. Belieka spėlioti, kad tai vaizdinga užuomina apie skirtingo temperamento žmones – ramų, sunkiai išjudinamą ir jo priešingybę nenuoramą” (Grigas K., „Regioninio išskirtinumo žymės lietuvininkų smulkiojoje tautosakoje”, in Tautosakos darbai, Vilnius, t. V(XII), 1996, p. 65). Žinomi ir kitų tautų atitikmenys, pvz., vokiečių Der Stein steht, das Wasser rinnt ‘Akmuo stovi, vanduo bėga’; rusų Камень стояч, вода бегуча ‘Akmuo stovus, vanduo bėgus’ (Lietuvių patarlės ir priežodžiai 713, 812). Kad ir koks būtų šio priežodžio vartojimo psichologinis kontekstas, jo pirminė prasmė akivaizdi. Į priežodį atkreipęs dėmesį N. Vėlius irgi pastebi, jog čia stovumo – judrumo atžvilgiu akmuo priešinamas su vandeniu, ir dar nurodo atitinkamos prasmės mįslę: Vienas sako: pagulėsiu, / Kitas sako: pakrutėsiu, / Trečias sako: pabėgėsiu; atsakymas – akmuo, žolė, vanduo (Vėlius N., Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis: folklorinio velnio analizė, Vilnius, 1987, p. 67). Plg. juoba variantą iš Kazimiero Saulio veikalo „Juodžiūnų tarmė”: Vienas sako: – Bėkim, bėkim – antras sako: – Čia stovėkim – trečias sako: – Čia linguokim (upė, akmuo, nendrė) (Stundžienė B. Smulkioji tautosaka Kazimiero Šaulio veikale Juodžiūnų tarmė, in Tautosakos darbai, t. II(IX), Vilnius, 1993, p. 170. – Kalba mano subendrinta). Iš čia visas akmens – upės, versmės, vandens srauto, tėkmės priešpriešos simbolizmas, apie kurį žr. toliau.

14 Славянские древности: Этнолингвистический словарь в пяти томах /Под редакцией Н. И. Толстого, Москва, 1995, т. I , с. 451.

15 Žemės atmintis 97. Daugiau apie padavimus didesnius akmenis esant suakmenėjusius žmones žr. minėtą V. Vaitkevičiaus straipsnį „Žmonės, pavirtę akmenimis” (p. 24-29) ir kitą tuo pat pavadinimu: Vaitkevičius V, „Žmonės, pavirtę akmenimis”, Liaudies kultūra,1996, nr. 5, p. 20-31.

16 Cirlot J. E., A Dictionary of Symbols, London, 1996, p. 253.

17 Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės l Parengė Broņislava Kerbelytė, Vilnius, 1981, p. 295, plg. p. 56.

18 Lietuvių patarlės ir priežodžiai 148: Nr. 319 ir p. 147: Nr. 311; taip pat LKŽ I 79, 83; XIV 866.

19 Фасмер 50, 51; Vries J., de. Altnordisches etymologisches Wцrterbuch, Leiden: E. J. Brill, 1962, S. 342-343.

20 LKŹ XX 426, 427, 436-438; Fraenkel 1303; Sabaliauskas 214; toliau žr. Būga 327, 688; Фасмер II 63 ir kt.

21 Фасмер 362; žr. Даль E.,Толковый словарь живого великорусского языка, Москва, 1981, т. II, с. 101.

22 Frisk H., Heidelberg, 1970, Bd II, S. 722-723; Pokorny 927; žr.: Karulis 372; TŽŽ 453, 454; Древнегреческо-русский словарь I Составил И. X. Дворецкий, Москва, 1958, с. 247, 1479, 1483.

23 Franz 108. Prisiminkime Vydūno pavyzdį: „Sąmoningumas įvairiu būdu pildo ir apstabina nesąmoningumą, tai esti suteikia jam lytį”.

24 Bartas R., Teksto malonumas, Vilnius, 1991, p. 129.

25 Ming-Dao D., 365 Dao įžvalgos kasdienai, Kaunas, 2000, p. 64, 122, 145, 163.

26 Cit. iš: Абаев H. В., Чань-буддизм и культурно-психологические традиции в средневековом Китае, Новосибирск, 1989, р. 187. Keletą žodžių galima pridurti apie „atramos nebuvimą”. Toliau tame pačiame tekste „Didysis Mokytojas” sako: „Jūsų pačių vidinė prigimtis yra be trūkumų, nepasiduoda nerimui, nėra apniaukta neišmanymo, kiekviena jūsų mintis švyti išmintimi ir visuomet išlieka nesuvaržyta daiktų požymių. Kam gi dar į kažką remtis? Savoji prigimtis pasireiškia netikėtai, o netikėtumo praktika neturi nuoseklių pakopų, todėl ji n e s i r e m i a nė į ką'” (ten pat). Kitame, IX-X a., kinų čanbudizmo tekste panašiai sakoma: „Tėra Keleivis, n e t u r i n t i s atramos, kuris dabar klausosi mano Mokymo, – tatai jis yra visų Budų motina, nes Buda gimsta iš a t r a m o s nebuvimo. […] Mokiniai, kurie to nesupranta, r e m i a s i į vardus bei posakius” (ten pat 233), kaip kad dabar, beje, elgiamės mes. Tačiau „jums, šiuolaikiniams mokiniams, besimokantiems Kelio, reikia įgyti pasitikėjimo savimi. Neieškokite nieko už savęs! Jeigu iš nepasitikėjimo savimi ieškosite ko nors už savęs, r e m d a m i e s i išorinėmis aplinkybėmis, niekad neįstengsite išsilaisvinti nuo prisirišimo prie pasaulietiškų aistrų bei priklausomybės nuo objektyvių sąlygų, niekad nesugebėsite atskirti tiesos nuo netiesos” (ten pat 235). Kadangi budizmas, šiaip ar taip, išsirutuliojo vedų kultūros terpėje, tai tokių pažiūrų užuomazgas galima įžvelgti jau „Rigvedoje”, būtent RV 1.116.5, kur apie kelių ir kelionių dievus dvynius Ašvinius sakoma: „Jūs elgėtės kaip didvyriai jūroje, kur n ė r a į ką a t s i r e m t i , ant ko atsistoti, ko nusitverti” (Ригведа. Мандалы I-IV 141). Čia, žinoma, reikia turėti galvoje lietuvių stabo atitikmenį šen. indų stambha- reikšme ‘ramstis’, veiksmažodžio stabhnуti ‘remiami)’ šaknies. Kita vertus, tokios dvasinio išsilaisvinimo sampratos universalumą, archetipiškumą liudija, pavyzdžiui, vakarietis krikščionis Mokytojas Eckhartas, pasak kurio, „ištikimasis Dievas dažnai leidžia, kad jo draugai pasiduotų silpnumui, tik todėl, jog pašalintų bet kokią a t s p a r ą , ant kurios jie galėtų palinkti ar į ją a t s i r e m t i”, nes „kaip tik tai mūsų Viešpats ir nori iš jo atimti, kad tik Jis vienas būtų jam ramstis ir atspara” (Eckhart J., Traktatai ir pamokslai, Vilnius, 1998, p. 43). Taikli polinkio į „dvasinę stabmeldystę” analizė.

27 Tarthang, Tulku, Time, Space, and Knowledge, Dharma Publishing, 1977, p. 32,

28 Guenther H. V, Trungpa Gh., The Dawn of Tantra, Berkeley & London, 1975, ρ. 54, 58. Apskritai iniciacijos prasmė, šiuolaikinės kultūrinės antropologijos požiūriu, – nuleisti neofitą „į savotišką žmogiškąją prima materia, neturinčią jokios apibrėžtos formos” (Turner V, The Ritual Process: Structure and Anti-Structure, Cornell University Press, 1979, p. 170), taigi iš esmės (socialiai ir psichologiškai) „ištirpdyti” jį.

29 Trungpa Ch., Journey Without Goal: The Tantric Wisdom of the Buddha, Prajnā Press, 1981, p. 9.

30 Guenther H. V, The Tantric View of Life, Berkeley and London, 1972, p. 54.

31 Sunku susilaikyti neprisiminus čia lydyto sviesto aukos ghrta-, pagrindinės aukos „Rigvedoje”, savo ruožtu turtingos simbolinių sąsajų. Pavyzdžiui, RV IV.58.1: „Koks yra slaptasis lydyto sviesto (ghrta-) vardas? Dievų kalba, nemirtingumo bamba” (Ригведа. Мандалы I-IV 421). Rusiškai ghrta- čia verčiamas plačios reikšmės žodžiu жир ‘riebalai’, bet plg. vertėjos Tatjanos Jelizarenkovos paaiškinimą: „Riebalai, arba lydytas sviestas (ghrta-), šiame himne traktuojamas mistiškai. Jis pasireiškia ne tik kaip aukojamoji substancija – sviestas, liejamas į aukurą, bet ir tapatinamas […] su poetine kalba, kuria kreipiamasi į dievus. Taigi riebalai įkūnija įvairius aukojimo dievams aspektus” (ten pat 756). Apskritai „slaptasis vardas” vedose „atspindi slaptą dalyko esmę, šiuo atveju – mistinę riebalų tapatybę su poetine kalba” (ten pat 757). Plg. dar RV II.27.1: „Šias dainas, plūduriuojančias lydytam svieste, liežuviu aš aukoju Aditjams, iš senų senovės karaliams” (ten pat 267) bei pan. Taigi budistiniame žmogaus sąmonės palyginime su tirpstančiu, besilydančiu sviestu galima įžvelgti seną tradiciją: dvasiniu, ar „ezoteriniu”, požiūriu, tikroji auka visuomet yra vidinė auka, šiuo atveju – būtent sąmonės atitirpimas, laisvas „minčių srauto” pasiliejimas.

32 Sogyal, Rinpoche, Essential Advice on the Practice of Meditation 26, 13, 17.

33 Eliade M., From Primitives to Zen: A Thematic Sourcebook ofthe History of Religions.

San Francisco, New York, etc.: Harper & R, 1977, Nr. 110. A. Uždavinio lietuviškai išversta „aš neužtvėriau kelio vandeniui” (Uždavinys A., Egipto mirusiųjų knyga J. Kneitos firma „Ramduva”, 2003, p. 216).

34 McNiff Sh., Art дs Mediane, Boston & London, 1992, p. 54.

35 Atitinkamai: Jung C. G., Symbols of Transformation, Princeton University Press, 1990, p. 170 ir Юнг К. Г., Психология переноса, Статьи, Москва: Рефл-Бук, 1997, с. 37.

36 Цивьян Т. В., Движение и путь в балканской модели мира: Исследования по структуре текста, Москва, 1999, с. 327 ir 174.

37 Lietuvių kalboje – gal net etimologiškai, plačiau apie tai žr.: Razauskas D., Ryto ratų ritimai: Pagrindinio kosmologinio modelio rekonstrukcija su etimologiniais priedainiais, Vilnius, 2000, p. 113-114.

38 Beresnevičius G., „Sielos fenomenologijos įvadas”, in Lietuvos kultūros tyrinėjimai l, Vilnius, 1995, p. 103; žr. Иванов Вяч. Вс., «Реконструкция структуры символики и семантики индоевропейского погребального обряда», in Исследования в области балто-славянской духовной культуры: Погребальный обряд, Москва: Наука, 1990, с. 7-8.

39 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, I; Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos l Sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius, 1996, p. 207-208.

40 Woodroffe J., The Serpent Power: Two works on Laya-Yoga, trans, from the Sanskrit, with introd. and comm., 1918; Madras: Ganesh & Co., 1992, p. 183.

41 Ten pat 194, 195, 255. Arba „kai individuali šakti, pasireiškianti kaip individo psichika (JĪOŪ-), s u s i l i e j a su Aukščiausiojo Šivos sąmone, pasaulis šiam individui i š t i r p s t a , ir jis pasiekia Išsivadavimą (mukti-)” (ten pat 246).

42 Karulis 492; Этимологический словарь славянских языков. Праславянский лексический фонд! Под ред. Акад. РАН О. Н. Трубачева, т. XV, Москва, 1988, с. 159; žr. Mažiulis V. Vilnius, 1996, t. III, p. 17-18.

43 LKŽ VII 247-248.

44 Иванов Вяч. Be., Топоров B. H., Исследования в области славянских древностей, Москва, 1974, с. 5, 96 ir ištisai. Lietuviškai žr. Vėlius N., Chtoniškasis… 134-135; Laurinkienė N., Senovės lietuvių dievas Perkūnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose, Vilnius, 1996, p. 20.

45 Толстой H. И., «Из заметок по славянской демонологии: 1. Откуда дьяволы разные?», in Материалы всесоюзного симпозиума по вторичным моделирующим системам I (5), Тарту, 1974, с. 30.

46 Юнг 21.

47 Teikas par Dievu. Izlase, Rīga: Latviešu folkloras krātuves izdevums, 1929, p. 9, 10. Užuominų esama ir lietuvių tautosakoje, pavyzdžiui, sakmėje iš Utenos krašto: Kai šventino žemę, velnias, bijodamas švęsto vandens, kūrė laukais. Bėgdamas atsispyrė akmens ir paliko pėdą, nes akmenys tada dar buvo minkšti (Utenos krašto sakmės / Parengė Leonora Buičenkienė, konsultavo Broņislava Kerbelytė, Utena, 1999, 101).

48 Ригведа. Мандалы IX-X ł Изд. Подг. Т. Я. Елизаренкова, Москва, 1999, с. 269. Panašiai giesmėje 1.33.12 „Indra sutriuškino Ilibišos užkietėjimą (drlha-)” (Ригведа. Мандалы I-IV 43; Aufrecht I 26), kur drlha-, pirmine forma drdha- ‘ tvirtas, kietas’, veiksmažodžio drhyate ‘(su)kietėja, diržta’ šaknies, galiausiai yra tiesiog bendrašaknis su lietuvių diržu ‘kietėti, standėti’ (Mayrhofer M., Heidelberg, 1963, Bd II, S. 59, 61-62; Monier-Williams 490; Pokorny 254; plg. Sabaliauskas 56, 164), taigi priklauso tam pačiam semantiniam laukui.

49 Lietuviškas vertimas Vyčio Vidūno, cit. iš Laurinkienė 108; originalą žr. Aufrecht 185; rusiškai žr. Иванов, Топоров 95-96; Ригведа. Мандалы I-IV 249.

50 Aufrecht 175; Ригведа. Мандалы I-IV 236.

51 Žr.: Fraenkel 5, 1158-1159; Mayrhofer M., Heidelberg, 1956, Bd I, S. 18, 60; Monier-Williams 5, 114; Pokorny 19, 293; Sabaliauskas 45, 52 bei daug kur kitur.

52 Laurinkienė 107-108. Šiaip jau dėl to negali būti jokių abejonių. Štai vienoje sakmėje: Šventas Jurgis jojo, ir po arklio kojų žybtelėjo ugnis. Žmonės ėjo žiūrėti, kas yra. Rado titnagą, pradėjo į kits kitą skelti – ir pradėjo žybčioti. Ir vadino titnagą švento Jurgio pėda. Paskui visi jį skėlė ir gavo ugnį (Kaip atsirado žemė: Lietuvių etiologinės sakmės / Sudarė ir parengė Norbertas Vėlius, Vilnius, 1986, p. 35). Š v. Jurgis – irgi žinomas krikščioniškasis Perkūno įpėdinis. Kitoje sakmėje, iš M. Davainio-Silvestraičio rinkimo, sakoma, jog Dievas, turėdamas rankoje savo skiltuvus su titnagu, kiek kartų užgavo į titnagą, tiek sykių stojosi kibirkštis, o pats M. Davainis-Silvestraitis tiesiai paaiškina: Turėt, čia yra kalba apei Perkūną, kuris, pagal kalbos žmonių, iš titnago skeliąs ugnį ir iš to žaibai esą (Pasakos, sakmės, oracijos / Surinko M. Davainis-Silvestraitis, Vilnius, 1973, p. 164, 386). Plačiau apie tai, įtraukiant ir slavų duomenis, dar žr. Иванов, Топоров 85-96.

53 Teikas par Dievu 19.

54 Žr. Vėlius N., Senovės baltų pasaulėžiūra: Struktūros bruožai, Vilnius, 1983, p. 31; Šlekonytė J., „Akmens funkcijos tautosakoje”, in Darbai ir dienos: actą et commenta tiones universitatis Vytauti Magni, [Kaunas] nr. 6(15), 1998, 183-184.

55 Daukantas S., Žemaičių tautosaka, II: Pasakos, patarlės, mįslės / Parengė K. Aleksynas, K. Grigas, L. Sauka, Vilnius, 1984, p. 214.

56 Tarp kitko, senovės graikai savo pirmųjų akmeninių šventyklų, kurių tolimas atspindys yra ir mūsų Katedra, frontonus, kaip dievybės epifanijos vietą, neretai palikdavo tuščius [žr. Молок Д. Ю., ≪Фронтоны олимпийского храма (Проблема формальной смысловой симметрии)≫, in Балканские древности: Балканские чтения L, Москва, 1991, с. 72], taip, matyt, vengdami stangdinti, „stabinti” savo dievų į akmeninius atvaizdus.

57 Panašiai musulmonams VII a. užkariavus Iraną ir įvedus islamą, „vietoj švenčių su įvairiomis džiugiomis apeigomis tapo įprastos penktadieninės pamaldos, ir pamokslai mečetėje veidu į akmeninę kyblą – vietoj ryškiai liepsnojančios ugnies” (Бойс M., Зороастрийцы: верования и обычаи, Санкт-Петербург, 2003, с. 219).

58 Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai, Vilnius, 1980, p. 64.

59 Keith А. В., The Religion and Philosophy of the Veda and Upanishads, London, 1925; Delhi, 1989, p. 155.

60 Aufrecht 236; žr. Ригведа. Мандалы I-IV 311. Juoba kad -r žodžio sūnur gale čia atsiranda iš -s tik dėl garsų kaitos žodžių sandūroje, vadinamųjų „sandhi”, taisyklių, ir pirminis žodžio vienaskaitos vardininko pavidalas yra tiesiog sūnus. Šia proga galima pažymėti, jog ir lietuvių kalboje ugnis gali būti laikomas v y r i š k o s i o s giminės žodžiu, kaip kad paliudyta, pavyzdžiui, Zieteloje (žr. LKŽ XVII 381).

61 Plg. šiuo atžvilgiu daoistų požiūrį, pasak kurio, „jeigu žmogus ims melstis uolai iš visos širdies, net uola atgis” (Ming-Dao 1).

62 Metford JCJ., Dictionary of Christian Lore and Legend, London: Thames and Hudson, 1983, p. 213.

63 Кэмпбелл Дж., Герой с тысячью лицами, Москва: София, 1997, с. 250, 328.

Dainius RAZAUSKAS

STIFFENED CONSCIOUSNESS: THE CONCEPT OF INNER
IDOLATRY ACCORDING TO THE SEMANTICS OF THE
LITHUANIAN WORD STABAS ‘IDOL’

Key words: idolatry, idol, stiffened consciousness

The article deals with th semantic connotations of th Lith. Stabas ‘idol’ based on its etymology. Firstly, its original meaning was ‘post, pole’, and the word is directly connected with the Lettish stabs ‘post, pole’, Germ. Stab, Eng. Staff etc. primitive idols being the carved pôles. But the word is also directly connected with the Old Prussian stabis (*stabas) ‘stone’, and as the stone idols are widely known too, the original meaning of the Lith. stabas might also be ‘stone’. Furthermore, Lith. stabas also mean ‘paralysis, stiffness’ and is directly connected with such verbs as Lith. stabinti, stabyti, stabdyti ‘(make) stop, stem’. Anyway, the ground root of all of the mentioned words is 1-Е *steb(h)- which, among others, has the meanings ‘stem (anhalten)’ and ‘make stif f, stif f en (versteifen)’; in the Latin definition by Kazys Būga, ‘immobile fieri’. It iš to be noted that the original meaning of the Baltie * stabas, according to Vytautas Mažiulis, was namely ‘stiffness, hardness’.

Now, the psychological semantics of stiffness and hardness iš well known; cf., for instance, the notion of hardened heart etc. Then, the symbolic image of pétrification is well attested in mythology and folklore. The image of fire concealed in the stone by the Devil known in Baltie folklore may be reckoned in here too. AU this may be considered as indicating the psychological and spiritual sensé of idolatry, a peculiar ‘inner idolatry’ corresponding to the idea of stiffened consciousness.

Finally, some ‘religiosophic’ connotations of this idea may be observed. For instance, the stone relief of the holy fire worshipped by some biblical figures on the pediment of Vilnius Cathedral erected in the place of an ancient pré-Christian temple where formerly the live holy fire was worshipped.

RYTAI-VAKARAI: Kultūros, filosofijos ir meno institutas
KOMPARATYVISTINĖS
STUDIJOS V
224-244 p.