Tikėjimai metempsichoze … lietuvių pasaulėžiūroje (2 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos „Dausos”)

Tikėjimai metempsichoze … lietuvių pasaulėžiūroje (2 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos „Dausos”)

Gintaras Beresnevičius

 

(2 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos „Dausos”)

 

2. Tikėjimai metempsichoze senojoje lietuvių pasaulėžiūroje

 

Kiek galima spręsti, tikėjimas metempsichoze, pomirtine žmogaus gyvenimo tąsa šiame pasaulyje (Wundt, 1923, 396), yra bene archaiškiausias pomirtinio žmogaus likimo įsivaizdavimas. Šiame darbe, remiantis K. G. Jungo nusakymu, metempsichozė bus suprantama kaip mirusio žmogaus gyvenimo tąsa, jo sielai perėjus į kitus gamtos kūnus – augalus, gyvūnus ir pan. Pomirtinis perėjimas į vien tik žmonių kūnus – atskiras metempsichozės atvejis, K. G. Jungo apibūdinamas reinkarnacijos terminu (Jung, 1976, 128-129) -bus nagrinėjamas vėliau.

Paprastai tikėjimas mirusiųjų sielų persikūnijimu priskiriamas animistinėms idėjoms, arba manoma, kad jis kyla iš totemistinės pasaulėžiūros (Жуковская, 1977, 149). Šiuo atveju tektų geriau apmąstyti pačią totemizmo idėją; „gyvūnų ir medžių garbinimas” senosiose tautose, turint omenyje tikėjimą sielų persikūnijimu, turėtų būti suprantamas ne vien kaip konkretaus totemo adoravimas nežinia dėl kokių priežasčių – tektų kalbėti ir apie protėvių, turėjusių gyvūnų pavidalus, kultą. Taip netgi tarybinėje literatūroje, analizuojant totemistinio kulto rytų slavuose problemą, prieinama išvados, kad, galimas dalykas, čia dažnai sutinkama totemizmo transformacija į protėvių-gyvūnų kultą (Кривошеее, 1988,7). Šiame darbe į totemistinę teoriją nebus gilinamasi: bus aptariami tik faktai, susiję su tikėjimu į sielų persikūnijimą; kiek tai telpa ar netelpa į tradicinę totemizmo apibrėžimą – atskiras klausimas.

Tikėjimai sielų keliavimu apskritai (tiek metempsichoze, tiek reinkarnacija) būdingi jau primityviausiomis sąlygomis gyvenančioms tautoms – taip mirusiųjų persikūnijimu į naujai gimstančius žmones tiki Australijos aborigenai (Жуковская, 1977,1449). Daugelyje tokių tautų tikėjimas, kad po mirties žmogaus siela įeina į moters kūną, ir taip gimsta vaikas, apskritai paaiškina, kodėl gimsta žmonės (Glasenapp, 1986, 1638). Tokių civilizacijos nepaveiktų tautų tikėjimas metempsichoze rodytų, kad mėginimas mokymus apie sielų keliavimą vertinti vien kaip indų ar graikų filosofines spekuliacijas (Wundt, 1923, 396) nėra pagrįstas. Pirmoji senovės tauta, neabejotinai tikėjusi sielų keliavimu -senieji egiptiečiai (Falke, 1913,11). Indijoje tikėjimas metempsichoze aptinkamas Upanišadose (800 m. pr. Kr.). Maždaug tuo pat metu per orfikus šis tikėjimas ima plisti tarp graikų; galbūt vėliau pitagoriečių ir Platono išvystytai filosofinei teorijai apie sielų keliavimą turėjo įtakos trakai (Glasenapp, 1986, 1638). Tikėjimai reinkarnacija paplitę įvairiose tradicijose – nuo ezoterinių mokymų iki tam tikrų islamo atmainų, visų pirma šiituose.

Kol kas bus apsistota ties tikėjimu metempsichoze.

Senųjų tautų sąmonėje gyvenęs pomirtinio žmogaus virtimo gyvūnu ar augalu įvaizdis šiandien mus šokiruoja. Krikščioniškoji pasaulėžiūra bei kultūra desakralizavo gyvąją gamtą, ir pastaroji tapo laisvos žmogaus veiklos arena. Jau Pradžios knygoje aiškiai pasakyta, kad gyvūnai atiduoti žmogui, visiškai ir be jokių išlygų. Jie yra nepalyginamai žemesni už žmogų ir privalo jam tarnauti. Krikščioniškai (ir judėjiškai) tradicijai menamo virtimo gyvūnu įvaizdis yra tiesiog košmariškas (pasitenkinsiu priminęs J. Boscho vizijas ir F. Kafkos „Pavirtimą”).

Antra vertus, neabejotinai žinoma, jog ne tik izoliuotos tautos, bet ir senosios civilizacijos kai kuriems gyvūnams skyrė ypatingą dėmesį; be to, Egipto ir Artimųjų Rytų civilizacijose buvo paplitęs zoomorfizmas ar bent dievai turėjo ryškių gyvūnų bruožų. Tikriausiai tie vaizdiniai buvo archainės pasaulėžiūros reliktai, tačiau tai nė kiek nesumenkina to fakto, kad gyvūnų pavidalais įsivaizduojamų dievų „dieviškumas” nuo to nė kiek nenukentėdavo. Tai liudytų, kad transcendentinių jėgų reiškimasis per gyvūnus archainėse, Artimųjų Rytų ir Egipto civilizacijoms pradžią davusiose kultūrose buvo giliai įsišaknijusi tradicija. Turbūt jos atšvaitus galima įžiūrėti ir tame, kad atskiros tautos sakralizuoja kai kuriuos gyvūnus (lietuviai – žaltį, indai – karvę ir pan.). Pradedant kalbėti apie tikėjimą metempsichoze, reiktų pabrėžti, jog jo šaknys plyti tame archainiame žmonijos sąmonėjimo sluoksnyje, kuriame transcendentinių veiksnių nuojauta objektyvavosi gyvojoje gamtoje. Tai archaiškiausias iš atsekamų žmogaus santykio su transcendentiniais veiksniais modelių. Sunku pasakyti, kodėl žmogus transcendencijos proveržą įžiūrėjo būtent gyvūnuose. Tam reikalingos atskiros studijos. Tačiau neabejotina, jog tokios pasaulėregos rėmuose žmogaus virtimo gyvūnu galimybė nebuvo vaizduojamasi neigiamai. Jei viename ar kitame gyvūne įžiūrėta dievybė, pomirtinis žmogaus virtimas tuo gyvūnu galėjo būti suprantamas kaip maksimalus įmanomas priartėjimas prie transcendentinio veiksnio, emociškai atitinkančio mūsų pomirtinės palaimos viziją.

Ide. protautėje sielos persikūnijimo samprata turėjo atsirasti labai anksti, o gal netgi atiteko jai kaip bendražmogiškų pirmapradžių įvaizdžių paveldas. L. von Schroederis sielos keliavimo įvaizdį kildina tiesiog iš įsivaizdavimo, jog nemateriali mirusiojo siela gali įeiti į gyvūnus, paukščius, vabzdžius (Schroeder, 1923 I, 75), beje, tą galima aiškinti ir kitaip – kaip tikėjimo metempsichoze sąlygotą sielos, kaip paukštelio, vabzdžio ir pan., vaizdinį. Ide. protautės tikėjimą metempsichoze gali patvirtinti ir pastaraisiais dešimtmečiais rekonstruojamas kadaise ide. protautei žinotas mirusiųjų, kaip pievoje besiganančių gyvulių, vaizdinys (žr. Puhvel, 1969; Puhvel, 1969/1; Иванов, Топоров, 1973, 168-169; Иванов, Топоров, 1973/1, 46; Ivanov, Toporov, 1973, 16-23; Иванов, Топоров, 1987 I, 154; Иванов, Топоров, 1987 I, 228-229; Гамкрелидзе, Иванов, 1984 II, 823-824; Vėlius, 1979, 97; Vėlius, 1981, 146-147; Vėlius, 1983, 142; Vėlius, 1987, 167-190 ir kt.). Ženklus, galimus interpretuoti kaip metempsichozės šifrus, tyrinėtojai įžiūri keltų kultūroje dar Halštato laikotarpiu (Herm, 1988. 190). Europos tautos tikėjo metempsichoze nuo senų laikų, ir istoriniuose šaltiniuose šis tikėjimas sutinkamas jau išsikvėpęs, pasiekęs nuosmukį. Vis dėlto jo liekanos liudija, kad Europos tautos sielų persikūnijimu tikėjo panašiai. Lietuvių tikėjimas, kad medis gali tapti laikinu mirusiojo vėlės prieglobsčiu, arba kad mirusysis gali virsti medžiu, sutinkamas pas germanus, kurie irgi žinojo išskirtinį medžiuose įsikūnijančių mirusiųjų požymį – paprastai tai nekalti žmonės arba tie, kurie pereina į medžius prakeikti (Mannhardt, 1904,39-44).

Pereinant prie lietuvių tikėjimo metempsichoze, reikia kiek apsistoti ties viena teorine problema: ar žmogaus virtimas į gyvūną ar augalą aiškintinas kaip metamorfozė (žmogaus perėjimas gyventi į kitą kūną savo gyvenimo ribose, nemirus, kaip kad vilkolakystė ar raganų persivertimai), ar kaip metempsichozė (žmogaus sielos perėjimas į kitą kūną po mirties). Įvairius persivertimus kaip tikėjimą metempsichoze aiškina T. Narbutas (Narbutt, ,1835, 382-383), J. Šliūpas (Šliūpas, 1932, 107), Z. Ivinskis (Ivinskis, 1976, 142). Tuo metu L. A. Jucevičius etiologinėse sakmėse minimus persivertimus aiškina kaip metamorfozes (Jucevičius, 1959, 94, plg. 93-127), P. Kukolnikas lietuvių pasaką Eglė Žalčių karalienė” laiko lietuvių tikėjimo metamorfozėmis iliustracija (Кукольник, 1854, 70). Atsargiai tarp šių terminų laviruoja J. Basanavičius (Basanavičius, 1903, LI\ -LV). Išties klausimas sudėtingas, nes dažnai sunku išskirti, ar žmogus persivertė į augalą ar gyvūną dėl išorinės priežasties – burtų, raganavimo, prakeikimo, ar jo vėlė perėjo į kitą kūną po mirties. Matyt, reikia analizuoti kiekvieną atvejį. Dažnai susiduriama su aiškiomis metamorfozėmis: todėl vilkolakystės, prakeikimų, raganų persivertimų atvejai nebus nagrinėjami. Tokiuose virtimuose galima įžiūrėti ir tikėjimo metempsichoze atšvaitus, regis, tikėjimas metamorfozėmis gali rastis ten ir tada, kur ir kada tikima pomirtiniu žmogaus perėjimu į kitus kūnus. Tačiau ties metamorfozės-metempsichozės santykiu nebus apsistota, kadangi dažnai pasirodys aiškūs perėjimai į kitą kūną po mirties.

 

Mirusieji medžiuose, augaluose

 

Lietuvių tautosakoje nesyk teigiama, jog po mirties žmogaus vėlė (dūšia) apsigyvena medyje (BMIL 106; SŠLS 250; BLV 27). Girgždant medžiui, sakoma, kad tai skundžiasi už nuodėmes kenčianti mirusiojo dūšia (BMIL 107-109; Jucevičius, 1959,166). Paprastai aiškinama, jog tai atgailaujančios sielos, prašančios už jas pasimelsti. Mus pasiekusiuose užrašymuose medžiuose esančios mirusiųjų vėlės tapatinamos su skaistykloje kenčiančiomis sielomis. Jų vargai nėra amžini. Sakoma, jog Dievui paskyrus atgailą medyje ar gyvulyje gyventi, mirusysis turi tol kentėti, kol Dievas išlaisvins (BMIL, 107). Pastebėta, kad tokios atgailaujančios sielos netapatinamos su pasmerktais mirusiaisiais – buvojimas medžiuose sukrikščionintoje pasaulėžiūroje niekuomet nereikš pragaro bausmės. Tokie mirusieji dar turi viltį, ir už juos siūloma pasimelsti: „Pakalbėkit poterėlius — Užu tas dūšeles, /Kurios laipioja po pušeles” (LTV 815; plg. Šliavas, 1985, 137), „…kurios vaikšto po pušeles” (LTR 336/312/). Tačiau atgailaujančios medžiuose sielos jau gan vėlyvas vaizdinys. Čia numanoma nemirtinga žmogaus siela, kuri, atbuvusi kurį laiką medyje, išeis ten, kur jai skirta. Daug archaiškesnis pomirtinio žmogaus virtimo medžiu vaizdinys. ( medį virsta labai vaisinga moteris, vardu Blendis ar Blindė (Jucevičius, 1959, 1

Komentarai išjungti.