LHPA

Straipsnio objektas – užuominos apie reinkarnaciją lietuvių (baltų) mitologiniuose šaltiniuose įvairių kitų senųjų pasaulio tradicijų kontekste, o kartu pati reinkarnacijos idėja ir jos santykis su krikščioniškaisiais skaistyklos bei vienkartinio, galutinio Išganymo vaizdiniais. Tikslas – parodyti reinkarnacijos idėją esant universalią, archetipinę ir tiesiog išplaukiant iš visuotinių gamtos bei žmogaus būties ciklų simbolikos, taip pat, svarbiausia, iš esmės neprieštaraujant ne mažiau archajiškiems bei universaliems vaizdiniams apie vienkartini, galutini Išsivadavimą. Lyginant [vairių šaltinių duomenis, žinoma, remtasi lyginamuoju metodu. Išvada – tai siūlomas reinkarnacijos ir vienkartinio, galutinio Išsivadavimo alternatyvos sprendimas, pastarąjį suvokiant būtent kaip išsivadavimą iš reinkarnacijos ciklų, struktūriškai prilygstančių tarpiniam skaistyklos lygmeniui tarp „pragaro” ir „rojaus”.

Vengdamas pernelyg išsiplėsti bei nukrypti per toli į šalį, straipsnyje „Liaudies kultūra” apėjau vieną įdomią ir šiaip jau gana reikšmingą su liaudies kultūra susijusią temą. Tačiau atsitiktinio sutapimo dėka – arba lemties valia – šalia atsidūrė Nijolės Laurinkienė straipsnis „Laumės likimas”, iš esmės nagrinėjantis tą pačią mano apeitąją temą. Belieka tad „sudurti galus”, t.y. atskleisti giluminius abiejuose straipsniuose gvildenamų dalykų ryšius ir šitaip išpildyti atsitiktinio sutapimo užuomina išreikštą lemties valią.
Perkūno pirtis

Minėtame savo straipsnyje mėginau parodyti, jog kultūra (lot. cultūra), kaip ir kultas (lot. cultus), tiek etimologiškai, tiek semantiškai (būtent kaip religinis „kultas” ar apeigos) syja su javų kūlimu kluone (lat. kuls ‘kluonas’ < kult 'kulti'), jaujoje ar pirtyje. Savo ruožtu jam - kaip sėklos iš-valymui iš varpų bei pelų - simboliškai prilygsta žmonių perimasis pirtyje - kaip apsivalymas nuo nešvarumų, o dvasiniame ar, tarkim, „ezoteriniame" lygmeny - ir žmogaus sielos išsivadavimas - kaip jos nuskaistinimas, t.y. ap(si)valymas nuo „žemiškumo" apnašų (plg. čia ir skaistyklos įvaizdį). Kad pirtis senovėje kartu buvo ir šventykla, straipsnyje cituoti autoriai nepalieka jokių abejonių. Negana to, bendrašakniais su liet. pirtis bei perti prūsų kalbos žodžiais pirtin (vns. gal.) beiperoni vadinta net ir krikščionių bažnyčia, jau nė nekalbant apie veiksmažodžio krikštyti reikšmę '3. mušti, perti kailį' (LKŽ VI500) bei apskritai šventinti reikšmę '8. mušti, perti, pliekti' (LKŽ XV 507) ir pan. Tačiau straipsnyje liko neužsiminta apie tai, kas gi, t.y. koks „mitinis personažas", taip sakant, yra tasai „pirties krikštytojas" ar „šventintojas".

„A. Varnas, tiriantis gintaro atsiradimą Lietuvoje vėlesniais laikais, rašo: ‘Galutinai nenustatyti ir IX-XIII a. Lietuvoje buvę gintaro apdirbimo centrai. Kol kas apie tai galima spręsti tik iš randam ų gintarinių dirbinių paplitimo. Daugiausia jų aptinkama pajūrio Lietuvoje. Ypač išsiskiria dabartiniai Kretingos bei Šilutės rajonai ir Palangos miestas. Be abejo, šiose vietose ir reikia ieškoti gintaro apdirbimo centrų, nes jau nuo seno čia gausu gintaro žaliavos, čia susidarė ir senos gintaro apdirbimo tradicijos’.”1 Apie šias senas tradicijas – tik ne apdirbimo, o galimos simbolikos bei apskritai vietos senajame pasaulėvaizdyje – ir pakalbėkime.

Visų pirma, keletas žodžių apie gintaro paplitimo mastą Senajame Pasaulyje. Ne naujiena, jog Lietuvos „gintaras buvo vartojamas ne tik savo poreikiams, bet ir gabenamas į kitas šalis”2. Ir baltų „vakarų arealo gyventojai ne tik rinko, apdirbinėju gintarą, bet ir prekiavo juo. <...> Kalbėdamas apie baltų prekybinius santykius su kitais kraštais mūsų eros pradžioje, Mykolas Michelbertas teigia, kad ‘plačiausiai prekybinius ryšius su Romos imperija palaikė prūsų gentys, kurių teritorijoje buvo daugiausia gintaro’. O iš kitų prūsų sričių išskiria Sembos iškyšulį, per kurį ėjo garsusis ‘gintaro kelias'”3. Užtat „I ir II a. net 5 autoriai – Strabonas, Melą, Pomponijus, Plinijus Vyresnysis, Tacitas ir Ptolemėjas – mini Baltijos jūrą ir gintarą”4. Tačiau ir pirmieji mūsų eros amžiai – anaiptol ne pradžia, o Romos imperija – ne riba. Jau „apie 300 m.pr.m.e. Vidurio Europoje iki Silezijos įsigalėję keltai darė palankią įtaką gintaro prekybai klestėti”, kuri itin suklestėjo „Alpių kraštuose 750-450 m.pr.m.e. iškilus Halštato kultūrai”5. „IX a.pr. m. e. gintaro rasta Artimuosiuose Rytuose. Tigro upės krante aptikta maždaug 20 cm aukščio gintarinė statulėlė, datuotina 885-860 m.pr.m.e. Cheminiu tyrimu nustatyta, kad ji padaryta iš Baltijos gintaro”6. „XVII-XVI a.pr.m.e. daug gintaro pasirodo Mikėnų kultūros kapuose Graikijoje. Karoliai dažniausiai būdavo suploto rutulio formos, skirstikliai su pragręžtomis skylutėmis siūlui įverti. Tokios pat formos gintaro karolių rasta Vyslos žemupio pilkapiuose, Kuršių nerijoje ir kitur Baltijos pajūryje. Dėl Vidurio Europoje ir Graikijoje aptinkamo gintaro baltiškos kilmės nekyla abejonių, nes Baltijos gintaro sudėtis skiriasi nuo kitur randamo gintaro sudėties, <...> Gintaro, atrodo, buvo gaunama tiek daug, kad užteko visai Vidurio Europai ir Mikėnų kultūros sričiai. Intensyvi prekyba su pastarąja truko keturis šimtus metų ar daugiau – nuo XVIII iki XIII a.pr.m.e.”7 Taigi „baltų gintaras anuomet buvo plačiai žinomas ir pasiekdavo tolimas šalis. Jį mini vienas X a.pr.m.e. asirų dantiraštis ir I tūkst. pr. m.e. antikos autoriai, kaip antai Homeras, Heziodas, Herodotas, Pitėjas iš Masilijos ir kt. Jau vėlyvojo neolito ir ypač žalvario epochoje jis buvo plačiai išplitęs po visą Europą ir kai kur Azijoje. II tūkst. pr. m. e. pradžioje ir vėliau gintaro dirbinių aptinkama Graikijoje Mikėnų kultūros kraštuose (rasta H. Šlimano atkastuose XVI-VII a.pr.m.e. kupoliniuose kapuose), Apeninų pusiasalyje (vartojo etruskai ir kt.), Kaukaze, Artimuosiuose Rytuose (pvz., Asirijoje, Babilonijoje, Finikijoje), net Egipte, Vidurinėje Azijoje ir Jenisejaus upės aukštupyje”8. Kaip matome, gintaras kitados buvo žinomas kone visame indoeuropiečių pasaulyje ir net už jo ribų, o tai mums netrukus leis išgirsti, galimas daiktas, tos pačios senosios „gintaro tradicijos” atbalsį viename visai egzotiškame, tačiau iš tos pačios indoeuropiečių dvasinės kultūros kilusiame mokyme. Bet pirma pasiaiškinkime, ką gi iš tikrųjų žmogui reiškė (o nejučia ir tebereiškia) gintaras?

Dr. Audrius Beinorius,
(Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas)

” Dialogo su kitomis kultūromis atsisakius ar jį ignoruojant, Vakarų kultūrai grėstų pavojus nupulti į sterilų provincializmą. Hermeneutika yra Vakarų žmogaus atsakas – vienintelis įmanomas išmintingas atsakas į šiuolaikinės istorijos reikalavimus ir tą faktą, jog Vakarai yra priversti susitikti ir konfrontuoti su ‘kitokiomis’ kultūrinėmis vertybėmis. […] Svarbiausia yra tai, jog ši konfrontacija su ‘kitoniškumu’ padės Vakarų žmogui geriau suprasti save patį.”
(Mircea Eliade) 1

Romantikams Rytai visada yra įkvėpimo šaltinis, senosios išminties šaltinis, gerokai Vakarus pranokstanti unikalių kultūrinių turtų civilizacija, kuri padeda įžvelgti savosios kultūros trūkumus. Kita vertus, pozityvistui Rytai, – tai svetima, baugulį kelianti neįveikiamų slėpinių šalis, ilgam užsnūdusi praeities stingulyje, kol jos skausmingai nepažadino modernistinis Vakarų poveikis. Toks santykio su Rytais ambivalentiškumas atspindi platų stereotipinių vertinimų spektrą, suformavusį gana sudėtingą kultūrų sąveiką istorijos eigoje. Azijos kultūras tyrinėjantys mokslininkai pastaraisiais metais vis labiau suvokia, kad Vakarų diskursai apie Azijos kultūras esmiškai atspindi jėgos santykį tarp Vakarų ir Azijos visuomenių. Postkolonijinėje eroje tampa privalu į šį santykį atsižvelgti su kritišku budrumu. Akivaizdu, kad institucinio orientalizmo atsiradimas, bent jau Anglijoje ir Prancūzijoje, tiesiogiai susijęs su sparčiu kolonializmo plitimu ir kitomis jo dominavimo Azijoje ir Afrikoje formomis. Sistemiškai susipažįstant su tų regionų žmonėmis ir jų kalbomis, buvo siekiama ne tik juos kontroliuoti; kitų civilizacijų pažinimas, kultūrų įvertinimas ir kategorizavimas laidavo, kad patys gyventojai savo civilizacijas pažins vadovaudamiesi Europos mokslo principais. Šitai sudarė puikias galimybes pririšti intelektualinį tų kolonijų elitą prie metropolijų ir XX amžiaus viduryje, žlugus tiesioginiam kolonializmui, padėjo ilgam išsaugoti kultūrinę Europos hegemoniją.

Dr. Audrius Beinorius,
(Vilniaus universiteto Orientalistikos Centras)

sabbadānaĒ dhammadānaĒ jināti
sabbaĒ rasaĒ dhammaraso jināti
sabbaĒ ratiĒ dhammaratī jināti

Omne donum religionis donum vincit,
Omnem dulcedinem religionis dulcedo vincit
Omne gaudium religionis gaudium vincit
(Dhammapada 354)

Dhammapados žavesio paslaptis, matyt, yra ta, kad kiekvienas skaitytojas joje atranda būtent jam artimas ir tarsi kažkur kitur jau girdėtas, skaitytas mintis. Taip yra todėl, kad šiame indų literatūros šedevre iškeliama daug amžinų, visų tikėjimų, tautų ir rasių žmonėms svarbių klausimų, atitinkami atsakymai į kuriuos kartu yra neatsiejami nuo budizmo vertybių pasaulio. Neatsitiktinai – juoba nūdienos mokslininkams rimtai kalbant apie galimą budizmo įtaką ankstyvajai krikščionybei – dažniausiai pabrėžiami Dhammapados etiniai principai ir sąsajos su Naujojo testamento idėjomis. O vienas pirmųjų vakariečių, tyrinėjusių senąją pali literatūrą, danų mokslininkas Victoras Fausböll’as buvo taip susižavėjęs Dhammapados posmais, jog visą tekstą netgi išvertė į lotynų kalbą, taip tarsi pabrėždamas sakralų šio kūrinio svorį ir religinę jo reikšmę.

Kūrinio pavadinimą sudaro du daugiareikšmiai žodžiai. Apie termino dhamma (skr. dharma) reikšmę parašytas ne vienas tomas, kas liudija ypatingą jo svarbą tarp budizmo kategorijų. Destis konkretus kontekstas, jis gali įgyti reikšmes ‘įstatymas’, ‘mokymas’, ‘tiesa’, ‘religija’, ‘dora’, ‘darna’, ‘dėsnis’, ‘doktrina’, ‘reiškinys’, ‘objektas’, ‘požymis’ ir kt. Antras kūrinio pavadinimo dėmuo pada, kaip terminas, irgi gali reikšti ‘posmas’, ‘takas’, ‘vieta’, ‘pėda’, ‘pėdsakas’, ‘pagrindas’, ‘žodis’, ‘priemonė’ ir pan. Todėl esama daug galimų ir, sakytume, netgi lygiaverčių vertimo variantų: „Teisingumo kelias”, „Tiesos žodis”, „Posmai apie Dhammą”, „Mokymo pėdsakai”, „Doros pagrindai” arba, tarkime, netgi – kone išsaugant skambesį – „Darnos pėdos”. Vienintelę teisingą pavadinimo prasmę įšvis vargu ar įmanoma nustatyti.

Dr. Audrius Beinorius,
(Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas)

Dievo galios ar malonės samprata vienu ar kitu pavidalu egzistuoja visose didžiosiose pasaulio religijose. Nors krikščioniškoji teologija malonės sampratos pagrindu bando supriešinti abraomiškasias religijas su Rytų tradicijomis, ne išimtis yra ir Indija, turinti be galo turtingą religinių tradicijų lobyną. Nors klasikinės ortodoksalios daršanos neakcentuoja malonės sampratos, tačiau daugumas indų religinių tradicijų, šaivų, vaišnavų, šaktų, ypač kurios remiasi agamais ir tantromis, pripžįsta, kad dieviškos malonės (anugraha) nužengimas yra esminė tikslo realizavimo sąlyga.

Aiškiausią tekstinį śaktipāta prigimties pagrindimą randame tantrinėje Šaiva tradicijoje, o brandžiausią teologinę jos ekspoziciją – dešimto amžiaus Kašmyro jogo, poeto, mistiko, esteto Abhinavaguptos traktatuose. Jais remdamasis ir pabandysiu glaustai lokalizuoti Dievo galios ar malonės sampratą bei jos raiškos būdus konceptualioje soteriologinėje sādhanos struktūroje. Tai svarbu dar ir dėl tos priežasties, jog teorinė śaktipāta funkcionavimo struktūra padeda geriau pažinti joginės-tantrinės praktikos fenomenologiją bei patyrimines transformacijas.

Sąvoka śaktipāta minima jau nuo 6-7 amžių literatūroje. Tačiau bendrai žvelgiant, brahmaniškoje terpėje ši sąvoka niekad nebuvo plačiai sutinkama. Teologinėje šaivizmo tradicijoje antropomorfinis Šivos pavidalas simbolizuoja beribę, beformę ir niekuo nesąlygotą sąmonę, o daugybę vardų turintis jo moteriškasis aspektas, Devī ar Śakti, simbolizuoja dinaminę, kūrybinę šios absoliučios sąmonės galią. Ikonografiškai Šivos ir Šakti santykis vaizuojamas androgyniška dievybe Ardhanarišvara, o veidrodis (darpaöa) yra idealus vienybės įvairovėje (bhedābheda) simbolis.

Vienas iškiliausių savo laikmečio metafizikos interpretatorių, nuodugniai išmanęs įvairių religijų sakralinius tekstus, Vakarų ir Rytų filosofiją bei mitologiją (vienas mėgstamiausių jo metodų buvo metafizinių principų atskleidimas tradicinio meno simboliais) Ananda Kentish Coomaraswamy gimė Ceilone 1877 metų rugpjūčio 22 dieną. Jis buvo vienintelis Ceilono tamilų advokato Sero Mutu Coomaraswamy‘io bei anglės Elizabeth Clay Beeby vaikas. 1878 m. mažasis Ananda su mama išvyko į Angliją. Seras Mutu – pirmasis indas, Anglijoje įleistas į užeigą bei pirmasis Azijos kontinento atstovas, britų karūnos įšventintas į riterius, – taip ir nebeišvydęs savo šeimos, 1879 m. mirė Ceilone. Išsilavinimą įgijęs Anglijoje, Ananda niekada nepamiršo savo indiškosios kilmės. Ankstyvoji jo interesų sfera buvo gamtos mokslai. Londono universitete įgijęs geologijos ir botanikos bakalauro laipsnį, jis išvyko į Ceiloną, kur 1903-1906 m., būdamas Mineralogijos tyrimų direktoriumi, vadovavo pirmiems šio regiono geologiniams tyrimams, pelniusiems jam daktaro laipsnį. Grįžęs prie savo tautos kultūrinio paveldo, Coomaraswamy‘s aktyviai įsitraukė į Indijos nacionalinio švietimo programą. Ištisa eilė esė šiais klausimais davė pradžią ilgai ir vaisingai humanitarinei mokslinei karjerai. Kaip dalis jo siekiamos atgaivinti kultūros, jį labiausiai domino Indijos menai bei amatai. Intensyvių kelionių po Indiją metu, 1910 m. Coomaraswamy‘iui pavyko sukaupti vieną iš vertingiausių tradicinio meno bei amatų pavyzdžių kolekciją. 1911 m. jis pateikė ją Jungtinei provincijų parodai Alahabade, kurios Meno skyriui jam ir buvo pasiūlyta vadovauti. Šią kolekciją 1917 m., pirmojo Pasaulinio karo metu, Coomaraswamy‘s perkėlė į Bostono Vaizduojamųjų menų muziejų, kur jam buvo patikėta Indų meno kuratoriaus vieta prie Azijos, Islamo ir Artimųjų Rytų menų departamento. Čia jis dirbo iki pat savo mirties 1947 m. rugsėjo 9 d. Mirtis užbėgo už akių paskutiniam A. K. Coomaraswamy‘io troškimui — jis ketino jau 1948 m. mesti viešą kultūrinį bei mokslinį darbą ir pasitraukti į Himalajus.