Aštuntas skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Aštuntas skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Irvin D. Yalom

(Aštuntas skyrius iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

AŠTUNTAS SKYRIUS

PUSĖ PENKIŲ RYTO. Tiburone tamsu, tik aukštai virš San Francisko krantinės stūksančiame name dega ryškios šviesos. Didžiojo Aukso Vartų tilto žibintus temdo tirštas rūkas, tačiau tolumoje mirguliuoja švelnios miesto kontūrų švieselės. Aštuoni nuvargę vyrai sėdi palinkę prie stalo, nekreipdami dėmesio nei į tiltą, nei į rūką, nei į miesto kontūrus; jų akys įsmeigtos į išdalytas kortas.

Lenas, stambus raudonveidis su plačiomis geltonomis petnešomis, papuoštomis žaidimo kauliukais ir kortomis, pranešė:

– Paskutinis ratas.

Dalytojas galėjo rinktis, tad Lenas paprašė septynių kortų: pirmų dviejų užverstų, keturių atverstų ir paskutinės užverstos. Banką pasidalijo du laimėtojai: aukščiausia ir žemiausia ranka.

Šeliui, kurio žmona Norma buvo viena iš Kerolos darbo partnerių, tą vakarą baisiai nesisekė (kaip ir kiekvieną vakarą, bent jau pastaruosius penkis mėnesius), bet jis drąsiai paėmė savo kortas. Šelis buvo dailus tvirtas vyras liūdnomis akimis ir nesveika nugara, bet kupinas neišsenkamo optimizmo. Prieš pažvelgdamas į pirmas dvi savo kortas, Šelis atsistojo ir pasitaisė aplink juosmenį apvyniotą maišelį su ledais. Jaunystėje jis keliaudavo kaip profesionalus tenisininkas ir net dabar, nepaisydamas griežto iškrypusių slankstelių priešinimosi, vis dar kone kasdien bėgiodavo po teniso aikštelę.

Jis paėmė dvi kortas, abi kartu. Būgnų tūzas! Neblogai. Pamažu pažvelgė į antrąją. Būgnų dviakė. Būgnų tūzas ir dviakė! Tobulos kortos! Ar tai įmanoma po tokių nesėkmių? Jis padėjo jas ant stalo, tačiau po kelių sekundžių neatsispyręs vėl pažvelgė. Šelis nepastebėjo, kad kiti žaidėjai į jį smailakiuoja; tas antras meilus jo žvilgsnis buvo vienas jo išdavikų – netikęs sentimentalus įprotis, atskleidžiantis, kokias kortas turi.

Kitos dvi kortos buvo taip pat geros: būgnų penkakė ir keturakė. Šventas Jėzau! Milijono dolerių vertos kortos. Šelis vos neuždainavo: „Dzip-a-dy-du-dai, dzip-a-dy-da, tai bent nuostabi diena.” Būgnų vienakė, dviakė, keturakė ir penkakė – kortos, dėl kurių verta numirti! Galų gale jam nusišypsojo sėkmė. Šelis žinojo, kad taip turi nutikti, jei tik kantriai lauks. Dievaž, jis tikrai kantriai laukė.

Dar yra trys kortos, o viskas, ko jam reikia prie būgnų tūzo, dar vieno būgno, arba trijų būgnų vienodos spalvos eilei – taip jis paimtų didžiąją banko dalį. Bet kurios spalvos žemesnės kortos: triakė, šešakė, net ir septynakė pelnytų mažesniąja banko dalį. Jei jis gautų ir būgną, ir žemesnę kortą, galėtų laimėti ir didžiąją, ir mažąją dalis – visą banką. Šis žaidimas pataisytų jo padėtį, bet visiškai neišgelbėtų; jis prarado dvylika tūkstančių.

Šeliui retai kada sekdavosi gauti geras kortas, dažniausiai jį greitai sužlugdydavo. Nesėkmė! O gal kas kita? Jis išsiduodavo. Pastebėję, kad Šelis jaudinasi: slapčia skaičiuoja banką, stipriau spaudžia prie savęs kortas, stato greičiau nei paprastai, nusisuka nuo priešininko, kad padrąsintų jį daugiau statyti, nemokšiškai stengiasi apsimesti tyrinėjąs aukštas kortas, kai iš tiesų lošia žemomis, kiti partneriai iškart pasiduodavo.

Tačiau šįkart niekas nepadėjo kortų! Visi, regis, jomis džiaugėsi (tai buvo įprasta žaidžiant paskutinį kartą – vyrai taip mėgo lošti, kad norėdavo pasimėgauti kuo ilgiau). Bankas turi būti sklidinas.

Norėdamas sukaupti kuo didesnį banką, Šelis pradėjo statyti nuo trečiosios kortos. Su ketvirtąja korta jis statė šimtą (pirmajame žaidime aukščiausia riba buvo dvidešimt penki doleriai, kituose – šimtas, o per du paskutinius – du šimtai) ir nustebo, kai Lenas pakėlė sumą. Leno atverstos kortos nebuvo ypatingos – du vynai: dviakė ir karalius. Geriausia, ką Lenas galėjo padaryti, tai eiti vynais, iš kurių didžiausias karalius (vynų tūzas gulėjo prieš Harį).

Kelk toliau, Lenai, maldavo Šelis. Prašau, kelk toliau. Dievas siunčia man tavo ėjimą karaliumi! Jis atves iki mano ėjimo būgnų tūzu. Jis vėl pakėlė sumą, ir visi septyni žaidėjai priėmė. Visi septyni – nuostabu! Šelio širdis suplazdėjo tankiau. Jis tuoj išloš didžiulę sumą. Dieve, kaip smagu gyventi! Dieve, kaip jam patinka žaisti pokerį!

Penktoji korta Šelį nuvylė, tai buvo nenaudingas čirvų valetas. Vis vien jo dar laukė dvi kortos. Metas jas atversti. Jis skubiai apsižvalgė – bandė išsiaiškinti galimybes. Keturi būgnai jo rankose ir dar trys ant stalo. Iš viso septyni iš trylikos. Buvo likę šeši būgnai. Puikios galimybės gauti reikiamos spalvos. O paskui dar žemosios kortos. Ant stalo jų buvo visai mažai: daugybė likusių malkoje ir jam dvi kortos dar priklauso.

Šeliui svaigo galva – pernelyg sudėtinga viską tiksliai numatyti, tačiau galimybės puikios. Viskas klostosi jo naudai. Velniop svarstymus – jis eis tolyn, kad ir kas nutiktų. Banke septyni žaidėjai – ir iš kiekvieno jis atgautų po tris su puse dolerio už kiekvieną investuotą. Taip pat puiki proga išlošti visą banką – tuomet už vieną atgautų septynis.

Kita korta buvo čirvų tūzas. Šelis suvirpėjo. Iš tūzų poros jokios naudos. Jis sunerimo. Viskas priklausė nuo paskutinės kortos. Paskutiniame rate buvo atverstos tik dvi žemos kortos ir vienas būgnas; jo galimybės tebebuvo puikios. Jis pastatė didžiausią sumą – du šimtus dolerių. Lenas su Bilu irgi statė. Galima buvo kelti tik tris kartus, ir Šelis pakėlė trečiąjį. Statymą priėmė šeši žaidėjai. Šelis bandė išsiaiškinti, kokios jų kortos. Nė vienas neturėjo labai gerų. Ant stalo tebuvo dvi žemos poros. Kodėl, po velnių, jie priėmė statymą? Negi jo laukia kažkokia bjauri menka staigmena? Šelis bandė slapčia suskaičiuoti banką. Daugybė pinigų! Ko gero, daugiau nei septyni tūkstančiai, o dar likęs vienas statymų ratas.

Išdalijo po paskutinę, septintąją, kortą. Šelis paėmė tris užverstąsias, rūpestingai jas sumaišė, o paskui pamažu vieną atvertė. Tūkstantį kartų buvo matęs taip darant savo tėvą. Kryžių tūzas! Šūdas! Blogiausia korta, kokia tik galėjo pakliūti. Pradėjo keturiais žemais būgnais, o baigė tūzų rinkiniu. Jie buvo nieko verti – dar blogiau nei nieko, nes veikiausiai nelaimės, ir vis dėlto kortos pernelyg geros, kad padėtų. Tos sušiktos kortos! Jis pakliuvo į pinkles; turėjo likti! Jis susilaikė. Lenas, Arnis ir Vilis statė, kėlė, vėl ir vėl kėlė. Tedas su Hariu iškrito. Aštuoni šimtai jam. Ar priimti? Liko penki žaidėjai. Laimėti neįmanoma. Negali būti, kad nė vienas neatmuštų trijų tūzų.

Ir vis dėlto… ir vis dėlto… aukštų kortų nematyti. Juk gali būti, pamanė Šelis, kad visi keturi žaidėjai žaidžia žemomis kortomis! Lenas buvo atvertęs porą triakių; gal jis bando prastumti dvi poras arba tris vienodas kortas? Jis tuo pagarsėjęs. Ne! Pabusk, svaičioto-jau! Pasaugok savo aštuonis šimtus. Nėra galimybių laimėti su trimis tūzais – tikrai bus slaptų spalvų ar eilių. Turi būti. Kodėl, po velnių, jie kelia? Kiek dabar banke? Mažiausiai dvylika tūkstančių, gal net daugiau. Jis galėtų grįžti namo pas Normą kaip laimėtojas.

Reikia tuoj pat atversti kortas – ir sužinoti, kad jo trys tūzai laimėjo. Dieve, jis niekada neatleis sau už tokį nekantrumą. Niekada nebeatgaus pinigų. Po paraliais! Po paraliais! Neliko jokių sumautų galimybių. Pernelyg įsijautė, kad pasitrauktų. Šelis paklojo aštuonis šimtus.

Atomazga buvo greita ir neskausminga. Lenas atvertė karalių – ėjo aukštomis kortomis, ir Šelio trys tūzai dingo kaip nebuvę. Bet net ir Lenas nelaimėjo ėjimo: Arnis visiškai slapta surinko tris vienodas ir vieną porą – tai reiškia, kad jam pasitarnavo paskutinė korta. Šūdas! Šelis suprato, kad net ir ištraukęs būgną praloš. Ir net jei gautų triakę ar keturakę, praloštų žemomis kortomis – Bilas ištraukė puikų žemų kortų riešutėlį: penkakę, keturakę, triakę, dviakę ir tūzą. Akimirką Šeliui atrodė, kad tuoj pravirks, bet jis tik nutaisė savo žavią šypseną ir tarė:

-Sakykite, negi tai nebuvo verta dviejų tūkstančių dolerių? Visi susiskaičiavo žetonus ir sumokėjo Lenui grynais. Žaidimas vykdavo kas dvi savaites vis kituose namuose. Šeimininkas būdavo bankininkas ir baigiantis vakarui sutvarkydavo visas sąskaitas. Šelis pralošė keturiolika tūkstančių tris šimtus. Jis išrašė kvitą ir atsiprašinėdamas paaiškino, kad atsiskaitys vėliau. Išsitraukęs didžiulį šimto dolerių banknotų pluoštą Lenas tarė:

-Nesijaudink, Šeli, aš sumokėsiu. Grąžinsi per kitą lošimą.

Taip vyko šis žaidimas. Vyrai taip pasitikėjo vieni kitais, kad dažnai juokaudavo, jog kilus potvyniui ar žemės drebėjimui galėtų lošti pokerį telefonu.

-Nieko, ne bėda, – nerūpestingai tarė Šelis. – Įsidėjau ne tą kvitą, man tereikia pervesti lėšų į šią sąskaitą.

Tačiau Šelis pakliuvo į bėdą. Į didžiulę bėdą. Jo banko sąskaitoje tebuvo keturi tūkstančiai dolerių, o skola pasiekė keturiolika tūkstančių. Jei Norma sužinotų, kad jis prasilošė, santuokai būtų galas. Ko gero, tai paskutinis jo pokeris. Prieš išeidamas Šelis pasižvalgė po Leno namus. Galbūt tai paskutinis svečiavimasis Leno, kaip ir bet kurio iš šių vyrų, namuose. Akys pritvinko ašarų, kai jis pažvelgė į senovinius karuselių arkliukus laiptų aikštelėje ir didžiulį žvilgantį baobabo pietų stalą su šešių kvadratinių metrų smiltainio plokšte, kurioje tiek daug priešistorinių žuvų atspaudų.

Prieš septynias valandas, vakare, jie susėdo prie šio stalo, nukrauto karšta sūdyta mėsa, liežuviais ir sumuštiniais su rūkyta prieskoniais pagardinta jautiena. Lenas pjaustė užkandžius ir krovė į krūvą, kurią supo marinuotos daržovės, kopūstų salotos ir bulvių mišrainė su grietine. Viskas tą pačią dieną buvo atskraidinta iš Niujorko, iš Carnegie Deli. Lenas gausiai valgė ir ragino svečius. Vėliau jis atsikratys svorio pasimankštinęs ant treniruoklių ir bėgtakio savo puikiai įrengtoje sporto salėje.

Šelis nuslimpino į svetainę ir prisidėjo prie vyrų, kurie stovėjo ir gėrėjosi senu paveikslu, Leno įsigytu Londono aukcione. Nežinodamas dailininko ir bijodamas pasirodyti neišmanėlis, Šelis tylėjo. Menas nebuvo vienintelis dalykas, apie kurį Šelis ničnieko nenutuokė. Dar buvo vynas (kai kurie iš jo pokerio bičiulių turėjo restorano dydžio rūsius ir dažnai keliaudavo į vynų aukcionus), opera, baletas, kelionių laivai, trijų žvaigždučių Paryžiaus restoranai, pinigai, kuriuos galėjo statyti kazino. Viso to Šelis negalėjo sau leisti.

Jis atidžiai pažvelgė į kiekvieną lošėją, tarsi norėdamas amžiams įsirašyti juos į atmintį. Žinojo, kad tai senos geros dienos, kad kada nors ateityje – galbūt po infarkto vieną rudens dieną sėdėdamas slaugos namų pievelėje ir žvelgdamas į vėjyje besisukančius sausus lapus – jis panorės prisiminti visus tuos besišypsančius veidus.

Buvo Džimas, dažnai vadinamas Geležiniu Gibraltaro Uolos Kunigaikščiu. Džimas turėjo milžino rankas ir stiprius žandikaulius. Dieve, jis tikrai kietas. Niekas niekada neišmušdavo Džimo iš pusiausvyros.

Dar baisusis Vincas. Ar bent kartais baisus. Kartais visai ne. Vincas nuolat palaikė ryšius su Pritikino sveikatingumo ir svorio metimo centrais. Jis vis ruošdavosi į kurį nors iš jų (kartais žadintuvo skambutis nutraukdavo jų lošimą) arba būdavo ką tik grįžęs, lieknas ir elegantiškas, atsivežęs gazuoto persikų gėrimo, šviežių obuolių ar liesų dietinių sausainių. Kai rinkdavosi jo namuose, Vincas dažniausiai surengdavo prabangiausias vaišes – jo žmona gamino puikų itališką maistą, – tačiau pirmus kelis mėnesius, kai jis išėjo iš Pritikino centro, vyrus ėmė siaubas nuo jo vaišių: keptų tortiljų, žalių morkų ir grybų, kinų vištienos salotų be sezamo aliejaus. Dauguma vyrų pavalgydavo pas jį eidami. Jie mėgo sočiai užkirsti – kuo riebiau, tuo geriau.

Paskui Šelis pagalvojo apie Deivą, pliktelėjusį barzdotą psichoterapeutą. Jis prastai matė ir siųsdavo, kai šeimininkas neparūpindavo kortų su dideliais ženklais. Tada išlėkdavo ir savo plačia aplamdyta raudona Honda Civic rūkdavo į artimiausią universalinę parduotuvę. Tai nebuvo lengvas žygis, nes kai kurių namai stovėdavo toli priemiestyje. Deivo reikalavimai, kokios turi būti kortos, visus gerokai pralinksmindavo. Jis buvo toks prastas žaidėjas, taip išsiduodavo, kad dauguma bičiulių manė, jog jam geriau sektųsi, jei nematytų kortų. O visų juokingiausia buvo tai, kad Deivas manė, jog pokerį jis lošia puikiai! Keista, tačiau Deivas dažnai ir laimėdavo. Tai buvo didžioji antradienių žaidimo paslaptis: kodėl, po galais, Deivas neprakišo to lošimo?

Visiems buvo be galo smagu, kad psichoterapeutas prasčiau už visus kitus suvokia savo galimybes. Ar bent jau taip buvo anksčiau. Deivas pasitaisė. Nebesidėjo esąs gudresnis už kitus. Nebekalbėjo dešimtskiemeniais žodžiais. Nebesakė „priešpaskutinė korta” arba „veidmainiška strategija”. Vietoj „kirtis” jis mėgdavo sakyti „cerebrovaskuliarinis atvejis”. O vaišindavo susiu, melionų kebabais, šalta vaisių sriuba, marinuotomis cukinijomis. Blogiau nei Vincas. Niekas neatsikąsdavo nė kąsnelio – ir vis vien Deivas susigaudę tik po metų – ir tik po to, kai pradėjo gauti anonimines faksogramas su krūtinėlės, šokoladinių pyragaičių ir varškės tortų receptais.

Dabar jis gerokai pasitaisė, pamanė Šelis, elgiasi kaip žmogus. Turėtume pateikti jam sąskaitą už savo paslaugas. Kai kurie vyrukai juo pasirūpino. Arnis pardavė jam penkis procentus savo lenktyninio žirgo akcijų paketo, vežiojosi jį į treniruotes ir varžybas, mokė įvertinti sportinę formą ir iš treniruočių numatyti rezultatus. Haris supažindino Deivą su profesionalų krepšiniu. Kai jie pirmą kartą susitiko, Deivas neskyrė gynėjo nuo puolėjo. Ir kur jis praleido pastaruosius keturiasdešimt metų? Dabar Deivas vairuoja burgundiško vyno spalvos alfą, drauge su Tedu perkasi bilietus krepšinio sezonui, o su Lenu vaikšto į ledo ritulį. Jis lažinasi su kitais vyrukais Arnio Vegaso lažybų punkte ir vos nepaklojo tūkstančio dolerių, kad su Vincu ir Hariu nuvyktų į Vegase vykstantį Streisand koncertą.

Šelis žvelgė, kaip Arnis žengia pro duris su savo kvaila Šerloko Holmso skrybėle ant galvos. Žaisdamas jis visą laiką sėdėdavo su skrybėle, ir jei laimėdavo, nenusiimdavo jos tol, kol apleisdavo sėkmė. Tada išeidavo ir nusipirkdavo naują. Dėl šios nelemtos Šerloko Holmso skrybėlės jis prarado apie keturiasdešimt tūkstančių. Arnis pagal užsakymą gamintu poršė iki čia važiavo dvi su puse valandos. Prieš kelerius metus jis išsikėlė į Los Andželą vadovauti savo mobiliųjų telefonų kompanijai, bet kartais atlėkdavo pas dantistą ar palošti kortomis. Vyrai iš pirmųjų kelių bankų simboliškai apmokėdavo jam kelionę. Kartais žaisdavo ir jo dantistas Džekas – kol per daug nepralošdavo. Džekas buvo klaikus lošėjas, bet tikras dabita. Kartą Lenui labai patiko Džeko kaubojiški metalu išsiuvinėti marškiniai, ir jis tučtuojau kirto lažybų – du šimtai dolerių už marškinius. Džekas pralošė – karalienėmis prieš Leno spalvų eilę. Lenas leido jam grįžti namo su marškiniais, bet kitą rytą nuvažiavo jų pasiimti. Tai buvo paskutinis Džeko lošimas. Maždaug metus Lenas lošti eidavo apsivilkęs Džeko marškinius.

Net ir geriausiais laikais Šelis turėjo mažiausiai pinigų už visus. Apie dešimt kartų. Ar dar mažiau. O dabar, kai Silicio slėnis žlugo, jam atėjo sunkūs laikai; nuo tada, kai prieš penkis mėnesius Digilog Microsystems tapo nemokios, jis nebeturėjo darbo. Iš pradžių bandė sukiotis tarp darbdavių ir kasdien skaitė klasifikuotus skelbimus.

Norma už teisines paslaugas per valandą uždirbdavo du šimtus penkiasdešimt. Šeimai tai buvo naudinga, tačiau Šelis gėdijosi eiti dirbti už dvidešimt ar dvidešimt penkis per valandą. Jis kėlė tokius aukštus reikalavimus, kad darbdaviai galop jo atsisakydavo, ir pamažu Šelis susitaikė su mintimi, kad bus išlaikomas žmonos.

Ne, Šelis nemokėjo uždirbti pinigų. Tai buvo įgimta. Kai Šelis buvo mažas, jo tėvas metų metus dirbo ir taupė, kad turėtų savo verslą. Du kartus jį ištiko nesėkmė. Iš pradžių jis sužlugdė japonų restoraną Vašingtone, Kolumbijoje, kurį atidarė dviem savaitėmis anksčiau už Perlą Harborą. Antroji nesėkmė ištiko po dešimties metų, kai jis nusipirko Edselio verslą.

Šelis laikėsi šeimos tradicijų. Jis žaidė tenisą, bet laimėdavo tik trejas rungtynes per metus. Jis buvo žavus, nuostabiai žaidė, žiūrovai jį mėgo, bet jis niekaip neįveikdavo priešininko. Gal buvo pernelyg malonus. Kai pasitraukė iš varžybų, savo kuklų palikimą investavo į teniso klubą netoli Santa Kruzo, o po mėnesio 1989-ųjų žemės drebėjimas prarijo visą slėnį. Draudimas sumokėjo šiokią tokią kompensaciją, ir jos didumą Šelis investavo į Pan Am Airlines akcijas, bet netrukus ji tapo nemoki. Dalis pinigų atiteko Maiklo Milkeno brokerių firmai, o likusius jis investavo į Amerikos tinklinio lygos San Chosė tinklą.

Tikriausiai todėl, kad šis žaidimas Šeliui patiko. Tie vaikinai žinojo, ką daro. Jie išmanė, kaip uždirbti pinigų. Gal šiek tiek ir jam nubyrės.

Pats turtingiausias iš visų buvo Vilis. Savo vos įsteigtą programinės įrangos kompaniją pardavęs Microsoft, jis pelnė maždaug keturiasdešimt milijonų. Šelis apie tai žinojo iš laikraščių; nė vienas atvirai nekalbėjo. Vilis jam patiko – kuo kuo, o pinigais džiaugtis jis mokėjo. Ir tai darydamas niekada nedvejojo: jo gyvenimo tikslas buvo gerai pasilinksminti. Nesijautė kaltas. Nesigėdijo. Vilis mokėjo kalbėti ir skaityti graikiškai – buvo iš graikų emigrantų šeimos. Labiausiai jam patiko graikų rašytojas Kazandzakis, ir jis pats mėgdžiojo Zorbą, personažą, kurio gyvenimo tikslas buvo nepalikti mirčiai „nieko, išskyrus sudegusią pilį”.

Vilis mėgo veiksmą. Padėjęs kortas jis lėkdavo į kitą kambarį pasižiūrėti per televizorių kokio nors žaidimo: krepšinio, futbolo, beisbolo – dėl kurio būdavo susilažinęs iš nemenkos sumos. Kartą Santa Kruze jis buvo visai dienai išsinuomojęs karo žaidimų rančą, joje grupės žaisdavo „Vėliavos pagrobimą”, naudodamos dažais šaudančius ginklus. Šelis šyptelėjo prisiminęs: kartą į ją nuvažiavo ir pamatė vyrus, stovinčius ir stebinčius dvikovą. Vilis, užsidėjęs apsauginius akinius ir Pirmojo pasaulinio karo piloto kepurę, ir Vincas – abu su ginklais rankose žengė dešimt žingsnių atgal. Lenas, teisėjas, vilkėjo Džeko marškinius ir laikė pilną saują šimto dolerių banknotų – lažybų sumą. Tie vaikinai buvo pakvaišę – dėl visko lažindavosi.

Šelis nusekė paskui Vilį į lauką, kur laukdami, kol Lenas atvers masyvius geležinius vartus, burzgė poršai, bentliai ir jaguarai. Vilis pasisuko ir uždėjo ranką Šeliui ant peties; bičiuliai retai kada liesdavosi.

-Kaip sekasi, Šeli? Ar kas pajudėjo dėl darbo?

-Comme ci, comme ca.

-Nepasiduok, – tarė Vilis. – Verslo reikalai keičiasi. Jaučiu, netrukus slėnis vėl atsidarys. Nueikime kada nors papietauti.

Per tiek metų juodu artimai susidraugavo. Vilis mėgo žaisti tenisą, o Šelis jam dažnai patardavo. Be to, draugiškai pamokė Vilio vaikus, ir dabar vienas iš jų žaidė Stenfordo komandoje.

-Puiku! Kitą savaitę?

-Ne, dar kitą. Dvi artimiausias savaites daug važinėsiu, bet mėnesio pabaigoje turėsiu laiko. Mano darbo kalendorius biure. Rytoj tau paskambinsiu. Noriu apie kai ką pasišnekėti. Susitiksime per kitą žaidimą.

Šelis nieko neatsakė.

-Gerai? Šelis linktelėjo.

-Gerai, Vili.

-Na, tai iki, Šeli, iki, Šeli.

„Iki, Šeli! Iki, Šeli!” – skambėjo šūksniai, kai dideli sedanai važiavo tolyn. Žiūrint, kaip jie dingsta naktyje, Šeliui suskaudo širdį. Ak, kaip jam jų stigs. Dieve, jis myli tuos vyrukus!

Namo Šelis grįžo baisiai sielvartaudamas. Pralošiau keturiolika tūkstančių. Po velnių – reikia sugebėti pralošti keturiolika gabalų. Tačiau ne pinigai buvo svarbiausia. Šelis nesuko galvos dėl tų keturiolikos tūkstančių. Jam rūpėjo bičiuliai ir žaidimas. Tačiau daugiau žaisti jis nebegalės. Nieku gyvu! Paprasta aritmetika – nebebuvo pinigų. Reikia susirasti darbą. Jei ne programinės įrangos pardavimo, tai kurioje kitoje srityje – galbūt vėl prekiauti jachtomis Monterėjuje. Fui! Ar galėsiu tai daryti? Sėdėti savaičių savaites ir laukti, kol kartą ar porą per mėnesį kas nors vieną nupirks. Taip, tikrai vėl grįšiu prie žirgų. Šeliui reikėjo veiklos.

Per šį pusmetį jis pralošė daug pinigų. Gal kokius keturiasdešimt penkiasdešimt tūkstančių dolerių – bijojo tiksliai suskaičiuoti. Ir nebuvo jokių galimybių kur nors jų gauti. Norma savo mokėjimo kvitus laikė atskiroje banko sąskaitoje. Jis jau visiems prasiskolino. Žinoma, tik ne savo žaidimo bičiuliams. Tai būtų buvę negražu. Jam teliko vienintelė nuosavybė – tūkstantis „Imperijos Slėnio” banko akcijų, vertų maždaug penkiolikos tūkstančių dolerių. Didžiausias rūpestis buvo iškeisti jas į pinigus, kad nesužinotų Norma. Ji viską įsigudrino išsiaiškinti. Jo pasiteisinimai išseko. O jos kantrybė irgi ėjo į pabaigą. Tai buvo tik laiko klausimas.

Keturiolika tūkstančių? Ta suknista paskutinė korta. Jis vis apie ją galvojo. Neabejojo, kad elgėsi teisingai: kai turi galimybių, reikia rizikuoti. Tik išsigąsk – ir viskas baigta. Tai kortos kaltos. Jis žinojo, kad netrukus nusišypsos laimė. Taip visuomet būdavo. Nuo seno buvo tai patyręs. Šelis išmanė, ką daro. Nuo paauglystės smarkiai lošdavo, dar mokydamasis vidurinėje dirbo beisbolo bukmekeriu. Velnioniškai pelninga veikla.

Būdamas keturiolikos jis perskaitė, neprisiminė kur, kad galimybė, jog trys atsitiktiniai žaidėjai bet kurią dieną įmuš šešis įvarčius, yra maždaug dvidešimt su vienu. Taigi jis statydavo devynis ar dešimt su vienu, ir daug kas sutikdavo. Tie mulkiai vis tikėjosi, kad trys jų pasirinkti žaidėjai, tokie kaip Mentlis, Mjuzalas, Bera, Peskis, Benčis, Kerjus, Benksas, Makvinas, Rousas ar Kalinas, turi įmušti šešis įvarčius. Žiopliai! Jie niekada nepasimokė.

Galbūt dabar jis niekaip nepasimoko. Gal jis – mulkis ir neturėtų žaisti šio žaidimo. Neužtenka pinigų, per silpni nervai, per prastas lošėjas. Tačiau Šeliui nebuvo lengva patikėti, kad jis nevykėlis. Kodėl penkiolika metų pražaidęs, staiga turėtų virsti kvailiu? Tai netilpo jam į galvą. Bet gal vis dėlto ką nors jis daro ne taip? Gal nesėkmės paveikė jo žaidimą?

Didžiausia jo nuodėmė, žinojo Šelis, tai sunkiausiu laikotarpiu prarasti kantrybę ir skubėti gavus vidutiniškas kortas. Taip, žinoma. Kaltos kortos. Ir negali būti nė kalbos – jos, be abejo, iškris. Tereikia palūkėti. Tai gali nutikti per bet kurį lošimą – gal net per kitą, ir tada jis už viską atsigriebs. Penkiolika metų žaidė ir anksčiau ar vėliau pusiausvyrą atgaudavo. Tereikėdavo palaukti. Bet dabar Šelis laukti negalėjo.

Ėmė krapnoti. Langas aprasojo. Šelis įjungė valytuvus ir šildymą, stabtelėjęs prie aukštos būdelės ant Aukso Vartų tilto sumokėjo tris dolerius ir pasuko į Lombardo gatvę. Planuoti jam sunkiai sekėsi, tačiau kuo ilgiau galvojo, tuo aiškiau suvokė, kiek daug dabar pastatyta ant kortos: jo dalyvavimas žaidime, išdidumas, savigarba. Ką jau kalbėti apie santuoką – ir ji buvo pastatyta ant kortos!

Norma žinojo, kad jis lošia. Vedybų išvakarėse prieš aštuonerius metus Norma ilgai kalbėjosi su jo pirmąja žmona. Ši jį buvo palikusi jau prieš šešerius metus, kai plaukiojam kelionių laivu po Bahamas keturi valetai nušlavė visas jųdviejų santaupas.

Šelis labai mylėjo Normą ir nuoširdžiai jai prisiekė mesti lošti, lankyti Anoniminių lošėjų klubą, atiduoti visas mokėjimo korteles ir leisti jai tvarkyti finansus. Norėdamas paliudyti savo gerą valią, Šelis net pasisiūlė lankytis pas psichoterapeutą, nesvarbu, pas kokį, kokį tik ji išrinks, ir nagrinėti savo problemą. Norma išrinko psichiatrą, pas kurį pati vaikščiojo prieš kelerius metus. Su tuo psichoterapeutu – tikru pašlemėku – jis dirbo kelis mėnesius. Tik laiką veltui sugaišo; ničnieko neprisiminė, apie ką jie kalbėjosi. Tačiau tai buvo puiki investicija – Šelis patvirtino pažadą ir įrodė Normai, kad rimtai laikosi savo priesaikos.

Iš dalies Šelis laikėsi žodžio. Jis žaisdavo tik pokerį. Liovėsi lažinęsis dėl futbolo ar krepšinio, atsisveikino su Soniu ir Leniu, savo ilgamečiais bukmekeriais; nebeskraidė į Vegasą ar Reno. Atsisakė The Sporting Life ir Card Player prenumeratos. Vienintelės sporto varžybos, kuriose jis statydavo, buvo atvirasis JAV čempionatas; Šelis mokėjo įvertinti tenisininkų sportinę formą. (Tačiau prakišo krūvą pinigų, kai Samprasas netikėtai įveikė Makenrojų.)

Iki to laiko, kai prieš šešis mėnesius subankrutavo „Skaitmeninės sistemos”, Šelis ištikimai pervesdavo pinigus Normai. Be abejo, ji žinojo, kad jis lošia pokerį, ir skirdavo jam pinigų. Norma manė, kad jie lošia iš penkių-dešimties dolerių ir kartais mielai išmokėdavo jam avansu kelis šimtus. Jai patiko, kad vyras bendrauja su vienais turtingiausių ir įtakingiausių Šiaurės Kalifornijos verslininkų. Be to, kai kuriems tų vyrų prireikdavo jos teisinių paslaugų ir jie ją samdydavo.

Tačiau dviejų dalykų Norma nežinojo. Pirmiausia, iš kokių sumų lošiama. Bičiuliai tai slėpė – ant stalo nebūdavo grynų pinigų, tik žetonai, kuriuos jie vadindavo „ketvirčiais” (dvidešimt penki doleriai), „pusiniais” (penkiasdešimt dolerių) ir „baksais” (šimtas dolerių). Kartais kurio nors bičiulio vaikas pasižiūrėdavo kelis lošimus, bet nė nenutuokė, kokios tai iš tikrųjų sumos. Kartais, kai Norma susitikdavo su kuriuo nors žaidėju ar jo žmona – per vestuves, konfirmaciją ar bar mitzvah* — Šelis sunerimdavo, kad ji nesužinotų, kiek jis pralošia ir kaip rizikuoja. Tačiau vyrukai – ačiū jiems – laikėsi taisyklių ir niekada jų nesulaužė. Tai buvo vienas iš tų įstatymų, kurių niekas neminėjo, bet visi žinojo.

———————————-
* Diena, kai žydai berniukai tampa vyrais (kai jiems sukanka 13 metų ir viena diena) ir privalo laikytis vyrams skirtų įsakymų; mergaitės tampa suaugusios, kai joms sukanka 12 metų ir viena diena – bat mitzvah.
———————————

Kitas dalykas, apie kurį Norma nieko nenumanė, buvo jo pokerio sąskaita. Gyvendamas išsiskyręs Šelis sutaupė šešiasdešimt tūkstančių dolerių. Jis buvo puikus programinės įrangos pardavėjas… kai nuspręsdavo dirbti. Dvidešimt tūkstančių dolerių jis atsinešė kraičio, bet keturiasdešimt tūkstančių liko jo pokerio fonde, ir šiuos jis slėpė nuo Normos Wells Fargo banko sąskaitoje. Jam atrodė, kad keturiasdešimties tūkstančių užteks amžiams, kad jis ištvers visus nesėkmių laikotarpius. Taip ir buvo. Penkiolika metų. Iki dabar – iki šio nelemto pralaimėjimų tarpsnio!

Buvo statomos vis didesnės sumos. Šelis atsargiai paprieštaraudavo, tačiau gėdijosi teikti tam pernelyg didelę reikšmę. Kad žaidžiant apimtų jaudulys, reikia statyti daug. Pralaimėjimas turi šiek tiek skaudinti. Bėda ta, kad kiti bičiuliai turėjo per daug pinigų: tai, kas jam buvo didelė suma, jiems atrodė pensai. Ką gi jis galėjo padaryti? Gėdingai ištarti: „Atleiskite, vyručiai, neturiu tiek pinigų, kad galėčiau lošti su jumis kortomis. Esu vargšas, ištižėlis, sumautas nevykėlis, todėl negaliu su jumis likti”? Nieku gyvu nebūtų to ištaręs.

Tačiau dabar jo pokerio fondas išseko, teliko keturi tūkstančiai. Ačiū Dievui, Norma niekuomet nesužinojo apie jo keturiasdešimt tūkstančių. Antraip seniai būtų išėjusi. Norma nekentė lošėjų, nes jos tėvas prekiaudamas akcijomis prarado šeimos namus. Pokerio jis nelošė (buvo bažnyčios diakonas, sąžiningas žmogus, rimtas vyras), bet prekyba akcijomis ar pokeris – vienas ir tas pats! O Šelis visuomet manė, kad prekyba tinka tik šiaudadūšiams, kurie nedrįsta lošti pokerio!

Šelis bandė susikaupti; jam skubiai reikėjo dešimties tūkstančių: mokėjimą atidėjo tik keturioms dienoms. Dabar jam reikėjo iš kur nors gauti pinigų, kad Norma jų nepasigestų dvi savaites. Šelis žinojo, buvo toks tikras kaip retai kada gyvenime, kad jei tik nepraleis kito žaidimo, likimas jam bus palankus – jis laimės krūvą pinigų, ir viskas vėl bus gerai.

Kai pusę šešių parsirado namo, Šelis jau buvo apsisprendęs, ką darys. Geriausia išeitis, vienintelė išeitis – parduoti šiek tiek Imperial Bank akcijų. Maždaug prieš trejetą metų Vilis nusipirko Imperial Bank ir Šeliui, kaip savam žmogui, pakuždėjo, kad tai garantuota sėkmė. Vilis tikėjosi, kad po kelerių metų, kai pasiūlys akcijas, jo investicija atsipirks dvigubai. Taigi Šelis už tuos dvidešimt tūkstančių, kuriuos buvo atsinešęs kraičio, nusipirko tūkstantį akcijų, girdamasis Normai, kad gavo puikų patarimą ir kad su Viliu uždirbs krūvą pinigų.

Šeliui likimas ir vėl lėmė atsidurti netinkamu laiku netinkamoje vietoje – šįkart kilo skandalas dėl santaupų ir paskolų. Vilio bankas patyrė didžiulių nuostolių: akcijų vertė krito nuo dvidešimties iki vienuolikos. Dabar vėl pakilo iki penkiolikos. Šelis ramiai susitaikė su nesėkme, nes žinojo, kad ir Vilis daug prarado. Vis dėlto nesiliovė svarstęs, kodėl negalėjo bent kartą pasipelnyti įsitraukęs į seno bičiulio verslą. Viskas, prie ko jis prisiliesdavo, virsdavo šūdu.

Šelis nesigulė iki šešių, kad galėtų paskambinti Erlui, savo agentui, ir paliepti parduoti akcijas rinkos kaina. Iš pradžių jis ketino parduoti tik šešis šimtus penkiasdešimt akcijų – taip būtų gavęs grynais reikiamus dešimt tūkstančių. Tačiau skambindamas nusprendė parduoti visą tūkstantį akcijų, kad dešimt tūkstančių grąžintų ir turėtų ką statyti per kitą žaidimą.

-Ar nori, kad paskambinčiau, kai parduosiu, Šeli? – savu gergždžiančiu balsu pasiteiravo Erlas.

-Taip, drauguži, būsiu namie visą dieną. Pranešk man tikslią sumą. Tiesa, paskubėk ir nesiųsk mums kvito. Tai svarbu – nesiųsk jo. Saugok jį, kol užvažiuosiu pasiimti.

Viskas bus gerai, pamanė Šelis. Po dviejų savaičių, pasibaigus žaidimui, už išloštus pinigus jis vėl atpirks akcijas, ir Norma apie tai nė nesuuos. Grįžo gera nuotaika. Šelis tylutėliai pašvilpavo kelis stulpelius „dzip-a-dy-du-dai” ir atsigulė į lovą. Norma, kuri miegodavo negiliai, buvo įsitaisiusi svečių kambaryje, kaip įprasta jo pokerio naktimis. Jis šiek tiek paskaitė Tennis Pro žurnalą, kad nusiramintų, išjungė telefono skambutį, įsidėjo į ausis kamštelius, kad negirdėtų, kaip Norma ruošiasi į darbą, ir išjungė šviesą. Jei pasiseks, miegos iki pietų.

* * *

Buvo beveik pirma dienos, kai Šelis nukiūtino į virtuvę ir užsikaitė kavos. Vos tik įjungė telefoną, šis suskambėjo. Skambino Kerola, Normos draugė, dirbanti advokate toje pačioje firmoje.

– Sveika, Kerola, ieškai Normos? Ji seniai išėjo. Neatėjo į darbą? Paklausyk, Kerola, džiaugiuosi, kad paskambinai. Girdėjau, kad Džastinas išėjo. Norma sakė, kad jautiesi sukrėsta. Tikras kvailys, kad paliko tokią moterį kaip tu. Jis niekada nebuvo tavęs vertas. Atleisk, kad nepaskambinu. Bet dabar noriu tave pakviesti. Tarkim, papietauti? Išgerti? Pasivolioti?

Nuo tada, kai Kerola pasigavo jį norėdama atkeršyti savo vyreliui, Šelis nesiliovė svajojęs, kad tai pasikartotų.

-Ačiū, Šeli, – plieniniu balsu tarė Kerola, – bet asmeninius pokalbius turiu atidėti. Skambinu su reikalu.

-Ką turi galvoje? Sakiau, kad Normos nėra.

-Šeli, skambinu tau, o ne Normai. Norma pasamdė mane advokate, kad kalbėčiau jos vardu. Žinoma, tai kebli situacija, po to mūsų netikėto susitikimo, bet Norma prašė, ir aš niekaip negalėjau jai atsakyti. O dabar prie reikalo, – savo kapotu darbiniu balsu tarė Kerola. – Mano klientė paprašė mane užpildyti skyrybų dokumentus, be to, esu įpareigota pranešti tau, kad šįvakar septintą būtum išsikraustęs iš namų. Ji nebenori su tavimi bendrauti akis į akį. Nesistenk su ja pasikalbėti, pone Merimanai. Patariau jai visus sandorius tvarkyti per mane, advokatę.

-Baik šitą teisišką mėšlą, Kerola. Manęs neišgąsdins tavo pompastiška šneka! Kalbėk angliškai. Koks velnias čia dedasi?

-Pone Merimanai, mano klientė įpareigojo mane atkreipti tavo dėmesį į faksogramą. Ten rasi atsakymus į visus savo klausimus. Nepamiršk, kad septintą vakaro teismo nutarimu turi palikti namus. Ak, tiesa, dar kai kas, pone Merimanai. Jei į šią konsultaciją galima įterpti vieną trumpą pastabą – tu mėšlas. Suauk!

Tai tarusi Kerola numetė ragelį.

Akimirką Šeliui suspengė ausyse. Jis nulėkė prie fakso. Čia, jo siaubui, gulėjo rytinio akcijų sandorio kopija su prierašu, kad kvitą Šelis galės pasiimti rytoj. Po juo buvo kai kas dar baisesnio: Šelio slaptojo pokerio fondo Wells Fargo banke balanso ataskaitos kopija. Prie jos buvo priklijuotas geltonas popierėlis su greitomis brūkštelėtu Normos laiškeliu: „Nenorėjai, kad jį pamatyčiau? Ketinai sumėtyti pėdas! Tarp mūsų viskas baigta.”

Šelis paskambino agentui.

-Klausyk, Erlai, koks velnias čia dedasi? Prašiau, kad paskambintum man ir praneštum. Tai bent draugas!

-Nurimk, žioply, – tarė Erlas. – Prašei, kad paskambinčiau į namus. Pardavėme po septynių penkiolika. Mano sekretorė paskambino pusę aštuonių. Atsiliepė tavo žmona, ir mano sekretorė perdavė jai žinią. Ji paprašė, kad atsiųstume faksogramą į jos biurą. Tai sekretorė turėjo nesakyti tavo žmonai? Prisimeni, vertybiniai popieriai buvo laikomi bendroje sąskaitoje. Turėjome tai nuo jos slėpti? Dėl tavo varganų penkiolikos tūkstančių turėjau rizikuoti netekti licencijos?

Šelis padėjo ragelį. Galvoje zvimbė. Pabandė susigaudyti, kas įvyko. Jam apskritai nereikėjo prašyti, kad skambintų. Dar tie nelemti ausų kamščiai. Sužinojusi apie akcijų pardavimą Norma tikriausiai pradėjo naršyti po jo popierius ir surado Wells Fargo sąskaitą.

Dabar ji viską žino. Baigta.

Šelis dar kartą perskaitė Normos faksogramą ir suriko: „Po velnių, po velnių!” o tada sudraskė ją į skutus. Grįžęs į virtuvę pasišildė kavą ir atsivertė ryto Chronicle. Metas klasifikuotiems skelbimams. Tik dabar jam reikėjo ne vien darbo, bet ir kambario su baldais. Vis dėlto žvilgsnį patraukė keista antraštė pirmajame „Metropolijos” skyrelio puslapyje.

IŠ KELIO, FORDAI, TOJOTOS, ŠEVROLETAI! DABAR PSICHIATRAI SUSIGRĄŽINA PRODUKCIJĄ!

Šelis skaitė toliau.

Pasinaudojęs didžiųjų automobilių gamintojų patirtimi Aukso Vartų psichoanalizės institutas išleido biuletenį apie tai, kad susigrąžina prastą produkciją (žr. D2 p.). Neeiliniame spalio dvidešimt ketvirtosios susirinkime „už psichoanalizei padarytą žalą” nuo pareigų buvo nušalintas vienas jo šviesulių daktaras Setas Pandė.

Setas Pandė! Setas Pandė! Ei, dingtelėjo Sėliui, negi tai ne tas psichoterapeutas, pas kurį Norma manęs prašė nueiti prieš vestuves? Setas Pandė – taip, tai tikrai jis. Kiekgi gali būti Pandžių? Sėlis skaitė toliau:

Daktaras Maršalas Streideris, instituto atstovas, pasakė tik tiek, kad, narių manymu, daktaro Pandės pacientai buvo gydomi nesilaikant psichoanalizės reikalavimų ir galėjo patirti žalą. Daktaro Pandės pacientams siūloma nemokama „atitaisomoji psichoanalizė”! „Gal blogas degalų įpurškimas? – pasiteiravo žurnalistas. – O gal variklis? Arba žvakė? Dujų išmetimas?” Daktaras Streideris į tai nieko neatsakė.

Daktaras Streideris tvirtina, kad šis poelgis liudija Psichoanalizės instituto darbuotojų atsakingumą, sąžiningumą ir siekį suteikti pacientams aukščiausio lygio priežiūrą.

Gal ir taip, bet negi nekrinta į akis pernelyg didelis psichoterapeutų pasitikėjimas savimi? Kiek dar psichoterapeutai apsimetinės, jog konsultuoja žmones, grupes ir organizacijas, nors dar kartą įsitikiname, – prisimenate skandalingą Seimuro Troterio bylą prieš kelerius metus? – kad jų kairė nežino, ką daro jų dešinė?

Buvo susisiekta su daktaru Pande. Jis atsakė (keista!): „Kalbėkitės su mano advokatu.”

Šelis atsivertė D2 puslapį ir perskaitė oficialų skelbimą. KVIEČIAMI PACIENTAI

Aukso Vartų psichoanalizės institutas kviečia visus vyrus, kurie po 1984-ųjų gydėsi pas daktarą Setą Pandę, skambinti 415-555-2441 dėl psichologinio įvertinimo ir, jei reikės, dėl atitaisomojo psichoterapinio gydymo. Gali būti, kad daktaro Seto Pandės gydymas neatitiko psichoanalizės reikalavimų ir padarė žalos. Visos paslaugos bus nemokamos.

Po sekundės Šelis kalbėjosi telefonu su Psichoanalizės instituto sekretore.

-Taip, pone Merimanai, jūs turite teisę ir net esate raginamas išeiti nemokamą psichoterapijos kursą pas vieną iš mūsų narių. Mūsų psichoterapeutai paslaugas teiks eilės tvarka. Jūs paskambinote pirmasis. Ar galėčiau pasiūlyti jums susitikti su daktaru Maršalu Streideriu, vienu iš vyriausiųjų analitikų? Penktadienį devintą ryto Kalifornijos gatvėje 2313.

-Gal galėtumėte tiksliai pasakyti, kas manęs laukia? Pradedu nervintis. Nenoriu laukdamas patirti panikos priepuolio.

-Negaliu jums daug pasakoti. Daktaras Streideris viską praneš. Tiesiog institutas mano, kad kai kurios daktaro Pandės interpretacijos kai kuriems pacientams galėjo būti nenaudingos.

-Vadinasi, jei mane kamuoja simptomas – tarkime, priklausomybė – gali būti, kad tai jis mane pagadino.

-Na… kažkas panašaus. Mes netvirtiname, kad daktaras Pandė tyčia jums kenkė. Tiesiog institutas griežtai pasmerkė jo metodus.

-Gerai, penktadienį devintą ryto tiks. Bet žinote, greitai panikuoju. Visa tai varo mane iš proto ir aš nenoriu atsidurti ligoninės priimamajame. Man labai palengvėtų ir išgelbėtų man gyvybę, jei užrašytumėte, ką sakėte, taip pat ir susitikimo laiką bei vietą. Kuo jis vardu? Suprantate, ką noriu pasakyti? Jau dabar neprisimenu. Man to reikia. Ar galėtumėte dabar pat išsiųsti faksogramą?

-Mielai, pone Merimanai.

Šelis priėjo prie fakso ir ėmė laukti. Galų gale įvyko kai kas gero. Jis skubiai brūkštelėjo raštelį:

Norma,

Perskaityk šitą! Aš stebuklingai išgelbėtas! Prisimeni savo psichoterapeutą daktarą Pandę? Ir kaip aš pas jį papuoliau? Ir kaip nenorėjau lankyti psichoterapijos? Ir kaip tavo prašymu atsidaviau jam į rankas? Tai ir man, ir tau, ir mums sukėlė daug sielvarto. Stengiausi elgtis tinkamai. Nieko nuostabaus, kad terapija nepadėjo! Dabar žinome kodėl. Aš vėl stengsiuosi elgtis padoriai – eisiu pasitaisyti. Ir man tai pavyks! Kad ir kiek kainuotų. Kad ir kiek užtruktų. Prašau!

Tavo vienintelis vyras

Paskui Šelis raštelį nusiuntė faksu Normai kartu su laikraščio straipsniu ir Psichoanalizės instituto sekretorės laišku. Po pusvalandžio faksas vėl sutarškėjo, ir iščiuožė Normos žinutė.

Šeli,

Noriu pasikalbėti. Susitiksime šeštą.
Norma

Šelis pasiėmė kavą, užvertė klasifikuotus skelbimus ir susirado sporto skyrelį.

„Dzip-a-dy-du-dai, dzip-a-dy-da.”

Komentarai išjungti.