Irvin D. Yalom

(Septintas skyrius iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

SEPTINTAS SKYRIUS

PO ERNESTO SUPERVIZIJOS Maršalas Streideris atsilošė ant savo kėdės ir užsisvajojo apie pergalės cigarus. Prieš dvidešimt metų jis klausėsi daktaro Rojaus Grinkerio, įžymaus Čikagos psichoanalitiko, pasakojimo apie metus, praleistus ant Froido kušetės. Tai buvo trečiajame dešimtmetyje, kai analitiko garbė reikalavo pagulėti ant didžiojo mokytojo kušetės – kartais kelias savaites, o kartais, jei žmogus siekdavo tapti įtakingu analitiku, ištisus metus. Pasak Grinkerio, Froidas, taikliai ką nors interpretavęs, niekada neslėpdavo džiaugsmo. O jei interpretacija, jo manymu, būdavo nepaprastai puiki, Froidas atsidarydavo pigių cigarų dėžutę ir pasiūlydavo vieną pacientui, vadindamas tai „pergalės” dūmu. Maršalas šyptelėjo, kaip Froidas mielai ir naiviai elgėsi su perkėlimu. Jei jis teberūkytų, Ernestui išėjus užsitrauktų šventinį cigarą.

Pastaruosius kelis mėnesius jo jaunajam mokiniui neblogai sekėsi, bet šiandieninė supervizija buvo ypatinga. Pasiūlyti Ernestui dalyvauti medicinos etikos komisijoje buvo tiesiog geniali mintis. Maršalas dažnai pagalvodavo, kad Ernesto ego išraižytas properšų: jis pernelyg pretenzingas ir impulsyvus. Nesuvaldomos seksualiojo id dalelės pasirodydavo keisčiausiais pavidalais. Bet visų blogiausia buvo jo paaugliškas noras priešintis nusistovėjusioms pažiūroms. Ernestas nejautė deramos pagarbos disciplinai, oficialiems autoritetams, žinioms, kurias per dešimtis metų sukaupė uolūs analitikai skvarbesniais nei jo protais.

Koks galėtų būti geresnis būdas, galvojo Maršalas, susidoroti su šiais prieštaravimais, nei paskirti Ernestą teisėju? Įstabu! Tokiomis progomis Maršalas trokšdavo žiūrovų, stebėtojų, kurie žavėtųsi jo meno kūriniu. Visi žino priežastis, kodėl psichoanalitikas pats turi būti iki galo išanalizuotas. Tačiau Maršalas anksčiau ar vėliau ketino parašyti straipsnį (jo planuojamų darbų sąrašas vis ilgėjo ir ilgėjo) apie dar neįvertintą brandumo aspektą – gebėjimą bėgant metams, dešimtmečiams išlikti kūrybingam, kai niekas tavęs nestebi. Koks gi kitas menininkas – kas dar gali rimtai vertinti Froido tvirtinimą, kad psichoanalizė yra mokslas, – paskirtų gyvenimą menui, kurio niekas kitas nepamatys? Įsivaizduokite Čelinį, nukalantį sidabrinę nepaprasto grožio taurę ir slepiantį ją rūsyje. Arba Maslerį, išpučiantį didingą stiklo šedevrą, o paskui savo studijoje jį sudaužantį. Siaubinga! Galbūt supervizijos, mąstė Maršalas, ir yra ta dar nebrandžiam psichoterapeutui būtina auditorija? Žmogui reikia dešimtmečių, kad užsigrūdintų ir galėtų kurti be žiūrovų.

Tai tinka ir pačiam gyvenimui, svarstė Maršalas. Nieko nėra blogiau, nei gyventi gyvenimą, kurio niekas nemato. Per savo psichoanalizės seansus jis nuolat pastebėdavo, kaip nepaprastai pacientai trokšta dėmesio; tiesą sakant, poreikis turėti žiūrovų kol kas vienas iš nepagrįstai neįvertintų ilgokai trunkančios psichoterapijos veiksnių. Dirbdamas su gedinčiais žmonėmis (šiuo atžvilgiu jis pritarė Ernesto pastaboms knygoje) Maršalas dažnai matydavo, kaip juos apima neviltis, nes nebeliko žiūrovų: jų gyvenimo niekas nebestebi (nebent jie būtų iš tų laimingųjų, tikinčių dievybe, turinčia laiko nagrinėti kiekvieną jų veiksmą).

Pala! toptelėjo Maršalui. Ar tikrai psichoanalitikas darbe toks jau vienišas? Negi pacientai nėra žiūrovai? Ne, jie nesiskaito. Pacientai visuomet pernelyg suinteresuoti. Jie praryja net ir pačius grakščiausius kūrybinius analitiko pastebėjimus! O kokie jie godūs! Tik pažiūrėkite, kaip jie išsiurbia interpretacijos syvus, net nepažvelgę, kaip jie dailiai supakuoti. O mokiniai ir supervizija dalyviai? Argi jie ne žiūrovai? Tik retas mokinys pakankamai įžvalgus, kad suvoktų analitiko meistriškumą. Paprastai interpretacijos lieka nepastebėtos ar nepakankamai įvertintos; vėliau, dirbdami patys, po kelių mėnesių ar net metų, kai kurie iš jų kapstysis po atmintį ir staiga jiems nušvis protas, ir jie aiktelės, koks subtilus ir didingas buvo jų mokytojo menas.

Be abejo, taip nutiks ir Ernestui. Ateis laikas, kai jis susiprotės ir pasijus dėkingas. Versdamas jį susitapatinti su agresoriumi, bent metais sutrumpinau jo psichoanalizės mokymosi laiką.

Ne, jis neskubino Ernesto baigti. Maršalas troško, kad jis dar ilgai čia lankytųsi.

Vėliau vakare, padirbėjęs su dar penkiais analizės pacientais, Maršalas parskubėjo namo, tačiau namie buvo tuščia, gulėjo tik lapelis, kuriame žmona Širlė rašė, kad vakarienė šaldytuve, o ji apie septynias grįšianti iš puokščių parodos. Kaip visada, ji jam paliko ikebaną: pailgą vamzdelio pavidalo keraminį indą, iš kurio žemyn sviro plikų ožekšnio šakelių kuokštas ir viename šone styrojo du ilgastiebiai narcizai, atsigręžę vienas į kitą.

Po velnių, nusikeikė jis ir pastūmė puokštę tolyn, kad ši vos nenukrito nuo stalo. Šiandien turėjau aštuonis pacientus ir vieną supervizija – tūkstantis keturi šimtai dolerių – o ji negali man ant stalo padėti vakarienės, nes užsiėmusi tomis prakeiktomis puokštėmis! Maršalo pyktis išsisklaidė, kai ištraukęs iš šaldytuvo jis atidarė plastikines dėžutes. Jose buvo šalta daržovių sriuba, nuo kurios sklido iš kojų verčiantis kvapas, smagių spalvų nisuaz salotos, pagamintos iš pipirais pagardinto tuno, dar vaisių salotos iš mango, žaliųjų vynuogių ir papajos su sultimis. Ant daržovių sriubos indelio Širlė užrašė: „Eurika! Paskutinis neigiamų kalorijų receptas: kuo daugiau valgysi, tuo labiau liesėsi. Tik du indeliai – kad man nedingtum.” Maršalas šyptelėjo.

Bet tik trumpam. Miglotai prisiminė kitą pokštą apie „dingimą”, kurį prieš kelias dienas jam pasakojo Širlė.

Valgydamas Maršalas atsivertė popietinio Examiner finansų skyrelį. Dow padidėjo dvidešimt kartų. Žinoma, Examiner turi tik vidurdienio duomenis, o vakare rinka dar smarkiai svyravo. Bet nieko tokio: jam patiko tikrinti kvotas du kartus per dieną, o paskutines dienos žinias perskaitys rytoj rytą „Kronikoje”. Sulaikęs kvapą jis paskubom suvedė į skaičiuotuvą visų savo akcijų kilimą ir įvertino dienos pelną. Tūkstantis šimtas dolerių – o dienos pabaigoje gali būti ir daugiau. Maršalą užplūdo šilta pasitenkinimo banga, ir jis pakabino pirmą šaukštą tirštos tamsiai raudonos sriubos, kurioje plaukiojo maži blizgantys žalsvi svogūnų, agurkų ir cukinijos kubeliai. Tūkstantis keturi šimtai dolerių už klinikinį darbą ir tūkstantis šimtas už akcijas. Šauni dienelė.

Pervertęs sporto puslapius ir trumpai žvilgtelėjęs į pasaulio naujienas, Maršalas greitai persirengė marškinius ir išlėkė. Meilė sportui bemaž prilygo pelno troškimui. Pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais per pietų pertrauką jis žaisdavo krepšinį Krikščioniškoje vyrų sąjungoje. Savaitgaliais važinėdavo dviračiu, žaisdavo tenisą arba badmintoną. Antradieniais ir ketvirtadieniais aštuntą vakaro Aukso Vartų psichoanalizės institute vykdavo susirinkimai, tad jis išeidavo pakankamai anksti, kad per pusvalandį sparčiu žingsniu iki jo nudrožtų.

Kiekvienas žingsnis buvo vis energingesnis – Maršalas su nekantrumu laukė šio vakaro susitikimo. Tai bus nepaprastas posėdis. Be abejo, kils tikra drama. Tikš kraujas. Taip, kraujas – tai bus smagiausia dalis. Dar niekad anksčiau jis taip aiškiai nejautė siaubo žavesio. Karnavalo nuotaikos per viešąsias egzekucijas senovėje, kai prekiautojai siūlo žaislines kartuves, to jaudulio, kai sutrata būgnai ir pasmerktasis užsliūkina laiptais ant ešafoto. Pakarti, nukirsti galvą, sudeginti, ketvirčiuoti – kai keturias žmogaus galūnes pririša prie keturių žirgų, o šie pliekiami, vaikomi ir raginami žiūrovų tol, kol žmogus plyšta į keturias dalis ir vienu metu ištrykšta kraujas iš visų didžiųjų arterijų. Taip, klaiku. Bet tai kažkieno kito klaikas – to, kurio būtis ir nebūtis visų akyse vieną akimirką susiliečia, tą akimirką, kai dvasia ir kūnas sudraskomi į gabalus.

Kuo didingesnis gyvenimas sunaikinamas, tuo smagiau. Jaudulys, apimantis teroro metais, kai rieda kilmingos galvos ir iš karališkų kūnų trykšta raudonas kraujas, turi būti nepaprastas. Jaudina ir tie šventi paskutiniai žodžiai. Kai prisiartina tas būties ir nebūties susiliejimo metas, net ir laisvamaniai prityla, stengdamiesi išgirsti paskutinius mirštančiojo skiemenis, įsiklausyti į juos – tarsi tą akimirką, kai gyvastis išplėšiama, o kūnas virsta mėsa, įvyktų koks apreiškimas, tarsi atsivertų didieji slėpiniai. Tai priminė Maršalui prasiautusį didžiulį susidomėjimą mirties potyriais. Visi žino, kad tai grynas šarlatanizmas, tačiau beprotybė truko dvidešimt metų, buvo parduota milijonai knygų. Dieve, pagalvojo Maršalas, iš trūnėsių padaryti pinigai!

Ne, šio vakaro instituto darbotvarkėje nebuvo punkto nužudyti karalių. Tačiau laukė antras pagal gerumą reginys: ekskomunikacija ir ištrėmimas. Setas Pandė, vienas iš instituto steigėjų ir vyresnysis psichoanalizės mokytojas, bus teisiamas ir, be abejo, išvarytas už įvairius nesuderinamus su analitiko vardu veiksmus. Nuo tada, kai už pacientės išprievartavimą buvo ištremtas Seimuras Troteris, jau daug metų nepasitaikė panašios progos.

Maršalas žinojo, kad jo paties politinė padėtis nėra tvirta, tad šį vakarą jam reikia elgtis itin atsargiai. Visi žino, kad prieš penkiolika metų Setas Pandė buvo Maršalo psichoanalizės mokytojas ir nemažai jam padėjo tiek asmeniškai, tiek profesionaliai.

Tačiau dabar Seto žvaigždė blėso, jam jau per septyniasdešimt, prieš trejus metus jam padaryta sudėtinga plaučių vėžio operacija.

Būdamas itin išdidus Setas leido sau atmesti visas technikos bei moralės taisykles. O dabar liga ir mirties artumas leido jam atsikratyti paskutinių konformizmo likučių. Kolegas psichoanalitikus vis labiau trikdė ir erzino jo kraštutinės antianalitinės pažiūros į psichoterapiją, lygiai taip pat piktino ir asmeninis elgesys. Tačiau jo asmenybė toliau tebešvytėjo – jis buvo toks charizmatiškas, kad jį tučtuojau susirasdavo spauda, televizija ir prašydavo pakomentuoti naujausias sensacingas žinias ir informaciją: kokia televizijos įtaka vaikų smurtui, kodėl savivaldybės abejingos benamiams, atskleisti savo požiūrį į elgetas, į ginklų kontrolę, į politikų seksualinius nuotykius. Apie visa tai Setas turėdavo įdomią, dažnai skandalingą ir nepagarbią nuomonę. Pastaruosius mėnesius buvo nueita per toli, todėl dabartinis instituto prezidentas Džonas Veldonas ir senieji Pandės priešininkai, galų gale sukaupę drąsą, pareikalavo pasiaiškinti.

Maršalas apgalvojo savo strategiją. Pastaruoju metu Setas toli peržengė leistinas ribas, jis kėlė tokius sekso ir finansinius skandalus, kad jį palaikyti būtų buvusi politinė savižudybė. Maršalas žinojo, kad jo balsas turi būti išgirstas. Džonas Veldonas tikisi iš jo paramos. Tačiau bus nelengva. Nors Setas – mirštantis žmogus, jis vis dar turi sąjungininkų. Dalyvaus daug jo buvusių ir esamų pacientų. Keturiasdešimt metų jis vaidino svarbiausią intelektinį vaidmenį instituto reikaluose. Jis ir Seimuras Troteris buvo vieninteliai dar gyvi instituto kūrėjai. Jau daug metų apie Seimurą nieko negirdėti – ačiū Dievui! Kaip tas žmogus pakenkė psichoanalitikų reputacijai! Antra vertus, Setas buvo vaikščiojanti grėsmė, tiek daug kadencijų po trejus metus pradirbęs prezidentu, kad jį verčiant iš valdžios teks laužtuvu pasidarbuoti.

Maršalas susimąstė: ar Setas galės egzistuoti be instituto – taip su juo susitapatino. Setui tremtis bus kaip mirties bausmės įvykdymas. Deja! Galėjo apie tai pagalvoti anksčiau, prieš suteršdamas psichoanalitikų garbę. Kitos išeities nėra: Maršalui teks balsuoti prieš Setą. Tačiau Setas buvo jo psichoanalitikas. Kaip nepasirodyti negailestingu tėvažudžiu? Keblu. Labai keblu.

Maršalo ateities perspektyvos institute buvo puikios. Jis buvo tikras, kad galų gale taps vadovu, tik ir rūpinosi, kaip greičiau juo tapti. Jis buvo vienas iš nedaugelio narių, pradėjusių dirbti institute aštuntajame dešimtmetyje, kai psichoanalizės žvaigždė atrodė blėstanti, ir kandidatų skaičius gerokai sumažėjo. Devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje padėtis pasikeitė, ir vėl daug žmonių įsirašė kandidatais į septynerių aštuonerių metų mokymo programą. Taigi institute dirbo dviejų amžiaus grupių atstovai: senieji, pagyvenę mokslo vyrai su Džonu Veldonu priešakyje, kurie susibūrė draugėn prieš Setą, ir naujokai, – kai kurie iš jų Maršalo klientai, – visateisiais nariais tapsiantys tik po dvejų trejų metų.

Savo amžiaus grupėje Maršalas beveik neturėjo konkurentų: du iš daugiausia žadančių narių netikėtai mirė nuo vainikinių arterijų trombozės. Tiesą sakant, tai jų mirtis paskatino Maršalą it pašėlusį sportuoti, kad praplautų arterijų nuosėdas, kurios neišvengiamai kaupėsi dirbant sėdimą psichoanalitiko darbą. Vieninteliai Maršalo varžovai buvo Bertas Kantrelis, Tedas Rolinzas ir Daltonas Zalcas.

Bertas, malonus vyras, tačiau nesigaudantis politikoje, susikompromitavo įsitraukdamas į neanalitinius projektus, ypač į palaikomąją sergančiųjų AIDS psichoterapiją. Tedas buvo visiškas nevykėlis: jo psichoanalizės mokymasis užtruko vienuolika metų; visi, kas jį pažinojo, suprato — jis baigė tik todėl, kad visiems įgriso ir kėlė gailestį. Daltonas pastaruoju metu taip susidomėjo aplinkosauga, kad nė vienas psichoanalitikas į jį rimtai nebežiūrėjo. Kai Daltonas perskaitė savo kvailą pranešimą, nagrinėjantį archaines aplinkos griovimo fantazijas: Motinos Žemės prievartavimą ir myžimą ant planetos – mūsų visų namų – sienų, Džonas Veldonas iškart paklausė:

„Jūs rimtai, ar mus mulkinate?” Daltonas laikėsi savo ir galų gale, kai jo straipsnį atmetė visi psichoanalizės žurnalai, išspausdino jį Jungo šalininkų leidinyje. Maršalas žinojo: jam tereikia laukti ir nedaryti klaidų. Tie trys klounai prarado savo galimybes, ir nėra ko manyti, kad jis jiems pagelbės.

Tačiau Maršalo ambicijos siekė daug daugiau nei Aukso Vartų psichoanalizės instituto prezidento pareigos. Ta kėdė padės jam įkopti į nacionalinį biurą, o gal net į Tarptautinės psichoanalitikų asociacijos viršūnes. Tam atėjo laikas: TPA prezidentu dar niekada nebuvo Jungtinių Valstijų vakarų instituto absolventas.

Tačiau buvo viena kliūtis – Maršalui reikėjo spausdintų straipsnių. Minčių jam nestigo. Vienas naujausių atvejų, ribinė pacientė, turinti identišką dvynę schizofrenikę, tik be ribinių bruožų, buvo puikus veidrodinio atspindžio teorijos pavyzdys ir prašyte prašėsi aprašomas. Jo mintys apie pirmykščių vaizdinių prigimtį ir egzekucijų stebėjimą priverstų iš naujo persvarstyti svarbias teorijas. Taip, Maršalas žinojo esąs kupinas idėjų. Bėda išlįsdavo, kai jas norėdavo surašyti: gremėzdiški žodžiai ir sakiniai šlubavo ir gerokai atsiliko nuo minčių.

Štai kada pravers Ernestas. Pastaruoju metu jis, žinoma, ėmė erzinti: jo nebrandumas, impulsyvumas, vaikiški tvirtinimai, kad psichoterapeutas turįs būti nuoširdus ir atviras, būtų bet kurio su-pervizoriaus kantrybės išbandymas. Vis dėlto Maršalas turėjo svarią priežastį tai ištverti: Ernestas buvo nepaprastai gabus rašytojas. Iš jo klaviatūros liejosi dailūs sakiniai. Maršalo mintys ir Ernesto skiemuo sudarytų tvirtą jungtį. Jam tereikia pakankamai suvaldyti Ernestą, kad jį priimtų į institutą. Paskui nebūtų sunku įtikinti Ernestą bendradarbiauti rašant straipsnius žurnalams, gal net knygas. Maršalas jau pasėjo sėklą be paliovos perdėdamas sunkumus, su kuriais Ernestas susidurtų norėdamas patekti į institutą, ir pabrėždamas, kokia jam svarbi Maršalo parama. Ernestas metų metus turėtų jaustis dėkingas. Be to, jo manymu, Ernestas toks ambicingas, kad neatsisakys galimybės tapti bendraautoriumi.

Artėdamas prie instituto Maršalas kelis kartus giliai įkvėpė šalto oro, norėdamas praskaidrinti protą. Reikės būti itin nuovokiam; šįvakar tikrai kils mūšis dėl įtakos.

Džonas Veldonas, aukštas, įspūdingas septintą dešimtį įpusėjęs vyras raudonu veidu, praretėjusiais žilais plaukais ir ilgu raukšlėtu kaklu su didžiuliu Adomo obuoliu, jau stovėjo ant pakylos knygomis apstatytoje patalpoje, kuri buvo naudojama dviem tikslams: kaip biblioteka ir kaip posėdžių salė. Maršalas apžvelgė gausiai susirinkusius žmones – neįsivaizdavo, kad kuris nors instituto narys nedalyvautų. Žinoma, išskyrus Setą Pandę – jis jau seniai bendravo tik su pakomitečiu, ir jo buvo prašyta neatvykti į šį susirinkimą.

Be narių, čia buvo ir trys studentai kandidatai, Seto mokiniai, kurie parašė prašymą, kad jiems leistų dalyvauti. Tai buvo negirdėta. Tačiau ši situacija jiems buvo gyvybiškai svarbi: jei Setas bus išvarytas ar bent neteks psichoanalitikų mokytojo statuso, jie praras įskaitas už analitinio darbo metus ir turės viską pradėti iš naujo su kitu mokytoju. Visi trys aiškiai pasakė, kad atsisakys keisti analitiką, net jei dėl to bus atmestos jų kandidatūros. Sklido kalbos net apie instituto skilimą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes vykdomasis komitetas, vildamasis, kad tos trijulės ištikimybė Setui pasirodys esanti nepagrįsta, žengė nepaprastą ir itin prieštaringą žingsnį – leido jiems dalyvauti kaip balso teisės neturintiems dalyviams.

Tą akimirką, kai Maršalas atsisėdo antroje eilėje, Džonas Veldonas, tarsi tik jo būtų ir laukęs, trinktelėjo savo lakuotu plaktukėliu prašydamas tylos.

– Visi jūs, – prabilo jis, – esate informuoti apie šio ypatingo susirinkimo tikslą. Skausminga mūsų šio vakaro užduotis – apsvarstyti rimtus, itin rimtus kaltinimus vienam garbingiausių mūsų narių, Setui Pandei, ir nuspręsti, kokių veiksmų turės imtis institutas. Kaip jums buvo pranešta laiške, pakomitetis kuo nuodugniausiai išnagrinėjo visus kaltinimus, tad, manau, racionaliausia būtų iš karto pereiti prie jų išvadų.

-Daktare Veldonai, viena pastaba dėl procedūros! – tai buvo Teris Fuleris, jaunas, įžūlus, vos prieš metus priimtas analitikas. Jo mokytojas buvo Setas

-Tai daktaras Fuleris, – Veldonas kreipėsi į Perį Vylerį, septyniasdešimtmetį bemaž kurčią analitiką, einantį instituto sekretoriaus pareigas ir jau kelias minutes uoliai kažką rašantį.

-Ar teisinga svarstyti šiuos „kaltinimus” nedalyvaujant pačiam Setui Pandei? Teismas nedalyvaujant atsakovui ne tik amoralus, bet ir nusižengia instituto įstatams.

-Aš kalbėjausi su daktaru Pande, ir mes abu sutarėme, kad visiems dalyviams bus geriau, jei šįvakar jo čia nebus.

-Pataisysiu! Ne mes, o tu, Džonai, manei, kad taip bus geriau, – sududeno tvirtas Pandės balsas. Jis stabtelėjo tarpdury, apžvelgė susirinkimo dalyvius, paskui iš krašto pasiėmė kėdę ir pasistatė pirmoje eilėje. Pakeliui švelniai patapšnojo Teriui Fuleriui per petį ir kalbėjo toliau: – Sakiau, kad apsvarstysiu šį reikalą ir pranešiu, ką nusprendžiau. O aš, kaip matote, nusprendžiau būti čia, tarp savo mylimų brolių ir atsiskyrėlių kolegų.

Metro devyniasdešimties ūgio Seto kūną jau surietė vėžys, bet jis vis dar buvo įspūdingas vyras baltais žvilgančiais plaukais, įdegusiu veidu, dailiai lenkta nosimi ir didingu smakru. Jis buvo kilęs iš karališkos šeimos, vaikystę praleido karaliaus rūmuose Kipoče, Šiaurės Rytų Indijos provincijoje. Kai tėvą paskyrė Jungtinių Tautų atstovu, Setas persikėlė į Jungtines Valstijas ir mokėsi Ekseteryje bei Harvarde.

Šventasis mėšle, pamanė Maršalas. Traukis iš kelio ir leisk rietis didiesiems. Jis kiek įmanydamas įtraukė galvą į apykaklę.

Džono Veldono veidą užliejo raudonis, bet balsas liko ramus.

-Apgailestauju, kad taip nusprendėte, Setai, ir nuoširdžiai tikiu, kad jūs taip pat turėsite priežasčių pasigailėti. Aš tik norėjau apsaugoti jus nuo jūsų paties. Jūs galite pasijusti pažemintas, klausydamasis nuodugnių viešų diskusijų apie jūsų profesinį – ir neprofesinį – elgesį.

-Neturiu ko slėpti. Visuomet didžiavausi savo darbu. – Setas apsižvalgė ir kalbėjo toliau: – Jei jums reikia įrodymų, Džonai, siūlau apsidairyti aplink. Šioje salėje sėdi mažiausiai pusė tuzino mano buvusių mokinių ir trys dabartiniai. Visi jie ir jos – Setas žemai ir grakščiai nusilenkė psichoanalitikei Karenai Džėj – kūrybingi, integruoti, o jų darbai patvirtina mano veiklos prasmingumą.

Maršalas susigūžė. Setas viską kiek tik galėdamas apsunkins. O jergutėliau! Žvalgydamasis po salę Setas akimirką sugavo jo žvilgsnį. Maršalas nusigręžė į kitą pusę, bet ten jo laukė Veldono akys. Jis užsimerkė, suspaudė sėdmenis ir dar labiau susitraukė.

Setas kalbėjo:

-Iš tikrųjų jausčiausi pažemintas, Džonai, ir tuo mes, ko gero, skiriamės, jei būčiau neteisingai apkaltintas, gal net apšmeižtas ir nesistengčiau gintis. Tad prie reikalo. Kuo mane kaltinate? Kur mano kaltintojai? Išklausykime juos visus.

-Laiške, kurį visi, tarp jų ir jūs, Setai, gavote iš švietimo komiteto, – tarė Džonas Veldonas, – surašyti visi kaltinimai. Aš juos perskaitysiu. Pradėkime nuo mainų: psichoanalizės konsultacijų pardavinėjimo už asmenines paslaugas.

-Turiu teisę žinoti, – pareikalavo Setas, – kas kurį kaltinimą pateikė.

Maršalas krūptelėjo. Išmušė mano valanda, pagalvojo. Tai jis atkreipė Veldono dėmesį į Seto mainus. Dabar neliko kitos išeities kaip tik atsistoti ir tiesiai bei tvirtai, kiek tik jam pavyks, prisipažinti.

-Aš prisiimu atsakomybę už kaltinimus mainais. Prieš kelis mėnesius pas mane atėjo naujas pacientas, iš profesijos – finansų patarėjas, ir kai kalbėjomės apie užmokestį, jis pasiūlė keistis paslaugomis. Per valandą mes uždirbame maždaug tiek pat, todėl jis pasakė: „Kodėl mums tiesiog neapsikeitus paslaugomis – tuomet nereikėtų vienas kitam mokėti apmokestinamų pinigų?” Žinoma, atsisakiau, paaiškinau, kodėl toks susitarimas įvairiais atžvilgiais kliudytų psichoterapijai. Jis apkaltino mane smulkmeniškumu ir nelankstumu ir įvardijo du žmones, kurie taip darė: savo partnerį jauną architektą, ir Setą Pandę, buvusį Psichoanalizės instituto prezidentą.

-Atsakysiu į šiuos kaltinimus kaip priklauso, Maršalai, bet pirmiausia kyla natūralus klausimas, kodėl kolega, draugas ir juolab buvęs mokinys nepanoro kalbėtis tiesiai su manimi, iškelti man pačiam tą klausimą!

-Kur parašyta, — atsakė Maršalas, – kad analizės subjektas su buvusiu analitiku turi amžinai elgtis kaip su tėvu? Iš jūsų išmokau, kad gydymo tikslas, kurio pasiekiama nagrinėjant perkėlimą, yra padėti pacientui palikti savo tėvus, tapti savarankiškam ir integruotam.

Seto veide nušvito plati šypsena. Taip džiaugiasi tėvas, kai jo vaikas pirmą kartą aplosią jį šachmatais.

-Puiku, Maršalai. Ir tikslu. Jūs puikiai išmokote pamoką, ir aš didžiuojuosi jūsų pasirodymu. Bet vis vien nesuprantu, kaip po penkerių psichoanalizės metų, po tiek šveitimo, valymo ir blizginimo, tebeliko sofistikos dėmių.

-Sofistikos? – nepasidavė Maršalas. Būdamas koledžo futbolininkas jis savo stipriomis eikliomis kojomis lengvai įveikdavo du kartus už jį didesnius vyrus. Sutikęs priešininką jis niekada nesitraukdavo iš kelio. – Nematau čia jokios sofistikos. Negi dėl psichoanalitikos tėvo turėčiau atsisakyti savo įsitikinimo – įsitikinimo, kuriam, be abejo, pritartų visi, esantys šioje salėje, – kad klaida psichoanalizės konsultacijas keisti į asmenines paslaugas? Klaida visais atžvilgiais. Teisinė ir moralinė: tai aiškiai draudžia šios šalies mokesčių įstatymai. Tai techninė klaida, nes trikdo perkėlimą ir priešpriešinį perkėlimą. Juolab kai paslaugos, kuriomis naudojasi psichoanalitikas, yra asmeninio pobūdžio: pavyzdžiui, finansiniai patarimai, kai pacientas turi žinoti intymiausias jūsų finansinio gyvenimo smulkmenas. Arba, kaip architekto atveju, kai projektuodamas naujus namus pacientas turi susipažinti su slapčiausiais jūsų įpročiais ir pomėgiais. Savo paties klaidas jūs dangstote tariamais mano charakterio trūkumais.

Tai taręs Maršalas atsisėdo patenkintas savimi. Susiturėjo neapsidairęs. To ir nereikėjo. Bemaž girdėjo, kaip aplinkiniai aikčioja iš susižavėjimo. Žinojo, kad pasirodė kaip žmogus, su kuriuo reikia skaitytis. Taip pat pakankamai gerai pažinojo Setą, kad numatytų, kas bus toliau. Puolamas Setas irgi imdavo pulti, taip klimpdamas dar giliau. Nebereikės įrodinėti, kad Seto elgesys destruktyvus; jis pats tai padarys.

-Gana, – tarė Džonas Veldonas, taukštelėdamas plaktuku. – Ši tema pernelyg svarbi, kad veltumėmės į ginčus ad hominem. Grįžkime prie esmės: prie sistemingos kaltinimų apžvalgos ir jų aptarimo.

-Mainai, – tarė Setas, nėmaž nekreipdamas dėmesio į Veldono pastabą, – tai tik bjaurus žodis, po kuriuo slypi mintis, kad psicho-analitinė draugystė neįmanoma.

-Kuo galėtumėte pateisinti mainus, Setai? – paklausė Olivė Smit, pagyvenusi analitike, garbės nusipelniusi vien savo priklausymu karališkajai psichoanalizės linijai: prieš keturiasdešimt penkerius metus ją analizavo Fryda From-Reichman, kurią, savo ruožtu, analizavo pats Froidas. Be to, vienu metu ji trumpai susirašinėjo su Ana Froid ir pažinojo kai kuriuos Froido vaikaičius. – Akivaizdu, kad švarūs santykiai, ypač piniginiai, būtini psichoanalizės vyksmui.

-Norėdamas pateisinti mainus, kalbate apie psichoanalitinę bičiulystę. Žinoma, juokaujate, – tarė Harvėjus Grynas, apkūnus pasipūtęs analitikas, kuris mėgdavo, ir jam tai puikiai pavykdavo, suerzinti kolegas. – O jei jūsų klientė būtų prostitutė? Kaip tuomet veiktų mainų sistema?

-Pataikūniška ir originali pastaba, Harvėjau, – atkirto Setas. -Jūsų pataikavimas, žinoma, nestebina. Tačiau jūsų klausimo originalumas, protingumas tikrai netikėtas. Vis dėlto klausimas nieko vertas. Matau, kad Aukso Vartų institute klesti sofistika. – Setas pasisuko į Maršalą, paskui vėl nukreipė veriamą žvilgsnį į Harvėjų. – Sakykite, Harvėjau, kiek prostitučių pastaruoju metu prašė jūsų analizuoti jų veiklą? Ar bent vieną turėjote? – tamsios Seto akys žvalgėsi po salę. – Kiek prostitučių gali rimtai pažvelgti į save ir likti prostitutės? Suauk, Harvėjau! – kalbėjo Setas, aiškiai mėgaudamasis prieštaravimais. – Jūs patvirtinate tai, apie ką rašiau International Journal: kad mes, seni užkietėję analitikai, – kokį oficialų terminą jūs, žydai, vartojate? Seni gaidžiai! – turėtume reguliariai pereiti psichoanalizę, na, gal kas dešimt metų ar panašiai. Iš tiesų mes galėtume būti kaip kontrolinė grupė atrenkant kandidatus. Taip išvengtume sustabarėjimo. O šiai įstaigai to labai reikia.

-Tvarkos! – sušuko Veldonas, trinktelėdamas plaktuku. – Grįžkime prie reikalų. Kaip prezidentas reikalauju…

-Mainai! – toliau kalbėjo Setas, dabar jau nusigręžęs nuo pakylos ir žvelgdamas į dalyvius. – Mainai! Koks nusikaltimas! Vertas mirties bausmės! Rimtų bėdų turintis jaunas anoreksija sergantis architektas, kurį gydžiau trejus metus ir su kuriuo priėjome prie apibrėžtų pokyčių, staiga neteko darbo, nes jo firmą prarijo kita kompanija. Praeitų metai ar dveji, kol jis įsitvirtintų kaip nepriklausomas architektas. Dabar jis beveik neturi pajamų. Kaip turėtų elgtis psichoanalitikas? Mesti jį? Leisti įsiskolinti kelis tūkstančius dolerių? Jam tai visai nepriimtina. Šiuo metu dėl sveikatos ketinu statyti namo priestatą, kuriame būtų kabinetas ir laukiamasis. Ieškojau architekto. Jis ieškojo kliento. Sprendimas – tinkamas, moralus sprendimas, mano nuomone, dėl kurios neprivalau teisintis prieš šią ar bet kurią kitą auditoriją, – buvo aiškus. Pacientas suprojektavo man naują statinį. Užmokesčio problemą išsprendėm, o mano pasitikėjimas juo teigiamai paveikė psichoterapiją. Ketinu aprašyti šį atvejį: mano namų – uždaro tėvo lizdo – planavimas leido jam pažvelgti į archainės atminties bei fantazijų apie tėvą gelmes, kurios nepasiekiamos konservatyvia metodika. Gal man reikėjo jūsų leidimo pasielgti kūrybingai?

Setas vėl teatrališkai apžvelgė klausytojus, paskui jo žvilgsnis akimirką stabtelėjo ties Maršalu.

Tik Džonas Veldonas drįso atsakyti:

-Ribos! Ribos! Setai, ar jums nereikia laikytis nustatytos metodikos? Pacientas apžiūri ir projektuoja jūsų namus? Gal tai ir vadinate kūryba. Bet pasakysiu jums, ir man visi pritars – tai ne analizė.

-„Nustatyta metodika”. „Ne analizė”. – Setas mėgdžiojo Džoną Veldoną, kartodamas jo žodžius aukštu balsu. – Bukapročių verkšlenimas. Gal manote, kad metodus mes imame iš Mozės lentelių? Metodiką kūrė analitikai novatoriai: Ferencis, Rankas, Reichas, Salivanas, Serlesas. Taip, ir Setas Pandė!

-Sau suteikiate psichoanalitiko novatoriaus statusą, – įsiterpė Morisas Fenderis, plikas, į nykštuką panašus vyras išsprogusiomis akimis, milžiniškais akiniais ir visai be kaklo, – tai velniškai gudrus būdas nuslėpti ir racionalizuoti daugybę nuodėmių. Man neramu dėl jūsų elgesio, Setai, labai neramu. Jis kenkia geram psichoanalizės vardui visuomenėje, ir, atvirai kalbant, mane nukrečia šiurpas, kai pagalvoju, kad jūs mokote jaunus analitikus. Pažvelkime į jūsų straipsnius – kad ir į tuos pareiškimus London Literary Review.

Morisas išsitraukė iš kišenės kelis laikraščio lapus ir virpėdamas juos išskleidė.

-Štai, – tarė jis, mojuodamas Setui laikraščiu, – jūsų paties Froido susirašinėjimo su Ferenciu apžvalga. Čia jūs viešai pareiškiate, kad prisipažįstate pacientams juos mylįs, apsikabinate juos ir aptarinėja-te su jais intymiausius savo gyvenimo dalykus: artėjančias skyrybas, savo vėžį. Tvirtinate jiems, kad jie jūsų geriausi draugai. Kviečiatės juos pas save arbatos, kalbatės su jais apie savo seksualinius pomėgius. Na, jūsų seksualiniai pomėgiai – tai jūsų reikalas, ir čia apie juos nekalbėsime, bet kodėl visi skaitytojai, taip pat ir jūsų pacientai, turi žinoti, kad esate biseksualus? To neišsiginsite. – Morisas vėl pamosavo laikraščio lapais. – Tai jūsų paties žodžiai.

-Žinoma, tai mano žodžiai. O gal kaltinimų sąraše yra ir plagijavimas? — Setas paėmė ypatingojo pakomitečio laišką ir neva ėmė jį atidžiai skaityti: – Plagijavimas, plagijavimas – ak, tiek daug baisių nusikaltimų, tiek daug įvairiausių nedorybių, bet plagiato nerasta. Bent jau tuo manęs neapkaltino. Taip, žinoma, tai mano žodžiai. Ir jų aš neketinu išsiginti. Ar gali būti artimesnis ryšis nei analitiko ir paciento?

Maršalas klausėsi su viltimi. Šaunuolis, Morisai, pagalvojo jis. Puikiai pasistengei. Pirmi protingi žodžiai, kuriuos iš tavęs girdžiu! Seto raketos jau leidžia dūmus; jis tuoj iššaus į susinaikinimo orbitą.

-Taip, – tarė Setas, pavargusiais plaučiais, kimstančiu balsu. -Neišsiginu savo žodžių, kad pacientai – mano artimiausi draugai. Tai tinka jums visiems. Taip pat ir jums, Morisai. Mes su pacientais praleidžiame keturias valandas per savaitę kalbėdamiesi pačiomis intymiausiomis temomis. Sakykite, kuris iš jūsų tiek laiko praleidžiate artimai bendraudamas su bičiuliu? Atsakysiu už jus – nė vienas, juolab ne jūs, Morisai. Mes visi žinome, kokia draugystė Amerikoje įprasta tarp vyrų. Galbūt kai kurie iš jūsų, nedaugelis, kartą per savaitę pietaujate su bičiuliu ir tarp užsakymo bei kramtymo pusvalandį artimai pabendraujate. Gal paneigsite, – Seto balsas užliejo salę, – kad psichoterapija turi būti nuoširdumo šventovė? Jei pacientai yra jums artimiausi žmonės, tai turėkite drąsos atvirai jiems tai pasakyti! Kas čia baisaus, jei jie žinos jūsų asmeninio gyvenimo smulkmenas? Dar nė karto mano atvirumas nesukliudė analizės procesui. Priešingai, jį paspartino. Veikiausiai dėl vėžio sparta man itin svarbi. Apgailestauju tik dėl vieno – kad taip ilgai to nesupratau. Mano nauji kolegos, sėdintys šioje salėje, gali paliudyti, kaip greitai mes dirbame. Paklauskite jų! Esu tikras, kad mokomoji analizė neturi trukti ilgiau nei trejus metus. Pirmyn, pasiteiraukite jų! Maršalas atsistojo.

-Aš prieštarauju! Netinkama ir nesantūru, – vėl tas žodis, jo mėgstamiausias! – į šią bjaurią diskusiją įtraukti jūsų pacientus mokinius. Vien tai, jog apie tai svarstote, liudija sveiko proto stygių. Jų požiūris dvigubai suvaržytas: perkėlimo ir savanaudiškų interesų. Klausiate jų apie greitį, apie sparčią ir nesąžiningą psichoanalizę – žinoma, jie pritars. Žinoma, juos vilioja mintis apie trumpą trejų metų mokomąją analizę. Koks kandidatas tam prieštarautų? Bet mes vengiame tikrosios problemos: jūsų ligos ir jos įtakos jūsų požiūriui bei darbui. Kaip pats minėjote, Setai, dėl ligos norite kuo greičiau baigti psichoanalizę. Visi mes jus suprantame ir užjaučiame. Liga daugeliu atžvilgių pakeitė jūsų požiūrį, ir, atsižvelgiant į situaciją, tai visiškai suprantama. Tačiau tai nereiškia, – vis labiau pasitikėdamas savimi kalbėjo Maršalas, – kad savo naująjį požiūrį, kilusį iš asmeninių rūpesčių, galite perduoti mokiniams kaip psichoanalizės doktriną. Atsiprašau, Setai, bet turiu sutikti su Švietimo komitetu, kad pats laikas iškelti klausimą dėl jūsų mokytojo statuso ir tinkamumo šioms pareigoms. Psichoanalitikų bendruomenė negali negalvoti apie būsimus analitikus. Jei jau psichoanalitikams nepavyks užtikrinti perimamumo, tai kaip galėtume tikėtis, kad mūsų pagalbos ieškančios įstaigos – įmonės, valdžios institucijos, – laikysis atsakomybės ir deramos tvarkos, kai senoji karta valdžią perduoda naujajai kartai?

– Taip pat negalime nekreipti dėmesio, – užriaumojo Setas, – kai į valdžią šiurkščiai braunasi vidutinybės!

-Tvarkos! – Džonas Veldonas sudavė plaktuku. – Grįžkime prie esmės. Ypatingasis pakomitetis atkreipė mūsų dėmesį į jūsų viešai skelbiamus komentarus, puolančius kai kuriuos svarbiausius psichoanalizės teorijos postulatus, negana to – juos ir išjuokiančius. Pavyzdžiui, neseniai pasirodžiusiame interviu Vanity Fair šaipotės iš Edipo komplekso ir atmetate jį kaip „žydų klaidą”. O paskui teigiate, kad tai vienas iš daugelio pagrindinių psichoanalizės teiginių…

-Žinoma, – atšovė Setas, net nesistengdamas juokauti. – Žinoma, tai žydų klaida. Mažą Vienos šeimos trikampį paversti universaliu šeimos modeliu ir bandyti pasaulio lygmeniu išspręsti tai, ko negalėjo išsiaiškinti patys kaltės apimti žydai, buvo klaida!

Dabar salė gaudė, vienu metu bandė kalbėti keli analitikai. „Antisemitas”, – tarstelėjo vienas. Buvo girdėti ir kitokių pastabų: „masažuoja pacientus”, „užsiima su pacientais seksu”, „aukština save”, „tai ne psichoanalizė – tegu jis, po galais, daro ką nori, tik nevadinkite to analize.”

Setas kalbėjo nekreipdamas į juos dėmesio.

-Žinoma, Džonai, aš taip kalbėjau ir rašiau. Ir neišsižadu savo žodžių. Visi giliai širdyje suprantate, kad esu teisus. Froido geto šeima atstovauja žmonijos mažumai. Imkite, pavyzdžiui, mano kultūrą. Vienai išlikusiai žydų šeimai tenka tūkstantis musulmonų šeimų. Psichoanalizė ničnieko nežino apie tas šeimas ir tuos pacientus. Ničnieko nežino apie kitokį, ypatingą tėvo vaidmenį, apie gilų nesąmoningą tėvo troškimą, apie siekį atgauti tėvišką paguodą ir saugumą, susilieti su tėvu.

-Taip, – tarė Morisas ir atsivertė žurnalą. – Apie tai rašoma laiške Contemporary Psychoanalysis leidėjui. Jūs nagrinėjate jauno biseksualaus vyro troškimą, cituoju: „kuris yra universalus siekis grįžti į nerūpestingą pradžios palaimą – į tėvo įsčias-tiesiąją žarną.” Apie tai kalbate su jums įprastu kuklumu, – Morisas skaitė toliau: – „Tokią sėklos interpretaciją visiškai nustelbė rasinės psichoanalizės tendencijos.”

-Tikrai taip! Tačiau tą straipsnį, kurį išspausdino vos prieš porą metų, parašiau prieš šešerius. Jis nėra pakankamai išsamus. Tai universali interpretacija; dabar ją naudoju dirbdamas su visais pacientais. Psichoanalizė nėra provincialus žydų laimėjimas. Ji turi atrasti bei priimti ne tik Vakarų, bet ir Rytų tiesas. Jums visiems reikia dar daug ko išmokti, tik aš smarkiai abejoju, ar jums užteks troškimo bei gebėjimų, kad suvoktumėte naujas idėjas.

Luiza San Kler, maloni žilaplaukė analitike, pirmoji ėmėsi ryžtingų veiksmų. Ji prabilo tiesiai į pirmininką.

-Manau, kad pakankamai išgirdau, pone prezidente, ir įsitikinau, kad daktaras Pandė pernelyg nutolo nuo psichoanalizės mokymo, todėl negali būti atsakingas už jaunų analitikų mokymą. Balsuoju, kad jis būtų pašalintas iš analizės mokytojo pareigų!

Maršalas pakėlė ranką:

-Ir aš už tai balsuoju.

Setas grėsmingai atsistojo ir rūsčiai pažvelgė į dalyvius.

-Jūs pašalinate mane? Nieko kito ir nesitikėjau iš žydų analitikų mafijos.

-Žydų mafijos? – suabejojo Luiza San Kler. – Mano parapijos kunigas nustebtų tai išgirdęs.

-Žydai, krikščionys, koks skirtumas – žydų-krikščionių mafija. Ir jūs manote, kad galite pašalinti mane. Na, tuomet aš pašalinu jus. Šis institutas – tai aš. Aš jį sudarau. Ir kur eisiu – patikėkite, čia tai tikrai neliksiu, – ten ir bus institutas. – Tai taręs Setas stumtelėjo kėdę į šalį, pasigriebė skrybėlę, apsiaustą ir triukšmingai išžygiavo.

Įsivyravusią tylą nutraukė Rikas Captonas. Žinoma, Rikas, vienas buvusių Seto analizės mokinių, itin aštriai pajus Seto išėjimo pasekmes. Nors Rikas jau baigė mokslus ir buvo visateisis instituto narys, jis, kaip ir dauguma, vis dar didžiavosi savo mokytoju.

-Noriu apginti Setą, – tarė Rikas. – Šio vakaro proceso dvasia ir nuostatos mane smarkiai gąsdina. Aš nemanau, kad paskutiniai Seto teiginiai buvo rimti. Jie nieko neįrodo. Jis ligotas išdidus vyras, ir visi žinome, kaip išdidžiai jis ima gintis, kai yra puolamas, o šįvakar, sutikite, jis buvo puolamas itin smarkiai.

Rikas akimirką nutilo, pažvelgė į septynių iš dvylikos centimetrų dydžio kortelę ir kalbėjo toliau.

-Norėčiau pateikti šio vakaro proceso interpretaciją. Matau, kaip daugelis jūsų kurstote patys save ir teisuoliškai puolate Seto teorines pažiūras. Bet man kyla klausimas, ar tikroji problema yra daktaro Pandės interpretacijų turinys, ar jo manieros ir išskirtinumas! Ar gali būti, kad daugumai jūsų kelia grėsmę jo talentas, jo indėlis į mūsų darbą, jo literatūriniai gebėjimai, svarbiausia – jo ambicijos? Ar nariai nepavydi, kad Setas dažnai pasirodo žurnaluose, laikraščiuose ir televizijoje? Ar galime toleruoti jo kitonišką pažiūrį? Ar galime toleruoti tą, kuris meta iššūkį nusistovėjusioms pažiūroms, panašiai kaip Šandoras Ferencis prieš septyniasdešimt penkerius metus metė iššūkį psichoanalizės doktrinai? Manau, šį vakarą nesutarimai kilo ne dėl Seto Pandės analitinių interpretacijų turinio. Diskusija apie tėvo vaidmens iškėlimo teoriją tik atitraukė mūsų dėmesį – tai klasikinis dėmesio perkėlimo pavyzdys. Ne, tai vendeta, asmeninis puolimas – ir dar negarbingas. Tvirtinu, kad tikrieji motyvai yra pavydas, pasenusių pažiūrų gynimas, tėvo baimė ir nenoras keistis.

Atsakė Maršalas. Jis gerai pažinojo Riką, trejus metus buvo jo supervizorius.

-Rikai, gerbiu jūsų drąsą, jūsų ištikimybę ir ryžtą išsakyti savo nuomonę, tačiau turiu jums paprieštarauti. Seto Pandės teiginių turinys man labai svarbus. Jis taip nutolo nuo psichoanalizės teorijos, kad privalome nuo jo atsiskirti. Pažvelkite į jo interpretacijų turinį: poreikį susilieti su tėvu, grįžti į tėvo įsčias-tiesiąją žarną. Tai bent!

-Maršalai, – paprieštaravo Rikas, – jūs ištraukiate iš konteksto vieną interpretaciją. Kiek jūsų ypatingų interpretacijų be konteksto atrodytų kvailos ir neįrodomos?

-Gali būti. Tačiau Seto atveju yra kitaip. Jis dažnai kalbėdavo per paskaitas ir rašė straipsniuose profesionalams bei plačiajai visuomenei, kad, jo manymu, šis motyvas yra kiekvieno vyro psichoanalizės dinamikos pagrindas. Jis pavadino tai „universalia interpretacija”. Gyrėsi, kad tą pavojingą interpretaciją taikė visiems vyrams pacientams!

-Teisybė, teisybė, – Maršalą palaikė balsų choras.

-Pavojingą, Maršalai? – atkirto Rikas. – Ar kartais mes neperdedame?

-Kaip tik pernelyg ramiai žiūrime. – Maršalo balsas skambėjo vis griežčiau. Dabar jis įsivaizdavo kalbąs kaip ryžtingas instituto atstovas. – Gal jūs abejojate lemiamu interpretacijų vaidmeniu? Ar nutuokiate, kiek žalos galėjo sukelti tokios interpretacijos? Kiekvienas suaugęs vyras, siekęs laikinos regresijos, trumpo grįžimo į malonią, saugią poilsio vietą, gavo interpretaciją, kad jis trokšta prašliaužti pro tėvo išangę ir grįžti į įsčias – tiesiąją žarną. Pagalvokite apie liguistą kaltę, kurią sukėlė toks gydymas, ir homoseksualios regresijos baimę.

-Visiškai sutinku, – pritarė Džonas Veldonas. – Švietimo komitetas vieningai nutarė siūlyti, kad Setas Pandė būtų pašalintas iš analizės mokytojo pareigų. Tik dėl sunkios Seto Pandės ligos ir ankstesnio indėlio į instituto veiklą jie nusprendė neišbraukti jo iš narių. Visi nariai turės balsuoti už Švietimo komiteto rekomendacijas.

-Aš už, – tarė Olivė Smit.

Maršalas prisidėjo prie jos, ir visi būtų vieningai nubalsavę, jei ne Riko Čaptono „prieš”. Mianas Chanas, pakistanietis analitikas, dažnai bendradarbiaujantis su Setu, ir keturi buvę Seto mokiniai susilaikė.

Trijulė nebalsavusiųjų ir dabartinių Seto analizės mokinių grupelė susibūrė ir pasišnabždėjo. Tada vienas iš jų pasakė, kad jiems reikia laiko apsispręsti, ką darys ateityje, bet dabar jų grupę liūdina bendra susirinkimo kryptis. Ir jie išėjo iš salės.

-Mane tai ne tik liūdina, – tarė Rikas, triukšmingai rinkdamasis daiktus ir eidamas durų link. – Tai skandalas – tikra veidmainystė. – Sustojęs tarpdury jis pridūrė: – Pritariu Nyčei, kad vienintelė tikra tiesa yra išgyventa tiesa!

-Ką tai reiškia šiame kontekste? – paklausė Džonas Veldonas, kaukštelėjęs plaktuku ir prašydamas tylos.

-Ar ši institucija kartu su Maršalu Streideriu mano, jog Setas Pandė savo interpretacijomis apie susiliejimą su tėvu padarė pacientams didelę žalą?

-Manau, kad galiu kalbėti už institutą, – atsakė Džonas Veldonas, – ir tvirtinti, kad kiekvienas atsakingas analitikas sutiktų, jog Setas smarkiai pakenkė daugeliui pacientų.

Rikas, stovėdamas tarpduryje, tarė:

-Tuomet Nyčės žodžių prasmė jums aiški. Jei ši institucija iš tikrųjų nuoširdžiai tiki, kad Seto pacientai patyrė baisią žalą, ir jei ši institucija dar turi kokius principus ir nors trupinį sąžinės, jums telieka viena išeitis – jei tik norite pasielgti moraliai ir teisiškai atsakingai.

-Ir kokia gi? – paklausė Veldonas.

-Susigrąžinti pacientus!

-Susigrąžinti pacientus? Ką tai reiškia?

-General Motors ir Toyotai pakanka padorumo bei kiaušų – atleiskite, ponios, nėra tikslaus mandagesnio termino, – priimti atgal blogai sukonstruotus automobilius, automobilius su broku, kurie gali padaryti žalos jų savininkams, tuomet, žinoma, jūsų kelias aiškus.

-Norite pasakyti?..

-Puikiai suprantate, ką noriu pasakyti. – Rikas išdrožė iš salės ir ryžtingai užtrenkė paskui save duris.

Trys buvę Seto mokiniai ir Mianas Chanas išskubėjo paskui Riką. Priėjęs prie durų Teris Fuleris perspėjo:

-Atsižvelkite į tai labai rimtai, ponai. Gresia neatitaisomas skilimas.

Džonui Veldonui nereikėjo priminti, kad rimtai atsižvelgtų į išėjimą. Jis mažų mažiausiai troško, kad jam vadovaujant įvyktų skilimas ir susiformuotų savarankiškas psichoanalizės institutas. Tai jau ne kartą buvo įvykę kituose miestuose: Niujorke, atsiskyrus Karenai Horni ir vėliau Salivano interpersonalistams, gyvavo trys institutai. Toks scenarijus pasikartojo Čikagoje, Los Andžele, Vašingtono Baltimorės mokykloje. Tai galėjo nutikti ir Londone, kur ištisus dešimtmečius vyko nepaliaujamas karas tarp trijų grupuočių: tarp Melani Klein, Anos Froid sekėjų ir „viduriniosios mokyklos” – Ferberno ir Vinikoto objektų santykių teorijos šalininkų.

Aukso Vartų psichoanalizės institutas penkiasdešimt metų pragyveno taikiai veikiausiai todėl, kad agresiją veiksmingai nukreipė į išorės priešus: į tvirtą Jungo institutą ir alternatyvias terapijos mokyklas: transpersonalizmo, reiki, ankstesniųjų gyvenimų, holotropinio kvėpavimo, homeopatijos, rolfingo; jos sparčiai ir stebuklingai niro iš Marino apygardos garuojančių versmių ir karštų kubilų. Be to, Džonas žinojo, kad atsiras žurnalistų, kurie neatsispirs pagundai parašyti istoriją apie Psichoanalizės instituto skilimą. Reginys, kai puikiai gebantys analizuoti analitikai negali sugyventi, nepakenčia kitokio požiūrio, kovoja dėl valdžios, riejasi dėl smulkmenų ir galų gale piktai išsiskiria, duotų puikaus peno žiniasklaidos pašaipoms. Džonas nenorėjo, kad jį prisimintų kaip suskilusio instituto prezidentą.

-Susigrąžinti pacientus? – sušuko Morisas. – To dar nebuvo. -Tikslas pateisina priemones, – sumurmėjo Olivė Smit. Maršalas budriai stebėjo Džono Veldono veidą. Pamatęs, kad jis mažumėlę linktelėjo Olivei, pasinaudojo proga.

-Jei nepriimsime Riko iššūkio – kuris, neabejoju, netrukus taps viešas, – mūsų galimybės sutvarkyti šį reikalą bus labai menkos.

-Bet susigrąžinti pacientus, – tarė Morisas Fenderis, – dėl klaidingų interpretacijų?

-Nemenkinkite rimtos problemos, Morisai, – tarė Maršalas. – Ar yra dar veiksmingesnė analizės priemonė nei interpretacija? Ir negi mes nesutarėme, kad Seto formuluotė ir klaidinga, ir pavojinga?

-Ji pavojinga todėl, kad klaidinga, – surizikavo Morisas.

-Ne, – paprieštaravo Maršalas. – Klaidinga gali būti ir neveiksminga – na, todėl ir klaidinga, kad neišjudina paciento. Tačiau ši yra ir klaidinga, ir pavojinga. Tik pagalvokite! Kiekvienas pacientas, ieškantis šiokios tokios paguodos, siekiantis žmogiško ryšio, verčiamas tikėti, kad jis jaučia primityvų troškimą nušliaužti savo tėvo išange į saugias žarnų įsčias. Tai beprecedentis atvejis, manau, kad būtų teisinga apginti jo pacientus. – Vogčia dirstelėjęs Maršalas įsitikino, kad Džonas ne tik palaiko, bet ir vertina jo požiūrį.

-Įsčios-tiesioji žarna! Iš kur šis mėšlas, ši erezija, šis… šis… mishugas atsirado? – sušuko Džeikobas, nuožmiai atrodantis analitikas nukarusiais skruostais, vešliomis žilomis žandenomis ir antakiais.

-Sakė, kad tai jo paties analizės su Alenu Džeinevėjumi išvados, – atsakė Morisas.

-O, Alenas miręs jau prieš trejus metus. Žinote, niekada nepasitikėjau Alenu. Neturiu įrodymų, bet ta neapykanta moterims, tas dabitiškumas, tie kaklaraiščiai, bičiuliai gėjai, tas kooperatinis butas Kastre, tas aplink operą besisukantis gyvenimas…

-Nenukrypkime nuo temos, Džeikobai, – įsiterpė Džonas Veldonas. – Šiuo metu mes kalbame ne apie Aleno Džeinevėjaus seksualinius pomėgius. Kaip ir ne apie Seto. Turime elgtis itin apdairiai. Šiandieniniame pasaulyje būtų politinė katastrofa, jei mus pagautų kritikuojančius ar giriančius savo narį dėl to, kad jis gėjus.

-Jis arba ji buvo gėjus, – tarė Olivė.

Džonas pritardamas nekantriai linktelėjo ir tarė:

-Nesvarbu, dabar mes turime aptarti įtarimus, kad Setas seksualiai išnaudojo pacientus – apie tai šiandien dar nekalbėjome. Iš psichoterapeutų, kurie gydė dvi buvusias Seto pacientes, turime pranešimų apie seksualinį išnaudojimą, tačiau kol kas nė viena pacientė nesutiko pateikti kaltinimų. Viena nėra tikra, kad tai jai padarė ilgalaikę žalą; antroji, tvirtinanti, kad tas išnaudojimas privertė ją griebtis klastos ir veidmainiauti šeimoje, dėl kažkokios iškreiptos su perkėlimu susijusios ištikimybės Setui ar nenorėdama patekti viešumon atsisakė rašyti kaltinimus. Sutinku su Maršalu: tinkamiausia būtų apsistoti prie vienos problemos – kad prisidengdamas psichoanalize Setas pateikdavo klaidingas, neanalitines ir pavojingas interpretacijas.

-Bet matote, kokia bėda, – tarė Bertas Kantrelis, vienas Maršalo padėjėjų jo analizės klasėje. – Pagalvokite apie konfidencialumą. Setas mums gali iškelti bylą dėl šmeižto. O dar neteisėti veiksmai. Jei Setas bus teisiamas už neteisėtus veiksmus su kuriuo nors buvusiu pacientu, tai kas sukliudys kitiems pacientams ateiti ir iškratyti mūsų instituto, o gal net nacionalinio instituto kišenes? Jie galės pareikšti, kad mes rėmėme Setą, kad skyrėme jį vyriausiuoju mokytoju. Tai širšių lizdas; verčiau jau nekišti prie to nagų.

Maršalui patikdavo, kai jo varžovas pasirodydavo silpnas ir neryžtingas. Norėdamas pabrėžti kontrastą jis prabilo kiek galėdamas įtaigiau.

-Priešingai, Bertai. Būsime daug labiau pažeidžiami, jei nieko nedarysime. Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios jūs siūlot nieko nedaryti, mes privalome veikti ir kuo greičiau atsiskirti nuo Seto, taip pat padaryti viską, kad atitaisytume klaidą. Jau regiu Riką Captoną, kad jį kur galas, pateikiantį mums kaltinimus – ar bent jau užsiundantį ant mūsų Times reporterį už tai, kad smerkiame Setą, o paskui ničnieko nedarome, kad apgintume jo pacientus.

-Maršalas teisus, – pritarė Olivė, kuri dažnai imdavosi instituto sąžinės balso vaidmens. – Jei tikime, – o mes tikime, – kad mūsų gydymas veiksmingas, o netinkamas psichoanalizės naudojimas yra neapgalvotas žingsnis ir daro didelę žalą, tai neturime kito pasirinkimo, kaip tik pasistengti, kad mūsų darbai nesiskirtų nuo mūsų kalbų. Turime susigrąžinti Seto pacientus ir surengti jiems atitaisomąjį psichoterapijos kursą.

-Lengva pasakyti, sunku padaryti, – perspėjo Džeikobas. – Jokia galia pasaulyje neprivers Seto išduoti buvusių pacientų pavardžių.

-To ir nereikės, – atsakė Maršalas. – Manau, mes turime paskelbti populiariojoje spaudoje viešą pareiškimą visiems pastarųjų kelerių metų jo pacientams, bent jau vyrams.

Šypsodamasis Maršalas pridūrė: -Tarkime, kad moteris jis gydė kitaip.

Dėl dviprasmiškos Maršalo užuominos salė nusišypsojo. Nors dalyviai jau daug metų žinojo apie Seto seksualinius veiksmus su pacientėmis, visiems labai palengvėjo, kai tai buvo ištarta balsiai.

-Taigi mes sutarėme, – tarė Džonas Veldonas, trinktelėdamas plaktuku, – kad turime pasiūlyti Seto pacientams atitaisomąją psichoterapiją?

-Aš pritariu, – tarė Harvėjus.

Po vienbalsio balsavimo Veldonas kreipėsi į Maršalą:

-Ar norėtumėte prisiimti atsakomybę už šį žingsnį? Tiesiog su-tikslinkite su vykdomuoju komitetu savo planus.

-Taip, žinoma, Džonai, – tarė Maršalas, vargiai begalėdamas suturėti džiaugsmą ir nuostabą, kad šįvakar taip aukštai iškilo jo žvaigždė. – Taip pat visus mūsų veiksmus suderinsiu su Tarptautine psichoanalitikų asociacija – šią savaitę turiu dar vienu reikalu pasikalbėti su sekretoriumi Rėjumi Velingtonu.