LHPA

Modernusis okultizmas yra šių laikų produktas, egzistuojantis didele dalimi todėl, kad greta egzistuoja ir krikščionybė. Jam tai būdas identifikuotis – atmesti. Atmetimas savo ruožtu reiškia pasipriešinimą, o pasipriešinimas neigia krikščionybės esmę. Jėzų Kristų ir visą evangelinę krikščionybę. Tiesa, okultizmas, atmesdamas Jėzaus asmenį, po teisybei turi du kelius. Vienas iš jų – inkorporuoti jo asmenį į okultizmo pranašų gretas, paversti jį ne kosmoso ir atpirkimo centru, o Mokytoju iš didžiosios raidės, kaip kad Mokytojais buvo ir Mahometas, ir Laozi, ir Konfucijus, ir Sokratas, tai yra Kristus paverčiamas tarytumei vienu iš okultinės tradicijos dėmenų. Niekur nedingsi, okultizmas, „taisydamas” religijų nukrypimus nuo tikrosios tiesos ir autentiškos Dvasinių Mokytojų linijos, vis vien turi Jėzų Kristų kur nors padėti. Net naciai turėjo jį kur nors padėti ir neatmetė jo visiškai – pats A. Hitleris sekė idėja, kad Jėzus Kristus buvo arijas, tik žydai jo arišką skelbimą iškraipę. Tam buvo sukurtos legendos, besiremiančios senomis erezijomis ar antikinėmis paskalomis. Šiaip ar taip, Jėzus neapeinamas jokioje ideologinėje struktūroje. Jį reikia kur nors padėti kitaip jokia, net deklaruotai priešinga, ideologija ar filosofinė religinė sistema negali be jo apsieiti. Įtraukti į save – vienas būdas. Padaryti Kristų vienu iš arijų minties teoretikų ar vienu iš žmonijos mokytojų plejados yra tas pat, nes tai nebe Kristus.

Lietuvių religinė terminija

Tikėjimas. Pats lietuvių kalbos žodis „tikėjimas” kildintinas iš „tikras”, ir šiuo požiūriu atrodytų, kad tai įvedus krikščionybę naujajai religijai sukurta ar naujai sureikšminta sąvoka. Tai liudytų analogišku būdu atsiradusi rus. vera, lenk. wiara – lotynizmai, kilę iš krikštytojų atneštos ir propaguotos vera religio, „tikrosios religijos”, sampratos. Tad žodis „tikėjimas” veikiausiai būtų lenkiško lotynizmo kalkė. Latvių atitikmuo ticejums čia nepadeda. Nėra duomenų, ar tas pats žodis religijai apibūdinti vartotas ir anksčiau, nes lietuvių kalboje yra ir žodžiai „pamaldumas”, „garbinimas”, „aukavimas” ir pan. Tarkime, prūsai tikėjimui apibūdinti turėjo žodį druwis, kuris, be „tvirtumo”, „ištikimybės” reikšmių, turi daug platesnį kontekstą, artimą žodžiams „medis”, „ąžuolas”, jis giminingas ir gotų triu „medis”, kimbrų derwen, bretonų deruenn, sen. airių daur, dair „ąžuolas”. Žinoma, daug reikšmių atskleidžia jo sąsajos su keltų druides, airių drūi, t. y. mums gerai žinomais druidais (savo ruožtu leksiškai ir semantiškai tvirtai susietais su ąžuolais). Čia minimus ir daug gausesnius indoeuropietiškus duomenis aptaręs Vladimiras Toporovas mano, kad visai tikėtina, jog prūsų druwis gali būti apskritai kildinamas iš medžio ar ąžuolo kaip pasaulio medžio, pasaulinės jungties sampratos. Šitą svyravimą išreiškė dar antikos autoriai, pavyzdžiui, I a. Plinijus manė, kad druidų vardas, galimas dalykas, kilęs iš jų nepaprastai garbinto ąžuolo pavadinimo (gr. δρυζ, „ąžuolas”, δρυαζ „driadės” (Plinius, Nat. Hist. XIV, 249).

Programavimas ir okultizmas
(Esė)

Sekuliari visuomenė savo gyvenime praranda daugelį orientyrų. Tai ne naujiena. Sekuliari visuomenė ir kūrėsi, kovodama su religinėmis vertybėmis ir jas paneigdama. Tad naujų orientyrų kūrimas yra viena svarbiausių jos užduočių. Tokių orientyrų, kurie būtų apibrėžti, universaliai galiojantys ir teikiantys džiaugsmą bei stabilumą. Suprantama, tai reklama ir panašūs ideologiniai beigi masinės kultūros lauko stereotipai. Niekur nepasidėsi, visuomenė be vertybių negali gyventi, tad orientyrai ir vertybės pateikiami jau nuo mokyklos suolo, nuo jaunumės; tuo užsiima žiniasklaida už mokyklos ribų, o viduje tai įgyvendinama pereinant prie vertinimo pagal testus. Šis principas jau lyderiauja visais švietimo lygmenimis.

Okultizmas ir pragmatinis mąstymas
(Esė)

Okultizmas – XIX a. fenomenas, pritaikytas sekuliarizuotai visuomenei ir jos požiūriams į pasaulį; tokį, koks jis turi būti mago ar šamano akimis – aiškus, paprastas, tinkamas naudoti; XX–XXI a. okultizmas pratęsia tą pačią XIX a. tradiciją, kuri nori matyti, liesti, pažinti tiesiogiai; tai buržuazijos poreikis, ir tas poreikis, kokį ji užsakė religingumui, realizuojamas būtent okultistine versija. Buržuazijos išradimas buvo ir spiritizmas, ir Agni joga – viskas matyti, pranašystės pildosi, siela varo devynmyliais žingsniais. Šiandien šis užsakymas įvykdytas ir juo naudojamasi sekuliarizuotoje vartotojų visuomenėje, kur viešpatauja kapitalizmo nurodytos vertybės ir pragmatizmas. Nebe monarchijos orientyrai – nuolatinis tikrinimas ir nuolatinis tikrumas, tačiau be noro įsitikinti tuo, kas jaučiama ir išgyvenama; katalikiška monarchija ir jos mentalitetas leidžia sau tikėti be empirikos patvirtinimų. Okultizmas išties yra pragmatiškas. Kaip tai suprastina?

Tai dar ne klasifikacija, dar ne mėginimas įvardyti lietuviškas meditacijos ir kontempliacijos atmainas; tai tik pastebėjimas, kad lietuviškoje tradicijoje tokių būta; lyginimas su atitinkamomis rytietiškomis sąmonės išlaisvinimo būsenomis kartais per ankstyvas, kartais pats peršasi. Šiame tekste mūsų patogumui meditacija laikysime tokias rytietiškam susikaupimui artimas būsenas, kuriomis siela ar sąmonė ištuštinama ar patenka į tam tikrą būklę, leidžiančią į ištuštėjusią sąmonę nusileisti dievybei ar demonui ar žmogui sutapti su dievybe.

Japonų šintoizmas yra archajiška religija, kuri išsilaiko iki šių dienų; ji modernizuota, lengvai adaptuota, bet jos ištakos ir vaizdiniai, simboliai yra gana neblogai žinomi ir išlikę. Šintoizmas atmena visą savo tradiciją ir kaitą. Šintoizmas – tai etninė religija; tam tikra prasme jos išsilaikymas mus žavi, bet ir stebina kaip anachronizmas, nes esame įpratę, kad pasaulyje vyrauja toli gražu ne etninės, o vadinamosios didžiosios religijos. Etninės suvokiamos kaip izoliuotos, „atsilikusios”, atmestos į civilizacijos pakraštį su bušmenais, Australijos čiabuviais, irokėzais ir jų egzotiškomis religijomis.

Tačiau nei aborigenai, nei irokėzai nesukūrė valstybės. Japonų šintoizmas – etninė religija, ne gentinė. Tai didelis skirtumas. Šintoizmas kaip etninė religija yra tautos, sukūrusios valstybingumą, religija. Šiuo metu jis sinkretiškai susipynęs su budizmu ir konfucianizmu, bet gyvuoja ganėtinai autonomiškai; įtakos ir šaknys dar gerai atsekamos ir ta ar kita sinkretizmo paskatinta inovacija puikiai datuojama. Šintoizmas yra etninė religija, turinti valstybinės religijos statusą. Tai maždaug tas pats, jei lietuvių religinė sistema būtų išsilaikiusi iki šių dienų drauge su valstybine nepertraukiama tradicija. Todėl šintoizmas mums ir įdomus. Kita vertus, kai kurie jo vaizdiniai ir ritualai sutampa su baltiškų religijų elementais, ir dar daugiau – kai kuriuos jų paaiškina ir atskirus mums žinomus faktus susieja į visumą.

Būrimo technikos pasaulio maginėse praktikose ir religijose gana įvairios, bet yra tam tikros būrimo sistemos, kurių laikomasi viename ar kitame etnose, religijoje, kultūriniame areale. Negalime manyti, kad pagal praktikuojamus burtus įmanoma, tarkime, atsekti etnosą ar jo kelią, bet burtų technikų sutapimai nėra bereikšmiai platesniame tyrimo komplekse, tiriant istorines, kultūrines, ypač religines sąsajas. Šiuo atveju – šiaurės ir šiaurės vidurio Europoje, įtraukiant iranėnišką medžiagą, būtent – alanų, gyvenusių Uždonėje, Šiaurės Kaukazo prieškalnėse, bet apie III–IV a. pajudėjusių Dunojaus ir kartu Romos imperijos linkui; alanų genčių kontaktai su baltais, bent jau pietų ir vakarų, neabejotini.