Žmogaus fenomenologinės erdvės
(Pagal pranešimą, skaitytą tarptautinėje LHPA 2007 m. konferencijoje Vilniuje „Humanistinė psichologija, artėjant XXI a.“)
Straipsnis redaguotas 2009 m.
Filosofijai įprasta skirstyti žmogaus erdvę į dvi sritis: išorinę ir vidinę. Išorinė erdvė dažniausiai yra vadinama realiu pasauliu, arba tiesiog realybe. Vidinė erdvė paprastai vadinama vidiniu, arba subjektyviu, pasauliu. Dar dažnai jos apibūdinamos makrokosmoso ir mikrokosmoso sąvokomis. Mokslo požiūriu, makrokosmosas yra žmogaus aplinka, o mikrokosmosas – tai makrokosmoso projekcija žmogaus sąmonėje. Visuotinai įsigalėjusi mokslinės pasaulėžiūros nuostata, kad makrokosmoso struktūra yra stabili ir konstantiška, todėl jame vykstančius procesus reikia nusakyti griežtais dėsniais. Gamtos mokslai makrokosmoso erdvės reiškinių pažinimui yra sukūrę objektyvių ir verifikuotų tyrimų metodologiją. Žmogaus mikrokosmoso erdvės fenomenus bando pažinti humanitariniai mokslai, tarp jų ir psichologija. Ilgą laiką humanitariniai mokslai irgi rėmėsi tik objektyvistine gamtos mokslų metodologija ir jos pagalba bandė tirti žmogaus vidinę erdvę. Psichologija ieškojo bendrų visiems žmonėms psichikos dėsningumų, taip ją supaprastinama ir suskaidydama į kauzalinius procesus ir fizikines struktūras. Tačiau žmogaus mikrokosmosas gali įgyti pačias fantastiškiausias formas, o jų dinamika dažnai nėra pagrįsta mokslui įprastu priežasties – pasekmės (kauzaliniu) principu. Todėl konkretaus žmogaus psichikos ypatumus sunku paaiškinti, pasitelkus tik universalius, visiems žmonėms nustatytus ir tarytum visiems tinkančius dėsnius.
Daugiau Daugiau