LHPA

I skyrius

NIEKADA NEKALBĖKITE SU NEPAŽĮSTAMAIS

Karštą pavasario pavakarę prie Patriarcho tvenkinių pasirodė du piliečiai. Pirmasis, – maždaug keturiasdešimtmetis, apsivilkęs pilka vasarine eilute, – buvo mažo ūgio, juodbruvas, gerai įmitęs, praplikęs, savo dailią laiveliu suplotą skrybėlę nešėsi rankoje, o jo švariai nuskustą veidą dengė neapsakomai dideli akiniai juodais rago rėmais. Antrasis – pečiuitas, rusvaplaukis jaunas garbanius nusmaukta ant pakaušio languota kepurike – vilkėjo margais marškiniais, baltomis suglamžytomis kelnėmis, avėjo juodais bateliais.

Pirmasis buvo ne kas kitas, kaip Michailas Aleksandrovičius Berliozas, storo literatūros žurnalo redaktorius ir vienos iš stambiausių Maskvos literatūrinių asociacijų, sutrumpintai vadinamos MASSOLIT’u, valdybos pirmininkas, o jaunasis jo palydovas – poetas Ivanas Nikolajevičius Ponyrevas, pasirašinėjantis Benamio slapyvardžiu.

Pasiekę vos sužaliavusių liepų pavėsį, rašytojai pirmiausia puolė prie margai dažytos būdelės su užrašu „Alus ir vanduo“.

Taigi reikia paminėti pirmą šio baisaus gegužės vakaro keistenybę. Ne tik palei būdelę, bet ir visoje alėjoje, nusidriekusioje lygiagrečiai su Malaja Bronaja gatve, nebuvo nė vieno žmogaus. Tuo metu, kai, rodės, nebėr kuo nė kvėpuoti, kai saulė, įkaitinusi Maskvą, smigo pro sausas miglas kažkur už Sodų žiedo – niekas nesiglaudė po liepomis, niekas nesėdėjo ant suolelių, alėja buvo tuščia.

Daugiau Daugiau

DVIDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

– PINIGAI, PINIGAI, PINIGAI. Negi negalime kalbėtis apie ką kita, Kerola? Papasakosiu jums istoriją apie savo tėvą, ji turėtų atsakyti į visus jūsų klausimus apie mane ir pinigus. Tai nutiko, kai buvau kūdikis, bet visą gyvenimą girdėjau apie tai kalbant – ši istorija tapo šeimos folkloro dalimi. Maršalas pamažu atsisegė sportinį švarką, nusirengė, atsisakė, kai Kerola ištiesė ranką jį pakabinti, ir nudrėbė jį prie savo kėdės.

– Jis turėjo mažą šeši iš šešių metrų krautuvėlę Penktosios ir R gatvių sankirtoje Vašingtone. Mes gyvenome virš krautuvėlės. Vieną dieną atėjo pirkėjas ir paprašė poros darbinių pirštinių. Tėvas parodė į užpakalines duris ir pasakė, kad turės atnešti iš sandėliuko – tai užtruksią kelias minutes. Tačiau sandėliuko nebuvo. Užpakalinės durys vedė tiesiai į skersgatvį. Tėvas nudūmė skersgatviu į artimiausią dirbančią parduotuvę, nupirko porą pirštinių už dvylika centų, parlėkė atgal ir pardavė jas už penkiolika centų. Maršalas išsitraukė nosinę, išsišnypštė nosį ir nesidrovėdamas nusišluostė nuo skruostų ašaras. Kai grįžo iš Niujorko, jis liovėsi dangstęs savo pažeidžiamumą ir verkė kone kiekvieną konsultaciją. Kerola tyliai sėdėjo, gerbdama Maršalo ašaras ir stengdamasi prisiminti, kada pastarąjį kartą matė verkiantį vyrą. Jos brolis Džebas neverkdavo, nors jį visi iš eilės skriaudė: tėvas, mama, mokyklos peštukai – kartais vien tam, kad jis apsižliumbtų.

Daugiau Daugiau

DVIDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

KABINETE MARŠALAS PRALEIDO ilgą dieną. Dabar paskendęs apmąstymuose dūlino namo. Šiandien susitiko su devyniais pacientais. Devynis kartus po šimtą septyniasdešimt penkis dolerius. Tūkstantis penki šimtai septyniasdešimt penki. Kiek teks plušėti, kol atgaus tuos devyniasdešimt tūkstančių? Šešiasdešimt ilgų dienų. Daugiau nei dvylika darbo savaičių. Dvylika savaičių įkinkytas į jungą turės triūsti dėl to sumauto Piterio Makondo! Ką jau kalbėti apie pridėtines išlaidas: kabineto nuomą, profesinius mokesčius, draudimą nuo aplaidumo darbe, medicinos licenciją. O kiek dar prarado pinigų, kai per pirmąsias porą savaičių po apgavystės jis atšaukė konsultacijas. Ir dar penki šimtai, kuriuos nuplėšė detektyvas. Be to, praeitą savaitę pakilo Wells Fargo akcijos, ir dabar jos keturiais procentais brangesnės nei tada, kai jas pardavė! Dar užmokestis advokatei! Kerola to verta, pamanė Maršalas, nors ir nesupranta, kad negalima paprasčiausiai mesti šio reikalo. Pakarsiu tą bjaurybę, net jei tam prireiktų viso likusio gyvenimo!

Daugiau Daugiau

DVIDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

ERNESTO LAUKIAMAJAME Kerola nusprendė, kad visą valandą skirs klausimams apie Maršalą. Ji sudarė sąrašą dalykų, dėl kurių jai reikėjo pagalbos dirbant su klientu, ir ėmė planuoti, kaip geriausiai jį pristatyti Ernestui. Kerola žinojo, kad turi būti atsargi: iš Maršalo žodžių buvo aišku, kad juodu su Ernestu pažįstami, taigi teks kruopščiai slėpti Maršalo tapatybę. Tačiau tai Kerolos negąsdino; priešingai, regzdama intrigas ji jautėsi kaip žuvis vandenyje.

Tačiau Ernestas turėjo kitų planų. Prabilo vos įžengęs į kabinetą.

-Žinote, Kerolaina, jaučiu, kad nebaigėme praeitos konsultacijos. Ji nutrūko kalbant apie svarbius dalykus.

-Ką turite galvoje?

-Man atrodo, kad mes atidžiai nagrinėjome mūsų santykius, ir tada jūs susijaudinote. O pasibaigus konsultacijai lėkte išlėkėte. Ar galite papasakoti, kaip jautėtės po konsultacijos važiuodama namo?

Ernestas, kaip ir dauguma psichoterapeutų, beveik visuomet laukdavo, kad susitikimą pradėtų pacientas. Jei jis kada ir sulaužydavo šią taisyklę siūlydamas temą, tai tik tam, kad išnagrinėtų nebaigtą klausimą. Kadaise jis išmoko iš Maršalo, kad kuo labiau konsultacijos siejasi, tuo veiksmingesnė psichoterapija.

Daugiau Daugiau

DVIDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

NAKTYS MARŠALUI BUVO ypač sunkios. Užmigti galėdavo tik išgėręs stiprių raminamųjų. Dienomis be paliovos mąstė apie kiekvieną su Piteriu Makondu praleistą minutę. Kartais naršydavo savo atmintyje naujų įkalčių, kartais svajodavo apie kerštą: kaip užpuola Piterį miške ir pridaužo iki sąmonės netekimo, kartais tiesiog gulėdavo lovoje ir bardavo save už kvailumą, o kartais regėdavo, kaip Piteris su Adriana smagiai jam moja, švilpdami savo naujuoju poršė už devyniasdešimt tūkstančių dolerių.

Dienos irgi nebuvo lengvos. Raminamųjų pagirios, net ir išgėrus dvigubą espreso, trukdavo iki vidurdienio, ir tik didžiausiomis pastangomis Maršalui pavykdavo ištverti susitikimus su pacientais. Jis vis įsivaizduodavo, kaip atsikrato savo vaidmens ir nutraukia konsultaciją. „Liaukitės verkšlenęs, – norėdavo ištarti jis. Arba: – Negalite užmigti valandą – ir tai vadinate nemiga? Aš nemiegojau pusę sumautos nakties! – Arba: – Taigi po dešimties metų išvydote Mildredą bakalėjos krautuvėje ir jus vėl apėmė tas skaudus jausmas, ta menka aistra, tas trumpas išgąstis! Baisus daiktas! Pasakysiu jums, kas yra širdies skausmas.”

Daugiau Daugiau

DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

MARŠALO APSILANKYMAS pas Betą Tomasą, privatų detektyvą, kurį jam pasiūlė Kerola, iš pradžių teikė daug vilčių. Šis atrodė kaip tikras seklys: stambaus veido, susiglamžiusiais drabužiais, sugedusiais dantimis, apsiavęs sportbačiais, turintis antsvorio – veikiausiai dėl girtavimo ir sėdimo darbo. Jis buvo šiurkštus ir griežtas, skvarbaus ir tikslaus proto. Jo kabinete Filmoro gatvėje, apšiurusiame keturių aukštų name be lifto, įspraustame tarp prekybos bazės ir kepyklos, buvo visi būtiniausi daiktai: įdubusi ir aplūžusi žalia odinė sofa, plikos medinės grindys ir apibraižytas medinis stalas, po kurio koja buvo pakišta degtukų dėžutė, kad neklibėtų.

Daugiau Daugiau

DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

KAI MARŠALAS IŠĖJO, Kerola keletą minučių sėdėjo apstulbusi. Ikebana! Japonų puokščių menas! Be abejo, jos klientas daktaras Streideris – buvęs Džeso psichoterapeutas. Džesas kartais kalbėdavo apie savo ankstesnį terapeutą, ir visada tik gerus dalykus: apie jo sąžiningumą, atsidavimą, norą padėti. Iš pradžių Džesas išsisukdavo nuo Kerolos klausimų, kodėl perėjęs pas Ernestą, bet kai jų santykiai tapo tvirtesni, papasakojo apie tą balandžio dieną, kai po raudonojo klevo svyruoklio šakomis išvydo savo psichoterapeuto žmoną, meiliai susikabinusią su budistų vienuoliu krokų spalvos drabužiu, ir kaip tai jį sukrėtė.

Daugiau Daugiau

DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

IŠĖJUSI IŠ ERNESTO KABINETO Kerola pirmo aukšto tualete persirengė sportiniais drabužiais, persiavė batus ir nuvažiavo į valčių prieplauką. Automobilį pastatė prie „Gryno”, madingo vegetariško maisto restorano, kuriam sėkmingai vadovavo San Francisko dzen centras. Pro jachtų uostą palei krantinę tris kilometrus ėjo takelis, kuris baigėsi Fort Pointe po Aukso Vartais. Tai buvo mėgstamiausia Džeso, o dabar ir jos trasa.

Maršrutas prasidėjo nuo senųjų Fort Meisono pastatų, kuriuose buvo įsikūrusios mažos galerijos, biblioteka-knygynas, meno muziejus, teatras ir dramos studija. Keliukas vedė palei valčių prieplauką ir pro krantinę, kur bėgikams po kojomis painiojosi įžūlūs kirai. Jis bėgo pro pievas, kur būdavo laidomi aitvarai, ne paprasti trikampio ar dėžutės pavidalo, kokius ji skraidindavo su broliu Džebu, o modernūs modeliai, vaizduojantys supermeną ar dvi moters kojas, arba žvilgantys metaliniai trikampiai, kurie sukdavosi dūgzdami, keisdavo kryptį ar nerdavo žemyn ir akimirksniu ant uodegos atlikdavo piruetą. Toliau atsivėrė mažytis paplūdimys, kuriame aplink siurrealistinę undinės skulptūrą iš smėlio deginosi keli poilsiautojai, ilgas ruožas palei vandenį, kur burlentininkai narų kostiumais ruošėsi savo maloniam pomėgiui, dar toliau uolėtas krantas su tuzinu akmeninių skulptūrų, nežinomo menininko kruopščiai atrinktų ir rizikingai vienas ant kito sukrautų riedulių, primenančių fantastiškas Birmos pagodas. Už jų driekėsi molas, kuriame grūdosi uolūs, rūstūs azijiečiai žvejai. Kerolai dar neteko matyti, kad bent vienam iš jų kas būtų užkibęs. Paskutiniame ruože iki Aukso Vartų patiltės galėjai stebėti ilgaplaukius seksualius banglentininkus, šaltame vandenyje laukiančius, kol pakils aukšta tamsi banga.

Daugiau Daugiau

DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

VIDURNAKČIO SKAMBUTIS Piteriui Makondui Maršalą menkai paguodė. Jis teišgirdo įrašą, pranešantį, kad Makondo finansinė grupė uždaryta savaitgaliui ir pradės dirbti tik pirmadienio rytą. Ciuricho informacijos operatorius neturėjo Piterio namų numerio. Tuo, žinoma, nereikėjo stebėtis: Piteris dažnai kalbėdavo apie mafiją ir kad būtina saugoti privatumą. Laukė ilgas savaitgalis. Maršalui teks ištverti ir vėl skambinti sekmadienį vidurnaktį.

Apie antrą nakties, negalėdamas užmigti, Maršalas pradėjo naršyti po savo vaistų spintelę, ieškodamas raminamųjų. Tai buvo jam visai nebūdinga – jis dažnai smerkdavo tablečių rijikus ir tvirtino, kad sugebantis analizuoti žmogus su psichologiniais sunkumais privalo susidoroti savistaba ir savianalize. Tačiau tą vakarą jis negalėjo tyrinėti savęs: įtampa buvo nepakeliama, jam reikėjo kaip nors nusiraminti. Galų gale surado šiek tiek chloro trimetono, raminamojo antihistamino, prarijo dvi tabletes ir neramiai nusnūdo kelias valandas.

Daugiau Daugiau

DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

NAKTĮ PRIEŠ SUSITIKIMĄ su Kerolaina Ernestas regėjo aiškų sapną. Atsisėdęs lovoje užsirašė:

Bėgu per oro uostą. Keleivių spūstyje pamatau Kerolaina. Nudžiungu, pribėgu prie jos ir bandau apkabinti, bet ji laiko tarp mūsų rankinę, tad negaliu jos patogiai apglėbti.

Rytą galvodamas apie sapną Ernestas prisiminė, ką suprato po pokalbio su Paulu: „Tiesa mane čia atvedė, tiesa ir išves!”

Ernestas nusprendė pasielgti taip, kaip niekad anksčiau nesielgė. Jis papasakos pacientei sapną.

Per konsultaciją Korolą sudomino Ernesto sapnas apie jų apsikabinimą. Po praėjusio susitikimo ji ėmė galvoti, kad gal neteisingai įvertino Ernestą; jau buvo beprarandanti viltį jį sugundyti ir sukompromituoti. O štai šiandien jis pasakoja sapną apie ją. Galbūt iš to išeis kas nors įdomaus, pamanė Kerola. Tačiau nebuvo tuo tikra: nesijautė valdanti padėtį. Kaip terapeutas Ernestas buvo visiškai nenuspėjamas; beveik kiekvieną konsultaciją padarydavo ar pasakydavo ką nors, kas ją nustebindavo. Ir beveik per kiekvieną konsultaciją atskleisdavo jai tai, ko ji pati nežinojo apie save.

Daugiau Daugiau