Irvin D. Yalom

(Dešimtas skyrius iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

DEŠIMTAS SKYRIUS

ANTRADIENIO VAKARĄ prieš pat šešias Ernestui paskambino jo pacientės Evos Golsvort sesuo.

– Eva prašė jums paskambinti ir pasakyti, kad jau laikas.

Ernestas parašė atsiprašymo laiškelį pacientui, kuris turėjo ateiti po šešių dešimt, prilipdė jį prie kabineto durų ir nulėkė pas Evą, penkiasdešimt vienerių metų moterį, sunkiai sergančią kiaušidžių vėžiu. Eva buvo kūrybinga mokytoja ir rašytoja, malonus ir garbingas žmogus. Ernestas mėgdavo įsivaizduoti gyvenąs drauge su Eva, jei tik ji būtų jaunesnė ir jie būtų susitikę kitokiomis aplinkybėmis. Ernestui ji buvo graži, jis ja žavėjosi ir stebėjosi jos gyvybingumu. Pastaruosius pusantrų metų jis kiek galėdamas stengėsi palengvinti jai mirties kančias.

Su daugeliu pacientų Ernestas aptardavo apgailestavimo jausmą. Jis prašydavo pacientų panagrinėti, dėl kokio elgesio praeityje jie gailisi, ir ragindavo to vengti ateityje. „Mes turime gyventi taip, – sakydavo jis, – kad po penkerių metų žvelgdami atgal neapgailestautume.”

Kartais Ernesto „apgailestavimo profilaktika” pasirodydavo nereikalinga. Tačiau dažniausiai ji duodavo naudos. Vis dėlto nė vienas pacientas jos taip rimtai nevertino kaip Eva. Ji pasiryžo, kaip pati sakė, „iščiulpti gyvenimo kaulų čiulpus”. Per dvejus metus, kai išgirdo diagnozę, Eva daug nuveikė: paliko džiaugsmo neteikusią santuoką, užmezgė vėjavaikiškus romanus su dviem vyrais, kurių seniai troško, nuvyko į Keniją, į safarj, užbaigė du apsakymus, aplankė tris savo vaikus ir mylimiausius buvusius studentus.

Vykstant šioms permainoms ji glaudžiai ir uoliai dirbo su Ernestu. Ernesto kabinetas Evai buvo tarsi saugus užutekis, į kurį ji galėjo atsinešti savo mirties baimes, tą klaiką, kurio nedrįso atskleisti draugams. Ernestas pažadėjo viską drąsiai sutikti, neišsisukinėti, elgtis su ja ne kaip su paciente, o kaip su kelionės ir kančių drauge.

Ernestas tesėjo savo pažadą. Evai skirdavo paskutinę dienos konsultaciją, nes jai pasibaigus jį užplūsdavo baimė dėl Evos ir dėl savo paties mirties. Nuolat primindavo jai, kad ji miršta ne vienui viena, kad jie abu drauge žvelgia į baigties siaubą, kad jis bus su ja tiek, kiek tik įmanoma žmogui. Kai Eva paprašė, kad Ernestas būtų prie jos mirties valandą, Ernestas tai pažadėjo. Pastaruosius du mėnesius ji buvo pernelyg silpna ir negalėjo pas jį ateiti, tačiau Ernestas paskambindavo jai ir kartais aplankydavo namuose, neimdamas už tai užmokesčio.

Ernestą pasitiko Evos sesuo ir nuvedė į ligonės miegamąjį. Eva, smarkiai išgeltusi, nes auglys apėmė ir kepenis, gaudė kvapą ir taip prakaitavo, kad šlapi plaukai buvo lipte prilipę prie galvos. Ji linktelėjo ir tarp įkvėpimų paprašė sesers, kad išeitų.

-Noriu dar vienos asmeninės konsultacijos iš savo daktaro. Ernestas atsisėdo šalia.

-Ar galėsite kalbėti?

-Per vėlu. Nebeliko žodžių. Tik palaikykite mane. Ernestas paėmė Evą už rankos, bet ji papurtė galvą.

-Ne, prašau apkabinti mane, – sukuždėjo ji.

Ernestas atsisėdo ant lovos, pasilenkė norėdamas ją apkabinti, bet niekaip nerado tinkamos padėties. Neliko kitos išeities kaip tik lįsti į lovą, atsigulti šalia ir apsikabinti. Jis nenusivilko švarko, nenusiavė batų ir vis neramiai dirsčiojo į duris, baimindamasis, kad neužeitų koks nesusipratėlis. Iš pradžių jautėsi sutrikęs ir džiaugėsi, kad juos skiria paklodė, antklodė, lovatiesė, švarkas. Eva prisitraukė jį prie savęs. Pamažu įtampa atslūgo. Ernestas atsipalaidavo, nusivilko švarką, atitraukė antklodę ir stipriai prisiglaudė prie Evos. Ji prigludo prie jo. Akimirką jį apėmė nepageidaujamas šiltas virpulys, pranašaujantis lytinį susijaudinimą, tačiau, pyktelėjęs ant savęs, Ernestas jo atsikratė ir laikė Evą švelniai apkabinęs. Po kelių minučių paklausė:

-Ar geriau, Eva?

Atsakymo nesulaukė. Eva sunkiai alsavo.

Ernestas pašoko iš lovos, pasilenkė prie jos ir šūktelėjo ją vardu.

Vis vien atsakymo nesulaukė. Evos sesuo, išgirdusi jo šūksnį, įpuolė į kambarį. Ernestas paėmė Evos riešą, tačiau pulso neužčiuopė. Uždėjo ranką jai ant krūtinės, atsargiai pastūmęs sunkią krūtį į šoną, tačiau neišgirdo ir apikalinio pulso. Užčiuopęs siūlinį nereguliarų pulsą Ernestas pranešė:

-Ventrikulinė fibriliacija. Labai blogai.

Juodu budėjo kelias valandas, klausydamiesi sunkaus, neritmingo kvėpavimo. „Čeino-Stokeso” kvėpavimas, pamanė Ernestas ir nusistebėjo: šis terminas iškilo giliai iš pasąmonės, iš trečio medicinos mokyklos kurso. Evos akys kartais virptelėdavo, bet neatsimerkė. Lūpos vis pasidengdavo sausomis seilių putomis, ir Ernestas kas kelias minutes jas nušluostydavo nosine.

-Tai plaučių edemos požymis, – tarė Ernestas. – Širdis nusilpusi, todėl plaučiuose kaupiasi skystis.

Evos sesuo linktelėjo, regis, jai palengvėjo. Įdomu, pamanė Ernestas, kaip šie mokslo ritualai – reiškinių įvardijimas ir paaiškinimas – numaldo siaubą. Įvardijau, kaip ji kvėpuoja? Paaiškinau, kaip dėl silpstančio kairiojo skilvelio skystis teka į kairįjį prieširdį, o tada į plaučius, ir susidaro putos? Na ir kas? Ničnieko nepadariau! Tik įvardijau blogį. Tačiau aš jaučiuosi geriau, jos sesuo jaučiasi geriau ir, jei vargšė Eva turėtų sąmonę, veikiausiai taip pat pasijustų geriau.

Ernestas laikė Evai už rankos, kol jos kvėpavimas darėsi vis silpnesnis ir neritmingesnis, o maždaug po valandos visiškai sustojo. Ernestas nebeužčiuopė pulso.

– Ji išėjo.

Juodu su Evos seserimi kelias minutes pasėdėjo tylomis, o tada pradėjo planuoti darbus. Sudarė sąrašą žmonių, kuriems reikės paskambinti: vaikams, draugams, į laikraštį, į laidotuvių rūmus. Po valandėlės, kai sesuo ėmė ruoštis prausti Evos kūną, Ernestas pakilo eiti. Jie trumpai aptarė, kuo ją rengti. Kūnas bus kremuotas, paaiškino sesuo, ir laidotuvių rūmai turėtų duoti kokias nors įkapes. Ernestas pritarė, nors ničnieko apie tai nenutuokė.

Žingsniuodamas namo Ernestas pagalvojo, kaip menkai išmano tokius dalykus. Nors studijuodamas medicinos mokykloje skrosdavo lavonus ir įgijo nemažai patirties, jis, kaip ir dauguma gydytojų, niekada nebuvo matęs pačios mirties. Ernestas liko ramus ir dalykiškas; Evos jam stigs, tačiau jos mirtis, laimė, buvo lengva. Jis žinojo, kad padarė viską, ką galėjo, tačiau per visą neramią naktį jautė prie savo krūtinės prigludusį jos kūną.

Pabudo rytą prieš penkias, gaudydamas įspūdingo sapno likučius. Ernestas padarė tai, ką visuomet liepdavo daryti pacientams po jaudinančio sapno: nejudėdamas gulėjo lovoje ir prieš atsimerkdamas atkūrė sapną. Pasiėmė šalia lovos gulėjusį tušinuką, užrašų knygutę ir jį užrašė.

Su tėvais ir broliu vaikštome po prekybos centrą ir nusprendžiame pakilti aukštyn. Lifte lieku vienas. Kylu ilgai ilgai. Kai išlipu, atsiduriu ant jūros kranto. Bet šeimos niekur nematau. Ieškau jų, vis ieškau. Vis dėlto tai nuostabi vieta… tikras rojus… Mane pamažu persmelkia siaubas. Tada imu rengtis naktinius marškinius, ant kurių šypsosi mielas meškiuko Smokio snukutis. Tas snukutis vis šviesėja, ima spindėti…

Netrukus visas sapnas sukasi vien apie jį — tarsi visa sapno energija būtų sutekėjusi į tą mielą meškiuko Smokio šypseną.

Kuo daugiau Ernestas apie tai mąstė, tuo svarbesnis jam atrodė šis sapnas. Negalėdamas užmigti jis apsirengė ir šeštą ryto nuėjo į savo kabinetą užrašyti sapno į kompiuterį. Jis puikiai tiko skyriui apie sapnus į naują jo rašomą knygą „Mirties baimė ir psichoterapija”. O gal „Psichoterapija, mirtis ir baimė”. Pavadinimo Ernestas dar nebuvo išrinkęs.

Sapnas nebuvo paslaptingas. Jo prasmė aiškiai atsiskleidė praėjusios nakties įvykių akivaizdoje. Evos mirtis privertė jį pažvelgti į savo paties mirtį (sapne ją simbolizavo visa persmelkiantis siaubas, atsiskyrimas nuo šeimos ir ilgas kilimas liftu). Kaip apmaudu, galvojo Ernestas, kad jo sapnų kūrėjas kilimą į rojų pavertė pasaka! Bet ką gi jis galėjo padaryti? Sapnų kūrėjas buvo jo šeimininkas, atsiradęs sąmonės aušroje, ir akivaizdu, kad jį labiau veikė populiarioji kultūra nei valia.

Sapno galia slypėjo naktiniuose marškinėliuose su skaisčiu meškiuko Smokio atvaizdu. Ernestas žinojo, kad šis simbolis atsirado iš pokalbio, kaip aprengti Evą ruošiant kremuoti. Meškiukas Smokis* simbolizuoja kremaciją! Šiurpu, bet informatyvu.

——————–

* Smoke – dūmai (angl.).

——————–

Kuo daugiau Ernestas apie tai mąstė, tuo naudingesnis atrodė jo sapnas mokant psichoterapeutus. Jis patvirtino Froido požiūrį, kad pirminė sapno funkcija – saugoti miegą. Šiuo atveju gąsdinantis įvykis — kremacija – paverčiamas malonesniu dalyku: žaviu, mielu meškiuku Smokiu. Tačiau sapnas tik iš dalies nuramino: nors jis leido Ernestui toliau miegoti, vis dėlto prasiskverbė pakankamai mirties baimės ir visą sapną persmelkė siaubu.

Ernestas rašė dvi valandas, kol į konsultaciją atėjo Džastinas. Jam patikdavo rašyti anksti rytą, nors dėl to vakare jausdavosi pavargęs.

-Atsiprašau dėl pirmadienio, – tarė Džastinas, droždamas tiesi prie kėdės ir vengdamas Ernesto žvilgsnio. – Negaliu patikėti, ka taip pasielgiau. Apie dešimtą žingsniavau į darbą, švilpavau, buvau puikiai nusiteikęs, tik staiga man dingtelėjo siaubinga mintis: pamiršau mūsų konsultaciją. Ką galėčiau pasakyti? Neturiu jokio pasiteisinimo. Nė menkiausio. Tiesiog išgaravo iš galvos. Anksčiau taip niekada nebūdavo. Ar man reikės mokėti?

-Na… – Ernestas dvejojo. Jis nemėgo imti pinigų už praleistas konsultacijas, net ir tada, kai tai nutikdavo dėl gynybos, kaip šįkart. – Na, Džastinai, per tiek metų jūs praleidote pirmą kartą… Ėėė, Džastinai, kodėl mums nuo šios dienos nesutarus, kad jūs mokėsite už praleistas konsultacijas, jei apie tai nepranešite prieš dvidešimt keturias valandas?

Ernestas vos galėjo patikėti savo ausimis. Negi jis tikrai tai pasakė? Kaip jis gali nereikalauti iš Džastino užmokesčio? Ernestas išsigando kitos supervizijos. Maršalas jam dėl to nusuks sprandą! Maršalas nepriimdavo jokių pasiteisinimų: automobilio avarija, ligos, audros su kruša, staigus potvynis, sulaužyta koja. Jis imtų mokestį net tada, jei pacientas būtų išvykęs į motinos laidotuves.

Ernestas jau girdėjo Maršalo balsą: „Stengiatės būti malonus, Ernestai? Argi tai svarbiausia? Kad jūsų pacientai vieną dieną kam nors ištartų: „Ernestas Lėšas – malonus vyras”? O gal vis dar jaučiatės kaltas dėl savo pykčio, kad Džastinas paliko žmoną jums apie tai nepranešęs? Kodėl nustatote tokias nepastovias ir prieštaringas psichoterapijos ribas?”

Na, bet dabar jau nieko nepakeisi.

-Pasigilinkime į tai, Džastinai. Vyksta kai kas daugiau – jūs ne tik pamiršote pirmadienio konsultaciją. Į ankstesnį susitikimą vėlavote kelias minutes, be to, per pastarąsias konsultacijas ilgai ilgai tylite. Kaip manote, kas vyksta?

-Šiandien netylėsiu, – neįprastai tvirtai išrėžė Džastinas. – Noriu pasikalbėti apie kai ką svarbaus: nusprendžiau apiplėšti savo namus.

Ernestas pastebėjo, kad Džastinas kalba kitaip: tiesiai, ne taip nuolankiai. Vis dėlto jis vengė kalbėti apie jų santykius. Prie to Ernestas dar grįš, o dabar jį sudomino Džastino žodžiai.

-Kaip tai apiplėšti?

-Na, Laura mano, kad turėčiau pasiimti tai, kas man priklauso: nei daugiau, nei mažiau. Kol kas turiu tik tai, ką tą vakarą išeidamas susigrūdau į lagaminą. Turėjau daug drabužių. Niekuomet neatsisakydavau malonumo nusipirkti sau drabužį. Dieve, tie nuostabūs kaklaraiščiai, kuriuos palikau namie; man plyšta širdis. Laura mano, kad kvaila taip išeiti, o paskui viską pirkti iš naujo, kai tiek daug turiu. Be to, mums reikia pinigų dar dvidešimčiai visokiausių dalykų, pradedant maistu ir pastoge. Laura sako, kad turiu žygiuoti namo ir pasiimti tai, kas mano.

-Drąsus žingsnis. Kaip dėl to jaučiatės?

-Manau, Laura teisi. Ji jauna ir nesugadinta – ir neišanalizuota. Ji nekreipia dėmesio į niekus ir įžvelgia pačią esmę.

-O Kerola? Kaip ji?

-Na, skambinau jai du kartus – dėl vaikų ir dėl savo daiktų. Kompiuteryje turiu įrašęs kai kuriuos kito mėnesio algalapius – tėvas mane užmuštų. Nieko nesakiau jai apie duomenis, ji sudaužytų kompiuterį. – Džastinas nutilo.

-Kas toliau?

Ernestas vėl pajuto susierzinimą, kuris jį buvo apėmęs praeitą savaitę. Po penkerių gydymo metų jis nebeturėtų taip atkakliai pešti kiekvieno informacijos baito.

-Na, Kerola yra Kerola. Man dar nespėjus ištarti nė žodžio, paklausė, kada grįšiu namo. Kai pasakiau, kad negrįšiu, išvadino mane suknistu šikniumi ir padėjo ragelį.

-Kerola yra Kerola, sakote.

-Suprantate, tai keista, bet man gerai, kad ji įniršusi kaip visai Kai ji mane aprėkė ir metė ragelį, pasijutau geriau. Kaskart, kai išgirstu jos riksmą, aiškiai suprantu, kad teisingai pasielgiau išeidamas. Vis dažniau pagalvoju, koks kvailys buvau, kad per tą santuoką praradau devynerius savo gyvenimo metus.

-Taip, Džastinai, suprantu, kaip apgailestaujate, bet svarbiausia, kad po dešimties metų žvelgdamas atgal taip pat neimtumėte gailėtis. Tik pagalvokite, kaip puikiai pradėjote! Kaip šaunu, kad palikote tą moterį. Kaip nuostabu, kad jums užteko drąsos žengti šį žingsnį.

-Taip, daktare, jūs visą laiką sakydavote: „Elkis taip, kad ateityje netektų gailėtis.” Kartodavau tai prieš miegą. Tačiau anksčiau negalėjau to suvokti.

-Džastinai, jūs dar nebuvote pasirengęs to suvokti. O dabar galite suvokti ir taip elgtis.

-Kaip puiku, – tarė Džastinas, – kad atsirado Laura. Negaliu apsakyti, kaip gera būti su moterimi, kuriai tikrai patinku, kuri manimi žavisi, kuri palaiko mano pusę.

Nors Ernestą erzino, kad Džastinas be paliovos mini Laurą, jis puikiai tvardėsi – supervizija su Maršalu tikrai padėjo. Ernestas žinojo neturįs kitos išeities, kaip tik tapti Lauros sąjungininku. Ir vis dėlto jis nenorėjo, kad Džastinas suteiktų jai visą valdžią. Juk jis ką tik išsivadavo iš Kerolos ir būtų gerai, kad pats pasijustų savo padėties šeimininkas.

-Puiku, kad jūsų gyvenime atsirado Laura, Džastinai, bet nenorėčiau, kad nuvertintumėte save. Jūs tai padarėte, jūs išėjote iš Kerolos gyvenimo. Bet prieš tai užsiminėte apie „apiplėšimą”?

-Taip, vakar paklausiau Lauros patarimo ir nuvažiavau namo pasiimti savo daiktų.

Džastinas pamatė, kad Ernestas nustebo, tad pridūrė:

-Nesirūpinkite, dar ne visiškai praradau protą. Prieš tai paskambinau ir įsitikinau, kad Kerola išėjusi į darbą. Ar galite patikėti, Kerola užrakino nuo manęs mano namus. Toji ragana pakeitė spynas. Visą naktį su Laura tarėmės, ką daryti. Ji mano, kad turiu iš tėvo parduotuvės pasiimti laužtuvą, grįžti, išlaužti duris ir pasiimti, kas man priklauso. Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau jai pritariu.

-Daugelis vyrų tokioje situacijoje panašiai elgtųsi, – tarė Ernestas, apstulbintas naujos Džastino jėgos. Akimirką jis įsivaizdavo Džastiną juoda odine striuke ir slidininko kauke su laužtuvu laužiantį naujas Kerolos namų spynas. Nuostabu! Ernestui pradėjo patikti Laura. Vis dėlto nugalėjo sveikas protas – žinojo, kad negali išsiduoti, nes vėliau šį pokalbį turės atpasakoti Maršalui. – O gal ją galima paveikti teisiškai? Neketinate susitikti su advokatu?

-Laura nenori, kad delsčiau. Ieškodamas advokato tik suteikčiau Kerolai daugiau laiko – ji susigrobtų arba sunaikintų mano daiktus. Be to, visi žino, kokia ji pikta teismo salėje – nelengva būtų šiame mieste surasti advokatą, kuris norėtų su ja susiremti. Žinote, man tiesiog būtina susigrąžinti daiktus: mūsų su Laura pinigai baigiasi. Jų niekam neužtenka, bijau, kad ir užmokėti už terapiją!

-Tai dar viena priežastis ieškoti profesionalios teisinės pagalbos. Sakėte, kad Kerola uždirba daug daugiau nei jūs, Kalifornijoje tai reiškia, kad turite teisę į paramą.

-Juokaujate! Ar įsivaizduojate Kerolą, mokančią man alimentus?

-Ji tokia pati, kaip ir kiti; turi paklusti šalies įstatymams.

-Kerola niekada nemokės man pinigų. Ji kreipsis į Aukščiausiąjį Teismą, nuleis juos į tualetą, sės į kalėjimą, kad tik nereiktų mokėti.

-Puiku, ji sės į kalėjimą, o jūs, Džastinai, pareisite ir atsiimsite savo daiktus, savo vaikus ir savo namus. Negi nesuprantate, kaip nerealistiškai ją vertinate? Pasiklausykite savęs! Paklausykite, ką sakote: Kerola turi antgamtinių galių! Kerola kelia tokį siaubą, kad nė vienas Kalifornijos advokatas nedrįs jai pasipriešinti! Kerola nepavaldi įstatymui! Džastinai, mes kalbame apie jūsų žmoną, ne apie Dievą! Ne apie Alą Kaponę!

-Jūs jos nepažįstate taip kaip aš – net ir po tiek psichoterapijos metų jūs vis dar jos nepažįstate. O mano tėvai irgi ne ką geresni. Jei jie sąžiningai mokėtų atlyginimą, viskas būtų gerai. Žinau žinau, jau daug metų raginate mane pareikalauti deramo atlygio. Seniai turėjau tai padaryti. Bet dabar atėjo laikas – jie žiauriai įsiutę ant manęs.

-Įsiutę? Kaip tai? – paklausė Ernestas. – Regis, man sakėte, kad jie nekenčia Kerolos.

-Niekada jos neberegėti – didžiausia jų svajonė. Tačiau vaikai tapo jos įkaitais. Nuo tada, kai išėjau, ji neleidžia seneliams susitikti su vaikaičiais – nė telefonu pasikalbėti. Prigrasino, kad jei jie padės man ir palaikys mane, galės amžiams su jais atsisveikinti. Tėvai drebina kinkas – bijo kuo nors man padėti.

Likusią konsultacijos dalį Džastinas su Ernestu prasikalbėjo apie jųdviejų psichoterapijos ateitį. Konsultacijos praleidimas ir vėlavimas liudija susilpnėjusį norą gydytis, teigė Ernestas. Džastinas sutiko ir paaiškino, kad nebegali sau leisti psichoterapijos. Ernestas patarė nenutraukti terapijos, kai vyksta tokios svarbios permainos, ir pasiūlė atidėti mokėjimą, kol Džastino finansiniai reikalai susitvarkys. Tačiau Džastinas su nauju atkaklumu paprieštaravo – juk artimiausiais metais, kol tėvai gyvi, ekonominį pagerėjimą jis matysiąs kaip savo ausis. O Laura mananti (ir jis jai pritaria), kad pradėti naują gyvenimą nuo didelių skolų nėra gera mintis.

Tačiau svarbu buvo ne tik pinigai. Džastinas pareiškė Ernestui, kad psichoterapijos jam nebereikia. Kalbėdamasis su Laura jis gaunąs viską, ko jam stinga. Ernestas taip nemanė, tačiau prisiminęs Maršalo žodžius, kad Džastino maištas – tikros pažangos ženklas, nusiramino. Sutiko su Džastino sprendimu baigti psichoterapiją, tačiau paprašė, kad nedarytų to staiga. Džastinas spyriojosi, bet galų gale sutiko ateiti dar į dvi konsultacijas.

* * *

Dauguma psichoterapeutų pasidaro dešimties minučių pertrauką tarp pacientų, o konsultacijas skiria kas valandą. Tačiau Ernestas buvo pernelyg nedrausmingas: jis dažnai pradėdavo per vėlai arba užtrukdavo penkiolika minučių ilgiau. Nuo tada, kai pradėjo dirbti, jis darydavo penkiolikos – dvidešimties minučių pertraukas, o konsultacijas skirdavo keistu laiku: po devynių dešimt, po vienuolikos dvidešimt, be dešimt trys. Be abejo, apie šią neįprastą tvarką Maršalui neprasitardavo – šis būtų kritikavęs jį už tai, kad nesugeba suvaldyti savo laiko.

Per pertraukas Ernestas dažniausiai užsirašydavo pastabas į pacientų korteles arba pasižymėdavo kilusias mintis būsimai knygai. Tačiau išėjus Džastinui jis nieko neužsirašė. Tik tyliai sėdėjo ir mąstė apie Džastino išėjimą. Tai nebuvo tikra psichoterapijos pabaiga. Ernestas žinojo, kad padėjo Džastinui, tačiau nepadarė visko, ką galėjo. Žinoma, jį erzino, kad visas savo geras permainas Džastinas sieja su Laura. Tačiau dabar Ernestui tai nebebuvo taip svarbu. Supervizija nuramino jausmus. Būtinai reikės pasakyti tai Maršalui. Tokie be galo savimi pasitikintys žmonės kaip Maršalas retai kada sulaukia pagyrimų – dauguma mano, kad jiems nieko nereikia. Tačiau Ernestas jautė, kad jis laukia grįžtamojo ryšio.

Nors ir norėjo daugiau nuveikti su Džastinu, Ernestas džiaugėsi, kad jis nusprendė baigti. Penkerių metų užteko. Itin seni pacientai jam ne prie širdies. Jis troško nuotykių, todėl kai pacientai liaudavosi ieškoję naujų, neištirtų žemių, Ernestui pasidarydavo nuobodu. O Džastinas niekada ir nebuvo atradėjas. Taip, teisybė, Džastinas pagaliau nutraukė grandines ir išsivadavo iš klaikios santuokos. Tačiau Ernestas nemanė, kad tai Džastino nuopelnas. Šį žingsnį žengė ne Džastinas, o nauja būtybė Džastinas-Laura. Kai Laura pradings, – o ji tikrai pradings, įtarė Ernestas, – Džastinas liks koks buvęs.