Gintaras Beresnevičius

 

„Lietuvių religija ir mitologija“

 

Dievai ir dangaus kūnai: nuo mito iki kulto (11 skyrius iš G. Beresnevičiaus knygos „Lietuvių religija ir mitologija”)

 

III. 5. DIEVAI IR DANGAUS KŪNAI: NUO MITO IKI KULTO

Dievų sritys. Lietuvių tautosakoje dievų sritys pasidalytos gana aiškiai. Perkūnas valdo atmosferą, debesis ir žaibus, o dangus yra Dangaus Dievo buveinė. Dangus tapatus lietuvių dausoms, pomirtinio pasaulio zonai, arba, galimas dalykas, danguje yra kažkokia vieta, skirta mirusiesiems. Bet kokiu atveju folklore mirusieji mato Dangaus Dievą, šnekučiuojasi su juo, vaišinasi prie jo stalo, tačiau kitų dievybių šioje dangaus zonoje mes nematome. Tiesa, tautosakoje minimas Perkūno dvaras, Aušrinės, Vėjo dvaras numanomas irgi, kaip ir Dievo rūmai, – taigi atrodo, kad svarbiausi lietuvių dievai turi savo „dvarus”, teritorijas – dažniausiai danguje, netoliese Dievo, tačiau tai atskiri dvarai, rūmai, nesusiję su Dievo dvaru (t. y. jie nėra kokie „priestatai”, o atskiri dvarai). Velnio dvaras, suprantama, įsivaizduojamas giliai, tiesa, ne požemiuose, o dažniausiai „kalno viduje” ar „už girios”. Kalnas yra centrinė lietuvių transcendentinės kosmologijos ašis – minima, kad ant jo kartais būna Perkūnas arba Dievas (ne kurie kiti dievai), kalno viduje – Velnias. Ant kalno yra rojus, arba dausos (arba nuo kalno jos prasideda), o po kalnu, ar veikiau kalne, kalno viduje – pragaras.

Taigi dangus skiriamas Dangaus Dievui, atmosfera – Perkūnui, chtonišką erdvė -Velniui. Ir Dangaus Dievas, ir Perkūnas, ir Velnias reziduoja savo erdvėje, tačiau jie visiškai laisvi išeiti į žmonių pasaulį, nusileisti ar jame išnirti, iškilti.

Aiškaus dievų pasaulio nupasakojimo šaltiniuose neišliko. Svarbieji dievai turi savo rezidencijas, tačiau mes nežinome, kur reziduoja tas pats Kalvis / Teliavelis, Zodiako ženklai, – pakankamai aiškiai tik galima tarti, jog didieji dievai turi savo buveines, „dvarus” kažkur anapus ir drauge pamėgtas reiškimosi vietas ir pasirodymo būdą žemiškoje erdvėje. Laumės, tarkime, pasirodo paupiuose, paežerėse, visada vakarop, saulei leidžiantis, o naktį laumių tėvonija apima visą žemę, būtent naktį jos veikia laisvai ir netrukdomos. Naktį veikia ir Velnias ar visa jo apraiškų įvairovė; slogučiai, žaltvykslės ir neramios mirusiųjų sielos („dūšios”) irgi klaidžioja naktimis; naktimis palei kapines pasirodo ir vaiduliai – lietuviški zombiai, t. y. „gyvi mirusieji”, kurie dėl savo pragaištingo gyvenimo neiškeliauja anapus, bet iki kūnui suyrant gali išeiti iš kapinių, tiesa, nelabai tolimu atstumu ir naktį skubantį keliauninką gali versti eiti ristynių, imtis.

Dažnai minimi miškas, giria – matyt, tai sietina su prisiminimais apie šventų giraičių laikus, kai būtent jose komunikuota su dievais. Čia galima sutikti Perkūną (medžiotojo pavidalu), kuris nusileidžia miškan, persekiodamas Velnią, galima sutikti ir patį Velnią, išmintingus senelius atsiskyrėlius, aptikti Raganos trobele, Vėjų motinos (močios) namus ir t.t. Už girios ar už kelių girių jau yra tarpinis pasaulis, kuriame gyvena dievai, dvasios ir demonai, ir už šitos žmogui iš principo pereinamos ribos atsiveria kalnas su jo prieigomis, ir čia jau prasideda dievų erdvė.

Kosmosas yra gyvenamas dievų, tad ir dievų kulto nustatymas turi sietis su kosmosu.

Viena esminių kosmosą ir kultą siejančių mitologemų – Kalvio / Teliavelio Kalvelio nukaltoji Saulė iš J. Malalos kronikos slaviškojo vertimo intarpo ir Zodiako ženklai iš Jeronimo Prahiškio pasakojimo. Labai svarbu, kas yra tie Zodiako ženklai ir kokias reikšmes slepia mitas, siejantis juos ir Saule, ir ar koks mitas Saulę ir Zodiako ženklus susieja dar ir su Kalviu.

Klausimas svarbus todėl, kad neidentifikavę Zodiako ženklų mes negalime atpažinti viename iš pagrindinių lietuvių mitų veikiančių asmenų; nors to mito rekonstruoti, suprantama, negalime tikėtis, jo rekonstrukcija keliais žodžiais ar sakiniais nėra neįmanoma. O šis mitas yra vienas iš reikšminių, kuris galėtų leisti suprasti, ar Zodiako ženklai liudija kultūros didvyrių ar pusdievių klasę, lietuvių mitologijoje išvadavusią Saulę, – o apie tokią epinę grupę žinių neturime; ar, kita galimybė, kad Zodiako ženklais šifruojamas lietuvių dievų žygis Saulės vaduoti, ir tada mes turėtume lietuvių dievų dvyliktuką – Olimpą; atsakymai į abu klausimus, kad ir kokie jie būtų, suteiktų visai kitą matmenį mūsų mitologijos rekonstrukcijoms. Ir trečia: Saulės vadavimo ir nukalimo mitas yra reikšmingas todėl, kad atskleidžia lietuvių pažiūras į dangaus kūnų prigimtį.

Mat vis dėlto, jeigu Saulė yra padaryta, pagaminta, tai ir religijos pobūdis yra visiškai kitoks, nei tiesmukos žemdirbių Saulės garbintojų maldos ir aukojimai Saulei. Netiesiogiai Saulės desakralizaciją liudija, tarkime, ir lietuvių tautosaka, kurioje vėjai nuvaiko debesis, ir tada pasislėpusi Saulė nenorom išnyra ar, atvirkščiai, kaitinančią Saulę uždengia lietaus debesys, bei to paties Jeronimo Prahiškio liudijimas, kad prie švento medžio dar Vytauto laikais melsta dievo (spėjant iš funkcijos -Perkūno), kad šis sulaikytų debesis arba saulę (BRMŠ I 595), kuriame ji tiesiogiai prilyginama debesims, fiziniams kūnams, taigi ne savaime šventiems esiniams, o objektams.

Zodiako ženklai – Saulės vaduotojai

Jeronimas Prahiškis, apie XIV-XV a. sandūrą Lietuvoje naikinęs senojo tikėjimo atributus ir vykdęs misijų veiklą, pasakojo savo kelionės metu radęs „kitą gentį, kuri garbino saulę ir labai pagarbiai laikė nepaprasto didumo geležinį kūjį. Žyniai, paklausti, ką reiškia šis garbinimas, atsakę, jog kadaise ištisus mėnesius nebuvę matyti saulės, kurią galingasis karalius buvo sugavęs ir uždaręs pačiame tvirčiau-siame bokšte. Tada atėję saulei į pagalbą Zodiako ženklai. Didžiuliu kūju jie sudaužę bokštą, išlaisvinę saulę ir grąžinę ją žmonėms. Taigi esąs vertas pagarbos įrankis, kuriuo mirtingieji atgavę šviesą” (BRMŠ I 595).

Kyla pagunda laikyti šį mitą astralinės mitologijos atgarsiu, kur Zodiako ženklai vaduoja Saulę, ir sieti jį su žiemos solsticijos metu; tai yra skaityti šią žinią pažodžiui. Manytina, kad jie gali sietis su žvaigždynais, tačiau ši problema kol kas turėtų būti palikta etnokosmologijos tyrinėtojams. Viena galimybė neatmeta kitos, ir dvylika (?) žvaigždynų gali atitikti dvylika orientacijos krypčių, dvylika dievų, tuziną didvyrių ir panašiai. Vienas esmiškas mitologinis archetipas gali reikštis įvairiai, ir mums šiame skyriuje rūpės ne „žvaigždyniška” Zodiako reikšmė, o kiek kita, gal periferinė, gal labiau centrinė, tačiau susijusi su asmenimis – Saulės vaduotojais, kad ir kas jie būtų savo mitologine prigimtimi.

Zodiako ženklai, nepaisant didelės jų svarbos Vilniaus šventovėje, kurią mini Rivijus, šiame liudijime nebūtinai turi reikšti žvaigždynus (kokius?), tad lygindami su kitomis mitologijomis čia galėtume įžiūrėti ir kultūros didvyrių, „grąžinančių žmonėms” šviesą, veiklą ar veiklą tam tikrų dieviškų, antgamtinių būtybių, kurios čia Zodiako ženklais įvardijamos nebūtinai dėl savo astrališkumo; veikiau tai būtų „šventa grupė”, „kultūros didvyrių būrys” ar kuris vienas žymiausias kultūros didvyris (dievas), turintis garbią ir karingą palydą. Be to, ši „gentis” garbino kūjį (ir, atrodo, labiau kūjį nei Saulę), o kūjo, ypač milžiniško, buvimas mums primena ir kitą lietuvišką fenomeną – dievą Teliavelį ar Kalvelį, nukalusį Saulę. Taigi tai viena ir ta pati lietuvių mitologijos sistema. Neaiškus lieka asmuo, sugavęs Saulę ir ją uždaręs bokšte. Žinoma, galima pasakyti, kad tikriausiai tai „galingas karalius”, „piktas burtininkas”, kaip tokiais atvejais mitologijose esti, uždaręs Saulę arba šiaurėje esančiame bokšte, arba, rečiau, požeminiame. Jei Zodiako ženklai buvo žvaigždynai, jiems Saulė nebuvo būtina, – juk ypatingo palankumo žmonėms žvaigždžių konsteliacijos mitologiškai nerodo; neaišku, ką tuos kelis mėnesius veikė dievai, atsakingi už pasaulio tvarką. Ir dar neaišku, kaip šiame mite įsivaizduota Saulė. Kad ir kaip „sekuliarizuota” lietuvių Saulės mitologija, Saulė herojiniame mite ar herojinio epo nuotrupoje tikrai nevaizduota kaip metalo luitas, veikiau čia turėtume spėti buvus ir karalaičio Saulės vaduotojo mitologemą, meilės santykį, o ne apskaičiuotą karą šaltose vietose.

Tiesiog įdomu, kaip šis mitas bando išsisukti iš visų minėtų problemų, jei jis išlieka oficiozinis, palaikomas žynių.

Oficialų galiojimą jam teikė tiesioginis atributas, liudijantis šio įvykio realumą, – didžiulis kūjis. Stebuklingus įvykius lydi stebuklingi ir nepaprasto dydžio ar savybių daiktai, neleidžiantys abejoti jų realumu, antra vertus, stebuklingas didžiulis kūjis liudija, kad šiame žygyje arba dalyvavo, arba ginklą jam nukalė tas pats stebuklingasis kalvis Teliavelis, kadaise nukalęs ir Saulę, lygiai kaip Olimpo dievus ir didvyrius apginkluodavo Hefaistas, o keltų dievus kalvis Goibniu, ar finougrų Ilmarinenas. Drauge mūsų dėmesys turėtų krypti į iranėnišką erdvę – didelio objekto, ypač ginklo, sakralizavimas yra bene pagrindinis skitų religijos bruožas, kur įdaiktinami religiniai vaizdiniai, kaip atsitiko su keturiais liepsnojančiais auksiniais daiktais, dar prieš tūkstantį metų iki Darijaus žygio nukritusiais iš dangaus ir „prisileidusiais” tik vertąjį skitų genties protėvį. Kūjis, kaip dangiškojo kalvio atributas, populiarus ir pietų osetinų Nartų epo versijoje, kur dangaus kalvis Kurdalagonas iš dangaus nusileidžia būtent raitas ant milžiniško kūjo25. Taigi, turėdami omenyje Saulės vadavimo ir Saulės nukalimo mitologemas Šiaurėje ir Pietuose, ir mėginame panagrinėti jų paraleles Suomijoje bei Estijoje, į šiaurę nuo baltų, ir Ž. Diumezilio (Dumézil) nagrinėtas atitinkamas skitų / alanų / osetinų tradicijas, turinčias saulinę mitologiją, stiprų kalvystės kultą, tarsi įrėminančias baltus geografiškai. Kontaktai tarp finougrų ir baltų neabejotini, kaip neabejotini ir finougrų kontaktai su skitais, baltų – su skitais ir alanais.

——————–

25 Нарti. Епос осетинского народа. Москвa, 1957, р. 244, 355.

——————–

Finougrų Ilmarinenas istorijos šaltiniuose minimas kaip vėjo, kelionių, dangaus dievas, kalviu jis tampa tik runose; beje, kaip pažymi Martis Haavio, suomių mitologijoje Ilmarinenas, nors ir yra runose aprašomų įvykių dalyvis, bet mes nieko nežinome apie jo kultą26. Vis dėlto M. Haavio įžiūri Ilmarineno asmenyje pirmapradį demiurgą, kuriam runos kaip tik ir padėjo atsiskleisti visa savo prigimtimi; Ilmarinenas yra klasikinis demiurgas, sukūręs geležį, ugnį, šaudmenis, įgavęs daug kultūros didvyrio bruožų. Jo pagrindinė funkcija čia – jis yra kalvis, nenuilstantis kalėjas, nukalęs net dangų, taigi jis dangaus kalvis, kalvis danguje, ore. Jis gimė iš nekaltos mergelės. Jo motina – mergelė Iro, kitur – pati Marija, kuri pastoja paragavusi stebuklingo augalo ir pagimdo tris sūnus: vyriausiąjį Veinemeineną, viduriniįį Jougamoiną, jauniausią Ilmarineną, tačiau jos pačios valia Ilmarinenas patalpinamas į struktūros vidurį kaip vidurinis asmuo, ir jauniausias tampa Jougamoinas (plg. struktūros sąsają Ipatijaus metraščiui aprašant dievus, kuriems aukoja Mindaugas: Nunadievis, Teliavelis, Diviriksas […], kur Teliavelis iš jam derančios trečiosios funkcijos vietos keliamas į antrą). Vidurinis yra svarbiausias asmuo, nes jis – triados centre.

———————-

26 Haavio M. Mitologia firiska. Warszawa, 1979, p. 142.

———————–

Vis dėlto Ilmarinenas, nors ir yra demiurgas, Saulės nenukala; nors tai ir gal rėpiama jo visuotinės pirmosios kalvystės mitikoje, tačiau ir tada ši aplinkybė nepažymima. Šiaip ar taip, neįmanomų nukalti dalykų jam nėra; jis nukala ir mįslingąjį sampo.

Kai Veinemeinenas, sukūręs pasaulį, priartėja prie Pohjolos ir pakliūva jos šeimininkės valdžion, atgal grįžti jis gali tik tada, kai pakviestas Ilmarinenas nukala sampo; neklausinėdami, kas tai per daiktas, pakankamai galime pasakyti apie jo paskirtį – tai stebuklingas objektas, kurio dėka atsiranda žemės ir vandenų vaisingumas27.

———————-

27 Ibid., p. 143-150.

———————-

Įdomu, kad būtent paslaptingo daikto, tiesa, esančio tik pomirtiniame pasaulyje, reikalaujama ir iš Nartų epo herojaus Sozyryko – kaip kalymo, išpirkos už Saulės dukrą Aciruchs; taigi stebuklingos žolelės aza, augančios tik mirusiųjų karalystėje. Ją atgabenus, ji pasodinama „keturiuose kampuose”, ir nuo tada prasideda klestėjimas, prie Sozyryko ima rinktis miško žvėrys, jis veda Saulės dukrą.

Saulės vadavimo temos Nartų epe nėra, nors panašių požymių aptikti lyginimo ir analizės būdu galima; vis dėlto centrinė saulinė figūra Nartų epe – Saulės duktė. Galimas dalykas, jos „išvadavimas” piršlybų ir vedybų keliu, atliekant neįmanomas užduotis, ir atstoja Saulės vadavimo funkcijas.

Saulės vadavimas finougrų runose gerai žinomas ir analizuotas, čia nekartosime žinomų dalykų, tik priminsime, kad herojus („Dievo sūnus”, nors kitoje vietoje – Kalvio dukra) keliauja susidurdamas su daugybe kliūčių į Pohjolą, kur kalinami Saulė ir Mėnulis, ir iš ten šviesulius išlaisvina.

Vis dėlto ir sampo nukalimas, ir stebuklingo augalo išplėšimas, ir Saulės vadavimas – visa traktuojama kaip galutinis išbandymas, atnešiantis žemei gėrį, klestėjimą žmonėms, tačiau tai įmanoma tik apsilankius pragare, požemiuose, pomirtiniame pasaulyje.

Kyla įspūdis, kad iš dalies finougrų, baltų, osetinų tradicijos medžiagą tvarko pagal tam tikrą schemą; šioje schemoje pagrindžiantis etapas – kelionė į mirusiųjų pasaulį, po kurio atsiranda naujas kultūrinis-religinis gyvenimo stilius.

Taip pat galima šį tą pasakyti apie laikotarpį, kada tai dedasi, mitologinę epochą – tai laikas, kai pasaulis jau sukurtas, yra reljefas (kraštovaizdis), tačiau vis dar trūksta gyvybinės galios ir – sakykime – žmonių ir dievų jungties, nes dievai ir žmonės vis dar nėra iki galo atskirti, nenustatyti, kaip šiandien sakytume, kultiniai ryšiai tarp dievų ir žmonių. Jie yra tarsi dar nesusitvarkę tarpusavio santykių. Tačiau tarpininkų tarp dievų ir žmonių jau esama – tai kultūros didvyriai, lietuvių Zodiako ženklai, ar visiškai tiesioginius kontaktus su dievais turintys ir drauge su jais gyvenantys nartai, kurie, tiesa, pernelyg pasikėlę puikybėn ir gyvena savajame uždarame didvyrių pasaulyje. Šiaip ar taip, Zodiako ženklų kvintesencija ar bent svarbiausia šios bendrijos išraiška būtų Kalvelis.

Pomirtinis pasaulis ir kulto nustatymas

Šiaurės osetinų epo herojus Soslanas, pats turintis tam tikrų saulinio herojaus savybių, mėgindamas gauti lemtingąją žolelę, kad galėtų vesti Saulės dukrą, leidžiasi į pomirtinį pasaulį ir ten, mirusios žmonos lydimas, apeina ir įsidėmi keistus to pasaulio vaizdus; ten sėdi apledėję seniai, ir lediniai skustuvai skuta jiems barzdas, tai su šaknimis išraudami kuokštus, tai palikdami; ten ir teisėjai, kurie neteisingai teisė ir ėmė kyšius; kitas vaizdas: stovi buivolas aukštoje žolėje iki juostos, tačiau jos neėda, o kramto žilą senio barzdą, pasirodo – tai to žmogaus, kuris, pasiskolinęs dar vieną buivolą įkinkyti greta savo, savajam duodavo šviežios žolės, o svetimajam – nuoliekų; už tai dabar jis ir kenčia; toliau keliaudamas Soslanas mato vyrą su žmona, gulinčius ant buivolo odos ir tokia pat apsiklojusius, kiekvienas tą odą tempia ant savęs, bet trūksta ir vienam, ir kitam; paaiškėja, kad tai vyras su žmona, kurie gyvi būdami pykosi, nemylėjo vienas kito ir priekaištavo vienas kitam; ir Mirusiųjų šalyje jie liko tokie pat kaip ir žemėje; kitur Soslanas mato du sutuoktinius, apsiklojusius vienu zuikio kailiuku ir ant kito gulinčius – jiems erdvu ir šilta; tai mylėję vienas kitą sutuoktiniai, ir čia juos šildo abipusė meilė28; panašių vaizdų matome ir toliau, jų nevardysime. Tačiau mums įdomu, kad lietuvių tautosakoje yra panašių motyvų – tokių pat pamokomų vaizdų, matomų kelionėje pas Dievą ar į dangų; juos keliautojui aiškina arba angelas, arba nežinomas asmuo, rečiau pats Dievas; vaizdai panašūs, jų nepaprastai daug, pvz., liesos avys bliauna iš bado vešlioje pievoje, o prisiganiusios ir sočios vaikštinėja net dykynėje, tai atitinkamai šykštuoliai, turtuoliai ir dosnūs žmonės ar vargšai, mokėję tenkintis mažu; tai gali būti arba karvės, arba rečiau – galvijų banda; žmogus stato namus, bet sienojus vis nuslysta – tai žmogus, neištesėjęs pažado pastatyti namą; du seneliai – vienas ant vieno kalno, kitas ant kito – svaidosi aukso obuoliais, – jie nubausti už veltėdžiavimą; keturi vyrai laiko parėmę namą – tai nubausti girtuokliai; moteris, semianti iš vieno šulinio ir pilanti į kitą, – nubausta „šinkorka”; dvi bobos, geriančios iš ežero ir niekaip negalinčios atsigerti, – girtuoklės; žmogus, stovįs iki kaklo vandenyje, šaukiąs „už-trokšiu”, – taip pat girtuoklis („pijokas”); du besipešantys gaidžiai ar du besibadantys briedžiai – nesugyvenę broliai; dvi besimušančios avys – vyras su žmona, nesilaikę Dievo įsakymų; du pakelėje besimušantys akmenys – nesugyvenę vyras su pačia; dvi besikapojančios gyvatės ar besipešančios žąsys – piktos seserys; žmonės, renčiantys tiltą ir negalintys jo suręsti, – ginčininkai ir t.t.29

—————————

28 Скитский Б. В. Хрестоматия по истории Осетии. Орджоникидзе, 1956, t. 1, р. 48-49.

29 Beresnevičius G. Dausos. V., 1990, p. 145-147.

—————————-

Soslanas, išėjęs iš pomirtinio pasaulio, praneša, ką matęs, nartams; žmogus lietuvių pasakose arba susitinka Dievą ir pasisvečiuoja pas jį, arba jau lieka dausose. Tačiau atrodo, kad ši kelionė į pomirtinį pasaulį lietuvių tautosakoje tik pakartoja precedentinį pirmojo mirusiojo mitą, tai yra jo kelionę. Mums žinomame labai komplikuotame Sovijaus mite apie kelionę pasakojama kitais vaizdiniais, tačiau, šiaip ar taip, tai yra pirmoji žmogaus, t. y. pirmoji mirusiojo kelionė į pomirtinį pasaulį, išbandant geriausius būdus jame pasilikti, tai yra koks laidojimo būdas geriausias, o geriausias pasirodo esąs degiminis; tai mitas, pagrindžiantis vyravusį lietuvių ir baltų gentyse mirusiųjų deginimo paprotį; mitas ištisai tam skirtas, nors akivaizdu, kad Sovijus pomirtiniame pasaulyje patiria ir kitokių nuotykių, kitokių pažinčių. Jis pasilieka ten kaip mirusiųjų vedlys ir tikriausiai mirusiųjų pasaulio valdovas ar bent regentas, pirmo mirusiojo teisėmis; panašiai atsitiko ir pirmam indų mirusiajam Jamai, kuris užvaldė pomirtinį pasaulį, tačiau neįgijo dievo teisių, nors šiaip jam visiškai prilygo.

Mite neaprašytos kitos Sovijaus patirtys, o kad jų būta, netenka abejoti – jis, pagrindęs mirusiųjų deginimo paprotį, juo pačiu pagrindė ir kultą, cituoju: „Šitą paklydimą (mirusiųjų deginimą – G. B.) Sovijus paskleidė, kad jie aukotų nelabiems dievams Andajui ir Perkūnui, kitaip tariant, griaustiniui, ir Žvorūnai, kitaip tariant, kalei, ir kalviui Teliaveliui, nukalusiam jiems saulę, kuri šviečia žemėje, ir įmetusiems jiems saulę į dangų”. (BRMŠ 1268)

Trumpai tariant, tekstas netiesiogiai atskleidžia, kad mirties patirtis ir palankaus pomirtinio likimo galimybė siejama su laidojimu ugnyje, tačiau tai yra sąlyga, galiojanti tik tada ir pati įvesta tik tam, kad būtų aukojama konkretiems dievams: Andajui, Perkūnui, Žvorūnai, Teliaveliui, nukalusiam saulę kalviui. Tai pagrindinis lietuvių dievų ketvertukas, – šitai nurodo ir kiti šaltiniai ar lyginimai su gretutinėmis mitologijomis, kur vyrauja trys vyriški dievai ir viena deivė, apimantys tiek kosmosą, tiek vaisingumą. Iš esmės finų mitologijoje tokią atranką padaryti taip pat įmanoma – Veinemeinenas tada būtų ne kultūros herojus, o pasitraukęs Dievas, Pirmasis Dievas, įgavęs deus otiosus bruožų, ir tada jį matytume pirmąjį – taigi pasaulio kūrėją Veinemeineną, po jo eitų griausmavaldis Ukko, jo sutuoktinė Rauni ir Ilmarinenas. Įdomu, kad tokiu atveju suomių dievai pasiskirsto kaip J. Malalos kronikos slaviškojo vertimo intarpo lietuviškieji, netgi ta pačia eile: Andajas / Veinemeinenas, Perkūnas / Ukko, Žvorūna / Rauni, Teliavelis / Ilmarinenas. Eilė, dievų lytys, funkcijos atitinka.

Taigi Sovijus po savo apsilankymo pomirtiniame pasaulyje įveda panteoną, kultą ir pomirtinio gyvenimo, laidosenos ritualus bei pomirtinio gyvenimo viziją. Trumpai tariant, religinę sistemą.

Lygiai taip pat šiaurės osetinų Nartų epas labiausiai, atrodo, susijęs su osetinų protėvių alanų palikimu, vaizduoja nartų didvyrio Soslano apsilankymą pas dievus.

Pats epo skyriaus pavadinimas „Kaip dangaus gyventojai apdovanojo Soslaną” kiek klaidinantis, nes, be abejo, gaudamas dangiškų dovanų „amžinam naudojimui” Soslanas pasižada savo ruožtu eiti „amžinas pareigas”, kurias sulaužęs jis, be abejo, drauge su nartais nebegautų ir dangaus dovanų. Taip, beje, nartų epo pabaigoje ir atsitinka -nartai, įsižeidę ir supykę ant dievų, meta jiems aukoję ir patys susilaukia bausmių, nederliaus, bado, kataklizmų, dviejų saulių karščio ir galiausiai visi sunaikinami. Bet dabar kalbame apie pakilią sutarties – religinės sutarties sudarymo atmosferą.

Trumpas šio Nartų epo epizodo atpasakojimas30. Dangiškasis Safa, namų židinio globėjas, kelia puotą dievams. Jis pakvietė Uastyrdži, vyrų, karių ir keliautojų globėją, ir Uacilą, griausmų valdovą, ir vienaakį Afsati – taurių žvėrių valdovą, ir Falvarą, kuriam paklūsta avys ir ožkos, ir visi kiti smulkūs gyvuliai, ir dangaus kalvį Kurdalagoną, buvo pakviestas ir visų vėjų valdovas – rūstusis Galagonas, ir vandenų valdovas Donbetyras.

————————

30 Скитский Б. В. Ор. cit., р. 50-52.

————————-

Šviesiuose Safos rūmuose vyksta puota, dievai sėdi ant suolų, iš tauro ragų geria saldų juodąjį alų, o jaunasis nartas Soslanas jiems patarnauja. Dievai giria Safai Soslaną, ir Safa giria jaunąjį nartą ir visą jo giminę už nelygstamą narsą.

Uastyrdži, narsuolių globėjas, išgeria už Soslaną ir padovanoja jam nuosavą kardą, gautą dovanų iš paties dangaus kalvio Kurdalagono.

Paskui į jo sveikatą geria Afsati, tauriųjų žvėrių globėjas; Soslanas jam dėkoja, tačiau šlovindamas dievą skundžiasi, kad taurieji žvėrys pernelyg budriai Afsati globojami ir žmonėms sunku prie jų prisiartinti; Safa užtaria žmones ir siūlo leisti jam pagelbėti žmonėms, už tai šieji niekuomet jo neužmirš; Afsati sutinka ir pasižada dalį laukinių žvėrių skirti nartams, bet iš jų reikalauja dovanos – tegu medžiotojas, ruošdamasis medžioklei, iš namų pasiima tris paplotėlius ir, prisėdęs poilsio, tegu tuos paplotėlius valgydamas jis, girdi, prisimena mane, o kai jam pavyks ir jis nukaus žvėrį, tegu dešiniąją jo koją pasaugo ir atiduoda pirmam sutiktajam.

Tada Falvara, kuriam priklauso visos avys ir ožkos ir visi smulkūs raguočiai, keldamas tostą savo ruožtu pažada išmokysiąs Soslaną užkeikimų, kad vilkai pernelyg nesiautėtų bandose. Ir užpuolus vilkams, kai Soslanas ištars šiuos žodžius, Falvara ateisiąs jam į pagalbą ir vilkams bus riesta.

Uacila, griausmų valdovas (beje, plg. Ukko), savo krepšyje laiko javų grūdus; Soslanas jo prašo, kad šiųjų jis nepagailėtų žemėje gyvenantiems žmonėms, ir šieji bus amžinai dėkingi. Uacila nutaria, kad tebus taip, dovanoja tuos grūdus ir liepia pavasariais juos pasėti rytiniuose kalnų ir kalvų šlaituose, o rudenį surinkti juos ir taip jie galėsią maitintis visus metus.

Paskui Soslano garbei tauro ragą pakelia Kurdalagonas, ir pats Safa, „dangaus šeimininkas”, kreipiasi į jį ir paprašo dovanos Soslanui. Safa kreipiasi į Kurdalagoną sakydamas, kad šis nuo ryto iki vakaro ir visas naktis be perstojo tranko per savo priekalą ir neleidžia dangaus gyventojams sumerkti akių, bet kala tik kardus ir šarvus, tegul nukala ką nors ir žmonių labui. Kurdalagonas kreipiasi į Safą, – vadina jį išmintinguoju, – ir sako suprantąs, kodėl Safa sukvietęs čia visus svečius į puotą; mat Safa norįs, kad dievai apdovanotų jo mylimus žmones. Kurdalagonas (beje, čia parodęs kalviui ir būdingą mitologinę išminties, gudrumo savybę, ir kad jis pats ne kvailesnis) pažada žmonėms nukalsiąs noragą, kad nartai galėtų kasmet įdirbti savo arimus. Soslanas atsidėkodamas iškilmingai pažada, kad dangiškajam kalviui Kurdalagonui žmonės kiekvieną pavasarį virs saldų alų, o arimuose šlovins jo vardą.

Tada jau pats Soslanas kreipiasi į rūstųjį vėjų valdovą Galagoną žmonių vardu sakydamas, kad jie nereikalauja iš jo jokios dovanos, o tik prašo, kad Galagonas nesiųstų žmonėms nei pūgų, nei audrų. Vėjų valdovas atsako negalįs duoti tokio pažado, o jei ir duotų, – negalėtų jo tesėti. Tačiau ir jis norįs apdovanoti Soslaną – pažada, kad tada, kai žmonės vėtys grūdus, jis atsiųs vėją, šis nunešiąs atliekas ir žmonėms liks švarūs, brandūs grūdai. Soslanas dėkodamas pažada, jog žmonės paskutinįjį kiekvieno derliaus semtuvą atiduos Galagonui.

Kokios nors dovanos žmonėms Soslanas paprašo ir iš visų vandenų valdovo Donbetyro. Jo dovana – pasiūlymas nartams prie visų sraunių upių statyti malūnus, o jis liepsiąs savo žvaliom dukterim dienąnakt sukti vandens malūnų ratus.

Su tam tikrom išimtim už suteiktas dievų malones, vadinamas dovanomis, nustatomi ir padėkos ritualai, sykiais iki smulkmenų. Aukos užuomazga – dovanojimas, ir čia kaip tik matome įpareigojantį apsikeitimą dovanomis; atsakymas į dievo dovaną – žmonių padėkos ritualas, aukojimas; iš esmės užmezgamas kiekvieno iš čia dalyvaujančių dievų kultas. J puotą susirinkę, be šeimininko Safos, septyni dievai, matyt, iš esmės – visas osetinų panteonas, svarbiausių sričių suverenai. Nelabai aiški Safos vieta – jis šeimininkas, visų gerbiamas, svarbiausių dievų prašydamas jis pats tarpininkauja, vis dėlto Safa dovanos neduoda. Galima sakyti, kad jo dovana Soslanui – pati puota ir galimybė susitikti su dievais, gauti iš jų dovanų, nors veikiau yra kiek kitaip – tiesiog atrodo, kad Safa savo dovaną jau davęs. Būtent -namų židinį, o tai yra pirmoji ir svarbiausia dovana. Apie tai kiek vėliau.

Kurdalagonas pasirodo kiek netikėtu aspektu – jo valdžion patenka žemdirbystė, ne vien karas; jam Soslanas pažada ištisą pavasario šventę; žemesniems septyneto dievams aukos menkesnės ar jų visai nėra. Tačiau tai nereiškia, kad kaip padėka dievui už dovaną neatsiranda tam tikrų aukojimų. Dovana tiesiog įpareigoja gavėją, ir net jei nenustatomas aiškus kulto modelis, jis vis vien atsiranda iš šventybinės žmogaus reakcijos į mite užprogramuotą dievoraišką.

Safa / Sovijus, Saulė-ugnis, namų židinys

Ž. Diumezilis, nagrinėjęs nartų epus ir osetinų mitologiją, ypač atkreipia dėmesį į Safą, kuris dar XIX a. osetinams buvo vienas svarbiausių dievų, nes globojo vieną švenčiausių osetinams dalykų – namų židinį. Iš klajoklių alanų paveldėję stiprų namų židinio kultą osetinai labiausiai garbino grandinę, pakabintą viršum ugnies, ir šią grandinę globojo Safa. Sakoma, kad pirmąją grandinę židiniui nukalęs Safa ir būtent jis ir toliau kala jas danguje; įstabiausia, kad pačioje švenčiausioje osetinams priesaikoje pagrindinis asmuo buvo Safa: osetinai prisiekdami stodavosi priešais židinį ir, laikydami ranka už grandinės, tardavo: „Prisiekiu šiuo tyriausiuoju Safos auksu!” Per vestuves nuotaka trissyk būdavo apvedama aplink savo namų židinį ir atsisveikindama paliesdavo Safos grandinę, tą patį pakartodavo atvykusi į naujus namus.

Anot Ž. Diumezilio, Safa – pagrindinės metalinės židinio dalies dievas ir todėl jis siejamas su kalvyste, kalviu, nebijoma jo supriešinti su Kurdalagonu, svarbiuoju dangaus kalviu. O židinys siejamas su ugnimi, bet ugnis priklauso Saulės jurisdikcijai31. Plačiau nekalbėsime apie ugnies semantiką, šventumą, ryšį su Saule; pakanka prisiminti skitus, alanų pirmtakus, kurie ugnį laikė svarbiausia dievybe, ypač karalių namų židinių deive, – šiąją Idantirsas, atsakydamas į Darijaus ultimatumą, vadino „skitų karaliene”32. Galima prisiminti, kad šventosios ugnies kulto tėvynė -zaratustrinis Iranas, kur, pasak Amiano Marcelino, žyniai, t. y. magai, valdė ir laikė amžinąją negęstančią ugnį ir kartkartėm siųsdavo ją karaliams.

———————–

31 Дюмезиль Ж. Скифы и нарты. Москва , 1990, р. 111-112.

32 Ibid., р. 114.

————————

Čia galima labai plačiai kalbėti apie Saulės ir ugnies sąsajas, šventuosius ritualus ir panašiai, bet alanų ir skitų pagarba ugniai akivaizdi, ypač namų židinio ugniai, savotiškai Hestijai ar romėnų Vestai, kurios kultas irgi kilo, matyt, iš namų židinio ugnies.

Vis dėlto negęstančios, amžinosios šventos ugnies idėja kyla iš Irano. Pasakodamas apie aisčius, Tacitas šventos ugnies nemini, vėlesni tarpiniai šaltiniai irgi jos nemini, tačiau nuo XIII a. negęstančios ugnies kultas tiesiog smelkte persmelkia kiekvieną istorinį šaltinį, o bizantiečiai lietuvius apskritai vadina pirsolatrais – ugnies garbintojais.

Kada atsirado amžinoji ugnis, vėliau tapusi baltų kultiniu centru? Legendinės kronikos Rikojotą, arba Romovę, su ten liepsnojančia amžinąja šventa ugnimi ir kitus amžinosios ugnies centrus mini apie IV-VI a. ir jos kulto įsteigimas siejamas su atvykėliais; Erazmas Stela tiesiogiai sako, kad lietuviai buvo alanai, o Amianas Marcelinas IV a. alanų inkorporuotomis gentimis šiaurės rytuose laiko nervijus, vidinus, gelonus, – tai baltiškos gentys, ir šiek tiek abejodami galime pridėti melanchlenus, o dar labiau abejodami – agatirsus. O patys alanai A. Marcelino laikais (IV a. vid.), šio istoriko duomenimis, įsikūrę iki pat Azijos stepių, Indijos, Gango (Amm. Mare, XXXI, 2, 13-16). Tad alanai, žinoma, nevienalytė masė, o jungia Indiją, Irano pakraščius ir Baltiją kaip tiltas. Tai akimirka, kai iranėnai gali daryti įtaką baltams, bent pietiniam masyvui; ir šis Amiano Marcelino fragmentas dera su Erazmo Stelos datavimu: alanai ateina į Prūsiją IV a. pab. ir čia nedaug užtrukę persikelia į Lietuvą. Neteigiu, kad lietuviai – tai alanai; dalis alaniškų / lietuviškų „iranėniškų” sutapimų gali būti aiškinami daug ankstesniais intensyviais kontaktais su skitais. Bet hipotezė, kad amžinoji ugnis, kaip kulto centro požymis, atsirado, susidūrus baltiškai ir alaniškai tradicijoms, gan įtikinama. Tada šį reiškinį datuotume I tūkstm. po Kr. viduriu. Kita vertus, paralelės Italijoje, ugnies, Agnio reikšmė Rigvedoje, Irano arijų ir zaratustrizmo šventoji ugnis – labai archajiški reiškiniai ir lietuvių amžinoji / šventoji ugnis gali būti paveldėta labai archajiškais laikais tiesiogiai iš indoeuropietiškų mitinių-kultinių provaizdžių.