Jurga Jonutytė

Humanizmas technikos amžiuje

(Pranešimas skaitytas LHPA 2003 m. Kauno konferencijoje „Humanistinė psichologija šiandieninės psichologijos kontekste“)

Gana didelę sumaištį humanizmo sąvokos interpretavimuose sukėlė Martinas Heideggeris, parašęs 1947 metais darbą “Laiškas apie humanizmą”. Humanizmas, ir, apskritai, žmogiškumas nuo to laiko yra dažnai interpretuojamas būtent pagal tai, kaip Heideggeris apie jį kalba “Laiške apie humanizmą”, kalbama tokiais atvejais apie vertybių filosofijos trumparegiškumą, kalbama apie žmogaus esmės susigrąžinimą, raginama atsigręžti į žmogaus aplinką, susigrąžinti, taipogi, gyvenamojo pasaulio homogeniškumą. Aš šiek tiek šnekėsiu apie tai, bet kadangi šis veikalas yra išverstas į lietuvių kalbą, šnekėsiu mažai. Labiau man šiame pranešime rūpės, kaip, bėgant metams, keitėsi ir Heideggerio siūlymai, kaip jo vėlesnių darbų šviesoje atrodo “Laiškas apie humanizmą”, ir ypač, kaip atrodo tame laiške gana vienareikšmiškai išskaitomos (nors kažin, ar taip pat vienareikšmiškai pateiktos) išeitys – išeitys iš nemalonios situacijos: situacijos, kai žmogus savo žmogiškumą praranda, tampa lyg nuspėjama, apskaičiuojama detale, techninio pasaulio dalimi. Dar rūpės, ar apskritai Heideggeris pasakė kokį savo paskutinį žodį, ar tik pastūmėjo ieškoti žmogaus esmės einant iš paskos paskui jos keitimąsi. Apskritai, žiūrint į vėlyvojo Heideggerio darbus gana padrikai, t.y. nepaisant tokių susiformavusiems mąstytojams neva visai nesvarbių laiko tarpų kaip dešimtmečiai, atrodo toks įvairus, kad tarsi vienodai galima (taip, beje ir vyksta) su ta pačia Heideggerio vėliava žygiuoti ginant techniką, ir puolant techniką: vadinant ją proto pergale, arba prakeiksmu ir baisia žmonijos lemtimi. Mano pozicija nebus nei pirmoji, nei antroji. Man artimiausias būtų Heideggerio pastebėjimas, kad baisus ne pats laikmetis, bet tai, kad mes nesugebame jo mąstyti. O tiksliau – dar nesugebame jo mąstyti.

Trys Heideggerio darbai šiame mano pranešime yra svarbiausi: “Laiškas apie humanizmą”, parašytas tuoj po karo, nedaug vėlesnis “Žvilgsnis į tai, kas yra”, ir galiausiai, dvylika metų vėliau pasirodęs jo darbas “Apie atsižadėjimą”.

Taigi, kaip jau sakiau, nuo “Laiško apie humanizmą” pasirodymo, girdisi bandymai į “humanizmo” sąvoką kartas nuo karto (ir ne taip retai) įsigilinti tarsi iš naujo, stengiamasi girdėti ją pagal žmogaus esmę. Ir dar – sutapimas tai, ar ne, maždaug nuo to laiko vis svarbesnis ir vis madingesnis ėmė darytis įvairaus pobūdžio ekologinis filosofavimas (kuris iškarto užmezgė santykį su Heideggeriu), ekologinis, t.y. toks, kuris “gydo” žmogaus ir jo aplinkos santykius. Tikrą žmogų toks filosofavimas mato, pirmiausia, kaip tokį, kuris pasaulį supranta netechniškai, neinstrumentiškai, galų gale – ne medžiagiškai, laiką – nechronologiškai, kūną – nemechaniškai, ir tt. “Ekologija” čia ne visiškai ta prasme, kokia tą žodį girdime dažniausiai vartojant. Ekologiją čia tiksliausia būtų girdėti pagal etimologiją, pagal graikišką oikos – namai. Tai, kas, turi grąžinti žmogų į jo esmę yra ne-instrumentinis jo santykis su kalba, netechninis mąstymas (kuris paviršutiniškose interpretacijose dažnai virsta “irracionaliu”).

Pirmiausia, kuo čia dėti namai, ir kas tie namai? Kadangi bandysiu įrodinėti mūsų visų benamystę, turiu paaiškinti, ką reiškia “namai”. Namais vėlyvasis Heideggeris vadina ramų gyvenimą tarp žemės ir dangaus, nors ir banalokai tai, pirmąkart išgirdus, skamba. Apskritai, kas yra namai, kaip gyvenime, taip ir Heideggerio filosofinėje kalboje, aiškėja tik supratus, kas yra namų praradimas. “Namų praradimas” reiškia ne tai, kad nebėra kame pernakvoti, o tai, kad gyvenimas praranda namų dimensiją: praranda žemės ir dangaus vertikalę ir kelią rodančią mirtingumo ir dieviškumo horizontalę.

Namai prarandami, kai nebelieka nuotolių – kai daiktai nebebūna nei arti, nei toli. Kaip tai suprasti? Regis, jei ieškome artumo su kažkuo, naikiname nuotolį tarp savęs ir to, prie ko norime priartėti. Šitaip mąstome, kai arti/toli laikome opozicijomis, o nuotolį suprantame taip, kaip geometrijoje, ar bet kurioje kitoje -metrijoje. Heideggeriui arti ir toli nėra opozicijos. Tai iš tiesų poliai, tai priešingos kryptys, tačiau visuomet lydinčios viena kitą. Jei naikinamas tolis, naikinamas ir artumas. Mažas nuotolis dar nėra artumas, sako Heideggeris, o didelis nuotolis dar nėra toluma. Tolumą ir artumą siejant ne kaip opozicijas, kalbama apie tokį pasaulį, kurio tada, kai jis suvokiamas, neišeina skirstyti į jokius suskaičiuojamus plotelius ir į jokias vienodo dydžio laiko trukmes. Toli ir arti nėra vien santykinės sąvokos: sakant, kad kažkas yra toli, “arti” man reikalingas ne tik kaip atskaitos taškas; arti ir toli yra visuomet kartu ir kuria mano pasaulį, “namų-pasaulį” (heimatliche Welt). Šitos nuotolių, tolių ir artumos kategorijos yra labai svarbios heideggeriškuose šių laikų apibūdinimuose. Todėl reikėtų į jas įsigilinti.

“Žmogus steigia begalo didelius atstumus už savęs ir nepalieka atstumo priešais save” , rašo Heideggeris apie šiuolaikinį žmogų. Šita mįslinga frazė prašosi interpretacijos: ką reiškia dideli atstumai už, ir jokio atstumo priešais? Tas atstumas priešais, toluma, atsiverianti prieš žmogų, arba sąvoka “horizontas”, labai supaprastintai kalbant, yra metaforos mąstymui nusakyti. Tas, kuris nepalieka atstumo priešais save, Heideggeris manytų, nemąsto, ar mąsto labai trumparegiškai. Ir taip Heideggeris apibūdina mūsų laikų žmogų – mus.

Kas yra tas nuotolio priešais save naikinimas? Paskaitysiu ir kitą labai paslaptingą citatą ir siūlysiu pagalvoti apie abi šias citatas kartu. “Kai laukiame, laukiame kažko. Kai įsivaizduojame tai, ko laukiame, nustojame laukti, nes tai priešais save pasistatome. ” Laukimas – o tai irgi yra mąstymo metafora – yra alternatyva tokio mąstymo, kai mąstoma vaizdiniais; ir nebūtinai tuos vaizdinius reikia suprasti kaip ekranizaciją, daug labiau – kaip skubėjimą atsakyti, kaip per greitus atsakymus, iš anksto žinotus atsakymus, arba kitų pateiktus atsakymus. Žodžiu, vaizdinius siūlau suprasti kaip atsakymus. Laukimas yra mąstymas be šitų vaizdinių.

Į ką laukimas nukreiptas; ko laukiama būnant priešais atvirą horizontą? Horizontas yra nepadaromas į jį žiūrint, jis nesteigiamas, jis yra priešais atsiverianti toluma. Tačiau lygiai tiek jis yra toluma atsiverianti žmogui – jis yra žmogaus atvirumas priešais atsivėrusiai tolumai. Priešais horizontą žmogus yra vienodai ir aktyvus, ir pasyvus. Jis yra įsižiūrintis ir įsiklausantis, vadinasi, perskyros tarp jo aktyvumo ir pasyvumo apskritai nebėra – jis yra maksimaliai aktyviai pasyvus.

Paskutiniajame iš trijų pristatytų darbų Heideggeris labai keistai kalba: jis sako, kad į būtent tokį, neįvaizdinantį mąstymą, į sugebėjimą išlaikyti tolumą kaip tolumą veda visa mūsų dienų situacija, šiuolaikinė kultūra, kitaip sakant. Tai gana keista, mat apskritai, ir be Heideggerio charakteristikų matyti, kad šiais laikais iš tiesų nesuprantama, kaip kitaip galima mąstyti, kaip rūpintis pasauliu, kaip klausti apie jį, jei ne mokslo pateiktais, pateikiamais ir nuolat tobulinamais vaizdiniais, savotiškomis kaladėlėmis, jas perstatinėjant. Kas duoda pagrindą Heideggeriui pranašauti, kad tokia situacija veda į visiškai priešingą – į naują mąstymo kokybę?

Mąstymas be vaizdinių – pirmiausia yra toks, kuris grąžina mane į tą vietą, kurioje esu, ir mąstau tuomet vietą, kurioje esu, ir visiškai tiesiogine prasme, ir platesne prasme. Tiesiogine prasme: toluma, esanti priešais, tai, ko yra laukiama, tai, į ką mąstymas nukreipiamas, atsiranda tolyn nuo tos vietos, kurioje pats mąstantysis yra: šis tolis nėra abstrakcija, nėra galimybė; jis driekiasi nuo ten, kur iš tikrųjų, su visu savo kūniškumu ir erdviškumu yra tas, kuris mąsto. Tokia toluma yra maksimaliai priartėjanti, ji tampa čia esanti, ir todėl yra tikra toluma. Platesne prasme – šitaip aš tarsi leidžiu prabilti visam tam, kas iš tikrųjų yra priešais mane, ne tik erdvei, bet ir situacijai: ne situacijos įvertinimas – bloga ji, ar gera – tokiu atveju yra svarbiausia. Aš mąstau tuomet ne apie tai, kokios aplinkos aš pageidaučiau, o bandau suprasti ją tokią, kokia ji jau štai yra, su visomis jos prasmėmis.

Štai taip siūlau sieti laukimą, tolumą ir artumą; šitaip siūlau suprasti, kaip toluma ir artuma gali būti, arba kaip jų gali nebūti – visa tai sieti su skirtingais mąstymo tipais, kai mąstoma vaizdiniais, būtent skubama atsakyti, ir kai mąstoma atvirame horizonte, t.y. laukiama (arba dar kitaip: tikimasi kažko ne iš savęs).

Panašu, kad bet kokio senovės “restauravimo” atveju, o tai yra mėginimas sugrąžinti pasauliui namų dimensijas, bandymas įteigti žmogui, kad jis turi kitaip elgtis su daiktais, su aplinka, elgtis taip, kaip buvo elgiamasi senovėje, kai pasaulis buvo homogeniškas, vientisas, kai jis buvo namai – visuose šiuose raginimuose žmogus suprantamas vis dar kaip maksimaliai aktyvus ir maksimaliai atsakingas; kaip buvimo ponas, pasaulio ponas, tik tiek, kad jis iš blogo pono yra skatinamas virsti geru ponu, geru valdytoju, bet vis tiek valdytoju. Minėtos atsivėrimo ir įsiklausymo laikysenos čia nėra nė kvapo, yra, geriausiu atveju, kažkas panašaus į gailestį, o blogesniu atveju, tai yra instrumentinis santykis su aplinka, su gamta – žiūrint į ją kaip į tai, ko dar prireiks. Taigi, prie humanistinių vertybių prirašius gamtą ir aplinką, humanizmas netapo mažiau antropocentriškas, ekologija, ar environmentalizmas, ar ekologinis filosofavimas išlaiko tą patį žmogaus santykį su pasauliu, kuris nuo Naujųjų Amžių nuolat stiprėjo ir mūsų dienomis, galima sakyti, yra pasiekęs kulminaciją.

Tokios kulminacijos pavidalas ir yra tai, ką Heideggeris labai įžvalgiai vadina technika. Be to, dar įžvalgiau jis užminė mįslę: kodėl (jis sako, kad) dabartinė situacija, kurią daug kas vadina technikos laikais, kurią daug filosofų smerkia ir tiek, kodėl, taigi, ši situacija veda į tokį mąstymą, kai žmogus išmoks būti atviras paslapčiai. Kai jis išmoks daugiau klausti ir klausytis, negu skaičiuoti ir atsakinėti.

Techninėmis yra laikomos tik atskiros veiklos sritys, likusios sritys yra vadinamoji kultūra – menas, literatūra, publicistika, masinė kultūra, filosofija, net religija priskiriama kultūrai, ir panašūs dalykai. Šios gyvenimo sferos yra atseit nuo techniškumo apsaugotos. Heideggeris su tuo nesutinka: anot jo, technika nėra vienas reiškinys tarp daugybės kitų reiškinių, technika yra buvimo (viso ko buvimo) pavidalas. Buvimas pats yra tapęs technika. Heideggeris, vadinasi, technikos nelaiko tik maloniu arba nemaloniu, arba labai sveikintinu, arba pražūtingu, bet abiem atvejais nereikšmingu priedu prie amžino, nekintančius matmenis turinčio žmogiškumo, kuriam pačiam nieks negresia, tiesiog jis kartais pakliūna į svetimą aplinką. Anaiptol, technika nėra aplinka, nėra tik išorybės charakteristika, nėra atitinkamų daiktų ar net metodikų rūšis, ji nėra priedas prie žmogaus, ji yra pats pakitęs žmogiškumas: pakitusi žmogaus laikysena, pakitusios jo pasaulio pagavos. Kyla klausimas: kaip kinta; kaip technika keičia pačius buvimo žmogumi matmenis?

Ar toks žmogaus santykis su pasauliu, kai pasaulis yra namai, – ar tik šitoks santykis yra iš tikrųjų, prigimtinai žmogiškas? Kokią turime teisę techninį, skaičiuojantį ir įvaizdinantį pasaulio mąstymą vadinti nebe-žmogišku, nebe-giliai-žmogišku? Kaip galime galvoti, kad toks pasaulis yra žmonijos klystkelis, akligatvis, kuris niekur nebeveda? Ir pagaliau, kaip galima sakyti apie vieną ar kitą laikmetį, kad jis yra klaida, kad jo neturi būti? Ar žmogus pats teikia sau laikmečius, kuriuose jisai gyvena? Ar jis pats ir tiktai pats juos susikuria ir tik pats yra už juos atsakingas? Heideggeris į tai atsako: jis sako, “kol mes neišmoksime mąstyti to, kas yra, mes niekada patys netapsime būnančiais”. Ekologinis humanistinis filosofavimas, būtent: tokia filosofija, kuri tikisi kokiu nors būdu grąžinti pasauliui namų dimensiją, arba (kaip kitaip Heideggeris tai vadina) paprastumą, t.y. das Einfache – nedalomybę, mąsto ne tai, kas yra, bet veikiau tai, kas labai norėtųsi kad būtų.

Technika yra pirmiausia techninis mąstymas, techninė mūsų gyvensena, ir techninė laikysena technikos atžvilgiu, ypač jos. Apie techniką kalbama dažniausiai trim būdais. Arba ji suprantama kaip žmonijos pragaištis, naikinanti “aukštąją kultūrą”, arba kaip žmogaus proto triumfas, arba – ji nei viena, nei kita, šiuo trečiuoju atveju sakoma, kad žmogus turįs išlikti abejingas jos gausėjimui ir tobulėjimui (nei bijoti to, nei tuo džiaugtis), ir tiesiog ja naudotis. Visus šiuos technikos apmąstymus Heideggeris vadina “techniniais”. Jie, pabrėžia jis, nėra nei smerktini, nei kritikuotini – jie yra istoriškai būtini, ar Heideggerio terminais – istoriškai lemtingi . Bet technikos esmė nė vienu iš šių būdų nėra prieinama.

Tačiau nereikėtų viso to (nei Heideggerio, nei manęs) suprasti taip, kad technikos viešpatavimas, techninio mąstymo, techninių pasaulio aiškinimų įsigalėjimas yra visiškai neproblemiškas dalykas, kad neverta apie tai ir kalbėti, kad verta ir toliau mąstyti vaizdiniais, žinoti reikalingus atsakymus į iškylančius klausimus, o iš tų žinomų atsakymų konstruoti atsakymus į vis naujai iškylančius klausimus… Anaiptol. Tai, ką anksčiau vadinau tokios žmogaus laikysenos, kuri sulig Naujaisiais Amžiais prasidėjusi vis labiau įsibėgėja, kulminacija, tai, sako Heideggeris, pasireiškia šiems laikams kaip grėsmė. Grėsmę kelia ne technika, bet žmogiškas buvimas; grėsmė turinti rodyti kelią iš techninės pasaulėjautos. Jeigu technika mąstoma ne kaip žmonijos klaida arba triumfas, jei ji mąstoma jos vertybiškai nenuspalvinant, bet – atvirume, pagaunant kiekvieną savo skubotą atsakymą apie ją kaip jos pačios pasireiškimą, tuomet maksimaliai prisiartinama prie grėsmės. Mąstymas vaizdiniais, arba namų praradimas yra būtinybė, jis tiesiog – yra. Tačiau svarbus čia dar vienas momentas: kai mąstymas vaizdiniais mums pasidaro nebe būdas, bet tema; tema ne ta prasme, kad norisi ją įtraukti į pasaulio vaizdinį kaip dalį, bet ta prasme, kad mes žiūrėdami į šią temą, imame matyti jos be galo daug potemių, apimančių visas dalis ir patį dalijimo veiksmą, ir tada klausiame: kaip čia yra, kad šitaip turi būti? Tai, apie ką klausiame, yra mūsų pačių buvimas, ir jis yra mūsų regos lauke.

Kas iš viso to? Apie amžiaus baisumą filosofuojama užtektinai daug, apie pasaulio subyrėjimą, suvokimo matų krizę – taip pat nemažai: skaičiuodami kilometrus tikrai prarandame tolumą, nustatę amžių ir metus, prarandame senovę, ir tt – tokių pavyzdžių galima pateikti daugybę. Bet kas paskui – dėti tašką? Heideggeris moko, kad, dejuodami dėl viso to, prarandame savo pačių pasaulį.

Toks mąstymas, kurį Heideggeris propaguoja ir pats praktikuoja, nėra mąstymas-kultūros gydytojas; jis negydo neva objektyviai akligatvy atsidūrusios kultūros. Epochos iššūkiai įveikiami juos priimant.