Agnė Budriūnaitė
VDU Filosofijos katedros doktorantė

Kertiniai humanizmo klausimai: ar įmanoma laisvė žinant, kad mirsi?

(Pranešimas skaitytas LHPA 2003 m. Kauno  konferencijoje „Humanistinė psichologija šiuolaikinės psichologijos kontekste“)

Pagal tarptautinių žodžių žodyną, humanizmas – pasaulėžiūra, persunkta meile ir pagarba žmonėms, žmogaus orumui, gerovei.

Dabar skiriama daugybė humanizmo rūšių ir šis žodis turi tokią plačią prasmę, kad vienas pats nereiškia nieko konkretaus. Istoriškai skiriama bent 3 humanizmo laikotarpiai, bet nesiplėsiu. Jei sutiksime, kad humanizmas yra pasaulėžiūra ar tam tikra filosofija, kurios dėmesio centre yra žmogus, kuri pasižymi pagarba žmogui ir žvelgia į pasaulį iš žmogaus (o ne iš mokslo, istorijos, gamtos ar religijos) pozicijų, tokios pasaulėžiūros neįmanoma sutalpinti kokiame nors viename laikmetyje, disciplinoje ar veiklos rūšyje.

Kalbant apie humanizmo keliamus klausimus, mano manymu, jie yra visi tie klausimai, kurie kyla žmogui ir apie žmogų: kančia, laimė, prasmė, santykis, mirtis ir kiti. Humanistiniais šiuos klausimus, tiksliau atsakymus į juos, daro jau minėtas požiūrio kampas – žiūrėjimas iš žmogaus pozicijos ir žmogų matant kaip tikslą. Vienas žymiausių Renesanso humanistų buvo Mišelis de Montenis. Jis sakė, kad protas klysta, jei mano, kad gali pažinti amžinus dalykus. Pabrėžė patyrimo svarbą. Sužinoti ką nors apie žmoniją apskritai žmogus gali tik stebėdamas save, nes kiekviename žmoguje yra tai, kas vienokiu ar kitokiu laipsniu būdinga visiems. Žinoma, kaip tikras skeptikas Montenis nemanė, kad patyrimas yra garantuotas pažinimo šaltinis, bet manė, kad vis dėlto tai yra tikriau už gryną mąstymą. Aišku, mąstymo ir proto jis nemenkino – juk patyrimą taip pat reikia pamąstyti, norint ką nors suprasti. Apskritai Montenis laikėsi nuostatos, kad žmogaus gyvenimas yra nuolatinis netikrumas, nežinia ir nuolatinė mirties grėsmė. Iš čia ir kertiniai klausimai.

Tiesą sakant, susimąsčiau, kuria prasme šie klausimai šiandien gali būti vadinami kertiniais. Kertiniai kaip „laikantys namo kertes”, ar kertiniai kaip „numesti į kertę”? Apsidairius aplink, atrodo nerasi jokio netikrumo ir mirties grėsmės. Visi aplink skuba daryti karjerą, uždirbti pinigus, paskui juos išleisti, gerai atrodyti, dar geriau jaustis – ir ne todėl, kad jaustų į nugarą alsuojančią mirtį, o todėl, kad visi taip daro ir kitaip neįsivaizduoja. Mirties pakanka „kriminalinėje kronikoje“, meniniuose ir multiplikaciniuose filmuose. Negi apie ją dar galvosi laisvalaikiu. Nesąmonė. Turbūt normalu, kad žmonės galvoja apie gyvenimą, o ne apie mirtį. Tačiau svarbu, kaip galvoja.

Šiandien aš noriu trumpai paliesti vieną iš klausimų, kurį galbūt būtų galima laikyti kertiniu (jei ne pamatiniu, tai numestu į kertę tikrai) – apie laisvę mirtingo žmogaus gyvenime. Prisimenant Montenį, svarbiausia yra patyrimas. Kalbant apie mirtį, čia prasideda ir iškart baigiasi laisvė. Galima būtų daugiau nebekalbėti. Mirties patirti neįmanoma, nes mirštant nelieka paties patiriančiojo. Tačiau galima kalbėti apie laisvės patyrimą, suvokiant savo mirtingumą ir laikinumą. Kaip suvokti savo mirtingumą – atskiras klausimas. Svarbu, kad mirtingumo suvokimas yra ne grynas protinis supratimas ratio prasme, o giluminis išgyvenimas, suvokimo įgyvendinimas, išgyvenimas visa savo būtimi. Toks mirtingumo suvokimas, man regis, jau artimas Montenio minimam patyrimui.

Laisvė taip pat yra labai abstraktus žodis, kuris sukonkretėja tik priduriant kokį nors pagalbinį žodį. Vienas iš laisvės suvokiant savo mirtingumą aspektų yra pasirinkimo laisvė. Visų pirma reikia pažymėti, kad galima pasirinkti nesuvokti mirtingumo, t.y. jį ignoruoti, pamiršti, kad kada nors reikės mirti, arba tą “kada nors” nukelti į tokią tolimą ateitį, kad visai nebesimatytų žiūrint iš šiandienos pozicijų. Suvokiant mirtį ir nesikratant to suvokimo, yra du pasirinkimo etapai:

1. pasirinkti tarp gyvenimo ir mirties
2. pasirinkti, kaip gyventi.

Gyvenimas gali bet kuriuo momentu nutrūkti, iš esmės aš visiškai nekontroliuoju savo mirties galimybės, taigi tame nėra jokios laisvės – vieną dieną gali nukristi didžiulis varveklis ant galvos ir tiek. Apie tai susimąsčiusiam žmogui turėtų kilti visiško bejėgiškumo jausmas. Taip pat gali kilti noras įveikti tokį bejėgiškumą ir nežinią ir apvaldyti savo mirtį ją pasirenkant tučtuojau. Nes tik taip yra įmanoma įtakoti mirties laiką ir vietą. Ir tai garantijų nėra. Į priešingą pusę veiksmas neįmanomas: aš galiu pasirinkti savižudybę, eutanaziją, bet negaliu pasirinkti gyvenimo, kai ateina laikas mirti. Taigi pasirinkimas tarp gyvenimo ir mirties ne toks jau laisvas, kaip gali pasirodyti. Realiai pačiam pasirinkti iki galo valdant savo pasirinkimą – taip pasirinkti įmanoma tik vieną pusę – mirtį. Ar tai vis dar laisvas pasirinkimas? Apskritai, ar tai pasirinkimas?

Jei vis dėlto aš renkuosi gyventi su nežinia ir nuolatine mirties galimybe, aš ryžtuosi nuolatiniam rinkimuisi. Ir mano pasirinkimai bus laisvi tik tuomet kai rinkdamasi tarp vienokio ir kitokio gyvenimo aš nuolat turėsiu omenyje ne-gyvenimo galimybę, o tiksliau – būtinybę. Pasirinkimas bus tikras tik tuomet, kai žinosiu, kad yra ir rezignacijos galimybė. Tai yra kiekvienas konkretus pasirinkimas jau yra apsisprendimas rinktis apskritai.

Kyla klausimas, ar įmanomas tikrai laisvas kad ir paprastų dalykų pasirinkimas, pvz., hobio, profesijos, netgi maisto. Juk žmogus auga tam tikroje aplinkoje, kultūroje, jį veikia tam tikri faktoriai. Aišku, kad visa tai įtakoja jo pasirinkimus. Kaip savo knygoje sako T. Mertonas, visa tai nenaikina laisvės, o tik suteikia foną jos pasireiškimui. Šiame gyvenime nėra absoliučių dydžių, taigi nėra ir absoliučios laisvės. Tačiau galima įsisąmoninti, kas ir kiek mane įtakoja. Tai jau bus tam tikras išsilaisvinimo judesys, kurį galima patirti.

Laisvės patyrimas tiesiogiai susijęs su žmogaus savimone. Kiekvieną kartą laisvai ką nors pasirinkdama aš pasirenku save, nes tai mano pasirinkimas. Kai savimonė silpnėja, asmuo tampa „minios žmogumi”, o jo pasirinkimai ir nepriklausomybė tampa „minios pasirinkimu ir nepriklausomybe“. Pvz., įvairios religinės ar socialinės grupės, deklaruojančios nepriklausomybę nuo kažko. Tokia nepriklausomybė sudaro visiškos laisvės iliuziją, paslepiant tai, kad pasirinkimas ne mano. Pvz., reklama, kuri siūlo “laisvai” rinktis peršamą prekę ir taip sukurti “unikalų” savitą stilių, ir pan. Aklas nepriklausomybės siekimas, noras nuolat rinktis, koncentruojantis į patį pasirinkimą, daro žmogų uždarą, neprieinamą kitiems. Kai laisvė suvokiama vien tik negatyviai – kaip akla nepriklausomybė nuo kažko, tikros laisvės visiškai nelieka, nes žmogų užvaldo troškimas nuolat ginti savo nepriklausomybę, baimė dėl neaiškios išorinės grėsmės laisvei. Pozityviai laisvė suvokiama kaip kūryba, saviraiška.

Pasirinkimas yra svarbus dalykas, bet ne pagrindinis. Pasirinkimo laisvė nėra nevaržoma savivalė ar begalinis pasirinkinėjimas. Pasak kito prancūzų filosofo, personalisto E. Munjė, laisvė slypi ne pačiame pasirinkimo judesyje, o išsilaisvinime atlikus šį judesį. Taigi pasirinkimas tėra viena laisvės pusė. Kita pusė yra atsakomybė už savo pasirinkimą. Pozityvioji laisvės pusė – kūryba – reiškia autorystę. Mano pasirinkimas tik tada tikrai mano (tik tada laisvas), kai aš prisiimu ir visas to pasirinkimo pasekmes. Jei aš renkuosi gyvenimą, aš renkuosi jį tokį, koks jis yra, – su atsakomybe už jį, su visa jo nežinomybe ir mirtimi pabaigoje. Jei aš tikiuosi ko nors kito, vadinasi, aš svajoju, o ne renkuosi. Mirtis gyvenime yra tarsi kakava šokolade. Jei pašalinsi iš šokolado kakavą, kas liks? Gyvenimas gali būti laisvas tik pripažįstant mirtį kaip jo neišvengiamą pabaigą.

Kiekvienas pasirinkimas yra tam tikra riba, nes aš atsisakau kitų galimų pasirinkimų. Taigi bet kuris pasirinkimas yra susijęs su rizika. Pasirinkdama gyvenimą aš rizikuoju, kad jis bus skausmingas, nesėkmingas, sunkus ar dar koks nors, o jei ir bus laimingas ir kūrybingas, aš rizikuoju numirti pačiame laimės įkarštyje. Taigi grįžau prie to, nuo ko ir pradėjau. Suvokdama savo mirtingumą aš galiu laisvai rinktis gyvenimą ir laisvai kurti jį tokį, kokio noriu. Tačiau kiekvieną mano pasirinkimą lydi šešėlis – galimybė, kad bet kuriuo momentu neliks manęs, o kartu ir jokių pasirinkimų. Ar tai galima pavadinti laisve?

Humanistas turbūt sakytų, kad mirtį reikia priimti kaip dar vieną gyvenimo apribojimą, kaip kultūrą, kalbą, lytį. Kaip tai, kas duota kartu su gyvenimu. (tarsi kakavą šokolade, kurios neišimsi). Žodžiu, priimti kaip foną, kuriame skleidžiasi laisvė, ir džiaugtis tokia, nors ir sąlygine, laisve. Tačiau yra vienas dalykas, glaudžiai susijęs ir su humanizmu, ir su mirtimi, ir su laisve. Tai tikėjimo klausimas. Renesanse tikėjimas buvo tapatinamas su religija, religija su Katalikų Bažnyčia, o Bažnyčia su laisvės suvaržymu, prievolėmis, mokslo nevertinimu ir pan. Ir dabar kalbama daugiau apie religiją, doktriną, religijos tarnavimą žmogaus poreikiams, o ne apie tikėjimą. Humanizmas pabrėžia žmogaus laisvę tikėti, ką nori, arba netikėti niekuo. Apskritai humanizme laisvė dažniau aptariama kaip nuo nieko nepriklausomo žmogaus laikysena, gebėjimas pasikliauti tik savo jėgomis, jausmais, protu. Taigi laisvė nuo Dievo ir nuo tikėjimo aukštesnėmis jėgomis. Nors, kita vertus, humanizmas neatmeta religijos, kaip naudingos kultūros dalies. Taip pat neatmeta neracionalių įžvalgų. Ir religinės įžvalgos gali būti alternatyva protui, kaip naujų idėjų ar požiūrių generatorius. Žodžiu, daugiau dėmesio skiriama religijos socialinei funkcijai, o ne tikėjimui. Nors humanistas gali būti ir tikintis, ir netikintis.

Tačiau kai kalbame apie mirtį, tiek tikėjimas, tiek netikėjimas Dievu tampa iš esmės svarbūs. Netikinčiam žmogui mirtis iš tiesų yra pabaiga, riba. Netikintis žmogus Dievo valią supranta kaip kažką primetamą iš šalies, kaip dirbtinį ir nereikalingą laisvės apribojimą. Humanizmas nepripažįsta nuodėmės ir kaltės sureikšminimo. Manoma, kad net jei Dievas ir yra, galima su Juo nesutikti ir tai yra OK. Juk ir taip mes nuolat priešinamės Dievui, kai evakuojamės prieš ugnikalnio išsiveržimą ar kuriame vaistus nuo AIDS. Humanizmo idealas yra Prometėjas – veikiantis dėl žmonių gerovės, o ne Dievo garbei ar pagal Jo valią. Tačiau čia matyti specifinė Dievo samprata. Graikams netgi Dzeusas yra galintis klysti dievas, gyvenantis toli Olimpe. Krikščionybėje Dievas yra neklystantis, yra visur ir yra visokios būties pagrindas bei priežastis.

Tikinčiajam mirtis yra ne apribojimas, o sielos išsilaisvinimas. Tikintis žmogus tiki, kad Dievas yra ne tik absoliutus Gėris, bet ir absoliuti Laisvė. Dievo valia pasireiškia visų pirma žmogaus sieloje, todėl yra ne apribojimas, o kūrybos galimybė ir sąlyga. Aišku, iškyla klausimas, kaip atskirti Dievo valią, pasireiškiančią sieloje, nuo savivalės? Krikščionybėje būtent savivalė, savimyla laikoma didžiausia laisvės priešingybe ir didžiausia nuodėme. Taigi krikščionio akimis būtent prieštaraujantis Dievui ir iškeliantis savo valią aukščiau Jo, yra pats didžiausias nusidėjėlis ir labiausiai nelaisvas žmogus. O toks kaip tik gali būti humanistas, jei netiki Dievo arba tiki žmogumi labiau negu Dievu. Gali ir nebūti.

Taigi netikintis humanistas atsakytų į mano iškeltą klausimą, kad taip, įmanoma laisvė net ir žinant, jog mirsi. Tai yra nors ir sąlyginė, bet vienintelė žmogui įmanoma laisvė (tokia, kaip Sizifo arba Prometėjo). Tikinčiam žmogui tai yra laisvė kurti, laisvė gyventi vykdant Dievo valią. Laisvė gali būti absoliuti, t.y. jei ne patiriama, tai bent nujaučiama absoliuti laisvė. Ir nesvarbu, kada gyvenimas pasibaigs, mirtis reikš tik dar didesnę laisvę Dievuje. Ir tai nesumažina atsakomybės numetant ją Dievui, o greičiau ją padidina. Juk atsakomybė ne už laikiną gyvenimą, o už amžinybę… Ir tai yra dar vienas paradoksas: valia Dievo, o atsakomybė žmogaus, nes jis turi atpažinti Dievo valią.