Magny užeigoje (3 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Magny užeigoje (3 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Magny užeigoje (3 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

3

MAGNY  UŽEIGOJE

 

1897 metų kovo 25 diena, auštant

 

Magny  užeiga… Mėgstu gerą virtuvę, o jei teisingai prisimenu, toje užeigoje Dofino Kotreskarpo gatvėje žmogus galėdavo pavalgyti mažiau kaip už dešimt frankų, ir kokybė atitiko kainą. Bet juk kasdien nevaikščiosi į Foyot.  Kažkada daugelis eidavo į Magny  iš tolo paspoksoti į garsius rašytojus, tarkim, Gotjė ar Floberą, o dar seniau ir į džiovininką lenkų pianistą, išlaikomą kelnes mūvinčios degeneratės. Vieną vakarą nuėjau pažiūrėti, bet tuoj išėjau. Menininkai nepakenčiami net iš tolo – dairosi norėdami įsitikinti, ar juos atpažinome.

Paskui „didieji“ apleido Magny  ir persikraustė į Brébant Vachette restoraną Puasonjerės bulvare, kur maistas buvo geresnis ir kainavo brangiau, bet akivaizdu, kad carmina dant panem  14 Kai Magny, sakykim, apsišvarino, prasidėjus devintajam dešimtmečiui retkarčiais į ją užsukdavau.

Mačiau ten lankantis daug mokslo žmonių, tarkim, tokį garsų chemiką kaip. Bertelo, ir daug Salpetriero ligoninės daktarų. Ligoninė ne greta užeigos, bet gal tie medikai veikiau linkę pasivaikščioti Lotynų kvartalu nei valgyti tose siaubingose gargottes  15, kur renkasi ligonių giminaičiai. Daktarų kalbos įdomios todėl, kad jie visada pasakoja apie kitų negalias, o Magny  visi kalba labai garsiai, kad perrėktų triukšmą, tad įgudusi ausis visada gali išgirsti ką įdomaus. Klausytis nereiškia tikėtis sužinoti šį tą konkretaus. Viskas, net ir tai, kas nesvarbu, vieną dieną gali praversti. Svarbu žinoti ką nors, ko kiti nenumano, kad žinai.

Literatai ir tapytojai visada burdavosi prie vieno stalo, mokslo vyrai valgydavo pavieniui, kaip ir aš. Tačiau jei valgai prie gretimų staliukų, ilgainiui susipažįsti. Pirmiausia susipažinau su daktaru Diu Morjė, nepakenčiamu individu, ir sunkiai galėjai suvokti kaip tokio nemalonaus veido psichiatras (nes jis juo buvo) pelno savo pacientų pasitikėjimą. Blyškus, pavydo iškreiptas veidas žmogaus, kuris žino amžinai būsiąs antras. Jis vadovavo nedidelei Venseno nervų ligų klinikai, bet puikiai suprato, kad jo gydymo įstaiga niekada nebus tokia garsi ir turtinga, kaip žymesnio daktaro Blanšo klinika, nors Diu Morjė sarkastiškai murmėdavo, kad prieš trisdešimt metų joje gydęsis toks Nervalis (pasak jo, gana geras poetas), kurį garsiosios Blanšo klinikos gydymo metodai pastūmėję į savižudybę.

Kiti du nuolatiniai tos užeigos lankytojai, su kuriais užmezgiau gerus santykius, buvo daktarai Buru ir Būro – keisti tipai, atrodę lyg broliai dvyniai, visada juodais kone vienodais drabužiais, tokiais pat juodais ūsais ir glotniais smakrais, visada neišvengiamai pajuodusiomis apykaklėmis, mat į Paryžių jie atvažiuodavo iš Rošforo, kur dėstytojavo Medicinos mokykloje, o į sostinę kas mėnesį atvykdavo keletui dienų dalyvauti Šarko eksperimentuose.

– Kaip, ar šiandien neturite porų? – vieną dieną suirzęs paklausė Buru.

O Būro pasipiktino:

– Nėra porų?

Kol padavėjas atsiprašinėjo, sėdėdamas prie gretimo stalelio įsiterpiau:

– Bet yra puikių valgomųjų putelių. Man jie patinka labiau už porus.

Ir šypsodamas uždainavau: Tous les legumes  / au clair de lune / étaient en train de s’amuser  / et les passants les regardaient.  / Les cornichons  / dansaient en rond,  / les salsifis  / dansaient sans bruit…  16

Abudu pasirinko salsifis.  Taip tas dvi dienas per mėnesį įpratome nuoširdžiai pasikalbėti.

– Matote, pone Simonini, – aiškino man Buru, – daktaras Šarko iš esmės studijuoja isteriją, tokią neurozės formą, kuri pasireiškia įvairiomis psichomotorinėmis, sensorinėmis ir vegetatyvinėmis reakcijomis. Seniau manyta, kad šis reiškinys vargina tik moteris ir yra susijęs su gimdos funkcijos sutrikimais, tačiau Šarko atskleidė, kad isterijos apraiškos vienodai būdingos abiem lytims ir gali sukelti paralyžių, epilepsiją, aklumą ar kurtumą, kvėpavimo, kalbos, rijimo sutrikimų.

 

 

Seniau manyta, kad šis reiškinys vargina tik moteris ir yra susijęs su gimdos funkcijos sutrikimais…

 

– Kolega dar nepasakė, – įsiterpė Būro, – kad Šarko mano atradęs simptomus šalinantį gydymą.

– Kaip tik rengiausi pasakyti, – apmaudžiai pertarė Buru. – Šarko nusprendė gydyti hipnoze, kuri dar vakar buvo laikoma tokių šarlatanų kaip Mesmeras sritimi. Užhipnotizuoti pacientai turėtų atsiminti isteriją sukėlusius trauminius epizodus, o juos perpratę – pasveikti.

– Ir pasveiksta?

– Tai ir svarbiausia, pone Simonini, – kalbėjo Buru. – Tai, kas vyksta Salpetriero ligoninėje, mums labiau primena teatrą nei psichiatrijos kliniką. Žinoma, nė kiek neabejojame akivaizdžia diagnostine Mokytojo kvalifikacija…

– Nedvejotame, – patvirtino Būro. – Tiesiog pati hipnozės technika…

Buru ir Būro man papasakojo apie įvairius hipnozės būdus, ir apie šarlataniškus, kaip abato Farijos (išgirdęs tą Diuma minėtą pavardę pastačiau ausis, bet juk žinoma, kad Diuma medžiodavo tikras istorijas), ir apie mokslinius, kaip daktaro Breido, tikrojo hipnozės pradininko.

– Dabar, – kalbėjo Būro, – geri hipnotizuotojai taiko paprastesnius metodus.

– Ir veiksmingesnius, – patikslino Buru. – Prieš ligonio akis švytuojamas medalis ar raktas, ir šis turi jį įdėmiai stebėti: jo vyzdžių judesiai trunka nuo vienos iki trijų minučių, pulsas sulėtėja, akys užsimerkia, veidas atsipalaiduoja, o miegas gali tęstis iki dvidešimties minučių.

– Derėtų pasakyti, – pridūrė Būro, – kad viskas priklauso nuo subjekto, nes magnetizmą lemia ne paslaptingų fluidų transmisija (kaip teigė juokdarys Mesmeras), o savitaigos fenomenas. Indijos guru tokį pat rezultatą gauna įsistebeiliję į nosies galiuką, o Atono kalno vienuoliai žiūrėdami į savo bambą. Mes ne itin tikime tomis savitaigos formomis, – tęsė Būro, – nors nedarome nieko daugiau, tik praktiškai pritaikome Šarko įžvalgas, kuriomis jis rėmėsi dar prieš šventai įtikėdamas hipnoze. Mes domimės asmenybės susidvejinimu, tais pacientais, kurie vieną dieną mano esą vienas asmuo, o kitą dieną – jau kitas, ir abu šie asmenys vienas kito nepažįsta. Praeitais metais į mūsų ligoninę pateko toks Liudvikas.

– Įdomus atvejis, – aiškino Buru. – Tą Liudviką kamavo paralyžius, nejautra, traukuliai, raumenų mėšlungis, padidėjęs kraujospūdis, mutizmas, odos bėrimai, kraujavimas, kosulys, vėmimas, epilepsijos priepuoliai, katatonija, somnambulizmas, šv. Vito traukuliai, kalbos sutrikimai…

– Kartais jis manydavo esąs šuo, – pridūrė Būro, – arba garvežys. Be to, jį ištikdavo persekiojimo kliedesiai, susiaurėjo regos laukas, vargino skonio, uoslės ir regos haliucinacijos, pseudotuberkuliozinė plaučių kongestija, galvos skausmai, skrandžio negalavimai, vidurių užkietėjimas, anoreksija, bulimija ir letargija, kleptomanija…

– Žodžiu, įprastas vaizdelis, – baigė Buru. – Mes taikėm ne hipnozę, bet prie dešinės ligonio rankos pritvirtinom plieninį strypą ir tada subjektas stebuklingai tapo kitu personažu. Paralyžius ir nejautra, dingę iš dešinės pusės, perėjo į kairiąją.

– Ir susidūrėme su nauju asmeniu, – paaiškino Būro, – kuris visiškai neatsiminė, kas jis buvo vos prieš akimirką. Vienos būsenos Liudvikas buvo blaivininkas, o kitos būsenos turėjo polinkį girtauti.

– Žinotina, – kalbėjo Buru, – jog magnetinė medžiagos galia veikia ir per nuotolį. Tarkim, subjektui nežinant po kėde pastatomas alkoholio turinčios medžiagos buteliukas. Somnambulizmo būsenos apimtam subjektui pasireikš visi apgirtimo požymiai.

– Kaip suprantate, savo praktikoje mes gerbiame paciento psichikos vientisumą, – apibendrino Būro. – Hipnozė nuslopina subjekto sąmonę, o magnetizmas organizmo smarkiai nesutrikdo, tik palengva įkrauna nervų rezginius.

Tas pokalbis mane įtikino, kad tuodu mulkiai Buru su Būro iš esmės kankina vargšus bepročius, ir tokį mano įsitikinimą patvirtino daktaras Diu Morjė, kuris prie gretimo stalelio klausydamasis mūsų pokalbio nepritariamai purtė galvą.

– Brangus bičiuli, – po poros dienų tarė jis man, – ir Šarko, ir tuodu iš Rošforo siekia ne analizuoti savo subjektų išgyvenimus ar pasvarstyti, ką reiškia turėti dvi sąmones, o rūpinasi, kaip juos paveikti hipnoze ar metalo strypais. Visa bėda, kad daugelis subjektų pereina iš vienos asmenybės būsenos į kitą spontaniškai, ir negali numatyti, nei kaip, nei kada. Galėtume kalbėti apie savitaigą. Mano galva, Šarko ir jo mokiniai nepakankamai įsigilino į daktaro Azamo patirtį ir Felidos atvejį. Apie šiuos reiškinius mes išmanom labai mažai, atminties sutrikimą gali lemti silpnesnis dar nežinomos smegenų dalies aprūpinimas krauju, o laikiną kraujagyslių susiaurėjimą kartais sukelia isterija. Bet kur nusilpus kraujotakai prarandama atmintis?

– Kurgi?

– Čia ir visa esmė. Kaip žinote, mūsų smegenys turi du pusrutulius. Taigi, yra asmenų, kurie kartais mąsto visu pusrutuliu, o kartais – tik to pusrutulio dalimi, be atminties gebos. Savo klinikoje turiu labai panašią pacientę kaip Felida. Tai jauna moteris, kiek vyresnė kaip dvidešimties metų, vardu Diana, – čia Diu Morjė pritilo, lyg bijodamas per daug atvirai kalbėti apie diskretiškus dalykus. – Prieš dvejus metus man patikėjusi ją gydyti viena giminaitė netrukus mirė ir, žinoma, liovėsi už ją mokėti, bet ką galėjau padaryti, išmesti pacientę į gatvę? Apie jos praeitį žinau nedaug. Iš jos pasakojimų atrodo, kad nuo paauglystės kas penkias ar šešias dienas susijaudinusi pajunta skausmą smilkiniuose, o paskui lyg užsnūsta. Tai, ką ji vadina miegu, iš tikro yra isterijos priepuoliai: kai nubunda arba nurimsta – tampa visai kitokia nei prieš tai, kitaip tariant, ją apima, kaip pavadino daktaras Azamas, antroji būsena.  Būdama, sakykime, normalios būsenos Diana elgiasi tarsi masonų sektos narė… Nesupraskit manęs klaidingai, aš irgi priklausau Didžiųjų Rytų ložei, kitaip tariant, pasiturintiems masonams, bet gal žinote, kad esama ir tamplierių tradicijos sekėjų atmainų, keistai linkusių į okultizmą, kai kurie iš jų (laimė, žinoma, tai tik pavieniai atvejai) linksta į satanistines apeigas. Deja, būdama mūsų vadinamos normalios  būsenos, Diana mano esanti Liuciferio sekėja ar panašiai, kalba nešvankiai, pasakoja gašlias istorijas, mėgina sugundyti sanitarus ir net mane, man nesmagu tai sakyti dar ir todėl, kad Diana – labai patraukli moteris. Manau, tokios būsenos ji vėl išgyvena paauglystėje patirtas traumas, o nuo šių atsiminimų stengiasi pabėgti pereidama į kitą būseną. Tada Diana atrodo nuolanki ir nekalta būtybė, gera krikščionė, nuolat prašo maldaknygės, ketina eiti į mišias. Keisčiausia, kad kaip ir Felida, apimta antrosios būsenos Diana, dorybingoji Diana, puikiai atsimena, kokia buvo normalios būsenos, ir atgailauja, graužiasi, kaip galėjo būti tokia nedora, baudžia save ašutine, antrąją būseną vadina protinga,  o normalią būseną atsimena tarsi būtų kankinama haliucinacijų. Ir priešingai, būdama normalios būsenos Diana nieko neatsimena apie antrąją būseną. Abi būsenos apima ją pakaitomis nenuspėjamam laikotarpiui, kartais viena ar kita būsena užtrunka daug dienų. Daktarui Azamui pritarčiau dėl absoliutaus somnambulizmo.  Iš tiesų ne tik nakvišos, bet ir kvaišalų – hašišo, durnaropių, opijaus – vartotojai ar piktnaudžiaujantys alkoholiu atsipeikėję visiškai neatsimena, ką darė.

Nežinau, kodėl taip susidomėjau pasakojimu apie Dianos negalią, bet, atmenu, pasakiau Diu Morjė:

– Pasikalbėsiu su vienu savo pažįstamu, kuris domisi panašiais liūdnais atvejais, jis žinos, kur vargšė našlaitė galėtų prisiglausti. Atsiųsiu abatą Dala Pikolą, labdaringose institucijose jis labai įtakingas.

Taigi, kalbėdamas su Diu Morjė mažų mažiausiai žinojau Dala Pikolos vardą. Bet kodėl man taip parūpo toji Diana?

 

Šarko nusprendė gydyti hipnoze, kuri dar vakar buvo laikoma tokių šarlatanų kaip Mesmeras sritimi.

 

Rašau nesustodamas jau daug valandų, skauda nykštį, pavalgiau nė nepakilęs nuo darbo stalo: ant duonos užsitepiau sviesto ir pašteto ir išgėriau kelias Chateau Latour  taures, tikėdamasis sužadinti atmintį.

Gal būčiau norėjęs pasidovanoti pietus Bebant Vachette  restorane, bet nežinodamas, kas esu, negaliu rodytis viešai. Tiesa, anksčiau ar vėliau teks žingsniuoti į Mobero aikštę nusipirkti ko nors pavalgyti.

Bet kol kas apie tai negalvokim, rašykime toliau.

 

Tais metais (regis, buvo devyniasdešimt penktieji ar devyniasdešimt šeštieji) Magny  užeigoje susipažinau su tuo, kurį atsimenu kaip daktarą austrą (ar vokietį). Jau atsiminiau jo pavardę, jis vadinosi Froidas (regis, rašoma taip), kokių trisdešimties metų gydytojas, tikriausiai ateidavęs į Magny  tik todėl, kad negalėjo sau leisti nieko geresnio. Stažavosi pas Šarko. Paprastai atsisėsdavo prie gretimo stalelio, ir iš pradžių mudu tik mandagiai vienas kitam linktelėdavome. Man jis pasirodė melancholiškos prigimties, kiek sutrikęs, droviai trokštantis, kad kas nors jo išklausytų ir jis galėtų atsikratyti bent dalies savo nerimo. Du ar tris kartus ieškojo dingsties persimesti keliais žodžiais, bet aš visada susilaikydavau.

Nors Froido pavardė man skambėjo kitaip nei Štainerio ar Rozenbergo, žinojau, kad visų Paryžiuje gyvenančių ir kaupiančių turtus žydų pavardės vokiškos, negana to, jo nosis akivaizdžiai kumpa, todėl kartą paklausiau Diu Morjė, šis tik mostelėjo ir tarė: „Gerai nežinau, bet dėl visa ko laikausi atokiau, žydo ir vokiečio mišinys man visai nepatinka.“

– Ar jis ne austras? – paklausiau.

– O ar tai ne tas pat? Kalba taip pat, mąsto taip pat. Aš dar atsimenu Eliziejaus laukais žygiavusius prūsus.

– Girdėjau, kad tarp žydų daugiausia yra daktarų lygiai kaip ir palūkininkų. Verčiau niekada nepristigti pinigų ir nesusirgti.

– Bet yra ir daktarų krikščionių, – šaltai nusišypsojo Diu Morjė.

Susimoviau.

 

Yra Paryžiaus intelektualų, kurie prieš išsakydami pasidygėjimą žydais prisipažįsta, kad tarp geriausiųjų draugų yra ir žydų. Veidmainiai. Neturiu draugų žydų (apsaugok, Viešpatie), gyvenime visada jų vengiau. Gal instinktyviai, nes žydą (tarkim, kaip ir vokietį) gali pajusti iš smarvės (Viktoras Hugo kalbėjo apie fetor judaica  17), iš jos jie ir atpažįsta vieni kitus, iš kvapo ir dar kitų požymių – panašiai, kaip vieni kitus atpažįsta pederastai. Senelis sakydavo, kad tą kvapą lemia be saiko valgomi česnakai ir svogūnai, o gal karamele užpilta aviena ir žąsiena, todėl jie yra tūžmingi ar linkę į melancholiją. Bet gal tokie jų tautos bruožai, kaip ir užkrėstas kraujas ar silpnos strėnos. Visi jie komunistai, tereikia prisiminti Marksą ir Lasalį, čia manieji jėzuitai bent kartą neklydo.

Man visada pavykdavo išvengti žydų, nes esu itin dėmesingas pavardėms. Prakutę Austrijos žydai nusipirkdavo grakščius vardus – gėlių, brangakmenių ar brangiųjų metalų, tokius kaip Zilbermanas ar Goldšteinas. Skurdesni įsitaisydavo tokias pavardes kaip Griunšpanas (žalvaris). Prancūzijoje ir Italijoje jie dangstėsi miestų ar vietovių vardais, kaip Ravena, Modena, Pikardas, Flamandas, kartais įkvėpimo semdavosi iš revoliucijos kalendoriaus (Fromanas, Avuanas, Lorjė) – ir tai suprantama, nes jų tėvai ir buvo slaptieji sumanymo nužudyti karalių kalviai. Tačiau nederėtų pamiršti ir vardų, kurie kartais paslepia žydiškus, tarkim, Morisas kilęs iš Mozės, Isidoras iš Izaoko, Eduaras iš Aarono, Žakas iš Jokūbo, o Alfonsas iš Adomo…

Ar Zigmundas – žydiškas vardas? Instinktyviai nusprendžiau nepasitikėti tuo šundaktariu, bet vieną dieną imdamas druskinę Froidas ją išvertė. Valgantys prie gretimų stalelių turi laikytis tam tikrų mandagumo normų, tad padaviau jam savąją, tarstelėjęs, kad kai kuriose šalyse išpilti druską laikoma blogu ženklu, jis juokdamasis atsakė nesąs prietaringas. Nuo tos dienos persimesdavome vienu kitu žodžiu. Jis atsiprašinėjo dėl savo prancūzų kalbos, kurią vadino labai netaisyklinga, tačiau kalbėjo visai suprantamai. Žydai pratę klajoti ir turi prisitaikyti prie visų kalbų. Maloniai tariau: „Jums tereikia pripratinti ausį.“ Jis dėkingas nusišypsojo. Lipšniai.

Kaip žydas, Froidas buvo dar ir apsimetėlis. Visada girdėjau sakant, kad jo tautos žmonės privalo valgyti tik ypatingus patiekalus, specialiai pagamintus, todėl gyvena getuose, bet Froidas užeigoje pasičepsėdamas krimto viską, ką jam patiekdavo, o valgydamas nepaniekindavo ir bokalo alaus.

Tačiau vieną vakarą jis, regis, panoro atsipalaiduoti. Alaus jau buvo išgėręs du bokalus, o po deserto, nervingai rūkydamas, užsisakė ir trečiąjį. Kai taip kalbėjo mosuodamas rankomis, antrąkart išvertė druską.

– Nesu kerėpla, tik susijaudinęs, – atsiprašė. – Jau trys dienos negaunu laiškų iš savo sužadėtinės. Nesitikiu, kad ji man rašytų kone kasdien kaip aš, bet toji tyla mane trikdo. Sužadėtinė labai silpnos sveikatos, tad baisingai kenčiu negalėdamas būti greta. Be to, kad ir ką daryčiau, man reikia jos pritarimo. Norėčiau, kad ji parašytų, ką galvoja apie mano vakarienę pas Šarko. Nes, žinote, monsieur  Simonini, prieš keletą dienų man teko pas tą garsų vyrą vakarieniauti. Tokia garbė tenka ne kiekvienam atvykusiam jaunam daktarui, o dar svetimšaliui.

Na štai, pagalvojau, mažasis semitas prasisiekėlis skverbiasi į garsias šeimas, stengiasi daryti karjerą. O argi ta įtampa dėl sužadėtinės neliudija jausmingos ir gašlios nuolat lytinių santykių ištroškusio žydo prigimties? Naktimis ją sapnuoji, tiesa? O gal net glostinėjies, svajodamas apie ją, tau irgi reikėtų paskaityti Tiso. Bet leidau jam kalbėti.

– Kviestiniai svečiai buvo neprasti: Dodė sūnus, daktaras Štrausas, Pastero asistentas, profesorius Bekas iš Instituto ir Emilijus Tofanas, didis italų dailininkas. Tas vakaras man kainavo keturiolika frankų: gražus juodas Hamburgo kaklaryšis, baltos pirštinės, nauji marškiniai ir frakas – pirmąkart gyvenime. Ir pirmąkart gyvenime pasikirpau barzdą pagal prancūzų madą. O dėl drovumo – užteko trupučio kokaino liežuviui atrišti.

– Kokaino? Argi jis – ne nuodai?

– Viskas yra nuodai, jei vartojama nesaikingai, net vynas. Jau dvejus metus tyrinėju šią stebuklingą substanciją. Matote, kokainas yra alkaloidas, gaunamas iš augalo, kurį Amerikos čiabuviai kramto, kad iškęstų aukštikalnių sąlygas. Kitaip nei opijus ir alkoholis, jis sukelia džiugias psichines būsenas, bet jokių neigiamų padarinių. Jis puikus analgetikas, ypač oftalmologijoje ar sergant astma, naudingas gydant alkoholizmą ar toksikomaniją, puikiai padeda nuo jūros ligos, nepamainomas gydant diabetą, stebuklingai numalšina alkį, mieguistumą, nuovargį, yra puikus tabako pakaitalas, gydo dispepsiją, vidurių pūtimą, dieglius, skrandžio skausmus, hipochondriją, juosmens skausmus, šienligę, yra puikus vaistas nuo džiovos ir migrenos, o sergant dantų ėduonimi į ertmę įkišus vatos gumuliuką, pamirkytą keturių procentų kokaino tirpale, skausmas iškart atlėgsta. Tačiau svarbiausia – depresijos kamuojamiems žmonėms jis stebuklingai grąžina pasitikėjimą savimi, pakelia dvasią, jie tampa veiklūs ir optimistiški.

Daktaras gėrė jau ketvirtą bokalą ir akivaizdžiai buvo melancholiškai apgirtęs. Palinko prie manęs lyg norėdamas atlikti išpažintį.

– Kokainas puikiai tinka tokiems kaip aš, kurie – visada tą kartoju savo mieliausiajai Martai – nemano esantys labai patrauklūs, jaunystėje niekada nebuvo jauni, o sulaukę trisdešimties negali subręsti. Kadaise buvau kupinas ambicijų, troškau mokytis ir kasdien sielojausi, kad motina gamta per vieną iš savo malonės akimirkų neapdovanojo manęs genialumu, kurį kartais suteikia kitiems.

Jis staiga nutilo tarsi suvokęs, kad per daug apnuogino savo sielą. Mažas apgailėtinas žydelis, pamaniau. Ir nutariau jį sugluminti.

– Argi kokainas nevartojamas kaip afrodiziakas? – paklausiau.

Froidas paraudo:

– Turi jis ir tokią savybę, bent taip manau… bet tokios patirties neturiu. Kaip vyras tokioms paskatoms nesu jautrus, o kaip daktarą lytinių santykių klausimai mane ne itin domina. Nors net ir Salpetriero ligoninėje apie juos jau pradėta daug kalbėti. Šarko paaiškino, kad viena iš jo pacienčių, tokia Augustina, per vieną iš aukštesnių isterijos fazių atskleidė, jog pirminė trauma buvusi vaikystėje patirta seksualinė prievarta. Žinoma, nieku gyvu neneigiu, kad tarp isteriją sukeliančių traumų negali būti ir su lytiniais santykiais susijusių reiškinių. Tiesiog manau, kad nederėtų visko suversti seksui. Bet gal tai mano miesčioniškas pruderie  18 laiko mane atstu nuo šių problemų.

 

…sergant dantų ėduonimi į ertmę įkišus vatos gumuliuką, pamirkytą keturių procentų kokaino tirpale, skausmas iškart atlėgsta.

 

Ne, pamaniau, tai ne tavo pruderie , kaip ir visi tavo tautos apipjaustytieji esi apsėstas sekso, tik stengiesi tai užmiršti. Vos tik toji Marta paklius į tavo purvinas letenas, kažin ar nepridarysi jai krūvos žydukų ir ar persidirbusi nesusirgs ji džiova…

Tuo tarpu Froidas tęsė:

– Visa bėda, kad pabaigiau savąsias kokaino atsargas ir dabar grimztu į melancholiją, seniau daktarai būtų sakę, kad man išsiliejo tulžis. Pirmiau galėdavau nusipirkti Merck  ar Gehe  kompanijų gaminamų preparatų, tačiau jie nebegauna tinkamos žaliavos ir buvo priversti nutraukti gamybą. Šviežius lapus galima apdoroti tik Amerikoje ir geriausi yra Detroito Parke Davis  kompanijos produktai: tirpesni, tyros baltos spalvos, kvapnūs. Turėjau atsargų, bet čia, Paryžiuje, nė nežinau, ko galėčiau paprašyti padėti.

Žinančiam visas Mobero aikštės ir jos apylinkių paslaptis šie žodžiai skambėjo it kvietimas į puotą. Pažinojau tipelių, kuriems tereikėjo užsiminti apie kokainą ar net apie deimantus, liūtų iškamšas arba vitriolio krežinę, ir jau kitą dieną viskas pristatyta, tik nereikia klausti, iš kur jie tai gavo. Man kokainas yra nuodai, pamaniau, ir mielai padėsiu tam žydui nuodytis. Todėl nuraminau daktarą Froidą taręs, kad po kelių dienų parūpinsiu jam nemažas jo pamėgtojo alkaloido atsargas. Žinoma, Froidas neabejojo, kad mano veiksmai bus nepriekaištingi.

– Matot, – tariau, – mes, antikvarai, pažįstam visokiausių žmonių.

 

Tai niekaip nesisieja su mano problema, bet paaiškina, kodėl galiausiai suartėjom ir pradėjom šnekučiuotis. Froidas buvo iškalbus ir linksmas, gal klydau, ir jis nebuvo žydas. Su juo pokalbis mezgėsi geriau nei su Buru ir Būro, mudu kaip tik kalbėjomės apie jų eksperimentus, ir čia užsiminiau apie Diu Morjė pacientę.

– Kaip manote, ar tokią ligonę galima išgydyti Buru ir Būro magnetais? – paklausiau.

– Mielas bičiuli, – atsakė man Froidas, – tirdami savo pacientus per daug svarbos suteikiam fiziniam aspektui, užmiršdami, kad liga greičiausiai esti psichinės kilmės. O jei ligos prigimtis psichinė, tai reikia gydyti sielą, ne kūną. Dažniausiai tikroji trauminės neurozės priežastis yra ne fizinis sužalojimas, paprastai nedidelis, o pirminė psichinė trauma. Argi kartais smarkiai susijaudinę nealpstame? Taigi tam, kuris domisi nervų ligomis, svarbiausia ne tai, kaip alpstama, o koks jaudulys alpimą sukėlė.

– Bet kaip sužinoti, koks gi buvo tas jaudulys?

– Mielas bičiuli, matot, jei isterijos simptomai akivaizdūs, kaip minėtosios Diu Morjė pacientės, tuomet hipnozė dirbtinai gali sukelti panašius simptomus, ir mes galėsime atskleisti pirminę traumą. Tačiau kitų pacientų patirtys buvo tokios nepakeliamos, kad jie sąmoningai jas ištrynė, lyg paslėpė tolimiausiame savo sielos kamputyje taip giliai, kad net hipnozė jų nepasiekia. Kita vertus, kodėl mūsų protas užhipnotizuotas turėtų būti guvesnis nei būdraudamas?

– Tuomet niekada nesužinosim…

– Nereikalaukit iš manęs aiškaus galutinio atsakymo, nes čia jums išsakau dar neturinčias baigtinės formos mintis. Kartais pasvarstau, kad tas gelmes galima pasiekti tik sapnuose. Jau senovėje žinota apie pranašišką sapnų galią. Manau, jei ligonis galėtų kalbėtis, ilgai kalbėtis, diena iš dienos, su žmogumi, kuris mokėtų jį išklausyti, gal net papasakotų ką susapnavęs, pirminė trauma galėtų netikėtai iškilti į paviršių ir išaiškėti. Anglai tai vadina talking cure  19. Gal ir jums taip yra nutikę, kai kam nors pasakodamas apie praeities įvykius staiga atsiminėte smulkmenas, kurias buvote užmiršęs arba manėte užmiršęs, nors jūsų protas jas saugojo kokiame slapčiausiame vingyje. Manau, kuo išsamiau stengsitės jas atkurti, tuo didesnė tikimybė, kad išnirs epizodas, sakyčiau, net koks nereikšmingas faktas, niuansas, turėjęs tokį nepakeliamai trikdantį poveikį, kad sukėlė Abtrennung, Beseitigung  20, nerandu tinkamo žodžio, angliškai sakyčiau removal ; kaip prancūziškai sakoma, kai pašalinamas koks organas… une ablation ? Taigi vokiškai teisingiausia būtų sakyti Entfernung  21.

Štai ir išlindo žydas, pamaniau. Regis, tuo metu jau buvau kiek pasidomėjęs įvairiais žydų sąmokslais ir tos tautos planu savo vaikus padaryti daktarais bei vaistininkais, kad galėtų kontroliuoti krikščionių ir kūnus, ir protus. Jei būčiau ligonis, norėtum, kad tau atsiduočiau ir viską išsipasakočiau, net ir tai, ko nežinau, o tu užvaldytum manąją sielą? Blogiau nei nuodėmklausys jėzuitas, su juo bent kalbėčiausi pro groteles ir sakyčiau ne tai, ką manau, o tai, ką daro visi ir kas nusakoma kone formaliais, vienodais žodžiais: vogiau, paleistuvavau, negerbiau tėvo ir motinos. Tave išduoda kalba, kalbi apie amputaciją, lyg norėtum apipjaustyti mano smegenis…

Bet tuo metu Froidas prapliupo juoktis ir užsisakė dar vieną alaus.

– Tik nepriimkit visų mano kalbų už gryną pinigą. Jos tėra svajoklio fantazijos. Grįžęs į Austriją vesiu, o šeimai išlaikyti turėsiu atidaryti medicinos kabinetą. Tuomet išmintingai naudosiuos hipnoze, kaip mane mokė Šarko, ir nesmalsausiu po savo pacientų sapnus. Aš ne pitija. Tik pamaniau, gal Diu Morjė pacientei padėtų truputis kokaino.

 

Taip baigėsi tas pokalbis, mano atmintyje palikęs blankų pėdsaką. Dabar atsiminimai apie jį grįžta, nes galiu atsidurti jei ne Dianos, tai beveik normalaus tik dalį atminties praradusio žmogaus padėtyje. Jau nekalbu, kad Froidas dabar nežinia kur, nieku gyvu nesirengiu iškloti savo gyvenimo ne tik žydui, bet ir doram krikščioniui. Dėl savo amato (kokio?) turiu už pinigus pasakoti kitų istorijas ir visomis pastangomis vengti pasakoti savąsias. Tačiau galiu jas papasakoti sau pačiam. Atsiminiau, Buru (ar Būro) sakė, kad esama eremitų, kurie užsihipnotizuoja žiūrėdami į bambą.

Todėl nutariau rašyti šį dienoraštį, nors ir nenoriai, kuriame pats sau papasakočiau savo praeitį, po truputį, kiek pajėgiu sugrąžinti ją atmintin, net ir visai nesvarbius dalykus, kol iškils tas (kaip jį vadina?) trauminis elementas. Vienas pats. Noriu pasveikti pats, neatsiduodamas į pamišusių moterų gydytojų rankas.

Prieš pradėdamas (nors kaip tik vakar jau pradėjau) dar norėčiau nueiti į Montorgėjaus gatvę chez Philippe,  kad susikurčiau tai savitaigos formai reikalingą nuotaiką. Ramiai atsisėsčiau, ilgai tyrinėčiau valgiaraštį, kuriame surašyta, kas patiekiama nuo šeštos vakaro iki pusiaunakčio, ir užsisakyčiau sriubos à la Crecy,  plekšnę su kaparėlių padažu, jautienos filė ir langue de veau au jus  22, o desertui – vyšnių likerio šerbeto bei pyragaičių, o viską užgerčiau dviem buteliais senojo burgundiško.

Tuo metu jau būtų išmušę pusiaunaktį ir apmąstyčiau naktinį valgiaraštį: leisčiau sau pasilepinti vėžlienos sriuba (atsiminiau tokią skanią, nusiklausytą iš Diuma, Vadinasi, pažinojau Diuma?), lašiša su svogūnėliais ir artišokais su Javos pipirais, o baigčiau romo šerbetu ir angliškais pikantiškais pyragaičiais. Paryčiais dar būčiau pasidovanojęs skanėstų iš rytinio valgiaraščio, taigi, soupe aux oignons 23,  kokia tą akimirką mėgaudavosi Halių krovikai, ir džiaugęsis, kad galiu būti toks pat apkiautėlis kaip ir jie. Paskui, kad ryte nebūčiau apsnūdęs – labai stiprios kavos, o kaip pousse cafè  gurkšnelį konjako su vyšnių degtine.

Neslėpsiu, jausčiausi kiek apsunkęs, bet nurimusios dvasios.

Deja, šio saldaus malonumo negalėjau sau leisti. Neturiu atminties, pamaniau, o jei restorane sutiksiu ką nors, kas mane pažintų, o aš neatpažinsiu? Kaip turėčiau elgtis?

Dar svarsčiau, kaip turėčiau elgtis su tais, kurie gali apsilankyti mano krautuvėje. Su tuo tipu, atėjusiu Bonfua testamento, ir ta sene su ostijomis susitvarkiau, bet galėjo ir nepavykti. Ant durų pakabinau kortelę užrašęs: „Savininkas grįš po mėnesio“, nesuprasi, nei kada tas mėnuo prasideda, nei kada baigsis. Kol paaiškės kas nors daugiau, reikia pasislėpti namuose ir išeiti tik nusipirkti maisto. Gal man visai pravartu pabadauti; ką gali žinoti, gal tai, ką dabar patiriu, sukėlė kokia nors besaikė puota, kurią sau leidau… kada? Tą liūdnai pagarsėjusį dvidešimt pirmosios vakarą?

Be to, norėdamas perkratyti praeitį turėčiau, kaip sakė Būro (ar Buru?), stebeilytis į savo bambą, o prikimštu pilvu ir būdamas apkūnus tiek, kiek man priklauso pagal amžių, turėsiu mėginti atsiminti spoksodamas į veidrodį.

Tiesą pasakius, pradėjau dar vakar, kai sėdęs prie šito rašomojo stalo ėmiau rašyti nesustodamas, nesiblaškydamas, tik retkarčiais ko užkąsdamas ir gerdamas – tą tai be jokio saiko. Geriausia šiuose namuose – puikus vyno rūsys.

 

————————————

Išnašos:

14 Dainos pelno duoną (lot.).

 

15 Prasta, pigi užeiga (pranc.).

 

16  Mėnulis švyti, / praeiviai stebis, / darže šėlionės – / daržovės dūksta. / Čia kornišonų smagus ratukas, / pūteliai tykiai, be garso sukas. (pranc.).

 

17  Žydo tvaikas (lot.).

 

18  Per didelis drovumas (pranc.).

 

19  Pokalbio terapija (angl.).

 

20  Atskyrimas, išstūmimas (vok.).

 

21  Pašalinimas (vok.).

 

22  Veršio liežuvį su sultimis (pranc.).

 

23  Svogūnų sriuba (pranc.).

—————————————

Komentarai išjungti.