Kas aš esu? (2 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Kas aš esu? (2 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Umberto Eco

Prahos kapinės

 

Kas aš esu? (2 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

2

KAS AŠ ESU?

 

1897 metų kovo 24 diena

 

Jaučiuosi kiek nejaukiai sėdęs taip rašyti, lyg apnuoginčiau savo sielą, įsakius – o, ne, dėl Dievo meilės! sakykim, patarus – Vokietijos žydui (o gal Austrijos, bet juk tai viena ir tas pats). Kas aš esu? Gal bus daugiau naudos, jei klausiu apie savo aistras, o ne apie gyvenimo faktus. Ką myliu? Neatmenu mylimų veidų. Žinau, kad mėgstu skaniai pavalgyti: vien išgirdus La Tour d’Argent  pavadinimą visą kūną nupurto drebulys. Ar tai meilė?

Ko nekenčiu? Norėčiau pasakyti – žydų, bet jei taip nuolankiai paklustu to austro (ar vokiečio) daktaro raginimams, reiškia, kad nesu prieš tuos prakeiktus žydus nusiteikęs.

Apie žydus žinau tik tiek, kiek mane išmokė senelis: jie yra par excellence  bedievių tauta, sakydavo. Jie mano, kad gėrį turi patirti šiame, o ne kitame gyvenime. Todėl ir siekia užvaldyti šį pasaulį.

Jų šmėkla temdė mano vaikystės metus. Senelis pasakodavo apie jų akis, kurių jie nuo tavęs nenuleidžia, jos tokios suktos, kad visas išblykšti, apie jų lipšnias šypsenas, jų pieniškas lūpas, nedengiančias dantų, apie slogius, liguistus, atgrasius žvilgsnius, apie neapykantos įrėžtas raukšles nuo nosies iki nuolat krutančių lūpų, apie nosis it kokių pietų paukščių snapai… O jau tos akys, dievaži, akys… Karščiuojančiais padegusios duonos spalvos vyzdžiais, rodančiais aštuoniolika amžių puoselėtos neapykantos sukeltas kepenų ligas, su gausybe smulkių raukšlelių, vis gilėjančių senstant, – sulaukęs dvidešimties žydas jau raukšlėtas kaip senis. Kai šypsosi, paburkę akių vokai prisimerkia palikdami vos įžiūrimą plyšelį – tai sumanumo ženklas, sakydavo vieni, gašlumo, patikslindavo senelis… Kai paaugau tiek, kad jau galėjau suprasti, jis vis primindavo, kad žydas ne tik pasipūtęs kaip ispanas, neišmanus kaip kroatas, godus kaip rytietis, nedėkingas kaip maltietis, įžūlus kaip čigonas, nevalyvas kaip anglas, riebaluotas kaip kalmukas, valdingas kaip prūsas, vaidingas kaip astietis, bet ir nežabotas svetimautojas – mat apipjaustytas, todėl jam lengviau stojasi, ir todėl taip siaubingai neproporcingi jo, neūžaugos, kūnas ir toji milžiniška pusiau suluošinta atauga.

Tuos žydus kasnakt sapnuodavau metų metus.

Laimė, niekada neteko jų sutikti, išskyrus tą kekšytę iš Turino geto, kai dar buvau paauglys (su ja persimečiau tik keliais žodžiais), ir tą austrą (ar vokietį, nesvarbu) daktarą.

 

 

Tuos žydus kasnakt sapnuodavau metų metus.

 

Vokiečių pažinojau, ir netgi teko jiems dirbti – žemiausias žmonijos lygis, kokį tik gali įsivaizduoti. Vokietis kakoja daugiau už prancūzą. Toks perdėtas vidurių aktyvumas trikdo smegenų veiklą, tai liudija jų nevisavertę fiziologiją. Barbarų invazijų laikais germanų gaujos paženklindavo savo kelią protu nesuvokiamo dydžio išmatų krūvomis. Kita vertus, net ir visai neseniai, praėjusiais amžiais, keliautojas prancūzas iš neįtikėtino dydžio pakelėje paliktų ekskrementų tuoj suprasdavo kirtęs Elzaso sieną. Lyg to būtų negana, vokiečiams būdinga bromidrozė, arba bjaurus prakaito kvapas, ir įrodyta, jog vokiečio šlapime yra dvidešimt nuošimčių azoto, o kitų tautų – tik penkiolika.

Vokiečių viduriai nuolat sutrikę dėl alaus ir be perstojo ir saiko kemšamų kiaulienos dešrelių. Vieną vakarą per savo vienintelę kelionę į Miuncheną to prisižiūrėjau: milžiniškose aludėse tarsi išniekintose katedrose, skendinčiose dūmuose it Anglijos uostai, dvokiančiose kiaulės taukais ir lašiniais, jie sėdi poromis – jis ir ji – nusitvėrę bokalus alaus, kurio pakaktų pagirdyti dramblių kaimenę, gyvuliškai meiliai šnekučiuojasi sukišę nosis nelyginant apsiuostinėjantys šunys, griaudžia nemaloniu juoku, tokia gerklinga jų niūri linksmybė, blizga riebalais, kuriais veidai ir rankos ištepti lyg senovės cirko atletų kūnai aliejumi.

Pila į gerkles Geist , tai reiškia dvasią, bet tėra alkoholis, kuriuo jie bukinasi nuo vaikystės, tad suprantama, kodėl anapus Reino niekas niekada nesukūrė įdomaus meno, o tik atgrasių veidų portretų ir mirtinai nuobodžių poemų. Ką jau kalbėti apie muziką: neminėsiu to storžievio gedulingo Vagnerio, šiandien mulkinančio ir prancūzus, bet iš to trupučio, ką girdėjau, Bacho kūriniuose visai nėra harmonijos, jie šalti lyg žiemos naktis, o Bethoveno simfonijos – vulgarios orgijos.

Piktnaudžiaudami alumi jie nepajėgia suvokti savo vulgarumo – vulgariausia, kad jie nėmaž nesigėdija būti vokiečiai. Jie pripažino gašlų apsirijėlį vienuolį Liuterį (argi galima vesti vienuolę?) tik todėl, kad tas išvertęs į savo kalbą išniekino Bibliją. Kas pasakė, kad jie padaugino dviejų pagrindinių europietiškų kvaišalų: alkoholio ir krikščionybės?

Jie manosi esą giliaminčiai: nes jų kalba miglota, stokoja prancūzų kalbos aiškumo ir tiksliai neįvardija to, ką turėtų, tad joks vokietis nežino, ką norėjo pasakyti, ir tą dvejonę laiko gilia mintimi. Su vokiečiais kaip ir su moterimis: niekada nenueisi iki galo. Deja, tos neraiškios kalbos, kai skaitydamas turi nerimastingai akimis ieškoti veiksmažodžių, nes jų niekada nėra ten, kur turėtų būti, senelio verčiamas turėjau mokytis nuo vaikystės – nenuostabu, jis buvo ištikimas Hahsburgams. Todėl nekenčiau ir tos kalbos, ir jėzuito, kuris atėjęs mokė pliekdamas rykšte per pirštus.

 

Jie pripažino gašlų apsirijėlį vienuolį Liuterį (argi galima vesti vienuolę?) tik todėl, kad tas išvertęs į savo kalbą išniekino Bibliją.

 

Nuo tada, kai Gobino aprašė rasių nelygybę, manoma, kad burnojantys prieš kitas tautas savąją laiko pranašesne. Nesu iš anksto nusiteikęs. Nuo tada, kai tapau prancūzu (nors ir taip buvau pusiau prancūzas per motiną), supratau, kokie tingūs, sukti, pagiežingi, pavydūs mano naujieji tėvynainiai, kokie jie be galo išdidūs, tarsi visi neprancūzai tebūtų laukiniai, kaip nepajėgia priimti kritikos. Tačiau supratau ir tai, kad norint paskatinti prancūzą pripažinti savo veislės ydas gana apkalbėti kitą tautą, tarkim: „mes, lenkai, turime tokį ir tokį trūkumą“, – o jie niekur nelinkę nusileisti, neišskiriant nė blogio, tai iš karto atsiliepia: „tai jau ne, mes, prancūzai, dar blogesni“, – ir ima šmeižti prancūzus, kol susivokia, kad įviliojau juos į pinkles.

Jie nemyli savo artimo, net jei turėtų iš to naudos. Nerastum didesnio storžievio už smuklininką prancūzą, jis, regis, stačiai nekenčia lankytojų (iš tikrųjų) ir trokšta, kad jų nebūtų (o tai netiesa, nes prancūzai baisingai godūs). Ils grognent toujours 1.  Pabandykit jų ko paklausti: sais pas, mot 2  – ir papučia lūpas lyg bezdėtų.

Jie pikti. Žudo iš nuobodulio. Tai vienintelė tauta, kuri ilgus metus buvo įdarbinusi savo piliečius kapoti vieni kitiems galvas; visa laimė, kad Napoleonas nukreipė jų pyktį į kitas tautas ir surikiavo siaubti Europos.

Jie didžiuojasi turėdami valstybę, vadina ją galinga, bet visą laiką stengiasi ją sužlugdyti: niekas nerenčia barikadų šauniau negu prancūzai – nesvarbu, dėl kokios priežasties, papūtus menkiausiam vėjeliui, dažnai nė nežinodami kodėl ir leisdamiesi visokių nenaudėlių tampomi gatvėmis. Prancūzas gerai nežino, ko nori, užtat puikiai žino, kad nenori to, ką turi. Ir nieko daugiau nemoka, tik dainuoti.

Jie mano, kad visas pasaulis kalba prancūziškai. Prieš kelis dešimtmečius buvo toks Lukas, tikras genijus – suklastojo trisdešimt tūkstančių dokumentų. Senu popieriumi apsirūpindavo Nacionalinėje bibliotekoje išpjaudamas knygų priešlapius, o ant jų mėgdžiodavo įvairias rašysenas, nors ir ne taip tobulai kaip aš… Daugybę iš jų didžiausiomis kainomis pardavė tam puspročiui Šaliui (sako, jis didis matematikas ir Mokslų akademijos narys, betgi visiškas žioplys). Ne jis vienas, bet ir daug jo kolegų akademikų patikėjo, kad Kaligula, Kleopatra ir Julijus Cezaris laiškus rašė prancūziškai, Paskalis, Niutonas ir Galilėjus prancūziškai susirašinėjo, o juk net vaikai žino, kad tais amžiais mokslininkai bendravo lotyniškai. Tie mokyti prancūzai nė nenutuokė, kad kitos tautos gali kalbėti ne prancūziškai, o kitaip. Tuose suklastotuose laiškuose buvo parašyta, kad Paskalis visuotinį traukos dėsnį atrado dvidešimčia metų anksčiau už Niutoną, ir to pakako tiems nacionalinio pasididžiavimo užvaldytiems Sorbonos mokslavyriams apakinti.

Gal tas neišmanymas yra jų šykštumo, tos tautinės ydos, jų laikomos dorybe ir vadinamos taupumu, padarinys. Tik toje šalyje ir galėjo būti sukurta komedija apie šykštuolį. Ką kalbėti apie tėtušį Grandė.

Šykštumą liudija dulkėti butai, nušiurę apmušalai, iš protėvių paveldėti prausimosi dubenys, palaikiai mediniai sraigtiniai laiptai, kad tik panaudotų visą ankštą savo erdvę. Įskiepiję, kaip skiepijami augalai, prancūzams žydą (kad ir vokiečių kilmės) gausite tai, ką turime, – Trečiąją respubliką…

 

Prancūzu tapau tik todėl, kad nebepakenčiau būti italas. Būdamas pjemontietis (ten gimiau) jaučiausi tesąs galo karikatūra, tik dar ribotesnis. Mat pjemontiečiai prieš bet kokią naujovę suakmenėja, netikėtumai juos baugina, kad nuvarytų juos iki Abiejų Sicilijų karalystės (nors Garibaldžio pulke pjemontiečių buvo mažai), prireikė dviejų ligūriečių: karštakošio Garibaldžio ir nelaimės pranašo Madzinio. O ką ir kalbėti apie tai, ką išsiaiškinau nusiųstas į Palermą (kada tai buvo? – reikėtų atsiminti). Tik toks tuščiagarbis Diuma galėjo mylėti tas tautas greičiausiai todėl, kad jos pataikavo jam labiau už prancūzus, kurių akimis jis buvo mišraus kraujo. Jis patiko neapoliečiams ir siciliečiams, kurie ir patys buvo maišyti ne suklydus paleistuvei motinai, o taip susiklosčius kartų istorijai, nes atsirado susikryžminus suktiems rytiečiams, karštiems arabams ir išsigimusiems ostgotams ir iš savo mišrūnų protėvių paveldėjo kas blogiausia: iš saracėnų – vangumą, iš švabų – žiaurumą, iš graikų – negebėjimą apsispręsti ir polinkį be pabaigos tuščiai plepėti. Kita vertus, gana kartą pamatyti Neapolio gatvės berniūkščius, kurie pakeri svetimšalius pilna sauja kimšdami į gerkles spagečius ir terliodamiesi supuvusiais pomidorais. Man neteko jų matyti, bet žinau.

Italai nepatikimi, melagiai, bailūs, išdavikai, jiems durklas mielesnis už kardą, nuodai geriau už vaistus, jie slidūs derybose ir visada pasirengę išversti kailį – mačiau, kas nutiko Burbonų generolams vos pasirodžius garibaldiečiams ir Pjemonto generolams.

Mat italai sukurpti pagal kunigus, vienintelę tikrą kada nors jų turėtą valdžią nuo tada, kai barbarai iškrušo iškrypėlį paskutinį romėnų imperatorių, nes krikščionybė jau buvo nustekenusi senosios tautos išdidumą.

Kunigai… Kada su jais susipažinau? Regis, senelio namuose. Miglotai atmenu tuos kreivus žvilgsnius, sugedusius dantis, slogų burnos kvapą ir prakaituotas rankas, siekiančias paglostyti man sprandą. Šlykštu. Tie dykaduoniai priklauso tokiems pavojingiems luomams kaip vagys ir bastūnai. Kunigu ar vienuoliu tampama tik norint dykinėti, o jų gausa tą dykinėjimą užtikrina. Jei kunigų būtų, tarkim, vienas tūkstančiui sielų, jie turėtų tiek darbo, kad negalėtų išsidrėbę valgyti vištieną. O iš mažiausiai vertų kunigų vyresnybė išrenka kvailiausius ir skiria vyskupais.

Jie pradeda suktis aplink vos gimsti, kad pakrikštytų, vėl pasirodo mokykloje, jei tik tėvai tokie šventeivos, kad jiems tave patiki, paskui per Pirmąją Komuniją, per katekizmą, Sutvirtinimo sakramentą; sutuoktuvių dieną kunigas pasako, ką turi daryti miegamajame, o kitą dieną per išpažintį klausinėja, kiek kartų darei, ir sėdėdamas klausykloje susijaudina. Baisėdamiesi kalba apie seksą, bet kasdien matai, kaip keliasi iš nuodėmingos lovos ir nė rankų nenusiplovę valgo ir geria mūsų Viešpatį, kad paskui jį iškakotų ir išsisiotų.

Jie vis kartoja, kad jų karalystė ne šiame pasaulyje, bet ima viską, ką tik gali nugriebti. Civilizacija niekada nebus tobula, kol paskutinė bažnyčia neužgrius ant paskutinio kunigo ir žemė neišsivaduos nuo jų padermės.

Komunistai skelbė, kad religija – opijus liaudžiai. Ir tai tiesa, nes ji padeda sutramdyti valdinių pagundas, – jei ne religija, ant barikadų būtų užlipę dvigubai daugiau žmonių, o Komunos dienomis jų nepakako, todėl netrukus pavyko visus nušluoti. Tačiau prisiklausęs austrų daktaro kalbų apie kolumbietiškų kvaišalų naudą, galiu pasakyti, kad religija yra ir kokainas liaudžiai, nes būtent ji skatino ir tebeskatina karus, kitatikių skerdynes, tai tinka krikščionims, musulmonams bei kitiems stabmeldžiams, ir jei afrikiečiai seniau galabydavo tik vieni kitus, tai misionieriai atvertę juos padarė kolonijų kariūnais, tinkamais mirti pirmose linijose, o užėmus miestą žaginti baltaodes moteris. Žmonės niekada su tokiu atsidavimu ir įkarščiu nepridirba tiek blogio, kiek padaro iš religinių įsitikinimų.

 

Be abejo, iš visų blogiausi jėzuitai. Numanau, kad esu jiems prikrėtęs šunybių, o gal jie mane nuskriaudė, gerai neatmenu. Gal ten buvo jų tikri broliai masonai. Jie kaip jėzuitai, tik labiau sutrikę. Anie bent jau turi savo teologiją ir moka ja pasinaudoti, o šie turi per daug teologijų, dėl to pameta galvas. Apie masonus man pasakojo senelis. Drauge su žydais jie nukirto galvą karaliui. Ir sukūrė karbonarus, kiek kvailesnius masonus, nes juk vieni iš pradžių leidosi sušaudomi, o paskui kiti buvo nukirsdinti, mat nevykusiai padirbo bombą, tada atsirado socialistai, komunistai ir komunarai. Visi prie sienos. Gerai padirbėta, Tjerai.

Masonai ir jėzuitai. Jėzuitai – tie patys masonai, tik moteriškais drabužiais.

 

Jėzuitai – tie patys masonai, tik moteriškais drabužiais.

 

Niekinu moteris, nors menkai jas pažįstu. Ilgus metus buvau apsėstas tų brasseries à femmes  3, kur renkasi visokio plauko piktadariai. Blogiau už viešnamius. Šiems bent jau kyla kliūčių įsikurti, nes pasipriešina kaimynai, o smuklę gali atidaryti kur tinkamas, nes, kaip sakoma, tai vieta, kur einama gerti. Bet geriama pirmame aukšte, o ištvirkaujama viršuje. Kiekviena smuklė turi savo temą arba įvaizdį, ir merginos apsitaisiusios pagal ją: vienose dirba vokiečių kellerine, o  priešais Teisingumo rūmus jos apsirengusios advokatų togomis. Kita vertus, gana pažvelgti į tokius pavadinimus, kaip Brasserie du Tirecul, Brasserie des belles marocaines  ar Brasserie des quatorze fesses  4, netoli Sorbonos. Beveik visas smukles valdo vokiečiai, štai koks puikus būdas pakirsti prancūzų dorovę. Tarp penkto ir šešto arrondissement 5  jų yra bent šešiasdešimt, o visame Paryžiuje – beveik du šimtai ir visos atviros net jaunimui. Jaunuoliai iš pradžių užeina iš smalsumo, paskui iš įpročio ir pagaliau susigriebia triperį – ar dar ką blogesnio. Jei smuklė prie mokyklos, mokiniai po pamokų eina pro duris pažiopsoti į merginas. Aš ten einu gerti. Ir iš vidaus paspoksoti į pro duris žiopsančius mokinius. Ir ne tik į mokinius. Ten daug sužinai apie suaugusiųjų papročius ir bendravimą, o tai visada gali praversti.

Labiausiai smaginuosi stebėdamas už stalų susėdusius belaukiančius sąvadautojus: kai kuriuos iš jų išlaiko žmonos, tokie buriasi draugėn, jie gerai apsirengę, rūko ir lošia kortomis, o smuklininkas su merginomis juos vadina raguotųjų stalu. Tačiau Lotynų kvartale daugelis lankytojų – studentai nevykėliai, nuolat būgštaujantys, kad juos nepelnytai apsuks, ir visada pasirengę išsitraukti peilius. Ramiausi vagys ir žudikai, jie ateina ir išeina, nes turi rūpintis darbu ir žino, kad merginos jų neišduos, antraip jau kitą dieną plūduriuotų Bjevre.

Yra ten ir iškrypėlių, ieškančių sau ištvirkėlių šlykščiausioms paslaugoms. Jie ieško klientų prie Karališkųjų rūmų ar Eliziejaus laukuose, prisivilioja juos sutartiniais ženklais. Tada į miegamąjį dažnai įsiveržia jų bendrai, persirengę policininkais, ir pagrasina bekelnį klientą suimti, o šis maldaudamas pasigailėti ištraukia pluoštą šlamančių.

Eidamas į tuos viešnamius esu atsargus, nes žinau, kas man gali nutikti. Jei lankytojas atrodo pinigingas, smuklininkas duoda ženklą, prieina mergina ir pamažu prišnekina jį pakviesti prie stalo kitas, tada prasideda brangios vaišės (tačiau merginos vengdamos apsvaigti geria tik anisette superfine  ar cassisfin , dažytą vandenėlį, už kurį lankytojas kuo brangiausiai sumoka). Paskui priverčia lošti kortomis, žinoma, susimirksi, tada praloši ir turi vaišinti visus vakariene, net ir smuklininką su žmona. Jei mėgini išsisukti – įkalbina lošti ne iš pinigų, o kaskart išlošus kuri nors iš merginų nusirengia drabužį… Ir kiekvienas nukrintantis mezginys apnuogina bjaurius baltus kūnus, išpampusias krūtis, nuo dvokaus prakaito parudusias pažastis…

Niekada nebuvau užlipęs į viršutinius aukštus. Kažkas pasakė, kad moterys – tai vienatvėje puoselėjamos ydos pakaitalas, tik reikia daugiau vaizduotės. Todėl grįžęs namo naktimis jas sapnuoju, nesu iš akmens, be to, tai jos mane pakurstė.

Skaičiau daktarą Tiso, žinau, kad jos net iš toli skleidžia blogį. Nežinia, ar gyvybiniai syvai ir genitalijų išskyros yra viena ir tas pat, bet: šiedu fluidai tikrai kažkuo panašūs, ir po ilgų naktinių poliucijų prarandamos ne tik jėgos, bet sunyksta ir kūnas, veidas pabąla, atmintis nusilpsta, akys aptemsta, balsas prikimsta, neramūs sapnai trikdo miegą, skauda akis, o veidą išmuša raudonos dėmės, vieni ima spjaudytis karkalais, kamuojasi nuo širdies permušimo, dūsta, alpsta, kiti skundžiasi vidurių užkietėjimu ar vis labiau dvokiančiomis išmatomis. Galiausiai apanka.

Gal tai kiek perdėta, vaikystėje mano veidas buvo spuoguotas, bet, regis, tokio amžiaus visiems taip nutinka, o gal todėl, kad visi berniukai mėgaujasi tais pačiais malonumais, kai kurie net per daug, ir glosto save dieną naktį. Dabar jau moku susivaldyti, neramūs sapnai kankina tik grįžusį po vakarėlio smuklėje, ir manęs erekcija neištinka kaip kitų vos pamačius gatvėje sijoną. Darbas sulaiko nuo palaidų įpročių.

 

Tačiau kodėl filosofuoju, o ne aprašau įvykius? Gal todėl, kad noriu žinoti ne tik tai, ką veikiau užvakar, bet ir tai, kas mano sieloje. Žinoma, jei siela apskritai yra. Sakoma, siela yra tokia, kokią susikuriame, bet jei ko nekenčiu ir tą neapykantą puoselėju, tai, ačiū Viešpačiui, reiškia, jog ten manyje kažkas yra! Kaip sakė filosofas? Odi ergo sum 6.

 

Kažkas paskambino į duris, baiminausi, kad koks kvailys nori ką nors pirkti, bet tas tipelis iškart prisistatė atėjęs nuo Tiso – kodėl pasirinkau šį slaptažodį? Jis norėjo rankraštinio testamento, Bonfua pasirašyto Gijo naudai (aišku, tai buvo jis pats). Turėjo to Bonfua naudojamo ar naudoto laiškų popieriaus ir jo rašysenos pavyzdį. Pakviečiau Gijo užlipti į raštinę, parinkau plunksną ir tinkamą rašalą ir nė neišmėginęs iškart sukurpiau dokumentą. Tobulą. Gijo, lyg žinotų įkainius, man sumokėjo gaunamam palikimui proporcingą atlygį.

Ar toks mano amatas? Malonu iš nieko sukurpti notarinį aktą, padirbti laišką, kad šis atrodytų kaip tikras, surašyti kompromituojančią išpažintį, sukurti dokumentą, kuris ką nors pražudys. Meno galia… Nusipelniau apsilankyti Cafè Anglais.

Matyt, turiu uodžiamąją atmintį, tačiau toks įspūdis, kad jau ištisus amžius neteko uosti tų valgių kvapų: souffl é à la reine, filets de sole à la Venitienne, escalopes de turbot au gratin, seile de mouton purée bretonne…  O kaip entrée: poulet à la portugaise  arba pâté chaud de cailles,  arba homard à la parisienne, arba viskas kartu, o kaip plat de resistance , nežinau, gal canetons à la rouennaise  arba ortolans sur canapés,  o kaip entremet, aubergines à l’espagnole, asperges en branches, cassolettes princesse 7 … O dėl vyno, gal Château Margaux  arba Château Latour , arba Château Lafite , nelygu metai. O pabaigoje – bombe glacée  8.

Maistas visada patenkindavo mane geriau nei seksas – gal tokį įspaudą paliko kunigai.

 

Visada jaučiuosi, tarsi migla būtų užtraukusi protą ir neleistų pažvelgti atgal. Kodėl staiga iškilo prisiminimai, kaip bėgdavau į Bicerin  kavinę persirengęs tėvu Bergamaskiu? Visai užmiršau tėvą Bergamaskį. Kas jis? Mėgstu vedžioti plunksna, kaip liepia instinktas. Pasak to austrų daktaro, turėčiau pasiekti išties skaudžią savo atminties akimirką, kuri paaiškintų, kodėl staiga iš jos ištryniau tiek daug dalykų.

 

Vakar, kaip maniau, antradienį, kovo dvidešimt antrąją, pabudau puikiai žinodamas, kas esu: kapitonas Simoninis, šešiasdešimt septynerių metų, bet dar nenusenęs (esu gana storas, kad mane laikytų, kaip sakoma, išvaizdžių vyru), titulą įsitaisiau Prancūzijoje senelio atminimui už miglotus karinius žygius Garibaldžio Tūkstantinės gretose, o tai šioje šalyje, kur Garibaldis gerbiamas labiau nei Italijoje, man suteikia tam tikrą prestižą. Simonas Simoninis, gimęs Turine, turiniečio ir prancūzės (arba savojietės, nors jai gimus po kelerių metų Sardinijos karalystė perleido Savoją Prancūzijai) šeimoje.

Dar nepakilęs iš lovos užsisvajojau… Dėl keblumų su rusais (rusais?) pamėgtuose restoranuose verčiau nesirodyti. Galėčiau ką nors pasigaminti. Keletą valandų padirbėjęs gamindamas kokį skanėstą atsipalaiduoju. Tarkim, côtes de veau Foyot:  bent keturių centimetrų storio mėsos gabalas, žinoma, porcija dviem, du vidutinio dydžio svogūnai, penkiasdešimt gramų duonos džiūvėsėlių, septyniasdešimt penki gramai tarkuoto griujero sūrio, penkiasdešimt gramų sviesto, džiūvėsėlius sumaišyti su griujeru, paskui nulupti ir smulkiai supjaustyti svogūnus, keturiasdešimt gramų sviesto ištirpinti nedideliame puode, o kitame su likusiu sviestu palengva pakepinti svogūnus, suberti ant indo dugno pusę svogūnų, apibarstyti mėsą druska ir pipirais, įdėti į indą ir užberti džiūvėsėlių ir griujero sluoksnį, gerai suslėgti mėsą, apipilti tirpintu sviestu ir paspausti ranka, tada it kupolu uždengti antru džiūvėsėlių sluoksniu, dar kartą apšlakstyti tirpintu sviestu ir viską apipilti baltuoju vynu bei sultiniu iki pusės mėsos aukščio. Pašauti į krosnį maždaug pusvalandžiui, kartkartėmis apšlakstyti baltuoju vynu su sultiniu. Patiekti su skrudintais žiediniais kopūstais.

Sugaišti laiko, bet maisto malonumai prasideda prieš gomurio malonumus, o gaminti reiškia iš anksto mėgautis, kaip dariau dar gulėdamas lovoje. Kvailiai, kad nesijaustų vieniši, trokšta po užklotu turėti moterį ar berniuką. Jie nežino, kad burnoje besikaupiančios seilės geriau už erekciją.

Namuose turėjau beveik visko, išskyrus griujero sūrį ir mėsą. Jei būtų buvusi kuri kita diena, Mobero aikštėje būtų dirbęs mėsininkas, bet antradieniais nežinia kodėl jo mėsinė būdavo uždaryta. Pažinojau kitą už dviejų šimtų metrų Šen Žermeno bulvare – trumpai pasivaikščioti man tikrai nepakenks. Apsirengiau, prieš išeidamas priešais veidrodį virš praustuvės prisiklijavau įprastus juodus ūsus ir savo gražiąją barzdą. Paskui užsitraukiau peruką ir pamerkęs šukas į vandenį sušukavau jį perskyręs plaukus per vidurį. Apsivilkau redingotą, į liemenės kišenę įsmukdžiau sidabrinį laikrodį taip, kad jo grandinėlė būtų gerai matyti. Kad atrodyčiau panašus į atsargos kapitoną, kalbėdamas mėgstu žaisti vėžlio kiauto dėžute su saldymedžio pastilėmis ir moters portretu vidinėje dangtelio pusėje: ne gražuolės, bet dailiai apsitaisiusios, be abejonės, kokios mirusios meilės. Kartkartėmis įsidedu į burną pastilę ir volioju liežuviu iš vieno krašto į kitą, taip kalbu lėčiau, o klausytojas seka lūpų judesius ir nelabai paiso, ką sakai. Svarbiausia atrodyti, lyg būtum apdovanotas neeiliniu intelektu.

 

Išėjau į lauką ir pasukau Sotono gatve, stengdamasis nestabtelėti prie smuklės, iš kurios jau nuo pat ryto sklido šiurkštūs puolusių moterų balsai.

Mobero aikštė dabar jau ne toks stebuklų laukas kaip prieš trisdešimt penkerius metus, kai atvykau; anuomet čia knibždėjo iš nuorūkų iškrapštyto tabako prekeivių: stambaus – cigarų ir iš pypkių iškratytų likučių, smulkaus – iš cigarečių, stambų pardavinėjo po franką dvidešimt santimų už svarą, smulkų – nuo pusantro franko iki franko šešiasdešimties santimų (nors verslas neatsipirkdavo nei tada, nei dabar, ir nevienas iš tų versliųjų perdirbėjų, išleidę didžiąją savo uždarbio dalį kokioje vyninėje, vakare neturi kur prisiglausti), sąvadautojai, kurie prakirmiję lovose bent iki antros valandos dienos, likusią dienos dalį leisdavo atsirėmę į sieną rūkydami it kokie dar nepasiligoję pensininkai, o sutemus puldavo į darbą tarsi aviganiai, vagys, priversti vogti vienas iš kito, nes joks miestietis (nebent koks iš provincijos atvykęs dykūnas) nedrįso kirsti šios aikštės, ir aš būčiau buvęs puikus grobis, jei nebūčiau žingsniavęs kariškai sukdamas savo lazdelę, bet vietos kišenvagiai mane pažinojo, vienas kitas net pasisveikindavo, vadindamas mane kapitonu, gal numanė, jog kažkaip esu susijęs su jų posluoksniu, o varnas varnui akies nekerta. Ir suvytusios kekšės, kurios būdamos patrauklesnės dar dirbtų brasseries à femmes , o dabar tesisiūlydavo skudurininkams, sukčiams ir atgrasiems panaudoto tabako prekeiviams, bet pamačiusios deramai apsitaisiusį poną išpuoselėtu cilindru gal išdrįstų prisiliesti ar netgi įsikibti į parankę ir priglusti taip arti, kad pajustum siaubingą su prakaitu sumišusių pigių kvepalų tvaiką – tokia patirtis man būtų buvusi perdėm nemaloni (nenorėjau naktimis jos sapnuoti), todėl vos pamatęs kurią artinantis imdavau sukti aplink lazdelę, tarsi norėdamas aplink save sukurti neprieinamą apsaugos ratą, ir jos iškart susiprasdavo, nes buvo pratusios klausyti įsakymų ir gerbė lazdą.

Ten sukiodavosi ir policijos prefektūros šnipai, verbuojantys savo mouchards 9  arba patikėtinius ar tiesiog šniukštinėjantys kokios svarbios informacijos apie rengiamas suktybes, apie kurias kas nors per garsiai šnabždėdavo kam kitam manydamas, kad visuotiniame šurmulyje jo balso nebus girdėti. Tačiau juos atpažindavo iš pirmo žvilgsnio dėl perdėtai grėsmingos išvaizdos. Tikras sukčius nepanašus į sukčių. O jie būdavo panašūs.

Dabar per aikštę kursuoja tramvajus ir nebesijauti lyg namuose, bet jei moki atskirti, dar gali rasti reikalingų tipelių, parimusių prie kampo netoli Maître Albert  kavinės durų ar kuriame nors gretimame skersgatvyje. Žodžiu, dabar, kai iš visų pusių matyti tolumoje styrantis Eifelio bokštas drožtukas, Paryžius jau ne toks kaip kadaise.

Gana, nesu sentimentalus, yra ir kitų vietų, kur visada galiu rasti reikalingą daiktą. Vakar man reikėjo mėsos ir sūrio, o Mobero aikštėje to vis dar gali gauti.

Nusipirkęs sūrio, ėjau pro įprastą mėsinę ir pamačiau, kad ji atidaryta.

– Kodėl dirbat antradienį? – paklausiau užėjęs.

– Kapitone, šiandien trečiadienis, – nusijuokęs atsakė mėsininkas.

Sutrikęs atsiprašiau, pasakiau, kad senstant sušlubuoja atmintis, jis atitarė, jog tebesu jaunuolis, be to, visiems nutinka pamesti galvą per anksti kėlus, išsirinkau mėsos gabalėlį ir susimokėjau nė neužsiminęs apie nuolaidą – vienintelis būdas priversti prekeivius tave gerbti.

Grįžau namo svarstydamas, kokia gi šiandien diena. Nusiklijavau ūsus ir barzdą, kaip visada darau likęs vienas, ir įžengiau į miegamąjį. Tik tuomet pastebėjau kažką, kas čia buvo svetima: prie komodos ant pakabo kabojo drabužis, be jokių abejonių, kunigo sutana. Prisiartinęs pamačiau ant komodos padėtą kaštoninių, veik rausvų plaukų peruką.

 

Svarstydamas, kokį persirengėlį įsileidau į namus praeitą dieną, susivokiau, kad ir pats dėviu kaukę, nes juk ūsai ir barzda yra ne mano. Taigi, esu tas, kuris kartais persirengia garbiu ponu, kartais – dvasininku? Bet kodėl apie šią antrąją savo prigimtį nieko neprisimenu? Tikriausiai dėl kokios nors priežasties (gal norėdamas išvengti suėmimo) prisiklijuodavau ūsus su barzda ir tuo pat metu įsileisdavau į savo namus tą, kuris persirengdavo abatu? O jeigu tas apsimetėlis abatas (juk tikras abatas nebūtų dėvėjęs peruko) gyveno su manimi, tai kur miegodavo, juk namuose tėra viena lova? Arba jis gyveno ne su manim, tačiau vakar kažkodėl čia pasislėpė ir paliko drabužius, kad išėjęs Dievas žino kur darytų Dievas žino ką?

Galvoje spengė tuštuma, tarsi būčiau anksčiau žinojęs ką nors, ką dabar turėjau atsiminti, bet neatsiminiau, noriu pasakyti – ką nors, kas priklausė kito atsiminimams. Manau, kur kas geriau kalbėti apie kitų atsiminimus. Tą akimirką jaučiausi lyg kas kitas, stebintis save iš šalies. Kažkas stebėjo Simoninį, kuris netikėtai pasijuto nežinantis kas esąs.

Ramiai pasvarstykim, tariau sau. Galimybė, kad individas, kuris prisidengęs bric à brac  10 krautuvėle klastoja dokumentus ir gyvena mažiausiai rekomenduotiname Paryžiaus kvartale, suteiktų prieglobstį kam nors įsivėlusiam į machinacijas, buvo visai tikėtina. Bet kad galėčiau užmiršti, kam suteikiau prieglobstį, man atrodė nenormalu.

Jaučiausi lyg turėčiau nuolat gręžiotis, ir mano paties namai staiga tapo svetimi, pilni visokių slėpinių. Leidausi apžiūrėti savo namų lyg kieno nors kito būsto. Išėjus iš virtuvės dešinėje matyti miegamasis, o kairėje – svetainė su įprastais baldais. Ištraukiau rašomojo stalo stalčius su savo darbo įnagiais: plunksnomis, įvairaus rašalo buteliukais, baltais (ar pageltusiais) įvairių laikotarpių ir dydžio popieriaus lapais. Lentynose sustatytos knygos ir mano dokumentų dėžutės bei senovinis riešutmedžio tabernakulis. Kai pamėginau atsiminti, kam gi jo reikia, išgirdau skambinant į laukujės duris. Nulipau ketindamas nuvyti įsibrovėlį, bet pamačiau senę, kurią, kaip man dingojosi, pažinojau. Už durų stiklo ji pasakė „atsiųsta Tiso“, tad turėjau įsileisti – kodėl pasirinkau tokį slaptažodį?

Ji įėjo ir praskleidusi drobulę prie krūtinės parodė dvi dešimtis ostijų.

– Abatas Dala Pikola man sakė, kad jus tai domina.

Nustebau atsakęs „Žinoma“ ir paklausiau kiek. Dešimt frankų viena, atsakė senolė.

– Jūs pamišusi, – pasipiktinau kaip tikras prekeivis.

– Tai jūs pamišęs, kad rengiat juodąsias mišias. Manot, lengva per tris dienas apeiti dvidešimt bažnyčių, priimti Komuniją sausa burna, priklaupti užsidengus delnais veidą ir išspjauti iš burnos ostijas, kol nesudrėko, surinkti į kapšelį prie krūtinės taip, kad nei kunigas, nei greta esantys nieko nepastebėtų? Ką jau kalbėti apie šventvagystę ir manęs laukiantį pragarą. Taigi jei norit – du šimtai frankų, arba einu pas abatą Bulaną.

– Abatas Bulanas mirė, akivaizdu, senokai nevaikštot Komunijos, – atsakiau kone automatiškai. Paskui nusprendžiau – jei galvoje toks jaukalas, verčiau vadovautis nuojauta per daug negalvojant. – Nesvarbu, perku, – pasakiau ir sumokėjau. Ir žinojau, kol sulauksiu kokio suinteresuoto pirkėjo, turiu jas padėti į tabernakulį studijoje. Toks pat darbas, kaip ir kiti.

Žodžiu, viskas man atrodė kasdieniška, pažįstama. Tačiau jaučiau, kad aplinkui tvyro kažkas nelemta, kažkas, ko niekaip negalėjau atsiminti.

Užlipau į raštinę ir jos gilumoje pastebėjau užuolaida pridengtas duris. Atidariau jas žinodamas pateksiąs į koridorių, tokį tamsų, kad turėsiu eiti pasišviesdamas žiburiu. Tas koridorius priminė teatro rekvizitų sandėlį ar Šventyklos skudurininko krautuvėlės užkaborius. Ant sienų kabojo visokiausi apsiaustai – kaimiečio, karbonaro, pasiuntinio, duoneliautojo, kareivio švarkas su kelnėmis, o greta jų – atitinkami priedai. Ant medinės lentynos tvarkingai stovėjo tuzinas galvų su tiek pat perukų. Gilumoje buvo coiffeuse  11, panašus į stovinčius aktorių kambarėliuose, su veido baltalų ir skruostų skaistalų indeliais, juodais ir mėlynais pieštukais, zuikio letenėlėmis, plunksnelėmis, teptukais, šepetėliais.

 

Paskui koridorius pasisuko stačiu kampu, o jo gale durys vedė į kambarį, šviesesnį už manuosius, nes į jį sklido šviesa iš gatvės, ne tokios siauros kaip Mobero aklagatvis. Išties pažvelgęs pro vieną langą pamačiau, kad jie išeina į Mokytojo Alberto gatvę.

Iš kambario laipteliai vedė tiesiai į gatvę, ir tiek. Vieno kambario būstas, darbo kambarys ir miegamasis kartu, santūrūs tamsūs baldai – stalas, klauptas, lova. Prie laukujų durų virtuvėlė, o ant laiptų chiotte 12  su praustuve.

Akivaizdu, kad atsidūriau dvasininko pied à terre 13  turėjau būti su juo susijęs, jei jau mūsų butai jungėsi. Tačiau nors visa tai kažką ir priminė, jaučiausi tame kambaryje besilankantis pirmą kartą.

Priėjęs prie stalo pamačiau laiškų pluoštą, visi adresuoti vienam asmeniui: garbiajam arba didžiai gerbiamam ponui abatui Dala Pikolai. Prie laiškų išvydau keletą lapų, prirašytų grakščia, aiškia, kone moteriška rašysena, visai kitokia nei manoji. Paprasčiausių laiškų juodraščiai, padėkos už aukas, susitikimų patvirtinimai. Tačiau pačiame viršuje gulintis lapas buvo prikeverzotas netvarkingai, tarsi rašantysis būtų brūkštelėjęs pastabas, kurias paskui ketino apsvarstyti. Sunkiai perskaičiau:

 

Viskas atrodo netikra. Tarsi būčiau kažkas kitas, kuris mane stebi. Užrašyti, kad įsitikinčiau, jog tai tiesa.

Šiandien kovo dvidešimt antroji.

Kur mano abitas ir perukas?

Ką veikiau vakar vakare? Galvoje migla.

Nė neprisimenu, kur veda durys kambario gilumoje.

Atradau koridorių (niekada nematytą?) su daugybe drabužių, perukų, tepalų ir aktorių naudojamo grimo.

Ant vagio kabojo geras abitas, o ant lentynos radau ne tik padorų peruką, bet ir dirbtinius antakius. Užsitepęs gelsvą pagrindą, kiek parausvinęs skruostus vėl tapau tas, kas manau esantis – pablyškęs, karščiuojantis. Asketiškas. Tai aš. Kas tas aš?

Žinau esąs abatas Dala Pikola. Ar, tikriau, tas, kurį pasaulis pažįsta kaip abatą Dala Pikolą. Bet, akivaizdu, nesu jis, jei norėdamas juo tapti turiu persirengti.

Kur veda tas koridorius? Bijau eiti gilyn.

Perskaityti šias pastabas. Kas parašyta, yra parašyta, vadinasi, iš tikro man tai nutiko. Tikėti parašytais dokumentais.

Kažkas man pakišo stebuklingo gėrimo? Bulanas? Visai gali būti. Ar jėzuitai? O gal masonai? Kas mane su jais sieja?

Žydai! Štai kas galėjo tą padaryti.

Čia nesijaučiu saugus. Kas nors galėjo įsmukti nakčia, pagrobti mano drabužius, o blogiausia – naršyti po mano popierius. Ir dabar vaikštinėja po Paryžių tikindamas visus esąs abatas Dala Pikola.

Turiu važiuoti pasislėpti į Otejį. Gal Diana žino. Kas toji Diana?

 

Čia abato Dala Pikolos užrašai nutrūko, keista, kad jis taip atvirai paliko tokį konfidencialų dokumentą – aiškiai buvo susijaudinęs. Tai viskas, ką pavyko apie jį sužinoti.

Sugrįžau į butą Mobero skersgatvio pusėje ir atsisėdau prie savo darbo stalo. Kaip abato Dala Pikolos gyvenimas siejosi su manuoju?

Žinoma, negalėjau neiškelti akivaizdžiausios hipotezės. Mudu su abatu Dala Pikola esame vienas ir tas pats asmuo, o jei išties taip ir yra, viskas paaiškėja: ir du sujungti butai, ir net tai, kodėl įėjau į Simoninio butą apsirengęs Dala Pikola, palikau sutaną ir peruką, o paskui užmigau. Tik viena smulkmenėlė: jei Simoninis yra Dala Pikola, kodėl apie Dala Pikolą nieko nežinau ir nesijaučiu esąs Dala Pikola, kuris nieko nežino apie Simoninį, negana to, kad sužinočiau apie Dala Pikolos mintis ir jausmus, turėjau perskaityti jo užrašus? Jei būčiau Dala Pikola, turėčiau viešėti Otejyje, tuose namuose, apie kuriuos jis, regis, žinojo viską, o aš (Simoninis) nežinojau nieko. Ir kas toji Diana?

Nebent kartkartėmis būčiau Simoninis, kuris viską užmiršo apie Dala Pikolą, o kartais – Dala Pikola, kuris nieko neprisimena apie Simoninį. Nebūtų nieko naujo. Kas man pasakojo apie asmenybės susidvejinimą? Argi ne Dianai taip nutinka? Bet kas gi toji Diana?

Nutariau veikti metodiškai. Žinojau turįs sąsiuvinį, į kurį surašydavau savo darbus, jame radau tokias pastabas:

 

Kovo 21, mišios Kovo 22, Taksilis

Kovo 23, Gijo dėl Bonfua testamento

Kovo 24, pas Driumoną?

 

Nežinau, kodėl kovo dvidešimt pirmąją turėjau eiti į mišias, maniau esąs netikintis. Jei esi tikintis, tai kažką tiki. Ar aš ką nors tikiu? Nemanau. Taigi esu netikintis. Logiška. Bet tiek to. Kartais į mišias einama dėl įvairių priežasčių, ir tikėjimas čia niekuo dėtas.

Svarbiausia, kad diena, kuri man atrodė antradienis, iš tikrųjų buvo trečiadienis, kovo dvidešimt trečioji, ir išties atėjo Gijo, kad surašyčiau Bonfua testamentą. Buvo dvidešimt trečia diena, o aš maniau, kad dvidešimt antroji. Kas nutiko dvidešimt antrą dieną? Ir kas tas Taksilis?

Negalėjo būti nė kalbos, kad ketvirtadienį eičiau pas Driumoną. Kaip galėjau su juo susitikti, jei nežinojau nė kas esu pats? Turiu pasislėpti, kol praskaidrės protas. Driumonas… Įkalbinėjau save puikiai žinantis, kas jis toks, bet vos apie jį pagalvodavau, galva apsvaigdavo lyg nuo vyno.

Pamėginkime pasvarstyti, tariau sau. Pirma, Dala Pikola yra kitas asmuo, kuris nežinia kodėl dažnai lankosi mano namuose, sujungtuose su jo butu daugiau ar mažiau slaptu koridoriumi. Kovo dvidešimt pirmosios vakarą jis atėjo į mano butą Mobero aklagatvyje, nusivilko sutaną (kodėl?), paskui nuėjo miegoti į savo būstą ir rytą atsibudo praradęs atmintį. O aš lygiai taip pat praradęs atmintį atsibudau kitą rytą. Tačiau jei taip, tai ką dariau antradienį, kovo dvidešimt antrąją, jei atsibudau netekęs atminties tik dvidešimt trečiosios rytą? Ir kodėl Dala Pikola nusirengė pas mane, o paskui nuėjo į savo būstą be sutanos – ir kada? Apėmė siaubas, kai pagalvojau, kad nakties pradžią galėjo praleisti mano lovoje… Viešpatie, tikrai bijau moterų, tačiau abatas – dar blogiau. Esu skaistus, ne iškrypėlis…

Antra, mudu su Dala Pikola esame vienas asmuo. Sutaną radau savo miegamajame, todėl tą dieną po mišių (dvidešimt pirmąją) galėjau ateiti į butą Mobero skersgatvyje apsirengęs Dala Pikola (jei turėjau eiti į mišias, labiau tikėtina, kad ėjau į jas kaip abatas), paskui atsikratyti sutanos ir peruko ir nueiti miegoti į abato butą (užmiršęs, kad sutaną palikau Simoninio bute). Kovo dvidešimt antros dienos rytą atsibudęs kaip Dala Pikola ne tik buvau praradęs atmint}, bet lovūgalyje neradau ir sutanos. Būdamas atminties netekęs Dala Pikola galėjau susirasti kitą sutaną koridoriuje ir turėjau daug laiko tą pačią dieną sprukti į Otejį, o dienai baigiantis apsigalvoti ir vėlyvą vakarą grįžti į Paryžių, į butą Mobero skersgatvyje, miegamajame ant vagio pakabinti sutaną ir atsibusti vėlgi be atminties trečiadienį, bet jau kaip Simoninis, manydamas, kad tebėra antradienis. Taigi, svarsčiau: Dala Pikola praranda atmintį kovo dvidešimt antrąją ir nieko neprisimena visą dieną, o kovo dvidešimt trečiąją atsipeikėja kaip atmintį praradęs Simoninis. Ir nieko čia keista, kaip sužinojau iš… kuo vardu tas Venseno klinikos daktaras?

Tik vienas menkas kabliukas. Perskaičiau savo užrašus: jei viskas išties būtų buvę taip, kovo dvidešimt trečiąją Simoninis miegamajame turėjo rasti ne vieną, o dvi sutanas – vieną paliktą kovo dvidešimt pirmosios vakarą, o kitą paliktą kovo dvidešimt antrosios vakarą. Tačiau sutana buvo viena.

O ne, koks aš kvailas. Dvidešimt antrosios vakarą Dala Pikola iš Otejo grįžo į būstą Mokytojo Alberto gatvėje, pasidėjo sutaną, paskui perėjo į butą Mobero skersgatvyje, atsigulė miegoti, o rytą (dvidešimt trečiosios) atsibudo kaip Simoninis ir ant kabyklos pamatė tik vieną sutaną. Iš tiesų jei viskas būtų buvę taip, tai dvidešimt trečiosios rytą įėjęs į Dala Pikolos butą kambaryje turėjau rasti dvidešimt antrosios vakare paliktą sutaną. Bet juk jis galėjo pakabinti ją koridoriuje, iš kur ir paėmė. Tereikėjo patikrinti.

Kiek bijodamas, pasišviesdamas žiburiu perėjau koridorių. Jeigu aš ne Dala Pikola, sakiau sau, gal išvysiu jį ateinantį iš kito koridoriaus galo, galbūt irgi su žiburiu pakeltoje rankoje… Laimė, taip nenutiko. Koridoriaus gale radau kabančią sutaną.

Ir vis dėlto… Jei Dala Pikola grįžęs iš Otejo ir pakabinęs sutaną per visą koridorių atėjo į mano butą ir nedvejodamas atsigulė į lovą, tai tik todėl, kad apie mane žinojo ir suprato galįs miegoti kaip savo lovoje, nes esame vienas asmuo. Tai yra Dala Pikola įsitaisė lovoje žinodamas esąs Simoninis, o kitą rytą Simoninis pakirdo nebežinodamas esąs Dala Pikola. Kitaip tariant, Dala Pikola pirma prarado atmintį, paskui ją atgavo, permiegojo naktį ir perdavė savo užmarštį Simoniniui.

 

Užmarštis… Tas žodis, įvardijantis atsiminimų nebuvimą, tarsi praplėšė tirštą užmiršto laiko rūką. Kalbėjausi apie užmaršumą Magny užeigoje daugiau kaip prieš dešimt metų. Būtent ten šnekėjau apie jį su Buru ir Būro, su Diu Morjė ir su tuo daktaru austru.

——————————–

Išnašos:

1 Jie visada bamba (pranc.).

 

2  Aš nežinau (pranc.).

 

3  Moterų aludės (pranc.).

 

4  Slunkių užeiga, Gražiųjų marokiečių užeiga, Keturiolikos užpakalių užeiga (pranc.).

 

5  Rajonas (pranc.).

 

6  Nekenčiu, vadinasi, esu (lot.).

 

7  Vištienos suflė su trumais, venecijietiška jūros liežuvio filė, plekšniažuvės kepsnys, ėrienos nugarinė su piurė ir bretonišku padažu… užkandžiai: portugališka vištiena arba karštas pupelių paštetas, arba paryžietiškas omaras… kiti užkandžiai… antiena su kraujo padažu arba sumuštinukai su startų mėsa… užkandis prieš desertą, ispaniški baklažanai, smidrų užkandis, „princesės dubenėliai“ (pranc.).

 

8  Ledai (pranc.).

 

9  Skundikus (pranc.).

 

10  Senienų (pranc.).

 

11  Tualetinis staliukas (pranc.).

 

12  Tupykla (pranc.).

 

13  Laikina buveinė (pranc.).

———————————————–

 

 

 

 

Komentarai išjungti.