Senelio laikai (4 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Senelio laikai (4 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Senelio laikai (4 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

4

SENELIO LAIKAI

 

1897 metų kovo 26 diena

 

Mano vaikystė. Turinas… Kalva kitapus Po upės, aš balkone su mama. Paskui mamos nebeliko, tėvas verkė sėdėdamas balkone priešais kalvą, leidosi saulė, o senelis kalbėjo, kad tokia Dievo valia.

Su motina kalbėdavau prancūziškai, kaip ir kiekvienas geros kilmės pjemontietis (čia, Paryžiuje, prancūziškai kalbu taip, lyg tos kalbos būčiau išmokęs Grenoblyje, kur ji švaresnė, ne tokia, kaip paryžiečių babil  24). Nuo pat vaikystės jaučiausi labiau prancūzas nei italas, kaip nutinka visiems pjemontiečiams. Todėl prancūzai man atrodo nepakenčiami.

 

* * *

 

Vaikystėje senelis man buvo artimesnis už tėvą su motina. Nekenčiau motinos, kuri išėjo manęs neperspėjusi, tėvo, kuris nepajėgė jai sutrukdyti, Dievo, kad tokia buvo jo valia, ir senelio, nes jam atrodė normalu, kad tokia Dievo valia. Tėvas visada būdavo kur nors kitur – kūrė Italiją, kaip pats sakydavo. Paskui Italija jį sunaikino.

Senelis. Džovanis Batistas Simoninis, Savojos kariuomenės karininkas, ją metė, jei gerai atmenu, užėjus Napoleonui, Florencijoje įstojo į Burbonų kariuomenės gretas, o kai ir Toskana perėjo Bonaparto valdžion, tapo atsargos kapitonu ir kupinas nuoskaudų sugrįžo į Turiną.

Gumbuota nosis – mat sėdėdamas jam ant kelių matydavau tik nosį. O ant veido jausdavau seilių lašelius. Jis buvo tas, kurį prancūzai vadina ci devant – besiilgintis l’Ancien Regime,  nesusitaikęs su revoliucijos piktadarybėmis. Jis nesiliovė mūvėjęs culottes  – blauzdos buvo dar tvirtos, – žemiau kelių susegtas aukso sagtimi, lakuotų batų sagtys irgi buvo auksinės. Juoda liemenė, juodas švarkas ir juodas kaklaryšis jam suteikė dvasininko išvaizdą. Nors pagal senųjų laikų elegancijos taisykles derėjo nešioti ir pudruotą peruką, senelis jo atsisakė taręs, kad pudruotais perukais dabinosi ir tokie niekšai kaip Robespjeras.

Niekada taip ir nesupratau, ar jis buvo turtingas, bet mėgdavo skaniai pavalgyti. Iš vaikystės su seneliu pirmiausia atmenu bagrta caoda,  ant žarijų krosnelės verdantį molinį indą, kuriame aliejuje spirgėjo ančiuviai, česnakai su sviestu, kur būdavo mirkomi dagiai (prieš tai išmirkyti šalto vandens ir citrinų sulčių vonelėje; kiti laikydavo juos piene, bet ne senelis), šviežios ar keptos paprikos, balti garbanotų kopūstų lapai, topinambai, labai minkšti žiediniai kopūstai arba (nors, pasak senelio, tai buvo vargetų maistas) virtos daržovės – svogūnai, burokėliai, bulvės ar morkos. Valgydavau noriai ir daug, o seneliui patiko matyti, kaip tunku (sakydavo meiliai) nelyginant paršelis.

Taškydamasis seilėmis senelis man aiškindavo savo tiesas:

– Mano berniuk, revoliucija mus pavertė bedieviškos valstybės vergais, dar nelygesniais nei anksčiau, brolius pavertė priešais, Kainais. Turėti per daug laisvės blogai, negerai turėti ir viską, ko užsigeidžiama. Mūsų tėvai buvo vargingesni ir laimingesni, nes liko prie gamtos. Šiuolaikinis pasaulis mums davė garą, teršiantį laukus, mechanines stakles, palikusias be darbo daugybę vargšų, o jų išausti audiniai daug prastesni nei kadaise. Savo valiai paliktas žmogus yra per daug blogas, kad būtų laisvas. Truputį jam reikalingos laisvės turi užtikrinti valdovas.

Tačiau labiausiai jis mėgdavo kalbėti apie abatą Baruelį. Atsimenu vaikystę ir kone matau abatą Baruelį, tarsi gyvenantį mūsų namuose, nors jau seniai numirusį.

 

 

…kone matau abatą Baruelį, tarsi gyvenantį mūsų namuose, nors jau seniai numirusį.

– Matai, berniuk, – girdžiu kalbantį senelį. – Revoliucijos beprotybei sujaukus visas Europos tautas, pasigirdo balsas, kad revoliucija buvo ne kas kita, kaip paskutinis naujausias tamplierių surengtas pasaulinis sąmokslas prieš sostą ir altorių, kitaip tariant, prieš karalių, ypač prieš Prancūzijos karalių, bei Švenčiausiąją Motiną Bažnyčią… Tai buvo abato Baruelio, praėjusio amžiaus pabaigoje parašiusio Memoires pour servir à l’histoire du jacobinisme  25, balsas…

– Seneli, kuo čia dėti tamplieriai? – klausdavau, nors tą istoriją mokėjau atmintinai, bet turėjau suteikti seneliui progą dar sykį pašnekėti mėgstama tema.

– Berniuk, tamplieriai buvo galingas riterių ordinas, kurį Prancūzijos karalius sunaikino siekdamas pasisavinti turtus, o daugumą jų pačių sudegino ant laužo. Tačiau išlikusieji susibūrė į slaptą ordiną, kurio tikslas buvo atkeršyti Prancūzijos karaliui. Išties, kai iš po giljotinos nusirito karaliaus Liudviko galva, kažkoks nepažįstamasis užlipo ant pakylos ir iškėlęs tą vargšę galvą sušuko: „Žakai de Molė, už tave atkeršyta!“ O Molė buvo didysis tamplierių magistras, karaliaus paliepimu sudegintas atokiausiame Paryžiaus Sitė salos kyšulyje.

– Kada gi tas Molė buvo sudegintas?

– Tūkstantis trys šimtai keturioliktaisiais.

– Bet, seneli, paskaičiuokim, juk tai beveik penki šimtai metų iki revoliucijos. Kaip tamplieriams tuos penkis šimtus metų pavyko slapstytis?

– Jie įsiliejo į senąsias katedrų statytojų gildijas, iš tų gildijų kilo anglų masonai, o taip jie vadinasi todėl, kad laikė save free masons, kitaip tariant, laisvaisiais mūrininkais.

– Kam mūrininkams revoliucija?

– Baruelis atskleidė, kad tamplierius ir laisvuosius mūrininkus užvaldė ir sugadino Bavarijos iliuminatai! Siaubinga sekta, sukurta tokio Vaishaupto, kiekvienas jos narys pažinojo tik savo tiesioginį vyresnįjį ir nieko nenumanė nei apie aukščiausius vadus, nei apie jų užmačias, o sektos tikslas buvo ne tik sunaikinti sostą ir altorių, bet ir sukurti visuomenę be įstatymų ir moralės, visas jos turtas būtų buvęs bendras, taip pat ir moterys, teatleidžia man Dievas, kad pasakoju tokius dalykus berniukui, bet juk reikia pažinti Šėtono pinkles. Su Bavarijos iliuminatais dvejopais saitais buvo susieti ir tie, kurie neigė bet kokį tikėjimą, sukūrusieji tą pasibjaurėtiną „Enciklopediją“, kalbu apie Volterą, d’Alamberą, Didro ir visus tuos, kurie iliuminatų pavyzdžiu Prancūzijoje skelbė Švietimo amžių, Vokietijoje – Nušvitimo, arba Apšvietos, amžių, ir kurie galiausiai, slapta susirinkę parengti karaliaus nuvertimo, įkūrė Jakobinų klubą – jo pavadinimas kaip tik ir kilęs iš Žako de Molė vardo. Štai koks sąmokslas sukėlė Prancūzijos revoliuciją!

– O tas Baruelis viską perprato…

– Tik jis nesuprato, kaip iš krikščionių riterių branduolio galėjo rastis Kristui priešiška sekta. Žinai, čia kaip su raugu, jei jo nėra – tešla nekyla, neauga, ir negali iškepti duonos. Kokio raugo kažkas – gal likimas, gal velnias – įdėjo į dar sveiką tamplierių ir laisvųjų mūrininkų grupuotę, kad rastųsi šėtoniškiausia visų laikų sekta? – čia senelis nutildavo, sunerdavo rankas lyg norėdamas geriau susikaupti, gudriai šyptelėdavo ir su pasvertu pergalingu kuklumu pareikšdavo: – Pirmasis išdrįso jam tai pasakyti tavo senelis, berniuk. Perskaitęs Baruelio knygą nedelsdamas parašiau jam laišką. Berniuk, eik, atnešk skrynelę.

Darydavau ką lieptas, senelis atrakindavo skrynelę auksiniu rakteliu, kurį nešiodavo pasikabinęs ant kaklo, ir išimdavo iš jos per keturiasdešimt metų pageltusį popieriaus lapą.

– Čia to laiško, kurį gražiai perrašęs nusiunčiau Barueliui, originalas.

Matau, kaip senelis skaito su dramatiškomis pauzėmis.

Pone, leiskite man, tik paprastam kareiviui, kuo nuoširdžiausiai pasveikinti jus parašius knygą, kurią pamatuotai galime vadinti tobuliausiu pastarojo amžiaus kūriniu. Ak! Kaip teisingai jūs demaskavote tas niekingas sektas, kurios grindžia kelią Antikristui ir yra negailestingas ne tik krikščionių religijos, bet ir kiekvieno tikėjimo, kiekvienos visuomenės, kiekvieno ordino priešas. Tačiau yra ir tokia sekta, apie kurią teužsiminėte. Gal padarėte tai tyčia, nes ji žinomiausia, todėl mažiausiai bauginanti. Betgi, mano galva, dabar ji – kraupiausia galybė, jei atsižvelgtume į jos turtus ir beveik visų Europos valstybių jai teikiamų globi}. Pone, jau supratote, kad kalbu apie judėjų sektų. Atrodytų, ji yra atskirta nuo kitų sektų ir joms priešiška, bet iš tikro taip nėra. Tereikia, kad kuri nors iš sektų pasirodytų nepalanki krikščionims, ir ši tuoj ims jų mylėti, remti bei ginti. Argi nematėme, argi nematome, kaip ji švaisto savo auksą ir pinigus remdama moderniuosius sofistus, laisvuosius mūrininkus, jakobinus, iliuminatus? Taigi žydai su visais kitais sektantais yra viena klika, kuri, jei tik pajėgtų, sunaikintų patį krikščionio vardų. Ir nemanykite, pone, kad perdedu. Kalbu tik tai, ką esu girdėjęs iš pačių žydų…

– Kaip galėjote tai sužinoti iš žydų?

– Buvau vos perkopęs dvi dešimtis metų jaunas Savojos kariuomenės karininkas, kai Napoleonas užėmė Sardinijos karalystę, sumušė mus ties Milezimu, o Pjemontas prijungtas prie Prancūzijos. Tai buvo bedievių bonapartininkų triumfas, jie medžiojo mus, karaliaus karininkus, kad pakabintų ant šakos. Kalbėta, kad verčiau nevaikščiotume uniformuoti, o geriausia – išvis nesirodytume gatvėje. Mano tėvas buvo prekeivis ir turėjo ryšių su lupikautoju žydu, kuris jau nė nežinau už ką buvo jam skolingas, tad kol viskas nurims ir aš išvyksiu iš miesto pas kažkokius giminaičius Florencijoje, šiam tarpininkaujant kelioms savaitėms įtaisė mane – žinoma, brangiai sumokėjęs – į kambarėlį gete, kuris anuomet buvo kaip tik už mūsų namo, tarp San Filipo ir Rozinos gatvių. Man nepatiko trintis tarp tų žmogystų, tačiau tai buvo vienintelė vieta, kur niekas nekėlė kojos, žydai iš ten negalėjo išeiti, o dori žmonės jos vengė.

Čia senelis prisidengdavo akis rankomis lyg norėdamas nuvyti slogų reginį.

– Taip laukdamas, kol praūš audra, gyvenau toje bjaurioje skylėje, kur viename kambaryje – jame buvo ir virtuvė, stovėjo lova ir išvietės kibiras – kartais grūdosi net aštuoniese, kankinami anemijos, vaškine, pamėlusia nelyginti Sevro porcelianas oda, ieškantys nuošalesnių kampų, apšviesti tik žvakės šviesos. Veidai be lašo kraujo, gelsvo atspalvio, žuvies klijų spalvos plaukai, neapsakomai raudonos barzdos, o jei barzda juoda, tai blizgėjo it nudrengtas redingotas… Dvokiančiame būste negalėdavau apsikęsti, tad sukdavau ratus per penkis kiemus, kuriuos puikiai atsimenu – Didysis kiemas, Kunigų kiemas, Vynuogienojų kiemas, Užeigos kiemas ir Terasos kiem

Komentarai išjungti.