Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Senelio laikai (4 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

4

SENELIO LAIKAI

1897 metų kovo 26 diena

Mano vaikystė. Turinas… Kalva kitapus Po upės, aš balkone su mama. Paskui mamos nebeliko, tėvas verkė sėdėdamas balkone priešais kalvą, leidosi saulė, o senelis kalbėjo, kad tokia Dievo valia.

Su motina kalbėdavau prancūziškai, kaip ir kiekvienas geros kilmės pjemontietis (čia, Paryžiuje, prancūziškai kalbu taip, lyg tos kalbos būčiau išmokęs Grenoblyje, kur ji švaresnė, ne tokia, kaip paryžiečių babil  24). Nuo pat vaikystės jaučiausi labiau prancūzas nei italas, kaip nutinka visiems pjemontiečiams. Todėl prancūzai man atrodo nepakenčiami.

* * *

Vaikystėje senelis man buvo artimesnis už tėvą su motina. Nekenčiau motinos, kuri išėjo manęs neperspėjusi, tėvo, kuris nepajėgė jai sutrukdyti, Dievo, kad tokia buvo jo valia, ir senelio, nes jam atrodė normalu, kad tokia Dievo valia. Tėvas visada būdavo kur nors kitur – kūrė Italiją, kaip pats sakydavo. Paskui Italija jį sunaikino.

Senelis. Džovanis Batistas Simoninis, Savojos kariuomenės karininkas, ją metė, jei gerai atmenu, užėjus Napoleonui, Florencijoje įstojo į Burbonų kariuomenės gretas, o kai ir Toskana perėjo Bonaparto valdžion, tapo atsargos kapitonu ir kupinas nuoskaudų sugrįžo į Turiną.

Gumbuota nosis – mat sėdėdamas jam ant kelių matydavau tik nosį. O ant veido jausdavau seilių lašelius. Jis buvo tas, kurį prancūzai vadina ci devant – besiilgintis l’Ancien Regime,  nesusitaikęs su revoliucijos piktadarybėmis. Jis nesiliovė mūvėjęs culottes  – blauzdos buvo dar tvirtos, – žemiau kelių susegtas aukso sagtimi, lakuotų batų sagtys irgi buvo auksinės. Juoda liemenė, juodas švarkas ir juodas kaklaryšis jam suteikė dvasininko išvaizdą. Nors pagal senųjų laikų elegancijos taisykles derėjo nešioti ir pudruotą peruką, senelis jo atsisakė taręs, kad pudruotais perukais dabinosi ir tokie niekšai kaip Robespjeras.

Niekada taip ir nesupratau, ar jis buvo turtingas, bet mėgdavo skaniai pavalgyti. Iš vaikystės su seneliu pirmiausia atmenu bagrta caoda,  ant žarijų krosnelės verdantį molinį indą, kuriame aliejuje spirgėjo ančiuviai, česnakai su sviestu, kur būdavo mirkomi dagiai (prieš tai išmirkyti šalto vandens ir citrinų sulčių vonelėje; kiti laikydavo juos piene, bet ne senelis), šviežios ar keptos paprikos, balti garbanotų kopūstų lapai, topinambai, labai minkšti žiediniai kopūstai arba (nors, pasak senelio, tai buvo vargetų maistas) virtos daržovės – svogūnai, burokėliai, bulvės ar morkos. Valgydavau noriai ir daug, o seneliui patiko matyti, kaip tunku (sakydavo meiliai) nelyginant paršelis.

Taškydamasis seilėmis senelis man aiškindavo savo tiesas:

– Mano berniuk, revoliucija mus pavertė bedieviškos valstybės vergais, dar nelygesniais nei anksčiau, brolius pavertė priešais, Kainais. Turėti per daug laisvės blogai, negerai turėti ir viską, ko užsigeidžiama. Mūsų tėvai buvo vargingesni ir laimingesni, nes liko prie gamtos. Šiuolaikinis pasaulis mums davė garą, teršiantį laukus, mechanines stakles, palikusias be darbo daugybę vargšų, o jų išausti audiniai daug prastesni nei kadaise. Savo valiai paliktas žmogus yra per daug blogas, kad būtų laisvas. Truputį jam reikalingos laisvės turi užtikrinti valdovas.

Tačiau labiausiai jis mėgdavo kalbėti apie abatą Baruelį. Atsimenu vaikystę ir kone matau abatą Baruelį, tarsi gyvenantį mūsų namuose, nors jau seniai numirusį.

…kone matau abatą Baruelį, tarsi gyvenantį mūsų namuose, nors jau seniai numirusį.

– Matai, berniuk, – girdžiu kalbantį senelį. – Revoliucijos beprotybei sujaukus visas Europos tautas, pasigirdo balsas, kad revoliucija buvo ne kas kita, kaip paskutinis naujausias tamplierių surengtas pasaulinis sąmokslas prieš sostą ir altorių, kitaip tariant, prieš karalių, ypač prieš Prancūzijos karalių, bei Švenčiausiąją Motiną Bažnyčią… Tai buvo abato Baruelio, praėjusio amžiaus pabaigoje parašiusio Memoires pour servir à l’histoire du jacobinisme  25, balsas…

– Seneli, kuo čia dėti tamplieriai? – klausdavau, nors tą istoriją mokėjau atmintinai, bet turėjau suteikti seneliui progą dar sykį pašnekėti mėgstama tema.

– Berniuk, tamplieriai buvo galingas riterių ordinas, kurį Prancūzijos karalius sunaikino siekdamas pasisavinti turtus, o daugumą jų pačių sudegino ant laužo. Tačiau išlikusieji susibūrė į slaptą ordiną, kurio tikslas buvo atkeršyti Prancūzijos karaliui. Išties, kai iš po giljotinos nusirito karaliaus Liudviko galva, kažkoks nepažįstamasis užlipo ant pakylos ir iškėlęs tą vargšę galvą sušuko: „Žakai de Molė, už tave atkeršyta!“ O Molė buvo didysis tamplierių magistras, karaliaus paliepimu sudegintas atokiausiame Paryžiaus Sitė salos kyšulyje.

– Kada gi tas Molė buvo sudegintas?

– Tūkstantis trys šimtai keturioliktaisiais.

– Bet, seneli, paskaičiuokim, juk tai beveik penki šimtai metų iki revoliucijos. Kaip tamplieriams tuos penkis šimtus metų pavyko slapstytis?

– Jie įsiliejo į senąsias katedrų statytojų gildijas, iš tų gildijų kilo anglų masonai, o taip jie vadinasi todėl, kad laikė save free masons, kitaip tariant, laisvaisiais mūrininkais.

– Kam mūrininkams revoliucija?

– Baruelis atskleidė, kad tamplierius ir laisvuosius mūrininkus užvaldė ir sugadino Bavarijos iliuminatai! Siaubinga sekta, sukurta tokio Vaishaupto, kiekvienas jos narys pažinojo tik savo tiesioginį vyresnįjį ir nieko nenumanė nei apie aukščiausius vadus, nei apie jų užmačias, o sektos tikslas buvo ne tik sunaikinti sostą ir altorių, bet ir sukurti visuomenę be įstatymų ir moralės, visas jos turtas būtų buvęs bendras, taip pat ir moterys, teatleidžia man Dievas, kad pasakoju tokius dalykus berniukui, bet juk reikia pažinti Šėtono pinkles. Su Bavarijos iliuminatais dvejopais saitais buvo susieti ir tie, kurie neigė bet kokį tikėjimą, sukūrusieji tą pasibjaurėtiną „Enciklopediją“, kalbu apie Volterą, d’Alamberą, Didro ir visus tuos, kurie iliuminatų pavyzdžiu Prancūzijoje skelbė Švietimo amžių, Vokietijoje – Nušvitimo, arba Apšvietos, amžių, ir kurie galiausiai, slapta susirinkę parengti karaliaus nuvertimo, įkūrė Jakobinų klubą – jo pavadinimas kaip tik ir kilęs iš Žako de Molė vardo. Štai koks sąmokslas sukėlė Prancūzijos revoliuciją!

– O tas Baruelis viską perprato…

– Tik jis nesuprato, kaip iš krikščionių riterių branduolio galėjo rastis Kristui priešiška sekta. Žinai, čia kaip su raugu, jei jo nėra – tešla nekyla, neauga, ir negali iškepti duonos. Kokio raugo kažkas – gal likimas, gal velnias – įdėjo į dar sveiką tamplierių ir laisvųjų mūrininkų grupuotę, kad rastųsi šėtoniškiausia visų laikų sekta? – čia senelis nutildavo, sunerdavo rankas lyg norėdamas geriau susikaupti, gudriai šyptelėdavo ir su pasvertu pergalingu kuklumu pareikšdavo: – Pirmasis išdrįso jam tai pasakyti tavo senelis, berniuk. Perskaitęs Baruelio knygą nedelsdamas parašiau jam laišką. Berniuk, eik, atnešk skrynelę.

Darydavau ką lieptas, senelis atrakindavo skrynelę auksiniu rakteliu, kurį nešiodavo pasikabinęs ant kaklo, ir išimdavo iš jos per keturiasdešimt metų pageltusį popieriaus lapą.

– Čia to laiško, kurį gražiai perrašęs nusiunčiau Barueliui, originalas.

Matau, kaip senelis skaito su dramatiškomis pauzėmis.

Pone, leiskite man, tik paprastam kareiviui, kuo nuoširdžiausiai pasveikinti jus parašius knygą, kurią pamatuotai galime vadinti tobuliausiu pastarojo amžiaus kūriniu. Ak! Kaip teisingai jūs demaskavote tas niekingas sektas, kurios grindžia kelią Antikristui ir yra negailestingas ne tik krikščionių religijos, bet ir kiekvieno tikėjimo, kiekvienos visuomenės, kiekvieno ordino priešas. Tačiau yra ir tokia sekta, apie kurią teužsiminėte. Gal padarėte tai tyčia, nes ji žinomiausia, todėl mažiausiai bauginanti. Betgi, mano galva, dabar ji – kraupiausia galybė, jei atsižvelgtume į jos turtus ir beveik visų Europos valstybių jai teikiamų globi}. Pone, jau supratote, kad kalbu apie judėjų sektų. Atrodytų, ji yra atskirta nuo kitų sektų ir joms priešiška, bet iš tikro taip nėra. Tereikia, kad kuri nors iš sektų pasirodytų nepalanki krikščionims, ir ši tuoj ims jų mylėti, remti bei ginti. Argi nematėme, argi nematome, kaip ji švaisto savo auksą ir pinigus remdama moderniuosius sofistus, laisvuosius mūrininkus, jakobinus, iliuminatus? Taigi žydai su visais kitais sektantais yra viena klika, kuri, jei tik pajėgtų, sunaikintų patį krikščionio vardų. Ir nemanykite, pone, kad perdedu. Kalbu tik tai, ką esu girdėjęs iš pačių žydų…

– Kaip galėjote tai sužinoti iš žydų?

– Buvau vos perkopęs dvi dešimtis metų jaunas Savojos kariuomenės karininkas, kai Napoleonas užėmė Sardinijos karalystę, sumušė mus ties Milezimu, o Pjemontas prijungtas prie Prancūzijos. Tai buvo bedievių bonapartininkų triumfas, jie medžiojo mus, karaliaus karininkus, kad pakabintų ant šakos. Kalbėta, kad verčiau nevaikščiotume uniformuoti, o geriausia – išvis nesirodytume gatvėje. Mano tėvas buvo prekeivis ir turėjo ryšių su lupikautoju žydu, kuris jau nė nežinau už ką buvo jam skolingas, tad kol viskas nurims ir aš išvyksiu iš miesto pas kažkokius giminaičius Florencijoje, šiam tarpininkaujant kelioms savaitėms įtaisė mane – žinoma, brangiai sumokėjęs – į kambarėlį gete, kuris anuomet buvo kaip tik už mūsų namo, tarp San Filipo ir Rozinos gatvių. Man nepatiko trintis tarp tų žmogystų, tačiau tai buvo vienintelė vieta, kur niekas nekėlė kojos, žydai iš ten negalėjo išeiti, o dori žmonės jos vengė.

Čia senelis prisidengdavo akis rankomis lyg norėdamas nuvyti slogų reginį.

– Taip laukdamas, kol praūš audra, gyvenau toje bjaurioje skylėje, kur viename kambaryje – jame buvo ir virtuvė, stovėjo lova ir išvietės kibiras – kartais grūdosi net aštuoniese, kankinami anemijos, vaškine, pamėlusia nelyginti Sevro porcelianas oda, ieškantys nuošalesnių kampų, apšviesti tik žvakės šviesos. Veidai be lašo kraujo, gelsvo atspalvio, žuvies klijų spalvos plaukai, neapsakomai raudonos barzdos, o jei barzda juoda, tai blizgėjo it nudrengtas redingotas… Dvokiančiame būste negalėdavau apsikęsti, tad sukdavau ratus per penkis kiemus, kuriuos puikiai atsimenu – Didysis kiemas, Kunigų kiemas, Vynuogienojų kiemas, Užeigos kiemas ir Terasos kiemas, – jungiamus baugių dengtų koridorių – Tamsiųjų galerijų. Dabar žydų sutiksi net Karolio aikštėje, ką jau ten, jų pilna visur, nes Savojos kunigaikščiai jau pasidavė, tačiau anuomet jie gyveno susigrūdę tuose niekada saulės nematančiuose skersgatviuose, ir toje pasibjaurėtinoje purvinoje minioje nebūčiau pajėgęs ištverti, jei nebūčiau taip beprotiškai bijojęs bonapartininkų…

Čia senelis nutildavo ir nosinaite šluostydavo lūpas lyg norėdamas atsikratyti nekenčiamo skonio.

– Tai jie mane išgelbėjo, kokia gėda. Mes, krikščionys, juos niekinome, bet ir jie nebuvo mums malonūs, negana to, mūsų nekentė ir nekenčia iki šiol. Todėl sakydavau, esą gimiau Livorne, žydų šeimoje, bet nuo jaunumės augintas giminaičių, kurie, nelaimei, mane pakrikštijo, bet širdyje visada likau žydas. Regis, tokios išpažintys nėmaž jų nestebino, nes, pasak jų, daugelį ištiko manasis likimas ir tai jau niekam nerūpi. Tačiau savo kalbomis pelniau Terasos kieme prie macų kepimo krosnies gyvenančio senio pasitikėjimą.

Pasakodamas apie tą susitikimą senelis pagyvėdavo, o vartydamas akis ir mosikuodamas rankomis kalbėdamas mėgdžiojo žydą, apie kurį pasakojo. Tas Mordechajus, regis, buvo kilęs iš Sirijos, o Damaske jam nutikusi labai liūdna istorija. Mieste pradingo berniukas arabas, ir iš pradžių niekas nepagalvojo apie žydus, nes manyta, kad šie žudo tik krikščionių vaikus. Bet paskui griovyje rado supjaustyto į gabalėlius ir sugrūsto piestoje lavonėlio liekanas. Nusikaltimas labai panėšėjo į tą, kuo paprastai kaltinami žydai, tad žandarai nutarę, jog artinantis Paschai šiems prireikė krikščionių kraujo macų tešlai, o negalėdami pagauti krikščionių vaiko judėjai sučiupo arabiuką, pakrikštijo, o paskui žvėriškai nužudė.

– Žinai, – aiškindavo senelis, – krikštas galioja visada, nesvarbu, kas krikštija, jei tik krikštas atliekamas Šventosios Romos bažnyčios intencijomis, tą klastūnai žydai puikiai žino ir nė kiek nesigėdija tarti: „Krikštiju tave lygiai taip, kaip tą darytų krikščionis, kurio stabmeldyste netikiu, bet kurią jis išpažįsta visiškai tikėdamas.“ Taip vargšui kankinėliui bent nusišypsojo laimė patekti į Rojų, tegul ir velnio dėka.

Netrukus įtartas Mordechajus. Kad priverstų jį prisipažinti, surišo už nugaros rankas, pakabino ant kojų svarmenis ir kokį tuziną kartų skridiniu aukštai pakėlę numetė žemėn. Tada pakišo po nosimi sieros ir panardino į ledinį vandenį, o kai šis iškišdavo galvą, murkdydavo gilyn, kol galiausiai viską prisipažino. Kalbėta, kad norėdamas nutraukti savo kančias nelaimingasis išdavė ir penkių tautiečių vardus, šie, nors niekaip su tuo nesusiję, buvo nuteisti myriop, o jis išnarintomis galūnėmis paleistas į laisvę, tačiau jau suvis netekęs proto, ir kažkoks geradarys įsodino jį į prekinį laivą, plaukiantį į Genują, antraip žydai būtų užmetę akmenimis. Dar kalbėta, kad laive jį sugundė barnabitas įtikinęs apsikrikštyti, jis priėmė krikštą tikėdamasis pagalbos Sardinijos karalystėje, bet širdyje liko ištikimas tėvų tikėjimui. Taigi, tapo krikščionių vadinamu maranu, bet atvykęs į Turiną ir pasiprašęs prieglobsčio gete išsigynė atsivertęs, tad daugelis jį laikė netikru žydu, širdyje puoselėjančiu naująjį krikščionišką tikėjimą, kitaip tariant, dukart maranu. O kad niekas negalėjo patikrinti iš užjūrių atsklidusių gandų, pasinaudodamas pamišėliams rodoma pagaila jis gyveno iš visų nors ir šykščios malonės lūšnoje, kurioje nebūtų drįsęs įsikurti net geto gyventojas.

Senelio manymu, kad ir ką jis padarė Damaske, bet proto tikrai neprarado. Jį paprasčiausiai degino neslopstanti neapykanta krikščionims, ir toje belangėje lūšnoje drebančia ranka laikydamas senelį už riešo, įsmeigęs į jį tamsoje žaižaruojančias akis prisipažino nuo tada gyvenimą paskyręs kerštui. Pasakojo, kad Talmude parašyta nekęsti visų krikščionių, tad šiems sužlugdyti žydai sukūrė laisvuosius masonus, o jis esąs vienas iš slaptų vyriausiųjų, vadovaująs Neapolio ir Londono ložėms, tik negalįs to atskleisti ir turįs slapstytis, likti nežinomas ir atsiskyręs, antraip jį papjausią visur jo ieškantys jėzuitai.

Kalbėdamas vis dairėsi aplink, tarsi iš bet kurios tamsios kertės galėtų tuoj išlįsti durklu ginkluotas jėzuitas, paskui garsiai išsipūtė nosį, kiek padejavo dėl savo liūdnos padėties, gudriai ir kerštingai šyptelėjo, mėgaudamasis tuo, kad visas pasaulis nė nenumano apie siaubingą jo galybę, pasibjaurėtinai patapšnojo Simoninio ranką ir klejojo toliau. Sakė, jei tik Simoninis panorėtų, sekta mielai jį priglausianti, o jis pats padėsiantis jam tapti slapčiausios masonų ložės nariu.

Atskleidė, kad žydai buvę ir Manis, manichėjų sektos pranašas, ir liūdnai pagarsėjęs Kalnų Senis, kvaišalais svaiginęs savo asasinus ir siųsdavęs žudyti krikščionių valdovų. Kad ir masonus, ir iliuminatus įkūrė žydai, iš žydų kilusios ir visos prieš krikščionis nusiteikusios sektos, jų pasaulyje dabar tiek daug, kad joms priklauso milijonai abiejų lyčių, visų padėčių, rangų ir reputacijos žmonių, daugybė dvasininkų, netgi vienas kitas kardinolas, ir tikimasi, kad į jų pusę netrukus pereis ir popiežius (ilgainiui senelis mėgdavo pareikšti, jog tai labai tikėtina į Petro sostą sėdus tokiam dviveidžiui kaip Pijus IX). Krikščionims klaidinti jie ir patys dažnai apsimesdavo krikščionimis, keliaudavo iš vienos šalies į kitą su suklastotais krikšto dokumentais, įsigytais iš papirktų klebonų, tikėdamiesi pinigų galia ir suktybėmis pasiekti, kad visų šalių vyriausybės pripažintų jiems pilietybę, ir daugelis šalių ją jau yra pripažinusios, o įgiję tokias pat pilietines teises kaip ir kiti gyventojai jie ims supirkinėti namus ir sklypus, lupikaudami atims iš krikščionių teises į žemę ir turtus, mažiau nei per šimtą metų taps pasaulio valdovais, sunaikins visas kitas sektas ir iškels savąją, krikščionių bažnyčias pavers sinagogomis, o juos pačius – vergais.

– Taigi, – baigdavo senelis, – štai apie ką rašiau Barneliui. Gal kiek perdėjau taręs, kad tai, ką man patikėjo vienas žydas, sužinojau iš jų visų, bet buvau ir tebesu tikras, jog senis kalbėjo tiesą. Taip ir parašiau, o dabar leisk man baigti skaityti.

Ir senelis skaitydavo toliau.

Taigi, pone, štai kokie klastingi žydų tautos planai, apie kuriuos man savo ausimis teko girdėti… Tad būtų labai geidautina, jei tokia veikli ir iškili plunksna kaip jūsiškė atvertų minėtoms vyriausybėms akis ir pamokytų jas priversti šių tautų grįžti į deramų skurdų, kurį visada rūpinosi palaikyti mūsų tėvai, labiau politiškai išprusę ir sveiko proto turėję daugiau už mus. Todėl, pone, prašau jus tai padaryti, melsdamas atleisti kareiviui italui visas klaidas, kokias tik rasite šiame laiške. Linkiu, kad Dievo ranka gausiai atlygintų už jūsų išmintingus raštus, kuriais praturtinote savo Bažnyčių, ir kad jus skaitantiems Jis įkvėptų kuo didžiausių pagarbų ir giliausių prielankumų, kuriuos ir aš turiu garbės, pone, jums išreikšti kaip jūsų nuolankiausias ir klusniausias tarnas Džovanis Batistas Simoninis.

Tada senelis dėdavo laišką į skrynelę, o aš klausdavau:

– Ką gi atsakė abatas Baruelis?

– Nesiteikė atsakyti. Bet Romos kurijoje turėjau keletą gerų bičiulių ir iš jų sužinojau, kad tas bailys išsigandęs, esą šioms tiesoms pasklidus prasidės žydų skerdynės, o jis nenorėjęs jų sukelti, nes, pasak jo, ir tarp žydų buvę nekaltų žmonių. Įtakos turbūt turėjo ir to meto Prancūzijos žydų intrigos, kai Napoleonas nusprendė susitikti su Didžiosios sinedrijos atstovais ir gauti jų paramą savo užmojams, tad, matyt, kažkas įspėjo abatą nedrumsti ramybės. Vis dėlto Baruelis negalėjo nutylėti, todėl persiuntė mano laiško originalą popiežiui Pijui VII, o nuorašus daugeliui vyskupų. Tačiau tuo nesibaigė, nes jis perdavė laišką ir kardinolui Fešui, anuometiniam Galijos arkivyskupui, kad šis praneštų Napoleonui. Ir Paryžiaus policijos viršininkui. Paryžiaus policija, kaip man pasakė, Romos kurijoje pasiteiravo, ar esu patikimas asmuo – o toks, velniai rautų, ir buvau – ir kardinolai negalėjo to paneigti! Žodžiu, Baruelis veikė slapčiomis, nenorėdamas sukiršinti širšyno labiau, nei sukiršino jo knyga, tačiau patyliukais paskelbė mano atradimus pusei pasaulio. Žinok, kad Baruelį mokė jėzuitai, kol Liudvikas XV neišgujo jų iš Prancūzijos, paskui jis gaudavo iš ordino nurodymus kaip pasaulietinis kunigas, o Pijui VII grąžinus ordinui teises vėl tapo jėzuitu. Juk žinai, esu karštas katalikas ir didžiai gerbiu visus, vilkinčius sutaną, bet jėzuitas iš tiesų visada ir liks jėzuitas, jis viena kalba, kita daro, o jei ką daro, tai visai ką kita kalba, ir Baruelis elgėsi ne kitaip…

Senelis kikendavo taškydamasis seilėmis pro kelis dar likusius dantis, pralinksmintas tokio savo akiplėšiškumo.

– Taigi, mano Simoninai, – baigdavo – aš senas, neturiu pašaukimo būti balsu tyruose, kas nenorėjo manęs paklausyti, atsakys prieš Viešpatį, bet jums, jaunimui, perduodu savo liudijimo deglą, nes prakeiktieji žydai tampa vis galingesni, o mūsų bailys valdovas Karolis Albertas vis atlaidesnis. Tačiau susimokę jie nuvers ir jį…

– Nejau ir čia, Turine, rezgamas sąmokslas? – paklausiau.

Saulėlydžio šešėlių aptemdytame kambaryje senelis apsidairydavo, lyg kas klausytųsi:

– Ir čia, ir visur, – atsakydavo. – Jie – prakeiktoji rasė, o Talmude, kaip tvirtina skaičiusieji, sakoma, kad žydai turi keikti krikščionis tris kartus per dieną ir melsti Dievą, kad sunaikintų ir nušluotų juos nuo žemės paviršiaus, o jei kuris iš jų sutiktų krikščionį ant bedugnės krašto, privaląs nustumti žemyn. Žinai, kodėl esi Simoninas? Norėjau, kad tėvai tave pakrikštytų šventajam Simoninui iš Trento atminti – tam kankiniui vaikeliui, kurį penkioliktame amžiuje žydai pagrobė Trente, nužudė ir sukapojo į gabalėlius, o kraują panaudojo apeigoms.

* * *

„Jei neklausysi ir tuoj pat neisi miegoti, šiąnakt tave aplankys baisusis Mordechajus.“ Taip mane gąsdina senelis. O aš savo kambarėlyje pastogėje niekaip negaliu užmigti, klausausi kiekvieno seno namo girgždesio ir kone girdžiu mediniais laiptais žengiantį siaubingą senį, ateinantį manęs nusitempti į savo pragarišką būstą, kur priverstų valgyti nekildintą duoną, užmaišytą su nukankintų kūdikių krauju. Viskas susipina su mamos Teresės, kaip vadinome vis dar šlepsinčią po namus seną, dar mano tėvą pienu žindžiusią tarnaitę, pasakojimais, ir girdžiu, kaip pasičepsėdamas Mordechajus bamba: „Uku uku, uodžiu kvapą krikščioniukų.“

…kone girdžiu mediniais laiptais žengiantį siaubingą senį, ateinantį manęs nusitempti į savo pragarišką būstą, kur priverstų valgyti nekildintą duoną, užmaišytą su nukankintų kūdikių krauju.

* * *

Man jau beveik keturiolika, ir daug sykių norėjau nueiti į getą, dabar jau išplitusį už senųjų ribų, nes ir pačiame Pjemonte neliko daugybės apribojimų. Taip besisukiodamas to uždrausto pasaulio paribyje gal sutinku ir žydų, mat girdėjau, jog daugelis iš jų jau nusimetė tradicinius apdarus. Prasilenkiam su jais, sako senelis, persirengusiais, patys to nežinodami. Taip dairydamasis prie geto sutinku juodaplaukę mergaitę, ji kas rytą eina per Karolio aikštę į gretimą krautuvę, nešdama skepeta uždengtą pintinę su nežinia kuo. Liepsningas žvilgsnis, aksominės akys, įrudusi oda… Negali būti, kad ji žydė, kad tėvai, pasak senelio, plėšriomis kumpomis nosimis ir nuodų sklidinomis akimis, būtų galėję pagimdyti tokią moterį. Tačiau ji negalėjo ateiti iš niekur kitur, tik iš geto.

Pirmą kartą žiūriu į kitą moterį, ne į mamą Teresę. Einu ten kiekvieną rytą, o pamatęs ją tolumoje jaučiu, kaip ima daužytis širdis. Rytais, kai jos nematau, sukiojuos po aikštę lyg ieškodamas kelio pabėgti, bet nebėgu nė vienu iš rastųjų, o tebestypsau ten, nors namuose senelis jau seniai manęs laukia, sėdėdamas prie stalo ir tūžmingai maigydamas duonos trupinius.

Vieną rytą išdrįstu prie mergaitės prieiti ir nuleidęs akis klausiu, ar galėčiau panešti pintinę. Išdidžiai tarmiškai ji atsako puikiai galinti pati ją pasinešti. Kreipiasi į mane ne monssti, o gagnu,  berniuk. Daugiau jos neieškojau, niekada nebemačiau. Mane pažemino Siono dukra. Gal todėl, kad esu storas? Tačiau būtent tada prasidėjo mano karas su Ievos dukterimis.

* * *

Vaikystėje senelis neleido manęs į valstybinę mokyklą pasakęs, kad ten moko tik karbonarai ir respublikonai. Visus tuos metus leidau namuose vienas, valandų valandas apmaudžiai stebėdamas upės pakrantėje žaidžiančius vaikus, lyg šie būtų atėmę kažką, kas priklausė man, o likusį laiką uždarytas kambaryje mokiausi su tėvu jėzuitu, kurį senelis atsižvelgdamas į mano amžių išrinkdavo iš jį supusių juodvarnių. Visų tų mokytojų nekenčiau ne tik todėl, kad jie kalė mokslus daužydami lazdele per pirštus, bet ir dėl to, kad tėvas (tada, kai probėgšmais mane užkalbindavo) man diegė neapykantą kunigams.

– Mano mokytojai ne kunigai, o tėvai jėzuitai, – sakydavau.

– Dar blogiau, – atšaudavo tėvas. – Niekada nepasitikėk jėzuitais. Ar žinai, ką parašė kunigas (taip, įsidėmėk, kunigas, o ne masonas, karbonaras, šėtono iliuminatas, kaip mane vadina, o angeliško gerumo kunigas abatas Džobertis)? Jėzuitizmas diskredituoja, puola, skaudina, šmeižia, persekioja, žlugdo laisvos dvasios žmones, jėzuitizmas išveja iš valstybinės tarnybos gerus ir gabius, jie pakeičiami nevykėliais ir bailiais, jėzuitizmas lėtina, užkerta, trukdo, bukina, silpnina, šimtais būdų griauna viešąjį ir privatų švietimą, skleidžia apmaudą, nepatiklumą, priešiškumą, neapykantą, barnius, matomus ir slaptus asmenų, šeimų, klasių, valstybių, vyriausybių ir tautų nesutarimus, jėzuitizmas silpnina protus, tingumu pažaboja širdis ir valią, jaunuolius išsekina perdėta drausme, brandaus amžiaus žmones žlugdo nuolankia, veidmainiška morale, užmuša, atšaldo, nutraukia daugumos draugystę, šeimos meilę, sūnaus prieraišumą, šventą tėvynės meilę… Nėra pasaulyje kitos tokios beširdės (rašė jis), žiaurios ir negailestingos sektos kaip Jėzaus draugija, kai tik prireikia ginti savuosius interesus. Lipšniu, meilikaujančiu veidu, saldžiais it medus žodžiais, malonia ir draugiška pagalba jėzuitas, jei tik deramai laikosi ordino tvarkos ir vyresniųjų priesakų, pridengia savo geležinę sielą, nepažįstančią švenčiausių jausmų ir tauriausios meilės. Jis iš tiesų įgyvendina Makiavelio priesaką sprendžiant tėvynės likimą nepaisyti nei tiesos, nei netiesos, nei gailesčio, nei žiaurumo. Todėl jie nuo vaikystės ugdomi kolegijose, kad nepažintų šeimos meilės, neturėtų draugų, būtų pasirengę vyresnybei pranešti apie menkiausią artimo bendramokslio klaidą, suvaldytų kiekvieną širdies virpesį ir puoselėtų beatodairišką paklusnumą perinde ac cadaver 26.  Džobertis rašė, kad Indijos fazingarai, arba smaugikai, savo dievams aukoja pasmaugtų ar papjautų priešų kūnus, o Italijos jėzuitai žudo sielas liežuviu kaip gyvatės arba plunksna.

Nors visada nusišypsodavau pamatęs, kad kai kurias iš tų minčių Džobertis nusirašė iš prieš metus išleisto Eženo Siu romano „Amžinasis žydas“, – užbaigdavo tėvas.

* * *

Tėvas. Juodoji šeimos avis. Jei klausytum senelio, jis susidėjo su karbonarais. Kalbėdamas apie senelio įsitikinimus jis pusbalsiu sakydavo neklausyti jo svaičiojimų, tačiau ar drovėdamasis, ar iš pagarbos tėvo idėjoms, ar todėl, kad manim nesidomėjo, vengdavo kalbėti apie savo paties idealus. Bet man užteko slapčia pasiklausyti senelio pokalbių su tėvais jėzuitais ar mamos Teresės plepalų su sargu, kad suprasčiau, jog tėvas susidėjo su tais, kurie pritarė revoliucijai ir Napoleonui, ir netgi kalbėjo, kad Italija turėtų atsikratyti Austrijos imperijos, Burbonų ir popiežiaus priespaudos ir tapti (to žodžio seneliui girdint negalėjai tarti) Tauta.

* * *

Mano mokslo pagrindus padėjo tėvas Pertuzas kiaunės profiliu. Tėvas Pertuzas pirmasis mokė mane mūsų laikų istorijos (o senelis mokė senosios).

Paskui pasklido gandai apie karbonarų sąjūdžius, apie kuriuos sužinodavau iš išvykusiam tėvui siunčiamų laikraščių, kuriuos nustverdavau, kol senelis nespėdavo sunaikinti. Dar atsimenu, kad lotynų ir vokiečių kalbų mane mokė tėvas Bergamaskis, toks artimas senelio draugas, jog namuose jam buvo skirtas kambarys netoli manojo. Tėvas Bergamaskis… Kitaip nei tėvas Pertuzas, jis buvo jaunas dailus vyras banguotais plaukais, gražių bruožų veidu, iškalbingas ir bent jau namuose oriai dėvėdavęs tvarkingą sutaną. Atmenu jo baltas rankas laibais pirštais su kiek ilgesniais, nei tikėtumeis iš bažnyčios tarno, nagais.

Matydamas mane palinkusį prie knygų, dažnai atsisėsdavo už nugaros ir glostydamas plaukus imdavo kalbėti apie daugybę naivaus jaunuolio tykančių pavojų ir aiškinti, jog karbonarų judėjimas yra ne kas kita, kaip didesnės rykštės – komunizmo – priedanga.

– Iki pastarojo meto, – sakydavo, – komunistai neatrodė baisūs, tačiau dabar, po Maršo (regis, taip tardavo tą vardą) manifesto, privalome atskleisti jų žabangas. Tau dar neteko girdėti apie Babetę iš Interlakeno. Savo prosenelio Vaishaupto verta dukraitė, ji vadinta šveicarų komunizmo Švenčiausiąja Mergele.

Kažin kodėl tėvą Bergamaskį labiau domino ne maištai Milane ar Vienoje, apie kuriuos anomis dienomis daug kalbėta, o religiniai Šveicarijos katalikų ir protestantų kivirčai.

– Babetė gimė iš apgaulės ir augo apsupta apsirijėlių, vagių, plėšikų ir kraujo. Dievą pažino tik girdėdama jį nuolat keikiamą. Per susirėmimus Liucernos apylinkėse radikalai susidorojo su keliais katalikais iš pirmųjų kantonų, ir būtent Babetės namuose jiems išplėštos širdys ir išluptos akys. Po grožio mantija Babetė vėjo plaikstomais ilgais geltonais it Babilono kekšės plaukais slėpė esanti slaptųjų draugijų šauklė, demone, rezganti tų paslaptingų gaujų intrigas ir gudrybes, ji pasirodydavo netikėtai ir pradingdavo akies mirksniu kaip piktasis elfas, žinojo slapčiausias paslaptis, diplomatines depešas išplėšdavo nė neperlaužusi antspaudų, it gyvatė įsmukdavo į slapčiausius Vienos, Berlyno, net Peterburgo kabinetus, padirbinėjo vekselius, klastojo pasų numerius, vaikystėje išmoko nuodijimo meno ir sektos įsakyta deramai juo naudodavosi. Atrodė apsėsta Šėtono, tiek turėjo karštos gyvasties ir toks kerintis buvo jos žvilgsnis.

Išplėtęs akis stengiausi nesiklausyti, bet naktimis sapnuodavau Babetę iš Interlakeno. Nors ir mėginau snūduriuodamas išmesti iš galvos šviesiaplaukės demonės, be abejonės, ant nuogų pečių užkritusiais plaukais, tos šėtoniškos ir kvapnios šmėklos geidulingai alsuojančia krūtine, bedieviškos ir nuodėmingos, paveikslą, bet ilgėjausi jos kaip sektino pavyzdžio ir, nors mane apimdavo siaubas vien nuo minties paliesti ją pirštais, troškau būti kaip ji, toks pats visagalis slaptasis agentas, keičiantis pasų numerius ir nešantis pragaištį priešingos lyties aukoms.

Išplėtęs akis stengiausi nesiklausyti, bet naktimis sapnuodavau Babetę iš Interlakeno.

* * *

Mano mokytojai mėgo skaniai pavalgyti, šios ydos ir aš neatsikračiau net suaugęs. Prisimenu užstalės nuotaiką, jei ne linksmą, tai bent apsimestinai rimtą, kai gerieji tėvai aptarinėdavo senelio jiems paruošto mėsos troškinio tobulą skonį.

Jam reikia mažiausia pusės kilogramo jautienos filė, uodeginės, šlauninės, rūkytos dešros, veršiuko liežuvio, galvos, virtos kiaulienos dešros, vištienos, svogūno, dviejų morkų, dviejų lapinių salierų, ryšelio petražolių. Viską išvirti užtrunka skirtingą laiką, nelygu mėsa. Bet, kaip primindavo senelis, o tėvas Bergamaskis patvirtindavo įnirtingai linksėdamas galva, vos sudėjus mėsą ant padėklo, kuris bus nešamas ant stalo, reikia ją apiberti sauja rupios druskos ir apipilti keliais samčiais karšto sultinio skoniui sustiprinti. Garnyro nedaug, gal kelios bulvės, bet daug padažų – vynuoginis garstyčių, krienų, garstyčių su vaisiais, o svarbiausia (čia senelis nesileisdavo į jokius kompromisus) – žaliasis užpilas: sauja petražolių, keturių ančiuvių filė, bandelės minkštimas, šaukštelis kaparėlių, skiltelė česnako, virto kiaušinio trynys. Viską gerai sutrinti su alyvuogių aliejumi ir actu.

Atmenu, tokie buvo mano vaikystės ir paauglystės malonumai. Ko dar geidauti?

* * *

Tvanki popietė. Mokausi. Tėvas Bergamaskis tylėdamas atsisėda už manęs, pirštais suspaudžia sprandą ir šnabžda, kad tokiam dievobaimingam, tokiam geram berniukui, kuris norėtų išvengti kitos lyties gundymų, jis galįs duoti ne tik tėvišką draugystę, bet ir šilumą bei meilę, kokią gali duoti subrendęs vyras.

Nuo tada jokiam kunigui neleidžiu savęs paliesti. Gal persirengiu abatu Dala Pikola, kad galėčiau liesti kitus?

* * *

Tačiau artėjant mano aštuonioliktajam gimtadieniui senelis, norėjęs, kad tapčiau advokatu (Pjemonte advokatais vadinami visi baigę teisės studijas), pagaliau sutiko išleisti mane iš namų ir pasiuntė į universitetą. Pirmą kartą bendravau su savo bendraamžiais, bet per vėlai, kad jais pasitikėčiau. Nesupratau, kodėl jie prislopintai kikena ir supratingai susižvilgčioja kalbėdami apie moteris, ir leidžia per rankas prancūziškas knygas su bjauriomis graviūromis. Mieliau likdavau vienas ir skaitydavau. Tėvas iš Paryžiaus prenumeravo Le Constitutionnel,  kuris dalimis spausdino Siu „Amžinąjį žydą“, ir aš, žinoma, tą knygą ryte rijau. Iš jos sužinojau, kaip niekingoji Jėzaus draugija, siekdama užvaldyti kieno nors palikimą, rezgė kokčiausius nusikaltimus, pamynusi vargšų ir dorųjų teises. Tie skaitiniai mane ne tik paskatino nepasitikėti jėzuitais, bet ir atskleidė feuilleton 27  malonumus: savo namų palėpėje radau dėžę su knygomis, kurias tėvas akivaizdžiai nuslėpė nuo senelio (kaip ir aš stengiausi nuo jo nuslėpti šią vienatvės ydą), ir, kol paskausdavo akys, ištisas popietes leidau su „Paryžiaus paslaptimis“, „Trimis muškietininkais“, „Grafu Montekristu“…

Prasidėjo nuostabūs 1848 metai. Kiekvienas studentas džiūgavo, kad į popiežiaus sostą sėdo kardinolas Mastajus Feretis, kuriam prieš dvejus metus popiežius Pijus IX suteikė amnestiją už politinius nusikaltimus. Metų pradžioje Milane kilo pirmieji maištai prieš austrus, ir miestiečiai, siekdami sukelti imperijos karališkojo iždo krizę, netgi liovėsi rūkę (mano bičiuliams turiniečiams tie draugai milaniečiai, ramiai laikęsi prieš kareivius ir policijos pareigūnus, provokavusius juos kvapniausiais cigarų dūmais, atrodė tikri didvyriai). Tą pat mėnesį kilo revoliuciniai sąjūdžiai Abiejų Sicilijų karalystėje, ir Ferdinandas II pažadėjo konstituciją. Tačiau vasarį Paryžiuje liaudies sukilimas nuvertė nuo sosto Liudviką Pilypą ir buvo paskelbta (pagaliau ir vėl!) respublika, panaikinta mirties bausmė už politinius nusikaltimus bei vergovė ir suteikta visuotinė balso teisė, tad kovą popiežius palaimino ne tik konstituciją, bet ir spaudos laisvę ir atleido geto žydus nuo daugybės žeminamų apeigų bei priespaudos. Maždaug tuo metu konstituciją pripažino ir didysis Toskanos kunigaikštis, o Karolis Albertas paskelbė Sardinijos karalystės statutą. Ir pagaliau revoliuciniai Vienos, Bohemijos, Vengrijos sąjūdžiai bei penkios Milano sukilimo dienos privertė austrus pasitraukti, o pjemontiečių kariuomenė pradėjo karo veiksmus išlaisvintam Milanui prijungti prie Pjemonto. Mano draugai šnabždėjo ir apie komunistų manifesto pasirodymą, juo džiaugėsi ne vien studentai, bet ir darbininkai bei žemiausių luomų žmonės, ir visi tikėjo, kad netrukus paskutinis kunigas bus pakartas ant paskutinio karaliaus žarnų.

Tačiau ne visos žinios buvo geros, nes Karolis Albertas mūšius pralaimėjo ir milaniečių bei visų patriotų buvo paskelbtas išdaviku, o Pijus IX, įbaugintas vieno iš savo ministrų žmogžudystės, spruko į Gaetą pas Abiejų Sicilijų karalių, veikė slapta ir pasirodė besąs mažiau liberalus nei dėjosi iš pradžių, o daugelis konstitucinių lengvatų buvo panaikintos… Bet į Romą atvyko Garibaldis su Madzinio patriotais, ir kitų metų pradžioje turėjo būti paskelbta Romos respublika.

Tėvas galutinai pradingo iš namų kovą, mama Teresė kalbėjo esanti tikra, kad jis prisidėjo prie sukilėlių milaniečių, bet apie gruodį vienas iš mūsų įnamių jėzuitų gavo žinią, esą tėvas pasiekęs madziniečius, patraukusius ginti Romos respublikos. Prislėgtas senelis svaidėsi siaubingomis pranašystėmis, kad annus mirabilis  netrukus taps annus horribilis.  Tais pačiais mėnesiais Pjemonto valdžia uždraudė jėzuitų ordiną ir konfiskavo jo turtus, o siekdama jį galutinai sunaikinti uždraudė ir jam artimus ordinus – Šventojo Karolio ir Švenčiausiosios Marijos bei ligvoritus.

– Ateina Antikristas, – aimanavo senelis ir matydamas, kaip pildosi liūdniausios Mordechajaus pranašystės, aišku, dėl visko, kas tik nutikdavo, kaltino žydų intrigas.

* * *

Senelis priglausdavo nuo liaudies įtūžio bėgančius tėvus jėzuitus, kol šiems pavykdavo įsiterpti į pasaulietinę dvasininkiją, o 1849 metų pradžioje daug jų atvyko slapta pabėgusių iš Romos ir visi pasakojo, kokie siaubingi ten dėjosi dalykai.

Tėvas Pakis. Perskaitęs Siu „Amžinąjį žydą“ jame regėjau įsikūnijusį tėvą Rodeną, ištvirkusį jėzuitą, veikusį šešėlyje ir visus moralės principus aukojusį draugijos labui, nes jis kaip ir tėvas Rodenas vilkėjo pasaulietinius drabužius ir dėjosi nepriklausąs ordinui, kitaip tariant, nešiojo palaikį apsiaustą prisigėrusią prakaito, pleiskanomis nusėta apykakle, vietoj kaklaskarės ryšėjo nosinę, vilkėjo nudrengtą juodos gelumbės liemenę, o savo dideliais, visada purvinais batais nesivaržydamas trypė gražiuosius mūsų namų kilimus. Aštrių bruožų, liesas, išblyškęs veidas, žili riebaluoti prie smilkinių prilipę plaukai, vėžlio akys, siauros pamėlusios lūpos.

Nesitenkindamas tuo, kad vien prisėdęs prie stalo sukeldavo pasidygėjimą, dar visiems atimdavo apetitą ir siaubingomis istorijomis, kurias pasakodavo pamokslininko tonu ir žodžiais:

– Bičiuliai, balsas man dreba, bet turiu jums pasakyti. Raupsai plinta iš Paryžiaus, ir nors Liudvikas Pilypas nebuvo šventasis, tačiau anarchiją pažabojo. Šiomis dienomis mačiau Romos liaudį! Bet ar išties tai buvo Romos liaudis? Apdriskusios, susivėlusios būtybės, kalėjimo atmatos, kurios už taurę vyno atsisakytų rojaus. Ne liaudis, o prastuomenė, pagimdyta Romoje niekingiausių Italijos ir užsienio miestų atmatų, garibaldiečių ir madziniečių, aklas visų blogybių įnagis. Jūs nė nežinote, kokių nuodėmingų piktadarybių pridarė respublikonai. Jie įsiveržia į bažnyčias, plėšia urnas su kankinių palaikais, pelenus leidžia pavėjui, o urnas verčia naktipuodžiais. Lupa šventuosius akmenis iš altorių, tėplioja juos išmatomis, durklais bado Švenčiausiosios Mergelės statulas, šventųjų atvaizdams išduria akis ir anglimi prirašinėja nešvankybių. Vieną dvasininką, pasisakiusį prieš respubliką, įsitempė į pavartę, pervėrė durklu, išlupo akis ir išpjovė liežuvį, o paleidę žarnas apsuko aplink kaklą ir pasmaugė. Ir nemanykite, kad išlaisvinus Romą (kalbama, kad iš Prancūzijos turėtų ateiti pagalba) madziniečiai bus nugalėti. Jie suvirto iš visų Italijos provincijų, yra gudrūs ir apsukrūs, melagiai ir apgavikai, ryžtingi ir narsūs, kantrūs ir tvirti. Jie ir toliau telkiasi slapčiausiuose miesto užkaboriuose, gudriomis veidmainystėmis prasiskverbia į slapčiausius kabinetus, į policiją, kariuomenę, laivyną ir tvirtoves.

Vieną dvasininką, pasisakiusį prieš respubliką, jie įsitempė į pavartę, pervėrė durklu, išlupo akis ir išpjovė liežuvį, o paleidę žarnas apsuko aplink kaklą ir pasmaugė.

– O mano sūnus su jais, – rypavo senelis, palūžęs kūnu ir siela.

Ir patiekdavo puikios jautienos su barolo vynu.

– Mano sūnus niekada nesupras, koks puikus šis patiekalas su svogūnais, morkomis, salierais, šalavijais, rozmarinais, lauro lapais, gvazdikėliais, cinamonu, kadagio uogomis, druska, pipirais, sviestu, su alyvuogių aliejumi ir, žinoma, buteliu barolo, patiekiamas su kukurūzų arba bulvių koše, – sakydavo. – Kelkit, kelkit revoliuciją… Praradot gyvenimo skonį. Norit išvyti popiežių, kad paskui kimštumėt Nicos bouillabaisse  28 pagal to žvejo Garibaldžio dūdelę… Neliko nieko švento.

* * *

Tėvas Bergamaskis dažnai apsirengdavo pasaulietiniais drabužiais ir pasakęs, kad negrįš kelias dienas, išeidavo neprasitaręs nei kur, nei ko. Tuomet užeidavau į jo kambarį, paimdavau sutaną, apsivilkdavau ir gėrėdavausi savimi veidrodyje sukdamasis šokio žingsniu. Lyg moteris, atleisk man, Viešpatie, o gal pamėgdžiodavau jį. Jei paaiškėtų, kad esu abatas Dala Pikola, vadinasi, būsiu aptikęs tolimas savo polinkio vaidinti ištakas.

Abito kišenėse radau pinigų (matyt, juos užmiršo dvasiškasis tėvas), tad nutariau pasimėgauti ir gomurio malonumais, ir tomis miesto vietomis, kurias dažnai girdėjau šlovinamas.

Taip apsitaisęs – nesuvokiau, kad tais laikais tai buvo provokacija – leidausi klajoti po Baloti,  to kvartalo prie Rūmų vartų, skersgatvius, kur anuomet gyveno Turino padugnės ir būdavo verbuojama kariauna iš aršiausių miestą apnikusių barabų. Bet švenčių dienomis Rūmų vartų rajono turgus būdavo nepaprastai gyvas, žmonės stumdydavosi, grūsdavosi prie prekystalių, tarnaitės būriais eidavo į mėsines, vaikai pakerėti sustingdavo priešais kalnus riešutinių saldėsių, rajūnai pirkdavo vištas, žvėrieną ir dešras, restoranuose negalėdavai rasti laisvo staliuko, o aš braukdavau sutana per besiplaikstančius ponių apdarus ir pamaldžiai įsmeigęs žvilgsnį į savo sunertas rankas vis dėlto akies kraštu stebėdavau skrybėlėtas, kepurėtas, apgaubtas šydu ar skepeta pridengtas moterų galvas ir svaigdavau nuo zujančių diližanų ir karietų, riksmų, klyksmų ir gaudesio.

Sujaudintas to bruzdesio, kurį tėvas ir senelis iki tol nuo manęs slėpė, kad ir dėl skirtingų priežasčių, nusigavau net iki vienos iš legendinių anuometinio Turino Tfietų. Apsitaisęs jėzuito apdaru ir piktdžiugiškai mėgaudamasis jo keliama nuostaba, eidavau į Caffè al Bicerin  prie Paguodos šventyklos išgerti pienu, kakava, kava ar kitokiais aromatais dvelkiančio gėrimo iš į metalinį apsodą su ąsele įstatytos stiklinės. Anuomet dar nežinojau, kad po kelerių metų apie bicerin  rašys net Aleksandras Diuma, vienas iš mano didvyrių, ir ne daugiau kaip du ar tris kartus apsilankęs toje stebuklingoje vietoje pažinau nektarą, kilusį iš bavareisa,  tik bavariškoje kavoje pienas ir šokoladas susimaišo, o bičerino taip ir lieka trys šilti sluoksniai, tad galima užsisakyti bicerin pur e fiur  kavos su pienu, pur e barba  kavos su šokoladu, ar ’n poc’ d tut,  kitaip tariant, visko po truputį.

Ak, tos vietos su vitrinomis geležiniais rėmais, reklaminiais skydais šonuose, ketaus pilioriais ir kapiteliais išorėje ir medžio boiseries 29  su veidrodžiais viduje, marmuro staliukais ir prekystaliu, už kurio stovėjo migdolais kvepiančios vazos su keturiasdešimt skirtingų rūšių dražė… Ypač mėgau viską stebėti sekmadieniais, nes kavą it nektarą gerdavo prieš Komuniją badavę ir išėję iš Paguodos šventyklos atgaivos ieškantys maldininkai. Per gavėnią bicerin būdavo ypač paklausus, nes karštas šokoladas nelaikytas maistu. Veidmainiai.

Be kavos ir šokolado malonumų, labiausiai džiugino galimybė apsimesti kuo nors kitu: tai, kad žmonės nežinojo, kas iš tiesų esu, man kėlė pranašumo jausmą. Turėjau paslaptį.

Be kavos ir šokolado malonumų, labiausiai džiugino galimybė apsimesti kuo nors kitu: tai, kad žmonės nežinojo, kas iš tiesų esu, man kėlė pranašumo jausmų.

* * *

Vėliau tuos nuotykius teko apriboti, o galiausiai ir visai nutraukti, mat bijojau susitikti ką nors iš draugų, kurie tikrai nelaikė manęs šventeiva ir manė, kad degu ta pačia karbonarų liepsna kaip ir jie.

Su tais busimaisiais tėvynės vaduotojais dažniausiai susitikdavome Gambero d’Oro  užeigoje. Siaurame tamsiame skersgatvyje virš visai neišsiskiriančių durų iškaba su vėžiu skelbė: „Auksinio vėžio“ užeiga, geras vynas ir skanus maistas“. Pro tas duris įžengdavai į ilgą patalpą, kurioje buvo ir virtuvė, ir vyno rūsys. Gerdavome uosdami dešrų ir svogūnų kvapus, kartais žaisdavom pirštais, o dažniausiai it sąmokslo nekeliantys sąmokslininkai leisdavom naktis įsivaizduodami būsiančius sukilimus. Senelio virtuvė pripratino mane prie skanaus maisto, o Gambero d’Oro  užeigoje dažniausiai (jei nesi išrankus) tegalėjai numalšinti alkį. Tačiau norėjau bendrauti ir pabėgti nuo įnamių jėzuitų, tad verčiau su jaunais draugais „Vėžio“ srėbalas nei niūrios namų vakarienės.

Apyaušriais išeidavom dvokdami česnakais, patriotiniu įkarščiu degančiomis širdimis ir apsisiausdavom jaukiu rūko apsiaustu, puikiai tinkančiu pasislėpti nuo policijos šnipų akių. Kartais užkopdavom į kalvas kitame Po krante ir iš aukštai žiūrėdavom į slėnį užliejusioje migloje plūduriuojančius stogus ir varpines, o saulės nurausvinta Supergos bazilika tolumoje atrodė lyg švyturys jūroje.

Mes, studentai, kalbėdavomės ne vien apie būsimą Tautą. Kaip įprasta būnant tokio amžiaus, šnekėdavomės ir apie moteris. Spindinčiomis akimis kiekvienas pasakodavo apie iš balkono vogčiomis mestą šypsnį, lipant laiptais paliestą ranką, iškritusią iš maldaknygės ir pakeltą (kalbėjo pagyrūnas) džiovintą gėlę, dar dvelkiančią ranka, įdėjusia ją tarp tų šventų lapų. Sėdėdavau rūstus ir taip pelniau dorų ir griežtų papročių Madzinio šalininko šlovę.

Bet vieną dieną didžiausias mūsų būrio ištvirkėlis prasitarė palėpėje radęs savo begėdžio, negana to, girtuoklio tėvo skrynioje paslėptas knygas, anuomet Turine vadintas (prancūziškai) cochons, bet, nedrįsdamas jų iškrauti ant riebaluoto Gambero d’Oro  stalo, nutarė paleisti mums per rankas, tad kai atėjo mano eilė, negalėjau atsisakyti.

Taip iki vėlyvos nakties varčiau tas knygas, neabejotinai brangias ir prabangias, įrištas tymu, su banguotom nugarėlėm ir raudonos juostelės skirtuku, auksuotais lapų kraštais, auksuotais fleurons  30, o kai kurios aux armes  31. Jos vadinosi Une veillėe dejeunefille  ar Ah! Monseigneur, si Thomas nous voyait ! 32, virpėjau sklaidydamas lapus ir žiūrinėdamas graviūras, o per sprandą ir skruostus sruvo prakaitas: jaunos merginos pakėlusios sijonus rodė akinamai baltus užpakalius, siūlydamosi gašliems vyriškiams, tad nežinojau, ar mane labiau jaudina begėdiški jų apvalumai, ar kone nekalti įžūliai pasukusių galvas į prievartautojus merginų šypsniai, vylingi žvilgsniai ir šypsenos nušviesti veidai, gaubiami juodų plaukų, iš abiejų pusių susuktų žiedais; ar dar baisiau – trys moterys ant minkštasuolio sėdėjo praskėtusios kojas, rodydamos kaip tik tai, kas turėjo būti gamtos duota jų nekaltybės apsauga, viena pati siūlėsi dešinei vyro sutaršytais plaukais rankai, šis gi tuo pat metu spraudėsi į greta sėdinčią besarmatę ir ją bučiavo, o trečiai, nepaisydamas apnuogintų paslėpsnių, kairiąja ranka plėšė korsetą didindamas ir taip nepadorią iškirptę. Dar radau keistą gumbuoto veido abato karikatūrą – įdėmiau įsižiūrėjęs pamačiau, kad tas veidas yra iš daugybės visaip susivijusių nuogų vyriškų ir moteriškų kūnų ir milžiniškų varpų, kartu su sėklidėmis vaizduojančių tankius banguotus plaukus, krintančius jam ant sprando.

Nebepamenu tos jaudulio nakties baigties, kai lytis stojo prieš mane savo baisiausiu pavidalu (šventa šio žodžio prasme, tarsi griausmas, su dieviška palaima sužadinantis velniavos ir šventvagystės baimę). Tik atmenu, kad tą sutrikimą įveikiau pusbalsiu tarsi litaniją kartodamas nė nežinau kokių šventų raštų autoriaus žodžius, prieš kelerius metus tėvo Pertuzo įkaltus man į galvą: „Visas kūno grožis tėra oda. Išties, jei vyrai matytų, kas slypi po oda, juos supykintų vien pažvelgus į moteris: tas jų grožis tėra viduriai, kraujas, syvai, tulžis. Tik pasvarstykite, kas slypi šnervėse, gerklėje, pilve… Kaip mes, kurie šlykštimės net piršto galiuku paliesti vėmalus ar mėšlą, galime geisti apkabinti išmatų maišą?“

Gal būdamas to amžiaus vis dar tikėjau Dievo teisingumu ir Jo kerštu už tą jaudulio naktį palaikiau tai, kas nutiko rytojaus dieną. Senelį radau išvirtusį savo krėsle, gargiantį, rankoje suspaudus} suglamžytą popieriaus lapą. Iškvietėm daktarą, paėmiau laišką ir perskaičiau, kad tėvas gindamas Romos respubliką krito nuo prancūzų kulkos kaip tik tą 1849 metų birželį, kai generolas Odino atskubėjo Liudviko Napoleono vardu vaduoti Šventojo Sosto nuo Madzinio ir Garibaldžio pulkų.

Senelis nemirė, nors buvo jau perkopęs aštuonias dešimtis, bet atsitverė tūžmingos tylos siena, ir nežinia, labiau tūžo ant prancūzų ar popiežiaus gynėjų, nužudžiusių jo sūnų, ar ant sūnaus, išdrįsusio taip neatsakingai stoti su jais į kovą, ar ant visų jį suvedžiojusių patriotų. Retkarčiais jis nepaguodžiamai padūsaudavo, kad dėl Italijos negandų, kaip ir dėl prieš pusšimtį metų Prancūziją sukrėtusios tragedijos, atsakingi žydai.

* * *

Gal tėvo atminimui valandų valandas tūnau palėpėje, skaitau jo paliktus romanus ir man pavyksta perimti paštu atėjusį Diuma romaną „Žozefas Balzamo“ – tėvas jau nebūtų galėjęs jo perskaityti.

Kaip visi žino, toje nuostabioje knygoje pasakojama apie Kaliostro nuotykius ir apie jo suregztą karalienės vėrinio aferą: jis vienu kirčiu morališkai ir finansiškai sužlugdė kardinolą Rohaną, sukompromitavo valdovę, išjuokė visą dvarą, ir daugelis manė, jog Kaliostro suktybė taip pakirto monarchijos prestižą, kad sukėlė visuotinio nepasitikėjimo nuotaikas ir galiausiai paskatino aštuoniasdešimt devintųjų revoliuciją.

Tačiau Diuma žengia toliau, ir Kaliostro, arba Žozefo Balzamo, paveiksle įžvelgia tą, kuris pasaulio masonų paunksnėje sąmoningai sukurpė ne paprastą suktybę, o visą politinį sąmokslą.

Mane sužavėjo ouverture.  Toks scenovaizdis: Mont Tonnerre, Griaustinio kalnas. Kairiajame Reino krante už kelių mylių nuo Vormso prasideda niūrių viršukalnių grandinė – Karaliaus sostas, Erelių uola, Gyvatės ketera, o aukščiau už visus kyla Griaustinio kalnas. 1770 metų gegužės šeštąją (beveik dvidešimt metų prieš tą nelemtą revoliuciją), kai saulė leidosi už Strasbūro katedros bokšto, dalijančio ją į du ugnies pusrutulius, iš Mainco atjojęs Nepažįstamasis kopia į statų kalną ir galiausiai turi palikti net žirgą. Netikėtai jį sučiumpa kelios kaukėtos būtybės ir užrištomis akimis nuveda per mišką į laukymę, kur laukia trys šimtai drobulėmis apsisiautusių vaiduoklių, ginkluotų kardais. Jis nuožmiai tardomas.

Ko nori? Pamatyti šviesą. Esi pasirengęs prisiekti? Paskui prasideda išbandymai – gerti ką tik nužudyto išdaviko kraują, paklusnumui įrodyti šauti sau iš pistoleto į galvą bei kitokie panašūs niekai, primenantys trečiarūšes masonų apeigas, gerai pažįstamas visiems Diuma skaitytojams, kol pagaliau keliauninkas nutaria juos užbaigti ir išdidžiai kreipiasi į visus susirinkusiuosius, aiškiai tardamas išmanąs visas šias apeigas bei kitas gudrybes, tad gana vaidinti spektaklį, jis esąs viršesnis už juos visus, ir visuotinis masonų sambūris turįs suprasti, kad jis yra Dievo skirtasis vadovas.

Ir pareikalauja, kad jo įsakymams paklustų visi Stokholmo, Londono, Niujorko, Ciuricho, Madrido, Varšuvos ir įvairių Azijos šalių masonų ložių nariai, kurie, be abejonės, visi atkako ant Griaustinio kalno.

Kodėl ten susirinko viso pasaulio masonai? Nepažįstamasis paaiškino: jis reikalauja geležinės rankos, ugnies kalavijo ir deimanto svarstyklių, kad išvytų iš šios žemės Nedorą, kitaip tariant, išsekintų ir sunaikintų du didžiausius žmonijos priešus – sostą ir altorių (juk senelis sakė, kad liūdnai pagarsėjusio Voltero šūkis buvo ecrasez l’infame  33). Tad Nepažįstamasis pareiškė, kad kaip ir visi padorūs to meto nekromantai gyvena jau tūkstančius kartų, gimė pirmiau už Mozę, o gal ir Ašurbanipalą, atvyko iš Rytų pranešti, kad atėjo laikas. Tautos milžiniškais būriais nepaliaujamai žygiuoja į šviesą, o jų priešaky žengia Prancūzija. Jai į rankas reikia įdėti tikrąjį šio žygio deglą, kuris nušviestų pasaulį naująja šviesa. Prancūziją valdo senas nedoras karalius, kuriam liko gyventi vos keleri metai. Nors vienas iš susirinkusiųjų – būtent Lavateras, garsus fizionomistas – pamėgino atkreipti dėmesį, kad jaunųjų įpėdinių veidai (busimojo Liudviko XVI ir jo žmonos Marijos Antuanetės) byloja apie gerą ir gailestingą būdą, Nepažįstamasis (skaitytojai jau turėjo atpažinti Žozefą Balzamo, nors Diuma knygoje šis dar buvo neįvardytas) priminė, kad negalima paisyti žmogiškosios pagailos, jei nešamas pažangos deglas. Per dvidešimt metų Prancūzijos monarchija turinti būti nušluota nuo žemės paviršiaus.

Tuomet visų šalių visų ložių atstovai po vieną žengė į priekį ir žadėjo žmonių arba turtų respublikos bei masonų brolijos pergalės ir šūkio lilia pedibus destrue  – sutrypk ir sunaikink Prancūzijos lelijas – labui.

Nesvarsčiau, ar penkių žemynų sąmokslas nėra per didelis Prancūzijos konstitucinei tvarkai pakeisti. Juk iš esmės ano meto pjemontiečiams pasaulyje egzistavo tik Prancūzija, žinoma, Austrija, gal kažkur toli Kochinchina, bet daugiau dėmesio vertų šalių nebuvo, žinoma, išskyrus Popiežiaus valstybes. Skaitydamas Diuma (šį didį rašytoją stačiai dievinau) aprašytą mizansceną svarsčiau, ar Pranašas, atpasakodamas vieną sąmokslą, nebus atradęs visų įmanomų sąmokslų Universaliosios Formos.

Užmirškime Griaustinio kalną, kairįjį Reino krantą, tą laiką, tariau sau. Pasvarstykime apie iš visų pasaulio kampų atkakusius sąmokslininkus, atstovaujančius visas šalis čiuptuvais apraizgiusiai sektai, surinkime juos laukymėje, oloje, pilyje, kapinėse, kriptoje, svarbu, kad būtų deramai tamsu, tegul vienas iš jų pasako kalbą, kuri apnuogintų kėslus ir siekį užkariauti pasaulį… Mane visada supo žmonės, bijoję kokio slapto priešo sąmokslo: senelis bijojo žydų, jėzuitai – masonų, tėvas garibaldietis – jėzuitų, pusės Europos karaliai – karbonarų, mano draugai madziniečiai – kunigų kurstomo karaliaus, pusės pasaulio policija – Bavarijos iliuminatų ir taip toliau. Kažin kiek dar žmonių šiame pasaulyje mano, kad gresia koks nors sąmokslas? Tai forma, kurią kiekvienas gali užpildyti kaip tinkamas, kiekvienam savo sąmokslas.

Diuma išties buvo puikiai perpratęs žmogaus sielą. Ko kiekvienas žmogus geidžia, ir juo karščiau, juo yra nelaimingesnis ir mažiau apdovanotas sėkme? Pinigų, lengvų pergalių, valdžios (kaip malonu įsakinėti ir žeminti savo artimą) ir keršto už kiekvieną patirtą skriaudą (gyvenime visi bent kartą buvom nuskriausti, kad ir menkai). Ir štai Diuma „Montekriste“ atskleidžia, kaip įgyti pasakiškus turtus, kurie suteiktų antžmogišką valdžią, ir priversti priešus atlyginti visas skolas. Tačiau kodėl, klausia savęs kiekvienas, kodėl likimas myli ne mane (arba myli ne tiek, kiek norėčiau), kodėl man nesuteikta malonių, kuriomis naudojasi kiti, mažiau jų nusipelnę? Niekas nemano, kad nesėkmių priežastis gali būti jo paties menkumas, todėl ieško kaltų. Visiems nusivylusiems (ir pavieniams asmenims, ir ištisoms tautoms) Diuma paaiškina, kas kaltas dėl jų negandų. Tai kiti – susirinkę ant Griaustinio kalno jie sukurpė tavo pražūtį…

Gerai pagalvojus Diuma juk nieko naujo neišrado, tik suteikė pasakojimo formą tam, ką, pasak senelio, jau buvo atskleidęs abatas Baruelis. Tai man pakišo mintį, kad norint parduoti sąmokslo idėją ją perkančiajam nereikia pateikti nieko originalaus, o tik – svarbiausia – tai, ką jis jau žino ar lengvai galėtų sužinoti ir kitais būdais. Žmonės tiki tik tuo, ką žino, – toks yra Sąmokslo Universaliosios Formos grožis.

* * *

Ėjo 1855-ieji, man jau buvo dvidešimt penkeri, universitete apgyniau teisės mokslų diplomą ir dar nežinojau, ką norėčiau daryti. Susitikinėdavau su senaisiais draugais per daug nesižavėdamas jų revoliuciniu įkarščiu, prieš keletą mėnesių skeptiškai nuspėdavau jų nusivylimus: štai popiežius vėl atsikovojo Romą, Pijus IX, pontifikas reformatorius, tapo dar reakcingesnis už savo pirmtakus, štai išsisklaidė – per nelaimę ar niekšybę – viltys, kad Karolis Albertas taps Italijos vienybės šaukliu, negana to, po visų širdis uždegusio aistringo socialistų sąjūdžio Prancūzijoje vėl įsitvirtino imperija, o naujoji Pjemonto vyriausybė, užuot vadavusi Italiją, pasiuntė karius į Krymą kariauti beprasmio karo…

Nebegalėjau skaityti romanų, kurie mane ugdė labiau už mokytojus jėzuitus: Prancūzijos vyriausioji universiteto taryba, kurioje nežinia kodėl buvo trys arkivyskupai ir vienas vyskupas, priėmė vadinamąją Riansė pataisą, penkiais centais už numerį apmokestinančią visus laikraščius, dalimis spausdinančius feuilleton.  Menkai išmaniusiems leidybos reikalus toji žinia neatrodė reikšminga, bet mes su draugais iškart supratome jos svarbą: mokestis buvo per didelė našta, ir prancūziškiems laikraščiams romanų teko atsisakyti, visuomenės ydas aikštėn iškėlę balsai, tokie kaip Siu ir Diuma, buvo nutildyti amžiams.

Net senelis, vis dažniau išsiblaškęs, bet retkarčiais aiškiu protu stebėjęs, kas vyksta aplink, dejavo, kad pakliuvusi į tokių masonų, kaip Adzeljas ir Kavūras, rankas Pjemonto vyriausybė virto šėtono sinagoga.

– Berniuk, ar supranti? – sakydavo. – Sikardžio įstatymai panaikino vadinamąsias dvasininkų privilegijas. Kam reikėjo naikinti prieglobsčio šventovėse teisę? Gal Bažnyčia turi mažiau teisių už žandarmeriją? Kam reikėjo naikinti bažnytinį teismą dvasininkams, kaltinamiems kriminaliniais nusikaltimais? Gal Bažnyčia neturi teisės teisti saviškių? Kam reikėjo naikint prevencinę religinių spaudinių cenzūrą? Kad dabar jau kiekvienas galėtų sakyti ką tinkamas, nepaisydamas ir negerbdamas nei tikėjimo, nei moralės? O kai mūsų arkivyskupas Fransonis pakvietė Turino dvasininkus šiems nurodymams nepaklusti, jį suėmė it kokį piktadarį ir mėnesiui uždarė į areštinę! Sulaukėme net ir to, kad uždrausti elgetaujantys bei atsiskyrėliški ordinai, o tai šeši tūkstančiai vienuolių. Valstybė pasisavina jų turtus, sakydama, kad jų reikia parapijų klebonų algoms, bet jei sudėtum visas tų ordinų gėrybes, gautum skaičių, kuris dešimt, ką ten, šimtą kartų didesnis už tuos karalystės mokamus atlygius, o vyriausybė pinigus skirs viešosioms mokykloms ir mokys to, ko prastuomenei visai nereikia, arba išleis juos getų gatvėms grįsti! Skelbiama „laisva bažnyčia laisvoje valstybėje“, bet iš tiesų tik valstybė yra laisva piktnaudžiauti galia. Tikroji laisvė – tai žmogaus teisė laikytis Dievo įsakymų ir nusipelnyti rojaus ar pragaro. O dabar laisve laikoma galimybė pasirinkti širdžiai mieliausią tikėjimą ar pažiūras, bet jos visos vienodos, ir valstybei nesvarbu, esi masonas, krikščionis, žydas ar Mechmedo II sekėjas. Taip tampame abejingi Tiesai.

– Ir taip, mano sūnau, – vieną vakarą rypavo senelis, per savo senatvinį marazmą nebeskyręs manęs nuo mano tėvo, jau kalbėjo dusdamas ir aimanuodamas, – nyksta Laterano kanauninkai, švento Egidijaus regulos kanauninkai, karmelitai, senosios regulos ir basieji, kartūzai, benediktinai, cistersai, olivetiečiai, minimai, mažieji broliai konventualai, pranciškonai, mažieji broliai reformantai, mažieji broliai kapucinai, Švč. Marijos pasauliečiai, pasionistai, dominikonai, Šv. Mergelės Marijos Gailestingumo, Marijos tarnų ordinai, oratoriečiai, taip pat klarisės, krucifiksės, celestinės ir batistinės.

O kai mūsų arkivyskupas Fransonis pakvietė Turino dvasininkus šiems nurodymams nepaklusti, jį suėmė it kokį piktadarį ir mėnesiui uždarė į areštinę!

Berdamas sąrašą nelyginant rožinį vis labiau jaudinosi, galiausiai nebeįstengė atgauti kvapo, liepė patiekti civet, zuikienos troškinį vyno padaže; jam reikia lašinukų, sviesto, miltų, petražolių, puslitrio barberos vyno, zuikiena kartu su širdimi ir kepenimis supjaustoma kiaušinio dydžio gabalėliais, apibarstoma svogūnėliais, druska, pipirais, prieskoniais ir cukrumi.

Beveik nusiramino, tik staiga užvertė akis ir lengvai atsirūgęs užgeso.

Laikrodis su švytuokle muša vidurnaktį primindamas, kad per ilgai rašau beveik be paliovos. Kad ir kaip stengiuosi, nieko daugiau negaliu atsiminti apie metus po senelio mirties.

Svaigsta galva.

Išnašos:

24 Vapėjimas (pranc.).

25  Atsiminimai jakobinų istorijai suprasti (pranc.).

26  Kaip negyvėliai (lot.).

27  Dalimis laikraščiuose spausdinamas romanas (pranc.).

28  Žuvienė (pranc.).

29  Medinė sienų apkala (pranc.).

30  Augaliniais motyvais (pranc.).

31  Su herbais (pranc.).

32  Jaunos moters naktinėjimai ir O, monsinjore, jei Tomas būtų mus užklupęs (pranc.).

33  Sutriuškinkit niekšę (pranc.).