Simoninis karboranas (5 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Simoninis karboranas (5 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Simoninis karboranas (5 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

5

SIMONINIS KARBONARAS

 

1897 metų kovo 27-osios naktis

 

Kapitone Simonini, prašau atleisti, kad įsiterpiu į jūsų dienoraštį, kurio negalėjau neperskaityti. Ne savo valia šiąnakt pabudau jūsų lovoje. Jau supratote, kad esu (ar bent manau esąs) abatas Dala Pikola.

Atsibudau svetimoje lovoje, nepažįstamame bute ir – jokių mano sutanos ar peruko pėdsakų. Tik dirbtinė barzda prie lovos. Dirbtinė barzda?

Prieš keletą dienų man jau buvo nutikę pabusti ir nesuprasti, kas esu, tačiau tuomet tai atsitiko mano namuose, o šįryt – svetimuose. Jaučiausi, lyg akys būtų patinusios ir traiškanotos. Skaudėjo liežuvį, tarsi būčiau jį įsikandęs.

Pažvelgęs pro langą supratau, kad butas yra Mobero skersgatvyje, ties Mokytojo Alberto gatvės, kurioje gyvenu, kampu.

Pradėjau naršyti po namus, kuriuose, regis, gyvena pasaulietis, akivaizdžiai nešiojantis dirbtinę barzdą, taigi, (prašau man atleisti) abejotinos moralės asmuo. Užėjau į gana prabangiai įrengtą darbo kabinetą. Jo gilumoje, už uždangos, radau duris ir pro jas įžengiau į koridorių. Jis priminė teatro užkulisius su gausybe drabužių ir perukų, lygiai kaip toje vietoje, kur prieš keletą dienų radau abitą. Tada supratau, jog tas koridorius, kurį tądien perėjau priešinga kryptimi, veda į mano būstą.

Ant savo stalo radau užrašus, kuriuos, kiek sprendžiu iš jūsų atkurtų įvykių, turėjau surašyti kovo dvidešimt antrąją, kai kaip ir šįryt pabudau praradęs atmintį. Ir ką reiškia, svarsčiau, paskutinis tądien padarytas įrašas apie Otejį ir Dianą. Kas toji Diana?

Įdomu. Manote, kad mudu esame vienas asmuo. Tačiau jūs iš savo gyvenimo atsimenate daug, o aš iš savojo labai mažai. Ir priešingai, kaip aiškėja iš jūsų dienoraščio, jūs apie mane nieko nežinote, o aš imu suvokti, kad atsimenu tokių dalykų, ir nemažai, kurie nutiko jums, ir – koks sutapimas – būtent tuos, kurių niekaip neįstengiate atsiminti. Jei galiu tiek daug apie jus atsiminti, ar turėčiau sakyti, kad aš – tai jūs?

Gal ir ne, ir mudu esame skirtingi asmenys, dėl kažkokios paslaptingos priežasties priversti gyventi kartu, pagaliau aš juk esu dvasininkas ir galbūt žinau apie jus tai, ką man atskleidėte per išpažintį. O gal esu tas, kuris užėmė daktaro Froido vietą ir, nors jūs neatsimenat, ištraukė iš jūsų sielos tai, ką stengėtės giliai paslėpti?

Kad ir kaip būtų, mano kaip dvasininko pareiga yra priminti, kas jums nutiko mirus jūsų garbiajam seneliui, tesiilsi jo siela teisiųjų ramybėje. Aišku, jei nutiktų dabar numirti jums, Viešpats neleistų ilsėtis ramybėje, nes, man regis, kitiems žmonėms nebuvote itin geras ir gal dėl to jūsų atmintis atsisako sugrąžinti prisiminimus, nedarančius jums garbės.

 

* * *

 

Iš tiesų Dala Pikola tik šykščiai iš eilės perpasakojo Simoniniui įvykius, surašęs juos smulkiu braižu, kuris taip skyrėsi nuo Simoninio rašysenos, tačiau būtent tos skurdžios užuominos buvo it pakabas jo atmintin sugrįžusiems vaizdams ir žodžiams sukabinti. Pasakotojas išdėstys jų santrauką arba tinkamai pristatys, mėgindamas nuosekliai perteikti užuominų ir atsakymų žaismą ir neprimesti skaitytojui veidmainiškai dorybingo tono, kuriuo abatas perdėtai uoliai kritikavo savojo alter ego  paklydimus.

Regis, Simono per daug nesukrėtė ne tik basųjų karmelitų ordino panaikinimas, bet ir senelio mirtis. Gal Simoninas senelį ir mylėjo, bet vaikystę ir paauglystę praleido uždarytas namuose, tarsi tyčia sukurtuose jį slėgti, senelis ir mokytojai juodomis sutanomis nuolat skatino nepasitikėti, piktintis ir bjaurėtis pasauliu, todėl jam visada atrodė sunku puoselėti kitokius jausmus, išskyrus niūrią savimeilę, palengva tapusią taikia filosofiškos pasaulėžiūros ramybe.

Pasirūpinęs laidotuvėmis, kuriose dalyvavo iškilūs dvasininkai ir su Ancien Regime  susijusios Pjemonto diduomenės grietinėlė, jis susitiko su senu šeimos notaru, tokiu Rebaudengu, ir šis perskaitė testamentą, kuriuo senelis paliko jam visą turtą. Tačiau, pranešė notaras (regis, jį tai džiugino), dėl daugelio senolio pasirašytų jkaitinių raštų ir įvairių nesėkmingų investicijų iš to turto nieko nebeliko, neišskiriant nė namų su visais baldais, tad netrukus jie turėtų atitekti kreditoriams, kurie iki šiol laikėsi atokiai iš deramos pagarbos godotinam ponui, tačiau dėl vaikaičio tikrai nedels pradėti atitinkamas procedūras.

– Matot, brangus advokate, – kalbėjo notaras, – gal ir geros naujųjų laikų mados, kurios jau ne tokios kaip kadaise, bet kartais ir iškilių šeimų vaikams tenka imtis darbo. Jei esate linkęs pritarti tokiai, kad ir kokiai žeminamai, galimybei, galėčiau pasiūlyti darbą savo raštinėje, man praverstų teisę išmanantis jaunuolis, ir nors akivaizdu, kad negalėsiu atlyginti pagal jūsų protą, tačiau to, ką mokėsiu, turėtų pakakti kitam būstui susirasti ir kukliai, bet oriai gyventi.

Simonas iškart suprato, kad notaras pasisavino daugelį dalykų, kuriuos senelis įsivaizdavo praradęs per neatsargius sandorius, bet neturėjo jokių to įrodymų, o išgyventi reikėjo. Pamanė, kad dirbdamas su notaru vieną dieną galės jam atsilyginti tuo pačiu ir susigrąžinti, ką tas iš jo tikrai buvo atėmęs. Tad persikraustė į du kambarius Barbaru gatvėje, rečiau lankydavosi užeigose, kur rinkdavosi jo draugai, ir pradėjo dirbti Rebaudengui, šykščiam, valdingam ir nepatikliam, o šis iš karto liovėsi vadinti jį „advokatu“ ir „jūs“, kreipėsi tiesiog „Simonini“, prikišamai parodydamas, kas čia šeimininkas. Tačiau kelerius metus pradirbęs raštininku (kaip anuomet sakyta) Simoninis įgijo tvirtą pripažinimą ir, pamažu pelnęs atsargų savininko pasitikėjimą, suprato, kad pagrindinė jo veikla buvo ne tai, ką įprastai darydavo notarai: tvirtinti testamentus, dovanojimo, pirkimo ir pardavimo aktus ir kitokias sutartis, o veikiau liudyti dovanojimo, pirkimo ir pardavimo aktus, testamentus bei kitokius niekada neegzistavusius sandorius. Kitaip tariant, notaras Rebaudengas už prieinamą kainą parengdavo netikrus aktus puikiai mėgdžiodamas kitų rašyseną, liudininkų susirasdamas gretimose smuklėse.

 

– Brangus Simonai, prašau nesuprasti klaidingai, – sakė jau pradėjęs tujinti, – aš nepadirbinėju dokumentų, o tik surašau naujas kopijas tų dokumentų, kurie buvo pamesti ar dėl kokio menko atsitiktinumo niekada nebuvo sudaryti, tačiau galėjo ir turėjo būti parašyti. Sakyčiau, būtų klastotė, jei surašyčiau gimimo liudijimą, bylojantį, atleisk už pavyzdį, kad esi prostitutės iš Mažojo Odalengo sūnus, – ir patenkintas sukikeno sugalvojęs tokią žeminamą prielaidą. – Niekada nedrįsčiau taip nusikalsti, nes esu garbingas žmogus. Tačiau jeigu tavo priešas, tarkim, kėsintųsi į tavo palikimą, o tu tikrai žinotum, kad iš tiesų jis ne tavo tėvo ar motinos, o kekšės iš Mažojo Odalengo vaikas ir paslėpė savo gimimo liudijimą gviešdamasis tavo turto, ir norėdamas piktadario atsikratyti paprašytum manęs surašyti pradingusį liudijimą, aš, galima sakyti, pasitarnaučiau teisingumui pateikęs tai, kas, kaip žinome, yra tikra tiesa, ir sąžinė manęs negraužtų.

– Taip, bet iš kur sužinotumėt, kas iš tikro yra jo tėvai?

– Tu man pasakytum. Nes gerai jį pažįsti.

– Ir jūs manimi pasitikėtumėt?

– Visada pasitikiu savo klientais, nes tarnauju tik garbingiems žmonėms.

– O jei kartais klientas meluotų?

– Tuomet jis, o ne aš būtų padaręs nuodėmę. Jei imčiau galvoti, kad klientas gali man meluoti, nebedirbčiau šio darbo, nes jis paremtas pasitikėjimu.

 

– Brangus Simonai, prašau nesuprasti klaidingai,  – sakė jau pradėjęs tujinti,  – aš nepadirbinėju dokumentų, o tik surašau naujas kopijas tų dokumentų, kurie buvo pamesti ar dėl kokio menko atsitiktinumo niekada nebuvo sudaryti, tačiau galėjo ir turėjo būti parašyti.

 

Simonas liko ne visai įtikintas, kad tą Rebaudengo darbą kiti pavadintų sąžiningu, bet, supažindintas su notaro raštinės paslaptimis, turėjo dalyvauti klastojimo veikloje ir netrukus pranoko mokytoją nepaprastais kaligrafiniais gebėjimais.

Negana to, notaras, gal atgailaudamas dėl savo žodžių, o gal perpratęs bendradarbio silpnybę, kartkartėmis pasikviesdavo Simoniną į prabangius restoranus, tokius kaip Cambio  (kur lankydavosi pats Kavūras), ir atskleidė finanziera – tikros gaidžių skiauterių, veršiuko užkrūčio liaukos, smegenėlių ir sėklidžių, jautienos filė, baravykų, pusės stiklinės marsalos vyno, miltų, druskos, aliejaus ir sviesto harmonijos, apšlakstytos alchemine acto doze – paslaptis, o patiekalą ragauti pridera vilkint, kaip byloja pavadinimas, finansininko redingotą arbą surdutą, nesvarbu, kaip pavadinsi.

Nors Simoninas, nepaisant tėvo paraginimų, neugdytas tapti didvyriu ir aukotis, bet už tuos vakarus buvo pasiryžęs tarnauti Rebaudengui iki mirties – ne savo, o, kaip netrukus paaiškės, paties Rebaudengo.

Jo atlyginimas tuo metu nors ir nedaug, bet padidėjo, nes notaras ėmė sparčiai senti, jo akys silpo, ranka ėmė drebėti, ir netrukus be Simono jis jau nebepajėgė išsiversti. Tačiau galėdamas sau leisti daugiau patogumų ir nepajėgdamas praeiti pro geriausius Turino restoranus (ak, tie nuostabieji Pjemonto virtiniai su baltos keptos mėsos, raudonos keptos mėsos, virtos jautienos, virtos vištienos, kopūstų, keturių kiaušinių, parmos sūrio ir muskato riešutų įdaru, užpilti sviestu su skiltele česnako ir rozmarino šakele), tenkindamas savo didžiausią ir kūniškiausią aistrą, jaunasis Simoninis jau nebegalėjo tose vietose rodytis vilkėdamas nutrintais drabužiais, tad didėjant galimybėms augo ir jo poreikiai.

Dirbdamas notarui Simonas suprato, kad šis savo konfidencialias paslaugas teikė ne vien privatiems klientams, bet – gal norėdamas susikurti užnugarį, jei kartais apie jo neteisėtą veiklą sužinotų valdžia – pagelbėdavo ir besirūpinantiems visuomenės saugumu, nes kartais, kaip pats sakydavo, norint teisėtai nuteisti įtariamąjį tekdavo pristatyti teisėjams dokumentais pagrįstų įrodymų, kad policijos spėjimai ne iš piršto laužti. Taip susipažino su kartais į notaro raštinę užsukdavusiais neaiškios tapatybės veikėjais, paties notaro vadintais „Valdybos ponais“. Nebuvo sunku atspėti, ką darė ir kam atstovavo toji Valdyba: ji užsiėmė slaptaisiais vyriausybės reikalais.

Vienas iš tų ponų buvo kavalierius Bjankas, kuris vieną dieną prisistatė labai patenkintas Simono surašytu nepaneigiamu dokumentu. Matyt, jis buvo iš tų, kurie prieš susipažindami viską apie tą asmenį iššniukštinėdavo, tad kartą pasivedęs Simoną į šalį paklausė, ar šis tebesilanko Caffè ai Bicerin,  ir pakvietė ten susitikti, kaip tarė, privačiai pasikalbėti. Pasakė:

– Brangus advokate, mes žinome, kad esate ištikimo Jo Didenybės pavaldinio vaikaitis, taigi, gavote deramą išsilavinimą. Taip pat žinome, kad jūsų tėvas atidavė gyvybę, ir mūsų pačių manymu, už teisingą reikalą, nors tą padarė, kaip čia pasakius, kiek per anksti. Todėl tikime jūsų lojalumu ir noru bendradarbiauti, turėdami galvoje ir tai, kad jums buvome labai atlaidūs, nes jau seniai galėjome apkaltinti ir jus, ir notarą Rebaudengą visai negirtinais veiksmais. Žinome, kad susitinkate su bičiuliais, bendrais, sielos draugais ar, kaip galėtume juos įvardyti, Madzinio, Garibaldžio sekėjais, karbonarais. Tai suprantama, nes, regis, toks jaunosios kartos pasirinkimas. Bet štai kokią turime bėdą: nenorėtume, kad tie jaunuoliai imtųsi netikėtų veiksmų, bent jau kol tai nebus naudinga ir protinga. Mūsų vyriausybė labai sunerimo dėl Pizakanės žygio, mat prieš keletą mėnesių su dvidešimt keturiais maištininkais jis nukako į Poncą, iškėlė trispalvę, išlaisvino tris šimtus kalinių ir išvyko į Saprį vildamasis, kad jo lauks ginkluoti vietos gyventojai. Atlaidieji Pizakanę vadina kilniaširdžiu, skeptikai – kvailiu, o iš tiesų jis gyveno iliuzijomis. Tie stačiokai, kuriuos norėjo išlaisvinti, paskerdė jį su visais sekėjais, tad matote, kur gali nuvesti geri ketinimai, jei nepaisoma tikrosios padėties.

– Suprantu, – atsakė Simonas, – bet kam aš jums reikalingas?

– Taigi, reikalas toks. Jei norime tiems jaunuoliams neleisti pridaryti klaidų, geriausia būtų kuriam laikui juos pasodinti, apkaltinus išpuoliu prieš valdžią, ir paleisti, kai išties prireiks kilnių širdžių. Todėl reikėtų juos užklupti rengiant sąmokslą. Jūs tikrai žinote, kuriais vadais jie pasitiki. Pakaktų jiems perduoti vieno iš tų vadų žinutę, kviečiančią susirinkti sutartoje vietoje ginkluotiems, su kokardomis, vėliavomis ir kitais niekniekiais, rodančiais, kad jie – kovoti pasirengę karbonarai. Tada atvyktų policija, juos suimtų, ir būtų tvarka.

– Bet jei būsiu su jais, mane suims kartu, o jei nebūsiu, jie supras, kad išdaviau.

– Tai jau ne, pone, nesame tokie buki, kad nebūtume to numatę.

Kaip matysime, Bjankas viską gerai apsvarstė. Tačiau ir mūsų Simonas puikiai gebėjo mąstyti, tad atidžiai išklausęs pateiktą planą sumanė nepaprastos formos atlygį ir pasakė Bjankui, kokio karališko dosnumo tikisi.

– Matote, kavalieriau, prieš priimdamas mane dirbti notaras Rebaudengas padarė daug neteisėtų veiksmų. Gana nurodyti du ar tris tokius atvejus, užtenkamai pagrįstus dokumentais, nemininčiais jokio tikrai svarbaus asmens, nebent tik tokius, kurie per tą laiką jau numirė, ir anonimiškai perduoti, jums maloniai tarpininkaujant, visą kaltinamąją medžiagą teismui. Jos turėtų pakakti apkaltinti notarą nuolat klastojus oficialius dokumentus ir įkalinti jį ilgiems metams, kurių užtektų gamtai atlikti savo darbą, o tai neužtruks, turint galvoje senolio būklę.

– O tada?

– Notarui atsidūrus kalėjime, parodysiu kelios dienos prieš jo areštą parašytą sutartį, rodančią, kad dalimis sumokėjęs visus įnašus įsigijau šią notaro raštinę ir tapau savininku. O dėl pinigų, tai visi manys, kad iš senelio gavau pakankamą palikimą, tiesą težino vienintelis Rebaudengas.

– Įdomu, – tarė Bjankas. – Bet teisėjas paklaus, kur tie pinigai dingo.

– Rebaudengas nepasitiki bankais ir visus pinigus laiko raštinės seife, aš, žinoma, galiu jį atidaryti, nes vos jis atsuka nugarą ir manęs nebemato, tiki, kad ir aš nematau, ką jis daro. Teisingumo vykdytojai atidarę seifą ras tuščią. Galėsiu paliudyti, kad Rebaudengo pasiūlymas buvęs labai netikėtas, pats nustebau išgirdęs prašomą tokią mažą sumą, tad numaniau jį turėjus kokią priežastį palikti šį darbą. Išties, bus rastas ne tik tuščias seifas, bet ir kažin kokių dokumentų pelenų židinyje, o rašomojo stalo stalčiuje laiškas, kuriuo vienas Neapolio viešbutis patvirtina kambario užsakymą. Tuomet paaiškės, kad Rebaudengas jautėsi teisėtvarkos stebimas ir pasirengė sprukti, kad galėtų pasidžiaugti turtais Prancūzijoje, kur, matyt, jau buvo išsiuntęs ir gautus pinigus.

– Tačiau pateikus teismui įrodymus apie tariamai sudarytą pirkimo sutartį jis viską neigs…

– Kas žino, kokius dar dalykus ims neigti, teisėjas juo tikrai nepatikės.

– Gudrus planas. Advokate, jūs man patinkat. Esat guvesnis, labiau motyvuotas, ryžtingesnis už Rebaudengą ir, sakyčiau, labiau eklektiškas. Sutarta, perduokit mums tuos karbonarus, o paskui mes imsimės Rebaudengo.

Suimti karbonarus buvo tik vaikų žaidimas, turint galvoje, kad tie entuziastai patys buvo dar vaikai, tik savo karščiausiose svajonėse jautęsi karbonarais. Simonas kurį laiką, pradžioje grynai iš tuštybės, žinodamas, kad kiekvienas pranešimas bus laikomas iš didvyrio tėvo gauta informacija, pasakojo karbonarams kai kuriuos tėvo Bergamaskio pašnibždėtus tauškalus. Jėzuitas nuolat įspėdavo jį apie žabangas, rezgamas karbonarų, masonų, madziniečių, respublikonų ir patriotais apsimetusių žydų, kurie, slėpdamiesi nuo visos pasaulio policijos, dėjosi anglių pardavėjais ir rinkdavosi slaptose vietose neva aptarti sandorių.

– Visi karbonarai paklūsta Didžiajai ložei, kurią sudaro keturiasdešimt narių daugiausia (baisu ir pagalvoti) iš Romos patricijų žiedo ir, žinoma, keletas žydų. Jiems vadovavo Nubijus, kilmingas ponas, nedoras kaip visi velniai, bet padedamas vardo ir turtų Romoje jis susikūrė nepriekaištingą padėtį. Buonarotis, generolas Lafajetas ar Šen Simonas iš Paryžiaus nelyginant kokio Delfų orakulo klausdavo jį patarimų. Pagrindinių Miuncheno ir Dresdeno, Berlyno, Vienos ar Peterburgo ložių vadai – Čarneris, Heimanas, Jakobis, Chodzko, Livenas, Muravjovas, Štrausas, Palavičinis, Drištenas, Bernas, Batijanis, Openheimas, Klausas ir Karolis klausdavo jo, kuriuo keliu eiti. Nubijus laikė Ložės vairą iki pat 1844 metų, kol kažkas jam pakišo Tofanos vandens. Ir nereikia manyti, kad tai padarėme mes, jėzuitai. Mūsų nuomone, jį nužudė Madzinis, kuris žydų remiamas siekė ir tebesiekia vadovauti visam karbonarų sąjūdžiui. Nubijaus įpėdiniu tapo Mažasis Tigras, žydas, kuris, kaip ir Nubijus, nesiliauja visur lakstyti ir kankinti priešus. Tačiau Didžiosios ložės sudėtis ir vieta laikoma paslaptyje. Ložės, kurias ji valdo ir paskatina, neturi nieko žinoti. Net ir tie keturiasdešimt Didžiosios ložės narių nenumano, iš kur ateina įsakymai, kuriuos jie privalo perduoti ar vykdyti. O dar sako, kad jėzuitai vergauja savo vyresniesiems. Tai karbonarai vergauja nematomam šeimininkui, gal kokiam pogrindinei Europai vadovaujančiam Didžiajam Seniui.

 

Visi karbonarai paklusta Didžiajai ložei, kurią sudaro keturiasdešimt narių daugiausia (baisu ir pagalvoti) iš Romos patricijų žiedo ir, žinoma, keletas žydų.

 

Nubijų Simonas įsivaizdavo nelyginant kokį herojų, tarsi Babetės iš Interlakeno vyriškąjį atitikmenį. O tėvo Bergamaskio pašakotai gotikinei novelei suteikęs epinės poemos formą pakerėjo draugus. Ir nuslėpė tokią nereikšmingą smulkmeną, kad Nubijus buvo jau miręs.

Pagaliau vieną dieną parodė jiems be vargo padirbtą laišką, kuriame Nubijus skelbė netrukus visuose Pjemonto miestuose kilsiant sukilimą. Simono vadovaujamos grupės užduotis buvo pavojinga ir jaudinama. Sutartą rytą susirinkę Gambero d’Oro smuklės kieme jie turėjo rasti kardus ir šautuvus, taip pat keturis senų baldų ir čiužinių prikrautus vežimus, tada apsiginklavę patraukti į Barbaru gatvę ir suręsti barikadą, užtversiančią kelią iš Pilies aikštės. Ir prie jos laukti tolesnių įsakymų.

Tų dviejų dešimčių studentų sieloms uždegti daugiau nieko nereikėjo, ir tą lemtingą rytą susirinkę vyninės kieme statinėse jie išties rado žadėtuosius ginklus. Kol dairėsi vežimų su rakandais dar nespėję nė pagalvoti užtaisyti šautuvus, į kiemą suvirto gal penkios dešimtys žandarų atstatytais ginklais. Nepajėgūs pasipriešinti jaunuoliai buvo suimti, nuginkluoti, išvesti iš kiemo ir abipus vartų sustatyti veidu į sieną.

– Judinkitės, niekšai, rankas aukštyn, tylėt! – piktai suraukęs antakius rėkė pareigūnas civiliniais drabužiais.

Nors sąmokslininkai akivaizdžiai buvo rikiuojami atsitiktinai, du žandarus, pastačiusius Simoninį eilės gale prie pat skersgatvio kampo, staiga pašaukė seržantas ir šie pasitraukė prie kiemo vartų. Tai ir buvo toji (sutarta) akimirka. Simonas pasisuko į arčiausiai stovintį draugą ir kažką jam šnipštelėjo. Žvilgtelėję į tolokai stovinčius žandarus, abu vienu šuoliu smuko už kampo ir leidosi bėgti.

– Už ginklų, jie bėga! – kažkas sušuko.

Sprukdami girdėjo kampą apibėgusių žandarų žingsnius ir šūksnius. Simonas išgirdo du šūvius: viena kulka pataikė į draugą, bet Simonas nesidomėjo, ar mirtina. Jam pakako, kad antrasis šūvis, kaip sutarta, buvo iššautas į orą.

Pasuko į kitą gatvę, iš jos į dar vieną, tolumoje girdėjo šūkaujant persekiotojus, kurie, paklusę įsakymui, bėgo klaidingu keliu. Netrukus perkirto Pilies aikštę ir kaip paprastas pilietis grįžo namo. Savo draugams, tuo metu jau nuvarytiems į areštinę, jis buvo bėglys, o kadangi juos sulaikė visus kartu ir iškart pasuko veidais į sieną, akivaizdu, kad nė vienas žandaras neįsidėmėjo jo veido. Tad nereikėjo išvažiuoti ir iš Turino, jis galėjo toliau dirbti bei guosti suimtų draugų šeimas.

Beliko pagal numatytą planą pašalinti notarą Rebaudengą. Senoliui po metų kalėjime neišlaikė širdis, bet Simoninis nesijautė dėl to atsakingas. Jie buvo atsiteisę: notaras išmokė jį amato, bet jis keletą metų vergavo, notaras sužlugdė Simoninio senelį, o Simoninis sužlugdė jį patį.

 

Štai ką abatas Dala Pikola papasakojo Simoniniui. O kad po tokio darbo ir pats jautėsi ganėtinai išsekęs, liudija faktas, jog dienoraščio pasakojimas nutrūko per vidurį sakinio, tarsi rašantysis būtų netikėtai susmukęs be sąmonės.

 

Komentarai išjungti.