Tarnybų tarnyboje (6 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Tarnybų tarnyboje (6 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Tarnybų tarnyboje (6 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

6

TARNYBŲ TARNYBOJE

 

1897 metų kovo 28 diena

 

Pone abate,

įdomu, kad tai, kas turėjo būti dienoraštis (skirtas skaityti tik pačiam rašančiajam), virsta susirašinėjimo knyga. Todėl ir rašau jums šį laišką būdamas kone tikras, kad kurią dieną čia praeidamas jį perskaitysit.

Jūs per daug žinote apie mane. Esat pernelyg nemalonus liudytojas. Ir per daug griežtas.

Taip, pripažįstu, su savo draugais, svajojusiais tapti karbonarais, ir su Rebaudengu elgiausi ne pagal jūsų skelbiamą mokymą. Bet būkim teisingi: Rebaudengas buvo niekšas, ir gerai apsvarstęs manau, kad niekšiškai elgiausi tik su niekšais. O tie vaikinai buvo karštakošiai fanatikai, vadinasi, pasaulio atmatos, nes jie ir jų migloti principai, kuriais save kurstė, yra visų karų ir revoliucijų priežastis. Tiesa, pagaliau supratęs, kad pasaulyje fanatikų skaičiaus sumažinti nepavyks, sumaniau jų fanatizmu pasinaudoti.

 

Jums leidus, tęsiu savo atsiminimus. Tapau Rebaudengo notaro raštinės savininku ir tai, kad su Rebaudengu klastojau notarinius aktus, manęs nestebina, nes kaip tik tą dabar darau čia, Paryžiuje.

Atsiminiau ir kavalierių Bjanką. Vieną dieną jis tarė: „Matot, advokate, Sardinijos karalystėje jėzuitai uždrausti, bet visi žino, kad priedangoje jie tęsia savo veiklą ir turi sekėjų. Kaip ir visose šalyse, iš kurių buvo išvaryti. Viename užsienio laikraštyje mačiau smagią karikatūrą: joje pavaizduoti jėzuitai, kurie kasmet dedasi norį grįžti į gimtinę (ir, žinoma, sulaikomi pasienyje), kol pagaliau supranta, kad jų vienuolijos broliai toje šalyje gyvena laisvi, tik vilki kito ordino abitus. Taigi, jų tebėra visur, o mums reikia žinoti kur. Teko girdėti, kad dar nuo Romos respublikos laikų jie lankydavosi jūsų garbaus senelio namuose. Todėl manome, jog su kai kuriais iš jų palaikote ryšį, ir prašome pašniukštinėti apie jų nuotaikas bei ketinimus, nes, regis, ordinas įgijo naujų galių Prancūzijoje, o kas vyksta Prancūzijoje, tas nutinka ir Turine.

Netiesa, kad palaikiau ryšius su geraisiais tėvais, tačiau daug apie juos sužinojau iš labai patikimo šaltinio. Tais metais Eženas Siu išleido savo paskutinį šedevrą „Liaudies paslaptys“, kurį baigė prieš pat mirtį tremtyje Ansi mieste Savojoje, nes nuo seno turėjo ryšių su socialistais ir aršiai priešinosi Liudviko Napoleono paskelbtai imperijai. Po Riansė įstatymo laikraščiai liovėsi spausdinti feuilletons,  tad Siu kūrinys buvo išleistas atskirais tomeliais, o kiekvienas iš jų turėjo pereiti griežtą cenzūrą, taip pat ir pjemontietišką, tad buvo sunku juos visus susirinkti. Atsimenu, mirtinai nuobodžiavau skaitydamas lėkštą istoriją apie dvi šeimas – vieną galų, kitą frankų genties – nuo priešistorinių laikų iki Napoleono III epochos, kur baisieji engėjai buvo frankai, o visi galai atrodė buvę socialistai nuo pat Vercingetorikso laikų, bet, kaip ir visi idealistai, Siu dabar jau buvo apsėstas vienos minties.

Akivaizdu, kad paskutines veikalo dalis jis parašė tremtyje, kai Liudvikas Napoleonas žingsnis po žingsnio sutvirtino savo valdžią ir rengėsi pasiskelbti imperatoriumi. Siekiant sukelti neapykantą jo ketinimams, Siu toptelėjo genialus planas: nuo pat revoliucijos laikų kitas didis Prancūzijos respublikos priešas buvo jėzuitai, tad tereikėjo parodyti, kad Liudvikas Napoleonas į valdžią atėjo jėzuitams sumanius ir jiems vadovaujant. Tiesa, jėzuitai išvaryti iš Prancūzijos po 1830 metų Liepos revoliucijos, tačiau iš tikrųjų esą ten pasilikę jie veikę priedangoje, o dar aršiau Liudvikui Napoleonui pradėjus kopti į valdžią, ir jis juos pakentęs tik norėdamas palaikyti gerus santykius su popiežium.

Knygoje buvo ilgiausias tėvo Rodeno laiškas (jau paskelbtas ir „Amžinajame žyde“) jėzuitų generolui tėvui Rotanui, nuodugniai atskleidžiantis visą sąmokslą. Romane naujausi įvykiai vyksta paskutinio socialistų ir respublikonų, mėginančių užkirsti valstybės perversmą, pasipriešinimo laikotarpiu, ir tai, ką Liudvikas Napoleonas ilgainiui iš tikro padarė, laiške surašyta dar kaip sumanymas. Tačiau skaitytojai perskaito jau iš tiesų nutikusią istoriją, todėl pranašystė dar labiau sukrečia.

Žinoma, atsiminiau Diuma „Žozefo Balzamo“ pradžią: tereikėjo pakeisti Griaustinio kalną kokia nors labiau bažnytine aplinka, gal kokio seno vienuolyno kripta, suburti joje ne masonus, o iš viso pasaulio atkakusius Lojolos vaikus, užtektų, kad kalbėtų ne Balzamo, o Rodenas – ir senoji pasaulinio sąmokslo schema būtų pritaikyta dabarčiai.

Taip man kilo mintis Bjankui parduoti ne vieną kitą šen bei ten nugirstą gandą, o visą iš jėzuitų gautą dokumentą. Žinoma, turėjau šį tą pakeisti, atmesti tėvą Rodeną, nes kas nors galėjo atpažinti romano personažą, ir įtraukti tėvą Bergamaskį, dabar jau kažin kur pradingusį, tačiau Turine kas nors tikrai bus apie jį girdėjęs. Be to, kai Siu rašė knygą, ordino generolas tebebuvo tėvas Rotanas, dabar, girdėjau, jį pakeitė tėvas Beksas.

Dokumentas turėjo panėšėti į kone pažodžiui užrašytą patikimo informatoriaus pasakojimą, tačiau informatorius turėjo būti ne skundikas (nes žinia, kad jėzuitai neišduoda savo draugijos), o veikiau senas senelio draugas, patikėjęs jam tuos dalykus kaip savo ordino didybės ir nenugalimumo įrodymą.

Senelio atminimui į šią istoriją norėjau įtraukti ir žydus, tačiau Siu jų neminėjo, o aš nežinojau, kaip juos susieti su jėzuitais, be to, anuomet Pjemonte žydai niekam per daug nerūpėjo. Negalima perkrauti valdžios agentų galvų informacijos gausa, jie geidauja aiškių ir paprastų minčių: balta ir juoda, blogieji ir gerieji, o piktadarys turi būti tik vienas.

Tačiau žydų nenorėjau atsisakyti, tad panaudojau juos veiksmo vietai. Vis šioks toks būdas paskatinti Bjanką nepasitikėti žydais.

Pamaniau, jei įvykiai klostysis Paryžiuje, dar blogiau – Turine, juos bus galima patikrinti. Savuosius jėzuitus turėjau suburti net ir slaptosioms Pjemonto tarnyboms mažiau prieinamoje, tik iš nuogirdų pažįstamoje vietoje. Jėzuitų buvo visur it Viešpaties polipų, į save lenktais nagais jie siekė net protestantiškas šalis.

Tas, kuris klastoja dokumentus, privalo juos gerai išmanyti, todėl lankydavausi bibliotekose. Bibliotekos pakeri: kartais jautiesi lyg stovėdamas geležinkelio stoties perone ir sklaidydamas knygas apie egzotiškus kraštus įsivaizduotum keliaujantis tolimųjų krantų link. Taip vienoje knygoje radau gražių Prahos žydų kapinių raižinių. Apleistose ankštose kapinėse buvo beveik dvylika tūkstančių antkapių, tačiau kažkada jų buvę gerokai daugiau, mat per keletą amžių vienas kitą užklojo keli žemės sluoksniai. Kapines uždarius, kažkas iškilnojo kai kuriuos įdubusius kapus kartu su antkapiais, ir taip susidarė netvarkinga visaip išsiklaipiusių antkapių Sangrūda (o gal patys žydai juos taip beatodairiškai sustatė, kaip žinia, neturėdami jokio supratimo apie grožį ir tvarką).

Toji apleista vieta man tiko dar ir dėl to, kad visiškai nederėjo: kokios gudrybės vedami jėzuitai nutarė susirinkti žydams šventoje vietoje? Kas galėjo leisti jiems pasinaudoti ta visų pamiršta, o gal ir neįžengiama vieta? Klausimai be atsakymų, bet dėl to pasakojimas tampa tik įtikinamesnis, o Bjankas, manau, tvirtai tikėjo, kad istorija pramanyta, jei visi joje pateikti faktai paaiškinami ir tikri.

Kaip ištikimas Diuma skaitytojas džiaugiausi galėdamas tą naktį ir susibūrimą pavaizduoti niūriais, bauginamais tonais: kapines vos apšviečia menkas mėnulio pjautuvas, o pusračiu sustoję jėzuitai juodomis plačiakraštėmis skrybėlėmis iš viršaus atrodo it susibėgę tarakonai; dar aprašyti velnišką gūdžius žmonijos priešų ketinimus skelbiančio tėvo Bekso vypsnį (ir pradžiuginti tėvo šmėklą dangaus aukštybėse, ką čia kalbu – pragaro gelmėse, kur Dievas greičiausiai nutrenkia Madzinio ir Respublikos šalininkus), paskui parodyti, kaip tie niekingi šaukliai it juodvarniai brėkštant pakyla po naktinės raganų puotos ir spiečiais lekia į pasaulyje išsibarsčiusius namus skelbti velniško pasaulio užkariavimo plano.

 

…dar aprašyti velnišką gūdžius žmonijos priešų ketinimus skelbiančio tėvo Bekso vypsnį (ir pradžiuginti tėvo šmėklą dangaus aukštybėse, ką čia kalbu – pragaro gelmėse, kur Dievas greičiausiai nutrenkia Madzinio ir Respublikos šalininkus)…

 

Tačiau turėjau kalbėti glaustai ir iš esmės, kaip dera slaptam pranešimui, žinodamas, jog policijos agentai – ne literatai ir nepajėgia parašyti daugiau kaip du tris lapus.

Tad mano tariamasis informatorius pasakojo, kad tą naktį draugijos atstovai iš įvairių šalių susirinko Prahoje pasiklausyti tėvo Bekso, susirinkusiesiems turinčio pristatyti tėvą Bergamaskį, po keleto Apvaizdos lemtų įvykių tapusį Liudviko Napoleono patarėju.

Tėvas Bergamaskis pranešė apie Liudviko Bonaparto rodomą akivaizdų klusnumą draugijai.

– Turėtume liaupsinti Bonaparto gudrumą, nes jis suvedžiojo revoliucionierius, dėdamasis pritariąs jų nuostatoms, jo gebėjimą suregzti sąmokslą prieš Liudviką Pilypą ir taip sužlugdyti bedievių valdžią, ir kad paklausė mūsų patarimo 1848 metais stoti prieš rinkėjus kaip nuoširdus respublikonas, idant šie išrinktų jį Respublikos prezidentu. Negalima užmiršti, kaip jis padėjo sugriauti Madzinio Romos respubliką ir grąžino į sostą Šventąjį Tėvą, – kalbėjo.

– Napoleonas pasiryžęs, – tęsė Bergamaskis, – galutinai sunaikinti socialistus, revoliucionierius, filosofus, ateistus ir visokius nelemtus racionalistus, skelbiančius tautos suverenumą, sąžinės, religinę, politinę ir socialinę laisves; paleisti įstatymų leidybos susirinkimą, apkaltinus sąmokslu suimti tautos atstovus, paskelbti Paryžiaus apgultį, be teismo sušaudyti visus, sulaikytus su ginklais ant barikadų, pavojingiausius asmenis išgabenti į Kajeną, panaikinti spaudos ir susirinkimų laisvę, sutelkti kariuomenę į fortus ir iš ten patrankomis apšaudyti sostinę, sudeginti, nepalikti akmens ant akmens, ir ant šių laikų Babilono griuvėsių paskelbti katalikiškos, apaštališkosios Romos bažnyčios pergalę. Paskui pakviesti tautą į visuotinį balsavimą ir dešimtmečiu pratęsti savo prezidentinę valdžią, tada paversti respubliką naująja imperija – visuotinis balsavimas yra vienintelė priemonė prieš demokratiją, nes balsuoja ir kaimo žmonės, tebetikintys tuo, ką sako parapijų klebonai.

Įdomiausius dalykus Bergamaskis pasakys pabaigoje, kalbėdamas apie politiką Pjemonto atžvilgiu. Tada tėvas Bergamaskis paskelbs draugijos ateities tikslus, kurie man rašant pranešimą jau buvo visiškai įgyvendinti.

– Bailys karalius Viktoras Emanuelis svajoja apie Italijos karalystę, ministras Kavūras kursto tą svajonę, ir abu siekia ne tik išvaryti Austriją iš pusiasalio, bet ir sunaikinti pasaulietinę Šventojo Tėvo valdžią. Paspirties jie ieškos Prancūzijoje, todėl bus lengva juos įtraukti pirmiausia į karą su Rusija, pažadėjus padėti kovoje su austrais, mainais pareikalavus Savojos ir Nicos. Paskui imperatorius apsimes kariaujantis pjemontiečių pusėje, bet po kelių nereikšmingų vietinių pergalių su jais nepasitaręs pasirašys taiką su austrais ir leis sudaryti popiežiaus vadovaujamą italų konfederaciją, į kurią įeis ir Austrija, išlaikydama savo valdas Italijoje. Taip Pjemontas su vienintele liberalia vyriausybe visoje Italijoje liks pavaldus ir Prancūzijai, ir Romai, jį kontroliuos prancūzų pulkai, užėmę Romą ir dislokuoti Savojoje.

 

Štai ir dokumentas. Nežinojau, kiek Pjemonto valdžiai galėtų patikti toks Sardinijos karalystės priešo Napoleono III paveikslas, bet jau tada nujaučiau tai, ką paskui patvirtino patirtis: slaptųjų tarnybų vyrams visada patogu turėti kokį nors dokumentą, kuriuo visai nebūtina pasinaudoti tuoj pat, bet kuriuo remdamiesi galėtų šantažuoti vyriausybės vyrus, kelti neramumus ar keisti esamą padėtį.

Bjankas išties įdėmiai perskaitė pranešimą, pakėlė akis nuo lapų, įsmeigė žvilgsnį į mane ir pasakė, jog tai labai reikšminga informacija. Ir dar sykį patvirtino, kad šnipui, norinčiam parduoti ką nors dar nežinoma, tereikia papasakoti tai, ką galima aptikti bet kurioje senų knygų prekyvietėje.

Nors Bjankas menkai išmanė literatūrą, bet apie mane buvo gerai informuotas, todėl niūriai pridūrė:

– Žinoma, jūs viską pats išsigalvojote.

– Prašyčiau atleisti! – pasipiktinau.

Jis kilstelėjo ranką tildydamas.

– Advokate, nusiraminkit. Net jei šis dokumentas būtų jūsų rankų darbas, man ir mano vyresnybei naudinga pristatyti jį vyriausybei kaip tikrą. Juk numanote, nes dabar tai žinoma orbi et urbi,  kad mūsų ministras Kavūras tiki laikąs Napoleoną III kumštyje, mat nusiuntė grafienę Kastiljonę jo šnipinėti, graži moteris, nepaneigsi, ir prancūzas ilgai netrukęs pasinaudojo jos meilumu. Ilgainiui paaiškėjo, kad Napoleonas nevykdė visų Kavūro norų, tad grafienė Kastiljonė veltui išeikvojo tiek Dievo malonės, nebent jai tai patiko, bet negalime leisti, kad valstybės reikalai priklausytų nuo ne itin rimto elgesio damos geidulių. Labai svarbu, kad Mūsų Didenybė nepasitikėtų Bonapartu. Netrukus Garibaldis arba Madzinis, o gal abu kartu surengs žygį į Neapolio karalystę. Jei kartais žygis pasisektų, Pjemontui teks įsikišti, kad tos žemės neatitektų pamišėliams respublikonams, o tam pjemontiečiai turės pražygiuoti visą Italijos aulinį per Popiežiaus sritis. Todėl nuteikti valdovą nepasikliauti popiežiumi, jausti jam pagiežą ir neklausyti Napoleono III patarimų yra būtina sąlyga šiam tikslui pasiekti. Brangusis advokate, kaip jau supratote, mes, kuklūs valstybės tarnai, lemiame politiką dažniau nei tie, kurie, tautos akimis, valdo…

 

Tas pranešimas buvo pirmas išties rimtas mano darbas, pakeverzojau ne šiaip kokį asmeniniam naudojimui skirtą testamentą, o sukūriau politiškai sudėtingą tekstą, kuriuo gal prisidėjau prie Sardinijos karalystės politikos. Atmenu, išties juo didžiavausi.

 

Taip atėjo lemtingieji 1860 metai. Lemtingi ne man, o šaliai, aš tik iš tolo stebėjau įvykius, kavinėse klausydamasis dykinėtojų kalbų. Nujausdamas, kad teks dažniau imtis politinių užsakymų, maniau, jog pravarčiausia panaudoti tų dykaduonių tauškiamas naujienas, ir nepasitikėjau žiniomis, kurios, pasak laikraščių, buvo tikros.

Taip sužinojau, kad Toskanos didžiosios kunigaikštystės, Modenos ir Parmos kunigaikštysčių gyventojai išvijo valdovus, kad popiežius nebekontroliavo vadinamųjų Emilijos ir Romanijos popiežiaus legacijų, kad visi reikalavo jungtis prie Sardinijos karalystės, kad 1860 metų balandį Palerme kilo maištai, kad Madzinis rašęs sukilimo vadams, esą Garibaldis atskubės jiems padėti, kad sklando gandai, neva jis ieško vyrų, pinigų ir ginklų savo žygiui, o Burbonų laivynas jau plaukia į Siciliją užkirsti priešui kelio.

– Bet ar žinot, kad Kavūras per savo patikėtinį La Fariną kontroliuoja Garibaldį?

– Ką čia tauškiat! Ministras pasirašė raštą, leidžiantį pirkti dvylika tūkstančių šautuvų garibaldiečiams.

– Šiaip ar taip, jie nebuvo išdalyti. Kas užkirto tam kelią? Karaliaus karabinieriai!

– Prašyčiau, ką čia kalbat. Kavūras padėjo, o ne kliudė dalyti šautuvus!

– Taigi, bet tai buvo ne Enfield  šautuvai, kurių tikėjosi Garibaldis, o senas laužas, su jais tas didis vyras gali nebent vieversius medžioti!

– Iš karaliaus rūmų sužinojau, ir neklauskit, kas man pasakė, kad La Farina davė Garibaldžiui aštuonis tūkstančius lirų ir tūkstantį šautuvų.

– Taip, bet turėjo būti trys tūkstančiai. Du tūkstančius pasiliko Genujos gubernatorius.

– Kodėl Genujos?

– Juk nemanot, kad Garibaldis jos į Siciliją mulais? Jis pasirašė sutartį pirkti du laivus, šie turėtų išplaukti iš Genujos ar jos apylinkių. O žinote, kas laidavo paskolą? Masonai, tiksliau – Genujos masonų ložė.

– Kokia dar ložė, masonai yra jėzuitų pramanas!

– Verčiau patylėkit, jūs pats masonas, ir visi tai žino!

– Glissons 34 . Iš patikimų šaltinių žinau, kad pasirašant sutartį dalyvavo, – čia kalbėtojas ėmė vos girdimai šnabždėti, – advokatas Rikardis ir generolas Negris di Šen Fronas…

– Ir kas gi tie ponai?

– Nežinot? – balsas visai pritilo. – Tai Slaptojo skyriaus, ar, tikriau, Aukštosios politinės priežiūros skyriaus – valdybos pirmininko informavimo tarnybos – vadovai… Galingesni ir už ministrą pirmininką, štai kas jie tokie, ką ten masonai.

– Sakot? Galima dirbti Slaptajame skyriuje ir būti masonu, nes taip naudingiau.

 

– Kokia dar ložė, masonai yra jėzuitų pramanas!

– Verčiau patylėkit, jūs pats masonas, ir visi tai žino!

 

Gegužės penktąją jau visi kalbėjo, kad Garibaldis su tūkstančiu savanorių išplaukė Sicilijos link. Pjemontiečių ten buvo ne daugiau kaip dešimt, buvo ir svetimšalių, daug advokatų, daktarų, vaistininkų, inžinierių ir žemvaldžių. Paprastų žmonių mažai.

Gegužės vienuoliktąją Garibaldžio laivai įplaukė į Marsalos uostą. Kur žiūrėjo Burbonų laivynas? Regis, juos įbaugino uoste stovintys du britų laivai, kurių oficiali užduotis buvo ginti savo tautiečių, Marsaloje turinčių klestintį brangaus vyno verslą, turtus. O gal anglai padėjo Garibaldžiui?

Trumpai tariant, per kelias dienas Garibaldžio Tūkstantinė (taip dabar visi ją vadino) Kalatafimyje sutriuškino Burbonų pulkus, o prisidėjus vietos savanoriams dar ir padidėjo, Garibaldis karaliaus Viktoro Emanuelio II vardu pasiskelbė Sicilijos diktatoriumi ir mėnesio pabaigoje užėmė Palermą.

Kaipgi Prancūzija, ką kalbėjo ji? Atrodė, Prancūzija viską stebi atsargiai, bet vienas prancūzas, dar garsesnis ir už Garibaldį, Aleksandras Diuma, didis romanistas, asmeniniu laivu „Ema“ jau plaukė su pinigais ir ginklais prisidėti prie išvaduotojų.

Neapolyje vargšas Abiejų Sicilijų karalius Pranciškus II, išgąsdintas garibaldiečių pergalių, išduotas savo generolų, paskubėjo suteikti amnestiją politiniams kaliniams ir vėl priimti 1848 metų statutą, kurį buvo atšaukęs, tik buvo jau per vėlu – ir jo sostinėje brendo liaudies maištai.

 

Kaip tik pirmosiomis birželio dienomis gavau kavalieriaus Bjanko raštelį, kuriame liepta tą vidurnaktį laukti vežimaičio, turinčio atvažiuoti prie mano raštinės durų. Keistas pasimatymas, bet užuodžiau įdomų reikalą, tad vidurnaktį, išpiltas prakaito, nes tomis dienomis ir Turiną kankino kaitra, lūkuriavau prie savo raštinės durų. Privažiavo dengtas vežimaitis užtrauktomis langų užuolaidomis su nepažįstamu ponu viduje ir nugabeno mane kažkur, kaip man pasirodė, netoli centro, negana to, man pasidingojo, kad du ar tris kartus pasukome tomis pačiomis gatvėmis.

Vežimaitis sustojo apgriuvusiame seno palaikio daugiabučio kieme, tikrose sulaužytų turėklų žabangose. Mane įvedė pro duris ir nulydėjo ilgu koridoriumi, kurio gale durelės atsivėrė į visai kitokio pastato holą su plačiais laiptais. Bet užlipome ne jais, o nulipome laipteliais holo gilumoje ir įėjome į kabinetą damastu išmuštomis sienomis, su dideliu karaliaus portretu ant galinės sienos ir žalia gelumbe dengtu stalu, už kurio sėdėjo keturi asmenys, vienas iš jų buvo kavalierius Bjankas, pristatęs man kitus. Nė vienas nepadavė rankos, tik linktelėjo galvą.

– Sėskitės, advokate. Ponas jums iš dešinės yra generolas Negris di Šen Fronas, iš kairės – advokatas Rikardis, o priešais jus sėdi profesorius Bodžijas, Valensijos Po kolegijos deputatas.

Iš to, ką girdėjau šnabždantis bare, supratau, kad pirmieji du veikėjai yra Aukštosios politinės priežiūros skyriaus vadovai, (vox populi)  padėję garibaldiečiams nupirkti tuodu garsiuosius laivus. Trečiojo vyro vardą irgi buvau girdėjęs: žurnalistas, trisdešimties tapęs teisės profesorium, deputatas, žmogus, artimas Kavūrui. Raudoną jo veidą puošė ūseliai, stiklinės dugno dydžio monoklis, o jis pats atrodė taikiausias žmogus pasaulyje. Tačiau kitų trijų rodoma pagarba liudijo jo galią vyriausybėje.

Negris di Šen Fronas prabilo pirmas:

– Brangusis advokate, žinodami, kaip sugebate rinkti informaciją ir kaip apdairiai bei santūriai su ja elgiatės, norėtume jums patikėti nepaprastai subtilią misiją generolo Garibaldžio ką tik užkariautose žemėse. Nenutaisykite tokio susirūpinusio veido, neketiname prašyti vesti raudonmarškinių į kovą. Turėsite surinkti reikiamas žinias. Bet kad žinotumėt, kokia informacija domina vyriausybę, mums neišvengiamai teks patikėti tai, ką nedvejodamas pavadinčiau valstybės paslaptimis, todėl, manau, suprantate, koks apdairus turėtumėte būti nuo šio vakaro iki pat misijos pabaigos ir net ilgiau. Taip pat, kaip sakoma, ir dėl savo paties saugumo, kuris mums, be abejo, nepaprastai rūpi.

Diplomatiškesnis negalėtum būti. Šen Fronas labai rūpinosi mano sveikata, todėl perspėjo, kad sumanęs pliaukšti ką čia sužinojęs savo gyvybei sukelčiau rimtą grėsmę. Tačiau toks įvadas ir užduoties reikšmė leido numatyti, kokia man iš to būtų buvusi nauda. Todėl pagarbiai linktelėjęs paakinau Šen Froną tęsti.

– Niekas geriau už deputatą Bodžiją nepajėgs paaiškinti aplinkybių, nes informacija ir geidavimai ateina iš aukščiausio šaltinio, kuriam jis labai artimas. Profesoriau, prašau…

– Matote, advokate, – tarė Bodžijas, – Pjemonte nerastumėte nė vieno asmens, labiau už mane besižavinčio tokiu dosniu ir teisingu vyru, kaip generolas Garibaldis. Tai, ką jis padarė Sicilijoje su saujele drąsuolių stojęs prieš vieną iš geriausiai ginkluotų Europos kariuomenių, yra stebuklas.

Tokios įžangos man užteko suprasti, kad Bodžijas yra didžiausias Garibaldžio priešas, bet tylėdamas klausiausi toliau.

– Tačiau, – tęsė Bodžijas, – nors Garibaldis mūsų karaliaus Viktoro Emanuelio II vardu išties pasiskelbė užkariautų žemių diktatoriumi, jo rėmėjai šiam sprendimui nepritaria. Madzinis lipa ant kulnų, skatindamas šalies pietuose pradėti masinius sukilimus ir paskelbti respubliką. O mes suvokiame Madzinio įtaigos galią: ramiai tūnodamas užsienyje, jis pasiuntė mirti daug nutrūktgalvių. Artimiausi generolo bendradarbiai yra Krispis ir Nikoreta, ištikimiausi madziniečiai, nesugebančiam perprasti kitų žmonių kėslų generolui darantys blogą įtaką. Taigi, kalbėkim atvirai: Garibaldis netruks perplaukti Mesinos sąsiaurį ir išsilaipinti Kalabrijoje. Tas vyras – įžvalgus strategas, jo savanoriai kupini įkarščio, prie jų prisidėjo daug salos gyventojų, nežinia, iš patriotizmo ar oportunizmo, o daugelis Burbonų generolų pasirodė menki vadai, tad kilo įtarimų, jog slaptos dovanos susilpnino jų kovinę dvasią. Nesakysime, ką įtariame tas dovanas įteikus. Tikrai ne mūsų vyriausybę. Dabar Sicilija jau Garibaldžio valioje, o jei į jo nagus paklius ir Kalabrija su Neapolio sritimi, tai generolas, remiamas Madzinio respublikonų, gaus devynių milijonų gyventojų karalystės išteklius ir turėdamas neginčytiną įtaką taps galingesnis už mūsų valdovą. Norėdamas išvengti tokios bėdos valdovas turi vieną galimybę: su kariuomene žygiuoti į pietus, pereiti, aišku, ne be nuostolių, Popiežiaus valstybes ir atvykti į Neapolį anksčiau už Garibaldį. Aišku?

– Aišku. Bet nesuprantu, kuo aš…

– Palaukit. Garibaldžio žygį įkvėpė tėvynės meilė, tačiau siekdami jį pažaboti, tiksliau, neutralizuoti, turime gandais ir straipsniais laikraščiuose plačiai paskleisti nuomonę, kad jį apsupo sukti ir papirkti asmenys, todėl prireikė įsikišti pjemontiečiams.

– Žodžiu, – pridūrė advokatas Rikardis, iki tol neprataręs nė žodžio, – turėtume pakirsti ne pasitikėjimą Garibaldžio žygiu, o susilpninti tikėjimą jo sukurta revoliucine valdžia. Grafas Kavūras siunčia į Siciliją tremtį ištvėrusį didį patriotą sicilietį La Fariną, tad Garibaldis turėtų juo pasikliauti, tačiau jis ilgus metus ištikimai bendradarbiauja su mūsų vyriausybe ir įkūrė Nacionalinę italų draugiją, kovojančią už Abiejų Sicilijų karalystės prisijungimą prie suvienytosios Italijos. La Farina įpareigotas išsiaiškinti kai kuriuos mūsų nugirstus didelį nerimą keliančius gandus. Atrodo, patiklus ir tam nepasirengęs Garibaldis ten įkūrė valdžią, kuri yra pačios valdžios neigimas. Akivaizdu, jog generolas negali visko sužiūrėti, jo padorumas neginčytinas, bet ką jis paskyrė vadovauti? Kavūras laukia išsamaus La Farinos raporto apie visokį piktnaudžiavimą, tačiau Madzinio šalininkai padarys viską, kad atkirstų La Fariną nuo žmonių, tai yra nuo tų liaudies sluoksnių, kur lengviausia rinkti žinias apie neramumus.

– Šiaip ar taip, mūsų Valdyba La Farina pasitiki tik iš dalies, – įsiterpė Bodžijas. – Gink Dieve, nenoriu nieko pasakyti, bet jis irgi sicilietis, gal jie ir geri žmonės, tačiau skiriasi nuo mūsų, tiesa? Gausite rekomendacinį laišką La Farinai, kliaukitės juo, bet veikite laisvai ir ne vien rinkite dokumentais patvirtintus duomenis, prireikus (kaip jums jau teko daryti) juos išgalvokit.

– Tačiau kaip ir kuo apsimetęs ten nuvyksiu?

– Kaip įprasta, mes viską numatėm, – nusišypsojo Bjankas. – Ponas Diuma, kurio kaip garsaus romanisto vardą tikrai esate girdėjęs, susiruošė pas Garibaldį į Palermą plaukti savo laivu „Ema“. Nelabai supratom, ką jis ten rengiasi veikti, gal paprasčiausiai nori parašyti kokį romaną apie Garibaldžio žygį, o gal iš tuštybės pasididžiuoti draugyste su didvyriu. Kad ir kaip būtų, žinom, jog maždaug po dviejų dienų jis prisišvartuos Sardinijoje, Arcakenos įlankoje, taigi mūsų valdose. Poryt auštant išvyksite į Genują ir sėsite į vieną iš mūsų laivų, plaukiančių į Sardiniją, ten susitiksite su Diuma ir jam įteiksite rekomendacinį laišką, pasirašytą asmens, kuriam Diuma skolingas ir kuriuo labai pasitiki. Prisistatykite profesoriaus Bodžijo leidžiamo laikraščio korespondentu, siunčiamu į Siciliją garsinti Diuma ir Garibaldžio žygių. Taip įsiterpsite į rašytojo entourage  ir išsilaipinsite Palerme. Atvykęs į Palermą su Diuma sulauksite daugiau pagarbos ir pasitikėjimo nei atvykęs vienas. Ten įsimaišysite tarp savanorių ir užmegsite ryšius su vietos gyventojais. Dar vienas garsaus ir gerbiamo asmens akreditacinis laiškas suartins jus su jaunu karininku kapitonu Njevu, kurį Garibaldis paskyrė generaliniu viceintendantu. Tik pamanykit, prieš išplaukiant „Lombardijai“ ir „Pjemontui“, laivams, nuplukdžiusiems Garibaldį į Maršalą, iš devyniasdešimties tūkstančių žygiui surinktų lirų jam patikėta keturiolika tūkstančių. Gerai nežinome, kodėl būtent Njevui, kaip kalbama, rašto žmogui, patikėta administracinė veikla, tačiau jis, regis, turi doro vyro vardą. Džiaugsis galėdamas pasikalbėti su kuo nors, rašančiu į laikraščius ir draugaujančiu su garsiuoju Diuma.

 

Likusi vakaro dalis prabėgo derinant praktinius sumanymo aspektus ir atlygį. Kitą dieną uždariau savąją notaro raštinę neribotam laikui, susidėjau kelis būtiniausius niekniekius ir nežinia ko įkvėptas pasiėmiau nuo kreditorių išgelbėtą sutaną, tėvo Bergamaskio kadaise paliktą senelio namuose.

 

————————–

Išnašos:

 

34  Tiek to (pranc.).

————————–

 

 

 

Komentarai išjungti.