Su tūkstantine (7 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Su tūkstantine (7 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Su tūkstantine (7 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

7

SU TŪKSTANTINE

 

1897 metų kovo 29 diena

 

Visų tų įvykių, o juo labiau kelionės į Siciliją nuo 1860 metų birželio iki 1861 metų kovo nebūčiau atsiminęs, jei praeitą naktį krautuvėje versdamas senus popierius komodos dugne nebūčiau aptikęs į ritinį susuktų lapų, kuriuose buvo tų įvykių apmatai, matyt, surašyti, kad vėliau galėčiau savo darbdaviams Turine pateikti išsamią ataskaitą. Užrašai padriki, akivaizdu, užsirašiau tik tai, kas man atrodė svarbu, ar tai, kam norėjau  suteikti svarbos. Nežinau, ką nutylėjau.

 

* * *

 

Nuo birželio 6 dienos esu laive „Ema“. Diuma priėmė mane labai nuoširdžiai. Vilkėjo lengvą šviesiai rudą švarką ir iš tiesų atrodė maišyto kraujo, nes toks ir buvo. Oda tamsi, raiškios, putlios, jausmingos lūpos, it Afrikos laukinio garbanotų plaukų kepurė. Bet žvilgsnis gyvas ir ironiškas, šypsena nuoširdi, apvalios bon vivant 35  formos… Atsiminiau vieną iš daugelio sklandančių legendų: kažkoks Paryžiaus dabita jam girdint gudriai prakalbo apie naujausias teorijas, aiškinančias pirmykščio žmogaus ir žemesniųjų rūšių ryšį. Diuma atkirto: „Taip, pone, aš kilęs iš beždžionės. Tačiau jūs, pone, ja tampate!“

Jis supažindino mane su kapitonu Bogranu, jo pavaduotoju Bremonu, vairininku Podimatasu (apžėlusiu it šernas, barzda ir plaukai dengė visą veidą taip, kad buvo matyti tik akių baltymai) ir su koku Žanu Bojė – žiūrint į Diuma atrodo, kad kokas šioje draugijoje yra svarbiausias. Diuma keliavo su savo dvaru nelyginant koks senųjų laikų didikas.

Lydėdamas mane į kajutę, Podimatasas pranešė, kad mėgstamiausias Bojė patiekalas – asperges aux petits pois  36, keistas receptas, nes patiekale nėra jokių žirnelių.

Aplenkėme Kapreros salą, kur po mūšių ilsėjosi Garibaldis.

 

– Netrukus susitiksite su generolu, – tarė Diuma ir vien jį paminėjęs nušvito iš susižavėjimo. – Šviesiabarzdis ir žydraakis, jis panėši į Leonardo „Paskutinės vakarienės“ Jėzų.

 

– Netrukus susitiksite su generolu, – tarė Diuma ir vien jį paminėjęs nušvito iš susižavėjimo. – Šviesiabarzdis ir žydraakis, jis panėši į Leonardo „Paskutinės vakarienės“ Jėzų. Jo judesiai elegantiški, o balsas be galo švelnus. Atrodo romus žmogus, bet jo akivaizdoje ištarkit žodžius Italija  ir nepriklausomybė,  ir jis pabus tarsi ugnikalnis, pratrūks ugnimi ir kunkuliuojančia lava. Jis stoja į kovą beginklis, bet prireikus čiumpa artimiausią kardą, ištraukia jį iš makšties ir puola priešą. Turi tik vieną silpnybę: mano, kad rutuliais žaidžia geriausiai iš visų.

Netrukus laive kilo sujudimas. Jūreiviai sugavo didžiulį jūrinį vėžlį, tokių galima pamatyti į pietus nuo Korsikos. Diuma susijaudino.

– Turėsim darbelio. Pirma apversim jį ant nugaros, kvailelis iškiš kaklą, o mes pasinaudoję tokiu neatsargumu nukirsim jam galvą, čiakšt! – paskui pakabinsim už uodegos dvylikai valandų kraujui nuleisti. Tuomet vėl paguldysim ant nugaros, po pilvo ir nugaros šarvu įkišim tvirtus ašmenis, saugodamiesi neperverti tulžies, antraip jis taps nevalgomas, išimsim vidurius ir paliksim tik kepenis, vidinė skaidri košė nieko verta, bet ten rasim du gabalus mėsos, baltumu ir skoniu panašios į veršieną. Galiausiai pašalinsim gleivinę, nupjausim kaklą, plaukmenis, supjaustysime riešuto dydžio gabalėliais, nuplausime ir ant silpnos ugnies kokias tris ar keturias valandas virsime sriubą, pagardintą pipirais, gvazdikėliais, morkomis, čiobreliais ir lauro lapais. Kol ji virs, supjaustysim vištieną juostomis, užtaisysime petražolėmis, svogūnėlių laiškais ir ančiuviais, sumesim į verdantį sultinį, paskui nusunksim ir sumesim į vėžlienos sriubą, kur įpilsim ir tris ar keturias stiklines maderos. Jei nebūtų maderos, galima įpilti ir marsalos su taurele degtinės ar romo. Tačiau tai pis aller  37. Savo sriuba mėgausimės ryt vakare.

Mėgstantis taip skaniai pavalgyti vyras, kad ir abejotinos kilmės, sukėlė mano prielankumą.

 

* * *

 

(Birželio 13 diena) „Ema“ į Palermą atplaukė užvakar. Pilnas knibždančių raudonų palaidinių miestas panėši į aguonų lauką. Nors dauguma garibaldiečių savanorių apsirengę ir apsiginklavę kaip pakliuvo, kai kurie vilki civilinius drabužius ir turi tik skrybėlę su plunksna. Raudono audeklo jau sunku rasti, tad tokios spalvos marškiniai kainuoja baisingus pinigus ir juos įpirkti tegali vietos diduomenės vaikai, prisidėję prie garibaldiečių po pirmųjų, žiauriausių mūšių, o ne iš Genujos atplaukę savanoriai. Kavalierius Bjankas man skyrė užtenkamai pinigų, kad išgyvenčiau Sicilijoje, tad, nenorėdamas atrodyti it koks ką tik atvykęs dabita, iškart nusipirkau padėvėtą uniformą – nuskalbtus rausvus marškinius ir palaikes kelnes, bet vien marškiniai kainavo penkiolika frankų, Turine už tokius pinigus būčiau galėjęs nusipirkti ketverius.

Čia viskas nepamatuotai brangu: kiaušinis kainuoja keturis soldus, svaras duonos – šešis, svaras mėsos – trisdešimt. Nežinau, ar todėl, kad sala skurdi ir užkariautojai baigia suryti paskutines atsargas, palermiečiai nutarė, jog garibaldiečiai – dangaus siųsta mana, ir švarina juos be jokių skrupulų.

 

Dviejų didžiavyrių susitikimas Senato rūmuose („Kaip Paryžiaus rotušėje 1830-aisiais!“ – džiūgaudamas kalbėjo Diuma) buvo labai teatrališkas. Nežinau, kuris iš jų vaidino geriau.

– Brangusis Diuma, man jūsų be galo trūko! – sušuko generolas, o Diuma pratrūko sveikinimais. – Ne, ne, sveikinkit ne mane, o šituos vyrus. Tai jie milžinai! – ir kreipėsi į saviškius: – Tuoj pat suteikit ponui Diuma gražiausius rūmų apartamentus. Ir jų bus per mažai žmogui, pristačiusiam laiškus, kad atvyksta apie du tūkstančius vyrų, dešimt tūkstančių šautuvų ir du garlaiviai!

 

Žvelgiau į didvyrį su nepasitikėjimu, po tėvo mirties nepasiklioviau didvyriais. Diuma jį apibūdino it kokį Apoloną, o jis pasirodė besąs kuklaus stoto, ne šviesiaplaukis, o šiaudų spalvos plaukais, trumpomis kreivomis kojomis ir, kiek sprendžiau iš eisenos, kankinamas reumato. Mačiau, kaip dviejų saviškių padedamas sunkiai sėda ant žirgo.

Vėlyvą popietę prie karaliaus rūmų susirinkusi minia šaukė: „Tegyvuoja Diuma, tegyvuoja Italija!“ Akivaizdu, rašytojas patenkintas, bet man susidarė įspūdis, kad viską organizavo Garibaldis, tikėdamasis pažadėtųjų šautuvų ir žinodamas apie draugo tuštybę. Įsimaišęs į minią, stengiausi perprasti nesuprantamą dialektą, panašų į afrikiečių šneką, ir nugirdau trumpą pokalbį: vienas klausė, kas tas Diuma ir kodėl jis čia šlovinamas, kitas atsakė, kad tai čerkesų kunigaikštis, aptekęs auksu ir atvykęs atiduoti savo pinigų Garibaldžiui.

Diuma mane pristatė kai kuriems generolo vyrams, pajutau veriamą grėsmingą Garibaldžio leitenanto, siaubingojo Nino Biksijo, žvilgsnį ir taip jo pabūgau, kad tuoj iš ten pasišalinau. Turėjau rasti būstą, kur galėčiau pareiti ir išeiti niekieno nepastebėtas.

Dabar, siciliečių akimis, buvau garibaldiedis, o Garibaldžio savanoriams buvau laisvas metraštininkas.

 

* * *

 

Vėl pamačiau Niną Biksiją jojantį per miestą. Kalbama, kad žygiui vadovauja būtent jis. Garibaldis išsiblaškęs, nuolat mąsto apie rytojų, įgudęs atakuoti ir vesti paskui save kitus, o Biksijui rūpi šiandiena ir jis rikiuoja būrius. Jam jojant pro šalį vienas netoli stovintis garibaldietis pasakė draugui: „Pažiūrėk, koks žvilgsnis, veria kiaurai. Kerta nelyginant kardas. Biksijas! Vien vardas – tarsi žaibas skrostų.“

Akivaizdu, kad Garibaldis ir jo leitenantai apžavėjo savanorius. Blogai. Per daug žavingi vadai karalysčių gerovės ir ramybės labui turėtų būti nedelsiant nukirsdinti. Mano darbdaviai Turine teisūs: negalima leisti Garibaldžio mitui išplisti ir Šiaurėje, antraip visi tenykščiai ims siūdintis raudonus marškinius ir skelbs respubliką.

 

 

* * *

 

(Birželio 15 diena) Su vietos gyventojais sunku susikalbėti. Viena aišku: jie stengiasi pasipelnyti iš kiekvieno, kuris jiems panašus į pjemontietį, nors tarp savanorių pjemontiečių mažai. Radau smuklę, kurioje galiu pigiai pavalgyti ir paragauti vietos patiekalų neištariamais pavadinimais. Bandelės su blužnimi sprangios, bet užgerdamas geru vietos vynu pajėgiu praryti daugiau nei vieną. Ten valgydamas susidraugavau su dviem savanoriais, Aba, vos dvidešimt perkopusiu ligūriečiu, ir Bandžių, daugmaž mano metų žurnalistu iš Livorno. Iš jų pasakojimų atkūriau garibaldiečių išsilaipinimą ir pirmuosius mūšius.

 

– Ak, brangusis Simonini, kad žinotum, – kalbėjo Aba. – Išsilaipinimas Marsaloje buvo it cirkas! Taigi, prieš mus „Strombolis“ ir „Kapris“, du Burbonų laivai, mūsų „Lombardija“ užplaukia ant uolos, o Ninas Biksijas šaukia, esą geriau tegu jį užima su skyle triume nei sveiką ir nesudaužytą, negana to, reikėtų paskandinti ir „Pjemontą“. Dideli nuostoliai, dingtelėjo man, bet Biksijas teisus, negalima prancūzams dovanoti dviejų laivų, taip darė ir didieji kondotjerai – išsilaipinę sudegindavo laivus, kad niekas nepabėgtų, ir pirmyn. „Pjemontas“ pradeda švartuotis, užtaisoma „Strombolio“ patranka, bet užsikerta. Uoste stovinčio anglų laivo kapitonas užlipa į „Strombolio“ denį ir sako kapitonui, kad sausumoje yra Anglijos pavaldinių, tad už šį tarptautinį incidentą jam teks atsakyti. Juk žinia, anglai Marsaloje turi ekonominių interesų dėl vyno. Burbonų kapitonas atkerta, kad tarptautiniai incidentai jam nėmaž nerūpi, įsako šauti, patranka ir vėl užsikerta. Pagaliau iššovę Burbonų laivai nepadaro jokios žalos, tik sudrasko šunį.

– Tai jums padėjo anglai?

– Tarkim, jie ramiai stojo per vidurį, idant sutrikdytų Burbonus.

– O kokie generolo santykiai su anglais?

Aba tik mostelėjo, lyg norėdamas pasakyti, kad tokie pėstininkai kaip jis paklūsta įsakymams ir daug neklausinėja.

– Verčiau paklausyk dar, smagumėlis. Atvykęs į miestą generolas įsakė užimti telegrafą ir nupjauti laidus. Siunčia leitenantą su keliais vyrais, pamatęs juos ateinant telegrafistas pabėga. Įžengęs į kabinetą leitenantas randa karo vadui į Trapanį nusiųstos skubios telegramos kopiją: „Du garlaiviai su Sardinijos vėliavomis įplaukė į uostą ir išlaipina vyrus.“ Tą akimirką ateina atsakymas. Vienas iš savanorių, dirbęs Genujos telegrafe, perskaito: „Kiek vyrų ir kodėl jie išsilaipina?“ Karininkas jam padiktuoja. „Atsiprašau, suklydau, iš Džirdženčio atplaukė du prekiniai laivai su siera.“ Ir gauna atsakymą iš Trapanio: „Jūs kvailys.“ Karininkas patenkintas nupjauna laidus ir išeina.

– Tiesą pasakius, – įsiterpė Bandis, – išsilaipinimas nebuvo toks cirkas, kaip pasakoja Aba, vos pasiekėm krantą, iš prancūzų laivų pagaliau atskriejo pirmieji sviediniai ir kulkosvaidžio salvės. Bet pasismaginome tai jau tikrai. Tarp lekiančių sviedinių netikėtai pasirodė senas, bet gerai įmitęs vienuolis, kuris modamas skrybėle mus sveikino. Kažkas sušuko: „Broli, atėjai mūsų paerzinti?“ Tačiau Garibaldis pakėlęs ranką tarė: „Broli, ko ieškai? Ar negirdi, kaip švilpia sviediniai?“ O vienuolis ir sako: „Nebijau sviedinių. Esu šv. Pranciškaus varguolio tarnas ir Italijos sūnus.“ – „Tai tu už liaudį?“ – klausia generolas. „Už liaudį, už liaudį“, – atsako vienuolis. Tuomet supratom, kad Marsala mūsų. Generolas nusiuntė Krispį pas mokesčių rinkėją Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio vardu rekvizuoti iždo, šis pagal pakvitavimą perduotas intendantui Ačerbiui. Italijos karalystė dar neegzistavo, tačiau Krispio pasirašytas pakvitavimas, kuris buvo įduotas mokesčių rinkėjui, yra pirmasis dokumentas, kuriame Viktoras Emanuelis vadinamas Italijos karaliumi.

Pasinaudojau proga paklausti:

– Argi intendantas ne kapitonas Njevas?

– Njevas – Ačerbio pavaduotojas, – patikslino Aba. – Toks jaunas, o jau didis rašytojas. Tikras poetas. Jo veidas švyti išmintim. Jis visada vienas, įsmeigęs žvilgsnį į tolius, lyg norėtų pažvelgti už horizonto. Tikriausiai Garibaldis netrukus suteiks jam pulkininko laipsnį.

O Bandis paantrino:

– Kalatafimyje jis kiek atsiliko – dalijo duoną, bet Bodzečiui pašaukus į mūšį iš karto puolė priešą, it koks milžiniškas juodas paukštis plevėsuodamas apsiausto skvernais, kuriuos netruko perverti kulka…

Tiek užteko, kad Njevas man sukeltų pasidygėjimą. Gal mano metų, o jau garsus. Poetas karys. Žinoma, jei išskleisi apsiaustą, kulka jį pramuš, gražu puikuotis kulkos palikta skyle, jei ji ne tavo krūtinėje…

Aba su Bandžių toliau pasakojo apie Kalatafimio mūšį, apie stebuklingą pergalę, nors savanorių tebuvo tūkstantis, o dvidešimt penkių tūkstančių Burbonų kariauna puikiai ginkluota.

– Garibaldis šuoliuoja priešaky ant bėro Didžiojo Vizirio, puošnus balnas su balnakilpėmis, raudoni marškiniai ir vengriška kepurė, – kalbėjo Aba. – Salemyje prie mūsų prisidėjo vietos savanoriai. Plūdo iš visų pusių, raiti, pėsti, šimtai, tikri velniai, iki dantų ginkluoti kalniečiai nuožmiais veidais ir akimis it pistoletų vamzdžių kiaurymės. Juos vedė ponai, tų vietų žemvaldžiai. Salėmis purvinas, gatvės duobėtos, bet vienuolynai puikūs, juose ir įsikūrėm. Tomis dienomis apie priešus nugirsdavom visokių naujienų: neva jų keturi tūkstančiai, ne, dešimt tūkstančių, dvidešimt tūkstančių su žirgais ir patrankomis, jie esą įsitvirtino toje pusėje, ne, anoje, puola, ne, traukiasi… Ir staiga tas priešas pasirodė. Gal penki tūkstančiai vyrų, kur ten, kažkas pasakė, bent dešimt tūkstančių. Mus teskyrė dykra. Nuo kalnų leidosi šauliai neapoliečiai. Ramiai, užtikrintai, matyti, gerai išmokyti, ne tokie neišmanėliai kaip mes. O kaip niūriai skambėjo jų trimitai! Pirmieji šūviai sutratėjo po pusiaudienio praėjus pusantros valandos. Šaudė šauliai neapoliečiai, nusileidę figavaisių opuncijų laukais. „Nešaudyti, neatsakyti ugnimi!“ – rėkė mūsų kapitonai, bet šaulių kulkos virš mūsų galvų taip zvimbė, kad negalėjome ramiai stovėti. Pykštelėjo vienas šūvis, paskui kitas, tada generolo trimitininkas sutrimitavo į kovą, ir leidomės pirmyn. Kulkos krito lyg kruša, kalnas skendo į mus šaudančių patrankų dūmuose, perbėgom slėnį, pramušėm pirmąsias priešo gretas, atsigręžiu ir matau Garibaldį, pėsčią, su kardu makštyje ant dešinio peties, jis žengia iš lėto, stebėdamas kovą. Biksijas atlekia šuoliais jo užstoti žirgu, rėkia: „Generole, norite žūti?“ O šis atsako: „O ar yra kas geriau, negu žūti už savo šalį?“ – ir nepaisydamas kulkų krušos traukia pirmyn. Tą akimirką pabūgau, kad generolas netiki pergale ir ieško mirties. Bet nuo kelio ataidėjo mūsų patrankų trenksmas. Regis, tūkstantis rankų atėjo mums į pagalbą. Pirmyn, pirmyn, pirmyn! Girdėti tik trimitas, nesiliaujantis kviesti į kovą. Prasimušę durtuvais ropščiamės į vieną, antrą, trečią terasą, aukštyn į kalną, Burbonų batalionai traukiasi aukščiau, susitelkia, tarsi įgauna jėgų. Atrodo, nebeįmanoma jų užpulti, jie viršūnėje, o mes ant šlaito, pavargę, išsekę. Akimirka poilsio, jie viršuje, mes apačioje. Šen bei ten aidi šūviai, prancūzai rita riedulius, mėto akmenis, pasklinda gandas, kad vienas kliudė generolą. Matau tarp figavaisių opuncijų mirtinai sužeistą gražų jaunuolį, prie jo suklupę du draugai. Jis maldauja, kad draugai būtų gailestingi neapoliečiams, juk ir jie italai. Visas šlaitas nusėtas kritusiųjų, bet negirdėti nė dejonės. Viršukalnėje neapoliečiai šaukia: „Tegyvuoja karalius!“ Tada ateina pastiprinimas. Atsimenu, kaip pasirodei tu, Bandi, visas žaizdotas, kaip tau į kairiąją krūtinės pusę įsisegė kulka, ir pamaniau, kad netrukus mirsi. Tačiau per paskutinę ataką lėkei pirma visų, iš kur turėjai jėgų?

– Niekai, – atsakė Bandis, – tik įdrėskimai.

– O už mus kovoję pranciškonai? Vienas toks liesas, purvinas, grūda į vamzdį kulkas ir akmenis, kepurnėjasi aukštyn ir šaudo. O kitą sužeidė į šlaunį, jis išsilupo kulką iš kojos ir vėl šoko šaudyti.

 

Prie Admirolo tilto ant kelio, ant arkų, po tiltu ir aplinkui verda durtuvų kautynės.  38

 

Aba pradėjo pasakoti apie mūšį prie Admirolo tilto.

– Dievaži, Simonini, toji diena verta Homero poemos! Prieinam Palermo vartus, ir į pagalbą atvyksta vietos sukilėlių būrys. Vienas surinka: „Viešpatie!“ – apsisuka, žengia kelis žingsnius į šoną kaip girtas ir krinta į griovį dviejų tuopų papėdėje prie negyvo šaulio neapoliečio, tikriausiai pirmojo mūsų iš pasalų užklupto sargybinio. Tebegirdžiu, kaip vienas genujietis lyjant kulkoms tarmiškai suriko: „Po paraliais, kaip čia praeiti?“ Kulka pataiko jam į kaktą, ir jis krinta perskelta galva. Prie Admirolo tilto ant kelio, ant arkų, po tiltu ir aplinkui verda durtuvų kautynės. Auštant užimame tiltą, tačiau mus stabdo už mūrų prisiglaudusių pėstininkų šūvių papliūpos, o iš kairės spaudžia raitininkai, bet nuvejame juos laukais. Pereiname tiltą, susitelkiame kryžkelėje prie Termini vartų, mus apšaudo iš uoste stovinčio laivo patrankų ir priešais suręstos barikados. Nesvarbu. Griaudžia varpas. Pasukame skersgatviais ir staiga, Dieve, koks reginys! Įsitvėrusios į virbus rankomis lyg lelijomis trys baltai apsitaisiusios merginos, nuostabiai gražios, tylėdamos žvelgia į mus. Atrodė lyg iš bažnyčios freskų nužengę angelai. Klausia, kas mes, italai, atsakom ir teiraujamės, kas jos, pasirodo, vienuolės. Vargšelės, tariam, norėtume jus išlaisvinti iš to kalėjimo ir palinksminti, o jos šaukia: „Tegyvuoja šventoji Rozalija!“ Atsiliepiam: „Tegyvuoja Italija!“ Jos irgi sušunka „Tegyvuoja Italija!“ švelniais angeliškais balseliais ir linki nugalėti. Palerme iki paliaubų kovėmės dar penkias dienas, bet vienuolėmis taip ir nepasidžiaugėm, teko tenkintis kekšėmis!

Kiek tais užsidegėliais galėjau pasitikėti? Jie jauni, patyrė pirmą kovos krikštą, dievino generolą, buvo savotiški kūrėjai kaip ir Diuma, o jų pagražintuose atsiminimuose vištos virsdavo ereliais. Neabejoju, jie narsiai kovėsi, bet ar galėjo Garibaldis ramiai vaikštinėti zvimbiant kulkoms (priešai iš toli jj kuo puikiausiai matė) ir likti nė neįdrėkstas? Gal kartais kieno nors įsakyti jie tyčia taikėsi pro šalį?

Tokia mintis toptelėjo, kai nugirdau bambantį smuklininką, pas kurį apsistojau, gal jis kada gyveno ir kitose pusiasalio vietose, nes kalba beveik suprantamai. Patarė pasikalbėti su notaru donų Fortunatu Muzumečiu, regis, žinančiu viską apie visus ir įvairiomis aplinkybėmis parodžiusiu nepasitikėjimą atvykėliais.

Negalėjau eiti pas jį vilkėdamas raudonus marškinius, tada prisiminiau atsigabenęs tėvo Bergamaskio sutaną. Deramai sulaižiau plaukus, nutaisiau pamaldžią išraišką, nudelbiau akis ir išslinkau iš smuklės niekieno neatpažintas. Pasielgiau neapdairiai, nes sklido gandai apie ketinimą išvaryti jėzuitus iš salos. Tačiau man pasisekė. O kaip būsimos neteisybės auka nepatenkintųjų Garibaldžiu gretose galėjau įgyti didesnį pasitikėjimą.

Užkalbinau doną Fortūnatą, po rytinių pamaldų vyninėje siurbčiojantį kavą. Vyninė buvo įsikūrusi miesto centre, beveik elegantiška, donas Fortūnatas sėdėjo patenkintas, atsisukęs veidu į saulę, užsimerkęs, porą dienų nesiskutęs, su juoda eilute ir kaklaraiščiu net tokią karštą dieną, nuo nikotino pageltusiais pirštais laikydamas prigesusį cigarą. Pastebėjau, jog čia į kavą įdeda citrinos žievelių. Tikiuosi, jų nededa į kavą su pienu.

Prisėdęs prie gretimo stalelio, padejavau dėl karštų orų, ir mūsų pokalbis užsimezgė. Prisistačiau esąs atsiųstas Romos kurijos išsiaiškinti, kas dedasi šiuose kraštuose, tad Muzumetis galįs kalbėti nevaržomai.

– Garbusis tėve, kaip manot, kodėl tūkstantis į krūvą subėgusių vyrų, ginkluotų kaip pakliuvo, atvyko į Maršalą ir išsilaipino nepraradę nė žmogaus? Kodėl Burbonų laivai, o tai antras po anglų laivynas Europoje, šaudė ir kažkodėl į nieką nepataikė? O kaip atsitiko, kad Kalatafimyje tas pats tūkstantis driskių ir dar keli šimtai vaikigalių, suvarytų atėjūnams norėjusių įsiteikti vietos žemvaldžių, stoję prieš vieną geriausiai išmuštruotų pasaulio kariuomenių (nežinau, ar jums teko girdėti apie Burbonų karo akademiją), kitaip tariant, kaip tas tūkstantis ir dar keli driskiai privertė bėgti dvidešimt penkis tūkstančius vyrų, tiesa, mūšyje jų kovėsi tik keli tūkstančiai, kiti liko kareivinėse. Tik pinigai, mano pone, viską padarė dideli pinigai, sumokėti Marsalos uoste stovinčių laivų karininkams, ar Kalatafimyje generolui Landžiui, kuris dieną luktelėjęs būtų turėjęs pakankamai pailsėjusių pulkų ponams savanoriams išvyti, bet pasitraukė į Palermą. Kalbama, jam sumokėta keturiolika tūkstančių dukatų, girdėjot? O jo vyresnybei? Prieš tuziną metų pjemontiečiai už daug menkesnį nusižengimą sušaudė generolą Ramoriną. Nepasakysiu, kad prijaučiu pjemontiečiams, bet karo reikalus jie išmano. O Landį paprasčiausiai pakeitė Lanca, kuriam, manau, irgi sumokėta. Tik prisiminkit garsųjį Palermo užkariavimą… Garibaldis sustiprino savo gaują iš Sicilijos plėšikų prisirankiojęs tris tūkstančius penkis šimtus galvažudžių, bet juk Lanca turėjo apie šešiolika tūkstančių vyrų, taip, šešiolika tūkstančių. Tačiau užuot metęs į mūšį visus juos, pasiuntė prieš sukilėlius mažus būrius, ir, žinoma, šie buvo sumušti, negana to, kai kuriems palermiečiams išdavikams buvo sumokėta ir tie šaudė nuo stogų. Uoste tiesiai Burbonų laivams po nosim iš pjemontiečių laivų iškrauti šautuvai savanoriams, o Garibaldis netrukdomas pasiekė Vikarijos kalėjimą ir Katorgininkų koloniją, išlaisvino dar tūkstantį kalinių ir priėmė į savo gaują. Nenoriu nė kalbėti, kas dabar dedasi Neapolyje – mūsų vargšą valdovą apspito piktadariai, jau gavę atlygį ir kasantys jam duobę…

– Bet iš kur tokie pinigai?

– Garbusis tėve! Stebiuosi, kaip jūs Romoje to nežinot! Iš Anglijos masonų! Įžvelgiat ryšį? Garibaldis – masonas, Madzinis – masonas, Madzinis pabėga į Londoną susitikti su anglų masonais, Kavūras – masonas ir gauna įsakymus iš Anglijos, aplink Garibaldį vieni masonai. Jie planuoja ne tik sugriauti Abiejų Sicilijų karalystę, bet ir nori suduoti mirtiną smūgį Jo Šventenybei, nes akivaizdu, kad po Abiejų Sicilijų karalystės Viktoras Emanuelis gviešis ir Romos. Gal tikite pasakaite apie savanorius, išvykusius su devyniasdešimt tūkstančių lirų? Jų nebūtų užtekę tai rajūnų ir girtuoklių gaujai pramisti, tik pažiūrėkit, kaip jie šlamščia paskutines Palermo atsargas ir siaubia aplinkinius kaimus! Anglų masonai davė Garibaldžiui tris milijonus Prancūzijos frankų turkų aukso piastrais, kuriais galima mokėti visame Viduržemio jūros regione!

– Ir kas gi turi tą auksą?

– Generolo patikėtinis masonas kapitonas Njevas, dar nė trisdešimties neperkopęs pienburnis, kuris nieko daugiau neveikia, tik dirba iždininku. Tie velniai moka pinigus generolams, admirolams, kam tik nori, o valstiečius marina badu. Šie tikėjosi, kad Garibaldis padalys šeimininkų žemes, bet generolas, priešingai – akivaizdžiai linkęs šlietis prie žemvaldžių ir piniguočių. Pamatysite, tie vyrukai, kurie Kalatafimyje buvo pasirengę žūti, netrukus supras, kad niekas nesikeičia, ir pradės šaudyti savanorius iš žuvusiųjų pavogtais šautuvais.

Nusimetęs dvasininko sutaną ir vėl sukiodamasis po miestą apsivilkęs raudonus marškinius, ant bažnyčios laiptų persimečiau keletu žodžių su vienuoliu tėvu Karmelu. Sako esąs dvidešimt septynerių, bet atrodo keturiasdešimties. Prisipažįsta norįs šlietis prie mūsų, bet kažkas jį sulaiko. Klausiu kas, juk Kalatafimyje kovėsi ir vienuoliai.

– Eičiau su jumis, – atsako, – jei žinočiau, kad žygio tikslas išties didis, o jūs vis kartojat norintys suvienyti Italijos tautą. Tačiau jei tauta, suvienyta ar padalyta, kenčia, tai kenčia, ir nežinau, ar jums pavyks palengvinti tas kančias.

– Tauta turės laisvę ir mokyklas, – tariau.

– Laisvė – ne duona, mokykla irgi. Gal jums, pjemontiečiams, to ir gana, bet ne mums.

– O ko jums reikėtų?

– Ne su Burbonais kariauti, o pakelti vargdienius į kovą su tais, kurie marina juos badu ir knibžda ne vien karaliaus dvare, bet ir visur aplinkui.

– Vadinasi, į kovą ir su jumis, tonzūruotaisiais, nes turite vienuolynų ir žemių.

– Ir su mumis, su mumis pirmiausia! Bet su Evangelija rankoje ir su kryžiumi. Tuomet eičiau. Dabar neverta.

Universitete buvau perskaitęs garsųjį komunistų manifestą, tad supratau, jog tas vienuolis yra vienas iš jų. Išties Siciliją sunku suprasti.

 

* * *

 

Gal ta įkyri mintis persekioja mane nuo senelio laikų, bet kažkodėl ėmiau svarstyti, ar į Garibaldžio palaikymo sąmokslą neįsitraukė žydai. Paprastai jų yra visur. Vėl kreipiausi į Muzumetį.

– Tai žinoma, – atsakė. – Pirmiausia, jei ne visi masonai yra žydai, tai jau tikrai visi žydai yra masonai. O garibaldiečiai? Smagiai perskaičiau Marsalos savanorių sąrašą, publikuotą su antrašte „Narsuolių garbei“. Jame radau tokius vardus, kaip Eugenijus Rava, Džuzepė Ucielis, Izaokas Ankonietis, Samuelis Markezis, Abraomas Izaokas Alpronas, Mozė Maldacėjus ir Kolumbas Donatas, buvęs Abraomas. Gal pasakysit, jog tokiais vardais jie gali būti dori krikščionys?

 

* * *

 

(Birželio 16 diena) Nuėjau pas kapitoną Njevą prisistatyti. Dabita išpuoselėtais ūsiukais, su apgamu po lūpa, dedasi svajokliu. Poza, nes besikalbant užėjo savanoris pasiklausti apie kažkokius apklotus, kuriuos norėtų gauti, ir Njevas it koks smulkmeniškas sąskaitininkas jam priminė, kad jo kuopa dešimt paėmusi dar prieš savaitę.

– Gal jūs tuos apklotus valgot? – paklausė. Ir pridūrė: – Jei valgysit ir toliau, galėsit virškinti kalėjime.

Savanoris atidavė pagarbą ir dingo.

– Matote, kuo užsiimu? Jums turbūt sakė, esu rašytojas. O turiu mokėti kareiviams pinigus, aprūpinti drabužiais, dar užsakyti dvidešimt tūkstančių naujų uniformų, nes kasdien atvyksta daugiau savanorių iš Genujos, Specijos ir Livorno. O kur visokie prašytojai – grafai ir kunigaikštienės nori dviejų šimtų dukatų algos per mėnesį, galvoja, kad Garibaldis yra Viešpaties arkangelas. Čia visi tikisi dangaus manos, ne taip, kaip mūsų kraštuose, kur norint turėti reikia dirbti. Man patikėjo kasą gal todėl, kad Padujoje baigiau teisę, o gal dėl to, kad nevagiu, nes nevogti šioje saloje – didelė dorybė, kadangi kunigaikštis ir sukčius čia viena ir tas pats.

Akivaizdžiai jis dedasi svajokliu poetu. Paklaustas, ar jau gavo pulkininko laipsnį, atsako nežinantis:

– Žinot, čia padėtis kiek miglota. Biksijas stengiasi įvesti pjemontietišką karinę drausmę kaip kokiame Pinerole, bet juk mes tik maištininkų gauja. Tačiau rašydamas į Turiną šių vargų neminėkit. Pasistenkite perduoti jaudulį, visus apėmusį džiaugsmą. Čia žmonės rizikuoja gyvybe dėl savo įsitikinimų. Visa kita vertinkite kaip nuotykį kolonijose. Palermas – smagus miestas, minta paskalomis nelyginant Venecija. Mumis žavisi tarsi didvyriais, pora sprindžių raudono marškinių audeklo, septyniasdešimties centimetrų riestas kardas, ir jau esam geidžiami daugelio gražių ponių, kurios doros tik pažiūrėti. Nebūna vakaro, kad neturėtume ložės teatre, o šerbetas čia tiesiog puikus.

– Girdėjau, turit daug išlaidų. Kaip jums pavyksta išsiversti su ta menka iš Genujos atsivežta suma? Gal naudojat Marsaloje pasisavintus pinigus?

– Ten tebuvo skatikai. Vos atvykome į Palermą, generolas nusiuntė Krispį paimti pinigų iš Abiejų Sicilijų banko.

– Girdėjau kalbant apie penkis milijonus dukatų…

Čia poetas iškart tapo generolo patikėtiniu. Užvertė akis į dangų:

– Ak, žinot, maža kas kalbama. Dar yra ir patriotų dovanos iš visos Italijos, sakyčiau, iš visos Europos, parašykit apie tai į savo laikraštį, pakiškit mintį nesusipratėliams. Aišku, sunkiausia viską tvarkingai suregistruoti, nes kai bus oficialiai įkurta Italijos karalystė, turėsime viską perduoti Jo Didenybės vyriausybei, atsiskaityti iki santimo, kiek gauta ir kiek išleista.

O ką darysi su anglų masonų milijonais? – pamaniau. Arba jūs visi išvien – tu, Garibaldis ir Kavūras, gavote pinigus, bet apie juos nekalbat. O gal dar gražiau – pinigai yra, tik tu nieko apie juos nežinojai ir nežinai, esi tik kaliausė, doruolis, kuriuo jie (kas?) naudojasi kaip priedanga, ir manai, kad mūšiai laimėti iš Dievo malonės? Tas žmogus man ne visai aiškus. Vienintelė nuoširdi gaida jo žodžiuose – širdgėla dėl to, kad savanoriai dabar žygiuoja rytinės pakrantės link, skindami pergalę po pergalės, skubėdami persikelti per sąsiaurį ir vykti į Kalabriją, o paskui ir į Neapolį, o jis čia, Palerme, užnugaryje turi rūpintis sąskaitomis ir netveria savo kailyje. Keistuolis, užuot dėkojęs likimui už gražias damas ir puikų šerbetą, trokšta daugiau kulkų pramuštų skylių apsiauste.

Girdėjau kalbant, jog žemėje gyvena daugiau kaip milijardas žmonių. Nežinau, kaip juos suskaičiavo, bet gana pasisukioti po Palermą, kad suprastum, jog mūsų per daug ir painiojamės vieni kitiems po kojų. O dauguma iš tų žmonių dvokia. Jau dabar mažai maisto, galima įsivaizduoti, kas bus, jei dar pasidauginsim. Todėl gyventojų skaičių reikia mažinti. Žinoma, yra visokių epidemijų, savižudžių, nuteistųjų mirties bausme, amžinai susikaunančių dvikovose arba tokių, kam patinka strimgalviais šuoliuoti miškais ir laukais ir nusisukti sprandus, girdėjau apie anglų džentelmenus, kurie maudosi jūroje ir, žinoma, paskęsta… Bet to negana. Karai – veiksmingiausias ir natūraliausias būdas sustabdyti žmonijos gausėjimą. Argi kadaise vykstant į karą nesakyta, kad tokia Dievo valia? Tik reikia rasti žmonių, kurie norėtų kariauti. Jei visi pasislėps, kare niekas nežus. Kam tada tuos karus kelti? Todėl ir reikia tokių kaip Njevas, Aba ar Bandis, mėgėjų šokti prieš kulkas. Kad tokie kaip aš galėtų gyventi nejausdami nerimo dėl ant galvos lipančios žmonijos.

Žodžiu, mums reikia idealistų, nors aš jų ir nemėgstu.

 

* * *

 

Prisistačiau La Farinai su akreditaciniu laišku.

– Jei tikitės gerų žinių, kurias galėtumėt pranešti Turinui, – tarė, – užmirškit tokias. Čia nėra vyriausybės. Garibaldis ir Biksijas mano vadovaujantys tokiems pat genujiečiams kaip ir jie patys, o ne siciliečiams kaip aš. Krašte, kur nėra rekrūtų prievolės, jie tikėjosi surinkti trisdešimt tūkstančių vyrų. Daugelyje savivaldybių kilo maištai. Išleistas įsakas iš miestų tarybų varyti karališkosios administracijos darbuotojus, betgi jie vieninteliai moka skaityti ir rašyti. Anądien keletas burnojančių prieš dvasininkus pasiūlė sudeginti viešąją biblioteką, mat ją įkūrę jėzuitai. Palermo valdytoju paskirtas jaunuolis iš Marčileprės, kurio čia niekas nepažįsta. Saloje vyksta visokiausi nusikaltimai, o žudikai neretai būna tie, kurie privalėtų užtikrinti tvarką, nes tarp kareivių yra ir tikrų plėšikų. Garibaldis – sąžiningas žmogus, bet nepajėgia sužiūrėti, kas dedasi jam po nosimi: iš vienos partijos Palermo provincijoje rekvizuotų žirgų du šimtai pradingo! Bet kam, kas tik užsigeidžia, pavedama suburti batalioną, todėl yra batalionų su orkestru ir visais karininkais, nors žmonių juose vos keturiasdešimt ar penkiasdešimt! Vieną užduotį duoda trims ar keturiems žmonėms! Sicilijoje neliko nei civilinių, nei baudžiamųjų, nei prekybos teismų, nes vienu mostu atleisti visi teisėjai, o visus ir viską teisia karo komisijos, nelyginant hunų laikais! Krispis su savo gauja sako, kad Garibaldis nenori civilinių teismų, nes teisėjai ir advokatai esą sukčiai, ir nenori visuotinio susirinkimo, nes deputatai esą rašto, o ne ginklo žmonės, nenori jokių viešojo saugumo pajėgų, nes piliečiai turi patys ginkluotis ir gintis. Nežinau, ar tai tiesa, nes dabar su generolu nepavyksta net pasikalbėti.

Liepos 7 dieną sužinojau, kad La Farina suimtas ir išgabentas į Turiną. Akivaizdu, tai Krispis pakurstė Garibaldį parašyti įsakymą. Kavūras nebeturi informatoriaus. Tad viskas priklausys nuo mano pranešimo.

Nebereikia persirenginėti dvasininku, kad surinkčiau gandus, visi liežuvauja smuklėse, o kartais ir patys savanoriai skundžiasi generolo elgesiu. Girdžiu šnekant, kad iš visų į Garibaldžio būrius šiam užėmus Palermą įstojusių siciliečių pusšimtis jau pasitraukė, kai kurie su ginklais. „Valstiečiai suliepsnoja it šiaudai ir tuoj pavargsta“, – teisina juos Aba. Karo taryba nuteisia tokius myriop, bet paskui paleidžia eiti kur nori, kad tik toliau. Mėginu suprasti, kokie tikrieji tų žmonių jausmai. Visas sujudimas Sicilijoje kilo dėl to, kad toji žemė buvo Dievo pamirštas užkampis, išdegintas saulės, be vandens, nebent jūros, apžėlęs skurdžius dygliuotus vaisius vedančiais augalais. Į tokį kraštą, kur šimtmečius nieko nevyko, atkeliavo Garibaldis su saviškiais. Vietos žmonės į šią kovą stojo visai ne dėl jo, jiems nerūpi ir Garibaldžio verčiamas nuo sosto karalius. Jie tiesiog apsvaigo nuo minties, kad vyksta kažkas naujo. Kiekvienas tas naujoves suprato savaip. Bet gal naujovių viesulas tėra iš naujo visus užliūliuosiantis šiltas vėjelis.

 

* * *

 

(Liepos 30 diena) Njevas, su kuriuo dabar kiek suartėjau, atskleidžia, kad Garibaldis gavo oficialų Viktoro Emanuelio laišką, įsakantį nesikelti per sąsiaurį. Tačiau prie įsakymo pridėtas ir karaliaus ranka parašytas raštelis, kurio turinys maždaug toks: pirma įsakiau jums kaip karalius, o dabar patariu man atsakyti, kad norėtumėt vykdyti įsakymą, tačiau jūsų pareiga Italijai neleis atsisakyti palaikyti neapoliečius, jeigu šie prašysis išlaisvinami. Dvigubas karaliaus žaidimas, bet prieš ką? Prieš Kavūrą? O gal prieš patį Garibaldį, kuriam pirma įsako nesikelti į žemyną, paskui padrąsina tą daryti, o jei šis tai padarys, įsiveržęs į Neapolį su pjemontiečių kariauna bus nubaustas už neklusnumą?

– Generolas per daug naivus ir paklius į spąstus, – sako Njevas. – Norėčiau būti su juo, tačiau pareiga verčia likti.

Supratau, jog tas akivaizdžiai mokytas vyras irgi dievina Garibaldį. Silpnumo valandėlę parodė neseniai gautą „Garibaldietiškos meilės“ tomelį, atspausdintą Šiaurėje jam nė neperskaičius korektūros.

– Tikiuosi, skaitytojai pamanys, jog kaip didvyris turiu teisę būti šiek tiek stuobrys, ir jiems suteikta tokia galimybė, nes palikta gėdingų spaudos klaidų.

Permečiau akimis vieną iš eilėraščių, skirtą būtent Garibaldžiui, ir įsitikinau, kad Njevas išties šiek tiek stuobrys:

 

 

Nežinau, kodėl  / išmintim švytinčios  / jo akys priverčia  / klauptis žmones.

 

Nežinau, kodėl

išmintim švytinčios

jo akys priverčia

klauptis žmones.

Aikštėse mačiau jį

vaikštinėjant minioje

malonų, žmogišką ir

paduodantį ranką

sutiktoms merginoms.

 

 

Dėl to kreivakojo neūžaugos visi čia eina iš proto.

 

* * *

 

(Rugpjūčio 12 diena) Einu pas Njevą, kad šis patvirtintų sklandančius gandus: garibaldiečiai išsilaipino Kalabrijoje. Randu jį prasčiausios nuotaikos, kone verkiantį. Jį pasiekusi žinia, kad Turine nepatenkinti jo darbu.

– Čia turiu viską surašęs, – plekšnoja delnu per registrus raudonos drobės viršeliais. – Tiek gauta ir tiek išleista. O jei kas nors ką nors pavogė, iš mano sąskaitų viskas bus matyti. Kai atiduosiu juos kam dera, lėks ne viena galva. Tik ne manoji.

 

* * *

 

(Rugpjūčio 26 diena) Nesu strategas, bet manau iš nuogirdų suprantantis, kas vyksta. Gal dėl masonų aukso, o gal perėję į Savojos pusę kai kurie ministrai neapoliečiai rezga sąmokslą prieš karalių Pranciškų. Neapolyje turės kilti maištas, maištininkai prašys Pjemonto vyriausybę pagalbos, ir Viktoras Emanuelis išžygiuos į pietus. Garibaldis, regis, nieko nenutuokia, o gal viską supranta ir skubina savo veiksmus. Nori atvykti į Neapolį prieš Viktorą Emanuelį.

 

* * *

 

Njevą randu įniršusį, jis mojuoja laišku:

– Jūsų draugas Diuma, – sako, – apsimeta Krezu, o paskui mano, kad Krezas esu aš! Tik pažiūrėkit, ką man rašo ir dar drįsta sakyti, jog daro tai ir generolo vardu! Neapolyje Burbonų pasamdyti šveicarų ir bavarų kariai nujaučia pralaimėsią ir pasirengę dezertyruoti už keturis dukatus. O jų penki tūkstančiai, tad reikia dvidešimties tūkstančių dukatų, kitaip tariant, devyniasdešimties tūkstančių frankų. Diuma, kuris dėjosi paties pramanytu grafu Montekristu, tiek pinigų neturi, bet it koks didis ponas duoda varganą tūkstantį frankų. Sako, dar tris tūkstančius surinks patriotai neapoliečiai. Ir klausia, ar kartais negalėčiau pridėti likusių. Kur, jo manymu, tuos pinigus gausiu?

Pakviečia mane ko nors išgerti.

– Matot, Simonini, dabar visi džiūgauja išsilaipinę žemyne ir niekas nepastebi tragedijos, kuri gėdos dėme paženklins mūsų žygį. Tai atsitiko Brontėje netoli Katanijos. Dešimt tūkstančių gyventojų, daugiausia valstiečiai ir piemenys, pasmerkti gyventi viduramžių feodalizmą primenančiomis sąlygomis. Tos žemės padovanotos lordui Nelsonui ir pavadintos Brontės kunigaikštyste, bet jos visada buvo kelių turtingųjų ar „gerbiamųjų“, kaip juos ten vadina, rankose. Žmones išnaudojo, elgėsi su jais kaip su gyvuliais, šeimininkai draudė eiti į miškus rinkti valgomųjų žolelių, o norėdami patekti į savo laukus jie turėdavo susimokėti. Atvykus Garibaldžiui tie žmonės tikėjosi, kad išmušė teisingumo valanda ir jiems bus išdalyta žemė, subūrė vadinamuosius liberalius komitetus, o iškiliausias vyras ten buvo toks advokatas Lombardas. Tačiau Brontė priklauso anglams, anglai padėjo Garibaldžiui Marsaloje, tai kieno pusėn jam stoti? Tuomet žmonės ėmė nebeklausyti advokato Lombardo ir kitų liberalų, nieko nebesuprato, kilo maištas, skerdynės, išžudė gerbiamuosius. Akivaizdu, jie pasielgė blogai, tarp maištininkų būta ir kalinių, žinia, per tą saloje kilusią sumaištį į laisvę išėjo daug žmogėnų, kurie dar būtų turėję kalėti… Bet viskas įvyko todėl, kad atplaukėme mes. Anglų spaudžiamas, Garibaldis nusiuntė į Brontę Biksiją, o šis nesismulkino: įsakė apgulti kaimą, ėmėsi represijų prieš gyventojus, išklausė gerbiamųjų skundo ir maišto vadeiva paskelbė advokatą Lombardą, tai netiesa, bet nesvarbu, reikia parodyti pavyzdį, ir Lombardas kartu su dar keturiais buvo sušaudytas, tarp jų ir vargšas pamišėlis, dar iki skerdynių lakstydamas gatvėmis burnojęs prieš žemvaldžius, tik niekas jo nebijojo. Toks žiaurumas ne vien mane liūdina, bet ir man kenkia. Suprantat, Simonini? Viena vertus, į Turiną skrieja žinios apie tokius veiksmus, ir atrodo, lyg būtume susidėję su senaisiais žemvaldžiais, kita vertus, kaip jau minėjau, bambama apie iššvaistytas lėšas, ir nesunku pamanyti, kad žemvaldžiai mums moka, idant šaudytume vargetas, o mes už jų pinigus vartomės kaip inkstai taukuose. Jūs gi pats matot, čia mirštama, ir už dyką. Yra dėl ko krimstis.

 

Garibaldis įžengė į Neapolį nesulaukęs nė menkiausio pasipriešinimo.

 

* * *

 

(Rugsėjo 8 diena) Garibaldis įžengė į Neapolį nesulaukęs nė menkiausio pasipriešinimo. Jis akivaizdžiai išpuiko, sako Njevas, nes paprašė Viktorą Emanuelį išvyti Kavūrą. Dabar Turine laukia mano pranešimo, kaip suprantu, šis turi būti kuo nepalankesnis Garibaldžiui. Teks sutirštinti spalvas apie masonų auksą, pavaizduoti Garibaldį kaip lengvabūdį, pabrėžti Brontės žudynes, papasakoti apie kitus nusikaltimus – vagystes, kyšininkavimą, papirkinėjimą ir švaistymą. Pasiremdamas Muzumečio pasakojimais aprašysiu savanorių elgesį: puotas vienuolynuose, merginų prievartavimus (gal net vienuolių, reikės sutirštinti spalvas).

Reikia sukurti vieną kitą įsakymą dėl turto nusavinimo. Sukurpti anoniminio informatoriaus laišką apie Garibaldžio ryšius su Madziniu tarpininkaujant Krispiui ir jų planus ir Pjemonte sukurti respubliką. Žodžiu, geras, stiprus pranešimas, kuris pažabotų Garibaldį. Muzumetis pateikė dar vieną svarų argumentą: garibaldiečiai daugiausia tėra samdyti svetimšaliai. Toje Tūkstantinėje daugybė avantiūristų prancūzų, amerikiečių, anglų, vengrų, net afrikiečių – visų tautų atmatų, daugelis iš jų su Garibaldžiu plėšikavo Amerikoje. Gana išgirsti jo leitenantų vardus: Turas, Eberis, Tukotis, Telokis, Magjarodis, Čudafis, Frigiesis (Muzumetis spjaudosi tais vardais kaip mokėdamas; išskyrus Turą ir Eberį, apie kitus nebuvau girdėjęs). Dar joje yra lenkų, turkų, bavarų ir vokietis Volfas, vadovaujantis iš Burbonų pulkų dezertyravusiems šveicarams ir vokiečiams. Anglų vyriausybė Garibaldžiui perleidusi alžyriečių ir indų batalionus. Štai tokie italų patriotai. Tūkstantinėje italų gal tik pusė. Muzumetis perdeda, nes aplink girdžiu Venecijos, Lombardijos, Emilijos ir Toskanos tarmes, indų taip ir nemačiau, bet, manau, nepakenks pranešime pabrėžti ir tautų jovalą.

Žinoma, nepamiršiu paminėti ir žydų, dvigubais saitais susijusių su masonais.

Manau, pranešimas turėtų kuo greičiau pasiekti Turiną, nepakliuvęs į nepatikimas rankas. Radau pjemontiečių karo laivą, netrukus išplauksiantį į Sardinijos karalystę, ir be vargo sukurpiau oficialų dokumentą, įsakantį kapitonui nuplukdyti mane į Genują. Taip baigėsi mano viešnagė Sicilijoje, šiek tiek gailiuosi, kad nepamatysiu, kas nutiks Neapolyje bei kitur, bet juk atvykau čia ne linksmintis ar rašyti epinės poemos. Iš visos kelionės mielai atsimenu tik pisci d’ovu 39  ir babbaluci à picchipacchi,  kitaip tariant, sraiges su pomidorų padažu, ir vamzdelius su kremu, ak, tie vamzdeliai… Njevas žadėjo pavaišinti mane kardžuve a’sammurigghu,  bet nespėjo, ir man liko tik pavadinimo skonis.

 

——————————–

 

Išnašos:

 

35 Linksmas žmogus (pranc.).

 

36 Smidrai su žirneliais (pranc.).

 

37 Paskutinė priemonė (pranc.).

 

38 „Pergalė prie Kalatafimio“,1860 © Mary Evans Picture Library/ Alinari archyvai.

 

39 Kiaušinių blyneliai (it.).

——————————-

Komentarai išjungti.