LHPA

1897 metų balandžio 5 diena

Šįryt atsibudau savo lovoje ir kiek pasigrimavęs apsirengiau kaip pridera mano padėčiai. Paskui atėjau paskaityti jūsų dienoraščio, kur rašote susitikęs su abatu Dala Pikola ir apibūdinat jį kaip gerokai už mane senesnį ir net kuprotą. Nuėjau pasižiūrėti į veidrodį jūsų miegamajame – manajame, kaip dvasininkui pridera, tokio daikto nėra, – nors ir kaip nenorėčiau savęs liaupsinti, negalėjau nematyti taisyklingų veido bruožų, be to, nesu žvairas ir dantys neatsikišę. Gražiai kalbu prancūziškai, gal su vos girdimu itališku akcentu.
Tai kas tas mano vardu pasivadinęs abatas, su kuriuo buvote susitikęs? Ir kas tuomet esu aš?

Daugiau Daugiau

1897 metų balandžio 4 diena

Dabar beliko susirasti tą Žoli minėtą Gedoną. Knygynas Bono gatvėje priklausė raukšlėtai senmergei, amžinai dėvėjusiai didžiulį juodą vilnonį sijoną ir Raudonkepurės kepuraitę, laimė, pridengusią pusę veido.

Ten iškart ir sutikau Gedoną, ironiškai į aplinkinį pasaulį žvelgiantį skeptiką. Man patinka nepatiklieji. Gedonas tuoj pat palankiai atsiliepė į Žoli prašymą: žinoma, nusiusiąs jam maisto ir truputį pinigų. Paskui pasišaipė iš draugo, dėl kurio turėsiąs išlaidų. Kam rašyti knygą ir rizikuoti pakliūti į kalėjimą, jei knygas skaito užkietėję respublikonai, o diktatoriaus šalininkai tėra beraščiai kaimiečiai, kuriems Dievo valia leista balsuoti?

Daugiau Daugiau

Iš 1897 metų dienoraščio balandžio 3-iosios vėlyvo vakaro įrašo

Dala Pikolos įrašas dienoraštyje netikėtai nutrūksta. Gal jis išgirdo triukšmą, apačioje atsiveriančias duris ir išbėgo. Leiskite sutrikti ir Pasakotojui. Regis, abatas Dala Pikola būdrauja tik Simoniniui prireikus rodančio klystkelius ir grąžinančio į tikrovę sąžinės balso, o paskui tarsi užsimiršta. Išties, jei šiuose puslapiuose nebūtų išdėstyta visiška tiesa, galėtum pamanyti, kad Pasakotojas sumaniai kaitalioja amnezinės euforijos ir disforinės atminties epizodus.

Vieną 1865 metų pavasario rytą Lagranžas pakvietė Simoninį susitikti ant suolelio Liuksemburgo sode ir parodė suglamžytą knygą pageltusiais viršeliais, išleistą 1864 metų spalį Briuselyje, be autoriaus pavardės, pavadintą „Makiavelio ir Monteskjė pokalbis pragare, arba Makiavelio politika XIX amžiuje“.

Daugiau Daugiau

1897 metų balandžio 3 diena

Brangus kapitone Simonini,

šįryt atsibudau sunkia galva ir jausdamas burnoje keistą skonį. Teatleidžia man Dievas, absento skonį! Patikėkit, dar nebuvau perskaitęs jūsų vakarykščių užrašų. Iš kur galėjau žinoti, ką gėrėt, jei pats to negėriau? Ir iš kur dvasininkas gali žinoti, koks uždrausto, taigi, neragauto gėrimo skonis? O gal ne, man galvoje susijaukę, rašau apie skonį, kurį jaučiau burnoje atsibudęs, bet rašau tikriausiai jau perskaitęs jūsų užrašus, ir šie paveikė mano mintis. Išties, jei niekada nesu gėręs absento, kaip supratau, kad burnoje jaučiu jo skonį? Tai skonis ko nors kito, ir tik perskaitęs jūsų dienoraštį pamaniau, kad absento.

Daugiau Daugiau

1897 metų balandžio 2 diena, vėlus vakaras

Pradėjęs šį dienoraštį nė kartelio nebuvau restorane. Šįvakar turiu atsigauti, tad nutariau apsilankyti ten, kur, kad ir ką sutikčiau, visi bus tokie girti, kad jei ir pasipainiotų koks pažįstamas, manęs tikrai niekas neatpažins. Kabaretas Père Lunette  netoli, Anglų gatvėje, taip vadinamas, nes virš durų nežinia nuo kada ir nežinia kodėl kabo dideli akiniai pince nez.

Čia neprivalgysi, gal tik užkąsi sūrio, šeimininkų duodamo kone veltui, nes kelia troškulį. Todėl belieka gerti ir dainuoti – teisingiau, dainuoja vietos artistai Filis Absentas, Armandas Rėksnys ir Gastonas Trikojis. Pirmoji salė – koridorius, pusiau užgrioztas ilgo cinkuoto baro, už jo šeimininkas, šeimininkė ir jų vaikas, kuris miega nepaisydamas klientų keiksmų ir juoko. Priešais barą prie sienos pritvirtinta lenta, ir pasiėmę po stiklą klientai gali į ją atsiremti. Lentynoje už baro matyti geriausia visame Paryžiuje vidurius draskančių gėrimų kolekcija. Tačiau nuolatiniai lankytojai eina į salę gilumoje, prie dviejų stalų, kur girtuokliai miega vienas kitam ant peties. Visos sienos lankytojų apipaišytos, ir beveik visi piešiniai nepadorūs.

Daugiau Daugiau

Iš 1897 metų dienoraščio kovo 30,31 ir balandžio 1 dienos įrašų

Pasakotojui kiek įkyrėjo užrašinėti šią amebišką Simoninio ir įsibrovėlio abato giesmelę, bet, regis, būtent kovo trisdešimtąją Simoninis nuotrupomis atkuria paskutinius Sicilijos įvykius, apsunkinęs tekstą daugybe užbrauktų, užkryžiuotų, bet dar įskaitomų – ir skaitytojui nerimą keliančių – eilučių. Kovo trisdešimt pirmąją dienoraštyje atsiranda abato Dala Pikolos įrašas, tarsi atrakinantis aklinai užvertas Simoninio atminties duris, atskleidžiantis tai, ką šis žūtbūt atsisako atsiminti. Balandžio pirmąją Simoninis po neramios nakties, kurią, kaip atsimena, visą pravėmęs, vėl įsiterpia ir suirzęs puola taisyti tai, ką laiko perdėtais ir piktais abato moralizavimais. Žodžiu, Pasakotojas, galiausiai nebežinodamas, kuriuo tikėti, leidžia sau perteikti tuos įvykius taip, kaip suprato jų raidą, ir, aišku, prisiima visą atsakomybę už tokį jų atkūrimą.

Daugiau Daugiau

1897 metų kovo 29 diena

Visų tų įvykių, o juo labiau kelionės į Siciliją nuo 1860 metų birželio iki 1861 metų kovo nebūčiau atsiminęs, jei praeitą naktį krautuvėje versdamas senus popierius komodos dugne nebūčiau aptikęs į ritinį susuktų lapų, kuriuose buvo tų įvykių apmatai, matyt, surašyti, kad vėliau galėčiau savo darbdaviams Turine pateikti išsamią ataskaitą. Užrašai padriki, akivaizdu, užsirašiau tik tai, kas man atrodė svarbu, ar tai, kam norėjau  suteikti svarbos. Nežinau, ką nutylėjau.

Daugiau Daugiau

1897 metų kovo 28 diena

Pone abate,

įdomu, kad tai, kas turėjo būti dienoraštis (skirtas skaityti tik pačiam rašančiajam), virsta susirašinėjimo knyga. Todėl ir rašau jums šį laišką būdamas kone tikras, kad kurią dieną čia praeidamas jį perskaitysit.

Jūs per daug žinote apie mane. Esat pernelyg nemalonus liudytojas. Ir per daug griežtas.

Taip, pripažįstu, su savo draugais, svajojusiais tapti karbonarais, ir su Rebaudengu elgiausi ne pagal jūsų skelbiamą mokymą. Bet būkim teisingi: Rebaudengas buvo niekšas, ir gerai apsvarstęs manau, kad niekšiškai elgiausi tik su niekšais. O tie vaikinai buvo karštakošiai fanatikai, vadinasi, pasaulio atmatos, nes jie ir jų migloti principai, kuriais save kurstė, yra visų karų ir revoliucijų priežastis. Tiesa, pagaliau supratęs, kad pasaulyje fanatikų skaičiaus sumažinti nepavyks, sumaniau jų fanatizmu pasinaudoti.

Daugiau Daugiau

1897 metų kovo 27-osios naktis

Kapitone Simonini, prašau atleisti, kad įsiterpiu į jūsų dienoraštį, kurio negalėjau neperskaityti. Ne savo valia šiąnakt pabudau jūsų lovoje. Jau supratote, kad esu (ar bent manau esąs) abatas Dala Pikola.

Atsibudau svetimoje lovoje, nepažįstamame bute ir – jokių mano sutanos ar peruko pėdsakų. Tik dirbtinė barzda prie lovos. Dirbtinė barzda?

Prieš keletą dienų man jau buvo nutikę pabusti ir nesuprasti, kas esu, tačiau tuomet tai atsitiko mano namuose, o šįryt – svetimuose. Jaučiausi, lyg akys būtų patinusios ir traiškanotos. Skaudėjo liežuvį, tarsi būčiau jį įsikandęs.

Pažvelgęs pro langą supratau, kad butas yra Mobero skersgatvyje, ties Mokytojo Alberto gatvės, kurioje gyvenu, kampu.

Daugiau Daugiau

1897 metų kovo 26 diena

Mano vaikystė. Turinas… Kalva kitapus Po upės, aš balkone su mama. Paskui mamos nebeliko, tėvas verkė sėdėdamas balkone priešais kalvą, leidosi saulė, o senelis kalbėjo, kad tokia Dievo valia.

Su motina kalbėdavau prancūziškai, kaip ir kiekvienas geros kilmės pjemontietis (čia, Paryžiuje, prancūziškai kalbu taip, lyg tos kalbos būčiau išmokęs Grenoblyje, kur ji švaresnė, ne tokia, kaip paryžiečių babil  24). Nuo pat vaikystės jaučiausi labiau prancūzas nei italas, kaip nutinka visiems pjemontiečiams. Todėl prancūzai man atrodo nepakenčiami.

Daugiau Daugiau