LHPA

Ponios ir ponai! Jau žinote, apie ką šiandien kalbėsiu. Klausėte, kodėl pripažindami, kad mūsų atliekamas poveikis iš esmės grįstas perkėlimu, t. y. įtaiga, vis dėlto psichoanalitinėje terapijoje atsisakome naudotis tiesiogine įtaiga; be to, išsakėte abejonę, ar galime būti tikri, kad mūsų psichologiniai atradimai objektyvūs, jei įtaiga tokia reikšminga. Pažadėjau išsamiai atsakyti į šiuos klausimus.

Tiesioginė įtaiga – tai įtaiga, nukreipta prieš simptomų raišką, kova tarp jūsų autoriteto ir paciento ligos motyvų. Pastarieji jūsų nedomina, jūs reikalaujate, kad ligonis neleistų, jog šie motyvai reikštųsi simptomais. Tad nėra principinio skirtumo, ar taikysite ligoniui hipnozę, ar ne. Bernheimas ir vėl su jam būdingu įžvalgumu tvirtino, kad įtaiga yra esminis hipnotizmo reiškinių veiksnys, o hipnozė jau yra įtaigos padarinys, t. y. įteigta būsena, ir jis mielai praktikuodavo įtaigą ligoniui būdraujant, nes ir tada galima pasiekti tą patį, kaip ir ligonį užhipnotizavus.

Ponios ir ponai! Kadangi artėjame prie mūsų paskaitų pabaigos, tikriausiai puoselėjate tam tikrus lūkesčius, kurių neturėčiau apvilti. Tikriausiai manote, kad po psichoanalitinės medžiagos brūzgynus jus vedžiojau ne tam, kad galiausiai paleisčiau nė žodžiu neužsiminęs apie terapiją, kuri tik ir tesuteikia galimybę apskritai užsiimti psichoanalize. Be to, negaliu nepaliesti šios temos, nes ji atskleis naują faktą, kuris apčiuopiamai padės geriau suvokti mūsų nagrinėtas negalias.

Žinau, nesitikite, kad pateiksiu jums techninius nurodymus, kaip atlikti analizę siekiant terapinių tikslų. Norėtumėte nors bendrais bruožais sužinoti, kaip veikia psichoanalitinė terapija ir ką daugmaž ji pasiekia. Tam turite neabejotiną teisę. Bet nenoriu jums visko išdėstyti, primygtinai reikalauju, kad susivoktumėte patys.

Ponios ir ponai! Ne kartą anksčiau, o visai neseniai ir vėl mums teko atskirti Ego potraukius ir seksualinius potraukius. Pradžioje išstūmimo procesas atskleidė, kad jie gali vieni kitiems prieštarauti, kad paskui seksualiniai potraukiai formaliai įveikiami ir verčiami pasitenkinimą patirti regresyviais aplinkkeliais, šį savo pralaimėjimą kompensuodami nenugalimumu. Paskui sužinojome, kad Ego ir seksualinių potraukių santykis su auklėtoja-būtinybe nuo pat pradžių yra skirtingas, todėl jie nueina nevienodą vystymosi kelią ir yra kitaip susiję su realybės principu. Galiausiai tikimės nustatę, kad afektyvią baimės būseną su seksualiniais potraukiais sieja kur kas glaudesni ryšiai, negu su Ego potraukiais; tai rezultatas, kuris atrodo neišsamus tik vienu svarbiu požiūriu. Norėdami jį sustiprinti pasitelksime dėmesio vertą faktą, kad dviejų elementariausių savisaugos instinktų – alkio ir troškulio – nepatenkinimas niekada nesukelia baimės, o nepatenkinto libido virsmas baime, kaip girdėjome, yra gerai žinomas ir dažnai pasitaikantis fenomenas.

Ponios ir ponai! Tikriausiai paskutinę paskaitą apie bendrą nervingumą palaikėte neišsamiausiu ir nepakankamiausiu mano pranešimu. Žinau tai ir manau, kad niekas negalėjo jūsų nustebinti labiau, nei tai, jog visiškai neužsiminiau apie baimę, kuria skundžiasi daugelis nervų ligonių, laikydami ją baisiausia kančia, galinčia tapti be galo intensyvia ir sukelti beprotiškiausius veiksmus. Tačiau norėjau bent šiuo klausimu nebūti santūrus; priešingai, nusprendžiau itin pabrėžti nervų ligonių baimės problemą ir ją išsamiai išdėstyti.

Kas yra baimė, nereikia pasakoti; kiekvienas jūsų kažkada esate patyrę šį pojūtį arba, tiksliau kalbant, šią afektyvią būseną. Bet manau, nė vienas nesate pakankamai rimtai savęs paklausęs, kodėl kaip tik nervų ligoniai jaučia kur kas didesnę baimę negu kiti žmonės. Galbūt tai atrodo savaime suprantama; juk paprastai žodžiai „nervingas” ir „baikštus” [ängstlich] naudojami kaip sinonimai, tarsi jie reikštų tą patį. Bet tam neturime jokios teisės; esama baikščių žmonių, kurie anaiptol nėra nervingi, ir, antra vertus, esama ligonių, kuriuos kamuoja daugybė simptomų, bet tarp tų simptomų neaptiksime polinkio baimei.

Ponios ir ponai! Išklausę paskutines paskaitas įveikėte tokią sunkią darbo dalį, kad dabar valandėlei paliksiu mūsų temą ir kreipsiuosi į jus.

Žinau, kad esate nepatenkinti. Kitaip įsivaizdavote „Psichoanalizės įvadą”. Tikėjotės išgirsti gyvenimiškų pavyzdžių, o ne teoriją. Sakote man, kad šį tą supratote apie neurozių priežastis tąsyk, kai pateikiau paralelę „pusrūsyje ir pirmame aukšte”, bet verčiau tai būtų buvę tikri stebėjimai, o ne išgalvota istorija. Arba esą jums kiek paaiškėjusi simptomų „prasmė”, kai pradžioje papasakojau apie du – reikia manyti, neišgalvotus, – simptomus ir išnagrinėjau juos bei jų ryšį su ligonių gyvenimu; tikėjotės, kad taip tęsiu ir toliau. Užuot elgęsis šitaip, pateikdavau jums plačias, neaprėpiamas teorijas, kurios niekada nebūdavo išsamios, nuolat pasipildydavo naujais elementais, negana to, naudodavau sąvokas, kurių dar nebūdavau paaiškinęs, deskriptyvų dėstymą keisdavau dinamine samprata, šią – vadinamąja „ekonomine”, neleisdamas suvokti, kurie iš pateikiamų terminų reiškia tą patį ir keičiami vienas kitu tik dėl skambumo priežasčių, be to, pasiūliau jums tokias plačias sąvokas, kaip malonumo, realybės principai ir filogenetinis paveldas, žodžiu, užuot pateikęs žadėtąjį įvadą, prieš jūsų akis išskleidžiau kažin ką, vis labiau tolstantį nuo jūsų.

Ponios ir ponai! Nespecialistui ligos esmė yra jos simptomai, tad, jo manymu, norint išgydyti ligą reikia panaikinti tuos simptomus. Gydytojas stengiasi skirti ligą nuo jos simptomų ir teigia, kad panaikinę simptomus anaiptol nebūtinai išgydome ligonį. Bet jei kas ir lieka iš ligos panaikinus simptomus, tai tik ligos gebėjimas kurti naujus simptomus. Tad kol kas laikykimės nespecialistų požiūrio ir tarkime, kad įsigilinę į ligos simptomus suvokiame ir ligą.

Simptomai (žinoma, kalbame apie psichinius arba psicho-geninius simptomus ir psichinę negalią) – tai individo gyvenimo visumai žalingi ar bent visiškai nereikalingi aktai, kuriais ligonis skundžiasi, dažniausiai apibūdindamas juos kaip priverstinius, nemalonumo arba kančios lydimus aktus. Šie aktai žalingi, nes jie reikalauja tam tikrų psichinių sąnaudų, antra vertus, papildomų psichinių sąnaudų prireikia jiems įveikti. Intensyviai formuojantis simptomams dėl šių sąnaudų individui pavaldi psichinė energija gali labai sumažėti, ir jis gali nebepajėgti spręsti svarbius gyvenimo uždavinius. Kadangi čia labiausiai lemia iššvaistytos energijos kiekis, lengvai suprasite, kad „negalia” yra iš esmės praktinė sąvoka. Bet jei laikydamiesi teorinio požiūrio nepaisysite kiekybių, lengvai galėsite pasakyti, kad mes visi esame ligoniai, t. y. neurotikai, nes simptomų atsiradimo sąlygos aptinkamos ir tiriant normalius žmones.

Ponios ir ponai! Girdėjome, jog libido funkcija turi ilgai vystytis, kad galiausiai vadinamuoju normaliu būdu imtų tarnauti giminės pratęsimo tikslams. Dabar norėčiau parodyti, kokią reikšmę šis faktas įgyja sąlygodamas neurozes.

Tikiuosi, neprieštarausime bendrosios patologijos teorijoms, padarę prielaidą, kad besivystantis libido patiria du pavojus: pirma, gaišties [HemmungJ, ir, antra, regresijos [Regression]. Tai reiškia, kad vykstant bendrai biologinių procesų kaitai pasitaiko, jog ne visos paruošiamosios fazės praeinamos vienodai sėkmingai ir visiškai įveikiamos; kai kurios libido funkcijos dalys ilgam įstringa šiose ankstyvose fazėse ir bendrą jo raidos paveikslą papildo vystymosi pertrūkiai.

Ponai! Man susidarė įspūdis, kad neįstengiau įtikimai paaiškinti, kokią reikšmę mūsiškei seksualumo sampratai turi iškrypimai. Todėl norėčiau kiek įmanydamas pataisyti ir papildyti tai, ką išdėsčiau.

Ne vien dėl iškrypimų buvome priversti pakeisti seksualumo sąvoką ir kartu sukėlėme tokį audringą pasipriešinimą. Tai padaryti dar labiau paskatino infantilaus seksualumo studijos, o abiejų reiškinių atitikimas buvo lemiamas. Bet kad ir kokios akivaizdžios būtų infantilaus seksualumo apraiškos vėlesniais vaikystės metais, jos tampa vis labiau neapibrėžtos, kai artėjame prie jų užuomazgų. Nenorėdamas kreipti dėmesio į jų vystymosi istoriją ir analitinius ryšius, gali ginčyti jų seksualinį pobūdį ir priskirti joms kokias nors kitas, nediferencijuotas, ypatybes. Nepamirškite, kad dabar neturime jokio kito visuotinai pripažinto požymio, nusakančio seksualinę kokio nors proceso prigimtį, išskyrus minėtąjį to proceso ryšį su giminės pratęsimo funkcija; bet šis požymis pernelyg ribotas, todėl turime jo atsisakyti. Biologiniai kriterijai, tarkim, W. Fliebo pasiūlytieji 23-ų ir 28-ų dienų periodai, kol kas labai ginčytini; cheminės seksualinių procesų ypatybės, kurias numanome, dar tik turi būti atrastos. Tačiau seksualiniai suaugusių žmonių iškrypimai, priešingai, yra visiškai apčiuopiami ir nedviprasmiški. Net visuotinai pripažintas jų pavadinimas rodo, kad jie neabejotinai susiję su seksualumu. Lai vadina juos degeneracijos požymiais ar kaip kitaip, bet kol kas dar niekas nedrįso jų priskirti kokiems nors kitiems, o ne seksualinio gyvenimo fenomenams. Vien dėl jų turime teisę sakyti, kad seksualumas ir giminės pratęsimo funkcija nesutampa, nes akivaizdu, kad visų iškrypimų atveju atsižadama giminės pratęsimo tikslų.