SLAVAI

Trumpa istorinė apžvalga

Slavų kilmė iki šiol nepakankamai aiški. Nesutariama, kur būtų galėjusi būti jų protėvynė – ar Azijos platybėse, ar Pietų Rusijos stepėse, o gal dabartinės Lenkijos teritorijoje. Seniausia slavų kilmės versija – pirmojo Rusios metraštininko Nestoro teiginys, kad slavai atsirado tarp Dunojaus ir Tisos. Šiuo metu manoma, kad slavų etnogenezė aiškintina ilgą laiką vykusiu indoeuropiečių genčių skaidymosi procesu. Kadaise germanų-baltų-slavų protėviai sudarė daugmaž artimą kultūrinį sluoksnį, kuris vėliau, III—II tūkstm. pr. Kr. sandūroje skilo į germanų ir baltų-slavų arealus. Maždaug I tūkstm. pr. Kr. pradžioje baltų-slavų arealas skilo į baltų ir slavų protautės; slavų protėviai gyveno tarp Oderio ir Dniepro, įpiečiau baltų. Tokie aiškinimai šiuo metu pripažįstami lenkų ir rusų moksle, tačiau šis ankstyvas slavų fiksavimas ne visai sutampa su archeologiniais ir istoriniais šaltiniais: ten, kur mėginama lokalizuoti praslaviškąjį centrą, būta ilyrų, keltų, germanų kultūrų bei genčių; specifiškų slaviškų realijų čia nėra dar ilgus šimtmečius. Apskritai hipotezės apie slavų kilmę vis dar nelabai tvirtos; be to, slavų mokslininkų teorijos neretai prasilenkia su kitataučių hipotezėmis.

Daugiau Daugiau

GERMANAI

Trumpa istorinė apžvalga

Įprasta manyti, kad germanai Europoje pasirodė žalvario amžiaus pradžioje, čia atsikrausčius indoeuropiečiams. Tačiau šiuo metu kartais teigiama, kad jie galėjo atsirasti ir anksčiau, t. y. germanai galėtų būti laikomi Europos autochtonais. Bent jau kai kurie žmonių palaikų radiniai Skandinavijoje rodytų, kad 8000-5000 m. pr. Kr. ten gyvenę žmonės turėjo germanams būdingų antropologinių bruožų.

Vargu ar germanai sudarė etninį monolitą; tai vardas, apimantis daugelį kartais ne visai aiškios etninės priklausomybės genčių. Germanų istorija prasidėjo plačiame Šiaurės ir Vidurio Europos areale; daugelio genčių lokalizacija keitėsi. Germanų istorijos bei etnikos problemas komplikuoja ir tai, kad germanai (ypač gotai) buvo bene stipriausias tautų kraustymosi epochos katalizatorius. Ankstyvaisiais Viduramžiais germanai sukūrė kelis neilgalaikius valstybinius junginius, tačiau istorijos požiūriu reikšminga tik Merovingų sukurta Frankų valstybė, vėliau išsirutuliojusi į Karolio Didžiojo bei Šventąją Romos imperiją. Savitai skleidžiasi Skandinavijos germanų istorija; „žemyniniai” germanai krikščionybę priėmė maždaug nuo III iki VI a., o Skandinaviją krikščionybė pasiekia maždaug IX a., todėl iš Skandinavijos mus pasiekia daugiausia senosios germanų religijos ir mitologijos šaltinių.

Daugiau Daugiau

KELTAI

Trumpa istorinė apžvalga

Keltų genčių užuomazga – Vidurio Europoje, kur apie 800-450 m. pr. Kr. gyvavo archeologinė Halštato kultūra (taip vadinama pagal Hallstadto kapinyną dabartinėje Austrijoje), pasižymėjusi našia metalurgija, gyva prekyba, kalnakasyba (buvo kasama druska, varis). Vėlesnysis keltų laikotarpis, vadinamas lateniniu (pagal La Tėne kaimą Šveicarijoje), truko iki romėniškojo periodo.

Iš savo protėvynės keltai patraukė vakarų ir pietvakarių kryptimis; jie užėmė Galiją, Britaniją, Airiją, VI-V a. pr. Kr. įsiskverbė į Šiaurės Italiją ir Ispaniją. Vėliau, 390 m. pr. Kr. jie nukariavo Romą, III a. pr. Kr. apiplėšė garsiąją Delfų orakulo šventovę, apsigyveno Mažojoje Azijoje (dabartinėje Turkijoje), kur jų vardu buvo pavadinta ištisa Galatijos provincija. Keltų didžiausio išplitimo metu jie gyveno didelėje Pietų, Vidurio, Vakarų Vokietijos dalyje, Šiaurės Italijoje, Dunojaus ir rytinių Alpių srityse, Prancūzijoje, Ispanijoje, Britų salose bei Galatijoje. Cezariui nukariavus Galiją, o vėliau Romai prisijungus Britanijos dalį, keltų jėga pradėjo silpti, juos imta romanizuoti. Keltų kultūrinė tradicija toliau gyvavo Airijoje ir Velse, kur išsilaikė gerokai po krikšto.

Nors buvo labai stiprių ir gausingų genčių grupė, keltai niekada nesudarė sąjungos ar konfederacijos, išskyrus trumpalaikę Vercingetorigo vadovaujamą antiromėnišką sąjungą Cezario karų metu. Atskiros keltų gentys buvo visiškai savarankiškos; šis savarankiškumas atsispindėjo ir jų mitologijoje.

Daugiau Daugiau

MITRAIZMAS

Trumpa istorinė apžvalga

Mitraizmas – Romos imperijoje gyvavusi religija, vėlyvosios Antikos laikais ji tapo pagrindine krikščionybės konkurente. Tai tarptautinė religija, savo metu išpažinta nuo Britanijos iki Šiaurės Afrikos, nuo Reino iki Artimųjų Rytų. Mitros religijos kilmės ir paplitimo istorija – įstabus vienos didžiausių senovės pasaulio religijų žygis, kurio metu Mitra iš svarbios, tačiau toli gražu ne aukščiausios dievybės indoarijų panteonuose tapo centriniu universalios religijos asmeniu.

Mitrą garbino dar indoarijai, Indijos ir Irano arijų protėviai; Mitrai daug vietos skirta Vedose, ir Avestoje. Tai buvo pirmiausia šviesos dievas, tiesos ir sąjungų bei sutarčių globėjas (Mithra senąja Irano arijų kalba reiškia „sutartį”), kurio šauktasi drauge su Varūna ir Ahura, t. y. su aukščiausiomis dievybėmis. Kai Aleksandras Makedonietis nukariavo Persiją, Mitros kultas galbūt su per persų magus pasiekė naujas helenistines karalystes. Garsiojo Romos priešininko karaliaus Mitridato vardas irgi iškalbus. Graikų pasaulyje Mitros kultas patyrė filosofinių spekuliacijų įtaką, Artimuosiuose Rytuose susimaišė su vietinių kultų elementais. Tačiau Romą Mitros kultas pasiekė tik erų sandūroje; galimas daiktas, pirmi jo išpažinėjai Italijoje buvo 67 m. pr. Kr. Pompėjo nugalėti Kilikijos piratai, atgabenti į Apeninų pusiasalį: pirmas įrašas, kuriame minimas Mitra, čia datuojamas tik I a. po Kr. paskutiniu trečdaliu. Archeologija rodo, kad II a. po Kr. pab. Romos mieste būta Mitros kulto. Po 50 metų, III a. viduryje Mitros kultas tampa pasauline religija ir išplinta trijuose žemynuose. Šį sprogimą matyt sąlygojo ta aplinkybė, kad Romos imperijoje Mitros kultą pirmiausia perėmė kariai, jis tapo karių religija. Ten, kur stovėjo Romos legionai, išliko ir Mitros šventyklos bei jam skirti įrašai. Apskritai mitraizmas išplito palei Romos imperijos sienas, kur stovėjo garnizonai – Šiaurės Britanijoje, Galijoje, palei Reiną ir Dunojų, Šiaurės Afrikoje. Suprantama, buvo ir „civilinių” šventovių. Mitros kultą praktikavo pirkliai, vergai, amatininkai ir pan. Mitros kultui nesipriešino imperatoriai – Neronas (tiesa, nežinia ar dėl tiesioginių sąsajų su Mitros įvaizdžiu) nešiojo „Saulės dievo” karūną. Mitra buvo populiarus imperatorių Komodo, Karakalos, Diokletiano rūmuose.

Daugiau Daugiau

HELENISTINĖS RELIGIJOS

Trumpa istorinė apžvalga

Helenistinį laikotarpį pradėjo Aleksandro Makedoniečio žygiai, sudarę sąlygas religijų ir pasaulėžiūrų sąlyčiui bei kelionėms. Religijas keitė filosofinės spekuliacijos, įimančios ir naujai pažintų religijų elementus. Antikos mitologijos terminais imta aiškinti persų bei egiptiečių religines doktrinas, ir atvirkščiai. Radosi naujų religijos interpretacijų: sujungus kelias religijas, buvo kuriamos naujos, naudojantis senais vaizdiniais ir ilgą tradiciją turinčiais dievų vardais. Į šį sinkretizmo verpetą Roma buvo įtraukta maždaug nuo III a. pr. Kr., o tapusi pasauline galybe ji pati liko šio verpeto centru. Tačiau sinkretizmo prielaidos brendo jau nuo VI-V a. pr. Kr., kai Romos religija susidūrė su Didžiosios Graikijos bei etruskų religijomis.

Romėnų panteonas graikų pavyzdžiu išsiplėtė iki dvylikos dievų; beveik visiems romėnų dievams rasti graikiški atitikmenys, beje, paprastai reljefiškesni už romėniškus, turintys įvairių mitologinių vaizdinių bei asociacijų. Jupiteris ir Junona lengvai sutapo su Dzeusu bei Hera. Romėnų Minervai graikų Atėnė suteikė išminties bei menų globėjos bruožų. Meilės deivė Venera prilygo graikų Afroditei, medžioklės deivė Diana – Artemidei, žemdirbystės globėja Cerera – Demetrai. Lyginant su graikų Hestija, labiau pasisekė Vestai – ji ne tik liko namų židinio globėja, bet ir įėjo į oficialųjį Romos kultą. Autonomiškas graikų Arėjo atžvilgiu liko Marsas-romėnai išlaikė savo karo dievą. Tačiau Apolonas į romėnų panteoną buvo įvesdintas net nepakeitus jo vardo. Hermis-Merkurijus Romoje išlaikė veikiau prekybos globėjo funkcijas; šiek tiek į suktybes linkęs Merkurijus neatitiko romėniškojo teisėtumo principų. Neptūnas daugmaž sutapo su Poseidonu, o Vulkanas, romėnuose greičiau požeminės ugnies dievas, susietas su graikų Hefaistu įgijo kalvystės globėjo funkcijas.

Daugiau Daugiau

ROMĖNAI

Trumpa istorinė apžvalga

Sunku tiksliai pasakyti, kada italikų protėviai atsikraustė į Apeninų pusiasalį. II tūkstantmečio pr. Kr. viduryje Italijoje pasirodė nauji gyventojai, deginantys savo mirusiuosius ir mokantys apdirbti žalvarį; kartais manoma, kad jie atvyko iš rytinio Padunojo. Atrodo, jau šioms gentims priklausantys žmonės sėsliai įsikuria būsimosios Romos vietoje. Tikėtina, kad tai indoeuropiečiai, lotynų ir kitų Italijos genčių protėviai. Apie 1200 m. pr. Kr. Apeninų pusiasalio viduryje nusėda nauja atvykėlių banga; pastarosios kultūra artima Mikėnų (Graikija), taip pat Vidurio Europos kultūroms. Turint galvoje Italijos autochtonus bei gana sudėtingą italikų formavimąsi, nestebina, kad Romos apyaušriu lotynus supo visiškai savarankiškos ir stiprios gentys – sabinai, umbrai, oskai ir kt. Dar ilgai šioms gentims stiprią įtaką darys nežinomos kilmės etruskų kultūra. Apeninų pusiasalio pietus bei Siciliją nuo VIII a. pr. Kr. apgyvena graikai.

Pasak legendų, senąją Romą iki maždaug 450 m. pr. Kr. valdė karaliai, vėliau iki Cezario ir Augusto laikų realiai ar formaliai Roma buvo respublika. Iš pradžių ji pajungė kaimynines gentis, bet jau III a. pr. Kr. Roma valdė visą Apeninų pusiasalį, pietuose susidurdama su graikų valstybėmis bei Kartagina, kurią dviejuose Pūnų karuose įveikusi tapo vyraujančia ir sparčiai besiplečiančia Viduržemio jūros baseino galybe. Cezariui pajungus galus ir britus, Romai išsiplėtus iki Egipto ir Mažosios Azijos, ji tapo labai skirtingų, ir geografiškai, ir religiškai tolimų kultūrų lydymosi tigliu; taip nyko ir kadainykštė romėnų savastis. 313 m. imperatorius Konstantinas krikščionybę paskelbė valstybine religija, IV a. dėl imperatorių spaudimo, o iš dalies ir savaime, romėniškųjų ir helenistinių kultų likučiai sunyko; 395 m. Romos imperija buvo padalyta į Rytų ir Vakarų Romos imperijas; vakarinę jos dalį siaubė barbarai, rytinėje formavosi savita, orientalinių kultūrų veikiama Bizantijos imperija. Tačiau Romos imperijos idėja nežlugo – Viduramžiais gyvavo Šventoji Romos imperija, geografiškai ir kultūriškai pratęsusi Vakarų Romos tradicijas; Mažojoje Azijoje Bizantija palengva gęsta, iki pat turkų invazijos išlaikydama kai kuriuos – bent jau formaliuosius – Rytų Romos imperijos bruožus.

Daugiau Daugiau

GRAIKAI

Trumpa istorinė apžvalga

Kadaise greta indų ir iraniečių pirmtakų gyvenę graikų protėviai, tikriausiai, išėję iš Pietų Rusijos stepių, maždaug II tūkstm. pr Kr. pradžioje įžengė į Balkanų pusiasalį. Pasak tradicijos, pirmieji atvykėliai buvo jonėnų gentys, vėliau, maždaug II tūkstm. pr. Kr. viduryje, pasirodė achajai, o XII a. pr. Kr. pradžioje – dorėnai. Tačiau ano meto etninę situaciją sunku atkurti, ir nieko keista, jog kartais teigiama, kad į šias genčių grupes graikai susiskirstė jau Graikijoje.

Atsikraustę graikai susidūrė su stipriais, nuo seno gyvuojančiais vietinės civilizacijos centrais, vadinamąja Egėjo kultūra; joje skiriama Mino, arba Kretos, kultūra, gyvavusi apie 2600-1200 m. pr. Kr., Heladės, arba pačioje Graikijoje gyvavusi vietinė kultūra, kurios centrai – Tirintas, Pilas ir Mikėnai, bei Kikladžių kultūra Egėjo jūros salose.

Autochtonų religijos pobūdis padarė nemažą įtaką pačių atvykėlių religijai, kaip, beje, ir Šiaurės Balkanų bei Vidurio Europos religinė tradicija, su kuria graikai susidūrė keliaudami į būsimąją tėvynę. Šiuo metu manoma, kad graikai, kaip ir kiti indoeuropiečiai, išpažino klajokliams būdingą dangiškąją, arba „uraniškąją”, religiją, o vietinių religijų centras buvo chtoniškieji kultai, kuriuose nemenką vaidmenį vaidino ir moteriškos dievybės. Graikų religija – šių dviejų principų sinkretizacija, taip glaudžiai sujungusi abi religines sistemas, kad mums dažnai labai sunku įžvelgti, kurie kultai bei religiniai pavidalai priklauso senosioms autochtonų religijoms, kurie -atvykėliams. Drauge reikia pažymėti, jog pati graikų religija specifinių indoeuropietiškų bruožų turi palyginti nedaug. Gal dėl tokios prigimties graikų religijai, kultūrai ir vėliau pavykdavo sujungti labai prieštaringas ar tolimas religijas bei kultūras.

Daugiau Daugiau

INDIJOS ARIJŲ RELIGIJA VEDŲ LAIKOTARPIU

Trumpa istorinė apžvalga

Kaip pamename, žmonės, vadinę save arya ir tapę Irano bei Indijos arijų protėviais, prieš įsiverždami į naująsias savo tėvynes gyveno dabartinės Vidurio Azijos teritorijoje ir iš čia -per dabartinį Afganistaną – pasiekė Pendžabą (Penkupį), t. y. Pakistaną ir Šiaurės Vakarų Indiją. Kada tai įvyko, dabar sunku pasakyti, nes nei rašto paminklų, nei istorinės tradicijos migruojančios arijų bangos nepaliko. Matyt, pirmieji arijai Indijoje pasirodė 2000-1500 m. pr. Kr. Tačiau migracija vyko ne vienu ypu, o ištisais šimtmečiais, klajoklių arijų gentys su savo galvijais slinko lėtai. Tik antro tūkstantmečio pr. Kr. antroje pusėje šis slinkimas įgavo antplūdžio pobūdį.

III tūkstantmečio pr. Kr. antroje pusėje ir iki II tūkstm. pr. Kr. pirmosios pusės Indo slėnyje klestėjo stiprios miestų civilizacijos, besivertusios žemdirbyste, mokėjusios apdegti plytas, stačiusios šventyklas, pirtis ir rūmus. Tai Mohendžo Daro ir Harapos kultūros. Jų žlugimas siejamas su arijų įsiveržimu į Pendžabą. Griuvėsiai rodo, kad miestai žlugo puolant priešui: žmonių griaučiai randami tiesiog gatvėse. Bet ir toliau negalime kalbėti apie kokią nors chronologiją ar istorinius įvykius iki pat to laiko, kai Indijoje atsiranda ir ima plisti budizmas, t. y. iki VI a. pr. Kr. Nuo šiol Indija jau istorijos arenoje; galima kalbėti apie datas. 510 m. pr. Kr. Pendžabą nukariauja Achemenidai, 326 m. pr. Kr. Indijoje pasirodo Aleksandro Makedoniečio kariuomenė. VI-IV a. pr. Kr. Šiaurės Indijoje gyvuoja karaliaus Bimbisaros įkurta Magadhos karalystė su sostine Radžagriha, vėliau Pataliputra. IV-III a. pr. Kr. gyvuoja Čandraguptos įkurta Maurijų karalystė, aprėpianti bemaž visą Indiją. Mus domina religinė sistema, kurią arijai atsinešė iš savo protėvynės ir kuri funkcionavo Indijoje iki Upanišadų ir budizmo atsiradimo. Tai laikotarpis, apie kurį aiškesnių istorinių duomenų neturime.

Daugiau Daugiau

IRANO ARIJAI

Trumpa istorinė apžvalga

Iki III tūkstantmečio pr. Kr. pabaigos pietinės Rusijos stepėse ir aplink Aralo jūrą egzistavo kultūros požiūriu vieninga arijų protautė. Apie 2000 m. pr. Kr. dalis šios protautės pajudėjo; karingos gentys su žirgais ir, galbūt, kovos vežimais traukė į pietus; paskui jas sekė dar viena, galvijus genanti banga. Arijai pasiekė Pendžabą, arba Penkupį, dabartinio Pakistano ir šiaurės vakarų Indijos teritorijoje ir čia apsistojo. Iš esmės jie apsistojo Indo upės baseine; pagal upės vardą (iran. Hindu) jie pavadinami hindava; iš čia kilęs ir indų vardas. Šioje teritorijoje maždaug iki 1000 m. pr. Kr. sukuriama Rigveda, čia gyvuoja savita kultūra.

Likusi protautės dalis pajuda vėliau ir, keliaudama į rytus, per Iraną pasiekia Mesopotamiją. Kažin, ar Babiloniją 1600-1170 m. pr. Kr. valdžiusi kasitų dinastija buvo iraniškos kilmės, tačiau jos dievų ir karalių vardai turi indoeuropietiškų elementų. Antai dievas Šuriašas primena indų saulės dievą Surją; žodis bugaš atitinka iraniečių baga – „dievas”. Apie 1500 m. pr. Kr. įkuriama Mitanijos karalystė. Ir kasitų, ir mitaniečių kalbos priklausytų arijų kalbų grupei; arijai ir šiaurinėje Mesopotamijoje, ir Indo baseine tuo metu kalba bemaž ta pačia kalba, o jų religiniai įvaizdžiai panašūs. Mitanijos karalystės valstybinėse sutartyse minimi Mitra, Varūna, Indra, Nasatjai (1380 m. pr. Kr.) – šie dievai dažni ir tuo metu kuriamoje Rigvedoje. Vis dėlto arijų prokalbė palengva skyla į dvi dalis, indų ir iraniečių, nors Rigvedos kalba dar artima seniausioms Irano arijų kalbos formoms. Ir Avestoje, ir Rigvedoje jie save vadina arya. Šalis, kurioje apsistoja vakariniai arijai, pavadinama Aryanam (dgs. kilm. nuo arya), iš čia sen. pers. eran ir nauj. pers. Iran – Iranas.

Daugiau Daugiau

VAKARŲ SEMITAI

Trumpa istorinė apžvalga

Vakarų semitų religijos priklausomai nuo konteksto, regiono ar tiriamojo laikotarpio gali būti vadinamos kanaaniečių, Finikijos arba Sirijos religijomis.

Vakarų semitų apgyventos teritorijos priklauso vadinamojo „derlingojo pusmėnulio” regionui; žmonės čia gyveno nuo paleolito laikų, šioje zonoje įsikūrė pirmieji mums žinomi miestai, labai anksti atsirado žemdirbystė. Istoriniais laikais tarp Viduržemio jūros pakrantės ir Sirijos dykumos apsigyveno semitų gentys. Skiriamos dvi jų šakos: finikiečiai-kanaaniečiai, kurių protėviai Palestinos ir Sirijos teritorijoje gyveno jau IV tūkstantmetyje pr. Kr., ir amoritai, pasirodę II tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje (vėliau juos matome kaip aramėjus). Amoritai įkūrė Mario miestą ir valstybę aukštutinio Eufrato teritorijoje, Babilonijos valdovas Hamurapis buvo kilęs iš amoritų. Nors priklausė vienai vakarų semitų kalbų šeimai, amoritų ir kanaaniečių kalbos skyrėsi. Pakrantėje gyvenusių kanaaniečių kultūrinė raida juos nutolino nuo aukštumų gyventojų amoritų; ypač tai akivaizdu Finikijoje.

Daugiau Daugiau