DOSTOJEVSKIO PASAULĖVAIZDIS. MEILĖ

Dostojevskio kūryba sklidina deginančios ir aistringos meilės. Viskas čia vyksta intensyvios aistros srityje. Jis atskleidžia aistringą ir geismingą rusiškosios stichijos pradą. Kitų rusų rašytojų kūryboje nerastume nieko panašaus. Tą tautinę stichiją, kuri atsivėrė mūsų chlistų sektoje, Dostojevskis aptiko ir mūsų inteligentijoje. Tai – dionisiškoji stichija. Dostojevskio personažų meilė išskirtinai dionisiška. Jo žmogaus kelias yra kančios kelias. Jo meilė – vulkano proveržis, aistringo žmogaus prigimties dinamitas. Ši meilė nepripažįsta įstatymų ir taisyklių. Čia atsiveria žmogiškos prigimties gelmenys. Čia dinamika tokia pat, kaip ir visame Dostojevskio gyvenime. Tai -neblėstanti liepsna ir liepsningas judėjimas. Vėliau ši ugnis pavirsta lediniu šalčiu. Mylintis kartais mums atrodo tarsi užgesęs vulkanas. Rusų literatūroje nėra tokių stulbinančių meilės apraiškų kaip Vakarų Europos literatūroje. Mes neturime nieko panašaus į trubadūrų meilę, į Tristano ir Izoldos, Dantės ir Beatričės, Romeo ir Džiuljetos meilę. Vyro ir moters meilė, moters meilės kultas -įstabus krikščioniškosios Europos kultūros žiedas. Čia mūsų dvasios nuosmukis. Rusiškoje meilėje yra kažkokio tamsaus ir iškamuojančio, nenuskaidrinto ir netgi išsigimėliško gaivalo. Mes neturėjome tikro meilės romantizmo, nes romantizmas – Vakarų Europos reiškinys. Dostojevskio kūryboje meilei skirta ypatinga vieta. Tačiau ji nėra savarankiška. Meilė čia ne pati sau tikslas, ji neturi savo vaizdinio, ji tėra tragiško žmogaus kelio atsklanda, sunkus žmogaus laisvės išbandymas. Čia meilė užima visiškai kitokią vietą nei Puškino Tatjanos ar Tolstojaus Anos Kareninos meilė. Čia ir moteriškajam pradui atitenka kitoks vaidmuo. Dostojevskio kūrybos moteris nėra savarankiška. Rašytojo antropologija – išimtinai vyriška antropologija. Mes įsitikinsime, kad moteris Dostojevskį tedomina tik kaip vyro lemties, žmogiškosios kelionės tarpsnis. Žmogus – tai pirmiausia vyro dvasia. Moteriškasis pradas tėra tik vyriškosios dvasios tragedijos vidinė tema, vidinė pagunda. Kokius meilės atvaizdus paliko mums Dostojevskis? Myškino ir Rogožino meilės Nastasijai Filipovnai, Mitios Karamazovo meilės Grušenkai, Versilovo -Katerinai. Įstabi Versilovo meilė Jekaterinai Nikolajevnai, sukurianti beprotybės atmosferą, visus sukausto didžiule įtampa. Meilės srovės, siejančios Myškiną, Rogožiną, Nastasiją Filipovną ir Aglają, įkaitina visą atmosferą. Stavrogino ir Lizos meilė sukelia velniškus verpetus. Mitios Karamazovo, Ivano, Grušenkos ir Jekaterinos Ivanovnos meilė stumia į nusikaltimą, veda iš proto. Ir niekad niekur meilė neleidžia nurimti, nežada susijungimo džiaugsmo. Nėra meilės pragiedrulio. Visur atsiveria neganda, tamsus ir naikinantis pradas, meilės kankynė. Meilė susidvejinimo neįveikia, tik dar labiau jį pagilina. Dvi moterys, kaip dvi aistringos stichijos, visada negailestingai grumiasi dėl meilės, naikina save ir kitus. Taip susiduria Nastasiją Filipovną ir Aglaja „Idiote”, Grušenka ir Jekaterina Ivanovna „Broliuose Karamazovuose”. Kažkoks negailestingas gaivalas dalyvauja šių moterų varžybose ir grumtyje. Ta pati moteriškų aistrų lenktyniavimo ir kovos atmosfera, nors ir ne tokia išraiškinga, tvyro ir „Velniuose” bei „Jaunuolyje”. Vyriškoji prigimtis čia susidvejinusi. Moteriškoji – tarsi drumzlina, joje glūdi masinanti bedugnė, tačiau čia nerastume nei palaimingos motinos, nei palaimingos mergelės portreto. Kaltė glūdi vyriškajame prade. Jis atitrūkęs nuo moteriškojo prado, nuo motinos žemės, nuo savo skaistybės, tai yra nuo savojo nekaltumo ir vientisumo ir patraukęs klajonių bei skilimo keliu. Vyriškasis pradas yra bejėgis prieš moteriškąjį. Stavroginas bejėgis prieš Lizą ir Chromonožką, Versilovas – prieš Jekateriną Nikolajevną. Myškinas bejėgis prieš Nastasiją Filipovną ir Aglają. Mitia Karamazovas -prieš Grušenką ir Jekateriną Ivanovna. Vyrai ir moterys čia lieka tragiškai atskirti ir vienas kitą kankina. Vyras bejėgis užvaldyti moterį, jis nepriima moters prigimties į save ir pats į ją neįsismelkia, jis traktuoja ją kaip savąjį susidvejinimą.

APYSAKA APIE DANGIŠKĄ GIMINĘ

Pasirodė knyga nieko nesakančiu pavadinimu „Iš A.N. Šmidt rankraščių”. Autoriaus pavardė nepatraukia dėmesio – jis beveik nežinomas. Knygoje pateikta ir trumpa Anos Nikolajevnos Šmidt biografija. Nei jos gyvenimas, nei išvaizda, atrodytų, nebuvo išskirtiniai. Visą gyvenimą ji pragyveno Nižnij Novgorode, kukliai triūsė šio miesto laikraščių redakcijose, rengė zemstvų susirinkimų apžvalgas, rašė recenzijas apie teatrą. Visiems ją pažinojusiems darė geros moters įspūdį, truputį keistuolės, pažiūrėti pilkokos. Niekam neatrodė, kad Šmidt gali turėti kokių nors nepaprastų, pranašiškų, vizijas reginčiosios bruožų. Religiniuose filosofiniuose sluoksniuose buvo šnekama tik apie tai, kad Šmidt kažkokie paslaptingi ryšiai siejo su V. Solovjovu ir kad išliko jų laiškai. Ir štai dabar, po Šmidt mirties praėjus vienuolikai metų, paskelbti jos rankraščiai su baimingu įvadu, kuriame reiškiamos abejonės dėl pasauliui skelbiamų jos praregėjimų pobūdžio, -tokie jie neįprasti, tokie pretenzingi ir pašėlusiai drąsūs. Tačiau Dvasia pulsuoja, kur tik nori, ji gali pulsuoti ir kuklioje moteryje iš Nižnij Novgorodo, užsidirbančioje duoną laikraštiniais straipsneliais. Ir kukli, nežymi, šios moters raiška jos knygą daro dar reikšmingesnę. Neperdedant galima pasakyti, kad Šmidt knyga bus pripažinta vienu nuostabiausių mistinės literatūros reiškinių visame pasaulyje. Tai – pirmoji mistinė knyga Rusijoje tikrąja to žodžio prasme, mistinė griežto stiliaus knyga, prilygstanti Biomės, Svedenborgo, Sen Marteno ir kitų mistikos klasikų kūriniams. Laikui bėgant, Šmidt bus priskirta prie mistinės literatūros klasikų. Rusijoje mistinės krypties knygų yra daug, bet nėra griežto stiliaus mistinių spaudinių. Ir moterų mistikių tarpe Šmidt priklauso viena pirmųjų vietų šalia Andželos Folinjietės, šv. Teresės ir madam Hiujon. Tačiau Šmidt mistikos pobūdis – gnostinis, pažintinis, artimas Biomei, būtent šituo ji vienintelė ir savita moterų mistikių tarpe. Be to, Šmidt mistika savaip rusiška, konkreti, apokaliptinė. Ir dar originaliau, kad šioje rusiškoje, konkrečioje, apokaliptinėje mistikoje tiek daug  hipnotizmo. To dar nebuvo rusų raštijoje.

APMĄSTYMAI APIE EROSĄ

Aš nesirengiu rašyti apie erotinę savo gyvenimo pusę. Man nepriimtini jokie prisipažinimai šia tema. Aš apskritai nenoriu rašyti apie savo intymų gyvenimą, intymius santykius su žmonėmis, o mažiausiai noriu rašyti apie savo artimus žmones, kuriems jaučiuosi itin skolingas. Visai ne toks šios knygos pobūdis. Mane, tarkim, priskiria prie erotinių filosofų, tačiau etinės aistros (aistros, o ne normos) manyje stipresnės už erotines. Ir galbūt labiausiai negaliu atsispirti atsisakymo laisvei ir grožiui. Bet aš priklausau tai žmonių padermei ir galbūt tai rusų kartai, kuri šeimoje ir vaikų gimime įžvelgė buitį, o meilėje regėjo būtį. Norėčiau čia pateikti kai kuriuos apmąstymus, pagrįstus patirtimi, stebėjimu ir nuojautomis. Aš daug mąsčiau apie santykius, kurie egzistuoja tarp įvairaus tipo meilės, pirmiausia tarp meilės-atjautos ir meilės-eroso, tarp karitatyvinės meilės ir meilės-įsimylėjimo. Lytis anaiptol nėra viena iš žmogaus organizmo funkcijų, lytis priklauso visumai. Tai pripažįsta šiuolaikinis mokslas. Ir lytis liudija žmogaus nuopuolį. Žmogus jaučia lytį kaip kažką, kas yra gėdinga ir žemina žmogaus orumą. Žmogus čia visada kažką slepia. Jis niekad neslepia meilės-atjautos, bet esti linkęs slėpti seksualinę meilę. Mane visada priblokšdavo šis lyties slėpimas. Pačiame seksualiniame akte yra kažkokio negražumo. Anot Leonardo da Vinčio, lyties organas toks negražus, kad žmonių giminė nebesitęstų, jei žmonės nepuldinėtų į pamišėlišką būseną (tiksliai nepamenu formulavimo, bet prasmė tokia). Seksualiniame gyvenime yra kažkokio žeminančio žmogų atspalvio. Tik mūsų epocha leido apnuoginti intymų gyvenimą. Ir žmogus pasirodė tarsi suskilęs į dalis. Toksai Froidas ir psichoanalizė, toks yra šiuolaikinis romanas. Čia – šiuolaikinės epochos begėdiškumas, bet kartu ir didžiulis žinių apie žmogų lobis. Aš įsitikinęs, kad reikia skirti erosą ir seksą, meilę-erosą ir fiziologinę lyčių plotmę. Šios sferos persipina, bet jos ir skiriasi. Lyčių plotmė – beveidė, skirta gimdyti. Čia žmogus – giminės stichijos žaislelis. Pačiame seksualiniame akte nėra nieko, kas būtų individualu, asmeniška, jis jungia žmogų su visu gyvūnijos pasauliu. Seksualinis potraukis pats savaime ne tik neįtvirtina asmenybės, bet ją gniuždo. Lytiškumas aklas, jis nemato asmens. Lyčių plotmė esti negailestinga žmogui, nes tarsi verčia atsisakyti žmogiškos esmės. O lytinio potraukio individualizavimas yra lyčių valdžios apribojimas. Meilė – asmeniška, individuali, nukreipta į vienintelį, nepakartojamą, nepakeičiamą asmenį. O lytinis potraukis lengvai sutinka ir su pakaitalu, ir toks pakeitimas iš tikrųjų įmanomas. Stipri meilė, įsimylėjimas gali net ne padidinti, o susilpninti lytinį potraukį. Įsimylėjęs mažiau priklauso nuo lytinio potraukio, gali lengviau susilaikyti, gali pasidaryti net asketu. Meilė visada siejasi su sąvoka „vienatinis”, o ne su sąvoka „bendras”. Erotinė meilė slypi lytiškume, be lyties jos nebūna. Bet ji įveikia lytį, ji suteikia jai kitą pradą ir tarsi ją atperka. Erosas būna ir kitokios kilmės, jis kyla iš kito pasaulio. Meilės-eroso prigimtis labai sudėtinga ir prieštaringa, ji žmogaus gyvenime sukelia nesuskaičiuojamus konfliktus, gimdo žmogiškas dramas. Ir savyje pastebėdavau prieštaringumą. Meilė-erosas mane viliodavo, bet dar labiau, dar stipriau atstumdavo. Kai man kas pasakodavo istorijas apie pažįstamų žmonių romanus, aš visada gyniau jų teisę mylėti, niekad jų nesmerkiau, bet dažniausiai tokios istorijos mane instinktyviai atstumdavo ir manydavau, kad geriau būtų nieko apie tai nežinoti. Aš visada gyniau meilės laisvę ir gyniau aistringai, piktindamasis tais, kurie neigė tokią laisvę. Šioje srityje nepakenčiau moralizmo ir teisėtvarkos ir nesitverdavau savyje, kai dorybingieji imdavo pamokslauti. Bet kartais man atrodė, kad aš mylėjau ne tiek meilę, kiek laisvę. Tikra meilė – retas žiedelis. Mane žavėjo meilės auka vardan laisvės, kaip žavėjo ir pačios meilės laisvė. Paaukota ir vardan laisvės arba atjautos užgniaužta meilė pasiekia gelmę ir įgyja ypatingos prasmės. Man buvo atkarūs žmonės, pasidavę absoliučiai meilės valdžiai. Daug meilės reiškinių stulbindavo. Bet dionisiškoji meilės stichija iš tiesų pakylėja virš įstatymų. Aš aštriai jaučiau meilės-eroso ir meilės-atjautos konfliktą, taip pat kaip meilės ir laisvės konfliktą. Nevalia atsisakyti meilės, meilės teisės ir laisvės vardan pareigos, įstatymo, dėl visuomeninės nuomonės ir jos normų, bet galima atsisakyti vardan atjautos ir laisvės. Puolusio žmogaus gyvenime meilė taip iškreipta, profanuota ir suvulgarinta, kad tapo nebeįmanoma ištarti įprastinių meilės žodžių, reikia rasti naujų. Tikra meilė gimsta, kai susitinkama neatsitiktinai, kai įvyksta pažadėtojo ir pažadėtosios susitikimas. Bet nesuskaičiuosime atvejų, kai susitinkama atsitiktinai, ir aplinkybėms kitaip susiklosčius žmogus galėtų sutikti jam labiau tinkantį žmogų. Todėl toks grėsmingas nevykusių santuokų skaičius.

LYTIES IR MEILĖS METAFIZIKA

1. Lyties ir meilės reikšmė yra pagrindinė visos mūsų religinės-filosofinės ir religinės-visuomeninės pasaulėžvalgos problema. Svarbiausias visų socialinių teorijų trūkumas – gėdingumas, o dažnai veidmainiškas gyvenimo verdenės, visos žmonijos istorijos kaltininkės – lytinės meilės ignoravimas. Su lytimi ir meile siejasi kiekvieno išsiskyrimo ir kiekvienos jungties pasaulyje slėpinys; su lytimi ir meile siejasi ir individualumo bei nemirtingumo slėpinys. Ir kiekvienai būtybei tai pati skausmingiausia problema, neapsakomos, ne mažesnės svarbos kaip gyvenimo palaikymo ir mirties slaptis. Visai žmonijai tai neišsprendžiama problema, ir kiekvienas mėgina vienumoje, rūpestingai slėpdamasis ir niekam neišsiduodamas, gėdydamasis lyg kokios nešlovės, įveikti lyties ir meilės tragediją, pergalėti pasaulio susiskaidymą pagal lytį, šitą -kiekvieno susiskaidymo pagrindą. Net niekingiausias žmogus geidžia mylėti, nors taip kaip žvėris. Mus tiesiog pribloškia sąmoksliškas tylėjimas dėl šios problemos: apie ją taip mažai rašoma, taip mažai šnekama, taip retai atskleidžiami tokie patirti jausmai, slepiama tai, kas turėtų susilaukti sprendimo visos žmonijos mastu.