SEPTINTAS SKYRIUS

PO ERNESTO SUPERVIZIJOS Maršalas Streideris atsilošė ant savo kėdės ir užsisvajojo apie pergalės cigarus. Prieš dvidešimt metų jis klausėsi daktaro Rojaus Grinkerio, įžymaus Čikagos psichoanalitiko, pasakojimo apie metus, praleistus ant Froido kušetės. Tai buvo trečiajame dešimtmetyje, kai analitiko garbė reikalavo pagulėti ant didžiojo mokytojo kušetės – kartais kelias savaites, o kartais, jei žmogus siekdavo tapti įtakingu analitiku, ištisus metus. Pasak Grinkerio, Froidas, taikliai ką nors interpretavęs, niekada neslėpdavo džiaugsmo. O jei interpretacija, jo manymu, būdavo nepaprastai puiki, Froidas atsidarydavo pigių cigarų dėžutę ir pasiūlydavo vieną pacientui, vadindamas tai „pergalės” dūmu. Maršalas šyptelėjo, kaip Froidas mielai ir naiviai elgėsi su perkėlimu. Jei jis teberūkytų, Ernestui išėjus užsitrauktų šventinį cigarą.

ŠEŠTAS SKYRIUS

BE PENKIOLIKOS DEŠIMT KEROLA atvyko į Ernesto biurą ir, laikydamasi nurodymų, kuriuos gavo paskambinusi susitarti dėl priėmimo, įėjo į laukiamąjį. Kaip ir dauguma psichoterapeutų Ernestas neturėjo registratoriaus. Kerola tyčia atėjo anksčiau, kad turėtų kelias minutes nusiraminti, pakartoti savo susikurtą klinikinę istoriją ir įsijausti į vaidmenį. Ji įsitaisė ant tos pačios žalios odinės sofos, ant kurios sėdėdavo Džastinas. Vos prieš dvi valandas Džastinas nerūpestingai užšuoliavo laiptais ir klestelėjo ant pagalvėlės, ant kurios dabar sėdėjo Kerola.

PENKTAS SKYRIUS

IKI KITO PACIENTO BUVO LIKUSIOS keturiasdešimt penkios minutės, tad Ernestas išėjo pasivaikščioti Filmoro gatve Japonų kvartalo link. Supervizija jį gerokai išmušė iš vėžių, ypač Maršalo pasiūlymas ar veikiau įsakymas tapti Valstybinės medicinos etikos komisijos nariu.

Tai reiškė, kad Maršalas paliepė jam tapti jų profesijos policininku. O jei nori tapti psichoanalitiku, negali pyktis su Maršalu. Bet kodėl Maršalas taip stipriai jį spaudė? Juk turėjo žinoti, kad tas vaidmuo Ernestui netinka. Kuo daugiau apie tai galvojo, tuo labiau jis nuogąstavo. Tai nebuvo nekaltas pasiūlymas. Be abejo, Maršalas siunčia jam kažkokią užšifruotą žinią. Galbūt: „Pats pasižiūrėk, koks likimas laukia nesivaldančių terapeutų.”

KETVIRTAS SKYRIUS

KADANGI PACIENTAS PASKUTINĘ minutę atšaukė konsultaciją, daktaras Maršalas Streideris prieš kassavaitinį supervizijų susitikimą su Ernestu turėjo laisvą valandą. Dėl atšauktos konsultacijos jį apėmė dvejopi jausmai. Maršalas nerimavo dėl tokios stiprios paciento gynybos: jis nėmaž nepatikėjo kvailu pasiteisinimu, esą reikėjo išvažiuoti darbo reikalais. Vis dėlto laisvas laikas jam buvo neprošal. Pinigus jis gaus bet kokiu atveju: juk pacientui teks sumokėti už konsultaciją, nors ir neatėjo.

Paskambinęs kam reikia ir atsakęs į laiškus Maršalas išėjo į savo mažą balkonėlį palaistyti keturių bonsų, kurie stovėjo ant medinės lentynos už lango: snieginę rožę su nepaprastai gražiai iškilusiomis šaknimis (kažkoks skrupulingas sodininkas sodindamas pakišo po ja akmenį, o po ketverių metų jį atsargiai ištraukė); gumbuotą penkiaspyglę pušį, mažiausiai šešiasdešimties metų senumo; devynių klevų giraitę ir kadagį. Širlė, jo žmona, praeitą sekmadienį jam padėjo formuoti kadagį, ir dabar jis atrodė pasikeitęs, panašus į pirmą kartą nukirptą keturmetį. Jie apkarpė visus ūgliukus nuo dviejų apatinių į priešingas puses einančių šakų, nupjovė nepaklusnią priekin išsišovusią šakelę ir įspraudė medelį į stilingą įvairiakraštį trikampį vazonėlį.

TREČIAS SKYRIUS

ERNESTAS ĮĖJO Į PRINTER INC. knygyną Palo Alte ir pažvelgė į plakatą ant durų.

DR. ERNESTAS LĖŠAS
Psichiatrijos profesorius klinicistas iš Kalifornijos San Francisko skyriaus pristatys savo naują knygą
„GEDULAS: FAKTAI, NUOMONĖS IR KLAIDOS“
Vasario 19 d. nuo 19 iki 20 val. Paskui pasirašys jūsų nusipirktas knygas

Ernestas pažvelgė į praėjusios savaitės pranešėjų sąrašą. Įspūdinga! Jis atsidūrė puikioje draugijoje: su Elisa Volker, Erne Tan, Džeimsu Hilmanu, Deividu Lodžu. Deividas Lodžas, tas iš Anglijos? Kaip jie jį pasičiupo?

Vaikštinėdamas po knygyną jis svarstė, ar aplink trypinėjantys pirkėjai žino, kad tai jis šįvakar skaitys paskaitą. Jis prisistatė Siuzanai, savininkei, ir išgėrė jos pasiūlytos kavos iš knygyno kavinės. Žingsniuodamas į paskaitų salę Ernestas peržvelgė savo mėgstamiausių rašytojų naujų knygų pavadinimus. Daugelis knygynų už paskaitą leisdavo nemokamai pasiimti kokią nors knygą. Ak, nauja Polo Osterio knyga!

ANTRAS SKYRIUS

BUVO VIDURNAKTIS, DŽASTINAS Estridas vos prieš keturias valandas išėjo iš namų, o Kerola Estrid jau išbraukė jį iš savo gyvenimo. Ji pradėjo nuo tualeto, ant jo grindų liko sukarpyti Džastino batraiščiai, o baigė po keturių valandų palėpėje, iš Džastino Ruzvelto vidurinės mokyklos teniso marškinėlių iškirpusi didelę raudoną R. Per tą laiką ji ėjo iš vieno kambario į kitą nuosekliai niokodama vyro drabužius, flanelines paklodes, šliures kailio apvadais, vabzdžių kolekciją po stiklu, atestatą, koledžo diplomą ir pornografinių vaizdajuosčių kolekciją. Nuotraukos iš vasaros stovyklos, kuriose jis ir jo kolega pozavo su grupe aštuonmečių stovyklautojų, vidurinės mokyklos teniso komanda, šokių partnerė arklio veidu – viskas buvo sukarpyta į skutelius. Paskui ji ėmėsi vestuvių albumo. Skutimosi peiliuku, kurį jos sūnus naudodavo konstruodamas lėktuvų modelius, ji netrukus ištrynė bet kokius Džastino buvimo Sant Marke pėdsakus. Tai buvo pati madingiausia Episkopalinės bažnyčios narių santuokų vieta Čikagoje.

PIRMAS SKYRIUS

PASTARUOSIUS PENKERIUS METUS tris kartus per savaitę Džastinas Estridas savo dieną pradėdavo apsilankymu pas daktarą Lešą. Šiandienos vizitas, kaip ir septyni šimtai ankstesnių konsultacijų, prasidėjo be dešimt aštuonios gražiame violetine ir raudonmedžio spalvomis išdažytame Viktorijos stiliaus pastate Sakramento gatvėje. Jis užlipo lauko laipteliais, perėjo vestibiulį, užkopė į antrą aukštą ir atsidūrė blausiai apšviestame Ernesto laukiamajame, kuriame tvyrojo riebaus sultingo itališko kepsnio kvapas. Džastinas giliai įkvėpė, į japonišką puoduką, rankomis išpaišytą persimonais, įsipylė kavos, atsisėdo ant kietos žalios odinės sofos ir atsivertė „San Francisko kronikų” sporto skyrelį.

PROLOGAS

(Pradžia iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

ERNESTUI PATIKO BŪTI PSICHOTERAPEUTU. Kiekvieną dieną pacientai kviesdavosi jį į pačius slapčiausius savo gyvenimo kambarius. Kiekvieną dieną jis juos guosdavo, rūpindavosi jais, suteikdavo jiems viltį. Pacientai savo ruožtu juo žavėjosi ir jį mylėjo. Taip pat mokėjo jam, nors Ernestas dažnai pagalvodavo, kad jei jam nereikėtų pinigų, gydytų veltui. Laimingas tas, kas mėgsta savo darbą. Taip, Ernestas jautėsi laimingas. Daugiau nei laimingas. Palaimintas. Jis buvo žmogus, suradęs savo pašaukimą – žmogus, galintis patvirtinti, kad yra kaip tik ten, kur turi būti, savo talentų, pomėgių, aistros sūkuryje.

Ernestas nebuvo tikintis. Tačiau kai kasryt atsiversdavo užrašų knygutę ir išvysdavo aštuonių ar devynių brangių žmonių, su kuriais praleis dieną, vardus, jį persmelkdavo jausmas, kurį galėtum vadinti tik tikėjimu. Tuo metu jam kildavo stiprus troškimas dėkoti: kam nors, kažkam – kas parodė jam šį pašaukimą.