*Istorinis

 

Vienintelis pramanytas šios istorijos veikėjas – pagrindinis personažas Simonas Simoninis, tačiau jo senelis kapitonas Simoninis nepramanytas, nors istorijoje išlikęs tik kaip paslaptingasis laiško abatui Barueliui autorius.

Visi kiti personažai (išskyrus vieną kitą antraeilę figūrą, pavyzdžiui, notarą Rebaudengą ar Ninucą) tikrai gyveno ir pasakė ar padarė tuos dalykus, kuriuos sako ir daro šiame romane. Kalbama ne tik apie tokius personažus, kurių vardai tikri (nors daugeliui gali pasirodyti neįtikėtina, iš tiesų gyveno ir Leo Taksilis), bet ir apie tokius, kurių vardai pramanyti tik todėl, kad dėl pasakojimo glaustumo vienas (pramanytas) asmuo sakė ir darė tai, ką iš tiesų pasakė ir padarė du (tikri istoriniai) asmenys.

Tačiau, gerai pasvarsčius, pats Simonas Simoninis, sudėtinis personažas, kurio nuveiktus dalykus iš tikro darė įvairūs asmenys, tam tikru požiūriu taip pat egzistavo. Negana to, jei atvirai, tai jis tebegyvena tarp mūsų.

Daugiau Daugiau

1898 metų gruodžio 20 diena

 

Atidavęs Golovinskiui visą medžiagą, kurią dar buvau pasilikęs kapinių Protokolams, pasijutau išsikvėpęs. Kaip jaunystėje apgynęs diplomą. Svarsčiau: „O kas dabar?“ Pasveikęs nuo asmenybės susidvejinimo neturėjau nė kam išsipasakoti.

Baigiau savo gyvenimo darbą, pradėtą Turine palėpėje, kai perskaičiau Diuma romaną „Žozefas Balzamo“. Galvoju apie senelį, kaip jis įsmeigdavo žvilgsnį į tuštumą, kviesdamas Mordechajaus šmėklą. Ir mano kūrinio dėka dabar viso pasaulio Mordechajai artėjo prie didingo ir siaubingo laužo. O aš? Mane apėmė atlikto darbo ilgesys, gilesnis ir miglotesnis už tą, kuris kamuoja žmones laivuose.

Daugiau Daugiau

1898 metų lapkričio 10 diena

 

Praėjo daugiau nei pusantrų metų, kai atsikračiau Taksilio, Dianos ir, svarbiausia – Dala Pikolos. Jei ir sirgau, dabar jaučiausi pasveikęs. Savitaigos arba daktaro Froido dėka. Tačiau tuos mėnesius praleidau kamuojamas visokiausių nuogąstavimų. Jei būčiau tikintis, sakyčiau, kad jaučiau sąžinės graužatį, ir tai mane kankino. Bet kokią graužatį ir kodėl ji kankino?

Taip smagiai apmulkinęs Taksilį, vakarą praleidau ramioje linksmybėje. Gailėjausi tik neturįs su kuo pasidžiaugti pergale, bet esu pratęs džiaugtis vienas. Kaip ir kiti senieji Magny  svečiai nuėjau į Brébant Vachette.  Už pinigus, uždirbtus iš sužlugdytos Taksilio aferos, galėjau sau leisti viską. Savininkas mane atpažino, bet svarbiausia – aš atpažinau jį. Ilgai pasakojo apie salade Francilion , sukurtas Aleksandro Diuma sūnaus – Dieve mano, kaip aš pasenau – pjesei patyrus triumfą. Reikia sultinyje išvirti bulves, supjaustyti griežinėliais ir dar šiltas apibarstyti druska, pipirais, apšlakstyti alyvuogių aliejum ir Orleano actu, paskui užpilti pusę stiklinės baltojo vyno, geriausia Château d’Yquem , ir apibarstyti smulkiai kapotomis kvapniosiomis žolelėmis. Tuo metu court bouillon  su saliero stiebeliu išvirti didžiųjų midijų. Viską sudėti ant bulvių ir pabarstyti plonai supjaustytais šampane virtais trumais. Paruoštas patiekalas ant stalo patiekiamas po dviejų valandų, kad būtų tinkamai atvėsęs.

Daugiau Daugiau

Iš 1897 metų dienoraščio balandžio 18 ir 19 dienos įrašų

Tas, kuris Simoniniui per petį būtų skaitęs Dala Pikolos užrašus, čia būtų pamatęs, kaip nutrūko tekstas, tarsi ranka būtų nebepajėgusi nulaikyti plunksnos, ir toji pati, rašančiojo kūnui slystant ant grindų, nubrėžusi ilgą beprasmį vingį, pasibaigusį už lapo ant žalio rašomojo stalo fetro. Paskui, jau kitame puslapyje, rašė greičiausiai kapitonas Simoninis.

Kuris atsipeikėjo dvasininko drabužiais ir su Dala Pikolos peruku, dabar tikrai žinodamas esąs Simoninis. Ant stalo iškart pamatė atverstus paskutinius puslapius, išmargintus isterišku, vis labiau neįskaitomu tariamojo Dala Pikolos raštu, ir prakaitavo skaitydamas pašėlusiai plakančia širdimi, ir atsiminė viską iki pat tos vietos, kur abatas liovėsi rašęs ir jis (abatas) ar, tiksliau, jis (Simoninis) abu… ne, vienas iš jų…  apalpo.

Vos atsigavo ir protas pamažu prablaivėjo, viskas tapo aišku. Atitokęs suprato ir jau žinojo, kad jis ir Dala Pikola – vienas asmuo, o tai, ką praėjusį vakarą atsiminė Dala Pikola, dabar prisiminė ir jis, kitaip tariant, atsiminė, kad apsirengęs abato Dala Pikolos (ne to atsikišusiais dantim, kurį kažkada nužudė, bet kito, kurį prikėlė ir kuriuo ilgus metus dėjosi) drabužiais išgyveno juodųjų mišių siaubą.

Daugiau Daugiau

1897 metų balandžio 17 diena

Brangusis kapitone,

paskutiniuose puslapiuose aprašėte neįtikėtinai daug įvykių, ir akivaizdu, kad tai jūsų išgyventos istorijos, o aš išgyvenau kitas. Neabejoju, kad jums pranešdavo (kaipgi kitaip, jei Taksilis ir Batajis sukėlė tiek triukšmo), kas vyko su manimi, ir gal todėl atsimenate daugiau, nei man pavyksta atkurti.

Jei dabar 1897 metų balandis, tai su Taksiliu ir Diana išgyvenau gerus dvylika metų, per kuriuos nepaprastai daug nutiko. Pavyzdžiui, kada pašalinome Bulaną?

Ko gero, praėjus metams nuo Le Diable  leidybos pradžios. Vieną vakarą Bulanas atvažiavo į Otejį visas sukrėstas, be paliovos šluostydamas nosinaite lūpas, ant kurių kaupėsi balkšvos putos.

– Aš miręs, – pasakė, – mane žudo.

Daktaras Batajis nusprendė, kad padori taurė stipresnio gėrimo grąžins jam pusiausvyrą, Bulanas neatsisakė, paskui užsikirsdamas papasakojo apžavų ir burtų istoriją.

Daugiau Daugiau

Iš 1897 metų dienoraščio balandžio 15 ir 16 dienos įrašų

Sakyčiau, toliau Dala Pikolos dienoraščio įrašai pašėlusiai susipina su Simoninio įrašais, nors kartais ir vienas, ir kitas kalba apie tą patį įvykį, tik iš priešingų pozicijų, tačiau, negana to, ir Simoninio dienoraštis susijaukia taip, lyg rašydamas jis būtų sunkiai atsiminęs įvairius įvykius, dalyvius ir aplinkybes, su kuriais bėgant metams teko susidurti. Simoninis atkuria laikotarpį (neretai painiodamasis, pirma papasakodamas tai, kas greičiausiai įvyko vėliau) nuo Taksilio tariamo atsivertimo iki devyniasdešimt šeštųjų ar septintųjų metų. Maždaug dvylika metų, ir aptaria juos skubomis, kartais net stenografiškai, tarsi baimindamasis užmiršti atminty staiga iškilusius dalykus, o pramaišiui prikaišioja ilgesnių pokalbių, apmąstymų, dramatiškų įvykių aprašymų.

Daugiau Daugiau

1897 metų balandžio 14 diena

Brangusis kapitone Simonini,

ir vėl – ten, kur jūsų mintys susijaukia, mano galvoje sukyla gyvi atsiminimai.

Taigi, šiandien man dingojas, kad pirma susitikau su ponu Hebuternu, o paskui su tėvu Bergamaskiu. Susitikau pasivadinęs jūsų vardu paimti pinigų, kuriuos turėsiu (ar turėčiau) atiduoti Leo Taksiliui. Paskui, tik jau kaip notaras Furnjė, ėjau susitikti su Leo Taksiliu.

– Pone, – pasakiau jam, – nenoriu prisidengęs sutana įkalbėti jus pripažinti Jėzų Kristų, iš kurio šaipotės, ir man nei šilta, nei šalta, kad nugarmėsi į pragarą. Atėjau ne amžinojo gyvenimo žadėt, o pasakyti, kad jūsų knygos, kuriose paskelbsite apie masonų nusikaltimus, tikrai ras daug palankių skaitytojų. Gal nė neįsivaizduojat, kokia svarbi knygai ne tik Prancūzijos, bet ilgainiui ir viso pasaulio vienuolynų, parapijų, arkivyskupijų parama. O kad įrodyčiau atėjęs ne jūsų atversti, o padėti uždirbti pinigų, iškart išklosiu savo kuklius pageidavimus. Jums tereikės pasirašyti dokumentą, kuris man (ar, teisingiau, vienuolių kongregacijai, kuriai atstovauju) užtikrins dvidešimt procentų nuo būsimų jūsų honorarų – ir supažindinsiu jus su asmeniu, apie masonų paslaptis žinančiu dar daugiau už jus.

Daugiau Daugiau

Iš 1897 metų dienoraščio balandžio 13 dienos įrašo

Simoninis laužė galvą stengdamasis suprasti, kas buvo įsibrovęs į jo ir į Dala Pikolos namus. Atsiminė, kad devintojo dešimtmečio pradžioje pradėjo lankytis Žiuljetės Adam salone (su ja, anuomet dar madam Lamesin, susipažino Bono gatvės knygyne), ten susitiko Julianą Dmitrijevną Glinką, o ši supažindino su Račkovskiu. Jei kas įsibrovė pas jį (ar pas Dala Pikolą), tai tikrai pasiųstas tų dviejų, mat, kaip atsiminė, juodu vienas per kitą ieškojo to paties lobio. Bet nuo tų laikų prabėgo penkiolika įvairiausių įvykių kupinų metų. Kada rusai ėmė sekti jo pėdomis?

Daugiau Daugiau

1897 metų balandžio 12 diena, 9 valanda ryto

Brangus abate, mudu tikrai esame du skirtingi asmenys. Turiu to įrodymą.

Kai šįryt – buvo gal aštunta – atsibudau (savo lovoje) ir vienais naktiniais nuėjau į raštinę, išvydau laiptais apačion sprunkantį juodą pavidalą. Akimirksniu supratau, kad kažkas sujaukė mano popierius, čiupau gyvąją lazdelę, laimė, ji buvo po ranka, ir šokau į krautuvę. Pamačiau juodą it nelemtas varnas šešėlį išbėgant į gatvę, puoliau įkandin ir – gal tiesiog nepasisekė, o gal nekviestas svečias rūpestingai parengė kelią pabėgti – užkliuvau už suolelio, kurio ten neturėjo būti.

Ištraukęs špagą, šlubuodamas išskubėjau į skersgatvį, deja, nei kairėje, nei dešinėje nieko nebuvo matyti. Mano lankytojas pradingo. Bet galiu prisiekti, kad tai buvote jūs, nes grįžęs nuėjau į jūsų butą ir lovą radau tuščią.

Daugiau Daugiau