LHPA

Iš 1897 metų dienoraščio balandžio 15 ir 16 dienos įrašų

Sakyčiau, toliau Dala Pikolos dienoraščio įrašai pašėlusiai susipina su Simoninio įrašais, nors kartais ir vienas, ir kitas kalba apie tą patį įvykį, tik iš priešingų pozicijų, tačiau, negana to, ir Simoninio dienoraštis susijaukia taip, lyg rašydamas jis būtų sunkiai atsiminęs įvairius įvykius, dalyvius ir aplinkybes, su kuriais bėgant metams teko susidurti. Simoninis atkuria laikotarpį (neretai painiodamasis, pirma papasakodamas tai, kas greičiausiai įvyko vėliau) nuo Taksilio tariamo atsivertimo iki devyniasdešimt šeštųjų ar septintųjų metų. Maždaug dvylika metų, ir aptaria juos skubomis, kartais net stenografiškai, tarsi baimindamasis užmiršti atminty staiga iškilusius dalykus, o pramaišiui prikaišioja ilgesnių pokalbių, apmąstymų, dramatiškų įvykių aprašymų.

Daugiau Daugiau

1897 metų balandžio 14 diena

Brangusis kapitone Simonini,

ir vėl – ten, kur jūsų mintys susijaukia, mano galvoje sukyla gyvi atsiminimai.

Taigi, šiandien man dingojas, kad pirma susitikau su ponu Hebuternu, o paskui su tėvu Bergamaskiu. Susitikau pasivadinęs jūsų vardu paimti pinigų, kuriuos turėsiu (ar turėčiau) atiduoti Leo Taksiliui. Paskui, tik jau kaip notaras Furnjė, ėjau susitikti su Leo Taksiliu.

– Pone, – pasakiau jam, – nenoriu prisidengęs sutana įkalbėti jus pripažinti Jėzų Kristų, iš kurio šaipotės, ir man nei šilta, nei šalta, kad nugarmėsi į pragarą. Atėjau ne amžinojo gyvenimo žadėt, o pasakyti, kad jūsų knygos, kuriose paskelbsite apie masonų nusikaltimus, tikrai ras daug palankių skaitytojų. Gal nė neįsivaizduojat, kokia svarbi knygai ne tik Prancūzijos, bet ilgainiui ir viso pasaulio vienuolynų, parapijų, arkivyskupijų parama. O kad įrodyčiau atėjęs ne jūsų atversti, o padėti uždirbti pinigų, iškart išklosiu savo kuklius pageidavimus. Jums tereikės pasirašyti dokumentą, kuris man (ar, teisingiau, vienuolių kongregacijai, kuriai atstovauju) užtikrins dvidešimt procentų nuo būsimų jūsų honorarų – ir supažindinsiu jus su asmeniu, apie masonų paslaptis žinančiu dar daugiau už jus.

Daugiau Daugiau

Iš 1897 metų dienoraščio balandžio 13 dienos įrašo

Simoninis laužė galvą stengdamasis suprasti, kas buvo įsibrovęs į jo ir į Dala Pikolos namus. Atsiminė, kad devintojo dešimtmečio pradžioje pradėjo lankytis Žiuljetės Adam salone (su ja, anuomet dar madam Lamesin, susipažino Bono gatvės knygyne), ten susitiko Julianą Dmitrijevną Glinką, o ši supažindino su Račkovskiu. Jei kas įsibrovė pas jį (ar pas Dala Pikolą), tai tikrai pasiųstas tų dviejų, mat, kaip atsiminė, juodu vienas per kitą ieškojo to paties lobio. Bet nuo tų laikų prabėgo penkiolika įvairiausių įvykių kupinų metų. Kada rusai ėmė sekti jo pėdomis?

Daugiau Daugiau

1897 metų balandžio 12 diena, 9 valanda ryto

Brangus abate, mudu tikrai esame du skirtingi asmenys. Turiu to įrodymą.

Kai šįryt – buvo gal aštunta – atsibudau (savo lovoje) ir vienais naktiniais nuėjau į raštinę, išvydau laiptais apačion sprunkantį juodą pavidalą. Akimirksniu supratau, kad kažkas sujaukė mano popierius, čiupau gyvąją lazdelę, laimė, ji buvo po ranka, ir šokau į krautuvę. Pamačiau juodą it nelemtas varnas šešėlį išbėgant į gatvę, puoliau įkandin ir – gal tiesiog nepasisekė, o gal nekviestas svečias rūpestingai parengė kelią pabėgti – užkliuvau už suolelio, kurio ten neturėjo būti.

Ištraukęs špagą, šlubuodamas išskubėjau į skersgatvį, deja, nei kairėje, nei dešinėje nieko nebuvo matyti. Mano lankytojas pradingo. Bet galiu prisiekti, kad tai buvote jūs, nes grįžęs nuėjau į jūsų butą ir lovą radau tuščią.

Daugiau Daugiau

1897 metų balandžio 11 dienos vakaras

 

Brangusis abate, vargstu stengdamasis atkurti savo praeitį, o jūs be paliovos mane pertraukiat it koks pedantiškas auklėtojas, kiekviename žingsnyje baksnojantis į rašybos klaidas… Blaškote mane. Ir trikdote. Na, tebūnie, nužudžiau Žoli, bet turėjau tikslą, pateisinantį tas menkas priemones, kuriomis esu priverstas pasinaudoti. Imkite pavyzdį iš tėvo Bergamaskio politinio apdairumo bei šaltakraujiškumo ir tramdykite savo liguistą irzlumą…

Daugiau Daugiau

Iš 1897 metų dienoraščio balandžio 10 ir 11 dienos įrašų

Pasibaigus karui Simoninis vėl ėmėsi įprasto darbo. Laimė, atsiradus tiek žuvusiųjų paveldėjimo problemos tapo kasdienybe, daugybė padėjusių galvas prie ar ant barikadų dar buvo jauni ir nepasirūpino testamentais, ir Simoniniui darbo netrūko – kaip ir pajamų. Kokia graži taika, jei pirmiau liejosi kraujo upės.

Tad dienoraštyje apie kasdienį notaro darbą jis tik užsimena, o daugiau kalba apie vienintelį taip niekada ir neužmirštą troškimą parduoti savąjį Prahos kapinių dokumentą. Nežinojo, ką dabar veikė Gėdšė, bet privalėjo jį aplenkti. Dar ir todėl, kad beveik per visą Komunos laikotarpį – nors ir keista – žydai buvo tarsi išnykę. Ar tie užkietėję sąmokslininkai slapta tampė Komunos gijas ar, priešingai, sukaupę kapitalą, slėpėsi Versalyje rengdamiesi pokariui? Tačiau jie laikėsi su masonais, Paryžiaus masonai stojo už Komuną, komunarai sušaudė arkivyskupą, ir žydai čia tikrai kažkaip dalyvavo. Juk jie žudė vaikus, tai ką jiems arkivyskupai.

Daugiau Daugiau

1897 metų balandžio 9 diena

Dala Pikolą nužudžiau 1869 metų rugsėjį. Spalį Lagranžo raštelis pakvietė mane į Senos krantinę.

Štai kokias išdaigas krečia atmintis. Gal ir užmirštu ypatingos svarbos įvykius, bet atmenu tą vakarą patirtą jaudulį, kai prie Karališkojo tilto staiga sustojau persmelktas nušvitimo. Priešais pamačiau būsimo Journal Officiel de l’Empire Francais  redakcijos pastato statybos aikštelę, vakarais, kad sparčiau vyktų darbai, apšviestą elektros žibintais. Per sijų ir pastolių tankynę akinamas spindulys apšvietė mūrininkų būrelį. Žodžiais neįmanoma apsakyti tvyrančią tamsą skrodžiančio stebuklingo, nežemiško švytėjimo.

Daugiau Daugiau

Balandžio 8 diena

Kapitone Simonini, perskaitęs jūsų irzlų laišką, šiąnakt nutariau pasekti jūsų pavyzdžiu ir pradėti rašyti – bet ne stebeilydamas į bambą, o kone automatiškai, leisdamas kūnui rankos judesiais išlieti tai, ką siela užmiršo. Tas daktaras Froidas nebuvo kvailys.

Bulanas… Matau mudu vaikštinėjančius priešais parapinę bažnyčią Paryžiaus pakrašty. O gal Sevre? Atmenu, jis man kalba: „Kad išpirktume prieš mūsų Viešpatį padarytas nuodėmes, turime jas prisiimti. Nuodėmė gali būti mistinė našta, ir kuo sunkesnę naštą prisiimame, tuo lengvesnis šėtono žmonijai užkrautas nedorybės nešulys, o silpnesniesiems mūsų broliams lengviau išsivaduoti iš vergystės nelabajam.

Daugiau Daugiau

1897 metų balandžio 6 diena, auštant

Kapitone Simonini, nežinau, gal tai įvyko per jūsų miegus (besaikius ar nesaikingus, kaip pavadinsi), atsibudęs perskaičiau jūsų prirašytus lapus. Brėkštant.

O perskaitęs pamaniau, kad galbūt dėl kokios nors slėpiningos priežasties ir melavot (kad nuoširdžiai pasakojat apie savo gyvenimą, netrukdo manyti, jog kartais meluojat). Jei kas ir gali tikrai žinoti, kad manęs nenužudėt, tai aš pats. Nutariau patikrinti, tad nusivilkęs dvasininko drabužius kone nuogas nulipau į rūsį ir atkėliau dureles grindyse, bet ant tos puikiai jūsų aprašytos dvokiančios landos krašto sustingau nuo smarvės. Svarsčiau, ką noriu patikrinti: ar ten tebeguli keli kaulai lavono, kurį, kaip teigiate, palikote kloakoje daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus? Ir aš turiu leistis į tą bjaurastį ir sužinoti, jog tie kaulai ne mano? Leiskite jums priminti, ir taip žinau. Betgi tikiu jumis: nužudėte abatą Dala Pikolą.

Daugiau Daugiau

1897 metų balandžio 5 diena, vėlus rytmetis

Pabudau vėlai ir dienoraštyje radau trumpą jūsų raštelį. Anksti keliatės. Dėl Dievo meilės, pone abate… jei kurią dieną (ar naktį) perskaitysite šias eilutes. Kas jūs iš tikrųjų? Kodėl tik dabar atsiminiau jus nužudęs dar prieš karą! Kaip galiu kalbėtis su šešėliu?

Nužudžiau jus? Kodėl dabar esu tuo tikras? Pasistengsiu atsiminti. Bet dabar turėčiau užkąsti. Keista, vakar negalėjau nė pagalvoti apie valgį nesibjaurėdamas, dabar gi suryčiau bet ką atradęs. Jei tik galėčiau laisvai išeiti iš namų, reikėtų eiti pas daktarą.

Daugiau Daugiau