Velnias XIX amžiuje (22 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)
1897 metų balandžio 14 diena
Brangusis kapitone Simonini,
ir vėl – ten, kur jūsų mintys susijaukia, mano galvoje sukyla gyvi atsiminimai.
Taigi, šiandien man dingojas, kad pirma susitikau su ponu Hebuternu, o paskui su tėvu Bergamaskiu. Susitikau pasivadinęs jūsų vardu paimti pinigų, kuriuos turėsiu (ar turėčiau) atiduoti Leo Taksiliui. Paskui, tik jau kaip notaras Furnjė, ėjau susitikti su Leo Taksiliu.
– Pone, – pasakiau jam, – nenoriu prisidengęs sutana įkalbėti jus pripažinti Jėzų Kristų, iš kurio šaipotės, ir man nei šilta, nei šalta, kad nugarmėsi į pragarą. Atėjau ne amžinojo gyvenimo žadėt, o pasakyti, kad jūsų knygos, kuriose paskelbsite apie masonų nusikaltimus, tikrai ras daug palankių skaitytojų. Gal nė neįsivaizduojat, kokia svarbi knygai ne tik Prancūzijos, bet ilgainiui ir viso pasaulio vienuolynų, parapijų, arkivyskupijų parama. O kad įrodyčiau atėjęs ne jūsų atversti, o padėti uždirbti pinigų, iškart išklosiu savo kuklius pageidavimus. Jums tereikės pasirašyti dokumentą, kuris man (ar, teisingiau, vienuolių kongregacijai, kuriai atstovauju) užtikrins dvidešimt procentų nuo būsimų jūsų honorarų – ir supažindinsiu jus su asmeniu, apie masonų paslaptis žinančiu dar daugiau už jus.