Irvin D. Yalom

(Šeštas skyrius iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

ŠEŠTAS SKYRIUS

BE PENKIOLIKOS DEŠIMT KEROLA atvyko į Ernesto biurą ir, laikydamasi nurodymų, kuriuos gavo paskambinusi susitarti dėl priėmimo, įėjo į laukiamąjį. Kaip ir dauguma psichoterapeutų Ernestas neturėjo registratoriaus. Kerola tyčia atėjo anksčiau, kad turėtų kelias minutes nusiraminti, pakartoti savo susikurtą klinikinę istoriją ir įsijausti į vaidmenį. Ji įsitaisė ant tos pačios žalios odinės sofos, ant kurios sėdėdavo Džastinas. Vos prieš dvi valandas Džastinas nerūpestingai užšuoliavo laiptais ir klestelėjo ant pagalvėlės, ant kurios dabar sėdėjo Kerola.

Ji įsipylė kavos, pamažu išgėrė, paskui kelis kartus giliai įkvėpė, norėdama pajusti Ernesto prieškambario kvapą. Taigi čia, pagalvojo ji, žvalgydamasi po patalpą, čia tas karo laukas, kur šis bjaurybė su mano vyru taip ilgai rengė prieš mane sąmokslą.

Ji apžiūrėjo baldus. Klaiku! Neskoningas sieninis kilimas – pabėgėlis iš septintojo dešimtmečio mugės Hait Stryte, suplėkę krėslai, San Francisko nuotraukos, deja, mėgėjų, tarp jų ir privaloma Viktorijos laikų namų Alamo aikštėje fotografija. Saugok, Dieve, nuo psichiatrų kabinetų nuotraukų, pagalvojo Kerola. Ji pašiurpo prisiminusi daktaro Kuko kabinetą; gulėdavo ant to nutriušusio persiško kilimėlio ir spoksodavo į saulėlydį Trūre išblukusioje nuotraukoje, o daktaras ledinėmis rankomis laikydavo jos sėdmenis ir dusliai be džiaugsmo aimanuodamas stumdavo į ją seksualinį patvirtinimą, kurio jai neva reikėjo.

Daugiau nei valandą Kerola praleido rengdamasi. Norėdama pasirodyti jausminga, bet nelaiminga ir pažeidžiama, laisvas šilkines kelnes pradžioje pakeitė į ilgą raštuotą sijoną, o permatomą satino palaidinukę – į raudoną kašmyro megztinį. Galiausiai ji pasirinko trumpą juodą sijonėlį, aptemptą juodą rumbuotą megztinį ir paprastą auksinę grandinėlę. Apačioje pasivilko naujitelaitę nėriniuotą liemenėlę, gerokai prikimštą ir dailiai pakeliančią krūtis, kurią specialiai įsigijo šiai progai. Ne šiaip sau ji stebėjo Ernesto ir Nen susitikimą knygyne. Tik aklas kvailys nebūtų pamatęs, kaip vaikiškai jis domisi krūtimis. Tas saldus padlaižiavimas — ir tos virpančios, seilėtos lūpos. Mažai trūko, kad jis būtų pasilenkęs ir ėmęs jas žįsti. Dar blogiau, jis buvo toks pasipūtęs, toks patenkintas savim, kad tikriausiai jam niekad nė nedingtelėjo, jog moterys mato jo geidulingus žvilgsnius. Kadangi Ernestas buvo neaukštas, maždaug Džastino ūgio, ji apsiavė batelius be kulniukų. Ketino užsimauti juodas raštuotas kojines, bet apsigalvojo. Dar ne laikas.

Ernestas išėjo į laukiamąjį ir ištiesė ranką.

-Kerolaina Leftman? Aš Ernestas Lėšas.

-Sveiki, daktare, – tarė Kerola, spausdama jam ranką.

-Prašau užeiti, Kerolaina, – pakvietė Ernestas, rodydamas jai krėslą priešais jį. – Čia Kalifornija, todėl su pacientais mes vienas kitą vadiname vardais. „Ernestas” ir „Kerolaina” jums tiks?

-Pasistengsiu prie to priprasti, daktare. Tikriausiai iš karto nepavyks.

Įžengusi į kabinetą ji paskubom apsižvalgė. Du pigūs odiniai krėslai, sustatyti devyniasdešimties laipsnių kampu, taip, kad ir daktarui, ir pacientui tektų šiek tiek pasisukti vienas į kitą. Ant grindų nutrintas, išblukęs Kašano kilimas. O prie sienos būtinai kušetė -Dieve! – virš kurios kabo pora įrėmintų diplomų. Šiukšliadėžė pilna, joje matyti kelios suglamžytos riebaluotos servetėlės – tikriausiai tiesiai iš Burger Kingo. Priešais netvarkingą Ernesto stalą, kuris buvo apkrautas knygomis ir popieriais ir ant kurio riogsojo didžiulis kompiuterio monitorius, stovėjo aptrinta myžalų spalvos meksikietiška širma iš faneros ir atspurusių virvių. Nė menkiausios estetinės nuovokos. Nė ženklo moters rankų. Gerai!

Jos krėslas buvo kietas ir nepatogus. Iš pradžių ji stengėsi nesisėsti ant jo visu svoriu, o remtis rankomis. Tai buvo Džastino krėslas. Kiek valandų – valandų, už kurias ji mokėjo, – Džastinas prasėdėjo šiame krėsle ją keikdamas? Ją nukrėtė šiurpas, kai įsivaizdavo jį ir šitą asilą, sėdinčius šiame kabinete, du pilvūzus, rezgančius jai pinkles.
Nutaisiusi kuo maloniausią balsą Kerola tarė:

-Ačiū, kad taip greitai mane priėmėte. Maniau, kad jau priėjau liepto galą.

-Kai skambinote, atrodėte prislėgta. Pradėkime iš pradžių, – tarė Ernestas, išsitraukdamas užrašų sąsiuvinį. – Sakykite viską, ką turėčiau žinoti. Iš mūsų trumpo pokalbio žinau tik tiek, kad jūsų vyras serga vėžiu, o jūs paskambinote išklausiusi mano paskaitą knygyne.

-Taip. Po to perskaičiau jūsų knygą. Ji man padarė didžiulį įspūdį. Dėl jūsų užuojautos, jautrumo, proto. Niekada nejaučiau didelės pagarbos psichoterapijai ar psichoterapeutams. Bet kai išgirdau jus kalbant, aiškiai pajutau, kad jūs ir tik jūs galite man padėti.

O Dieve, pagalvojo Ernestas, štai pacientė, kurią gydysiu tiesos psichoterapija, bekompromisiais nuoširdžiais santykiais, o pačią pirmą minutę ji viską pradeda blogai. Pernelyg gerai jis prisiminė kovą su savo šešėliu tą vakarą knygyne. Bet ką sakyti Kerolainai? Žinoma, ne tiesą! Kad jis blaškėsi tarp savo uodegėlės ir smegenų, tarp geismo Nen ir paskaitos temos. Ne! Tvarkos! Tvarkos! Tuomet Ernestas ir pradėjo kurti savo tiesos psichoterapijos taisykles. Pirmoji taisyklė: Atsiverk tik tiek, kiek naudinga pacientui.

Taigi Ernestas sąžiningai, tačiau apgalvotai atsakė:

-Turiu kelis atsakymus į jūsų pastabą, Kerolaina. Be abejo, man malonu girdėti jūsų komplimentą. Bet taip pat pasidarė nejauku dėl jūsų jausmo, kad tik aš galiu jums padėti. Kadangi esu rašytojas ir skaitau paskaitas, žmonės linkę priskirti man daugiau išminties ir profesionalumo, nei iš tikrųjų turiu. Kerolaina, – kalbėjo jis toliau, – jei dėl kokios nors priežasties suprasime, kad negalime dirbti kartu, žinokite, mūsų bendruomenėje yra daugybė tokių pat kompetentingų psichoterapeutų kaip aš. Vis dėlto noriu pridurti: aš kiek galėdamas stengsiuosi išpildyti jūsų lūkesčius.

Ernestas pajuto, kaip jį užliejo šiluma. Buvo patenkintas savim. Neblogai. Visai neblogai.

Kerola supratingai šyptelėjo. Nieko nėra blogiau, pamanė, už norą įsiteikti ir už apsimestinį kuklumą. Pasipūtęs kiaulė! Jei jis kas antrą sakinį kartos „Kerolaina”, duosiu velnių.

-Taigi, Kerolaina, pradėkime nuo pradžių. Pasakykite apie save svarbiausius dalykus: kiek jums metų, ar turite šeimą, kur gyvenate ir dirbate.

Kerola nusprendė laikytis vidurio tarp apgaulės ir tiesos. Kad pati neįkliūtų į savo melo pinkles, ji kiek galėdama sakys tiesą apie savo gyvenimą ir pakeis tik tai, kas būtina, kad Ernestas nesuprastų, jog ji Džastino žmona. Iš pradžių ji ketino pasivadinti Karolina, bet tas vardas atrodė pernelyg svetimas, tad apsistojo ties Kerolaina, vildamasi, kad tai nelabai panašu į Kerolą. Jai nebuvo sunku apsimetinėti. Kerola dar kartą žvilgtelėjo į kušetę. Tai ilgai netruks, pamanė, gal-būt užteks dviejų trijų konsultacijų.

Nieko neįtariančiam Ernestui ji papasakojo daug kartų pasikartotą istoriją. Kerola gerai pasiruošė. Ji pasikeitė namų telefono numerį, kad Ernestas nepastebėtų, jog numeris tas pats kaip Džastino. Mokėjo grynais, kad nereikėtų atsidaryti sąskaitos mergautine Leftman pavarde. Ir pasiruošė savo gyvenimo istoriją, kuri nuo tiesos nukrypo tik tiek, kad Ernestui nekiltų įtarimų. Jai trisdešimt ketveri, pasakė ji Ernestui, advokatė, turi aštuonerių metų dukrą, devynerius metus nelaimingai ištekėjusi už vyro, kuriam prieš kelis mėnesius išoperavo prostatos vėžį. Vėžys atsikartojo, jį gydė orchiektomija, hormonais ir chemoterapija. Dar norėjo pasakyti, kad dėl hormonų ir pašalintų sėklidžių jis tapo impotentu ir jai stigo sekso. Bet kol kas to būtų per daug. Nėra kur skubėti. Viskam savas laikas.

Per pirmąją konsultaciją Kerola nusprendė sutelkti dėmesį į jausmą, kad ji atsidūrusi spąstuose. Jos santuoka, pasakojo ji Ernestui, niekada nebuvo sėkminga, ir ji jau rimtai svarstė apie skyrybas, kai buvo diagnozuotas vėžys. Po tokios diagnozės vyrą apėmė neviltis. Jis klaikiai bijo mirti vienas, ir ji nedrįso kelti skyrybų klausimo. Paskui, vos po kelių mėnesių, vėžys suaktyvėjo. Prognozės buvo negailestingos. Vyras maldavo nepalikti jo vieno. Ji sutiko ir pakliuvo į spąstus iki jo mirties.

Jis pareikalavo, kad jie persikeltų iš Vidurio Vakarų į San Francis-ką, kad būtų arčiau Kalifornijos universiteto vėžio gydymo centro. Taigi prieš kelis mėnesius ji paliko Čikagoje visus draugus, atsižadėjo teisininkės karjeros ir persikraustė į San Franciską.

Ernestas atidžiai klausėsi. Jį pribloškė, kokia panaši ši istorija į vienos našlės, kurią jis gydė prieš kelerius metus. Tai buvo mokytoja, kuri ruošėsi skirtis su savo vyru, bet šis staiga susirgo prostatos vėžiu. Ji pažadėjo, kad nepaliks jo mirties akistatoje. Tačiau baisiausia, kad jis mirė tik po devynerių metų! Devynerius metus ji jį slaugė, kol vėžys plito po kūną. Siaubinga! Po jo mirties moterį apėmė įniršis ir graužatis. Ji išeikvojo devynerius geriausius savo gyvenimo metus vyrui, kurio nekentė. Ar Kerolainos laukia toks pat likimas? Ernesto širdis linko prie jos.

Jis stengėsi įsijausti, įsivaizduoti save jos padėtyje. Buvo nemalonu. Tarsi nertų į šaltą vandenį. Kokie baisūs spąstai!

– Dabar papasakokite, kaip tai jus paveikė.

Kerola išpyškino savo simptomus: nemiga, nerimas, vienišumas, nesutramdomo verksmo priepuoliai, jausmas, kad gyvenimas beprasmis. Ji neturinti su kuo pasikalbėti. Žinoma, tik ne su vyru – jie niekada anksčiau nesikalbėjo, o dabar tarp jų atsivėrė dar didesnė praraja. Padeda tik viena – marihuana. Nuo tada, kai persikėlė į San Franciską, ji per dieną surūko dvi tris cigaretes. Kerola giliai atsiduso ir nutilo.

Ernestas įdėmiai pažvelgė į ją. Graži liūdna moteris: siauras lūpas kampučiuose iškreipęs kartėlis, didelės, ašarų pilnos rudos kaip karvės akys, trumpi garbanoti juodi plaukai; ilgas grakštus kaklas stiepiasi iš aptempto rumbuoto megztinio, išryškinančio standžias dideles krūtis su drąsiai atsikišusiais speneliais; siauras sijonėlis, iš po kurio šmėsčioja juodos it anglis apatinės kelnaitės, kai ji pamažu užsikelia vieną ant kitos lieknas kojas. Kitomis aplinkybėmis Ernestas būtų atidžiai ją apžiūrėjęs, bet šiandien jis negalėjo pasiduoti seksualiam žavesiui. Medicinos mokykloje dirbdamas su pacientėmis jis išmoko atsikratyti lytinio jaudulio ir net susidomėjimo. Ginekologijos klinikoje kiekvieną popietę apžiūrinėdavo lyties organus, ir nekildavo nė vienos erotiškos minties. O vakare kaip koks kvailys negalėdavo rasti kelio į kokios nors seselės apatines kelnaites.

Kuo jis galėtų padėti Kerolainai, svarstė Ernestas. Ar tai apskritai psichiatro rūpestis? Gal ji tiesiog nekalta auka, netinkamu laiku atsidūrusi netinkamoje vietoje? Ankstesniais laikais ji, be abejo, būtų nuėjusi pasiguosti pas kunigą.

Ir, ko gero, dvasinė paguoda būtų geriausias dalykas, kurį jis jai būtų galėjęs pasiūlyti. Be abejo, iš du tūkstančius metų trukusio bažnyčios darbo psichoterapijos srityje būtų ko pasimokyti. Ernestas vis svarstydavo, kaipgi ruošiami kunigai. Kiek jie iš tikrųjų geba guosti? Kur mokosi savo technikos? Ar yra paguodos kursai? Ar konsultavimo klausykloje kursai? Kartą literatūros apie katalikų kunigų konsultavimą paieškos Ernestą nuvedė į biblioteką. Tačiau smalsumo patenkinti nepavyko. Kitą sykį jis apie tai pasiteiravo vietos seminarijoje ir sužinojo, kad tvarkaraštyje nėra psichologijos kurso. Kartą, lankydamasis apleistoje Šanchajaus katedroje, Ernestas šmurkštelėjo į klausyklą ir pusvalandį prasėdėjo kunigo vietoje, kvėpdamas katalikišką orą ir be paliovos murmėdamas: „Tau atleista. Mano vaike, tau atleista!” Iš klausyklos išėjo kupinas pavydo. Kokius galingus Jupiterio ginklus nuo nevilties turi kunigai; ir priešingai, jo paties pasaulietiška interpretacijų ir paguodos žodžių ginkluotė atrodė tokia menka.

Našlė, kurią jis lydėjo per gedulą, ir kuri dar retkarčiais ateidavo pasitarti, kartą jo vaidmenį apibūdino kaip užjaučiančio stebėtojo. Galbūt, pamanė Ernestas, užjaučiantis stebėtojas bus viskas, kuo galėsiu tapti Kerolainai Leftman.

O gal ir ne! Galbūt atsiras galimybė rimtai padirbėti.

Ernestas tyliai sudarė sąrašą sričių, kurias reikės ištirti. Pirmiausia, kodėl dar prieš vėžį jų santykiai su vyru buvo tokie skurdūs? Kam reikėjo dešimt metų gyventi su nemylimu žmogumi? Ernestas susimąstė apie savo paties santuoką be meilės. Jei Rūtos nebūtų sutraiškę automobilyje, ar jis būtų galėjęs išsiskirti? Veikiausiai ne. Ir dar, jei Kerolainos santuoka buvo tokia prasta, kodėl jie neišbandė šeimos psichoterapijos? O ar jos santuokos vertinimą galima priimti už gryną pinigą? Gal vis dėlto dar galima išgelbėti šeimą? Kodėl reikėjo dėl vėžio keltis į San Franciską? Daugybė pacientų trumpam atvažiuoja į Vėžio centrą pasigydyti, o paskui grįžta namo. Kodėl ji taip nuolankiai atsižadėjo karjeros ir draugų?

– Jau seniai jaučiatės pakliuvusi į spąstus, Kerolaina, iš pradžių į santuokos, paskui į santuokos ir moralės, – pabandė spėti Ernestas. – O gal santuokos arba moralės?

Kerola pabandė pritariamai linktelėti. Ak, koks talentas, pamanė. Gal pulti ant kelių?

– Žinote, norėčiau, kad papasakotumėte man viską apie save, viską, kas, jūsų manymu, padėtų mums suprasti jūsų gyvenimo sunkumus.

„Mums”, pagalvojo Kerola, chmm, įdomu. Jie tokie saldžialiežuviai. Taip mikliai užkabina. Penkiolika minučių konsultacijos, ir jau „mums”, „papasakokite man viską”; jau „mes”, regis, nusprendėme, kad supratę mano „gyvenimo sunkumus” būsime išgelbėti. Jis nori viską, viską žinoti. Nereikia niekur skubėti. Ir kodėl gi reikėtų, kai valanda kainuoja pusantro šimto dolerių? Ir tai gryni pinigai. Nėra penkiolikos procentų pridėtinių išlaidų mokesčio, policininko, konferencijų salės, bibliotekos, teisininko, netgi sekretorės.

Sutelkusi dėmesį į Ernestą Kerola pradėjo pasakoti savo istoriją. Sakydama tiesą jautėsi saugi. Meluoti nereikėjo. Žinoma, Džastinas pernelyg egocentriškas, kad daug kalbėtų apie jos gyvenimą. Kuo ji mažiau meluos, tuo įtikimiau atrodys. Taigi ji išklojo visą tiesą apie savo ankstesnį gyvenimą, tik gimtąją mokyklą iš Brauno perkėlė į Radklifą ir vietoj Stenfordo teisės akademijos pasirinko Čikagos teisės universitetą. Papasakojo apie viskuo nusivylusią ir piktą mamą, kuri dirbo pradžios mokykloje ir niekada neatsigavo, kai vyras ją pametė.

Prisiminimai apie tėvą? Išėjo, kai jai buvo aštuoneri. Pasak mamos, sulaukęs trisdešimt penkerių jis išsikraustė iš proto, susidėjo su nevalyva „gėlių mergaite”, viską paliko, kelerius metus sekiojo paskui Grateful Dead*, o paskui penkiolika metų apdujęs praleido San Francisko komunoje. Kelerius metus siųsdavo jai atvirukus gimtadienio proga be atgalinio adreso, o paskui… ničnieko. Iki mamos laidotuvių. Tada jis staiga pasirodė, apsirengęs nutrinta Hait-Ešberio uniforma (apsiavęs sutrūnijusius sandalus, užsimovęs išblukusius suplėšytus džinsus, apsivilkęs virvelėmis dažytus marškinėlius), tarsi iš kito laiko, ir pareiškė, kad tik motina jam visus šiuos metus trukdė  atlikti tėvo vaidmenį. Kerola siaubingai troško turėti tėvą, tačiau suabejojo jo nuovoka, kai kapinėse per laidotuves jis jai sukuždėjo, kad ji turėtų nedelsdama išlieti savo pyktį ant motinos.

——————————
* Psichodelinio roko grupė, 1965 m. įkurta San Franciske.
—————————–

Kitą dieną išsisklaidė visos iliuzijos, kad tėvas grįžo. Mikčiodamas, kasydamasis utėlėtą galvą ir pūsdamas į kambarį savo suktų cigarečių dvoką jis pateikė verslo pasiūlymą. Kerola turėtų kraustytis pas jį, o savo nedidelį palikimą investuoti į galvos apdangalų krautuvę Haito gatvėje. Kai ji atsisakė, tėvas pareiškė, kad jos motinos namai „teisėtai” priklauso jam – pagal „žmonių įstatymą”, jei ne pagal „teisę”, nes jis prieš dvidešimt penkerius metus sumokėjęs už jį pradinį įnašą. Žinoma, ji jam pasiūlė išeiti (iš tikrųjų užriko: nešdinkis, kvaily, bet Ernestui to nepasakė). Laimė, daugiau nieko apie jį negirdėjo.

-Taigi vienu metu netekote ir mamos, ir tėvo? Kerola narsiai linktelėjo.

-Turite brolių ar seserų?

-Vieną brolį, trejais metais vyresnį.

-Kuo jis vardu?

-Džebas.

-Kur jis?

-Niujorke arba Naujajame Džersyje, gerai nežinau. Kažkur Rytų pakrantėje.

-Jis jums neskambina?

-Tegu tik pabando!

Kerola taip ūmiai ir piktai atsakė, kad Ernestas nejučia susigūžė.

-Kodėl „tegu tik pabando”? – paklausė jis.

-Džebas vedė devyniolikos, o dvidešimt vienerių nuėjo tarnauti į laivyną. Trisdešimt vienerių jis seksualiai išnaudojo dvi savo dukras. Buvau nuėjusi į teismą. Jis tegavo trejus metus kalėjimo ir buvo gėdingai atleistas iš darbo. Teismas uždraudė jam apsistoti arčiau nei tūkstantis mylių nuo Čikagos, kur gyvena jo dukros.

-Skaičiuokime. – Ernestas pažvelgė į užrašus. – Jis vyresnis trejais metais… Jums turėjo būti dvidešimt aštuoneri… Taigi visa tai įvyko prieš dešimt metų. Nematėte jo nuo tada, kai buvo pasodintas į kalėjimą?

-Treji metai – labai trumpas laikotarpis. Jei būtų buvus mano valia, būtų gavęs daugiau.

-Kiek?

-Iki gyvos galvos! Ernestą nukrėtė šiurpas.

-Tai labai sunki bausmė.

-Už mirtiną nusikaltimą?

-O kaip buvo prieš nusikaltimą? Ar tuomet irgi smarkiai pykdavote ant brolio?

-Jo dukroms buvo aštuoneri ir dešimt, kai jis jas išnaudojo.

-Ne ne, turėjau galvoje, ar pykdavote ant jo prieš nusikaltimą. -Jo dukroms buvo aštuoneri ir dešimt, kai jis jas išnaudojo, – pro sukąstus dantis pakartojo Kerola.

Vaje! Ernestas papuolė į minų lauką. Suprato, kad laukia rizikinga konsultacija – tokia, apie kurią jis niekada negalės papasakoti Maršalui. Ernestas numanė, ką šis kritikuotų: „Kodėl, po galais, spaudžiate ją pasakoti apie brolį, padoriai neišklausęs visos istorijos? Neišsiaiškinote net apie santuoką, svarbiausią jos atėjimo priežastį.” Taip, jis girdėjo Maršalo žodžius: „Be abejo, čia kažkas slypi. Bet, dėl Dievo meilės, negi negalite palūkėti? Įsidėmėkite ir grįžkite prie to deramu metu. Vėl nekantraujate.”

Bet Ernestas žinojo – privalo išmesti Maršalą iš galvos. Apsisprendęs būti visiškai atviras ir sąžiningas su Kerolaina, jis turi būti spontaniškas ir tai, ką jaučia, atskleisti tada, kai tai jaučia. Su šia paciente jis nenaudos jokios taktikos, neslėps jokių minčių! Šiandienos uždavinys – būti savimi. Atiduoti save.

Ernestą sužavėjo staigus Kerolainos įniršis: toks nuoširdus, toks tikras. Anksčiau jam buvo sunku ją pasiekti – atrodė tokia mandagi, dalykiška. Dabar ji atskleidė savo esmę – atgijo, veidas ir žodžiai derėjo tarpusavyje. Kad prieitų prie šios moters, jis visą laiką turės būti nuoširdus. Ernestas nusprendė kliautis savo intuicija ir įsiklausyti į emocijas.

-Jūs pykstate, Kerolaina, ir ne tik ant Džebo, bet ir ant manęs.

Pagaliau, mulki, susiprotėjai, pamanė Kerola. Jėzau, tu dar prastesnis, nei įsivaizdavau. Nesistebiu, kad nė karto nesusimąstėt, ką judu su Džastinu man darote. Nė nemirktelėjai, kai pasakiau, kad tėvas išprievartavo aštuonerių metų mergaitę!

-Atleiskite, Kerolaina, kad baksnoju į skaudžią vietą. Galbūt pernelyg skubinu. Tačiau noriu būti su jumis tiesus. Štai ką galvoju: jei Džebas galėjo taip žiauriai pasielgti su savo mažomis dukrelėmis, tai ką jis išdarinėjo su jaunesne seserimi?

-Ką turite galvoje?.. – Kerola nunarino galvą; staiga ją apėmė silpnumas.

-Ar jums viskas gerai… gal vandens? Kerola papurtė galvą ir greitai susitvardė.

-Atsiprašau, man staiga pasidarė silpna. Nežinau kodėl.

-O ką manote?

-Nežinau.

-Neleiskite išnykti šiam jausmui, Kerolaina. Sulaikykite jį dar kelias akimirkas. Tai nutiko, kai pasiteiravau apie Džebą ir jus. Įsivaizdavau jus dešimtmetę ir galvojau, kaip gyvenote su tokiu vyresniu broliu.

-Buvau advokatė keliuose teismo procesuose dėl seksualinio vaikų išnaudojimo. Tai patys baisiausi teismai, kiek esu dalyvavusi. Per juos iškyla ne tik klaikiausi prisiminimai, bet ir išaiškėja prievarta šeimoje, kyla ginčų dėl įteigtų prisiminimų — tai siaubinga visiems.

*****

Manau, man pasidarė bloga nuo minties, kad reikėtų pačiai visa tai ištverti. Nežinau, ar jūs mane kreipiate ta linkme. Jei taip, tai iškart sakau, kad neprisimenu jokios su Džebu susijusios traumos. Atmenu tik įprastas brolio ir sesers peštynes. Bet tiesa ir tai, kad labai menkai prisimenu savo ankstyvąją vaikystę.

-Ne ne – atsiprašau, Kerolaina, neaiškiai pasakiau. Negalvojau apie kokią nors baisią vaikystės traumą ir su ja susijusį potrauminį stresą. Visai ne, nors sutinku, kad toks mąstymas šiais laikais įprastas. Turėjau galvoje ne dramatiškus įvykius, veikiau užmaskuotus ir ilgalaikius dalykus. Svarsčiau apie jūsų vaikystę, kai nemenką dienos dalį turėjote leisti su beširdžiu ar net užgauliojančiu broliu.

-Taip, taip, suprantu skirtumą.

Ernestas žvilgtelėjo į laikrodį. Po paraliais, pamanė, liko tik septynios minutės. O tiek daug reikia nuveikti! Turėjau pradėti nagrinėti jos santuoką.

Nors Ernestas dirstelėjo slapčia, Kerola pastebėjo. Pirma jos reakcija buvo nesuprantama. Ji pasijuto įskaudinta. Tačiau tai greitai praėjo. Pažvelk į jį, pagalvojo Kerola, Į tą godų niekšą, bandantį išsiaiškinti, po kiek minučių galės mane išspirti ir paleisti chronometrą — dar vienai pusantro šimto dolerių valandai.

Ernesto laikrodis buvo giliai knygų lentynoje, nematomas iš paciento vietos. Maršalas, priešingai, pasistatydavo laikrodį ant mažo stalelio tarp savęs ir paciento. „Aš tiesiog esu sąžiningas, – sakydavo Maršalas. – Juk visi žino, kad pacientas moka už penkiasdešimt minučių mano laiko, tad kam slėpti laikrodį? Slėpti laikrodį – tai apsimetinėti, kad bendrauji su pacientu asmeniškai, o ne profesionaliai.” Tikras Maršalas – tvirtas, nepalenkiamas. Tačiau Ernestas vis vien slėpė laikrodį.

Likusias kelias minutes Ernestas pabandė skirti Kerolainos vyrui.

-Man kilo įspūdis, kad visi svarbiausi vyrai jūsų gyvenime, kuriuos paminėjote, jus labai nuvylė, suprantu, kad „nuvilti” per silpnas žodis; jūsų tėvas, brolis ir, be abejo, vyras. Bet apie jūsų vyrą kol kas žinau labai mažai.

Kerola nekreipė dėmesio į Ernesto užuominą. Ji turėjo savo planų.

-Jei jau kalbame apie vyrus, kurie mane nuvylė, tai paminėsiu vieną svarbią išimtį. Kai studijavau paskutiniame kurse Radklife, mane ėmė persekioti pavojinga psichinė būsena. Taip blogai dar niekada nebuvo buvę: nekenčiau savęs, jaučiausi prislėgta, nevisavertė, bjauri. Ir tuomet mane paliko Rastis, su kuriuo draugavome nuo trečio kurso. Tai buvo paskutinis lašas. Pasiekiau dugną: ėmiau gerti, vartojau narkotikus, ketinau mesti koledžą, norėjau net nusižudyti. Tada apsilankiau pas psichoterapeutą, daktarą Ralfą Kuką, kuris išgelbėjo man gyvybę. Jis buvo nepaprastai mielas, malonus ir mane palaikė.

-Kiek laiko pas jį lankėtės?

-Kaip pas psichoterapeutą maždaug pusantrų metų.

-Buvo kažkas daugiau, Kerolaina?

-Nesiryžtu apie tai pasakoti. Man tas žmogus labai brangus, ir nenoriu, kad klaidingai suprastumėte. – Kerola pasiėmė nosinaitę ir išspaudė ašarą.

-Ar galite kalbėti toliau?

-Na… nejaukiai jaučiuosi tai pasakodama… Bijau, kad jį pasmerksite. Neturėčiau minėti jo vardo. Žinau, kad psichoterapija konfidenciali. Bet… bet…

-Ar jūs manęs klausiate, Kerolaina? – Ernestas nusprendė negaišdamas laiko parodyti, kad jam galima užduoti klausimus, ir jis į visus atsakys.

Po velnių, pagalvojo Kerola, nervingai muistydamasi ant kėdės. Kerolaina, Kerolaina, Kerolaina. Kiekvienam nelaimingam sakiny turi būti „Kerolaina”!

Ji tarė:

-Ar klausiu?.. Na, taip. Noriu paklausti kelių dalykų. Pirmiausia, ar tai visiškai konfidencialu? Ar niekam to nepasakosite? Antra, ar smerksite, ar vertinsite jį?

-Ar konfidencialu? Visiškai. Patikėkite manim. Patikėti tavim? Taip, kaip patikėjau Ralfu Kuku?

-O dėl smerkimo, tai mano uždavinys suprasti, o ne smerkti. Kiek galėdamas stengsiuosi ir pažadu būti su jumis visiškai atviras. Atsakysiu į visus jūsų klausimus, – paaiškino Ernestas, standžiai įausdamas savo pasiryžimą kalbėti tiesą į pirmosios konsultacijos audeklą.

-Gerai, imsiu ir išklosiu. Mes su daktaru Kuku tapome meilužiais. Norėdamas paguosti po kelių konsultacijų jis kartais mane apsikabindavo, tada tai ir įvyko – ant to nuostabaus persiško kilimo jo kabinete. Tai buvo pats geriausias dalykas, nutikęs mano gyvenime. Nežinau, ką dar apie tai pasakyti, bet tai išgelbėjo man gyvybę. Matydavau jį kas savaitę, ir kas savaitę mudu mylėdavomės, o visas skausmas ir vargai išnykdavo. Galop jis nusprendė, kad man nebereikia psichoterapijos, bet mes dar metus buvome meilužiai. Jo dėka baigiau koledžą ir įstojau į teisės mokyklą. Į pačią geriausią – į Čikagos teisės universitetą.

-Kai įstojote į Teisės universitetą, jūsų santykiai nutrūko?

-Galima sakyti taip. Tačiau kelis kartus, kai man jo reikėjo, buvau nuskridusi į Kembridžą. Jis visuomet ten būdavo ir mane paguosdavo.

-Ar jūs vis dar bendraujate?

-Jis mirė. Mirė jaunas, praėjus trejiems metams, kai baigiau Teisės universitetą. Manau, niekada nesilioviau jo ieškojusi. Netrukus sutikau savo vyrą Veiną ir nusprendžiau už jo tekėti. Pasielgiau skubotai. Padariau klaidą. Tikriausiai taip troškau Ralfo, kad tariausi reginti jį savo vyre.

Kerola išsitraukė dar vieną nosinę ir ištuštino dėžutę. Dabar jai nebereikėjo spausti ašarų – jos tekėjo pačios. Ernestas išėmė iš stalčiaus dar vieną dėžutę, nuplėšė plastikinį apvalkalą ir ištraukęs nosinaitę padavė Kerolai. Ją pačią apstulbino ašaros: tragiškas ir romantiškas gyvenimas jaudino taip, tarsi pramanai būtų virtę tikrove. Kaip nuostabu būti mylimai tokio dosnaus, kilnaus vyro; ir kaip siaubinga, kaip nepakeliama – čia Kerola dar smarkiau apsiverkė -niekada jo daugiau nematyti, amžiams jo netekti! Nustojusi kūkčioti Kerola padėjo į šoną nosinę ir su viltimi pažvelgė į Ernestą.

– Štai ir pasakiau. Ar dabar nepasmerksite? Sakėte, kad kalbėsite tiesą.

Ernestas pateko į akligatvį. Tiesa buvo ta, kad tam mirusiam daktarui Kukui jis nejautė jokio prielankumo. Paskubom svarstė savo galimybes. Nepamiršk, priminė sau, turi būti visiškai atviras. Bet jis vis delsė. Visiškas atvirumas šią akimirką neišeitų pacientei į naudą.

Kalbėdamasis su Seimuru Troteriu jis pirmą sykį susidūrė su seksualiniu pacientų išnaudojimu. Per kitus aštuonerius metus jam teko dirbti dar su keliais pacientais, turėjusiais lytinių santykių su psichoterapeutais. Visais atvejais rezultatas pacientui būdavo pražūtingas. Nors nuotraukoje Seimuras džiaugsmingai kėlė į dangų ranką, kas gali pasakyti, kaip tai atsiliepė Belei? Žinoma, teismas jai priteisė pinigų, bet kas toliau? Seimuro liga progresavo. Tikriausiai po metų dvejų ji negalėjo nė minutei nuo jo pasitraukti ir tą naštą nešti turėjo iki jo dienų galo. Ne, nieku gyvu negalima tvirtinti, kad Belės gyvenimas susiklostė gerai. Kaip ir nė vieno kito paciento, apie kuriuos jam teko girdėti. Ir štai šiandien Kerolaina tvirtina, kad ji su psichoterapeutu ilgai gyveno lytinį gyvenimą ir tai ją išgelbėjo. Ernestas jautėsi priblokštas.

Pirmiausia jis impulsyviai suabejojo Kerolainos teiginiu. Galbūt jos perkėlimas tam daktarui Kukui toks stiprus, kad ji pati nuo savęs slepia tiesą. Juk aišku, kad Kerolaina nėra visiškai laisva. Praėjo penkiolika metų, o jo vis dar rauda. Be to, dėl susitikimo su daktaru Kuku ji ištekėjo už netinkamo vyro ir iki šiol kamuojasi.

Atsargiai, perspėjo save Ernestas, neteisk iš anksto. Pasirodyk teisuoliu moralistu ir neteksi paciento. Būk atviras; pasistenk įžengti į Kerolainos pasaulį. O svarbiausia, kol kas nesakyk nieko blogo apie daktarą Kuką. Maršalas jį to mokė. Dauguma pacientų jaučiasi stipriai susiję su juos įskaudinusiais terapeutais, tad reikia laiko, kad prasiskverbtum per jų meilės prisiminimus. Seksualiai išnaudojami pacientai dažnai pakeičia kelis psichoterapeutus, kol suranda tą, su kuriuo gali dirbti.

-Taigi jūsų tėvas, brolis ir vyras galų gale jus metė, apgavo ar paspendė spąstus. O vienintelis vyras, kuris rimtai jumis rūpinosi, mirė. Kartais mirtis irgi atrodo kaip pabėgimas.

Ernestas bjaurėjosi savim, savo psichoterapinėmis klišėmis, bet šiomis aplinkybėmis nieko geresnio negalėjo pasiūlyti.

-Nemanau, kad daktaras Kukas troško mirti.

Kerola tučtuojau pasigailėjo tai ištarusi. Nebūk kvaila! subarė ji save. Juk nori sugundyti šį vyruką, sunaikinti jį, tai kodėl esi tokia irzli ir gini nuostabųjį daktarą Kuką, kuris tėra tavo vaizduotės padarinys?

-Atsiprašau, daktare Lešai… norėjau pasakyti, Ernestai. Suprantu, kad ne tai norėjote pasakyti. Man tikriausiai labai stinga Ralfo. Jaučiuosi baisiai vieniša.

-Žinau, Kerolaina. Todėl mums taip svarbu tapti artimiems.

Ernestas pastebėjo, kaip išsiplėtė Kerolainos akys. Atsargiai, perspėjo jis save, toks teiginys jai gali pasirodyti gundantis, ir oficialesniu balsu jis pridūrė:

-Ir kaip tik todėl psichoterapeutas ir pacientas turi tyrinėti viską, kas trukdo jiems bendrauti, pavyzdžiui, kodėl pykote ant manęs prieš kelias minutes.

Gerai, gerai, daug geriau, pamanė jis.

-Sakėte, kad pasidalysite su manim savo mintimis. Regis, teiravausi, ar jūs jį smerkiate, ar ne.

-Ar jūs to klausiate, Kerolaina? – Ernestas vilkino laiką. Dievulėli! Negi turiu užrašyti didžiosiomis raidėmis? pamanė Kerola.

-Ar smerkiate jį? Ką jaučiate?

-Ralfui? – vėl delsimas.

Kerola tyliai aimanuodama linktelėjo.

Ernestas atsisakė bet kokio atsargumo ir išklojo tiesą. Daugmaž.

-Prisipažįstu, kad tai, ką papasakojote, išmušė mane iš pusiausvyros. Manau, kad jį smerkiu. Tačiau aš tyrinėju – nenoriu užsiverti, stengiuosi likti atviras jūsų patirčiai. Leiskite paaiškinti, kas mane išmušė iš pusiausvyros, – toliau kalbėjo Ernestas. – Jūs sakėte, kad jis jums nepaprastai padėjo, ir aš jumis tikiu. Kodėl turėtumėte ateiti čia, mokėti nemažą sumą pinigų ir slėpti tiesą? Taigi tikiu tuo, ką sakote. Bet ką gi man daryti su savo patirtimi – jau nekalbu apie gausią profesinę literatūrą ir bendrą klinicistų nuomonę? Jie visi prieina prie išvados, kad lytinis paciento ir psichoterapeuto bendravimas žalingas pacientui, galiausiai – ir psichoterapeutui.

Kerola buvo gerai parengusi savo argumentus.

-Žinote, daktare Lešai… atsiprašau, Ernestai – tuoj priprasiu; keista, kad psichoterapeutai irgi paprasti žmonės, turintys vardus. Dažniausiai jie slapstosi už savo titulų. Nerodo savo žmogiškumo kaip jūs. Ką čia norėjau pasakyti… Ak taip, spręsdama, ar eiti pas jus, leidau sau patikrinti jūsų bibliografiją. Senas įprotis – tikrinti per teismą ekspertais sutikusių pabūti gydytojų kvalifikaciją.

-Na ir kaip?

-Sužinojau, kad rimtai studijavote gamtos mokslus ir išspausdinote keletą pranešimų apie savo psichofarmakologinius tyrimus.

-Na ir kas?

-Ar šiuo atveju jūs neatmetate mokslo reikalavimų? Imkime duomenis, kuriais naudodamasis darote išvadas apie Ralfą. Pažvelkite į savo įrodymus – jie visiškai nepagrįsti. Būkime sąžiningi – ar tai atitiktų mokslo reikalavimus? Be abejo, jūs atrinkote tik tuos lytinius santykius su psichoterapeutais turėjusius pacientus, kurie buvo įžeisti ir nepatenkinti. Tačiau taip yra todėl, kad tik jie ateina pagalbos. Tuo tarpu kiti – patenkinti pacientai, tokie kaip aš, – pas jus neina, ir jūs nė nenutuokiate, kiek tokių žmonių yra. Kitaip tariant, jūs žinote tik skaitiklį, tuos, kurie ateina pas psichoterapeutą. Bet visiškai nežinote vardiklio – nežinote pacientų ir psichoterapeutų, kurie lytiškai santykiavo, skaičiaus, taip pat skaičiaus tų, kurie iš to gavo naudos ar kuriems ši patirtis neturėjo įtakos.

Įspūdinga, pagalvojo Ernestas. įdomu būtų matyti ją, kaip savo profesijos atstovę. Nenorėčiau atsidurti priešais šią moterį teismo salėje.

-Ar suprantate mane, Ernestai? Juk gali būti, kad aš teisi? Pasakykite atvirai. Ar kada nors buvote sutikęs žmogų, kuriam tokie santykiai nepakenkė?

Ernesto mintys vėl nuklydo prie Belės, Seimuro Troterio pacientės. Ar Belę jis galėtų priskirti prie tų, kuriems tai buvo naudinga? Galvoje šmėkštelėjo išblukusi Seimuro ir Belės nuotrauka. Tos liūdnos akys. Bet galbūt jai geriau nei anksčiau. Kas žino, gal jiems abiem tai išėjo į naudą? Bent laikinai? Ne, niekas čia nesusigaudys, juolab nežinos, kuo jiedviem viskas baigėsi. Daug metų Ernestas svarstė, kada jie nusprendė drauge pabėgti į salą. Ar Seimuras galų gale pasiryžo ją gelbėti? O gal jie buvo susitarę gerokai anksčiau? Gal net pačioje pradžioje?

Ne, šių minčių negalima atskleisti. Ernestas išvijo Seimurą ir Belę iš galvos ir atsakydamas į Kerolainos klausimą švelniai pakraipė galvą.

-Ne, nebuvau, Kerolaina. Niekada nesu matęs paciento, kuriam tai nebūtų pakenkę. Bet, šiaip ar taip, jūsų pastaba dėl objektyvumo tiksli. Tai man padės atsikratyti išankstinės nuomonės. — Ernestas pasižiūrėjo į rankinį laikrodį. – Mes jau išsėmėme laiką, bet turiu užduoti jums kelis klausimus.

-Žinoma. – Kerola nušvito. Dar vienas vilčių teikiantis ženklas. Pirmiausia pasiūlė užduoti jam klausimus. Joks garbingas psichoterapeutas taip nesielgia. Netgi galima numanyti, kad jis atsakys į asmeninius klausimus apie gyvenimą — kitą kartą tai išbandysiu. O dabar jis laužo taisykles ir užtęsia konsultaciją penkiolika minučių.

Ji skaitė APA nuorodas psichiatrams, kaip išvengti kaltinimų seksualiniu išnaudojimu: tvirtai laikytis ribų, vengti dviprasmiškų posakių, nevadinti pacientų vardais, tiksliai laiku pradėti ir baigti konsultacijas. Kiekvienas pacientų seksualinio išnaudojimo atvejis, kuriame ji dalyvavo kaip advokatė, prasidėdavo nuo to, kad psichoterapeutas užtęsdavo konsultaciją penkiolika minučių. Aha, pagalvojo ji, nukrypimas ten, nukrypimas šen, ir kas žino, kur būsime po kelių susitikimų?

-Pirmiausia norėčiau žinoti, ar po šiandienos konsultacijos ne-grįšite namo su kokiais nors nemaloniais jausmais? Kaip tos stiprios emocijos, kurios kilo kalbantis apie Džedą?

-Ne Džedą, o Džebą.

-Atleiskite. Džebą. Kai apie jį kalbėjome, jus buvo trumpam apėmęs silpnumas.

-Aš dar mažumėlę sukrėsta, bet įtūžis praėjo. Manau, jūs apčiuopėte kai ką svarbaus.

-Gerai. Antra, noriu išsiaiškinti dėl mūsų santykių. Jūs šiandien sunkiai dirbote, smarkiai rizikavote, daug ką atskleidėte, atvėrėte tikrai svarbias savo gyvenimo kerteles, ir aš vertinu jūsų pasitikėjimą. Kaip manote, ar galėsime dirbti drauge? Ką man jaučiate? Kaip jaučiatės tiek man atskleidusi?

-Man gera su jumis dirbti. Tikrai gera, Ernestai. Jūs malonus ir lankstus; su jumis lengva bendrauti, pasižymite nepaprastu gebėjimu susitelkti ties skaudamomis vietomis, ties vietomis, kurių pati savyje nepažįstu. Jaučiu, kad patekau į labai gerą glėbį. Štai jūsų užmokestis. – Ji įteikė tris penkiasdešimties dolerių banknotus. – Kaip tik keičiu banką iš Čikagos į San Franciską, todėl patogiau už viską mokėti grynais.

Į labai gerą glėbį, mintijo Ernestas, lydėdamas ją durų link. Regis, sakoma „į labai geras rankas”?

Prie durų Kerola atsigręžė. Ašarotomis akimis ištarė: – Dėkui jums. Jūs Dievo siųstasis!

Tada ji apkabino apstulbusį Ernestą, palaikė porą sekundžių ir išėjo.

Lipdama laiptais Kerola pajuto, kaip ją užlieja liūdesys. Galvoje iškilo nelaukti vaizdiniai iš senų laikų: juodu su Džebu daužosi pagalvėmis; straksi ir spygauja tėvų lovoje; tėtis, lydėdamas į mokyklą, neša jos knygas; mamos karstas leidžiasi į duobę; Rastis jai šypsosi berniukišku veidu, čiupdamas iš mokyklinės spintelės jos knygas; tėvas, nelemtai vėl pasirodęs jos gyvenime; liūdnas, nusidėvėjęs persiškas kilimas daktaro Kuko kabinete. Ji stipriai užsimerkė, norėdama atsikratyti tų vaizdinių. Tada prisiminė Džastiną, kuris šią akimirką galbūt vaikšto po miestą susikibęs už rankų su naująja savo moterimi. Gal net visai netoli nuo čia. Ji priėjo prie laukujų Viktorijos stiliaus pastato durų ir apsižvalgė po Sakramento gatvę. Džastino nė ženklo. Tik pribėgo jaunas, žavus vyras ilgais šviesiais plaukais, mūvintis sportines kelnes, vilkintis rausvus marškinėlius ir dramblio kaulo spalvos megztinį, ir užlėkė aukštyn šokdamas iškart per du laiptus. Tikriausiai dar vienas Lešo pataikūnas, pamanė ji. Paėjėjo tolyn, paskui atsigręžė ir žvilgtelėjo į Ernesto kabineto langą. Po paraliais, pagalvojo, tas kiaulė stengiasi man padėti!

Viršuje prie stalo sėdėjo Ernestas ir užsirašinėjo pastabas apie konsultaciją. Stiprūs Kerolainos citrusiniai kvepalai dar ilgai tvyrojo ore.