Gintaras Beresnevičius

(2 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos „Dausos”)

2. Tikėjimai metempsichoze senojoje lietuvių pasaulėžiūroje

Kiek galima spręsti, tikėjimas metempsichoze, pomirtine žmogaus gyvenimo tąsa šiame pasaulyje (Wundt, 1923, 396), yra bene archaiškiausias pomirtinio žmogaus likimo įsivaizdavimas. Šiame darbe, remiantis K. G. Jungo nusakymu, metempsichozė bus suprantama kaip mirusio žmogaus gyvenimo tąsa, jo sielai perėjus į kitus gamtos kūnus – augalus, gyvūnus ir pan. Pomirtinis perėjimas į vien tik žmonių kūnus – atskiras metempsichozės atvejis, K. G. Jungo apibūdinamas reinkarnacijos terminu (Jung, 1976, 128-129) -bus nagrinėjamas vėliau.

Paprastai tikėjimas mirusiųjų sielų persikūnijimu priskiriamas animistinėms idėjoms, arba manoma, kad jis kyla iš totemistinės pasaulėžiūros (Жуковская, 1977, 149). Šiuo atveju tektų geriau apmąstyti pačią totemizmo idėją; „gyvūnų ir medžių garbinimas” senosiose tautose, turint omenyje tikėjimą sielų persikūnijimu, turėtų būti suprantamas ne vien kaip konkretaus totemo adoravimas nežinia dėl kokių priežasčių – tektų kalbėti ir apie protėvių, turėjusių gyvūnų pavidalus, kultą. Taip netgi tarybinėje literatūroje, analizuojant totemistinio kulto rytų slavuose problemą, prieinama išvados, kad, galimas dalykas, čia dažnai sutinkama totemizmo transformacija į protėvių-gyvūnų kultą (Кривошеее, 1988,7). Šiame darbe į totemistinę teoriją nebus gilinamasi: bus aptariami tik faktai, susiję su tikėjimu į sielų persikūnijimą; kiek tai telpa ar netelpa į tradicinę totemizmo apibrėžimą – atskiras klausimas.

Tikėjimai sielų keliavimu apskritai (tiek metempsichoze, tiek reinkarnacija) būdingi jau primityviausiomis sąlygomis gyvenančioms tautoms – taip mirusiųjų persikūnijimu į naujai gimstančius žmones tiki Australijos aborigenai (Жуковская, 1977,1449). Daugelyje tokių tautų tikėjimas, kad po mirties žmogaus siela įeina į moters kūną, ir taip gimsta vaikas, apskritai paaiškina, kodėl gimsta žmonės (Glasenapp, 1986, 1638). Tokių civilizacijos nepaveiktų tautų tikėjimas metempsichoze rodytų, kad mėginimas mokymus apie sielų keliavimą vertinti vien kaip indų ar graikų filosofines spekuliacijas (Wundt, 1923, 396) nėra pagrįstas. Pirmoji senovės tauta, neabejotinai tikėjusi sielų keliavimu -senieji egiptiečiai (Falke, 1913,11). Indijoje tikėjimas metempsichoze aptinkamas Upanišadose (800 m. pr. Kr.). Maždaug tuo pat metu per orfikus šis tikėjimas ima plisti tarp graikų; galbūt vėliau pitagoriečių ir Platono išvystytai filosofinei teorijai apie sielų keliavimą turėjo įtakos trakai (Glasenapp, 1986, 1638). Tikėjimai reinkarnacija paplitę įvairiose tradicijose – nuo ezoterinių mokymų iki tam tikrų islamo atmainų, visų pirma šiituose.

Kol kas bus apsistota ties tikėjimu metempsichoze.

Senųjų tautų sąmonėje gyvenęs pomirtinio žmogaus virtimo gyvūnu ar augalu įvaizdis šiandien mus šokiruoja. Krikščioniškoji pasaulėžiūra bei kultūra desakralizavo gyvąją gamtą, ir pastaroji tapo laisvos žmogaus veiklos arena. Jau Pradžios knygoje aiškiai pasakyta, kad gyvūnai atiduoti žmogui, visiškai ir be jokių išlygų. Jie yra nepalyginamai žemesni už žmogų ir privalo jam tarnauti. Krikščioniškai (ir judėjiškai) tradicijai menamo virtimo gyvūnu įvaizdis yra tiesiog košmariškas (pasitenkinsiu priminęs J. Boscho vizijas ir F. Kafkos „Pavirtimą”).

Antra vertus, neabejotinai žinoma, jog ne tik izoliuotos tautos, bet ir senosios civilizacijos kai kuriems gyvūnams skyrė ypatingą dėmesį; be to, Egipto ir Artimųjų Rytų civilizacijose buvo paplitęs zoomorfizmas ar bent dievai turėjo ryškių gyvūnų bruožų. Tikriausiai tie vaizdiniai buvo archainės pasaulėžiūros reliktai, tačiau tai nė kiek nesumenkina to fakto, kad gyvūnų pavidalais įsivaizduojamų dievų „dieviškumas” nuo to nė kiek nenukentėdavo. Tai liudytų, kad transcendentinių jėgų reiškimasis per gyvūnus archainėse, Artimųjų Rytų ir Egipto civilizacijoms pradžią davusiose kultūrose buvo giliai įsišaknijusi tradicija. Turbūt jos atšvaitus galima įžiūrėti ir tame, kad atskiros tautos sakralizuoja kai kuriuos gyvūnus (lietuviai – žaltį, indai – karvę ir pan.). Pradedant kalbėti apie tikėjimą metempsichoze, reiktų pabrėžti, jog jo šaknys plyti tame archainiame žmonijos sąmonėjimo sluoksnyje, kuriame transcendentinių veiksnių nuojauta objektyvavosi gyvojoje gamtoje. Tai archaiškiausias iš atsekamų žmogaus santykio su transcendentiniais veiksniais modelių. Sunku pasakyti, kodėl žmogus transcendencijos proveržą įžiūrėjo būtent gyvūnuose. Tam reikalingos atskiros studijos. Tačiau neabejotina, jog tokios pasaulėregos rėmuose žmogaus virtimo gyvūnu galimybė nebuvo vaizduojamasi neigiamai. Jei viename ar kitame gyvūne įžiūrėta dievybė, pomirtinis žmogaus virtimas tuo gyvūnu galėjo būti suprantamas kaip maksimalus įmanomas priartėjimas prie transcendentinio veiksnio, emociškai atitinkančio mūsų pomirtinės palaimos viziją.

Ide. protautėje sielos persikūnijimo samprata turėjo atsirasti labai anksti, o gal netgi atiteko jai kaip bendražmogiškų pirmapradžių įvaizdžių paveldas. L. von Schroederis sielos keliavimo įvaizdį kildina tiesiog iš įsivaizdavimo, jog nemateriali mirusiojo siela gali įeiti į gyvūnus, paukščius, vabzdžius (Schroeder, 1923 I, 75), beje, tą galima aiškinti ir kitaip – kaip tikėjimo metempsichoze sąlygotą sielos, kaip paukštelio, vabzdžio ir pan., vaizdinį. Ide. protautės tikėjimą metempsichoze gali patvirtinti ir pastaraisiais dešimtmečiais rekonstruojamas kadaise ide. protautei žinotas mirusiųjų, kaip pievoje besiganančių gyvulių, vaizdinys (žr. Puhvel, 1969; Puhvel, 1969/1; Иванов, Топоров, 1973, 168-169; Иванов, Топоров, 1973/1, 46; Ivanov, Toporov, 1973, 16-23; Иванов, Топоров, 1987 I, 154; Иванов, Топоров, 1987 I, 228-229; Гамкрелидзе, Иванов, 1984 II, 823-824; Vėlius, 1979, 97; Vėlius, 1981, 146-147; Vėlius, 1983, 142; Vėlius, 1987, 167-190 ir kt.). Ženklus, galimus interpretuoti kaip metempsichozės šifrus, tyrinėtojai įžiūri keltų kultūroje dar Halštato laikotarpiu (Herm, 1988. 190). Europos tautos tikėjo metempsichoze nuo senų laikų, ir istoriniuose šaltiniuose šis tikėjimas sutinkamas jau išsikvėpęs, pasiekęs nuosmukį. Vis dėlto jo liekanos liudija, kad Europos tautos sielų persikūnijimu tikėjo panašiai. Lietuvių tikėjimas, kad medis gali tapti laikinu mirusiojo vėlės prieglobsčiu, arba kad mirusysis gali virsti medžiu, sutinkamas pas germanus, kurie irgi žinojo išskirtinį medžiuose įsikūnijančių mirusiųjų požymį – paprastai tai nekalti žmonės arba tie, kurie pereina į medžius prakeikti (Mannhardt, 1904,39-44).

Pereinant prie lietuvių tikėjimo metempsichoze, reikia kiek apsistoti ties viena teorine problema: ar žmogaus virtimas į gyvūną ar augalą aiškintinas kaip metamorfozė (žmogaus perėjimas gyventi į kitą kūną savo gyvenimo ribose, nemirus, kaip kad vilkolakystė ar raganų persivertimai), ar kaip metempsichozė (žmogaus sielos perėjimas į kitą kūną po mirties). Įvairius persivertimus kaip tikėjimą metempsichoze aiškina T. Narbutas (Narbutt, ,1835, 382-383), J. Šliūpas (Šliūpas, 1932, 107), Z. Ivinskis (Ivinskis, 1976, 142). Tuo metu L. A. Jucevičius etiologinėse sakmėse minimus persivertimus aiškina kaip metamorfozes (Jucevičius, 1959, 94, plg. 93-127), P. Kukolnikas lietuvių pasaką Eglė Žalčių karalienė” laiko lietuvių tikėjimo metamorfozėmis iliustracija (Кукольник, 1854, 70). Atsargiai tarp šių terminų laviruoja J. Basanavičius (Basanavičius, 1903, LI\ -LV). Išties klausimas sudėtingas, nes dažnai sunku išskirti, ar žmogus persivertė į augalą ar gyvūną dėl išorinės priežasties – burtų, raganavimo, prakeikimo, ar jo vėlė perėjo į kitą kūną po mirties. Matyt, reikia analizuoti kiekvieną atvejį. Dažnai susiduriama su aiškiomis metamorfozėmis: todėl vilkolakystės, prakeikimų, raganų persivertimų atvejai nebus nagrinėjami. Tokiuose virtimuose galima įžiūrėti ir tikėjimo metempsichoze atšvaitus, regis, tikėjimas metamorfozėmis gali rastis ten ir tada, kur ir kada tikima pomirtiniu žmogaus perėjimu į kitus kūnus. Tačiau ties metamorfozės-metempsichozės santykiu nebus apsistota, kadangi dažnai pasirodys aiškūs perėjimai į kitą kūną po mirties.

Mirusieji medžiuose, augaluose

Lietuvių tautosakoje nesyk teigiama, jog po mirties žmogaus vėlė (dūšia) apsigyvena medyje (BMIL 106; SŠLS 250; BLV 27). Girgždant medžiui, sakoma, kad tai skundžiasi už nuodėmes kenčianti mirusiojo dūšia (BMIL 107-109; Jucevičius, 1959,166). Paprastai aiškinama, jog tai atgailaujančios sielos, prašančios už jas pasimelsti. Mus pasiekusiuose užrašymuose medžiuose esančios mirusiųjų vėlės tapatinamos su skaistykloje kenčiančiomis sielomis. Jų vargai nėra amžini. Sakoma, jog Dievui paskyrus atgailą medyje ar gyvulyje gyventi, mirusysis turi tol kentėti, kol Dievas išlaisvins (BMIL, 107). Pastebėta, kad tokios atgailaujančios sielos netapatinamos su pasmerktais mirusiaisiais – buvojimas medžiuose sukrikščionintoje pasaulėžiūroje niekuomet nereikš pragaro bausmės. Tokie mirusieji dar turi viltį, ir už juos siūloma pasimelsti: „Pakalbėkit poterėlius — Užu tas dūšeles, /Kurios laipioja po pušeles” (LTV 815; plg. Šliavas, 1985, 137), „…kurios vaikšto po pušeles” (LTR 336/312/). Tačiau atgailaujančios medžiuose sielos jau gan vėlyvas vaizdinys. Čia numanoma nemirtinga žmogaus siela, kuri, atbuvusi kurį laiką medyje, išeis ten, kur jai skirta. Daug archaiškesnis pomirtinio žmogaus virtimo medžiu vaizdinys. ( medį virsta labai vaisinga moteris, vardu Blendis ar Blindė (Jucevičius, 1959, 119), teisingas, geras žmogus, vardu Teisus, po mirties dievų paverčiamas uosiu (Ten pat, 123-124). Kartais po mirties pereinama ir į kitus augalus – į gėles (LTR 422 /133/, 552 /725/), lelijas (BALP 154, TD III 119-120), ant mirusiojo kapo išdygsta rožės, rožių krūmas, kuriame, pasak sakmių, apsigyvena mirusysis (MT VII 7,15,19,26,29).

Atskiras pavirtimo medžiais atvejis sutinkamas pasakoje „Eglė žalčių karalienė”. Nors jos sąsajos su nekrokultu neabejotinos (žr. Vėlius, 1983/1), tačiau čia matoma aiški metamorfozė, ir tik atskiroje studijoje būtų galima kalbėti apie galimybę šią pasaką sieti su metempsichoze.

Jei pasakojamoji tautosaka stengiasi vienaip ar kitaip motyvuoti virtimą medžiu, tai dainose atsispindi daug archaiškesnis pasaulėžiūros sluoksnis, kuriame tokios motyvacijos visiškai nereikėjo. Dainose ir raudose mirusiojo perėjimas į medį suprantamas kaip neišvengiamybė, toks pavirtimas neaiškinamas, čia nesama nei atpildo, nei bausmės motyvų. Našlaitėlė raudodama išsako, jog giružėlėj augantis jovarėlis – tai jos tėvelis, liepužėlė – tai močiutė, ąžuolėlis – tai brolelis (JLD III 1260/2, 6, 10). Dainoje mirusi mergelė sakosi stovinti šalia kelio berželiu (Lt T IV 2, 185-186). Mirusių moterų virtimas beržais žinomas ir kitur (BMIL 107), tačiau dažniau minimas moterų virtimas liepomis (Meulen, 1919; JLD III 1240, 1244, 1260). Dažnai mirusieji apskritai tapatinami su medžiais ir augalais (JSD I 792 a, 899; JLD III 1243-1246). Raudose tikimasi, kad mirusysis pavirs medžiu: „O mano dukrele, mano vėlių martele!/ Kokiais lapeliais laposi? Kokiais žiedeliais žydėsi?” (JLD III 1189/1), „O kokiu žolynėliu išdygsi, o kokiomis šakelėmis iššakosi, o kokiais lapeliais išsprogsi, kokiais žiedeliais pražysi?” (JLD III 1190/10). Suvalkiečių raudoje sakoma: „Išauk močiute, aukštam kalnely, aukštam kalnely balta liepele” (Balys, 1966, 86). Čia nekalbama apie gausius prilyginimus, kuomet mirusieji metaforiškai nusakomi kaip medžiai. Tai jau atskira tema, tačiau galima spėti, kad tokių metaforų pirminiu pavidalu buvo būtent tiesioginis mirusiojo virtimo medžiu vaizdinys. Kiek galima spręsti, dainose bei raudose užsiliko archaiškiausias tikėjimo metempsichoze sluoksnis – mirusieji po mirties virsta medžiais. Dėl tokio pomirtinio virtimo nesisielojama: atrodo, archainėje pasaulėžiūroje, kuri atsispindi raudose alternatyvos virtimui medžiu – bent jau geresnės – nežinota. Raudama dėl paties mirties fakto, jis išjaučiamas taip giliai ir tragiškai, jog iki pat XX a. tinkamesnių žodžių skausmui išreikšti nesurasta. Ta prasme raudos yra universalios visiems laikams – matyt, dėl to jos ir išliko archaiškiausiu pavidalu.

Vaizdiniai apie medžiuose atgailaujančias sielas, kurias mini pasakojamoji tautosaka, jau atspindi vėlesnę metempsichozės sampratą: čia jau žinoma, jog žmogaus esmės autentiškiausią tąsa – tai po jo mirties išliekanti siela, kuriai reikalingas naujas būstas. Tokiuose būstuose ir kenčia atgailaujančios sielos lietuvių tautosakoje – tačiau tai nėra metempsichozė grynąja žodžio prasme. Tai krikščionybės sąlygotas „žemiškosios” skaistyklos įvaizdis. Tačiau regis, kad tarp jo ir mirusiųjų virtimo medžiais būta tarpinės grandies, kurios krikščionybė neįtakojo. Atrodo, kad šioje trūkstamoje grandyje pomirtinis perėjimas į medį buvo suprantamas kaip laikinas sielos įsikūnijimas prieš patenkant į protėvių kraštą. Tokio suvokimo pėdsakai matomi čia pa-teikiamoje dainoje, užrašytoje Vilniaus krašte:

Nėr kur dūšelei dėcis, Nėr kur griešnykei dėcis Ana puolė sauson mendrėn, Ty išbuvo trajus metus. Kap suvėjo trąji metai, Ir išėjo skaudus lietus. Ir papute šiaurus vėjas, Ir nulaužė o tų mendrį, O tų mendrį išdživėlį. Nėr kur dūšelei dėcis Nėr kur griešnykei dėcis -Ana puolė apušėlėn, Ty išbuvo trajus metus. Kap suvėjo traji metai, Ir išėjo skandus lietus,

Ir papūtė šiauras vėjas, Ir cis ir nulaužė apušėlį. Nėr kur dūšelei dėcis, Nėr kur griešnykei dėcis – Ana puolė kelevertėn, Ty išbuvo trajus metus. Ar kas ajo, kas važavo Per tų dūšelį griešnykį: Kap suvėjo traji metai Ir cis ir atajo aniuolėliai: – Kelkis, dūšia, negulėkia, Aik, dūšela, bažnyčėlon, Bus ta visa giminėlė, Turės mišių pirmucinį. (Balys, 1938,133-134)

Šioje dainoje pavaizduotas klasikinis metempsichozės ciklas, sielos keliavimas iš vieno kūno į kitą. Jis vėlyvesnis nei visuotino pomirtinio virtimo medžiais idėja, tačiau ankstyvesnis nei krikščioniškas tikėjimas skaistykla. Atomazga dainos pabaigoje susijusi su plačiai visoje Lietuvoje žinomu tikėjimu, kad „Žaliojo četvergo”, ar vadinamųjų „Vėlių velykų”, naktį mirusieji renkasi pamaldoms į bažnyčią ir po jų išeina sau skirton pomirtinėn buveinėn, visam laikui palikdami žemę (žr. BLV 115-120). Vėlės taip esą skuba į bažnyčią, jog dar eiti negalinčios kūdikėlių dvasios tiesiog riste ritasi (BLV 115). Ši šventė siejama su Visais Šventaisiais (lapkričio 1 d.) arba su Didžiuoju Ketvirtadieniu. Matyt, senaisiais laikais tokia mirusiųjų išėjimo šventė buvo pažymima spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje. Ji pateko į daugelio istorinių šaltinių akiratį ir yra detaliai nupasakota; šios šventės įspūdį puikiai perteikia A. Mickevičius „Vėlinėse”. Krikščionybės įtakoje, imta teigti, kad mirusieji tą naktį esą renkasi bažnyčiose paskutinėms mišioms; tačiau galima numatyti, kad senaisiais laikais vėlės iš Žemės buvo išlydimos ypatingu ritualu, reikalaujančiu sakralinių tekstų žinojimo ir žynio dalyvavimo, – modifikuotų sakinių apie naktines mirusiųjų mišias būtinas herojus – mišias laikantis ir Bibliją skaitantis kunigas; o naujieji vaizdiniai daugmaž atitikdavo senesniųjų, substratinių struktūras.

Toks sielos keliavimas iš esmės sutampa su klasikine indiškosios metempsichozės idėja, ir iš tiesų, buvimas medžiuose (ir kituose gamtos kūnuose) savo laiku galėjo būti suprantamas kaip laikinas sielos prieglobstis ir paties pagoniškojo konteksto viduje. Tokį tikėjimą paliudytų bemaž platoniškos dvasios kupina dainos nuotrupa: „Guli dūšia kaleime:/ Kas važiavo mani trynė,/ O kas ėjo mani mynė (LTR 3559 /10/). Lietuviai tikėjo, kad Dievas nuodėmingo žmogaus nesiunčia išsyk į pragarą, bet liepia pirma Žemėje atkentėti ir pirmiausia įkiša jo sielą į medį; kiti žmonės paverčiami arkliais (BMIL 108-109). Krikščionybės įtakoje tokie laikino atgailavimo Žemėje vaizdiniai negalėjo atsirasti. Tad lietuvių tikėjimą, kad vėlei dar ilgai tenka pasilikti šioje Žemėje (Balys, 1966, 86), galima aiškinti kaip seno ide. tau-toms žinomo įvaizdžio apie sielos pomirtines klajones ligi įsikūnijimo naujame kūne ar patekimo į protėvių kraštą variantą.

Jei raudose bei dainose minimi mirusiųjų virtimai medžiais greičiausiai yra reliktai iš gan archaiškų laikų, jau seniai tapę kone metaforom, tai minėtasis sielos klajonių ciklas, sprendžiant iš minėtosios dainos bei kai kurių tikėjimų, turėjo pakankamai ilgą laiką funkcionuoti ikikrikščioniškoje pasaulėžiūroje.

Medžiais mirusieji įsivaizduojami ir pomirtiniame pasaulyje (LTR 421 /25/, 924 /212/, 2329 161; LMD I 324 /11/; EDS 225-226). Tiesa, tai nėra dažnas reiškinys. Atrodo, kad tikėjimai metempsichoze blėso pamažu ir, netgi ėmus tikėti pomirtiniu gyvenimu užpasaulinėse srityse, į jas buvo perkeliami ir reliktiniai, su tikėjimu metempsichoze susiję vaizdiniai. Tikėjimams metempsichoze gęstant, iš vienos pusės, išliko įsitikinimas, kad mirusieji virsta medžiais, tačiau ne visi – tik tie, kurie dar nebuvo nusipelnę teisiesiems skirto pomirtinio likimo, bet nebuvo ir tokie blogi, kad atitektų piktosioms jėgoms. Šie mirusieji įsikurdavę žemiškoje erdvėje augusiuose medžiuose. Antra vertus, sekuliarizuojant gamtą, mirusieji buvo iškeldinti iš konkrečių medžių, palikus jiems vietą kažkur už vandens ribos esančioje transcendentinėje erdvėje. Žinia, toks procesas vykti galėjo, tik jau žinant užpasaulinę sritį, tai yra, jau peržengus tikėjimo metempsichoze epochos rėmus. Tačiau aname pasaulyje medžiais virtusių mirusiųjų vaizdinys lietuvių tikėjime nesu-klestėjo – tautosakoje dažniausiai minimi šiame pasaulyje konkrečiuose medžiuose įsikūniję mirusieji. Tokių medžių garbinimą, galbūt susijusį su protėvių kultu, mini popiežius Inocentas III 1199 m. bulėje (Pakarklis, 1987, 26), Petras Dusburgietis (Dusburgietis, 1985, 87), Jeronimas Prahiškis

(KIŽ 44-45), Jonas Dlugošas (Ten pat, 48-49) ir kiti. Paprastai istoriniai šaltiniai teigia, kad garbinami buvo atskiri medžiai ar giraitės – t.y., ne visi miškai apkritai, o tam tikri, galbūt su nekrokultu susiję, griežtai lokalizuoti gojai, tikriausiai atitinkantys senąsias lietuvių laidojimo vietas. 1606 m. ir 1611 m. Jėzuitų Ordino kronikose minimi žmonių garbinti medžiai bei gojai. Tikėdami, kad tokiuose gojuose negalima nulaužti nė šakelės, lietuviai, patys susirgę, pasiligojus ar kritus gyvuliams, neužderėjus javams, ir pan., manydavo, jog tai yra bausmė už gojaus įžeidimą (Lebedys, 1976, 208). Pažymėtina, kad gyvulių kritimas ar javų derlingumas priklauso toli gražu ne nuo miško dievybių: derlingumo garantais ide. tikėjimuose yra protėviai. Matyt, jėzuitai aprašė medžiuose įsikūnijusių protėvių dvasių garbinimą. Turint galvoje iki pat XX a. išlikusias tradicijas, reikėtų pabrėžti, kad mirusiųjų protėvių iškeldinimas iš medžių desakralizuojant pasaulį, sprendžiant iš turimų duomenų, vyko ne medžius „perkeliant” į aną pasaulį, o siaurinant tokių medžių plotus iki atskirų šventų gojų ar net atskirų medžių. Panašiai būta ir Graikijoje (Karapoii, 1913,314-315).

Tai, kad tokios giraitės ir atskiri medžiai sietini su mirusiaisiais, rodo ne tik funkcijos, kurias atlikdavo tokiuose šventuose medžiuose gyvenusios dvasios, bet ir išlikę su laidojimo vietomis susiję tikėjimai. Štai Mažojoje Lietuvoje XVIII a. ant moterų kapų buvo statomi paminklai iš epušės, vyrams – iš ąžuolo (Balys, 1966, 86), matyt, siekiant kokiu nors būdu kompensuoti draudimą laidoti giraitėse bei sodinti palei kapus medžius – dar XIX-XX a. vyrams ir moterims kapų kryžius dirbo iš atitinkamai vyriškų ir moteriškų medžių (Basanavičius, 1970,344; Giedrienė, 1976,21). Tokia simbolika išlikusi ir sapnų aiškinimuose – jei sapne matai ąžuolą ar beržą – mirs vyras, jei matai Saulę leidžiantis arba eglę – mirs moteris (Basanavičius, 1903, LXIX). Tikint, kad mirusiojo siela pereina į medį, augantį ant kapo – šią pažiūrą dar iki mūsų dienų išlaiko Pelesos gyventojai (Невская, 1980, 248, 250) – vietoje paminklų ant kapų dar šio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Užnemunėje sodinti medžiai, moterims parenkant liepas, egles, vyrams – ąžuolus, maumedžius, klevus (Giedrienė, 1976, 21). Klasifikuodamas medžių kulto tarpsnius, J. Balys pažymi, kad tikėjimas, jog medin pereinąs gyventi miręs žmogus ypač ryškus tais atvejais, kai medis išauga ant kapo (Balys, 1966, 65-69). Tad regime, jog tikėjimas persikūnijimu į medžius be galo gyvybingas. Jo vieta metempsichozės sistemoje išryškės vėliau, nagrinėjant ir kitokio pobūdžio persikūnijimus.

Virtimas gyvuliais ir žvėrimis

1. Kadlubeko tvirtinimą, kad jotvingiai tikėję, jog mirusysis gali atgimti gyvūnu, ligšiolinėje literatūroje priimta kvestionuoti. Tačiau dar 1606 m. jėzuitas Stribingijus sako latvius tikėjus, esą, kai kurių mirusiųjų sielos pasiverčia į vilkus bei lokius (Straubergs, 1957, 212-213). Ar tokio tikėjimo neatspindi lietuvių etiologinės sakmės apie gyvuliais ir žvėrimis virtusius žmones (LPK 773,3112,3115)? Tokiose sakmėse paprastai vaizduojamas nedoras, įžūlus, gobšus žmogus, įžeidžiantis seneliu pasivertusį Dievą. Už bausmę Dievas jį paverčia gyvuliu – arkliu (EDS 70-75; SŠLS 58-60; Ruseckas, 1936, 124-125), asilu (EDS 80-83), kiaule (EDS 95-97), avimi (EDS 86-87), ožka, ožiu (EDS 46, 106-107), jaučiu (EDS 90-91), šunimi (EDS 115-124); žmonės paverčiami ir žvėrimis – meška (EDS 103-104; Jucevičius, 1959, 118), vilku (EDS 131-135), kiškiu (EDS 99), kurmiu (EDS 100; Jucevičius, 1959,119), lape (EDS 101-102), šešku (EDS 108), varle, rupūže (MT IX 26-27).

Apie tolimesnį tokio paverstojo likimą nepasakojama; atrodo, jis ir toliau lieka tuo gyvūnu, į kurį buvo paverstas. Tik kai kuriais atvejais žmogus gyvuliu paverčiamas tam tikram laikui. Tai kartais atsitinka virstant arkliu (EDS 70-75; Ruseckas, 1936, 124-125) ir asilu (EDS 82-83). Šitokie laikini pavirtimai galėtų priminti Apulėjaus „Auksinio asilo” metamorfozes. Jose kaip tik pasakojama apie virtimus arkliu (Полякова, 1988, 28-29) ir asilu. Greičiausiai lietuvių asilo vaizdinys nebuvo adekvatus, nes asilai mūsų platumose negyvena. Tačiau įstabu tai, kad ir senovės graikų, ir bizantiškųjų metamorfozių romanų pateikiami pavirtimai, ir lietuvių etiologinės sakmės išskiria tą patį laikino virtimo motyvą – metamorfozę iš žmogaus į arklį, asilą ir atgal; toks vaizdinių sutapimas negalėtų būti atsitiktinis. Ide. protauti -je, gyvenusioje, matyt, dabartinės Užkaukazės ir aplinkinėje teritorijoje, asilas turėjo būti žinomas, reikia manyti, savo metu jį dar turėjo žinoti baltai savo arealo pietiniuose pakraščiuose. Žodinėje tradicijoje asilo vaizdinį galėjo palaikyti bibliniai motyvai, nors vargu ar apie asilą lietuviai bus sužinoję tik iš Biblijos. Joje minimi ir kiti lietuviams nežinomi gyvūnai, bet nei virtimų šakalu, nei liūtu, nei hiena lietuvių etiologinėse sakmėse nėra. Reikia manyti, kad bibliniai vaizdiniai asilą tik palaikė ir išsaugojo nuo visiškos užmaršties, o pats asilas baltų ir netgi lietuvių visiškai užmirštas nebuvo. Matyt, senieji indoeuropiečiai žinojo laikino pavirtimo asilu ar arkliu mitą, kurio versiją nuostabiu būdu išsaugojo ne tik graikų, bet ir lietuvių tradicija. Galimas dalykas, kad metamorfozę į arklį galima būtų sieti su gausiais lietuvių tautosakoje pomirtinio virtimo į arklį pragare vaizdiniais.

Tačiau jei laikinus virtimus į arklius bei asilus galima sieti su ide. žinoma metamorfoze, kaip reikėtų suprasti kitas lietuvių etiologines sakmes, kuriose Dievą įžeidęs asmuo jau nebeatvirsta žmogumi? Tokios negrįžtamos metamorfozės gali būti aiškinamos ir kaip tikėjimo metempsichoze segmentas. Tose sakmėse sutinkamas aiškiai už krikščioniškuosius motyvus ankstesnis vaizdinys: Dievas jį įžeidusius žmones, gobšuolius, nedorėlius paverčia gyvuliais ir žvėrimis. Tokia Dievo veikla nesuderinama su krikščioniškąja

Dievo samprata, be to, ir nusidėjėlio laukiantis likimas kriščionybėje nėra numatomas kaip virtimas gyvuliu. Tokie įvykiai išnyra lietuvių etiologinėse sakmėse, aiškinančiose vieno ar kito gyvūno kilmę, ir, matyt, besišaknijančiose senojoje pasaulėžiūroje. Šios sakmės gyvūnų kilmę nupasakoja, remdamosios vienu principu – Dievo ir žmogaus konfliktu, išsprendžiamu ne žmogaus mirtimi, o persivertimu, nusmukimu į žemesnę, gyvuliškąją, pakopą. Neužmirštant to, kad etiologinės sakmės – savitas tautosakos lygmuo, bylojantis apie „pasaulio tvėrimo” laikus, besiremiantis originaliomis laiko, žmogaus, Dievo ir žmogaus bendravimo sampratomis, vis dėlto reikia atkreipti dėmesį į tai, kokiu vaizdinių kompleksu šios sakmės remiasi. Aiškindamos vieno ar kito gyvūno atsiradimą, etiologinės sakmės prieina vienos išvados – jis atsiradęs iš žmogaus. Vadinasi, sakmės radosi tokiame žmonijos sąmonėjimo lygmenyje, kuomet žmogaus virtimo gyvuliu galimybė buvo gerai žinoma.

Tokios metamorfozės, kaip minėta, gali būti aiškinamos ir kaip tikėjimo metempsichoze atgarsiai. Galima prisiminti ypatingą senovės baltų dėmesį šventybei. Pirmieji misionieriai – Adalbertas, Brunonas, nužudomi, kai jie pažeidžia kokias nors šventvietes ar šventybes – mirtis grėsė vien už tai. O etiologinėse sakmėse žmonės įžeidžia patį Dievą. Elementariausia to pasekmė būtų įžeidėjo mirtis. Tai, kad etiologinėse sakmėse apie mirtį nekalbama, dar nereiškia, kad tokius virtimus reikėtų įvardyti metamorfozėmis. Sielų persikūnijimo epochoje takoskyra tarp gyvenimo ir mirties nebuvo ryški – ir čia, ir ten buvo tas pats gyvenimas toje pačioje Žemėje, tik skirtinguose kūnuose, ir pats „virtimo” faktas visiškai galėjo atstoti mirties sąvoką. Be to, tokių sakmių gausumas liudija, kad savo metu virtimo gyvuliu galimybė buvo gerai žinoma.

Norėtųsi pastebėti, kad daugelyje su metempsichoze sietinų tekstų sutinkamas Dievas. Sunku susilaikyti nepažymėjus, kad tokių archainių tikėjimų ir Dievo sampratos buvimas greta galėtų būti rimtas argumentas, įrodant pramonoteistinę teoriją.

Laikinus persivertimus tautosaka interpretuoja kaip nuorodas į tokio žmogaus pomirtinį likimą – apie vieną tokį tik parą užtrukusį pikto pono pavertimą arkliu paporinęs pasakorius priduria: „…katrie yra bagotais ponais, tie po smerčio visi bus arkliais” (SŠLP 60). Šiame fragmente matoma, jog senieji metempsichozės sistemoje funkcionavę žmogaus virtimo gyvuliu vaizdiniai iš esmės išsilaiko labai ilgai. Toks teiginys visiškai įmanomas ir tikėjimo metempsichoze sistemoje. Tačiau šiuo pasakymu numanyta kas kita: būtent, virtimas gyvuliu „kitame pasaulyje”.

Velnio kontroliuojami gyvulių pavidalo mirusieji sutinkami ir „aname pasaulyje”. N. Vėlius, analizavęs atitinkamas sakmes ir pasakas, prieina išvados, jog arkliais ir jaučiais po mirties paverčiami dažniausiai pikti ponai, kunigai (Vėlius, 1987, 180). Paprastai jie sutinkami pragare, į kurį atvykęs žmogus randa ten velnius, važinėjančius tokiais arkliais, arba velniai jais tampo krovinius. Toliau (Ten pat, 162-190) pastebima, kad nesyk sukrikščioninti pragaro motyvai dar nėra nutrynę senųjų vaizdinių – arkliais važiuoti ponaičiai dingsta ežere ar baloje, mirusieji siejami su ežeru, vandeniu, žeme. N. Vėlius parodo, kad gyvulių pavidalo mirusieji – išties autentiškas baltiškas įvaizdis, besišaknijantis ypač sename ide. pasaulėžiūros (o gal ir dar archaiškesniame) sluoksnyje. Galbūt čia reikėtų prisiminti kai kurių archeologų teigimą, jog gyvulių simbolika Lietuvos senųjų gyventojų vaizduojamajame mene genetiškai susijusi su vietinėmis kultūromis, siekiančiomis neolitą (Vaitkunskienė, 1987). Tokią simboliką nulemti galėjo ir tikėjimai, kuriuose svarbią vietą užėmė gyvūnai, gal ir tikėjimai metempsichoze.

Anksčiau minėta, kad sakmėse apie gyvuliais ir žvėrimis virtusius žmones tiesiogiai nesakoma, kad tie žmonės jais virto po mirties. Bet atrodo, kad virtimas gyvuliais po mirties tautosakoje nėra retas (Vėlius, 1987, 185). Kapinėse dažnai gali pasirodyti su mirusiaisiais siejami balti, šyvi arkliai, baltas avinėlis, du ožiukai, ir pan. (Ten pat, 185), mirusieji rodosi kaip šunys (BLV 72-73, 78, 144-146; BDŽ 92, 108-110, 112), katinai (BDŽ 87, 108-110; Vėlius, 1987, 188-189), kiaulės (BLV 176, Vėlius, 1987, 188-189), ožiukai (BDŽ 114-115), žalčiai (TŽ I 126; BLTS II 75-76), veršis (SŠLP 39). Atskiras tokių mirusiųjų sluoksnis – mirę šykštuoliai, gyvulių pavidalu saugojantys savo užkastus lobius (BUL 8). Dažniausiai tai gyvuliai – šuo, veršiukas, karvė, avinukas, ožiukas, kumeliukas, arklys, kiaulė, katinas, pasitaiko žvėrių pavidalu – zuikis, meška, paukščių – gaidys, varna, kalakutas, žąsis, roplių, šliužų – rupūžė, gyvatė (Vėlius, 1987, 110 ir t.). Kaip matyti, praktiškai visi gyvūnai, į kuriuos Dievas senelis paverčia nedorus žmones, sutinkami ir kaip aiškūs mirusiųjų pavidalai, tad ir visas ciklas sakmių apie tokius pervirtimus turėtų priklausyti tikėjimų metempsichoze tradicijai. Turint omenyje sakmes apie šykštuolius, gyvulių pavidalais saugančius savo užkastus lobius, ir sakmes apie Dievo senelio gyvuliais paverstus nedorėlius ir šykštuolius, po mirties arkliais virstančius piktus ponus, aiškėja, kad pomirtinis įsikūnijimas į gyvūnus savo laiku buvo suvokiamas kaip bausmė, be to, toks suvokimas galėjo vyrauti sakmių apie virtimą gyvuliais radimosi laikotarpiu, nes bausmės nusakymas glaudžiai siejasi su tokių sakmių siužetu ir taip su jais susilydęs, kad vargu ar galėtų būti vėlesniu intarpu. Gyvūno, į kurį paverčiamas nusikaltęs žmogus, būdas ir ydos atitinka būdą ir ydas, kuriomis, gyvas būdamas, pasižymėjo tas žmogus. Jo pavertimas sakmėse nėra suvokiamas kaip gėris ar bent nekenkimas paverstajam (skirtingai nuo virtimo medžiais, ir, kaip bus matyti toliau, iš dalies ir paukščiais). Tai, kad virtimas arkliais bei jaučiais jau mūsų protėvių senojoje religijoje galėjo būti laikomas bausme, mano ir N. Vėlius (Vėlius, 1987,187). Tiesa, reikėtų manyti, kad virtimo gyvuliu, kaip bausmės, samprata yra vėlyvesnė nei prieš ją atsekamas visuotino pomirtinio virtimo gyvuliais įvaizdis (Ten pat, 186). Sutinkant su tuo, kad pomirtinis virtimas gyvuliu kada nors galėjo būti suvokiamas kaip neutralus dalykas, paprasta žemiško gyvenimo tąsa kitame kūne, tektų pažymėti, kad šitokia samprata galėjo gyvuoti tik gan primityvioje gyvulių augintojų visuomenėje, ir negalėjo išsilaikyti tarp žemdirbių, kur virtimas darbiniu arkliu ar jaučiu vargiai ar ką žavėtų. Verta dėmesio tai, kad pasakoje „Svečiuose pas elgetą (Dievą)”, (užrašytoje per penkiasdešimt kartų) aname pasaulyje, kur svečias mato mirusiuosius, virtusius avimis, galvijais ir pan., nesimato nė vieno arklio, išskyrus žirgą, kuriuo jis pats atjoja į pomirtinį pasaulį, tuo metu kai pasakose apie kelionę pragaran arkliais paverstų ponų vaizdiniai labai dažni. Vadinasi, mirusieji, virtę arkliais, rodosi tik pragare, greta velnio, tuo metu kai su rojaus, Dievo įvaizdžiais jie nesiejami. Atrodo, kad iš ide. tradicijos paveldėtą tikėjimą metempsichoze lietuvių protėviai savo pasaulėžiūron integravo jau gerokai pakitusiu pavidalu: virtimas gyvuliu pasakose ir sakmėse suprantamas kaip bausmė, nelaimė, bėda. Tikėjimas metempsichoze kaip visuotinu pomirtiniu likimu buvo smarkiai transformuotas (išliko nepakitęs ar menkai pakito virtimo medžiais vaizdinys), ir virtimas gyvuliais imtas aiškinti kaip bausmė. Toks supratimas turėjo rastis vėliausiai gyvulininkystės ir žemdirbystės sankirtos laikotarpyje.

Kodėl piktos, blogos sielos įsikūnija būtent gyvūnuose? Matyt, po mirties blogosios sielos, apsunkintos ryšio su jutiminiu pasauliu, jutimiškumo naštos, neišvengiamai turi atnaujinti ryšį su materialia erdve. Tam reikalingi kūnai. Išeiti toliau, į pomirtinį pasaulį, tokios vėlės negali, lygiai taip pat kaip jų negali patenkinti ir virtimas medžiais, per kuriuos nedorų vėlių poreikiai negalės būti realizuoti. Mobilūs, visais reikalingais organais aprūpinti gyvulių kūnai tam geriausiai tinka. Dar tebekraustant šermenų stalą, tokia vėlė atvyksta prie jo pasirinkti trupinių, tiesa, dar antropomorfiniu pavidalu, tačiau po trumpo pokalbio su gyvuoju aiškėja, kad ji virtusi voveraite (LT IV 483). Tokios vėlės paprastai nesistengia žmonėms pakenkti, jei jų smulkias užgaidas gyvieji tenkina ir jei per jas neveikia velnias. Tačiau bendravimas su jomis sakmėse nesyk baigiasi nemaloniai, nedidele apgaule, kartais išgąsčiu.

Kol kas susidūrėme su virtimais, kuomet žmones gyvuliais ar žvėrimis paverčia senelis, arba jais virstama po mirties, tačiau ir toliau pasiliekama žemiškoje erdvėje. Tai archainio tikėjimo metempsichoze tradicija – mirusieji naujais kūnais gyvena čia pat, Žemės pasaulyje. Tačiau nemenkas tautosakos sluoksnis kalba ir apie mirusiuosius, sutinkamus gyvulių ir žvėrių pavidalais jau aname pasaulyje. Minėtoje pasakoje „Svečiuose pas senelį (Dievą)” žmogus, atvykęs į pomirtinį pasaulį, mato kelias avis ar jų bandas. Riebios, gražios ir sočios avys ganosi menkoje žolėje, ant dirvono ar tiesiog smėlynuose. O aukštoje sodrioje žolėje besiganančios avys labai sulysusios ir bliauna iš bado. Dievas atvykėliui šiuos vaizdus paaiškina: riebiosios avys – tai mirę varguoliai, kurie, gyvi būdami, sugebėjo pasitenkinti mažu ir niekuo nesiskundė. Todėl dabar jiems gera. O sulysusios – tai godūs, turtingi, šykštūs ūkininkai, pikti ponai. Tai ypač archaiškas vaizdinių klodas. Ir geri, ir blogi mirę virsta avimis, skiriasi tik jų „savijauta”. Tokie vaizdiniai -vėliau bus matyti, kad jie būdingi ne tik lietuviams, bet ir indams, alanams, graikams – išties seni ide. archetipai. Regis, pirminis šios pasakos siužeto pagrindas buvo mirusiųjų virtimas avimis. Tautosakoje prie šių vaizdinių pridėta ir gausybė kitų, susiformavusių jau vėlesnėse epochose. Kartais avis atitinka šunų poros, kur ir vienas ir kitas šuo – mirę žmonės, tik jų likimai skirtingi (LTR 260/279/), kartais minimi tiesiog „gyvulėliai” (LTR 552/926/), galvijų banda (LMD I 126/36/), pulkas (LMD I 806/3/). Tačiau greta tokių archainių vaizdinių, kur ir geri, ir blogi mirusieji virsta tais pačiais gyvuliais, yra ir vėlyvesnių, kur virtimas gyvuliais piktų žmonių likimas. Po mirties virstama šunimis (LTR 527/5/, 552/926/), karvėmis (TŽ V 640-641; LMD 1 483/28/), kiaulėmis, kuiliais (LMD III 217/556/, I 324/11/), ožkomis (LMD I 503/6/), gaidžiais (LTR 370/281/, 552/912/), antimis (LTR 552/926/), žąsimis (LMD I 503/6/), žalčiais (BLP II 18; LTR 1747/37/), gyvatėmis (LMD I 806/3/), varlėmis (LMD I 324/11/), briedžiais (LTR 370/281/), netgi pusiau žmogumi, pusiau gyvuliu (EDS 233). Yra sakmių, kuriose mirusieji išlaiko savo žmogiškąjį pavidalą (LTR 198/297/, 421/15, 25, 57/… LMD I 100/1/, I 806/3/… TŽ V 640-641; EDS 231-232…) -apie jas kalbėsime vėliau. Kol kas pravartu pastebėti, kad visuose sakmių variantuose išlaikomas visų mirusiųjų virtimo avimis motyvas yra bene archaiškiausias, tačiau ir jis jau smarkiai paveiktas pomirtinio atpildo idėjos. Čia vėl susiduriama su metempsichozės, kaip visuotino pomirtinio likimo įvaizdžio transformacija, kuri greičiausiai įvyko žemdirbio sąmonėje. Vėl peršasi išvada, kad lietuvių protėviai, neaktualizuodami paveldėtos visuomenės metempsichozės idėjos, sulydė ją su bausmės samprata. Iš senojoje ide. kultūroje glūdėjusių mitų jie išskyrė tuos, kurie pomirtinį įsikūnijimą į gyvulius aiškino kaip bausmę arba nesipriešino tokiam aiškinimui. Išlikę nepakeisti motyvai (pvz., virtimas avimis) buvo suvokiami kaip alegorijos. Gyvuliais virtusių mirusiųjų perkėlimas į aną pasaulį ide. gentyse tikriausiai atsirado metempsichozės sistemos krizės laikotarpiu, greičiausiai sutapusiu su gyvulininkystės ir žemdirbystės sandūra. Ide. mituose pasitaikanti požeminė karalystė su pievose besiganančiais galvijais galėjo išgelbėti nuo kultūrą ir civilizaciją stingdančio dorų mirusiųjų įsikūnijimo į galvijus vaizdinio. Tačiau tai negalėjo išspręsti visų problemų. Toks mirusiųjų – gyvulių kažkur anapusinėse pievose vaizdinys jau ide. protautės epochoje turėjo būti anachronizmu. Ide. mituose aptinkamas požeminės karalystės su besiganančiais galvijais, kuriuos galima interpretuoti kaip mirusiuosius, įvaizdis. Tačiau tai nereiškia, kad tokį įvaizdį pa-veldėję baltai būtinai privalėjo aktualizuoti. Metempsichozės variantas – virtimas gyvuliais, kiek galima atsekti, baltiškoje pasaulėžiūroje funkcionavo tikriausiai tik kaip bausmės motyvas, ir tokie mirusieji siejami su velniu.

Virtimas paukščiais

Virtimas paukščiais priklauso tam pačiam pasaulėžiūros sluoksniui kaip ir virtimas medžiais bei gyvūnais. Tačiau virtimo paukščiais vaizdiniai irgi rutuliojasi šiek tiek savitu būdu, tad juos galima aptarti atskirame poskyryje.

Įsikūnijimas augaluose suprantamas daugmaž stoiškai, perėjimas į gyvulius ir žvėris suprantamas kaip nedorėlių likimas (virtimas paukščiais paprastai turi tragišką atspalvį). Paukščiu (ypač gegute, antimi) pavirsta nelaiminga mergelė, tačiau kartais paukščiu paverčiamas ir šventvagis, piktadarys, o kartais – gan paradoksaliai šiame kontekste -virtimas paukščiu suvokiamas kaip atpildas už darbštumą, giedrą būdą (vieversys).

1. Krėvė-Mickevičius, kalbėdamas apie paukščius – nelaimingus persivertėlius, anksčiau buvusius žmonėmis; pastebi, kad į juos su žymiai didesne užuojauta, pietetu žiūrima pietų Lietuvoje, Dzūkijoje nei šiauriniuose Lietuvos kraštuose, kur paukščių garbinimo neužsiliko (Krėvė-Mickevičius, 1930, 17). Prisiminus V. Kadlubeko liudijimą, galima manyti, kad šitokiam paukščių kulto intensyvumui pietų Lietuvoje turėjo įtakos jotvingiai, ko gero, labiau nei kitos baltų gentys tikėję metempsichoze. Antra vertus, tai gali būti aiškinama ir pietų Lietuvos priklausymu bendram rytų baltų arealui, kuriame, remiantis N. Vėliaus tyrinėjimais, didesnę reikšmę nei kituose arealuose turėjo su dangumi, šviesa susiję vaizdiniai.

Sakmės, kuriose žmonės paverčiami (pasiverčia) paukščiais, Lietuvoje gan dažnos (LPK 3131, 3132, 3134-3136, 3142, 3148, 3150). Liaudies dainose su mirtimi dažniausiai siejama gegutė. Plačiai žinoma, kad gegutė galinti iškukuoti mirtį, nelaimę, likusius gyventi metus. Šis gegutės ryšys su mirties pasauliu tikriausiai nulemtas tikėjimo, kad gegutė -tai į paukštį pavirtusi mergina, plg.: „Aš regėjau/ Aukštus kalnus/ Ant tų kalnų/ Du beržaičius Ant tų beržų/ Dvi gegutes/ Bekukuojant./ – Mes ne gegės/ Tėvo dukros…” (BLTS I 97). Gegute sakmėse dažnai rodosi mergelė ar moteris, Dievo paversta paukščiu. Taip gegute paverčiama savo mirusio vyro verkusi ir piktžodžiavusi žmona (Krėvė-Mickevičius, 1930, 18-19, 27-28), sūnaus ar sūnų verkusi motina (Ten pat, 19-20, 20-21), net motina drauge su tėvu – tėvas tuomet paverčiamas duduku (Ten pat, 21-22), mergelės, verkusios bernelių (Ten pat, 22-23; EDS 41), žuvusių brolių gailinti sesuo (Krėvė-Mickevičius, 1930,33; EDS 39-41; BLP II 13), nelaiminga mergina ar podukra (Krėvė-Mickevičius, 1930, 24-26; EDS 41), gegute tampa nelaiminga įsimylėjėlė (Krėvė-Mickevičius, 1930,28-29) – bernelis tuomet virsta sakalu (Ten pat) ar kukučiu (Ten pat, 29-30). Kartais įsimylėjėliai ar kiti žmonės tokiu pavertimu baudžiami už šventvagystę, piktžodžiavimą, gobšumą (Ten pat, 27-28,30-34; EDS 44-45; LTR 267/22/).

Lietuvių tikėjimuose reikšmingas paukštis yra gandras, dažnai aiškinamas kaip paukščiu paverstas žmogus (LPK 3131,3132). Prūsų lietuvių tarpe dar XIX a. „daugumas dėjo lažybų savo galvą, kad gandrai yra paukščiais paversti žmonės, patekę į šią būklę bandymui ir pamokymui, idant pažintų daugelį dalykų, apie kuriuos, neturėdami sparnų, nė neprijautė” (Lietuvininkai, 1970, 81). Šis tikėjimas nusakomas ir S. Grunau kronikoje, kur jis tvirtina prūsus tikėjus, jog gandrai kadaise buvę žmonėmis (Mannhardt, 1936, 203). Gandras etiologinėse sakmėse aiškinamas kaip smalsus žmogus, kadaise nepaklusęs Dievo priesakui ir atidaręs lietuvišką Pandoros skrynią – maišą, pilną šliužų bei vabzdžių (Krėvė-Mickevičius, 1930, 49-51; EDS 34-35; BLPY III 196; BLP 8; LTR 70 a/1110/ ir t.), kartais tai gan piktas žmogus, dažniausiai moteris, įžeidęs ar įžeidusi Dievą ir už tai virtęs gandru (Krėvė-Mickevičius, 1930,56-57, 59-60; MT III 71; EDS 36-37). Į lakštingalą po mirties dievai paverčia nelaimingą įsimylėjėlį, nusiskandinusį upėje – jo mergelė virsta rože (EDS 53-54), lakštingala Dievas paverčia nelaimingą našlaitę (EDS 54), du nelaimingi įsimylėjėliai paverčiami: mergelė – rože, bernelis – lakštingala (MT VII 8, 15, 19, 26, 29). Kregždėmis virsta prasmegusiame dvare uždaryti nekalti žmonės (MT II 98-99), motina netyčia paverčia dukrą kregžde (MT II 102), liežuvininkę karalaitę Dievas paverčia kregžde (EDS 49-50). Remiantis panašiais motyvais, žmonės paverčiami žvirbliu ir kregžde (EDS 52), varnu (EDS 64), varna (EDS 82-83), karveliais (Krėvė-Mickevičius, 1930, 73-80), linge (Jucevičius, 1959, 117), nykštuku (EDS 58), vanagu (MT II 98-99, 100-102), kalakutu (EDS 46-47), povu (EDS 59), žąsimi (EDS 67), gaidžiu ir višta (MT IX 30). Tik vieversiu dievų paverčiamas linksmas ūkininkas – už savo darbštumą ir giedrą būdą (EDS 65).

Turint prieš akis šiuos duomenis, galima išskirti kelias pagrindines žmonių virtimo paukščiais priežastis. Dažniausiai paukščiu žmogų paverčia Dievas senelis – už įžeidimą, šventvagystę, nepaklausymą, šykštumą, godumą ir pan., -šitokiais motyvais sakmėse paremtas daugelio paukščių atsiradimas. Kitose sakmėse teigiama, jog paukščiais virsta mirusių gailintys žmonės (ypač į gegutes) arba patys mirusieji (gegute, lakštingala). Atskiras motyvas – etiologinės sakmės apie gandrą, lietuviškasis Pandoros skrynios mito variantas. Be abejo, ir tais atvejais, kuomet žmogų paukščiu paverčia Dievas, ir tuomet, kai žmogus paukščiu virsta po mirties ar tebegyvendamas, susiduriame su archainės pasaulėžiūros fenomenais; krikščionybės įtaka jų formavimuisi neįmanoma. Kita vertus, krikščionybės įtaka galima jų funkcionavimo srityje – ji gali paveikti konkrečią to motyvo perteikimo formą (ypač kuomet žmonės paukščiais paverčiami už šventvagystę krikščioniškojo tikėjimo požiūriu), tačiau nėra pagrindo šitokios įtakos absoliutizavimui – ji nebuvo lemiama. Kitas klausimas – ar šiais atvejais susiduriama su metamorfozėmis (žmogaus „natūraliu” virtimu paukščiu, kuomet nekalbama apie žmogaus mirtį), ar su tikėjimu metempsichoze (kuomet žmogaus vėlė po mirties pereina į paukštį). Atskirais atvejais abejonių nekyla, nes žmogus aiškiai pereina į paukštį po mirties. Tačiau etiologinėse sakmėse sutinkami persivertimai gana panašūs į metamorfozes.

Reikia pastebėti, kad tokios metamorfozės įvyksta ne kasdienėje aplinkoje: paukščiu žmogus virsta ekstremalioje, ribinėje situacijoje – mirus, žuvus jo artimajam, kuomet liūdinti sesuo, tėvai, mylimoji ar mylimasis nebegali gyventi toliau, jų liūdesys pernelyg stiprus. O juk lietuviai tiki, kad mirusiojo ilgėjimasis, jo šaukimasis, ilgas jo verkimas atneša liūdnas pasekmes: tiek mirusysis kenčia dėl to (BLV 113; BDŽ 28-29; LTR 284/604/, 294/10, 21/, 539/8/; LMD 1 538/6/), tiek bėdą prisišaukia ir patsai budintysis, nes apverkiamas velionis gali pasiimti sau brangų žmogų (BLV 107-108, 261-263; BLPY II 59; BLP II 113; BD2 29-32), bet koks mirusiojo kvietimas apskritai labai pavojingas (plg. LPK 365 B). Tad aptariamoji mergelės-gegutės situacija yra ekstremali ne vien emociniu požiūriu, – tai sąmoningo tabu laužymo, mirusiųjų ir mirties šaukimosi situacija. Jos erdvėje įvykusi metamorfozė ir reiškia mirtį – mergelė pereina į mirusiųjų pasaulį, virsdama gegute, t.y., čia reiktų įžiūrėti metempsichoze. Tai, kad sakmėse aiškiai nepasakoma, kad gegute virtusi mergelė virto ja po mirties, matyt, sąlygota pasakotojo vidinės cenzūros – tai jau krikščioniškosios pasaulėžiūros įtaka pasakojimo formai, tačiau ne vidinei struktūrai. Dievo įžeidimo atveju ir vėl susiduriama su mirties situacija – apie tai bus kalbama žemiau.

Gegute virtusi mergelė pereina į naują erdvę: „Kukavau rytą/ Ir vakarėlį/ Nieks negirdėjo/ Nė nesuprato…” (JLD III 1242), kuri, kad ir būdama šiapus, jau nebesusiliečia su žmonių pasauliu, t.y., tai mirusiųjų erdvė. Tokie virtimai į gegutes ir augalus lietuvių dainose eina greta ir yra panašūs (JLD III 1243-1246, 1250, 1251, 1256, 1259, 1261, 1263) – šie vaizdiniai tampriai susiję. Virtimo augalais ir paukščiais motyvai atsieti nuo virtimo gyvuliais motyvo – jokioje dainoje neminimi mirusieji, virtę gyvuliais ar žvėrimis, nors jie – dažni sakmių personažai. Daina, būdama šviesaus, dangiškojo pasaulėžiūros poliaus segmentu (daina – diena – Dievas), negali minėti kitos, priešingos erdvės būtybių. Augalais virsta žmonės, nenusižengę doroviniams priesakams, dainose minimi paukščiais virtę žmonės – tai nelaimingieji, išsiverkę sau mirtį, kartais – nelaiku mirę (mergelės), bedaliai, o gyvuliais paprastai virsta nedorėliai. Retkarčiais ir etiologinėse sakmėse, kuriose minimas virtimas paukščiu, sakoma, jog taip atsitiko už bausmę – iššauktą kokio nors nusižengimo; atrodytų, tokį manymą apsprendė virtimo gyvuliais vaizdiniai. Dainose, kaip minėta, išsaugojusiose daug archaiškųjų pasaulėžiūros sluoksnių, virtimai paukščiais neinterpretuojami kaip bausmė. Galbūt kadaise buvo manyta, jog tam tikrais paukščiais paverčiami žmonės už savo gerą gyvenimo būdą (plg. vieversys). Tačiau tokie aiškinimai Lietuvoje nebuvo populiarūs.

Paukščiais virtę mirusieji sutinkami ne tik žemiškoje erdvėje, bet ir pomirtiniame pasaulyje. Taip atsitinka ne viename pasakos „Svečiuose pas senelį-Dievą” variante. Pomirtiniame pasaulyje besilankantis žmogus mato mirusiuosius ir paukščių pavidalais. Jie įvardijami tiesiog paukščiais (LMD I 483/28/), varnomis, juodvarniais, balandžiais, gandrais (Vėlius, 1987, 169), žąsimis (LMD I 503/6/), antimis (LTR 552/926/; žr. Vėlius, 1987, 169), gaidžiais (LTR 370/281/, 552 /912/). Tokie virtimai gali būti gretinami su apsilankiusio pomirtiniame pasaulyje pastebima gausybe paukščių, kurių kilmė pasakoje neakcentuojama. Paukščiais pavirtusių mirusiųjų likimas pomirtiniame pasaulyje nesiskiria nuo gyvuliais virtusių mirusiųjų likimo – žąsimis, gaidžiais virtę mirusieji nuolatos pešasi; geri parapijonys ir jų ganytojas, virtę paukščiais, čiulba didelio medžio šakose, o blogi – pešasi. Virtimas paukščiais čia, ko gero, nenusako ypatingo mirusiųjų likimo: ir paukščių, ir gyvulių vaizdiniais šioje pasakoje iliustruojama pomirtinio atpildo idėja. Kaip minėta, tokie „pamokomi vaizdai” būdingi ide. tautoms – tai reiškia, kad jų formavimosi laikmetis turėtų priklausyti bendrai ide. epochai.

Žmonės, po mirties virtę paukščiais ir pasilikę žemiškoje erdvėje – archaiškas vaizdinys, tačiau jis buvo nuolat aktualizuojamas. To neatsitiko su vėlyvesniu paukščių – mirusiųjų pomirtiniame pasaulyje vaizdiniu, kuris, matyt, buvo įimtas į „pamokomų vaizdų” schemą. Tačiau dar galima atsekti kai kuriuos paukščių-mirusiųjų vaizdinio perkėlimo į aną pasaulį pėdsakus.

Mirusieji pomirtiniame pasaulyje įsivaizduojami kaip paukščiai. Tačiau ankstesnis, genetiškai pirmesnis greičiausiai yra ne žemiškoje erdvėje pasiliekančio paukščio-mirusiojo, o mirusiojo, virtusio vandens paukščiu, vaizdinys. Dažniausiai tai antis ar gulbė. Lietuvių pasakose našlaitė po mirties virsta antele. Pasakoje „Našlaitė ir raganiūkštė” ragana įstumia našlaitę į vandenį (t.y. nužudo), ir mergaitė virsta antimi (LPK 403 A), pasakoje „Antimi pavirtusi mergelė (Sigutė)” našlaitė, sudegusi žarijų duobėje, karvei palaižius pelenus, virsta antele ir išskrenda į mišką (LPK 453). Kartais ragana tiesiog paverčia moterį antimi (LPK 450). Panašių motyvų galima aptikti pasakoje „Mergelė -gulbė” (LPK 404) ir kt. Šiuo atveju svarbus bendras tokioms pasakoms motyvas: mergelė po mirties virsta būtent vandens paukščiu – antimi ar gulbe. Virtimas vandens paukščiu reikšmingas, ypač turint galvoje ide. tautoms būdingą tikėjimą, kad mirusiųjų pasaulis yra už vandens (upės, ežero, marių) bei senąjį baltų paprotį laidoti mirusiuosius vandenyje. Pasakose antele ar gulbe virstama per ugnį (Sigutė sudega žarijose; mergelė gulbe virsta, sudeginus gulbės išnarą), o vėliau pasakose minimas vanduo arba miškas, taip pat dažnai įsivaizduotas kaip riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių (žr. Vėlius, 1982). Mirusiojo patekimas į vandenį turėtų reikšti, kad jis jau įžengia į ribinį pasaulį, skiriantį mirusius nuo gyvųjų, ir, tapęs antimi ar gulbe, gali tą ribą įveikti.

Šalia archaiško perėjimo „už vandens” motyvo pastebimas, matyt, vėlyvesnis skriejimo į anapus vaizdinys – į kitą erdvę kai kurių pasakų herojus perskrenda ant paukščio nugaros, tačiau atrodo, kad tai iš esmės tas pats kelias, kadangi tokiais atvejais keliauninkui apačioje plyti marios. Vis dėlto perplaukimo motyvas, ko gero, yra senesnis nei perskridimo, kadangi daug ankstyvesni vaizdiniai, mirusiuosius siejantys su chtonine erdve.

Laikini įsikūnijimai ir atgailaujančios sielos

Kalbant apie medžiuose įsikuriančias vėles, buvo pastebėta, kad tai suprantama kaip laikinas vėlės likimas. Tą patį galima pasakyti ir kalbant apie kai kuriuos mirusiųjų, įsikūnijusių gyvūnuose vaizdinius – jie, ypač pririšti ar prisirišę prie savo saugojamų lobių, išlaisvinami, tokį lobį iškasus. Panašiai ir pasakojimuose apie paukščius – nesyk po mirties gegute virsta mergelė, t.y., žmogus, neišgyvenęs sau skirto laiko ir turįs tuos sau metus išbūti Žemėje. Kitaip yra, kai kalbama apie augalais ar gyvūnais virtusius mirusiuosius, esančius aname pasaulyje: iš visko sprendžiant, neatrodo, kad tokiam buvimui yra kokia alternatyva. Laikini įsikūnijimai – Žemėje pasiliekančių mirusiųjų dalia. „Dūšios pakūtavoja ant žemės: vienų dūšios pakūtavoja akmenyse, kitų medžiuose, skenduolių – vandenyje” (BMIL 105). „Sielos, kurios patenka į skaistyklą, klajoja po visą pasaulį: vienos apsigyvena medyje ar vandenyje, kitos prie namų arba namuose, ugnyje. Išgyvenusios tam tikrą laiką, grįžta į dangų” (BMIL 101). Pabrėžiama, kad vėlei netenka Žemėje klajoti amžinai: „kai atpakūtavoja savo metų skaičių, tai ir baigiasi jos žemės kelionė” (BMIL 101). Tokia sielos būklė vadinama „kalėjimu” (LTR3559/10/). Kartais iškylantis „skaistyklos” įvaizdis ne visuomet yra neabejotinai krikščioniškosios pasaulėžiūros segmentas. „Metų skaičius” paprastai taikomas ne kažkokiam metų skaičiui į skaistyklą nutremtoms sieloms, o visų pirma – nelaiku mirusiems, nusižudėliams, nužudytiems (BMIL 102; BLV 136-139). Mirę prieš laiką vis dėlto turi atbūti sau skirtus metus, o kadangi tokia siela turi įgauti kūną, ji pereina, tarkime, į paukščius. Nekrikščionišką substratą nurodo jau pati atgailavimo vieta – Žemėje; tai žemiškoji, o ne transcendentinė erdvė. Bet nelaiku, ne savo mirtimi mirusių žmonių, toks likimas tikriausiai laukė nepalaidotų arba palaidotų ne su visomis prideramomis apeigomis (žr. Straubergs, 1957,212-213). Mirusieji, dėl vienos ar kitos priežasties nepalaidoti, nerimsta, prašydami tai padaryti (LPK 3590; BLV 135-137, 140-141 ir kt.). Tokį tikėjimą, matyt, be reikalo A. Bruckneris aiškina kaip dvasininkų mokymą (Brūckner, 1918,141) – vargu ar krikščionių dvasininkai galėjo taip mokyti, toks tikėjimas – sena ide. tradicija; dar orfikai teigė, kad net gero žmogaus siela, jei tasai nebuvo tinkamai palaidotas, negali būti priimama į Hadą (Maas, 1895, 236); plg. lietuvių tikėjimą „Jei žmogaus kūnas nepalaidotas, dvasia jo, nors jis ir teisingiausias būtų buvęs, ramybės neturėdama, trankosi naktimis, vadinasi, kartais ir ką pikto gyviems padarydama” (BLV 137), todėl suprantamos tampa ir kuršių mirusiųjų apraudojimo apeigos, kurios sustabdė puolimą gana sėkmingu jiems kovos metu (Mannhardt, 1936,33). Apibendrindamas tokius ir panašius atvejus, J. Balys teigia: „Liaudis tiki, kad vėlei dar ilgai tenka pasilikti šioje žemėje” (Balys, 1966,86).

Įsigaliojant krikščionybei, tikėjimo metempsichoze sistema jau buvo gana apirusi, pvz., buvo manoma, kad Žemėje laikinai pasiliekančios tokios sielos, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių dar negali įeiti į pomirtinį pasaulį. Jos dažniausiai tūpdavusios medžiais, arba klajodavę įvairiais pavidalais, apsistodamos įvairiausiose vietose, tačiau blogų žmonių sielos „žvėrėdavo toliau”, taip V. Kadlubeko liudijimu, jotvingiai sielos įsikūnijimą į gyvūnus suprato kaip bausmę. Vėliau, krikščionybės įtakoje, tokios vėlės gyvulių pavidalais priartėjo prie pragaro įvaizdžių (su velniu jos, matyt, sietos ir anksčiau), o vėlės, laikinai pasilikusios Žemėje kitais pavidalais, buvo gretinamos su skaistyklos įvaizdžiu.

Atskiras tikėjimų metempsichoze atšvaitas – tai tikėjimas, kad mirusiojo siela „pereina į medį ar gyvulį tik trečioj dienoj po mirties ir vėl po trijų dienų grįžta atgal” (BMIL. 95), – tam tikra abejonė kyla, mėginant suprasti, kurgi būtent tokia siela grįžta. Galbūt šį klausimą paaiškintų kitas tikėjimas, kur tas pats grįžimo terminas taikomas sielos iškeliavimui į dangų nusakyti (BMIL 101). Panašus slavų tikėjimas, kad po mirties siela išlekia iš kūno ir iki palaidojimo paukšteliu skrajoja nuo medžio prie medžio (Hanusch, 1842, 407) – visai tikėtina, kad, nepalaidojus ar palaidojus netinkamai, jai taip ir tektų skrajoti. Galbūt toks įsitikinimas sietinas su germanų tikėjimu, gyvavusiu dar krikščionybės epochoje, – tikėta „dviguba” žmogaus mirtimi – antroji ateina tik tuomet, kai suyra velionio palaikai, t.y., kartais po geroko laiko tarpo (Kosman, 1981,31).

Tikėjimų metempsichoze baltuose sklaida

Iš turimų duomenų galima pastebėti, kad tikėjimai metempsichoze, atsekami lietuvių pasaulėžiūroje, gan komplikuoti – čia susilydė įvairių laikotarpių pasaulėžiūros, ir šis susilydymas XIX-XX amžiuose, iš kurių mus pasiekė didžioji dauguma užrašytos tautosakos, buvo pats painiausias: čia ir ide. protautėje susiformavę vaizdiniai, sietini su bendražmogišku sielų keliavimo įvaizdžiu, ir krikščioniški motyvai, ir skirtingais laikotarpiais įvairiai interpretuoti pagoniški sielų keliavimo mitai. Mėginant iš šios samplaikos išskirti svarbiausius tikėjimo metempsichoze sluoksnius, reikia turėti omenyje, kad grynu pavidalu, tokiu, kokiu juos galima teoriškai rekonstruoti, sielų keliavimo vaizdiniai neegzistavo: jie visuomet buvo persipynę su gretimais vaizdinių kompleksais, jiems darė įtaką ir kaimyninių tautų pasaulėžiūra, ir pagal geografines opozicijas struktūruotas mąstymas, skirtingų visuomenės sluoksnių pasaulėžiūra, pagaliau individuali ir kolektyvinė žmonių reakcija į okultinius fenomenus, ir pan. Todėl universalių modelių „atkūrimas” išsyk pasmerktas: niekuomet negalės apimti teorinė rekonstrukcija visas, tą ar kitą vaizdinių kompleksą nulėmusias sąlygas. „Atkurti” tokį modelį reikštų jį dirbtinai konstruoti. Tad žemiau bus tiesiog siekiama išskaidyti turimus duomenis, išskiriant vaizdinių sluoksnius nuo archaiškiausių, giliųjų, iki naujesniųjų, esančių pačiame paviršiuje, ir šis darbas nebus vadinamas rekonstravimu, nes tūkstantmetės pasaulėžiūros rekonstrukcija vargu ar įmanoma. Galima pamėginti tik sklaidyti turimus duomenis, juos atrinkti. Neatrodo, kad evoliucionavimas būtų esminis religijos bruožas – čia tokia prielaida ir remiamasi. Religija gali kisti, skleisdama savyje slypinčias potencijas. Taip bus suprantami ir su sielų keliavimu susijusių vaizdinių kompleksai. Pats vėlyviausias vaizdinys nebus tobulesnis už patį archaiškiausią: susidarius tam tikroms sąlygoms, jiedu lengvai gali susikeisti vietomis. Vėlyvesniuose ide. tautų religijų sluoksniuose analizuojami motyvai glūdėjo jau senosios ide. protautės mituose. Transcendencijon einama per pačius įvairiausius šifrus ir dėl žmogaus padėties pasaulyje specifikos nė vienas šifras ikikrikščioniškose religijose nėra tobulesnis už kitą.

Pirmasis tikėjimų metempsichoze sluoksnis – tai tikėjimas visuotiniu mirusių persikūnijimu į gamtos kūnus – augalus, gyvūnus ir pan. Tai tikėjimas, nežinantis pomirtinio atpildo idėjos – bent jau turimi duomenys neleidžia manyti kitaip. Šis labai archaiškas tikėjimas buvo išplitęs visame ide. pasaulyje nuo Indostano iki Airijos, nuo Graikijos iki germanų ir baltų genčių. Tikriausiai tokį tikėjimą indoeuropiečiai paveldėjo iš bendražmogiškos sąmonės budimo laikų ir jis negali būti laikomas specifiniu ide. tikėjimu, nes liudijimų apie tikėjimą sielų persikūnijimu randama visame pasaulyje. Miglota sielos nemirtingumo nuojauta realizuota atitinkamai savo miglotumui – žmogiškasis gyvenimas pratęsiamas pasvaigusioje gyvūno sieloje.

Lietuvių pasaulėžiūroje išliko šio bendražmogiško judesio pėdsakai. Praktiškai nepakitusiu pavidalu šią visuotinio pomirtinio persikūnijimo idėją išlaikė lietuvių dainos bei raudos, kuriose kalbama apie mirusiojo virtimą augalu ar paukščiu. Į augalą ar paukštį virsta kiekvienas mirusysis, ir tai nėra nei atpildas, nei bausmė – tai tiesiog sielos gyvenimo tąsa, sielos nemirtingumo sąlygota neišvengiamybė. Tam tikrais atvejais dar galima kalbėti apie vos ne vos įžvelgiamus kadainykščio tikėjimo visuotiniu virtimu gyvuliais atšvaitus (tai daugiau liečia pomirtinį virtimą avimi ar galviju). Toks virtimo gyvuliais vaizdinys, galėjęs funkcionuoti gyvulių augintojų kultūrose, vėliau labai smarkiai išblėsta – veikiausiai tai atsitinka, pereinant iš gyvulių augintojų į žemdirbių pasaulį. Šiam pirmajam sluoksniui priklausytų ir mirusių-jų-gyvulių požeminėse pievose, ar tiesiog gyvulių, esančių už gyviesiems neįveikiamos ribos, motyvas. Lietuvių tikėjime jis sutinkamas, bet jo aktualizavimo pėdsakų bemaž nėra.

Antrasis tikėjimų metempsichoze sluoksnis -tai tikėjimas pomirtiniu atpildu, patiriamu įsikūnijus gyvosios gamtos kūriniuose. Matyt, okultinių fenomenų stebėjimas bei žmoguje suaktyvėjęs dorovinis pradas ėmė nebesiderinti su senuoju visuotinio pomirtinio lygiavinio pervirtimo įvaizdžiu. Žmogus ėmė suvokti pomirtinio atpildo idėją. Virtimas medžiais šiuo metu nėra transformuojamas atpildo idėjos šviesoje, bet ji smarkiai paveikia virtimo gyvuliais vaizdinį. Lietuvių tautosakoje tą atspindi sakmės apie žmogų, įžeidusį Dievą ir jo paverstą gyvuliu ar paukščiu. Šiame sluoksnyje šaknijasi ir sakmės apie gyvūnų pavidalais besirodančius mirusiuosius. Pomirtinis gyvenimas aname pasaulyje (kol kas nėra galimybių aiškintis, ar jis gretintinas su gyvūnais virtusių ir žemiškoje erdvėje pasilikusiųjų gyvavimu) irgi kinta. Mirusieji anapus tebeįsi-vaizduojami gyvuliais, tačiau ir virtę, pvz., avimis, jie gauna skirtingą atlygį, atsižvelgiant į tai, ko jie nusipelnė žemiškame gyvenime. Aname pasaulyje gyvūnais tebesirodantys mirusieji paprastai baudžiami jau konkrečiomis bausmėmis -jie vaizduojami besipešančiais gyvūnais, amžinai alkstantys, ištroškę. Šiame sluoksnyje pomirtinis atpildas, patiriamas įgavus gyvūnų pavidalus, jau paremtas atlyginimo už gera ir bausmės už pikta principais.

Trečias tikėjimų metempsichoze sluoksnis -dažniausiai susijęs su tikėjimais į klaidžiojančias sielas. Mirusieji, nusipelnę, geresnio gyvenimo, iškeliauja anapus, o žemiškoje erdvėje lieka nedorėliai, įsikūniję gyvūnuose, ar nelaimingieji, dėl vienos ar kitos priežasties negalintys atsidurti pomirtiniame pasaulyje ir įsikūnijantys paukščiuose bei augaluose, taip pat žmonės, neišgyvenę jiems skirto laiko, nepalaidoti ar palaidoti netinkamai. Tokie tikėjimai būdingi daugeliui ide. tautų, ypač jie ryškūs graikų tikėjime.

Ketvirtasis tikėjimų metempsichoze sluoksnis -jau susijęs su krikščionybės įtaka. Jį atstovauja tikėjimai medžiuose, gyvūnuose ar paukščiuose atgailaujančiomis sielomis. Šio sluoksnio vaizdiniai susiję su skaistyklos įvaizdžiu. Atgailaujančios sielos prašo už jas pasimelsti, atlikti tam tikrus darbus, kurių nenuveikus, ryšys, prikaustantis jas prie žemiškojo pasaulio, nebus nutrauktas. Mirusieji, už bausmę įgavę gyvulių kūnus, imami sieti su pragaru.

Reinkarnacija?

Kol kas šio klausimo vengta – pernelyg maža duomenų, kad būtų galima teigti baltus (lietuvius) kadaise tikėjusius ne apskritai sielų persikūnijimu, bet konkrečiai manius, kad po mirties galima atgimti naujo žmogaus kūne. Toks tikėjimas čia, sekant K. G. Jungo apibrėžimu, įvardijamas reinkarnacija (Jung, 1976, 128), – labai komplikuotas. Jau minėta, kad W. Wundtas tokį indų tikėjimą laiko vėlyvu reiškiniu, atsiradusiu kaip filosofinių spekuliacijų padarinį (Wundt, 1923,396-400). Tokia mintis išties peršasi. Senovės graikų filosofas Empedoklis pasakoja: „Jau aš kadaise buvau berniuku ir taipogi mergaite/ Ir medeliu, ir paukščiu, ir žuvim nebylia vandenyne” (cit. iš filosofijos istorijos… 1977, 78 – vertė R.Mironas). Savo reinkarnacijų anamnezę pateikia Pitagoras (Diogenas Laertietis VIII 1,4-5, cit. iš Диоген Лаэртский, 1979, 333). Patsai Pitagoras graikams pirmasis pareiškė, kad siela keliauja neišvengiamu ratu, paeiliui gyvendama tai vieną, tai kitą gyvenimą (Diogenas Laertietis VIII 1,14, cit. iš Ten pat, 336). Prisiminus Platono „Valstybę”, kitus graikų mąstytojus, galima prieiti išvados, kad reinkarnaciją žino tik filosofiniai mokymai. Tačiau reinkarnaciją atmena ne tik patys graikų išminčiai, bet ir niekuomet savęs mąstymu nevarginę keltų didvyriai. Jie, Diodoro liudijimu, tikėję, kad jų sielos po tam tikro laiko vėl grįžta į gyvenimą, tačiau jau kituose kūnuose (cit. iš Schlette, 1980,142). Airių legendose minimi žmonės, gyvenę elnio, kitų gyvūnų, galiausiai – žmogaus gyvenimą (Ten pat, 142). Sagoje „Meilė Etainai” pasakojama, kaip pas moterį ateina žmogus, teigiantis praeitoje inkarnacijoje buvęs jos vyru (ИСИЭ, 677). O Vincentas Kadlubekas mini jotvingių tikėjimą pomirtiniu perėjimu į kitus kūnus, žmonių ir žvėrių, priklausomai nuo žmogaus nuopelnų (Mannhardt, 1936, 14). Galbūt toks tikėjimas, žadantis žuvusiam kariui atgimimą naujam, narsaus, turtingo vyro, gyvenimui, nulėmė ir ypatingą jotvingių karingumą. J. Dlugošo liudijimu, jotvingiai buvo be galo karingi ir taip troško šlovės bei ainių atminimo, kad dešimt iš jų tarpo kovojo su šimtu priešų (Dlugosz VII, 1974,178). Jie kaudavosi iki paskutinio vyro -net Dlugošas, nejautęs pagonims ypatingų sentimentų, aprašydamas jotvingių kovas su Boleslovo Droviojo kariauna, sako, kad šie kovęsi su „stebėtinu ryžtu” – net žuvus jų kunigaikščiui Komatui (atviroje kovoje suvarstytas durklais), išretėjus jotvingių gretoms, jie kovėsi toliau, kol visi žuvo (Ten pat, 179). J. Dlugošas rašo, kad toks jų būdas atvedė jotvingius į pražūtį, nes jotvingiai niekuomet nesitraukdavo iš nelygios kovos, nebėgdavo, ir gausesni priešininkai išžudė bemaž visą tautą (Ten pat, 178). Netgi jotvingių žodis „mard” – „žmogus” kalbininkų siejamas su lietuvių „marus”, „marinti” (merdėti, mirti) ir galbūt turėjęs pirmykštę prasmę „mirtingas” (Zinkevičius, 1985, 76). Tokia metafizinė orientacija mirties link, įsigalėjusi netgi kalboje, gali būti siejama ir su kažkokiu ypatingu tikėjimu pomirtiniu likimu. Šiuo aspektu įdomi ir archeologinė medžiaga. Įkapių dėjimas siejamas su tikėjimu, kad mirusysis pereina į aną pasaulį ir visa tai arba pravers jam anapus, arba padės išvengti mirusiojo grįžimo priėjo paliktų kadaise jam brangių daiktų. Įkapių išnykimas galėtų būti argumentu tikėjimo metempsichoze ir – iš dalies – reinkarnacija naudai. Pasirodo, jotvingių kapinynuose, apie V a. po Kristaus įsivyravus deginimo papročiui, įkapių palaipsniui mažėja, netgi laidojant aukštesnio socialinio luomo atstovus. Šio proceso pabaigoje įkapės bemaž išnyksta (Jaskanis, 1964, 56-57). Pažymėtina, kad kitur, atsiradus deginimo papročiui, taip neatsitinka. Tuo metu Užnemunėje, IV a. įsigalint deginimo papročiui, įkapių labai sumažėjo, o dalis kapų – visai be įkapių (Michelbertas, 1986, 75). Tai – jotvingių gyventos teritorijos. Tad, gretinant V. Kadlubeko, J. Dlugošo, archeologijos duomenis, galima kelti klausimą dėl jotvingių tikėjimo reinkarnacija. Čia dera ir tai, kad pietų Lietuvoje, kaip minėta, tikėjimo metempsichoze pėdsakai daug ryškesni, pvz., daug populiaresni pasakojimai apie žmones – persivertėlius (Krėvė-Mickevičius, 1930, 17). Galbūt tai išties jotvingių substrato įtaka.

Prūsai žinojo „atgimimo”, „naujo gimimo” terminą – etgimsannien (Топоров, 1975 I, 104) – neaišku, ar šis žodis archaiškas, galbūt susijęs su tikėjimu metempsichoze ar reinkarnacija, ar naujadaras, vartotas krikščioniškoms sąvokoms nusakyti. Tai, kad tikėjimo reinkarnacija pėdsakų galima ieškoti ir lietuvių tikėjimuose, įrodo L. Jucevičiaus užrašytas paliudijimas, kad žmonės tiki šikšnosparnį esant atgailaujančio blogo mirusiojo vėle, kuri šikšnosparnyje atgailauja 300 metų. Tam laikui praėjus, ji vėl įsikūnija kokiame nors velionio palikuonyje, bet tuomet ji jau yra teisaus vyro siela. Todėl proanūkiai visados būna daug geresni už savo prosenelius (Jucevičius, 1959, 154). Galbūt tai galima būtų sieti su tuo, kad peteliškė vadinama „dūšele” (TŽ I, 104).

Užuominas apie tikėjimą reinkarnacija galima įžiūrėti kai kuriose sakmėse apie laumes: taip mažas laumiukas vienąsyk prasitaria: „ąžuolas turi tris šimtus metų, o jo atžala šimtą metų, aš gi esmi tris kartus senesnis…” (BLP II, 199). V. Bagdanavičius, atkreipęs dėmesį į šį laumiuko pasakymą, taria, kad to niekaip kitaip neišaiškinsi, kaip tik taip, kad laumiukas gyvena jau nebe pirmą kartą (Bagdanavičius, 1982, 41-42). Tačiau šis posakis galėtų paliudyti, jog lietuviams buvo žinomi reinkarnacijos principai apskritai, o ne kad konkrečiai funkcionavo toks tikėjimas, kadangi laumės yra transcendentinės esybės ir tai, kas tinka joms, nebūtinai galioja ir žmogui.

Galbūt su reinkarnacija sietinas ir anksčiau minėtas tikėjimas, kad vėlė po savo įsikūnijimo medyje ar gyvulyje „grįžta atgal” (BMIL 95, 101), iš visko sprendžiant, į dangų. Tačiau grįžti tegalima ten, iš kur išeita. Tikėjimas vėlės „grįžimu” į dangų reikštų tikėjimą sielos preegzistencija. Tai savaime reikšmingas dalykas, galimas interpretuoti ir tikėjimo reinkarnacija šviesoje. Iš principo tokia samprata („grįžimas”) būtų artima platoniškajai versijai. Prie jos dar teks sugrįžti vėliau.

Tačiau kol kas pakankamo pagrindo teigti baltus (ir lietuvius) tikėjus reinkarnacija nėra: visi pateikti liudijimai ir duomenys gali būti aiškinami ir kitaip. Vis dėlto, regis, pavyko parodyti, kad klausimo, ar buvo tikima reinkarnacija, kėlimas yra pagrįstas.