Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Žoli (11 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

11

ŽOLI

 

Iš 1897 metų dienoraščio balandžio 3-iosios vėlyvo vakaro įrašo

Dala Pikolos įrašas dienoraštyje netikėtai nutrūksta. Gal jis išgirdo triukšmą, apačioje atsiveriančias duris ir išbėgo. Leiskite sutrikti ir Pasakotojui. Regis, abatas Dala Pikola būdrauja tik Simoniniui prireikus rodančio klystkelius ir grąžinančio į tikrovę sąžinės balso, o paskui tarsi užsimiršta. Išties, jei šiuose puslapiuose nebūtų išdėstyta visiška tiesa, galėtum pamanyti, kad Pasakotojas sumaniai kaitalioja amnezinės euforijos ir disforinės atminties epizodus.

Vieną 1865 metų pavasario rytą Lagranžas pakvietė Simoninį susitikti ant suolelio Liuksemburgo sode ir parodė suglamžytą knygą pageltusiais viršeliais, išleistą 1864 metų spalį Briuselyje, be autoriaus pavardės, pavadintą „Makiavelio ir Monteskjė pokalbis pragare, arba Makiavelio politika XIX amžiuje“.

– Tai tokio Moriso Žoli knyga, – tarė. – Dabar jau žinome, kas jis, bet teko pavargti, nes šią užsienyje išleistą knygą į Prancūziją jis įvežė slapta ir platino vogčiomis. Teisingiau, tiesiog turėjom daug darbo, o ne sunkumų, nes nemažai politinių leidinių kontrabandininkų yra mūsų agentai. Žinokit, vienintelis būdas suvaldyti maištininkų sektą – tai perimti vadovavimą ar bent jau mokėti atlyginimą pagrindiniams vadeivoms. Ne Dievo valia atskleidžiame valstybės priešų planus. Kažkas yra pasakęs – gal kiek ir perdėjo, – kad iš dešimties slaptosios draugijos narių trys yra mūsų mouchards,  prašau atleisti už šį žodį, bet taip juos vadina prastuomenė, šeši yra ištikimi mulkiai ir tik vienas žmogus yra pavojingas. Bet nenukrypkime. Dabar Žoli sėdi Sent Pelaži kalėjime, ir pasirūpinsime, kad sėdėtų kuo ilgiau. Bet mums įdomu žinoti, iš kur jis gavo informacijos.

– Apie ką toji knyga?

– Prisipažinsiu, neskaičiau, ten daugiau kaip penki šimtai puslapių – gaila, nes šmeižikiškas paskvilis turi būti perskaitomas per pusvalandį. Vienas iš mūsų agentų, šių reikalų specialistas, toks Lakrua, pateikė knygos santrauką. Tačiau padovanosime jums vieną iš dviejų išlikusių egzempliorių. Galėsite paskaityti, kaip Makiavelis su Monteskjė kalbasi mirusiųjų karalystėje, Makiavelis ciniškai vertina valdžią ir palaiko įvairiausius veiksmus, ribojančius spaudos ir žodžio laisvę, įstatymų leidybos susirinkimą ir visa kita, ką visada skelbė respublikonai. Jis dėsto viską taip išsamiai, taip susieja su dabartimi, kad net ir kvailiausias skaitytojas suprastų, jog knygoje šmeižiamas mūsų imperatorius, esą ketinantis uždrausti Deputatų rūmus, prašyti tautos dar dešimčiai metų pratęsti jo prezidentavimą ir pertvarkyti respubliką į imperiją…

– Pone Lagranžai, atleiskite, juk kalbamės atvirai ir jūs žinote, kad esu ištikimas vyriausybei… Negaliu neatkreipti dėmesio, jog iš to, ką man dabar pasakėte, Žoli rašo tik apie tai, ką imperatorius jau išties padarė, todėl nesuprantu, kodėl reikėtų domėtis, iš kur jis tą sužinojo…

– Knygoje Žoli šaiposi ne tik iš to, ką vyriausybė jau padarė, bet ir leidžia netiesiogiai suprasti, ką ši yra sumaniusi daryti, tarsi kai kuriuos dalykus jis matytų ne iš išorės, o iš vidaus. Matot, visose ministerijose, visuose vyriausybės rūmuose visada atsiranda kurmis, sous marin,  išnešantis slaptą informaciją. Paprastai jiems leidžiame veikti, nes per juos išplatiname ir klaidingą informaciją, kurią ministerija suinteresuota paskleisti, bet kartais jie ima kelti grėsmę. Todėl būtina išsiaiškinti, kas informavo Žoli, ar, dar blogiau, jį pamokė.

Simoniniui dingtelėjo, kad visos despotiškos vyriausybės vadovaujasi viena logika, tereikia paskaityti tikrąjį Makiavelį, kad suprastum, ką darys Napoleonas, bet ši mintis padėjo jam įvardyti tai, ką nujautė per visą šį susitikimą su Lagranžu: savojo Makiavelio – Napoleono lūpomis Žoli pasakė beveik tuos pačius žodžius, kuriuos Simoninis primetė jėzuitams Pjemonto slaptosioms tarnyboms surašytame rašte. Akivaizdu, Žoli įkvėpė tas pats šaltinis, įkvėpęs ir jį patį, kitaip tariant, tėvo Rodeno laiškas tėvui Rotanui iš Siu knygos „Liaudies paslaptys“.

– Taigi, – tęsė Lagranžas, – būsite uždarytas į Sent Pelaži kalėjimą kaip Madzinio šalininkas, įtariamas ryšiais su prancūzų respublikonais. Ten kali toks italas Gavialis, siejamas su pasikėsinimu į Orsinį. Be abejo, stengsitės užmegzti su juo ryšį, nes esat garibaldietis, karbonaras ir dar galai žino kas. Gavialis supažindins jus su Žoli. Politiniai kaliniai laikosi atskirai nuo visokio plauko nusikaltėlių ir vienas kitą supranta. Prakalbinkite jį, žmonės kalėjime nuobodžiauja.

– Kiek turėsiu kalėti? – paklausė Simoninis, sunerimęs dėl maisto.

– Priklausys nuo jūsų. Kuo greičiau išsiaiškinsite, tuo greičiau išeisite. Bus pasakyta, kad jūsų advokato dėka teisėjas jus visiškai išteisino.

Tik kalėjimo patirties Simoniniui ir trūko. Ji nebuvo maloni, nes ten dvokė prakaitu ir šlapimu, o sriubų negalėjai nė į burną paimti. Dėkui Dievui, Simoninis, kaip ir kiti pasiturintys kaliniai, turėjo galimybę kasdien gauti pintinę su valgomu maistu.

Iš kiemo patekdavai į erdvią salę su krosnimi ir palei sienas išrikiuotais suolais. Čia įprastai valgydavo tie, kuriems atnešdavo maisto. Kai kurie valgydavo palinkę virš pintinių, pridengę jas rankomis, kad nuo pašalinių akių paslėptų jose esančias gėrybes, kiti dosniai dalydavosi su draugais ar atsitiktinai prisėdusiais greta. Simoninis suprato, kad dosniausi buvo, viena vertus, kriminaliniai nusikaltėliai, išugdyti solidarumo su panašiais į save dvasia, kita vertus, politiniai kaliniai.

Iš gyvenimo Turine, patirties Sicilijoje ir pirmųjų niūriausiuose Paryžiaus aklagatviuose praleistų metų Simoninis sukaupė gana žinių, kad pažintų nusikaltėlį iš prigimties. Jis nepritarė anuomet pradėjusiai sklisti nuomonei, kad visi nusikaltėliai esą susukti rachito, kuproti, su kiškio lūpa ar kamuojami skrofuliozės, arba, kaip sakė garsusis Vidokas, gerai pažinojęs nusikaltėlius (jei ne dėl kitų priežasčių, tai bent todėl, kad pats buvo vienas iš jų), kreivakojai; visgi jie tikrai turėjo tokių spalvotosioms rasėms būdingų bruožų, kaip plaukais neapžėlusi oda, nedidelė kaukolė, siaura kakta, didelės krūtys, stambūs žandikauliai ir išsišovę skruostikauliai, atsikišę dantys, žvairumas, tamsesnė oda, tankūs garbanoti plaukai, didelės ausys, nelygūs dantys, dar jausmų bukumas, perdėtas polinkis į meilės ir vyno malonumus, nejautra skausmui, moralės stoka, tingumas, impulsyvumas, nenuspėjamumas, didelė tuštybė, aistra lošti, prietaringumas.

Ką kalbėti apie tokius personažus, kaip tas, kuris kasdien atsistodavo už nugaros lyg norėdamas iškaulyti kąsnį maisto iš pintinės: veidas visomis kryptimis išvagotas gilių pamėlusių randų, lūpos ištinusios nuo vitriolio, nosis sulaužyta, vietoj šnervių dvi beformės skylės, ilgos rankos didelėmis apžėlusiomis plaštakomis bukais pirštais… Tačiau galiausiai Simoniniui teko pakeisti nuomonę apie nusikaltėlio stigmas, nes subjektas, vardu Orestas, pasirodė besąs kuo romiausias žmogus, o kai Simoninis jam pagaliau pasiūlė dalį savo maisto, net prisirišo ir rodė šunišką ištikimybę.

Oresto istorija buvo paprasta: tiesiog pasmaugė merginą, nepriėmusią jo meilinimosi, ir dabar laukė teismo.

– Nežinau, kodėl ji pasirodė esanti tokia pikta, – kalbėjo, – juk tik pasipiršau. O ji prapliupo juoktis. Lyg būčiau koks pabaisa. Gaila, kad jos nebėra, bet ką dar galėjo padaryti save gerbiantis vyras? O jei pavyks išvengti giljotinos, katorga ne taip jau blogai. Sako, ten gerai maitina.

Vieną dieną jis bedė pirštu į kitą kalinį:

– Tas tai tikras piktadarys. Norėjo nužudyti imperatorių.

Taip Simoninis atpažino Gavialį ir prie jo priėjo.

– Užėmėte Siciliją mūsų aukos kaina, – tarė jam Gavialis. Ir paaiškino: – Bet ne manosios. Jiems nieko nepavyko įrodyti, išskyrus šiokius tokius ryšius su Orsiniu. Taigi Orsinis ir Pjeris buvo nukirsdinti, Di Rūdijas ištremtas į Kajeną, o aš, jei pasiseks, netrukus iš čia išeisiu.

Orsinio istoriją buvo girdėję visi. Tas italų patriotas nuvyko į Angliją ir užsakė pagaminti šešias bombas su gyvsidabrio fulminatu. 1858 metų sausio keturioliktosios vakarą Napoleonui III važiuojant į teatrą Orsinis su dviem draugais metė į imperatoriaus karietą tris bombas, tačiau nesėkmingai: sužeidė šimtą penkiasdešimt žmonių, iš jų aštuoni paskui mirė, bet valdovai liko sveiki gyvi.

Taip Simoninis atpažino Gavialį ir prie jo priėjo.

Prieš lipdamas ant ešafoto Orsinis parašė imperatoriui širdį draskantį laišką, kviesdamas jį ginti Italijos vienybę, ir daugelis kalbėjo, kad laiškas padarė šiokią tokią įtaką paskesniems Napoleono III sprendimams.

– Iš pradžių tas bombas turėjau gaminti aš su grupele draugų, jie tikri sprogmenų magai, bet Orsinis mumis kažkodėl nepasitikėjo, – pasakojo Gavialis. – Žinia, svetimšaliai visada atrodo šaunesni, ir jis užsigeidė anglo, o tas savo ruožtu užsigeidė naudoti gyvsidabrio fulminatą. Londone jo gali nusipirkti vaistinėse, nes jis naudojamas dagerotipams, o čia, Prancūzijoje, juo impregnuoja kiniškų saldainiukų popierių: išvynioji tokį ir – bum,  gražiai sprogsta – tai bent juoko. Mat bomba su detonuojamu sprogdikliu nieko verta, jei nesprogsta atsitrenkusi į taikinį. Juodojo parako bomba būtų dešimties metrų spinduliu paskleidusi metalo skeveldras, o bomba su gyvsidabrio fulminatu iškart subyra ir užmuša tave tik tuomet, jei stovi ten, kur ji nukrinta. Tuomet geriau pistoleto kulka, nes ji kur pataiko – ten pataiko.

– Visada galima bandyti dar sykį, – įsidrąsino Simoninis. Ir pridūrė: – Pažįstu žmonių, kuriuos domintų gerų sprogdintojų paslaugos.

Pasakotojas nežino, kodėl Simoninis metė šį jauką. Gal jau buvo ką nors sumanęs ar tiesiog darė tai iš pašaukimo, blogo įpročio, apdairumo, nes ką gali žinoti? Kad ir kaip ten buvo, Gavialis reagavo teisingai.

– Pasikalbėkim, – tarė. – Sakot, netrukus iš čia išeisite, tas pat turėtų nutikti ir man. Mane rasite Pere Laurette  užeigoje Ušetės gatvėje. Ten kone kas vakarą susitinku su draugais, o žandarai nebeužeina, nes, pirma, turėtų įkalinti visus lankytojus, o tai būtų per daug darbo, antra, į tą vietą žandaras gali įeiti, bet nebūtinai išeis.

– Puiki vieta, – nusijuokė Simoninis. – Užsuksiu. Bet sakykit, kiek žinau, čia turėtų būti toks piktų dalykų apie mūsų imperatorių prirašęs Žoli.

– Jis idealistas, – atsakė Gavialis. – Žodžiai nežudo. Bet šaunus vyras. Supažindinsiu.

Žoli vilkėjo dar švarius drabužius, akivaizdžiai buvo radęs būdą nusiskusti ir išeidavo iš salės su ugniakuru, kurioje vienišas leisdavo laiką, vos tik į ją sueidavo privilegijuotieji su maisto krepšiais, kad nekentėtų regėdamas kitų laimę. Atrodė daugmaž Simoninio bendraamžis, turėjo spindinčias svajotojo akis, nors ir aptrauktas liūdesio šydu, ir akivaizdžiai buvo kupinas prieštaravimų.

– Sėskitės greta ir imkite ką nors iš šios pintinės, man vienam tiek per daug, – tarė jam Simoninis. – Iškart supratau, kad jūs ne iš tų padugnių.

Žoli padėkojo be žodžių, šypsena, mielai paėmė gabalėlį mėsos ir riekę duonos, bet į platesnes kalbas nesileido. Simoninis pasakė:

– Laimė, sesuo manęs neužmiršo. Ne turtuolė, bet manimi pasirūpina.

– Jūs laimingas, – atsakė Žoli. – O aš vienas kaip pirštas…

Ledai buvo pralaužti. Pasišnekėjo apie Garibaldžio žygį, kurį prancūzai sekė labai susidomėję. Simoninis užsiminė apie savo bėdas iš pradžių su Pjemonto, o paskui su prancūzų vyriausybėmis, tad dabar laukiąs teismo už sąmokslą prieš valstybę. Žoli pasiguodė įmestas į kalėjimą ne dėl kokio sąmokslo, o dėl paprasčiausio polinkio plepėti.

– Įsivaizduoti save kaip būtiną pasaulio struktūros elementą mums, mokytiems žmonėms, yra tas pat, kas beraščiams prietarai. Idėjomis pasaulio nepakeisi. Kas turi mažiau idėjų, mažiau ir klysta, gyvena kaip visi ir niekam netrukdo, o jei pavyksta – prasigyvena, užima svarbius postus, tampa deputatais, garsiais literatais, akademikais, žurnalistais, gauna apdovanojimus. Argi kvailiai galėtų taip gerai tvarkyti asmeninius reikalus? Tai aš kvailys, nes susikoviau su vėjo malūnais.

Žoli vaišinosi jau trečiąkart, bet neprakalbo iš esmės, ir Simoninis kiek paspaudė, paklausęs, kokią pavojingą knygą šis parašęs. Taip Žoli leidosi pasakoti apie savąjį dialogą pragare, o pasakodamas vis labiau piktinosi atskleistomis nedorybėmis, jas komentavo ir analizavo dar giliau nei savo paskvilyje.

– Įsivaizduojat? Jam pavyko visuotiniu balsavimu įvesti despotiją! Tas niekšas įvykdė autoritarinį valstybės perversmą pasirėmęs buka tauta! Ir aiškiai rodo, kokią rytoj turėsim demokratiją.

Teisybė, pamanė Simoninis, Napoleonas yra šiuolaikiškas žmogus ir suprato, kaip paimti į nagą tautą, prieš septyniasdešimt metų svaigusią nuo minties, kad gali nukirsdinti karalių. Tegu Lagranžas tiki, jog Žoli kas nors įkvėpė, betgi akivaizdu, jis tik išanalizavo visiems prieinamus faktus ir taip numatė tolesnius diktatoriaus veiksmus. Norėčiau suprasti, kuo jis iš tiesų rėmėsi.

Simoninis miglotai užsiminė apie Siu ir tėvo Rodeno laišką, Žoli iškart nusišypsojo ir išraudęs prisipažino, jog mintis aprašyti pražūtingus Napoleono kėslus išties nusižiūrėta nuo Siu raštų, jis tik pamanęs, kad naudingiau jėzuitų apreiškimą susieti su klasikiniu makiavelizmu.

– Perskaitęs Siu tariausi radęs raktą parašyti knygą, kuri sukrėstų šią šalį. Kokia beprotybė – knygos konfiskuojamos, deginamos, o tu lieki lyg nieko nepadaręs. Nepagalvojau, kad Siu buvo ištremtas, nors pasakė dar mažiau už mane.

Simoninis pasijuto it apiplėštas. Tiesa, savąją jėzuitų kalbą irgi buvo nusirašęs nuo Siu, bet niekas to nežinojo, todėl tikėjosi galėsiąs šią sąmokslo schemą pasilaikyti ir kitiems tikslams. Bet štai Žoli ją pasisavino ir, galima sakyti, padarė viešai prieinamą.

Paskui nusiramino. Žoli knyga konfiskuota, jis turi vieną iš nedaugelio išlikusių jos egzempliorių, Žoli dar kelerius metus sėdės kalėjime, ir net jei Simoninis nusirašytų visą tekstą, o sąmokslą primestų Kavūrui ar Prūsijos kanceliarijai, niekas to nepastebės, net ir pats Lagranžas, kuris naujajame dokumente tik atpažins kažką žinoma. Nes visų šalių slaptosios tarnybos tiki tuo, ką jau yra girdėjusios, ir atmeta kaip nepatikimą kiekvieną negirdėtą žinią. Todėl nėra ko jaudintis – suprasdamas, ką jam atskleidė Žoli, jis gali būti ramus, nes niekas kitas to nežino. Išskyrus Lagranžo minėtąjį Lakrua, vienintelį išdrįsusį perskaityti visą „Pokalbį“. Tereikia pašalinti Lakrua, ir bus tvarka.

Pagaliau atėjo metas išeiti iš Sent Pelaži kalėjimo. Nuoširdžiai, lyg brolis atsisveikino su Žoli, ir šis susijaudinęs paklausė:

– Gal galėtumėt padaryti man paslaugą? Turiu draugą, tokį Gedoną, gal jis nė nežino, kur prapuoliau, bet sužinojęs galėtų retkarčiais atsiųsti pintinę su kokiu žmonišku maistu. Nuo tų siaubingų sriubų man dega skrandis ir kamuoja dizenterija.

Pasakė, jog tą Gedoną galima rasti panelės Bekė knygyne Bono gatvėje, jame renkasi Furjė šalininkai. Kiek Simoninis žinojo, jie buvo socialistai, siekė visuotinės žmonijos reformos, bet nekalbėjo apie revoliuciją, todėl juos niekino ir komunistai, ir konservatoriai. Panelės Bekė knygynas, regis, buvo tapęs laisvuoju visų prieš imperiją nusiteikusių respublikonų uostu, čia jie galėjo ramiai susitikinėti, nes, policijos nuomone, Furjė šalininkai nė musės nenutrėkštų.

Vos išėjęs iš kalėjimo Simoninis suskubo viską pranešti Lagranžui. Neketino pakenkti Žoli – to Don Kichoto jam buvo kone gaila. Todėl pasakė:

– Pone Lagranžai, mūsų subjektas tėra pagarsėti tikėjęsis naivuolis, ir jį ištiko nelaimė. Man pasirodė, kad jam nebūtų nė į galvą atėję rašyti paskvilį, jei kažkas iš jūsų aplinkos nebūtų jo paakinęs. Apgailestauju turėdamas tą pasakyti, bet nuteikė jį būtent Lakrua, kuris, jūsų manymu, perskaitė knygą, kad jums atpasakotų, bet, turbūt galima sakyti, skaitė ją dar neparašytą. Gal kaip tik jis ir pasirūpino išspausdinti knygą Briuselyje. Tik neklauskit manęs kodėl.

– Kokios nors užsienio tarnybos užsakymu, gal prūsų, neramumams Prancūzijoje sukelti. Nesistebiu.

– Prūsų agentas jūsų tarnyboje? Man atrodo, neįtikėtina.

– Štyberis, Prūsijos žvalgybos tarnybos vadas, gavo devynis milijonus talerių, kad visose prancūzų teritorijose prisodintų šnipų. Kalbama, jis atsiuntęs į Prancūziją penkis tūkstančius prūsų kaimiečių ir devynis tūkstančius tarnaičių, idant turėtų agentų kavinėse, restoranuose, garsiose šeimose, visur. Melas. Iš tų šnipų tik menka dalis yra prūsai ar elzasiečiai, kuriuos bent iš tarties atpažintum. Jie tikrų tikriausi prancūzai, dirbantys dėl pinigų.

– Ir jums nepavyksta tų išdavikų aptikti ir suimti?

– Mums tai neparanku, nes prūsai išgaudytų mūsiškius. Šnipus nukenksminame ne žudydami, o perduodami melagingas žinias. Todėl mums reikia žaidžiančių dvigubą žaidimą. Vis dėlto turiu prisipažinti, jūsų pranešimas apie Lakrua man naujiena. Dievaži, kokiame pasaulyje tenka gyventi, niekuo nebegali pasitikėti… Reikia tuoj pat jo atsikratyti.

– Jei surengsit teismo procesą, nei jis, nei Žoli nieko neprisipažins.

– Mums dirbęs asmuo negali pasirodyti teismo salėje, atleiskit, kad primenu šį visuotinį principą, jis galioja bei galios ir jums. Lakrua taps nelaimingo atsitikimo auka. Našlė gaus deramą pensiją.

Simoninis neprasitarė nei apie Gedoną, nei apie knygyną Bono gatvėje. Norėjo išsiaiškinti, kuo toji pažintis jam galėtų būti naudinga. Be to, tos kelios Sent Pelaži kalėjime praleistos dienos jį išsekino.

Liepė nuvežti tiesiai į Laperouse  restoraną Didžiųjų Augustinų krantinėje ir įsitaisė ne apačioje, kur kaip ir seniau patiekdavo austrių bei entrecdtes,  o antrame aukšte, viename iš cabinets particuliers,  kur galėjai užsisakyti barbue sauce hollandaise, casserole de riz à la Toulouse, aspics de filets de laperaux en chaud froid, truffes au champagne, pudding d’abricots à la Venitienne, corbeille de fruits frais, compotes de pêches et d’ananas  48. Ir velniop kalinius, kad ir kas jie būtų, idealistai ar žudikai, su visomis jų sriubomis. Tam ir yra kalėjimai, kad dori žmonės galėtų vaikščioti į restoranus nieko nebijodami.

Čia Simoninio atsiminimai, kaip tokiomis aplinkybėmis paprastai nutinka, susijaukė, ir dienoraštyje liko tik padrikos nuotrupos. Pasakotojas tegali pasikliauti abato Dala Pikolos įrašais. Dabar ši pora dirba puikiai sutardama visu greičiu…

Trumpai tariant, Simoninis suprato, kad norėdamas įsiteikti imperijos tarnyboms Lagranžui turi duoti šį tą daugiau. Kada policijos informatorius tampa išties patikimas? Kai atskleidžia sąmokslą. Tad reikia surengti sąmokslą, apie kurį galėtų pranešti.

Tokią mintį jam pakišo Gavialis. Pasiteiravęs Sent Pelaži kalėjime sužinojo, kada šis bus paleistas. Ir atsiminė galintis jį rasti Ušetės gatvėje Père Laurette  kabarete.

Gatvės gale stovėjo namas, kurio laukujės durys veikiau priminė plyšį – kita vertus, ne siauresnį už Katino žvejo gatvelę, atsiveriančią į tą pačią Ušetės gatvę, vis dėlto tokį siaurą, jog negalėjai suprasti, kam jo išvis reikia, nes įeiti galėdavai tik šonu. Už plyšio vėrėsi koridorius riebalų ašaromis aprasojusiais akmenimis ir tokiomis žemomis durimis, jog teliko stebėtis, kaip patenkama į tuos kambarius. Antrajame aukšte kiek patogesnės durys vedė į erdvią patalpą, ko gero, atsiradusią išgriovus kadaise čia buvusių dviejų ar trijų butų sienas – tai ir buvo Père Laurette  salonas, salė ar kabaretas, tik niekas nežinojo, kas tas tėtušis, matyt, senų seniausiai miręs.

Salėje stalai buvo užgulti rūkalių ir kortuotojų, o per anksti susiraukšlėjusios merginos baltais lyg vargšų vaikų lėlių skruostais ieškojo taurės nebaigusių klientų, kad išmelstų šlakelį.

Tą vakarą, kai pasirodė Simoninis, ten buvo kilęs sujudimas: netoliese kažkas kažką padūrę, ir kraujo kvapas, regis, visus suerzino. Kažkoks pamišėlis netikėtai peiliu sužeidė vieną merginą, parvertė ant žemės mėginusią ją užstoti šeimininkę, beprotiškai aptvatijo visus bandžiusius jį sulaikyti, ir nurimo tik padavėjo trinktelėtas buteliu per pakaušį. Tada visi lyg niekur nieko grįžo prie ankstesnės veiklos.

Simoninis rado Gavialį prie stalo, apsuptą draugų, regis, pritariančių jo karalžudiškoms idėjoms. Beveik visi buvo Italijos išeiviai ir beveik visi sprogmenų ekspertai arba dėl jų pametę galvas. Sugėrovams pasiekus deramą girtumo laipsnį, pradėtos nagrinėti garsiųjų pasikėsinimų klaidos: pragaro mašiną, kuria Kadudalis mėgino nužudyti Napoleoną, kai šis dar buvo pirmasis konsulas, sudarė salietros ir skeveldrų mišinys, gal ir veiksmingas siauruose senosios sostinės skersgatviuose, tačiau dabar nieko vertas (tiesą pasakius, ir anuomet toks buvo). Fieskis, norėdamas nužudyti Liudviką Pilypą, sukonstravo šaudyklę su aštuoniolika vienu metu iššaunančių vamzdžių ir nužudė aštuoniolika žmonių, bet ne karalių.

Simoninis rado Gavialį prie stalo, apsuptą draugų, regis, pritariančių jo karalžudiškoms idėjoms. Beveik visi buvo Italijos išeiviai ir beveik visi sprogmenų ekspertai arba dėl jų pametę galvas.

– Visa bėda – sprogmenų sudėtis, – pasakė Gavialis. – Tarkim, kalio chloratas: manyta, kad sumaišius jį su siera ir anglimis bus gautas parakas, bet pasiekta tik tiek, kad išlėkė į orą dirbtuvės, kuriose jis gamintas. Tikėtasi panaudoti jį bent degtukams, tačiau kiekvieną chlorato ir sieros galvutę reikėjo pamerkti į sieros rūgštį. Nepatogu. Pagaliau vokiečiai daugiau kaip prieš trisdešimt metų išrado nuo trinties užsidegančius fosforo degtukus.

– Ką ir kalbėti apie pikrino rūgštį, – įsiterpė kitas. – Pastebėta, kad atsidūrusi prie kalio chlorato ji pakaitinta sprogsta, todėl buvo sukurti vienas už kitą sprogesni milteliai. Keletas bandytojų žuvo, ir tų eksperimentų atsisakyta. Jau verčiau nitroceliuliozė…

– Tarkim.

– Reikia tikėti senaisiais alchemikais. Jie atrado, kad azoto rūgšties ir terpentino mišinys kiek pabuvęs savaime užsidega. Jau šimtas metų žinoma, kad azoto rūgšties ir vandenį sugeriančios sieros rūgšties mišinys beveik visada užsidega.

– Aš verčiau pagalvočiau apie ksiloidiną. Sumaišai natrio rūgštį su krakmolu ar pjuvenomis…

– Kalbi, lyg būtum skaitęs to Verno romaną, kur ksiloidinas panaudotas raketai į Mėnulį iššauti. Dabar dažniau kalbama apie nitrobenzeną ir nitronaitaliną. O jei popierių ir kartoną apdorosim natrio rūgštimi, gausim nitroaminą, kuris panašus į ksiloidiną.

– Visi tie mišiniai nepatikimi. Jau verčiau pagalvoti apie sprogstamąją vatą, nes jos sprogstamoji galia, turint galvoje vienodą svorį, šešiskart didesnė už juodojo parako.

– Bet našumas nepastovus.

Toks pokalbis truko valandų valandas, kartkartėm būdavo prisimenamas gerasis, patikimasis parakas, ir Simoniniui pasidingojo, tarsi būtų pratęstos kalbos su Ninucu Sicilijoje.

Pastačius keletą vyno butelių nebuvo sunku sukelti draugijos neapykantą Napoleonui III, kuris greičiausiai trukdysiąs būsimam Savojos kariuomenės žygiui į Romą. Italijai suvienyti reikia diktatoriaus mirties. Nors, Simoninio manymu, tiems girtuokliams suvienyti Italiją menkai terūpėjo – jie labiau nekantravo sprogdinti bombas. Bet kaip tik tokių apsėstųjų jis ir ieškojo.

– Orsinio pasikėsinimas žlugo ne todėl, kad jam nepavyko jo įgyvendinti, o dėl to, kad bombos buvo netinkamai padarytos, – aiškino Simoninis. – Turime žmonių, kurie nebijo giljotinos ir yra pasirengę reikiamą akimirką mesti bombą, bet vis dar svarstome, kokius sprogmenis panaudoti, o pasikalbėjęs su bičiuliu Gavialiu supratau, kad jūsų grupė galėtų būti mums naudinga.

– Ką turit galvoje sakydamas „mes“? – paklausė vienas iš patriotų.

Simoninis dėjosi dvejojąs, paskui pasinaudojo viskuo, kas padėjo pelnyti Turino studentų pasitikėjimą: pasakė atstovaująs Didžiajai ložei, esąs vienas iš slėpiningojo Nubijaus leitenantų, bet daugiau nieko negalįs atskleisti, nes karbonarų organizacija taip sudaryta, kad kiekvienas narys pažįsta tik tiesioginį vyresnįjį. O svarbiausia, naujų, nepriekaištingai veikiančių bombų negalima taip imti ir pagaminti, reikia daug bandymų ir kone alcheminių tyrimų, reikia sumaišyti tinkamas medžiagas, paskui išbandyti laukuose. Jis galįs suteikti ramią vietą čia pat Ušetės gatvėje ir skirti pinigų visoms išlaidoms. Kai bombos bus padarytos, jiems nereikės rūpintis pasikėsinimu, bet tose patalpose teks kurį laiką saugoti atsišaukimus, skelbiančius apie imperatoriaus mirtį ir aiškinančius pasikėsintojų tikslus. Napoleono žūties dieną jie turės tuos atsišaukimus išplatinti po miestą ir nunešti į svarbiausių laikraščių redakcijas.

– Ir galėsite būti ramūs, nes aukščiausiuose sluoksniuose kai kas šį pasikėsinimą vertina labai palankiai. Vienas iš mūsų vyrų policijos prefektūroje yra toks Lakrua. Nežinau, ar galima juo visiškai pasitikėti, tad nemėginkit su juo susisiekti, sužinojęs, kas jūs, gali išduoti vien tikėdamasis paaukštinimo. Tokie jau tie dvigubi agentai…

Susitarimas priimtas džiaugsmingai, Gavialio akys spindėjo. Simoninis perdavė patalpų raktus ir pakankamai pinigų pirmiesiems pirkiniams. Po kelių dienų nuėjęs aplankyti sąmokslininkų ir įsitikinęs, kad bandymai gerokai pažengę, paliko porą šimtų atsišaukimų, atspausdintų šiam planui pritariančio spaustuvininko, dar davė pinigų išlaidoms, šūktelėjo „Tegyvuoja suvienyta Italija! Roma arba mirtis!“ ir išėjo.

Tačiau tą vakarą eidamas Šen Severino gatve, tokią valandą gūdžiai ištuštėjusią, tarsi išgirdo iš paskos žingsnius, bet vos sustodavo, kaukšėjimas irgi nutildavo. Simoninis paspartino žingsnį, tačiau garsai artėjo, kol pagaliau tapo aišku, kad kažkas ne persekioja, o vejasi. Išties, staiga išgirdo alsavimą už nugaros, paskui buvo sugriebtas ir įmestas į kaip tik toje vietoje atsiveriantį Salembriero aklagatvį (dar siauresnį už Katino žvejo gatvę), tarsi persekiotojas būtų tas vietas gerai pažinojęs ir deramai pasirinkęs akimirką bei vietą. Prispaustas prie sienos, Simoninis matė tik blizgančius peilio ašmenis, kone liečiančius veidą. Tokioje tamsoje neįžiūrėjo užpuoliko bruožų, bet išgirdęs sicilietiška tartim sušvokštusį balsą iškart atpažino.

– Šešerius metus sugaišau jūsų ieškodamas, gerasis tėve, bet man pavyko!

Tas balsas buvo meistro Ninuco, nors Simoninis neabejojo palikęs jį prie Bagerijos parako sandėlio su dviejų sprindžių geležte pilve.

– Esu gyvas, nes po jūsų pro tas vietas netrukus ėjo gailestingas žmogus ir mane išgelbėjo. Tris mėnesius kybojau tarp gyvenimo ir mirties, o ant pilvo turiu randą nuo vieno iki kito šono… Vos pakilęs iš lovos pradėjau paieškas. Kas matė tokį ir tokį dvasininką… Žodžiu, kai kas Palerme matė jus kavinėje kalbantį su advokatu Muzumečiu ir pamanė, jog esat panašus į pjemontietį iš Garibaldžio būrių, pulkininko Njevo draugą… Sužinojau, kad tas Njevas pradingo jūroje, tarsi jį plukdęs laivas būtų išnykęs kaip dūmas, ir kaipmat sumojau, kodėl išnyko ir kieno tai darbas. Nuo Njevo lengvai prisikasiau iki Pjemonto kariuomenės, tada iki Turino ir klausinėdamas žmonių tame šaltame mieste praleidau metus. Galiausiai sužinojau, kad tas garibaldietis, pavarde Simoninis, turėjęs notaro raštinę, bet viską metęs spruko į Paryžių su pakeleivingu prekeiviu. Be skatiko, ir neklauskit, kaip verčiausi, atvykau į Paryžių, tik nežinojau, kad miestas toks didelis. Teko nemažai pasisukioti, kol aptikau jūsų pėdsakus. Gyvenau glausdamasis tokiuose skersgatviuose kaip šis, prikišdamas peilį prie gerklės kokiam gerai apsitaisiusiam, kelią pametusiam ponui. Pragyventi užtekdavo vieno per dieną. Ir visąlaik sukiojausi čia aplinkui. Įsivaizdavau, kad tokie kaip jūs padoriuose namuose nesilanko, nebent vadinamosiose tapissi franchi.  Verčiau būtumėt užsiželdinęs gerą juodą barzdą, jei nenorėjot būti atpažintas…

Nuo tada Simoninis ir ėmė persirenginėti barzdotu buržua, tačiau šią minutę pripažino, kad per mažai stengėsi sumėtyti pėdas.

– Žodžiu, neprivalau čia pasakoti visos istorijos, gana perskrosti jums pilvą, kaip perpjovėt manąjį, bet kruopščiau. Naktimis čia niekas nevaikšto, kaip ir prie Bagerijos parako sandėlio, – baigė Ninucas.

Mėnulis pakilo aukščiau, ir Simoninis išvydo kumpą Ninuco nosį bei pykčiu žėrinčias akis.

– Ninucai, – prabilo sukaupęs dvasią, – gal to nežinot, bet viską, ką dariau, dariau vykdydamas įsakymus, gautus iš labai aukštai ir iš tokios šventos vyresnybės, jog turėjau veikti nepaisydamas savo jausmų. Būtent jos įsakymams paklusdamas esu ir čia, atsiųstas parengti kitų žygių sostui ir altoriui palaikyti.

Simoninis kalbėjo dusdamas, bet pamatė, kad peilio smaigalys pamažu tolsta nuo veido.

– Gyvenimą paskyrėt savajam karaliui, – tęsė jis, – todėl turit suprasti, kad yra užduočių… sakyčiau, šventų… pateisinančių net ir tokį veiksmą, kuris kitomis aplinkybėmis būtų nedoras. Suprantat?

Meistras Ninucas dar nesuprato, bet jau buvo matyti, kad kerštas nebėra jo vienintelis tikslas.

– Per tuos metus prisibadavau, o negyvas jūs manęs nepamaitinsit. Pavargau gyventi tamsoje. Aptikęs jūsų pėdsakus mačiau, kad lankotės poniškuose restoranuose. Tarkim, paliksiu jus gyvą mainais už tam tikrą sumą kas mėnesį, kuri man leistų valgyti ir miegoti taip kaip jūs ar dar geriau.

– Meistre Ninucai, pažadu jums daugiau nei menką sumelę kas mėnesį. Rengiu pasikėsinimą į prancūzų imperatorių, ir turėtumėt atminti, kad jūsų karalius prarado sostą, nes Napoleonas slapta padėjo Garibaldžiui. Jūs, kuris tiek išmanot apie sprogmenis, turėtumėt susitikti su būreliu narsuolių, besiburiančių Ušetės gatvėje ir gaminančių tai, ką išties derėtų vadinti pragaro mašina. Prisidėjęs dalyvautumėt žygyje, kuris bus įrašytas į istoriją, ir įrodytumėt nepaprastus sprogdintojo gebėjimus, be to, pasikėsinimą remia aukščiausio rango asmuo, tad gautumėt ir tokį atlygį, kad turtų nestokotumėt visą likusį gyvenimą.

Vos išgirdęs apie sprogmenis Ninucas bemat pamiršo visą nuo tos nakties Bagerijoje puoselėtą pyktį, o Simoninis suprato paėmęs jį į nagą, kai tas paklausė:

– Ką turėčiau daryti?

– Vieni niekai. Po dviejų dienų apie šeštą turit nukakti štai šiuo adresu, pasibelsti, užeiti į sandėlį ir pasakyti, kad jus siunčia Lakrua. Draugai bus įspėti. O kad jus atpažintų, į švarko atlapą įsisekit gvazdiką. Apie septintą ateisiu ir aš. Su pinigais.

– Nueisiu, – pasakė Ninucas, – bet jei čia kokia apgaulė, neužmirškit, kad žinau, kur gyvenat.

Rytą Simoninis vėl nuėjo pas Gavialį ir įspėjo, kad laikas spaudžia. Reikia visiems susirinkti rytojaus vakarą, šeštą. Iš pradžių pasirodys jo siųstas sprogmenų žinovas sicilietis įvertinti darbų, netrukus ateisiąs ir jis, o paskui jau pats Lakrua – sustyguoti, ką reikės daryti toliau.

Paskui nuskubėjo pas Lagranžą ir pranešė sužinojęs apie sąmokslą nužudyti imperatorių. Pasakė, jog sąmokslininkai susirinks šeštą valandą Ušetės gatvėje ir perduos sprogmenis nusikaltimo vykdytojams.

– Bet būkite atsargus, – įspėjo. – Kartą esat pasakęs, kad iš dešimties slaptosios draugijos narių trys yra mūsų šnipai, šeši tiesiog mulkiai, o vienas – pavojingas žmogus. Šioje draugijoje šnipų tėra vienas, kitaip tariant, aš, aštuoni yra kvailiai, bet išties pavojingas vyras švarko atlape segės gvazdiką. Jis pavojingas ir man pačiam, todėl norėčiau, kad įvyktų šioks toks sąmyšis ir tas žmogėnas būtų ne suimtas, bet nužudytas vietoje. Patikėkit, taip bus geriau visiems, nekils nereikalingo triukšmo. Bėda, jei jis imtų kalbėti net ir su kuriuo nors iš jūsiškių.

– Simonini, padarysiu jums paslaugą, – patikino ponas Lagranžas. – Tą vyrą pašalinsim.

Šeštą valandą vakaro Ninucas atėjo į Ušetės gatvę su gražiu gvazdiku atlape, Gavialis su draugais didžiuodamiesi parodė jam savo darbus, po pusvalandžio atėjęs Simoninis pranešė, kad netrukus atvyks Lakrua, šeštą keturiasdešimt penkios įsiveržė viešosios tvarkos palaikymo pajėgos, rėkdamas apie išdavystę Simoninis išsitraukė pistoletą ir atstatė į žandarus, bet tik kartą iššovė į orą, žandarai ėmė šaudyti ir sužeidė Ninucą į krūtinę, o kadangi viskas turėjo atrodyti nepriekaištingai, teko nušauti dar vieną sąmokslininką. Ninucas raitėsi ant grindų, laidydamas sicilietiškus prakeiksmus, ir Simoninis, apsimetęs šaudantis į žandarus, paleido į jį malonės šūvį.

Lagranžo vyrai užtiko Gavialį su įkalčiais, kitaip tariant, su pirmaisiais pusiau baigtų bombų pavyzdžiais ir pluoštu atsišaukimų, aiškinančių, kam jos skirtos. Tardomi Gavialis su bendrais pasakė juos (jų manymu) išdavusio paslaptingojo Lakrua vardą. Lagranžui tai buvo dar viena dingstis jo atsikratyti. Policijos raportuose įrašyta, kad Lakrua dalyvavęs suimant sąmokslininkus ir kritęs pakirstas vieno iš tų niekšų kulkos. Garbė jo atminimui.

Ir nebuvo jokio reikalo sąmokslininkų teisti viešai. Tais metais, paaiškino Lagranžas Simoniniui, nuolat sklandė kalbos apie pasikėsinimą į imperatorių, bet laikytasi nuomonės, jog daugelis gandų gimė ne savaime, o buvo meistriškai skleisti respublikonų agentų, besistengiančių sukurstyti neramumus. Neverta platinti minties, kad kėsintis į Napoleono III gyvybę tapo mada. Tad sąmokslininkai buvo išplukdyti į Kajėną, kur turėjo mirti nuo maliarijos.

Atlygis už išgelbėtą imperatoriaus gyvybę buvo dosnus. Darbas su Žoli Simoniniui davė dešimt tūkstančių frankų, bet atskleidęs sąmokslą jis papildė kišenę dar trisdešimčia tūkstančių. Suskaičiavęs, kad patalpų nuoma ir medžiagos bomboms gaminti kainavo penkis tūkstančius frankų, gryno pelno turėjo trisdešimt penkis tūkstančius frankų – daugiau kaip dešimtadalį trokštamo trijų šimtų tūkstančių frankų kapitalo.

Džiūgaudamas dėl Ninuco baigties, šiek tiek krimtosi dėl Gavialio, gero ir patiklaus vyruko. Tačiau būdamas sąmokslininku privalai numatyti tykančius pavojus ir niekuo nepasikliauti.

Gailėjosi ir nieko blogo jam nepadariusio Lakrua. Bet našlė turėtų gauti gerą pensiją.

——————————-

Išnašos:

48  Otas su olandišku padažu, Tulūzos troškinys su ryžiais, triušienos filė su drebučiais, šokoladiniai triufeliai su šampanu, venecijietiškas abrikosų pudingas, šviežių vaisių pintinė, persikų ir ananasų kompotas (pranc.).