LHPA

Šiame skyriuje toliau gilinuosi į kai kuriuos iš gausių teorinių padarinių, kuriuos sukelia ankstesniame skyriuje išdėstytas požiūris į žmogaus motyvaciją. Jis turėtų tapti pozityvia ar sveika atsvara dabartiniam vienpusiškam frustracijos ir patologijos akcentavimui.

Matėme, kad pagrindinis žmogaus motyvacinio gyvenimo organizavimo principas yra pamatinių poreikių surikiavimas į hierarchiją pagal jų svarbumą arba intensyvumą. Pagrindinis šios organizacijos dinaminis principas, kuris ir įkvepia jai gyvybės, yra toks: patenkinus galingesnius sveiko žmogaus poreikius, iškyla kiti, ne tokie galingi poreikiai. Kai fiziologiniai poreikiai nepatenkinti, jie užvaldo organizmą įsakmiai pajungdami visus jo gebėjimus jiems patenkinti ir organizuodami juos taip, kad šie efektyviausiai jiems padėtų. Sąlygiškas patenkinimas juos nuslopina ir sudaro sąlygas reikštis kitai, žemesnei pagal hierarchiją poreikių grupei, jiems įsivyrauti ir sutelkti asmenybę; tad, užuot jautęs alkį, individas dabar jaus obsesišką saugumo poreikį. Tas pats pasakytina ir apie kitas šios hierarchijos poreikių grupes, kaip antai meilės, pagarbos, savęs aktualizavimo poreikius.

ĮVADAS

Šiame skyriuje ketinu suformuluoti pozityvią motyvacijos teoriją, kuri patenkintų anksčiau išvardintus teorinius reikalavimus ir tuo pat metu atitiktų žinomus klinikinius, stebėjimų, taip pat ir eksperimentinius faktus. Tačiau tiesiogiai ji kyla daugiausia iš klinikinės patirties. Tikiuosi, kad ši mano teorija pratęs funkcionalistinę Jameso ir Dewey tradiciją, susilydys su Wertheimerio, Goldsteino ir geštaltinės psichologijos holizmu, Freudo, Frommo, Horney, Reicho, Jungo ir Adlerio dinamizmu. Tokią integraciją arba sintezę galėtume pavadinti holistine – dinamine teorija.

PAMATINIAI POREIKIAI FIZIOLOGINIAI POREIKIAI

Paprastai motyvacijos teorija prasideda poreikių – vadinamųjų fiziologinių potraukių aptarimu. Peržiūrėti įprastas šių poreikių sampratas mus verčia dvi pastarojo meto tyrimų tendencijos: pirma, tai homeostazės koncepcijos plėtra, antra, atradimas, kad apetito ypatumai, pirmenybės teikimas tam tikroms maisto rūšims yra gana rimtas organizmo tikrųjų poreikių ar ko nors trūkumo rodiklis.

Homeostazė reiškia organizmo automatiškas pastangas palaikyti pastovią vidinę terpę, normalią kraujo sudėtį. Cannonas (78) aprašė šį procesą nurodydamas: (1) vandens kiekį kraujyje, (2) druskos kiekį, (3) cukraus kiekį, (4) baltymų kiekį, (5) riebalų kiekį, (6) kalcio kiekį, (7) deguonies kiekį, (8) pastovų vandenilio jonų lygį (rūgščių-šarmų pusiausvyrą), (9) pastovią kraujo temperatūrą. Aišku, šį sąrašą reikėtų pratęsti įtraukiant kitus mineralus, hormonus, vitaminus.

Youngas (491, 492) apibendrino darbus apie tai, kaip apetitas išreiškia kūno poreikius. Jeigu kūnui trūksta kurios nors cheminės medžiagos, individas bus linkęs (netobulai) išsiugdyti specifinį apetitą ar alkį būtent tam trūkstamam maisto elementui.

Šiame skyriuje pateikiame šešiolika teiginių, kurie turėtų būti įtraukti į kiekvieną pagrįstą motyvacijos teoriją. Kai kurie iš šių teiginių yra tokie teisingi, kad primena nuvalkiotas tiesas. Šiuos, manau, reikėtų iš naujo pabrėžti. Dėl kitų gal ir galima pasiginčyti, dėl jų nesutikti.

INDIVIDAS KAIP INTEGRUOTA VISUMA

Mūsų pirmasis teiginys skelbia, kad individas yra integruota, organizuota visuma. Šį teorinį teiginį paprastai psichologai pripažįsta gana nuolankiai, tačiau vėliau realiai eksperimentuodami jį ramiai ignoruoja. Prieš imantis kokio nors pagrįsto eksperimento ir pradedant kurti pagrįstą motyvacijos teoriją, reikia suprasti, kad šis teiginys yra eksperimentiškai ir teoriškai tikras. Pavyzdžiui, jis reiškia, kad motyvuojamas yra visas individas, ne jo dalis. Gera teorija nepripažįsta tokios esybės kaip skrandžio ar burnos poreikis, ar genitalijų poreikis. Kalbėti reikia tik apie individo poreikį. Valgyti nori Johnas Smithas, ne Johno Smitho skrandis. Pasitenkinimą irgi patiria individas, o ne jo dalis. Maistas pasotina Johno Smitho, ne jo skrandžio alkį.

Vertindami Johno Smitho alkį vien kaip jo virškinamojo trakto funkciją, eksperimentatoriai ignoravo tą faktą, kad, kai individas alkanas, pasikeičia ne tik jo virškinimo funkcija, bet ir nemažai, gal net dauguma, kitų funkcijų, kurias jis geba atlikti. Jo suvokimas pasikeičia, išalkęs jis maistą pastebės greičiau negu kokiu kitu metu. Jo prisiminimai pasikeičia (dabar gerą valgį jis prisimins greičiau negu kada kitu metu). Jo emocijos pasikeičia, jis labiau įsitempęs ir nervingesnis nei paprastai. Jo mąstymo turinys pasikeičia, jis veikiau svarstys, kur gauti maisto, negu kaip išspręsti algebros uždavinį. Šį sąrašą galima tęsti, kad jis apimtų visus kitus gebėjimus, sugebėjimus ar funkcijas – tiek fiziologines, tiek psichines. Kitaip sakant, kai Johnas Smithas alkanas, jis visas alkanas: kaip individas jis visiškai skiriasi nuo to, kas jis yra kitu metu.

Kas moksle svarbiau – problema ar jos sprendimo būdai?

(2 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Pastaruosius porą dešimtmečių vis daugiau kritikos susilaukia „oficialiojo” mokslo trūkumai bei nuodėmės. Tačiau, išskyrus pavydėtinai taiklią Lyndo analizę (282), aptarti tokių nesėkmių ištakas beveik niekam ir nerūpėjo. Šiame skyriuje ketinu parodyti, jog daugelį ortodoksinio mokslo, ypač psichologijos, silpnybių lemia mokslo apibrėžimas, akcentuojantis priemones arba metodus.

Kalbėdamas apie priemonių akcentavimą, turiu galvoje polinkį manyti, kad moksle svarbiausia yra instrumentai, technikos, procedūros, aparatai ir mokslo metodai, o ne problemos, klausimai, funkcijos ar tikslai. Nerafinuotai akcentuojant priemones, mokslininkai painiojami su inžinieriais, gydytojais, dantistais, laboratorijų technikais, stiklo pūtikais, šlapimo mėginius analizuojančiais laborantais, mašinų prižiūrėtojais. Priemones akcentuojant intelektualiau, mokslas ir mokslinis metodas paprastai tampa sinonimais.

Abraham H. Maslow

Psichologinis požiūris į mokslą

(1 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Psichologinis mokslo interpretavimas prasideda aiškiai suvokus, kad mokslas yra žmogaus kūrinys, jis nėra autonomiškas, nežmogiškas ar „daiktas” perse, te-paklūstąs savo paties taisyklėms. Mokslo ištakos yra žmogaus motyvai, jo tikslai yra žmogaus tikslai, jį kuria, atnaujina ir puoselėja žmonės. Mokslo dėsniai, organizacija ir formuluotės priklauso ne tik nuo realybės, kurią jis atranda, prigimties, bet ir nuo šią realybę atrandančiojo žmogaus prigimties. Psichologas, ypač jei jis sukaupęs klinikinės patirties studijuodamas žmones, visai natūraliai ir net spontaniškai į kiekvieną dalyką žvelgs asmenybiškai, o tik paskui nagrinės jų sukurtas abstrakcijas, jam rūpės ir mokslininkai, ne tik pats mokslas.

Visas klaidinančias pastangas įtikinti, kad yra kitaip, bet kokį atkaklų mėginimą paversti mokslą visiškai autonomišku ir susireguliuojančiu bei žvelgti į jį tarytum į nesuinteresuotą žaidimą, kuris žaidžiamas pagal sugalvotas, šachmatus primenančias taisykles, psichologas turėtų vertinti kaip nerealistines, melagingas ir net prieštaraujančias empirinei tikrovei.

Šiame skyriuje pirmiausia norėčiau paaiškinti kai kurias svarbiausias tiesas, kuriomis pagrįstos mano tezės. Nurodysiu ir numatomas šių mano tezių implikacijas bei padarinius.

Karen Horney (1885–1952) – viena talentingiausių psichoanalizės kūrėjo Sigmundo Freudo sekėjų, XX a. psichologijos klasikė, psichoanalizės reformatorė neofroidistė, artima Ericho Frommo bičiulė. Ji pasiūlė savitą neurozės koncepciją, laikydama ją būdu žmogui „gyvenimą daryti sau pakenčiamą”. „Neurotiška mūsų laikų asmenybė” – bene garsiausia Karen Horney knyga, kuri ir XXI amžiaus pradžioje tiek pat (jei ne daugiau) aktuali, kiek ir 1937 metais, kai buvo parašyta. Čia pateikiamas paskutinis šios knygos skyrius

Pamėginkime apibrėžti, kas turima galvoje psichoanalizės kontekste kalbant apie dvasingumą.

Apsakyme „Dievo raštas” argentinietis rašytojas J. L. Borgesas vaizduoja actekų šventiką Cinakaną, kuris patenka į ispano Pedro de Alvarado nelaisvę, yra kankinamas už savo tikėjimą ir galų gale visam likusiam gyvenimui įkalinamas giliai po žeme esančiame kalėjime. Tas kalėjimas padalytas į dvi dalis: vienoje pusėje kali Cinakanas, o kitą užima jaguaras, žvėris, kuris Amerikos čiabuviams buvo šventas. Cinakano ir jaguaro celes skiria akmeninė siena, siekianti patį požemio skliautą, tačiau toje sienoje yra langas su grotomis, pro kurį patekus į požemio erdvę šviesai Cinakanas gali matyti jaguarą. Kiekvieną vidurdienį tik trumpą akimirksnį ryški saulės šviesa iš viršaus užplūsta celę – kai kalėjimo prižiūrėtojas nuleidžia tos dienos maisto ir vandens davinį. Tik tą minutę Cinakanas gali stebėti jaguarą dėmėtu kailiu, bet einant metams jis įpranta įsidėmėti, kokį raštą sudaro žingsniuojančio žvėries kailio dėmės. Cinakanas įtiki, kad slapti aukščiausio Dievo žodžiai yra užkoduoti tuose dėmių raštuose. Kas sužinos ir iššifruos jų kodą, taps galingas kaip pats Dievas. Jeigu tik jis, Cinakanas, suvoktų, ką slepia jaguaro kailio dėmių kodas, jis suprastų patį Dievą; tas žinojimas galėtų jį išlaisvinti. Cinakanas atkeršytų Pedrui de Alvaradui, atgaivintų savo senąją religiją ir grąžintų genties didybę. Cinakanas jaučiasi pasiaukojęs slaptai misijai.