LHPA

1897 metų balandžio 11 dienos vakaras

 

Brangusis abate, vargstu stengdamasis atkurti savo praeitį, o jūs be paliovos mane pertraukiat it koks pedantiškas auklėtojas, kiekviename žingsnyje baksnojantis į rašybos klaidas… Blaškote mane. Ir trikdote. Na, tebūnie, nužudžiau Žoli, bet turėjau tikslą, pateisinantį tas menkas priemones, kuriomis esu priverstas pasinaudoti. Imkite pavyzdį iš tėvo Bergamaskio politinio apdairumo bei šaltakraujiškumo ir tramdykite savo liguistą irzlumą…

Daugiau Daugiau

Iš 1897 metų dienoraščio balandžio 10 ir 11 dienos įrašų

Pasibaigus karui Simoninis vėl ėmėsi įprasto darbo. Laimė, atsiradus tiek žuvusiųjų paveldėjimo problemos tapo kasdienybe, daugybė padėjusių galvas prie ar ant barikadų dar buvo jauni ir nepasirūpino testamentais, ir Simoniniui darbo netrūko – kaip ir pajamų. Kokia graži taika, jei pirmiau liejosi kraujo upės.

Tad dienoraštyje apie kasdienį notaro darbą jis tik užsimena, o daugiau kalba apie vienintelį taip niekada ir neužmirštą troškimą parduoti savąjį Prahos kapinių dokumentą. Nežinojo, ką dabar veikė Gėdšė, bet privalėjo jį aplenkti. Dar ir todėl, kad beveik per visą Komunos laikotarpį – nors ir keista – žydai buvo tarsi išnykę. Ar tie užkietėję sąmokslininkai slapta tampė Komunos gijas ar, priešingai, sukaupę kapitalą, slėpėsi Versalyje rengdamiesi pokariui? Tačiau jie laikėsi su masonais, Paryžiaus masonai stojo už Komuną, komunarai sušaudė arkivyskupą, ir žydai čia tikrai kažkaip dalyvavo. Juk jie žudė vaikus, tai ką jiems arkivyskupai.

Daugiau Daugiau

1897 metų balandžio 9 diena

Dala Pikolą nužudžiau 1869 metų rugsėjį. Spalį Lagranžo raštelis pakvietė mane į Senos krantinę.

Štai kokias išdaigas krečia atmintis. Gal ir užmirštu ypatingos svarbos įvykius, bet atmenu tą vakarą patirtą jaudulį, kai prie Karališkojo tilto staiga sustojau persmelktas nušvitimo. Priešais pamačiau būsimo Journal Officiel de l’Empire Francais  redakcijos pastato statybos aikštelę, vakarais, kad sparčiau vyktų darbai, apšviestą elektros žibintais. Per sijų ir pastolių tankynę akinamas spindulys apšvietė mūrininkų būrelį. Žodžiais neįmanoma apsakyti tvyrančią tamsą skrodžiančio stebuklingo, nežemiško švytėjimo.

Daugiau Daugiau

Balandžio 8 diena

Kapitone Simonini, perskaitęs jūsų irzlų laišką, šiąnakt nutariau pasekti jūsų pavyzdžiu ir pradėti rašyti – bet ne stebeilydamas į bambą, o kone automatiškai, leisdamas kūnui rankos judesiais išlieti tai, ką siela užmiršo. Tas daktaras Froidas nebuvo kvailys.

Bulanas… Matau mudu vaikštinėjančius priešais parapinę bažnyčią Paryžiaus pakrašty. O gal Sevre? Atmenu, jis man kalba: „Kad išpirktume prieš mūsų Viešpatį padarytas nuodėmes, turime jas prisiimti. Nuodėmė gali būti mistinė našta, ir kuo sunkesnę naštą prisiimame, tuo lengvesnis šėtono žmonijai užkrautas nedorybės nešulys, o silpnesniesiems mūsų broliams lengviau išsivaduoti iš vergystės nelabajam.

Daugiau Daugiau

1897 metų balandžio 6 diena, auštant

Kapitone Simonini, nežinau, gal tai įvyko per jūsų miegus (besaikius ar nesaikingus, kaip pavadinsi), atsibudęs perskaičiau jūsų prirašytus lapus. Brėkštant.

O perskaitęs pamaniau, kad galbūt dėl kokios nors slėpiningos priežasties ir melavot (kad nuoširdžiai pasakojat apie savo gyvenimą, netrukdo manyti, jog kartais meluojat). Jei kas ir gali tikrai žinoti, kad manęs nenužudėt, tai aš pats. Nutariau patikrinti, tad nusivilkęs dvasininko drabužius kone nuogas nulipau į rūsį ir atkėliau dureles grindyse, bet ant tos puikiai jūsų aprašytos dvokiančios landos krašto sustingau nuo smarvės. Svarsčiau, ką noriu patikrinti: ar ten tebeguli keli kaulai lavono, kurį, kaip teigiate, palikote kloakoje daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus? Ir aš turiu leistis į tą bjaurastį ir sužinoti, jog tie kaulai ne mano? Leiskite jums priminti, ir taip žinau. Betgi tikiu jumis: nužudėte abatą Dala Pikolą.

Daugiau Daugiau

1897 metų balandžio 5 diena, vėlus rytmetis

Pabudau vėlai ir dienoraštyje radau trumpą jūsų raštelį. Anksti keliatės. Dėl Dievo meilės, pone abate… jei kurią dieną (ar naktį) perskaitysite šias eilutes. Kas jūs iš tikrųjų? Kodėl tik dabar atsiminiau jus nužudęs dar prieš karą! Kaip galiu kalbėtis su šešėliu?

Nužudžiau jus? Kodėl dabar esu tuo tikras? Pasistengsiu atsiminti. Bet dabar turėčiau užkąsti. Keista, vakar negalėjau nė pagalvoti apie valgį nesibjaurėdamas, dabar gi suryčiau bet ką atradęs. Jei tik galėčiau laisvai išeiti iš namų, reikėtų eiti pas daktarą.

Daugiau Daugiau

1897 metų balandžio 5 diena

Šįryt atsibudau savo lovoje ir kiek pasigrimavęs apsirengiau kaip pridera mano padėčiai. Paskui atėjau paskaityti jūsų dienoraščio, kur rašote susitikęs su abatu Dala Pikola ir apibūdinat jį kaip gerokai už mane senesnį ir net kuprotą. Nuėjau pasižiūrėti į veidrodį jūsų miegamajame – manajame, kaip dvasininkui pridera, tokio daikto nėra, – nors ir kaip nenorėčiau savęs liaupsinti, negalėjau nematyti taisyklingų veido bruožų, be to, nesu žvairas ir dantys neatsikišę. Gražiai kalbu prancūziškai, gal su vos girdimu itališku akcentu.
Tai kas tas mano vardu pasivadinęs abatas, su kuriuo buvote susitikęs? Ir kas tuomet esu aš?

Daugiau Daugiau

1897 metų balandžio 4 diena

Dabar beliko susirasti tą Žoli minėtą Gedoną. Knygynas Bono gatvėje priklausė raukšlėtai senmergei, amžinai dėvėjusiai didžiulį juodą vilnonį sijoną ir Raudonkepurės kepuraitę, laimė, pridengusią pusę veido.

Ten iškart ir sutikau Gedoną, ironiškai į aplinkinį pasaulį žvelgiantį skeptiką. Man patinka nepatiklieji. Gedonas tuoj pat palankiai atsiliepė į Žoli prašymą: žinoma, nusiusiąs jam maisto ir truputį pinigų. Paskui pasišaipė iš draugo, dėl kurio turėsiąs išlaidų. Kam rašyti knygą ir rizikuoti pakliūti į kalėjimą, jei knygas skaito užkietėję respublikonai, o diktatoriaus šalininkai tėra beraščiai kaimiečiai, kuriems Dievo valia leista balsuoti?

Daugiau Daugiau

Iš 1897 metų dienoraščio balandžio 3-iosios vėlyvo vakaro įrašo

Dala Pikolos įrašas dienoraštyje netikėtai nutrūksta. Gal jis išgirdo triukšmą, apačioje atsiveriančias duris ir išbėgo. Leiskite sutrikti ir Pasakotojui. Regis, abatas Dala Pikola būdrauja tik Simoniniui prireikus rodančio klystkelius ir grąžinančio į tikrovę sąžinės balso, o paskui tarsi užsimiršta. Išties, jei šiuose puslapiuose nebūtų išdėstyta visiška tiesa, galėtum pamanyti, kad Pasakotojas sumaniai kaitalioja amnezinės euforijos ir disforinės atminties epizodus.

Vieną 1865 metų pavasario rytą Lagranžas pakvietė Simoninį susitikti ant suolelio Liuksemburgo sode ir parodė suglamžytą knygą pageltusiais viršeliais, išleistą 1864 metų spalį Briuselyje, be autoriaus pavardės, pavadintą „Makiavelio ir Monteskjė pokalbis pragare, arba Makiavelio politika XIX amžiuje“.

Daugiau Daugiau

1897 metų balandžio 3 diena

Brangus kapitone Simonini,

šįryt atsibudau sunkia galva ir jausdamas burnoje keistą skonį. Teatleidžia man Dievas, absento skonį! Patikėkit, dar nebuvau perskaitęs jūsų vakarykščių užrašų. Iš kur galėjau žinoti, ką gėrėt, jei pats to negėriau? Ir iš kur dvasininkas gali žinoti, koks uždrausto, taigi, neragauto gėrimo skonis? O gal ne, man galvoje susijaukę, rašau apie skonį, kurį jaučiau burnoje atsibudęs, bet rašau tikriausiai jau perskaitęs jūsų užrašus, ir šie paveikė mano mintis. Išties, jei niekada nesu gėręs absento, kaip supratau, kad burnoje jaučiu jo skonį? Tai skonis ko nors kito, ir tik perskaitęs jūsų dienoraštį pamaniau, kad absento.

Daugiau Daugiau