LHPA

VII

RELIGIJA, CHARAKTERIS IR VISUOMENE

Šiame skyriuje analizuojama tezė, jog socialiniai pasikeitimai susiję su socialinio charakterio kaita; jog „religiniai” impulsai teikia energiją, kuri būtina siekiant išjudinti žmones daryti drastiškus socialinius pokyčius, taigi jog. naują visuomenę galima sukurti tik tuo atveju, jei įvyks gelminis pokytis žmogaus širdyje — jei nūdienį atsidavimo objektą pakeis naujas *.

———————————–

* Šis skyrius paremtas daugeliu ankstesnių mano darbų, ypač „Pabėgimas nuo laisvės” (1941) bei „Psichoanalizė ir religija” (1950), kuriuose minimos svarbiausios ir daugybės knygų, parašytų šia tema.

———————————–

Daugiau Daugiau

Kaupiančioji visuomenė — turėjimo būdo pagrindas

Mūsų vertinimai yra nepaprastai šališki, nes mes gyvename visuomenėje, kurios egzistavimas pagrįstas privatine nuosavybe, pelnu, jėga, įgyti, valdyti, gauti pelną yra šventos ir neginčijamos industrinės visuomenės individo teisės *. Nesvarbu, kokie nuosavybės įsigijimo šaltiniai. Nuosavybės turėjimas taip pat niekuo neįpareigoja jos savininko. Vadovaujamasi tokiu principu: „Iš kur ir kaip buvo įgyta nuosavybė, ką aš su ja darau, yra tik mano ir niekieno kito reikalas. Kol nenusižengiu įstatymams, tol mano teisė yra neribota ir absoliuti”.

H. Toni knyga „The Acquisitive Society” (1920) iki šiol tebėra įžvalgiausias šiuolaikinio kapitalizmo, taip pat socialinės ir žmogaus kaitos galimybių aiškinimas Makso Vėberio, Brentano, Paskalio, Šapiro, Zombarto, Krauso veikalai taip pat padeda iš esmės suprasti industrinė visuomenės įtaką žmogui.

Daugiau Daugiau

Skirtumo tarp turėjimo ir buvimo svarba

Turėjimo arba buvimo alternatyva prieštarauja sveikam protui. Turėti, atrodo yra normali mūsų gyvenimo funkcija: kad gyventumėm, mes privalome turėti daiktų. Dar daugiau, mes privalome turėti daiktų, kad galėtume jais džiaugtis. Kaip gali tokia alternatyva atsirasti visuomenėje, kurios svarbiausi tikslas yra turėti — ir turėti vis daugiau ir daugiau,— kurioje apie žmogų galima pasakyti „vertas milijono dolerių”? Priešingai, atrodo kad pati buvimo esmė yra turėjimas: kas nieko neturi, tas yra niekas.

Tačiau didieji Gyvenimo Mokytojai savo sis temose turėjimo ir buvimo alternatyvą laiko svarbiausiu klausimu. Buda moko, kad, norėdami pasiekti aukščiausią žmogaus išsivystymo pakopą, mes privalome netrokšti turtų. Jėzus moko: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės. Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?!” (Lk 9, 24—25). Mokytojas Ekhartas mokė, jog nieko neturėti ir tapti atviram bei „tuščiam”, neleisti savajam ego tapti kliūtimi yra dvasinio turtingumo, dvasinės stiprybės įgijimo sąlyga. Marksas tikino, kad prabanga yra tokia pat blogybė kaip ir skurdas ir kad mūsų tikslas — daugiau būti, o ne daugiau turėti. (Turiu omenyje tikrąjį Marksą, radikalų humanistą, o ne vulgarią tarybinę jo traktuotę.)

Daugiau Daugiau

Iliuzijų žlugimas

Didysis Beribės Pažangos Pažadas — gamtos valdymas, materialinių, gėrybių gausumas, didžiausia laimė kuo didesniam skaičiui žmonių ir neribota asmens laisvė — nuo pat industrinio amžiaus pradžios kurstė ištisų kartų tikėjimą ir viltis. Žinoma, mūsų civilizacija prasidėjo tada, kai žmonės išmoko aktyviai kontroliuoti gamta, tačiau ši kontrolė buvo ribota iki industrinio amžiaus pradžios. Prasidėjus industrinei pažangai, žmogaus ir gyvulio energija pakeitus mechanine, vėliau — branduoline, o žmogaus protą — kompiuteriu, mes galėjome pasijusti, kad žengiame į neribota gamybą, kartu— ir į neribotą vartojimą, kad technika pa-vertė mus visagaliais, o mokslas — visažiniais. Mes buvome betampą dievais, aukščiausiomis būtybėmis, kurios pajėgios sukurti antrą pasauli, panaudodamos gamtos pasaulį vien kaip statybinę medžiagą naujam savo kūriniui.

Daugiau Daugiau