LHPA

Lietuvių tautosakoje paukščių žiemojimo vieta ir mirusiųjų kraštas sutampa – tai Dausos, amžinai žaliuojanti amžinos vasaros šalis, į kurią ir paukščiai, ir mirusieji keliauja tuo pačiu keliu – Paukščių Taku. Iš žmogaus burnos išsprūdęs paukštelis tarsi primena, kur ir kaip keliauti išsirengė siela. Vėliau paukščiai ir mirusiųjų vėlės atskiriami, tačiau lieka kadainykščio jų bendrumo atmintis – be bendro kelio ir gyvenamosios vietos, galima priminti ir tai, jog Kūčių naktį atskriejusios protėvių vėlės prie židinio pabarstytuose pelenuose palieka paukščių kojų pėdsakus. Lieka ir dangiškojo pomirtinio pasaulio įvaizdis. Į jį arba skriejamą „dangaus viduriu” ant žirgų, arba kopiama aukštu krištoliniu ar stikliniu kalnu.

Daugiau Daugiau

Tai – žemiausioji sielos dalis, tapatinama su saulės šviesoje matomu šešėliu. Dažniausiai tautų sielos sampratos čia įžiūri gan šiurkščią, žemutinę sielos dalį, kurią galima paveikti maginiais veiksmais arba jai padedant gauti kokius nors ženklus.

Lietuvių tradicijoje į šešėlį kreiptas ganėtinas dėmesys, tai atspindi palyginti ankstyvi šaltiniai. Jeronimas Prahiškis, lankęsis Lietuvoje 1401-1404 m., pasakoja, kaip lietuvių žyniai pranašaudavę ligonių likimą:

Artimieji klausdavo juos, ar nemirs ligoniai. Žyniai eidavo naktį prie ugnies, o rytą klausiantiems atsakydavo matę prie šventosios ugnies sergančiojo šešėlį, kuris sušilęs rodė mirties arba gyvybės ženklus: išgysiantis ligonis – stovi veidu į ugnį, o jeigu atsigręžęs į ją nugara, vadinasi, mirs1 (E. Ulčinaitės vert.).

Daugiau Daugiau

Pabaigoje – kelios pastabos apie mūsų aptartus dalykus, ne tiek užbaigiančios bendrą vaizdą, kiek mėginančios darsyk parodyti, apie ką kalbėta.

Pirmiausia religinė sakrali kalno, medžio, ugnies reikšmė liudija ne senosios tradicijos „gamtiškumą”, bet visiškai ir radikaliai kitokią religine atskaitos sistemą ar, jei norime, – kitą lygmenį. Tai būtent kosminis lygmuo, per vidinius pasaulio esinius apsireiškiantis „šiapus”. Kalnai, medžiai, ugnis yra tam tikri „sukibimo taškai”, sankabėlės, jungiančios dangaus, atmosferos, chtoniškąją sritis. Šitaip pasaulis – visas pasaulis, o ne jo detalės – tampa tvarkinga visuma, kosmosu.

Daugiau Daugiau

Kaip jau rašėme, kalendorinės dainos atskleidžia kosmogoninius vyksmus. Tačiau kosmogoninių elementų yra ne vien kalendorinėse, bet ir kitų tipų dainose – darbo, vestuvinėse, karinėse ir pan. Kosmogoniniai įvaizdžiai pasirodo pirmosiose dainos eilutėse ar pirmajame posme, o toliau ima rutuliotis siužetas, dažniausiai visiškai neatliepiantis pirmųjų suminėtų įvaizdžių. Be abejo, yra daugybė dainų, kurios tokio pradmens neturi, kuriose siužetas ima rutuliotis nuo pirmosios eilutės, bet dabar pasidomėsime tiktai kosmogonines pradžias turinčiomis dainomis, žinoma, ne-bandydami jų nei klasifikuoti, nei visapusiškai nagrinėti.

Daugiau Daugiau

Vandenį, marias ar jūras, supančias pirmapradį kalną ar vilnijančias palei Pasaulio medį, jau nesyk aptikome, ir akivaizdu, kad kosmogoninė vandens reikšmė tikrai ženkli. Vanduo – tarsi „pagrindų pagrindas”, supantis visus laikų pradžioje iškylančius, pasirodančius, išaugančius daiktus.

Etiologinė sakmė apie žemės atsiradimą pabrėžia, kad pačioje pradžioje „nebuvo nieko, tik vanduo. Tais vandenimis yrėsi mažas laivelis, kuriame sėdėjo Dievas, o velnias yrė”. Toliau pasakojama, kad velnias neria į vandenų dugną, ir iš trečio karto jam pavyksta išnešti dumblo. Dievas „sulipdė iš tų trupinėlių grumstelį ir, padaręs mažą salelytę, padėjo ją ant vandens”. Abu, Dievas ir velnias, priplaukia salelę, išlipa ant jos, Dievas užmiega. Velnias, naudodamasis patogia proga, čiumpa Dievą už kojų ir mėgina prigirdyti – bet, kad ir kiek velnias temptų į vieną ar kitą pusę, po miegančiu Dievu sala prasiplečia lygiai tiek pat. Galiausiai sala labai praplatėja. Dievas pagaliau „nubudo ir, pamatęs velnio piktus kėslus, nugramzdino jį pragaran, o žemėn paleido gyventi žmogų”.

Daugiau Daugiau

Labai įdomios kalėdinės dainos, kuriose kalbama apie žydinčią „grūšelę”; ši grūšelė neabejotinai turi pirmapradžio Kosminio medžio reikšmę, tad joje ar po ja besidedantys „dyvai” mums labai svarbūs. Plg.:

Viduje lauko grūšelė žydi, Alelium kalėda, grūšelė žydi.

Tona grūšelėn žvakelė degė, Alelium kalėda, žvakelė degė.

Ai, ir iškrito trys kibirkštėlės, Alelium kalėda, trys kibirkštėlės.

Oi, ir pasdarė dideli dyvai, Alelium kalėda, dideli dyvai,

Dideli dyvai – marios mėlynos, Alelium kalėda, marios mėlynos.

Tose mariose luotelis plūko,

Alelium kalėda, luotelis plūko. (LT 1208)

Daugiau Daugiau

Lietuvių naujametinio ciklo (ir apskritai kalendorinėse) dainose medžio įvaizdis dažnas; kaip jau minėjome, jo įvaizdis derinamas su kitu įvaizdžiu – „kalno”, bet yra ir „savarankiškų” medžio vaizdinių, ir tokių, kurie jį sieja su vandens vaizdiniu. N. Laurinkienė apibendrindama teigia, kad „būdingas medžio erdvės atributas -vandens telkinys”, plg. „Jūrės marelės, / Gilus vandenėlis – / O ten išdygo / Žals jovarėlis” ir pan.; toliau autorė pažymi, jog „medis mariose primena archetipinį vaizdinį, t. y. tą situaciją, kai kuriant visatą jis augo vandenyje”21. Tokia pirmapradė kosmogoninė erdvė gražiai atsiskleidžia šioje dainoje:

Pavasaris pavandenis. Sėmė vanduo kalnus klonis.

Sėmė vanduo kalnus klonis, Tik nesėmė vieno kalno.

Tik nesėmė vieno kalno,

Ant to kalno putinėlio. (LTR 1169/51; 14, p. 64)

„Putinėlį” gali keisti ir kiti medžiai. Dažnai tai ąžuolas:

Vidury jūrių ir marelių Aukštasis kalnelis…

Ant to kalno kalnužėlio Žalias ąžuolėlis. (JLDI 749)

Daugiau Daugiau

Pasaulio atsiradimą nusakantys, arba kosmogoniniai, mitai – bet kokios religijos ašis, grindžianti patį pasaulėvaizdį, kosmologinius vaizdinius. Kosmogonijos atsako į klausimus, kylančius žmogui iš paprasčiausio smalsumo, t. y. kaip ir kodėl viskas atsirado, taip pat suteikia jam tam tikrą įžvalgą į dievų pasaulio paslaptis: juk tai, kas vyko pradžioje, yra svarbiausia, o, žinant pradžią, galima klausti apie prasmę, gyvenimą ir jo horizontą, dievus ir jų požiūrį į žmones – kosmogonijose tas požiūris išryškėja bene geriausiai. Pagal tai formuluojamos ir egzistencinės tą religiją išpažįstančios tautos ar genties nuostatos. Pasaulio sukūrimo mitai grindė visas vėlesnes kosmologines struktūras ir dievų hierarchijas (kosmogonijas papildančiose teogonijose) – taigi jie akivaizdžiai svarbūs kiekvienos religijos analizei. Deja, lietuvių tautosakoje nėra išlikusių pasaulio sukūrimo mitų; etiologinės sakmės perteikia tik jų nuoskalas; galbūt tam tikrus kosmogoninių mitų pėdsakus randame plačiame lietuvių tautosakos sluoksnyje, kuriame kalbama apie Perkūną, persekiojantį Velnią. Šiame motyve galime įžiūrėti transformuotą pirmapradės dievų kovos mitą, būdingą bene visoms indoeuropiečių mitologijoms. Tačiau pati kosmogoninių mitų visuma jau išnykusi. Tebeatsekamos jos nuoskalos yra reikšmingos, bet gilesnę prasmę bei erdvę jų interpretacijai randame nagrinėdami lietuvių kalendorines, ypač Naujųjų metų ciklo, dainas.

Daugiau Daugiau

Aukštieji dievai, skirtingai nuo kitų hierarchijos lygmenų dievų, turi savo plačias veikimo sritis, apimančias dangų, atmosferą, žemę ir požemius. Jie čia veikia ryškiai dominuodami net vėlyvuoju periodu, kai jau ima lietis su krikščionybės personažais. Mes jau sužinojome apie dievus, minimus istoriniuose šaltiniuose, tad, prieš pereidami prie hierarchijos nagrinėjimo, turime pasigilinti į folklorinius atitikmenis. Tautosaka čia atskleidžia daugiau nei gana šykštūs šaltiniai. Pažvelgę į didžiųjų dievų žaismę tautosakoje, galėsime vėl pereiti prie bendrosios mitologijos lygmens ir suvokti daugiau.

Daugiau Daugiau

Dievų sritys. Lietuvių tautosakoje dievų sritys pasidalytos gana aiškiai. Perkūnas valdo atmosferą, debesis ir žaibus, o dangus yra Dangaus Dievo buveinė. Dangus tapatus lietuvių dausoms, pomirtinio pasaulio zonai, arba, galimas dalykas, danguje yra kažkokia vieta, skirta mirusiesiems. Bet kokiu atveju folklore mirusieji mato Dangaus Dievą, šnekučiuojasi su juo, vaišinasi prie jo stalo, tačiau kitų dievybių šioje dangaus zonoje mes nematome. Tiesa, tautosakoje minimas Perkūno dvaras, Aušrinės, Vėjo dvaras numanomas irgi, kaip ir Dievo rūmai, – taigi atrodo, kad svarbiausi lietuvių dievai turi savo „dvarus”, teritorijas – dažniausiai danguje, netoliese Dievo, tačiau tai atskiri dvarai, rūmai, nesusiję su Dievo dvaru (t. y. jie nėra kokie „priestatai”, o atskiri dvarai). Velnio dvaras, suprantama, įsivaizduojamas giliai, tiesa, ne požemiuose, o dažniausiai „kalno viduje” ar „už girios”. Kalnas yra centrinė lietuvių transcendentinės kosmologijos ašis – minima, kad ant jo kartais būna Perkūnas arba Dievas (ne kurie kiti dievai), kalno viduje – Velnias. Ant kalno yra rojus, arba dausos (arba nuo kalno jos prasideda), o po kalnu, ar veikiau kalne, kalno viduje – pragaras.

Daugiau Daugiau