LHPA

VAKARŲ SEMITAI

Trumpa istorinė apžvalga

Vakarų semitų religijos priklausomai nuo konteksto, regiono ar tiriamojo laikotarpio gali būti vadinamos kanaaniečių, Finikijos arba Sirijos religijomis.

Vakarų semitų apgyventos teritorijos priklauso vadinamojo „derlingojo pusmėnulio” regionui; žmonės čia gyveno nuo paleolito laikų, šioje zonoje įsikūrė pirmieji mums žinomi miestai, labai anksti atsirado žemdirbystė. Istoriniais laikais tarp Viduržemio jūros pakrantės ir Sirijos dykumos apsigyveno semitų gentys. Skiriamos dvi jų šakos: finikiečiai-kanaaniečiai, kurių protėviai Palestinos ir Sirijos teritorijoje gyveno jau IV tūkstantmetyje pr. Kr., ir amoritai, pasirodę II tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje (vėliau juos matome kaip aramėjus). Amoritai įkūrė Mario miestą ir valstybę aukštutinio Eufrato teritorijoje, Babilonijos valdovas Hamurapis buvo kilęs iš amoritų. Nors priklausė vienai vakarų semitų kalbų šeimai, amoritų ir kanaaniečių kalbos skyrėsi. Pakrantėje gyvenusių kanaaniečių kultūrinė raida juos nutolino nuo aukštumų gyventojų amoritų; ypač tai akivaizdu Finikijoje.

Daugiau Daugiau

HETITAI

Trumpa istorinė apžvalga

 

Į Mažąją Aziją indoeuropiečių gentys atsikraustė per vakarinę jos dalį; tai įvyko III tūkstantmečio pr. Kr. pirmoje pusėje. XVII a. pr. Kr. viduryje iškilo senoji hetitų karalystė, kurios sostinė – Hatušo miestas. Klasikinis šios valstybės laikotarpis apima maždaug 1460-1200 m. pr. Kr. Ji daugmaž sėkmingai kovojo su Egiptu, savo įtaką plėtė į pietus bei vakarus, kur sugebėjo nugalėti Mitanijos karalystę. Hetitai buvo indoeuropiečiai (kartais jie vadinami hetais); savo valstybę jie sukūrė seniau čia gyvenusių hatų teritorijoje; hatai ne indoeuropiečiai, apie II tūkstantmečio pr. Kr. vidurį jų kalba išnyko, tačiau hetitai perėmė daug hatų mitinių įvaizdžių. Hetitų teritorijoje gyveno ir nežinomos kilmės huritai, irgi padarę įtaką hetitų kultūrai bei religiniams įvaizdžiams. Tad hetitų valstybėje egzistavo kelios religinės tradicijos.

Vėlyvosios hetitų valstybėlės Šiaurės Sirijoje gyvavo maždaug nuo 1200 iki 700 m. pr. Kr.

Daugiau Daugiau

BABILONIEČIAI  IR ASIRAI

Trumpa istorinė apžvalga

XVIII a. pr. Kr. antroje pusėje iškilęs Babilonas ir jo garsusis valdovas Hamurapis atliko tai, ko patiems šumerams nepavyko padaryti per visą savo istoriją – jis suvienijo didesnę Mesopotamijos dalį. Tai vadinamoji Senoji Babilono karalystė, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidino amoritai, semitų grupės gentis. Nors šią valstybę nukariavo kasitai, ją valdę nuo 1600 iki 1170 m. pr. Kr., jie perėmė babiloniečių tradicijas ir greitai įsiliejo į mesopotamišką kultūrą ir civilizaciją. Nuo XIV iki IX a. pr. Kr. šiaurinėje Mesopotamijoje iškilo Asirija, ėmusi kontroliuoti didžiulę ano meto civilizuoto pasaulio dalį. Asirijos viešpatavimą nutraukė Babilonas, su medų pagalba 612 m. pr. Kr. užkariavęs šalį; susikūrė Naujoji Babilono karalystė, kuri gyvavo tik iki 539 m. pr. Kr., kai Babiloną užėmė Kiro vadovaujami persai. Babilonija buvo įjungta į persų valstybę; po Aleksandro Makedoniečio žygių ji pateko Seleukidų valdžion. Nuo Kiro iki helenistinio laikotarpio babiloniečių religinė tradicija palengva geso; kai kurie kultai Artimuosiuose Rytuose dar ilgai gyvavo, tačiau tai bebuvo senosios religijos salelės religinio sinkretizmo jūroje.

Daugiau Daugiau

ŠUMERAI

Trumpa istorinė apžvalga

Pirmieji šumerai į Tarpupį atsikraustė prieš 3000 m. pr. Kr. tikriausiai iš rytų ar šiaurės rytų, tačiau jų protėvynė nežinoma. Šumerų kalba negimininga jokiai kitai kalbų grupei. Tarpupyje šumerai nuolat kontaktavo su semitų gentimis, vėliau sukūrusiomis Babilonijos ir Asirijos valstybes. Derlingos Mesopotamijos žemės nuolatos traukė klajoklių gentis, ir Šumero miestai dažnai ilgesniam ar trumpesniam laikui patekdavo jų valdžion. Patys šumerai centralizuotos valstybės nesukūrė; valstybinis gyvenimas telkėsi apie atskirus miestus su jiems priklausančiomis žemėmis bei kaimais. Istorijos būvyje vieni miestai valstybės kartkartėmis pranokdavo kitus, tačiau įgytos reikšmės ilgam neišlaikydavo.

Legendinėje šumerų istorijoje minimi aštuoni valdovai, kurie penkiuose miestuose iš viso valdė 241000 metų. Ši įstabi dinastija baigėsi Tarpupį užliejus tvanui, po kurio prasidėjo mitinių valdovų Gilgamešo, Etanos, Dumuzio valdymas. Apie šiuos laikus istorikai gali nedaug pasakyti; patikimesnė istorija prasideda maždaug nuo 2600 m. pr. Kr., iškilus Lagašo miestui. Apie 2340 m. pr. Kr. Šumerą užkariauja semitų valdovas Sargonas, įkūręs galingą karalystę, kurios centru tapo Akadas. Šią valstybę apie 2200 m. pr. Kr. nukariavo iš šiaurės atėjusios gutų gentys. 2150 m. pr. Kr. Lagašui ir jo garsiajam valdovui Gudėjai pavyksta nusimesti gutų jungą. Vėliau iškyla Oro miestas, kurį apie 2000 m. pr. Kr. sugriauna elamitai. Šumerai ir semitai asimiliuojasi, šumerų kalba traukiasi iš kasdienio vartojimo. Tarpupyje gyvuoja daug miestų valstybių, kurių niekas nebepajėgia suvienyti. XVIII a. pr. Kr. pietinė Tarpupio dalis paklūsta Babilonui. Vis dėlto šumerų religija ir kultūra neišnyksta be pėdsakų: ji labai stipriai paveikia Babilono ir Asirijos religijas; tai aptarsime vėliau; be to, daugelis Šumere atsiradusių mitinių įvaizdžių perdirbti vėliau išnyra Biblijoje (kūrimas iš šonkaulio, tvano legenda ir t.t.).

Daugiau Daugiau

EGIPTIEČIAI

Trumpa istorinė apžvalga

Egiptas, arba, pasak pačių egiptiečių, Ta-Kemet, „Juodoji žemė”, ilga siaura juosta driekėsi palei Nilo upę; derlingame jo slėnyje virė gyvenimas, o už keliolikos kilometrų prasidėdavo dykuma, „Raudonoji žemė”. Kasmetiniai Nilo potvyniai nuslūgdami palikdavo derlingo dumblo sąnašas, ir žemdirbystė čia atsirado labai anksti.

Priešistoriniais laikais Egipte gyvavo daugybė nedidelių politinių darinių, nomų; vėliau juos sujungė Aukštutinis Egiptas pietuose ir Žemutinis šiaurėje. Apie 3000 m. pr. Kr. abi Egipto dalis sujungė Aukštutinio Egipto valdovas Menesas. Tradiciškai skiriamos trys Egipto karalystės; šalies klestėjimo laikotarpiai:

Senoji Karalystė – laikotarpis, kai valdė III—VI faraonų dinastijos (2770-2270 m. pr. Kr.). Tai didžiųjų piramidžių statymo metas, pasibaigęs vidine suirute bei vietinių kunigaikštukų iškilimu;

Vidurinioji Karalystė – XI ir XII dinastijų valdymo metai, 2060-1788 m. pr. Kr. Tai klasikinis Egipto laikotarpis, pasibaigęs vidine sumaištimi ir klajoklių hiksų įsiveržimu (1730 m. pr. Kr.);

Naujoji Karalystė – valdė XVIII-XX dinastijos 1580-1085 m. pr. Kr. Tai didžiausių Egipto politinių pergalių amžiai -šalis tapo pasauline galybe. Tačiau laikotarpio pabaiga irgi tradicinė – šalis susiskaidę ir nusmuko. 525 m. pr. Kr. Egiptą nukariavo persai, 332 m. pr. Kr. – Aleksandras Makedonietis, o 30 m. pr. Kr. Egiptas tapo Romos provincija.

Tačiau ir politinio nuosmukio metais iš Egipto sklido didžiulė kultūrinė bei religinė įtaka, paveikusi tiek kaimynines civilizacijas, tiek Antikos pasaulį; Egiptą įjungus į Romos imperiją, egiptiški kultai ypač suklestėjo Romos administruojamose teritorijose.

Daugiau Daugiau

PRATARMĖ

Ši knyga – trumpas religijų istorijos studijų įvadas. Juo siekiama supažindinti su senosiomis Artimųjų Rytų, Irano ir Indijos, Europos tautų religijomis. Šios tautos gyveno regione, kuriame atsirado ir rutuliojosi didžiosios pasaulinės religijos, išplitusios už tautų ir valstybių ribų, – judaizmas, budizmas, krikščionybė, manichėjizmas, islamas bei hinduizmas. Antrame knygos leidime sutikrintas mitologinių bei istorinių vardų rašymas, padaryta smulkių dalykinių patikslinimų, taip pat pridėta vardų rodyklė. Už pagalbą autorius mielai dėkoja Nagliui Kardeliui.

Norint nuodugniau studijuoti didžiąsias pasaulines religijas, reikėtų trumpai susipažinti su jų radimosi religiniu kontekstu bei priešistore. Juk pasaulinės religijos atsirado ne tuščioje vietoje; jos užslinko ant savito, ilgą istoriją turėjusių etninių bei valstybinių religijų komplekso. Antai judaizmas rutuliojosi vakarų semitų religijų kontekste, tačiau jį veikė ir Artimųjų Rytų religijos; krikščionybė, išsilukštenusi iš judaizmo helenistinių religijų fone, „nusėdo” daugybės Viduržemio jūros baseino ir Europos etninių religijų terpėje. Tiek budizmas, tiek hinduizmas atsirado senosios Indijos arijų religijos aplinkoje kaip reakcija į ją arba kaip savita jos tąsa. Dar viena, šiandien jau išnykusi, pasaulinė religija – manichėjizmas – atsirado kaip Zaratustros reformuota Irano arijų religijos atšaka. Islamas nugulė ir ant vėlyvųjų iraniečių religijos formų, integravo vėlyvojo helenizmo paveldą, judaizmo ir krikščionybės elementus.

Daugiau Daugiau

Baigiamosios pastabos

Šiame darbe pagrindinis dėmesys skirtas pomirtinio gyvenimo sampratos sklaidai suvokti, ir „galutinių”, visaapimančių atsakymų nebuvo tikėtasi. Pagrindine savo užduotimi autorius laikė išsklaidytų ir nesyk degradavusių tautosakos duomenų sutvarkymą, mėginimą, siejant juos su istorinių šaltinių bei iš dalies – archeologijos duomenimis, išskirti pagrindinius senuosius tikėjimo pomirtiniu gyvenimu įvaizdžius, bendriausiais bruožais nustatyti jų chronologinę seką bei vietą senojoje lietuvių religijos sistemoje.

Daugiau Daugiau

5. Kai kurie bendrieji pomirtinio gyvenimo sampratos bruožai

Kol kas buvo aptariami atskiri pomirtinio gyvenimo įvaizdžiai; jie, siekiant atvaizduoti kiek galima reljefiškiau, nagrinėti daugmaž autonomiškai. Jau buvo galima pastebėti, kad šie įvaizdžiai bendriausiame lygmenyje smarkiai persipynę – tiek, kad neretai sunku išsiaiškinti ne vien jų išsidėstymą (kadangi nesyk pomirtinio pasaulio įvaizdžiai, kad ir kur būtų talpinami – „už vandens”, „už pasaulio ribos” ir pan. – menkai tarpusavyje skiriasi), kartu sunku atsekti ir tam tikrame pomirtinio gyvenimo sampratos lygmenyje žinota pomirtinio pasaulio valdovą, ir t.t.

Šiame skyriuje bus liečiami tokie pomirtinio gyvenimo sampratos bruožai, kurių aiškinimasis negalėjo apsiriboti vieno kurio įvaizdžio rėmais. Tai visų pirma – „atvirkštinės” simetrijos įsigaliojimas „aname pasaulyje”, ten veikiantys kitokie erdvėlaikio dėsniai, pomirtinio pasaulio valdovų klausimas, kai kurie raudose atsispindinčios pasaulėžiūros elementai.

Daugiau Daugiau

4. Dangaus Dievo kontroliuojamo „danguje”, „ant kalno” esančio pomirtinio pasaulio įvaizdžiai senojoje lietuvių pasaulėžiūroje. Pomirtinio pasaulio „padangėse” problema.

Aukščiau kalbėta apie horizontalia kryptimi keliaujant pasiekiamą pomirtinį pasaulį, kurio senesniu variantu galėjo būti ir požeminė mirusiųjų karalystė. Šio kelio gale dažniausiai aptinkamas velnias. Įtikėtina, kad tokio „už pasaulio ribų” esančio pomirtinio pasaulio įvaizdis kadaise baltiškoje pasaulėžiūroje vyravo. Vis dėlto esama ir ženklių kitokio įvaizdžio pėdsakų. Pagrindinis jį išskiriantis motyvas – Dangaus Dievo dominavimas tokiame pomirtiniame pasaulyje. Svarbu, kad tokiose pasakose greta Dievo valdomos mirusiųjų erdvės (ypač pasakoje LPK 472) pastebima ir ta, kurioje dominuoja velnias – tai rodytų, jog motyvų apie Dievo valdomą pomirtinį pasaulį radimosi metu buvo gerai žinomas nuo šios erdvės besiskiriantis velnio ir jam priklausančių mirusiųjų pasaulis.

Daugiau Daugiau

Sovijaus mitas

Kalbant apie tikėjimą metempsichoze, pastebėta, jog lietuvių pasaulėžiūroje aptinkami mirusiųjų augalų bei gyvūnų pavidalais „perkėlimo” į aną pasaulį pėdsakai. Remiantis vien tik medžiaga, susijusia su tikėjimu metempsichoze, sunku aptarti šitokio transcendavimo aplinkybes. Galimas dalykas, mirusieji, įgavę gyvulių pavidalus, buvo pamažu „stumiami” už sukultūrinto pasaulio ribos, už toms ar kitoms gentims žinomos oikumenos, ir ten įkurdinami. Būdami „kažkur toli”, tokie gyvulių pavidalo mirusieji buvo apsaugoti nuo ūkinės gyvųjų veiklos, o drauge netrukdė ir gyviesiems. Tačiau toks transcendavimas tėra tik teorinė įžvalga. Sklaidant su metempsichoze susijusią medžiagą, toks procesas atrodo nesunkiai įžiūrimas. Tačiau galimas ir kitas paaiškinimas: kad gyvulių pavidalo mirusieji buvo „perkelti” į aną pasaulį tik tuomet, kai sužinota tokį pasaulį apskritai egzistuojant. Iki to laiko mirusieji galėjo būti įsikūrę „čia ir dabar” esančiuose medžiuose ir gyvūnuose. Ir vienu, ir kitu atveju retrospektyviai būtų galima atsekti lygiai taip pat atrodantį vyksmą; tačiau jo priežastys vis dėlto gali būti skirtingos. Klausimą galima būtų išspręsti, išsiaiškinus, ar pomirtinio pasaulio kaip transcendentinės erdvės, nuo gyvųjų atskirtos ne geografinio nuotolio, o visiškai kitų erdvėlaikio dimensijų, samprata galėtų savaime atsirasti, „užpasaulinę” erdvę, įsivaizduojamą kaip fizinės erdvės dalį, nukeliant kaskart vis toliau, sykiu su besiplečiančiomis oikumenos ribomis. Deja, atsako į šį klausimą vargiai galima tikėtis. Matyt, tektų apsiriboti, tariant, jog ir iš tikėjimų metempsichoze sistemos buvo įmanoma išsiveržti į iš principo kitokios, specifinės „užpasaulinės” erdvės sampratą, kol kas nuošalyje paliekant klausimą, ar „kitokios” erdvės supratimas atsirado savaime, ar įvykus esminiam pasaulėžiūros lūžiui, pasirėmus genialia religinių reformatorių įžvalga. Jei, kaip minėta, tikėjimų metempsichoze nagrinėjimas rodytų pirmojo teiginio pagrįstumą, tai tikėjimo „užpasaulinėmis” pomirtinio pasaulio erdvėmis nagrinėjimas išsyk atskleidžia didelę antrojo varianto tikimybę.

Daugiau Daugiau