Pagal
Autorius: Gintaras Beresnevičius

Žmonės, ausys ir pupos, arba kas yra kas… (3 dalis iš romano „Karalius plaukia” )

Žmonės, ausys ir pupos, arba kas yra kas… (3 dalis iš romano „Karalius plaukia” )

APIE ŪMĖDES

Ūmėdė – tai toks grybas, pasižymintis nepaprastu žiaurumu; nepažįsta jis pasigailėjimo; savo būdu jis primena tą moterų rūšį, kuri žinoma kaip famme fatale, ir šį savo garsų ir baisų vardą grybas ūmėdė gavo nuo moterų, nes moterys yra lygiai taip pat baisios ir nenusakomos kaip šis nenaudingas grybas ūmėdė.

APIE KATINUS

Katinai yra panašūs į ūmėdes, bet tik labai iš tolo į juos žvelgiant; su pasibaisėjimu tai pastebėjęs, apmirusia širdimi baigiu rašyti apie katinus.

APIE PUPAS

Pupos yra irgi labai baisios, bet jų keliamą siaubą ir deramą nepasitikėjimą jomis žmonės mėgina įveikti, jąsias mirkydami; tiesa, buvo atsitikimų, kai mirkomos pupos išlipo iš dubenėlio, priėjo prie jas mirkiusio žmogaus ir jį suvalgė. Nuo tų įvykių žmonės pradėjo labai gerti.

APIE DEGTINĘ

Degtinę išgalvojo toks vienuolis Ilarijonas Dūda, airių vienuolis asketas 1056 m. kažkur Portugalijoje (niekas nežino, kodėl jį ten Viešpats nunešė); jis ketino sukurti tokį neskanų gėrimą atgailautojams, kad šie atgailautų ir kentėtų bei pan.; bet ar jam iki galo pavyko įgyvendinti savo užmačias, neaišku – apie tai yra visokių nuomonių.

Daugiau Daugiau
Patarimai ir pasergėjimai visokie (2 dalis iš romano „Karalius plaukia” )

Patarimai ir pasergėjimai visokie (2 dalis iš romano „Karalius plaukia” )

PARAŠĖ CEREMONMEISTERIS ŠEŠTADIENĮ

Karaliaus pilis, Akvitanija, Kaunas-Vilnius-Pretorija

(Z-16-78124S7) Cenzūros leista, bet nerekomenduota. Skaityti sekmadieniais, kai daugiau nėra kas veikia

NR. 1

Jeigu tu pamatysi žmogų čiulbuonėlį, styrantį ant šakos, margu apdaru apsigaubusį, išsipuošusį plunksnomis beigi rožėmis, žmogų lakštingalos snapeliu, saldžiabalsį giesmininką, čiulbantį ulbantį gražiausiais garsais, suokiantį nuostabiausias dainų daineles, ir, jo klausydamasis, imsi džiaugtis ir šūkauti, šoksi rateliu apie medį, sukrausi daug senų padangų ir jas kūrensi laimingas, niekuo nesirūpindamas, žmogui čiulbuonėliui pritardamas, pats ant šakų pasilypėsi ir kaip vilkelis suksiesi, dainas dainuodamas, katinu kniaukdamas, šuneliu lodamas, nušoksi vėl ant žemės, pilsi ant savęs rudens lapų saujas, monetas smulkiąsias irgi šūdą balandžių, baltą it siegas, kitus žmones savęspi kviesdamas, sakydamas – šit į mane žvelkit, koks aš laimingas, kaip gražiai giedu, kaip dailiai šoku bei tanciavoju, eiva visi šoktų dainuotų su manimi džiaugtųs – taigi, jeigu tu taip darysi, gali būti, kad nesi visiškai sveikas.

Daugiau Daugiau
Fifaičių karalius ir jo dvaras (1 dalis iš romano „Karalius plaukia”)

Fifaičių karalius ir jo dvaras (1 dalis iš romano „Karalius plaukia”)

PONIOS M. GIMIMO NAKTIS

Ponia M. laukė svečių, nes buvo jos gimimo diena. Tačiau kadangi ji buvo gimusi naktį, gimimo dienas, žinia, švęsdavo naktimis.

Ji stovėjo prie vartelių išsipuošusi, skoningai pasidažiusi, pasidabinusi pagrabine suknele, ir linksmaiA dainavo. Vis dėlto ją pažįstantis žmogus būtų iškart pastebėjęs, kad ponia M. įsitempusi, o jos daina skamba nenatūraliai. Deja, ją pažįstančių žmonių kaip tik nesimatė. Reti praeiviai pasigėrėdavo, kad taip gražiai dainuoja ponia, kad tokias už širdies griebiančias senobines dainas plėšia – ir susigūžę prasmukdavo pro šalį – mat nejaukios buvo ponios M. dainos, vikingų dainos iš XI šimtmečio, be to, ponia, jas dainuodama, taktan kirviu mosikavo. Nejauku buvo praeiviams, nes ir vidurnaktis artėjo, nesmagu ir pačiai poniai M., nes nėra žmogui smagumo, jei į tavo gimimo naktį niekas neateina.

Daugiau Daugiau
Istorijos tikrasis veidas – 3. Iš slaptosios pasaulio istorijos (esė iš knygos „Pabėgęs dvaras”)

Istorijos tikrasis veidas – 3. Iš slaptosios pasaulio istorijos (esė iš knygos „Pabėgęs dvaras”)

CEZARIS LIETUVOJE

Kartą Cezaris, gerai įkalęs importinio palmių vyno, surinko savo legionus ir kažkur juos išvedė; vedė dieną, vedė naktį, vedė dieną, vedė naktį, kol galiausiai palmių vynas baigėsi, Cezaris išsiblaivė ir atsibudęs paklausė, kur jie čia visi, tiesą sakant, eina ir kur atsidūrė.
Tačiau Cezario karo patarėjai buvo bailiai arba mulkiai ir pamelavo, kad jie ką tik atėjo į Egiptą ir jį užkariavo. Cezariui iš gurguolės skubiai pristatė kupranugarių, kad būtų panašiau į Egiptą, bet Cezaris apsidairė ir pasakė, kad čia nėra nei smėlio, nei piramidžių, vadinasi, tai ne Egiptas, o kokia Sardinija ar Dakija. Tada jam visi patarėjai surinko palmių vyno likučius, ir, kol Cezaris smaginosi, jodinėdamas ant kupranugarių ir siurbdamas vyną, jam kareiviai šalmais supylė Kuršių Neriją ir kelis tūkstančius piliakalnių, kad būtų panašiau į dykumą ir piramides.
Cezaris apsidairė, liko patenkintas ir pasakė, kad Egiptas visai nieko, tik piramidės ne geltonos kaip paveikslėliuose, o žalios, ko jis iš egiptiečių nieku gyvu nesitikėjo, ir supykęs liepė visiems grįžti atgal į Romą.
Visi ir grįžo patenkinti, bet keli tokie pasiliko baigti palmių vyno – vis dėlto jo dar buvo – su savo seržantu, o to seržanto vardas buvo Palemonas.

Daugiau Daugiau
Istorijos tikrasis veidas – 2. Iš gyvenimo rašytojų Lietuvos (esė iš knygos „Pabėgęs dvaras”)

Istorijos tikrasis veidas – 2. Iš gyvenimo rašytojų Lietuvos (esė iš knygos „Pabėgęs dvaras”)

DONELAITIS GRIEŽIA

Pilypas Ruigys išmokė Donelaitį griežti armonika. Eina Donelaitis grieždamas ir giedodamas per Tolminkiemį, centrine ūlyčia. O daina kad skamba, kad skamba!
Krūmuose sėdėjo Vytautas, tykojo, ar kartais Donelaitis neapsiriks kokia nata. Bet Donelaitis buvo atsargus ir jeigu apsirikdavo, tai tik iš meilės Lietuvai.
Gudrus, padla, – pagalvojo krūmuose Vytautas.

BŪRAI IR DONELAITIS

Donelaitis mokėjo rašyti ir skaityti, ne taip kaip Žemaitė. Atsisėda Donelaitis vakare prie balanos, skaito ką parašęs. O būrai pro langus tik žvilgčioja.
Tik kad pakils Donelaitis nuo stalo, kad suriks gūdžiu balsu!
Būrai net išsibėgiojo kas kur ir prisiekė daugiau nebežiūrėti pro pastoriaus langą. O dėl tikrumo Donelaitis išsipirko žemę po savo langais iš karaliaus Vilhelmo II. Bet pasirodė, kad didelę dalį žemės jau išpirkęs Lietuvos Seimas.
Kas žino, gal valdžia pasikeis, – kalbėjo Donelaitį. Gal talerio kursas kris, gal ką. O žemė yra žemė, – krimtosi būrų dainius.

Daugiau Daugiau
Istorijos tikrasis veidas – 1. Trumpas Lietuvos istorijos kursas (esė iš knygos „Pabėgęs dvaras”)

Istorijos tikrasis veidas – 1. Trumpas Lietuvos istorijos kursas (esė iš knygos „Pabėgęs dvaras”)

LIETUVIŲ NARSA

Lietuviai senovėje buvo labai narsūs, tačiau tarp aplinkinių genčių išsiskyrė dora ir sveikata. Todėl visi jų bijojo. Į pietus nuo lietuvių gyveno net tokia gentis, kostobokai, taip vadinti dėl to, kad kaimynai lietuviai jiems vis laužydavo ir laužydavo šonkaulius.
Vos tik išgirsta, kad kaimynų šonkauliai apgijo, lietuviai su vėzdais jau ir čia.

LIETUVIAI IR ANDROFAGAI

Į šiaurę nuo lietuvių kadaise gyveno androfagai, su kuriais kažkokių reikalų turėjęs Herodotas rašė, jog jie taip vadinami dėl to, kad ėda žmones, nes andro – tai maždaug žmogus, o fago – ryti, pusti. Androfagai misdavo kaimynais ir kits kitu, dantimis plėšydami žalią mėsą.
Lietuviai neapsikentę išsiuntė pas androfagus kultūrinę misiją, kuri ten įvedė kultūrą ir tvarką – išmokė juos meno kepti ir virti.

Daugiau Daugiau
Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai (romanas)

Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai (romanas)

Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai

Romanas Kritimas iš dangaus, priešingai vyraujantiems įsitikinimams, nėra ilgas procesas, kai gali dairytis ir samprotauti apie dangaus aukštumą ir žemės žemumą, ir jūrų gilumą.
Tai nutinka labai spėriai ir bekrentant į makaulę įkrenta užmarštis.
O gal ir ypatingo pobūdžio atmintis, juk amnezija irgi savita atminties atmaina.
Pasiekęs žemę jau nebeatsimeni, ar esi išmestas, ištėkštas, ar pasiųstas. O gal iš dangaus šviesdami tave paleidžia visais galais ir kiekviena galimybė įmanoma.
Medyje tik didelės žuvys. Padangėse jų apstu, priešingai paplitusiems įsitikinimams.
Kitas dalykas, kad su jomis nepabendrausi, jos prisisėmusios į žabtus lietaus vandens ir tyli bijodamos jį išlaistyti. Beje, ir laiko rimtesniam pokalbiui trūksta, nes krenti greitai, net ausyse vėjas švilpia. O gal gieda simfoniją. Man tai kas, aš neturiu klausos. O žuvys, matyt, irgi klausos neturi. Man jos kažką primena, nors ir nekalba. O taip.
Man jos primena pirmąją žuvį, kuri kažkur turėjo būti, nes nuo didelių žuvų prasideda Kosmoso statybos.
Ji turėjo būti kažkur tokiose apačiose, kurios žemiau už pragarus. Taigi labai jau giliai. Ten joms turėjo būti įdomu. O gal veikiau nejauku?

Daugiau Daugiau
Leninas ir Donelaitis ( Aistrų drama apie Tėvynę su prologu danguje)

Leninas ir Donelaitis ( Aistrų drama apie Tėvynę su prologu danguje)

„Leninas ir Donelaitis”

Aistrų drama apie Tėvynę su prologu danguje

VEIKĖJAI
DIEVAS – pavardė nežinoma, užsiėmimas neaiškus; žiniasklaidos ir vaizdasklaidos priskiriamas Vadinamiesiems Autoritetams
KRISTIJONAS DONELAITIS – būrų ir Lietuvos poetas, hegzametrininkas teoretikas
VLADIMIRAS LENINAS – Spalio revoliucijos vadas, praktikas
JURAS TVARTULIS – patriotas ir slaptas liaudies poetas
BARBĖ DEVYNDARBĖ – manekenė, namų darbininkė, Juro Tvartulio žmona
NAPALYS TVARTULIS – naivus provincialas, Juro Tvartulio sūnus
SEVERIUTĖ MARMALYTĖ – jauna ekskolūkietė verslininkė, labai graži
KUNIGAS PATRIMPAS – kunigas egzistencialistas fundamentalistas, liberalus fanatikas
ALYVOS ŽIEDAS – jauna imigrantė iš (artimųjų) Rytų šalies, labai kultūringa, nagai lakuoti
VELNIAS IŠ ALYVŲ – mitologinis personažas, užsiėmimas – doros ir švaros priežiūra, gėrio ir pragaro gausinimas
OPERATORIUS – keliomis frazėmis atsiperkantis Žmogus su Kamera
KLAUSOVAS – labai mažai matosi ir girdisi

Daugiau Daugiau
Priešmirtinės Eurazijonės vizijos: Užstrigusieji

Priešmirtinės Eurazijonės vizijos: Užstrigusieji

E s m i n i a i žodžiai: priešmirtinės eurazijinės vizijos, užstrigusieji, komparatyvistinė mitologija, baltų mitologija

Problema, sprendžiama mūsų straipsnyje, vakarietiško mąstymo užčiuopta graikų mitologijoje – Sizifo, Tantalo, Mido kančių mitologemose; graikai, kurių Hadas buvo ir taip gana niūrus, pasiremdami šiais pavyzdžiais galėjo guostis, kad būna, gali būti dar blogiau. Vakarietiškas mąstymas šių mitologemų negalėjo atsikratyti iki pat XX a., ir jei jos nesukūrė egzistencializmo, tai bent jau prisidėjo prie jo atsiradimo; beprasmė pomirtinė kančia, kankinant pasikartojimu, puikiai tiko iš esmės beprasmei žmogaus būčiai permąstyti, bet ir prikalto Prometėjaus, ir Tantalo vaizdiniai kamavo Europos vaizduotes ir viduramžiais, ir renesanse, ir vaizduojamajame mene, ir poezijoje, ir filosofijoje, ir marksistinėje retorikoje. Šalia to buvo žavimasi graikų minties, vaizduotės jėga, sukūrusia tokią galingą, talpią, netgi nenusižengsime tiesai pavadindami ją kraupia simbolika.

Mūsų tyrimo objektas yra specifinis komparatyvistiniu aspektu tyrinėjamas užstrigusiųjų reiškinys. Būtent taip įvardykime Sizifo likimo ištiktus asmenis, kurie po mirties nepatenka į pomirtinį pasaulį. Jie yra greta jo ar net jame pačiame, bet negali tenkintis bent sąlygine ramybe, užmarštimi ar juolab palaima. Sizifas nėra graikų atrastas, sugalvotas. Žinoma, jie ją apmąstė ir iš mitologinio herojaus pavertė filosofijos objektu, bet nutolo nuo reikšmių, kurias nurodinėjo Sizifas, prikaltasis Prometėjas, ir jose, suprantama, buvo tam tikras elementas, liudijantis, kad negalima priešintis dievų valiai, bet mums dabar rūpi pats vaizdinys. Užstrigimas. „Užstrigimu“ įvardysime būtent „sizifiškojo“ motyvo atvejus, tai tokia būklė, kai po mirties asmuo nuolat kartoja tą patį veiksmą, prasmingos išeities iš kurio nėra.

Daugiau Daugiau
Sakralybės turinys šiandien (Esė)

Sakralybės turinys šiandien (Esė)

Kuo mes šiandien tikime – sunku pasakyti, jokios apklausos to neparodys; sunku žengtelėti į šoną nuo savęs ir pasakyti, kuo tiki ar juolab kas būdinga lietuviškam religingumui, koks yra lietuvio tikėjimo turinys; tam reikia kaip Miunhauzenui pagriebti save už plaukų ir ištraukti iš pelkės, kad galėtum ją iš šono apžiūrėti ir aprašyti, bet tokie judesiai pavykdavo tik mūsų baronui; ir vis dėlto bandyti reikia. Juk sakralybė juda, ji šiandien pasislinkusi, ir mes kolei kas negalime pasakyti, kur ir kaip.

Mūsų visuomenė ir mūsų epocha apsinuodijusi dieviškumu lygiai kaip ir kiekviena civilizacija nuo babiloniečių ir Egipto. Ir budistai, ir katalikai gauna sakralybės smūgį; tik jie išgyvena, atsitokėja kitaip.

Ar veikiau kitaip slenka sakrališka liga. Jeigu pasinaudosime šia diagnoze – nėra neužsikrėtusių civilizacijų, neužsikrėtusių žmonių, – tai tokia pat liga kaip gyvenimas ar smalsumas, tik apimanti ir viena, ir kita. Ir dar daugiau.

Daugiau Daugiau