LHPA

XXI skyrius

SKRYDIS

Nematoma ir laisva! Nematoma ir laisva! Margarita skrido virš savojo skersgatvio, paskui pateko į kitą, stačiu kampu kertantį pirmąjį. Šį nudryžusį, vienais lopais išmargintą, kreivą ir ilgą skersgatvį su žibalo krautuve, kurioje už sukrypusių durų buvo pardavinėjamas pilstomas žibalas ir buteliukai su skysčiu nuo parazitų, ji perskrido akies mirksniu ir tuoj pat įsitikino, kad net būnant nematomai ir visiškai laisvai, malonumais mėgautis vis dėlto reikia su protu. Tik per kažkokį stebuklą sulėtinusi greitį, ji neužsimušė į seną pakrypusį žibintą ties gatvės kampu. Išsilenkusi jo, Margarita stipriau suspaudė šepetį ir nuskrido šiek tiek lėčiau, saugodamasi elektros laidų ir iškabų, kyšančių viršum šaligatvių.

Trečiasis skersgatvis ėjo tiesiai į Arbatą. Šičia Margarita galutinai išmoko valdyt i šepetį, suprato, kad šis paklūsta menkiausiam rankų ar kojų prisilietimui ir kad, skrendant virš miesto, reikia būti itin atidžiai ir pernelyg nesmarkauti. Be to, skersgatvyje pasidarė visiškai aišku, kad praeiviai skraiduolės nemato. Niekas, užvertęs galvą, nešaukė „žiūrėkit, žiūrėkit!“, niekas nestrykčiojo į šalis, nespygavo ir nealpo, niekas nesikvatojo it paklaikęs.

Daugiau Daugiau

XX skyrius

AZAZELO KREMAS

Giedrame vakaro danguje kabojo pilnas mėnulis, matomas pro klevo šakas. Liepų ir akacijų šešėliai įmantriausiais raštais išmargino sodo žemę. Trijų dalių stoglangis buvo atvertas, tačiau užtrauktas užuolaida, ir pašėlusiai tviskėjo nuo elektros šviesos.

Margaritos Nikolajevnos miegamajame degė visos lempos, apšviesdamos baisiausią netvarką.

Ant lovos gulėjo bliuzelės, kojinės ir apatiniai drabužiai, suglamžyti baltiniai paprasčiausiai mėtėsi ir ant grindų šalia sumaigytos iš susijaudinimo papirosų dėžutės.

Bateliai stovėjo ant naktinio staliuko greta nugerto puodelio kavos ir peleninės, kurioje smilko nuorūka, ant kėdės atlošo kabojo juoda vakarinė suknelė. Kambaryje dvelkė kvepalais. Iš kažkur sklido įkaitusio lygintuvo kvapas.

Daugiau Daugiau

XIX skyrius

MARGARITA

Paskui mane, skaitytojau! Kas tau sakė, kad pasaulyje nėra tikros, ištikimos ir amžinos meilės? Tegul melagiui nudžiūsta šlykštus jo liežuvis!

Paskui mane, mano skaitytojau, tik paskui mane, – aš tau parodysiu tokią meilę!

Ne! Meistras klydo, kai aną valandą, nakčiai peržengus per pusiaują, ligoninėje karčiai kalbėjo Ivanuškai, kad jinai jį pamiršo. Taip negalėjo būti. Ji, žinoma, jo nepamiršo.

Pirmiausia atskleisime paslaptį, kurios meistras nepanoro atskleisti Ivanuškai. Jo mylimoji buvo vardu Margarita Nikolajevna. Viskas, ką meistras vargšui poetui apie ją pasakojo, buvo tikrų tikriausia teisybė. Jis teisingai nupasakojo savo mylimąją. Ji buvo graži ir protinga. Čia reikėtų tiktai pridurti – galima neabejoti, kad daugelis moterų būtų bet ką atidavusios, kad galėtų iškeisti savo gyvenimą į Margaritos Nikolajevnos gyvenimą. Bevaikė trisdešimtmetė Margarita buvo žmona labai žymaus specialisto, beje, padariusio svarbų valstybinės reikšmės atradimą. Jos vyras buvo jaunas, gražus, geras, doras ir dievino žmoną. Margarita Nikolajevna dviese su vyru gyveno viename Arbato skersgatvyje, sode stovinčiame puikiame name ir užėmė visą antrą aukštą. Nuostabi vieta! Kiekvienas gali tuo įsitikinti, užėjęs į tą sodą. Tegul kreipiasi į mane, aš pasakysiu jam adresą, nurodysiu kelią – namas ligi šiolei sveikutėlis.

Daugiau Daugiau

XVIII skyrius

NESĖKMINGI VIZITAI

Tuo metu, kai uolusis buhalteris švilpė taksomotoru ten, kur išvydo popierius pasirašinėjantį kostiumą, iš Maskvon atvykusio Kijevo traukinio minkšto plackartinio vagono Nr. 9 kartu su kitais išlipo padorus keleivis, nešinas nedideliu fibros lagaminėliu.

Tasai keleivis buvo ne kas kitas kaip velionio Berliozo dėdė Maksimilianas Andrejevičius Poplavskis, ekonomistas planuotojas, gyvenantis Kijeve, buvusioje Instituto gatvėje. Maksimiliano Andrejevičiaus atvykimo priežastis buvo užvakar vėlai vakare gauta tokia telegrama:

„Mane ką tik suvažinėjo tramvajus Patriarchuose. Laidotuvės penktadienį trečią valandą. Atvažiuok. Berliozas.“ Maksimilianas Andrejevičius pagrįstai buvo laikomas vienu iš protingiausių žmonių Kijeve. Bet ir patį protingiausią žmogų tokia telegrama gali išmušti iš vėžių. Jeigu žmogus telegrafuoja, kad jį suvažinėjo tramvajus, tai aišku, kad suvažinėjo ne mirtinai.

Bet kodėl tada čia kalbama apie laidotuves? O gal jis labai silpnas ir nujaučia, kad mirs?

Galimas daiktas, tačiau labai jau keistas toksai tikslumas, – kaip jis gali žinoti, kad bus laidojamas penktadienį trečią valandą? Nuostabi telegrama!

Daugiau Daugiau

XVII skyrius

NERAMI DIENA

Penktadienio rytą, kitą dieną po nelemto seanso, visi darban susirinkę Varjetė tarnautojai – buhalteris Vasilijus Steponavičius Lastočkinas, du sąskaitininkai, trys mašininkės, abi kasininkės, kurjeriai, kapeldineriai ir valytojos, – žodžiu, visi, kas atėjo į teatrą, savo darbo nedirbo, o sėdėjo ant palangių Sodų gatvės pusėje ir žiūrėjo, kas dedasi palei Varjetė teatrą. Ten pasieniu dviem virtinėm buvo nutįsusi daugiatūkstantinė eilė, kurios uodega siekė Kudrino aikštę. Eilės pradžioje stovėjo kokios dvi dešimtys Maskvos teatralams gerai pažįstamų bilietų perpardavinėtojų.

Eilė labai šurmuliavo, atkreipdama į save pro šalį einančių piliečių dėmesį, ir karštai svarstė jaudinančius gandus apie vakarykštį neregėtą juodosios magijos seansą. Tie gandai baisiausiai apstulbino ir buhalterį Vasilijų Stepanovičių, kuris vakarykščio spektaklio nematė. Kapeldineriai pasakojo dievai žino ką, sakysim, tai, kad, garsiajam spektakliui pasibaigus, kai kurios pilietės nepadoriai apsinuoginusios bėgiojo gatve, ir kitus panašius dalykus. Kuklus ir tylus Vasilijus Stepanovičius, klausydamasis tauškalų apie visus tuos stebuklus, tik mirksėjo ir stačiai nesusigaudė, ką daryti, o kažką daryti reikėjo, ir dar kaip t ik jam, nes dabar visoje Varjetė komandoje jis buvo vyriausias.

Daugiau Daugiau

XVI skyrius

BAUSMĖ

Saulė jau leidosi už Plynkalnio, ir tas kalnas buvo apjuostas dviguba grandine.

Kavaleristų ala, pusiaudienį perkirtusi kelią prokuratoriui, risčia pasiekė Hebrono vartus. Kelias jau buvo palaisvintas. Kapadokiečių kohortos pėstininkai išstumdė į šalis žmonių būrius, mulus ir kupranugarius, ir ala, ligi debesų keldama baltų dulkių stulpus, prijojo kryžkelę, kurioje kirtosi du keliai: pietinis, vedantis į Betliejų, ir šiaurės vakarų – į Jafą. Ala nurūko šiaurės vakarų kryptim. Tie patys kapadokiečiai rikiavosi šalikelėse, iš anksto nuvarydami nuo kelio visus karavanus, skubančius į šventę Jeršalaiman.

Maldininkų minios stovėjo už kapadokiečių, palikusios savo dryžuotas šėtras, išskleistas tiesiai ant žolės. Nulėkusi maždaug kilometrą, ala aplenkė antrąją Žaibasvaidžio legiono kohortą ir, įveikusi dar vieną kilometrą, pirmoji pasiekė Plynkalnio papėdę. Čia raitininkai nušoko nuo žirgų. Vadas padalino alą į būrius, ir kariai apsupo visą neaukštos kalvos papėdę, palikdami laisvą tik vieną tarpą nuo Jafos kelio pusės.

Po kurio laiko kalvą pasiekė antroji kohorta, palypėjo truputį aukščiau ir vainiku apjuosė kalvą.

Daugiau Daugiau

XV skyrius

NIKANORO IVANOVIČIAUS SAPNAS

Nesunku atspėti, kad storulis tamsiai raudonu veidu, paguldytas klinikų palaton Nr. 119, buvo Nikanoras Ivanovičius Bosojus.

Tačiau pas profesorių Stravinskj jis pakliuvo ne iš karto, bet ankstėliau pabuvojęs kitoje įstaigoje.

Toje kitoje įstaigoje ne kažkas įstrigo į Nikanoro Ivanovičiaus atmintį. Jis prisiminė tik rašomąjį stalą, spintą ir minkštasuolį.

Tenai su Nikanoru Ivanovičiumi, kuriam nuo plūstelėjusio į galvą kraujo ir psichinio susijaudinimo viskas maišėsi akyse, buvo pamėginta pasikalbėti, tačiau pokalbis išėjo kažkoks keistas, padrikas, tiesą sakant, pasikalbėti su juo visai nepavyko.

Pirmasis klausimas, pateiktas Nikanorui Ivanovičiui, buvo toks:

– Jūs – Nikanoras Ivanovičius Bosojus, Sodų gatvės namo numeris trys šimtai du bis gyventojų komiteto pirmininkas?

Klaikiai nusijuokęs, į šį klausimą Nikanoras Ivanovičius šitaip atsakė:

– Aš Nikanoras, žinoma, Nikanoras! Tačiau koks aš, po paraliais, pirmininkas!

– Ką tai reiškia? – prisimerkęs pasidomėjo klausinėtojas. – O tą! – atsakė jis. – Jeigu aš pirmininkas, tai kaipmat privalėjau susigaudyti, kad jis nelabasis! Kaipgi kitaip! Pensnė įskilusi… pats nudriskęs… Kaip jis gali būti užsieniečio vertėjas!

– Apie ką kalbate? – buvo paklaustas Nikanoras Ivanovičius.

– Korovjovas! – sušuko Nikanoras Ivanovičius. – Pas mus penkiasdešimtam bute įsitaisė! Rašykite: Korovjovas. Jį reikia nedelsiant pagauti! Rašykite: šešta laiptinė, jis ten.

– Kur gavote valiutos? – nuoširdžiai buvo pasiteirauta Nikanoro Ivanovičiaus.

– Dieve aukščiausias, Dieve švenčiausias, – prašneko Nikanoras Ivanovičius, – tu viską regi, o man taip ir reikia. Rankose nesu turėjęs, net neįtariau, kad ten kažkokia valiuta!

Daugiau Daugiau

XIV skyrius

ŠLOVĖ GAIDŽIUI!

Kaip sakoma, neišlaikė nervai, Rimskis nesulaukė, kol bus baigtas rašyti protokolas, ir pabėgo į savo kabinetą. Jis sėdėjo už stalo ir karščiuojančiomis akimis žvelgė į priešais gulinčius magiškuosius červoncus. Finansų direktoriaus galvoje viskas susimaišė. Už durų girdėjosi nepaliaujamas šurmulys. Publika srautais plūdo iš Varjetė rūmų į gatvę.
Nepaprastai paaštrėjusią finansų direktoriaus klausą staiga pasiekė šaižus milicininko švilpukas. Šis garsas, žinia, nežada nieko gera. O kai švilpimas pasikartojo, kai jam į pagalbą atėjo antras, dar įsakmesnis ir ilgesnis, o paskui prie jų prisijungė garsus kvatojimas, netgi kažkoks leliojimas, finansų direktorius bemat suvokė, kad gatvėje nutiko dar kažkoks nešvankus skandalas. Ir kad ši kiaulystė, kad ir kaip jos kratytumeis, tiesiogiai susijusi su šlykščiu seansu, parodytu juodojo mago ir jo padėjėjų. Pastabusis finansų direktorius nėmaž neapsiriko.
Vos tik Rimskis žvilgtelėjo pro langą į Sodų gatvę, jo veidas persikreipė, o lūpos ne sušnibždėjo, bet sušnypštė:
– Taip ir maniau!
Ryškioje stiprių gatvės žibintų šviesoje jis išvydo apačioje ant šaligatvio damą vienais marškiniais ir violetinės spalvos kelnaitėmis. Ant galvos dama, tiesa, turėjo skrybėlaitę, o rankose – skėtį.
Aplink šią damą, puolusią į visišką paniką, čia tūpčiojančią vietoje, čia bandančią kur nors pasprukti, šurmuliavo minia, plyštanti iš juoko, nuo kurio finansų direktoriui per nugarą bėgo šiurpuliai. Šalia damos blaškėsi kažkoks pilietis, mėginąs nusiplėšti vasarinį paltą ir iš susijaudinimo niekaip nepajėgiąs ištraukti rankovėn įstrigusios rankos.

Daugiau Daugiau

XIII skyrius

HEROJAUS PASIRODYMAS

Taigi nepažįstamasis pagrasino Ivanui pirštu ir sušnibždėjo: „Tss!“ Ivanas nuleido nuo lovos kojas ir įsižiūrėjo. Iš balkono į kambarį atsargiai dairėsi bebarzdis, tamsiaplaukis, smailianosis, maždaug trisdešimt aštuonerių metų neramių akių žmogus su užkritusiu ant kaktos plaukų kuokštu.

Įsitikinęs, kad Ivanas vienas, ir gerai įsiklausęs, paslaptingasis svečias išdrįso įeiti į kambarį. Tuomet Ivanas pamatė, kad atklydėlis vilki ligoninės drabužiais. Jis buvo su baltiniais, basnirčia įsispyręs į batus, ant pečių užsimetęs rudą chalatą.

Atklydėlis pamerkė Ivanui akį, įsikišo į kišenę ryšulį raktų, pašnibždomis atsiklausė:

„Ar galiu prisėsti?“ – ir, pamatęs pritariamą linktelėjimą, įsitaisė krėsle.

– Kaip jūs čionai patekote? – paklusdamas grasančiam sausam pirštui, kuždomis paklausė Ivanas, – juk balkonų grotos užrakinamos?

– Grotos užrakinamos, – patvirtino svečias, – tačiau Praskovja Fiodorovna, kad ir miela, bet, deja, labai išsiblaškiusi moteriškė. Prieš mėnesį aš nušvilpiau iš jos ryšulį raktų ir dabar galiu išeiti į bendrą balkoną, kuris juosia visą aukštą, ir retkarčiais aplankau kaimynus.

– Jeigu jūs galite išeiti į balkoną, vadinasi, galite pabėgti. O gal čia labai aukštai? – susidomėjo Ivanas.

– Ne, – tvirtai atsakė svečias, – aš negaliu pabėgti ne todėl, kad čia aukštai, o todėl, kad neturiu kur bėgti, – ir, kiek patylėjęs, pridūrė: – Vadinasi, sėdim?

– Sėdim, – atsakė Ivanas, žvelgdamas į rudas ir labai neramias ateivio akis.

– Taigi… – svečias staiga susirūpino. – Bet jūs, tikiuosi, nešėlstat? Suprantant, aš nepakeliu triukšmo, barnių, prievartos ir kitų panašių dalykų. Labiausiai nekenčiu žmogaus riksmo, nesvarbu, ar kas rėktų iš sielvarto, ar iš pykčio, ar dėl kitos priežasties.

Nuraminkite mane, sakykite, ar jūs nešėlstat?

– Vakar restorane aš vienam tipui pyliau į snukį, – vyriškai prisipažino atsimainęs poetas.

– Priežastis? – griežtai paklausė svečias.

– Po teisybei, be jokios priežasties, – susigėdęs atsakė Ivanas.

– Kaip bjauru, – pasmerkė svečias Ivaną ir pridūrė: – Be to, kodėl jūs taip sakote – „pyliau į snukį“? Juk neaišku, ką žmogus turi – snukį ar veidą. Turbūt vis dėlto veidą.

Argi dera kumščiais… Ne, ne, daugiau taip niekados nedarykit…

Daugiau Daugiau

XII skyrius

JUODOJI MAGIJA IR JOS DEMASKAVIMAS

 
Mažas žmogutis geltonu skylėtu katiliuku, melsva kriaušės pavidalo nosim, languotom kelnėm ir lakuotais pusbačiais įvažiavo į Varjetė sceną paprastu dviračiu. Aidint fokstrotui, jis apsuko ratą, o paskui pergalingai suspigo, nuo ko jo dviratis atsistojo piestu. Mažumėlę pasivažinėjęs ant užpakalinio rato, žmogutis persivertė aukštyn kojom, kažkaip prisitaikė nesustodamas nusukti priekinį ratą ir paridenti jį užkulisin, o paskui leidosi važinėti toliau, rankomis sukdamas pedalus.

Ant vienračio su aukšta metaline kartim ir balneliu viršuje įvažiavo apkūni blondinė, apsirengusi triko ir sidabrinėmis žvaigždutėmis papuoštu sijonėliu, ir ėmė važinėtis ratu.

Jiems susitikus, žmogutis sveikindamasis plyšojo ir koja kilnojo nuo galvos katiliuką.

Pagaliau mažyčiu dviratuku įriedėjo kokių aštuonerių metų mažylis seneliuko veidu ir ėmė nardyti tarp suaugusių. Prie jo dviratuko buvo pritvirtintas didžiulis automobilio signalas.

Sumezgusi kelias kilpas, visa kompanija, neramiai tratant būgnui, atlėkė prie pat scenos krašto, žiūrovai pirmose eilėse net aiktelėjo ir atšlijo atgal, nes publikai pasirodė, kad trijulė su savo dviračiais tuoj nubildės į orkestro duobę.

Daugiau Daugiau