LHPA 2012 m. Vilniaus konferencija „Humanistinė psichologija iš šiapus ir anapus”
Gintė Jasienė – LHPA konferencijos „Humanistinė psichologija iš šiapus ir anapus” atidarymas
Daugiau DaugiauLHPA 2012 m. Kauno konferencija „Žmogaus ir gyvūnų ryšio fenomenologija”
Deimantė Unikaitė „LHPA 2012 m. tarpdisciplininės konferencijos pristatymas”
Daugiau DaugiauLHPA 2011 m. jubiiejinė Vilniaus konferencija „Humanistinės psichologijos idėjos ir jų realizacija”
Rimantas Kočiūnas „Kuo man svarbus ryšys su humanistine psuchologija?”
Daugiau DaugiauLHPA 2011 m. Kauno konferencija „Kūryba ir deknstrukcija”
Aistė Garškaitė Konferencijos „Kūryba ir dekonstrukcija” atidarymas
Daugiau DaugiauLHPA 2010 m. Vilniaus konferencija „Humanisitnės psichologijos aktualumas šiandien”
Aušra Pundzevičienė – LHPA 2010 m. Vilniaus Konferencijos atidarymas
Daugiau DaugiauLHPA 2009 m. Vilniaus konferencija „Humanistinė psichologija ar psichoterapija”
Rimvydas Budrys „Psichoterapijos ribos humanistinėje psichologijoje”
Daugiau DaugiauLHPA 2009 m. Kauno konferencija „Psdichologija ir istorija”
Julius Kvedarauskas „Asmeninis istorijos išgyvenimas”
Juliaus Kvedarausko (Vilnius) pranešimas „Asmeninis istorijos išgyvenimas”, skaitytas Lietuvos humanistinės psichologijos asociacijos tarpdisciplininėje konferencijoje „”Psichologija ir istorija”. Konferencija vyko Kaune, VDU Istorijos katedroje 2009 m. gegužės 9 d.
Daugiau DaugiauMirusiojo kelionė ir būklės (20 skyrius iš G. Beresnevičiaus knygos „Lietuvių religija ir …”)
Lietuvių tautosakoje paukščių žiemojimo vieta ir mirusiųjų kraštas sutampa – tai Dausos, amžinai žaliuojanti amžinos vasaros šalis, į kurią ir paukščiai, ir mirusieji keliauja tuo pačiu keliu – Paukščių Taku. Iš žmogaus burnos išsprūdęs paukštelis tarsi primena, kur ir kaip keliauti išsirengė siela. Vėliau paukščiai ir mirusiųjų vėlės atskiriami, tačiau lieka kadainykščio jų bendrumo atmintis – be bendro kelio ir gyvenamosios vietos, galima priminti ir tai, jog Kūčių naktį atskriejusios protėvių vėlės prie židinio pabarstytuose pelenuose palieka paukščių kojų pėdsakus. Lieka ir dangiškojo pomirtinio pasaulio įvaizdis. Į jį arba skriejamą „dangaus viduriu” ant žirgų, arba kopiama aukštu krištoliniu ar stikliniu kalnu.
Daugiau DaugiauSiela ir pomirtinis gyvenimas (19 skyrius iš G. Beresnevičiaus knygos „Lietuvių religija ir …”)
Tai – žemiausioji sielos dalis, tapatinama su saulės šviesoje matomu šešėliu. Dažniausiai tautų sielos sampratos čia įžiūri gan šiurkščią, žemutinę sielos dalį, kurią galima paveikti maginiais veiksmais arba jai padedant gauti kokius nors ženklus.
Lietuvių tradicijoje į šešėlį kreiptas ganėtinas dėmesys, tai atspindi palyginti ankstyvi šaltiniai. Jeronimas Prahiškis, lankęsis Lietuvoje 1401-1404 m., pasakoja, kaip lietuvių žyniai pranašaudavę ligonių likimą:
Artimieji klausdavo juos, ar nemirs ligoniai. Žyniai eidavo naktį prie ugnies, o rytą klausiantiems atsakydavo matę prie šventosios ugnies sergančiojo šešėlį, kuris sušilęs rodė mirties arba gyvybės ženklus: išgysiantis ligonis – stovi veidu į ugnį, o jeigu atsigręžęs į ją nugara, vadinasi, mirs1 (E. Ulčinaitės vert.).
Daugiau DaugiauMėginant suprasti (18 skyrius iš G. Beresnevičiaus knygos „Lietuvių religija ir mitologija”)
Pabaigoje – kelios pastabos apie mūsų aptartus dalykus, ne tiek užbaigiančios bendrą vaizdą, kiek mėginančios darsyk parodyti, apie ką kalbėta.
Pirmiausia religinė sakrali kalno, medžio, ugnies reikšmė liudija ne senosios tradicijos „gamtiškumą”, bet visiškai ir radikaliai kitokią religine atskaitos sistemą ar, jei norime, – kitą lygmenį. Tai būtent kosminis lygmuo, per vidinius pasaulio esinius apsireiškiantis „šiapus”. Kalnai, medžiai, ugnis yra tam tikri „sukibimo taškai”, sankabėlės, jungiančios dangaus, atmosferos, chtoniškąją sritis. Šitaip pasaulis – visas pasaulis, o ne jo detalės – tampa tvarkinga visuma, kosmosu.
Daugiau Daugiau