Žilvinas Kunigėlis „LHPA 2013 m. Kauno konferencijos „Empiriniai ir teoriniai misticizmo tyrimai”atidarymas”. Konferencija vyko 2013 m. gegužės 11 d. VDU Filosofijos fakultete.
Daugiau DaugiauGintė Jasienė – LHPA konferencijos „Humanistinė psichologija iš šiapus ir anapus” atidarymas
Daugiau DaugiauDeimantė Unikaitė „LHPA 2012 m. tarpdisciplininės konferencijos pristatymas”
Daugiau DaugiauRimantas Kočiūnas „Kuo man svarbus ryšys su humanistine psuchologija?”
Daugiau DaugiauAistė Garškaitė Konferencijos „Kūryba ir dekonstrukcija” atidarymas
Daugiau DaugiauAušra Pundzevičienė – LHPA 2010 m. Vilniaus Konferencijos atidarymas
Daugiau DaugiauRimvydas Budrys „Psichoterapijos ribos humanistinėje psichologijoje”
Daugiau DaugiauJulius Kvedarauskas „Asmeninis istorijos išgyvenimas”
Juliaus Kvedarausko (Vilnius) pranešimas „Asmeninis istorijos išgyvenimas”, skaitytas Lietuvos humanistinės psichologijos asociacijos tarpdisciplininėje konferencijoje „”Psichologija ir istorija”. Konferencija vyko Kaune, VDU Istorijos katedroje 2009 m. gegužės 9 d.
Daugiau DaugiauLietuvių tautosakoje paukščių žiemojimo vieta ir mirusiųjų kraštas sutampa – tai Dausos, amžinai žaliuojanti amžinos vasaros šalis, į kurią ir paukščiai, ir mirusieji keliauja tuo pačiu keliu – Paukščių Taku. Iš žmogaus burnos išsprūdęs paukštelis tarsi primena, kur ir kaip keliauti išsirengė siela. Vėliau paukščiai ir mirusiųjų vėlės atskiriami, tačiau lieka kadainykščio jų bendrumo atmintis – be bendro kelio ir gyvenamosios vietos, galima priminti ir tai, jog Kūčių naktį atskriejusios protėvių vėlės prie židinio pabarstytuose pelenuose palieka paukščių kojų pėdsakus. Lieka ir dangiškojo pomirtinio pasaulio įvaizdis. Į jį arba skriejamą „dangaus viduriu” ant žirgų, arba kopiama aukštu krištoliniu ar stikliniu kalnu.
Daugiau DaugiauTai – žemiausioji sielos dalis, tapatinama su saulės šviesoje matomu šešėliu. Dažniausiai tautų sielos sampratos čia įžiūri gan šiurkščią, žemutinę sielos dalį, kurią galima paveikti maginiais veiksmais arba jai padedant gauti kokius nors ženklus.
Lietuvių tradicijoje į šešėlį kreiptas ganėtinas dėmesys, tai atspindi palyginti ankstyvi šaltiniai. Jeronimas Prahiškis, lankęsis Lietuvoje 1401-1404 m., pasakoja, kaip lietuvių žyniai pranašaudavę ligonių likimą:
Artimieji klausdavo juos, ar nemirs ligoniai. Žyniai eidavo naktį prie ugnies, o rytą klausiantiems atsakydavo matę prie šventosios ugnies sergančiojo šešėlį, kuris sušilęs rodė mirties arba gyvybės ženklus: išgysiantis ligonis – stovi veidu į ugnį, o jeigu atsigręžęs į ją nugara, vadinasi, mirs1 (E. Ulčinaitės vert.).
Daugiau Daugiau