LHPA

Lietuvių tautosakoje paukščių žiemojimo vieta ir mirusiųjų kraštas sutampa – tai Dausos, amžinai žaliuojanti amžinos vasaros šalis, į kurią ir paukščiai, ir mirusieji keliauja tuo pačiu keliu – Paukščių Taku. Iš žmogaus burnos išsprūdęs paukštelis tarsi primena, kur ir kaip keliauti išsirengė siela. Vėliau paukščiai ir mirusiųjų vėlės atskiriami, tačiau lieka kadainykščio jų bendrumo atmintis – be bendro kelio ir gyvenamosios vietos, galima priminti ir tai, jog Kūčių naktį atskriejusios protėvių vėlės prie židinio pabarstytuose pelenuose palieka paukščių kojų pėdsakus. Lieka ir dangiškojo pomirtinio pasaulio įvaizdis. Į jį arba skriejamą „dangaus viduriu” ant žirgų, arba kopiama aukštu krištoliniu ar stikliniu kalnu.

Tai – žemiausioji sielos dalis, tapatinama su saulės šviesoje matomu šešėliu. Dažniausiai tautų sielos sampratos čia įžiūri gan šiurkščią, žemutinę sielos dalį, kurią galima paveikti maginiais veiksmais arba jai padedant gauti kokius nors ženklus.

Lietuvių tradicijoje į šešėlį kreiptas ganėtinas dėmesys, tai atspindi palyginti ankstyvi šaltiniai. Jeronimas Prahiškis, lankęsis Lietuvoje 1401-1404 m., pasakoja, kaip lietuvių žyniai pranašaudavę ligonių likimą:

Artimieji klausdavo juos, ar nemirs ligoniai. Žyniai eidavo naktį prie ugnies, o rytą klausiantiems atsakydavo matę prie šventosios ugnies sergančiojo šešėlį, kuris sušilęs rodė mirties arba gyvybės ženklus: išgysiantis ligonis – stovi veidu į ugnį, o jeigu atsigręžęs į ją nugara, vadinasi, mirs1 (E. Ulčinaitės vert.).

Pabaigoje – kelios pastabos apie mūsų aptartus dalykus, ne tiek užbaigiančios bendrą vaizdą, kiek mėginančios darsyk parodyti, apie ką kalbėta.

Pirmiausia religinė sakrali kalno, medžio, ugnies reikšmė liudija ne senosios tradicijos „gamtiškumą”, bet visiškai ir radikaliai kitokią religine atskaitos sistemą ar, jei norime, – kitą lygmenį. Tai būtent kosminis lygmuo, per vidinius pasaulio esinius apsireiškiantis „šiapus”. Kalnai, medžiai, ugnis yra tam tikri „sukibimo taškai”, sankabėlės, jungiančios dangaus, atmosferos, chtoniškąją sritis. Šitaip pasaulis – visas pasaulis, o ne jo detalės – tampa tvarkinga visuma, kosmosu.

Kaip jau rašėme, kalendorinės dainos atskleidžia kosmogoninius vyksmus. Tačiau kosmogoninių elementų yra ne vien kalendorinėse, bet ir kitų tipų dainose – darbo, vestuvinėse, karinėse ir pan. Kosmogoniniai įvaizdžiai pasirodo pirmosiose dainos eilutėse ar pirmajame posme, o toliau ima rutuliotis siužetas, dažniausiai visiškai neatliepiantis pirmųjų suminėtų įvaizdžių. Be abejo, yra daugybė dainų, kurios tokio pradmens neturi, kuriose siužetas ima rutuliotis nuo pirmosios eilutės, bet dabar pasidomėsime tiktai kosmogonines pradžias turinčiomis dainomis, žinoma, ne-bandydami jų nei klasifikuoti, nei visapusiškai nagrinėti.

Vandenį, marias ar jūras, supančias pirmapradį kalną ar vilnijančias palei Pasaulio medį, jau nesyk aptikome, ir akivaizdu, kad kosmogoninė vandens reikšmė tikrai ženkli. Vanduo – tarsi „pagrindų pagrindas”, supantis visus laikų pradžioje iškylančius, pasirodančius, išaugančius daiktus.

Etiologinė sakmė apie žemės atsiradimą pabrėžia, kad pačioje pradžioje „nebuvo nieko, tik vanduo. Tais vandenimis yrėsi mažas laivelis, kuriame sėdėjo Dievas, o velnias yrė”. Toliau pasakojama, kad velnias neria į vandenų dugną, ir iš trečio karto jam pavyksta išnešti dumblo. Dievas „sulipdė iš tų trupinėlių grumstelį ir, padaręs mažą salelytę, padėjo ją ant vandens”. Abu, Dievas ir velnias, priplaukia salelę, išlipa ant jos, Dievas užmiega. Velnias, naudodamasis patogia proga, čiumpa Dievą už kojų ir mėgina prigirdyti – bet, kad ir kiek velnias temptų į vieną ar kitą pusę, po miegančiu Dievu sala prasiplečia lygiai tiek pat. Galiausiai sala labai praplatėja. Dievas pagaliau „nubudo ir, pamatęs velnio piktus kėslus, nugramzdino jį pragaran, o žemėn paleido gyventi žmogų”.