LHPA

III. 2. DIEVAI IR JŲ PAVIDALAI

Antropomorfika ir zoomorfika. Senieji šaltiniai, ypač ordinų kronikos, nesistengė ar net vengė minėti lietuvių dievų vardus, daugiausia būdavo minimos abstrakčios „jų dievų”, t. y. „pagonių dievų” sąvokos, arba išorinės, labiausiai pastebimos religinės apraiškos (priesaikos dievams, aukojimai, „gamtos kultai”). Dievų vardai gal teutonams ir buvo žinomi ne blogiau nei slavų metraščiams, tačiau jie buvo nurašomi kaip „velniavos” ir neįtraukiami į kronikas; tai, beje, būdinga visiems krikščionių metraštininkams lietuvių pagonybės laikotarpiu. Lietuvių XIX-XX a. folkloras dievų pavidalus nusako gana nuodugniai, tačiau ankstyvieji šaltiniai to neperduoda, tad ką nors nuvokti tegalima labai fragmentiškai. Giraičių kultas, amžina ugnis -šie dalykai buvo pastebimi, tačiau kulto adresatai praslysdavo pro akis. Tiesa, slavų šaltiniai, J. Malalos chronografuos intarpas ir Ipatijaus metraštis, išvardiję lietuvių ir Mindaugo dievus, leidžia nuvokti, kad tai antropomorfinis dievų ketvertas. Dangaus Dievas dar vadinamas Nunadieviu ar Andajumi, taip pat minimas lietuvių folklore kaip žilas senelis; Perkūno ar Divirikso išvaizda tautosakoje irgi puikiai nusakyta: tai vidutinio amžiaus griausmavaldys, svaidantis žaibus, raudonbarzdis / rudabarzdis, raudonu veidu, važinėjantis ožių traukiamu dviračiu vežimu per dangaus tiltus. Išvaizda kone tapati Indros ar Thoro išvaizdai. Galimas dalykas, Perkūnas arba raguotas, arba mūvi raguotą šalmą. Tai sena valdančiojo dievo atributika, būdinga dar šumerams ir babiloniečiams, kur Anas / Anu, vyriausiasis dievas, vaizduojamas su raguota kepurėle. Trečiasis dievas, kalvis Teliavelis, savaime suprantama, yra pabrėžtinai antropomorfiškas, jis nukala ir užmeta Saulę ant dangaus skliauto. Teliavelis vėliau susilieja su folkloriniu Velniu. O Žvorūna / Medeina turi tam tikrą zoomorfinę aplinką kaip miško, girios šeimininkė, čia pabrėžiami atributai, galintys kiek priminti keltų Kernuno (Cernunnos) raguotumą ar keltų, graikų, romėnų arba Rigvedos epochos arijų ir hinduizmo pomėgį dievams suteikti pasivertimų ir zoomorfinių pavidalų ar atributų laisvę, vis dėlto nekeičiant pagrindinio pavidalo: Dzeusas gali pasiversti gulbinu, kaip ir Višnus žuvimi, Cernunnos, Thoras ar Perkūnas yra raguoti, juos gali lydėti ir dažnai lydi žvėrių palyda bei simboliai, tačiau tai tik išreiškia vieną ar kitą dievybės funkciją (dažniausiai valdžią ar galią).

III. 1. NEMIRTINGUMAS IR AMŽINYBĖ

Nemirtingumas (plg. avest. Ameretat, Amurtatat – dieviškoji Ahūra Mazdos galia; sen. ind. Amraiti) yra dievų ypatybė. Žodžių jungtis „nemirtingieji dievai” lietuvių religiniame žodyne galėjo egzistuoti, nors dažniausiai šaltiniai pateikia „didžiųjų”, „maloningųjų”, „galingųjų”, „rūsčiųjų” dievų sampratas. Dievų nemirtingumas buvo savaime suprantamas. Mitinės būtybės, tokios kaip kaukai ir aitvarai, gali mirti ir nusenti, o svarbiausi dievai jau iš karto duoti savo įgimtais pavidalais: Perkūnas visada lieka vidutinio amžiaus vyras, Dievas yra senas (taip jam ir dera, nes jis, kaip pasaulio kūrėjas, yra seniausias; lietuvių etiologinėse sakmėse labai stipriai pabrėžiamas „Dievo senelio” įvaizdis). Nemirtingumas, suprantamas kaip „ne-mirtingumas”, yra negacinė sąvoka. Dievas gyvena savo erdvėje, žmogus savo – žemiškoje, kur viskas turi pabaigą. Tačiau siela (tai aptarsime kitame skyriuje) yra nemirtinga, nes pats žmogus yra dieviškas savo kilme. Tai yra amžinas dieviškasis elementas slypi jame – tai vėlė, dvasia; šie žodžiai siejasi su „vėju”, „dvelksmu”, „dvėsavimu”, t. y. alsavimu, ir nurodo subtilią „eterinę” žmogaus dvasinės esmės prigimtį. Ji yra amžina, tačiau tas amžinumas – ganėtinos pomirtinės kovos, kelionės per daugybę kliūčių rezultatas, ir ne kiekviena siela patenka į dausas, kai kurios „išbarstomos” po dykras, miškus, o dar blogesnės patenka į pomirtinės bausmės vietą. Kaip ir keltams, ir reliktiškai germanams, taip ir lietuviams ir prūsams giminiškų jotvingių gentyse tikėta savita reinkarnacijos doktrina. 1203 m. Lenkijos kronikoje (Chronicon Polonorum) lenkų dvasininkas ir istorikas Vincentas Kadlubekas aprašė tokį jotvingių, jo vadinamų getais, tikėjimą: „Visi getai yra kvailai įsitikinę, kad vėlės, palikusios kūnus, vėl iš naujo įsiskverbiančios į gimstančius kūnus, nors, patekusios į šiurkščius bei kvailus kūnus, jos tampa kvailesnės bei šiurkštesnės…” (BRMŠ I 209) Taigi dar vienas pomirtinio likimo atvejis, jau ciklinis atgimimas, nepašalina sielos kaip amžino gyvybinio principo. Žmogus yra tvinkte pritvinkęs gyvybinio principo, kuris po kūno luobu keliauja šioje žemėje, bet kad ir kokia pomirtinė būklė lauktų, principas neišnyksta.

IV.4. LIETUVIŲ TRADICIJOS PERDAVIMAI

TRADICIJA IR KONTEKSTAI

Pirmoji sintezė. Baltų kultūra, pasak M. Gimbutienės, buvo stipriai veikiama senosios Europos religingumo stiliaus, kuris akcentavo moteriškąjį pradą, gimdančią Deivę ir deives, jos hipostazes, bei indoeuropietiško „antsluoksnio” – vėliau atsiradusio klajoklinio religingumo, kur svarbūs dangiški motyvai, dangaus dievai, vyriški dievai. Tad baltų religijos pirmiausia yra „sintetinės” religijos, kurių pagrindas – senųjų moteriškų autochtoninių ideologijų bei religinių vaizdinių ir nomadinių ideologijų junginys. Tai nėra koks išskirtinis bruožas: Eurazijoje chtoniškoms ir dangiškoms jungtims atstovavo ir graikai, ir keltai, ir germanai, ir Rigvedos epochos arijai; ir galiausiai tokios autochtoninės ir nomadinės jungtys būdingos ir Artimųjų Rytų religijoms, kurios iš dalies irgi yra klajoklių ir žemdirbių religijų sintezės. Ir žydų religija buvo tokia pati sintezė, tik pranašai pašalino chtoniškuosius elementus iš tokios sintezės ir išskyrė vieną vienintelį dangišką Dievą, taigi išgrynino klajoklinę dangaus skliauto religiją, rekonstravo ją. Panašiai vyko ir zaratustrizme, kur kadaise ir Indijos arijams pažįstamas dievas Indra tapo demonų valdovu; visi dievai – ir chtoniški, ir nechtoniški – buvo pranašo Zaratustros eliminuoti arba paskelbti „už teologijos ribų” ir iškeltas vienas vienintelis Ahūra Mazda, Didysis Viešpats, dangiškas Dievas, greta kurio kiti dievai liko bereikšmiai. Bene toliausiai tokio redukavimo keliu nuėjo ne žydų pranašai, o Buda, kuris eliminavo ne tik dievus, bet ir Dievą, dievus, aukojimus etc. Kitas klausimas, kad Eurazijoje ne kiekviena religija susilaukdavo savo pranašų ir reformatorių, kaip jų nesusilaukė nei graikai, nei germanai; tačiau sintezė vyko bemaž kiekvienoje religijoje, jei ne sąmoningai, tai veikiant ilgalaikiams procesams pasiekdavo ir įtvirtindavo bemaž tas pačias, artimas religingumo formas.

III.3. BALTIŠKOJI MANTIKA: TARP GERMANŲ IR ALANŲ

BURTŲ METIMO BŪDAI  IR  AUSPICIJOS

Būrimo būdai pasaulio maginėse praktikose ir religijose ganėtinai įvairuoja, bet yra tam tikrų būrimo sistemų, kuriomis vadovaujasi vienas ar kitas etnosas, religija, kultūrinis arealas. Nereikia manyti, kad iš praktikuojamų burtų galima, tarkime, atsekti etnosą ar jo raidą, bet burtų būdų sutapimai nėra bereikšmiai platesnių tyrinėjimų požiūriu, pvz., tiriant istorines, kultūrines, ypač religines sąsajas. Šiuo atveju – Šiaurės ir Šiaurės vidurio Europos, įtraukiant iranėnišką medžiagą, būtent – alanų, gyvenusių Uždonėje, Šiaurės Kaukazo prieškalnėse, bet apie III-IV a. ėmusių kraustytis Dunojaus ir drauge Romos imperijos link; alanų genčių kontaktai su baltais, bent jau pietų ir vakarų, neabejotini.

II.2. LIETUVIŲ / BALTŲ RELIGIJŲ VIETA ŠIAURĖS EUROPOS RELIGINIAME KONTEKSTE

Šiame poskyryje plačiau panagrinėsime Šiaurės Europos kulto steiginių tipologiją Šiaurės Europoje, antraip – transalpinėse religijose, kaip jas klasifikuoja kai kurie šiuolaikiniai religijų istorikai ir klasifikavo senieji romėnai. Transalpinės – tai keltų, germanų, baltų, slavų religijos, kurių kultas turi bendrų bruožų su archajiškomis cizalpinėmis (italikų, graikų, etruskų, Balkanų, trakų / getų ir pan. Tačiau pastarosios, veikiamos substratinių senosios Europos kultūrų, Artimųjų Rytų ir Egipto įtakų, pakeitė savo šventyklų struktūras (pvz., ėmė statyti uždaras, prašmatnias šventyklas). Tuo metu Šiaurės Europoje iki romėnų įtakų įsivyravimo (Galijoje, Pietų Germanijoje) šventyklos buvo veikiau šventvietės – jas atstojo arba jose augo medžiai ar giraitės, stovėjo stabai, kurie vis dėlto „nebuvo uždaryti” – ir tai taisyklė. Net vėlyvaisiais pagonybės Šiaurės Europoje amžiais pradėtos statyti šventyklos buvo be stogo, kartais su stogu, bet be sienų, stabai statyti nišose – vienaip ar kitaip Šiaurės Europa išlaikė indoeuropietišką (ar indo-arijų) archajiškiausią kulto statinių požymį – atvirumą. Baltų statiniai, tiek legendinėje Rivijaus kronikoje minima šventykla Vilniuje, tiek Jano Dlugošo paminėtas bokštas prie Nevėžio, ant kurio kūrenta šventa ugnis, irgi buvo atviri į viršų, kaip ir Rikojoto ąžuolo šventykla. Šie ypatumai baltų šventyklas ne tik įtraukia į Šiaurės Europos kontekstą, bet ir leidžia teigti, kad didžioji aprašymų dalis – autentiška, nes patys autoriai nesuprato „atvirumo”, „bestogiškumo” funkcijos, jokio konteksto čia neįžvelgė. Jis atsiveria tik atliekant visumos, arba kompleksinę, analizę. Šiaurės Europos kulto statiniai – nuo keltų teritorijų iki Upsalos šventyklos Švedijoje, Naugardo Peruno šventyklos, Rikojoto, Vilniaus, Kijevo – neturėjo stogo ar stabai stovėjo atvirame lauke, aikštelėje ir pan.

 I.1. LIETUVIŲ RELIGIJOS IR MITOLOGIJOS POBŪDIS

LIETUVIŲ RELIGINĖ TERMINIJA

Tikėjimas. Pats lietuvių kalbos žodis „tikėjimas” kildintinas iš „tikras”, ir šiuo požiūriu atrodytų, kad tai jau po krikšto naujajai religijai pavadinti įvesta ar naujai sureikšminta sąvoka. Tai liudytų analogiškai atsiradę terminai – rus. vera, lenk. marą, kurie yra lotynizmai, kilę iš krikštytojų atneštos ir propaguotos vera religio – „tikrosios religijos” sampratos. Tad „tikėjimas” greičiausiai yra lietuviška lenkiško lotynizmo kalkė. Latvių atitikmuo ticejums čia nepadeda. Nėra duomenų, ar tas pats žodis religijai apibūdinti vartotas ir anksčiau, nes lietuvių kalboje randame dar ir žodžius „pamaldumas”, „garbinimas”, „aukavimas” ir pan. Tarkime, prūsai tikėjimui apibūdinti turėjo žodį druwis, kuris, be „tvirtumo”, „ištikimybės” reikšmių, turi daug platesnį kontekstą, artimą „medžio”, „ąžuolo” sampratai, ir yra giminiškas ir gotų triu „medis”, kimbrų derwen, bretonų deruenn, sen. airių daur, dair „ąžuolas”, ir jau, žinoma, dar daugiau prasmių atskleidžia jo sąsajos su keltų druides, airių drūi, t. y. mums gerai pažįstamais druidais (irgi savo ruožtu leksiškai ir semantiškai tvirtai susijusiais su ąžuolais). Čia minimus ir daug gausesnius indoeuropietiškus duomenis aptaręs Vladimiras Toporovas mano, kad visai tikėtina, jog prūsų druwis gali būti apskritai kildinamas iš medžio ar ąžuolo, kaip pasaulio medžio, pasaulio jungties, sampratos1. Šitą svyravimą išreiškė dar antikos autoriai. Plinijus I a. po Kr. manė, kad druidų vardas, galimas dalykas, kilęs iš jų nepaprastai garbinamo ąžuolo pavadinimo (gr. δρυς „ąžuolas”, δρας „driadės”(Plinius, Nat. hist. XIV, 249).

I.2. SENOSIOS RELIGIJOS RELIKTAI IR PAGONYBĖ LIETUVOJE XV-XVIII a.

Priėmus krikštą, 1387 m. Lietuvoje ir 1413 m. Žemaitijoje, pirmoji (ir formali) kristianizacijos fazė baigėsi, prasidėjo laikotarpis, kai krikščionybė per neabejotinai kol kas menką parapijų tinklą ėmė skverbtis į Lietuvą gilyn. Tas gylis, viena vertus, – geografiškai matuojamas, t. y. į provincijos gilumą, antras jo matmuo -gyventojų religingumas, kuris sunkiau patikrinamas. Mūsų tikslas – būtent šio matmens aptarimas. Todėl dėmesys kryps ne į krikščionybės priėmimo intensyvumą, o į reliktinį senosios religijos intensyvumą. Tai yra į tai, kas liko iš tradicijos ir kaip tie reliktai gyvavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) etninėse teritorijose.

Nuo seniausių laikų iki oficialiosios religijos (1 skyrius iš G. Beresnevičiaus knygos „Lietuvių religija ir mitologija”)

PRATARMĖ

Šioje studijoje atskleidžiamas lietuvių religijos ir mitologijos sisteminis vaizdas. Archajiniai vaizdiniai pateikiami remiantis istorijos šaltinių bei tautosakos duomenimis, taip pat naudojantis lyginamąja religijotyra, siekiant dviejų vienodos svarbos tikslų. Pirmasis – pristatyti pagrindinius archajinių vaizdinių blokus, kurie vyravo lietuviškoje tradicijoje, dėmesį telkiant į daugybę istorinių bei tautosakinių šaltinių, j esminius, reikšminius elementus, į tai, kas buvo suprantama kaip Dievas, dievai, galia, mirtis, santykis tarp žmogaus ir didžiųjų jo gyvenimą sąlygojusių galių ir t.t. Vaizdiniai grupuojami į pagrindinius tipus, kurių viduje veriasi ištisa struktūra, kupina įvairiausių giminiškų fenomenų, kurie savo ruožtu siejasi su kitų didžiųjų, svarbiausiųjų temų struktūromis ir fenomenais. Tai yra temos pateikiamos pagal tipus, pasitelkiant lyginamąją religijotyrą, ir toliau sklaidomos vadovaujantis fenomenologiniais principais, ieškant struktūrų ir galiausiai siekiant sistemų vaizdo. Taigi nagrinėjimo seka tokia: tipas-struktūra-fenomenai-sistema. Tipas – tai klausimų raktas, sistema – atsakymai į klausimus ir savo ruožtu vėl besiformuojantis naujai suprastas tipas, arba, kitaip tariant, galimybė klausti naujai, sistemai virstant tipu. Toks nagrinėjimas sudaro fenomenologinį supratimo lauką, kur vis iš naujo nagrinėjant medžiagą galima ją suprasti naujau ir plačiau, taigi ir artimiau senajam daugiareikšmiam mitologiniam mąstymui. Tarsi vieną apžvalgos ratą keičia kitas, nuo kurio tie patys fenomenai bei struktūros (pereinantys į kito tipo dispoziciją) matomi kitu aspektu ir skleidžiasi kitomis prasmėmis. Todėl skirtinguose skyriuose visai prasminga ar net būtina pasitelkti jau „nagrinėtą” medžiagą.