LHPA

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

KITĄ VAKARĄ KEROLA PASKAMBINO Ernestui namo ir paprašė skubiai susitikti, nes ją apėmusi panika. Ernestas ilgokai su ja pasišnekėjo, paskyrė konsultaciją kitą rytą, be to, pasisiūlė paskambinti į visą naktį dirbančią vaistinę ir išrašyti jai nerimą slopinančių vaistų.

Sėdėdama laukiamajame Kerola skaitė praeitos konsultacijos užrašus.

Pasakė, kad esu graži, labai graži moteris… Davė namų telefoną, pasiūlė skambinti… Smulkmeniškai domėjosi mano lytiniu gyvenimu… Pasakojo apie save, apie savo žmonos mirtį, pasimatymus, vienišių pasaulį… Po konsultacijos apsikabino – ilgiau nei praeitą kartą… Sakė, kad jam patinka, jog fantazuoju apie seksą su juo, užtruko dešimčia minučių ilgiau… Keista, imdamas iš manęs pinigus jautėsi nepatogiai.

Daugiau Daugiau

TRYLIKTAS SKYRIUS

– TAIGI, TAS PSICHOANALITIKAS turėjo du pacientus, kurie pasirodė besą artimi draugai… Klausaisi? – pasiteiravo Paulas Ernesto, kuris valgomosiomis lazdelėmis uoliai rinko ašakas iš menkės.

Ernestas Sakramente pristatė knygą, ir Paulas atvažiavo su juo susitikti. Jie sėdėjo prie kampinio staliuko kinų bistro; didelio restorano viduryje įrengtoje vitrinoje tupėjo skrudintos antys ir vištos, aplietos karamele. Ernestas vilkėjo savo nuolatinę knygų pristatymų uniformą: sportinį švarkelį su juosta ant krūtinės, po juo – baltą kašmyro megztinį atverčiama apykakle.

-Žinoma, klausausi. Manai, kad tuo pat metu negaliu valgyti ir klausytis? Du artimi draugai lankėsi pas tą patį analitiką ir…

Daugiau Daugiau

DVYLIKTAS SKYRIUS

KETVIRTADIENIO RYTĄ KELIOS minutės prieš devynias Šelis nusivilko savo jojiko švarką ir ėmė nekantriai trypinėti Maršalo Streiderio laukiamajame. Pabaigus reikalus su daktaru Streideriu jo laukė smagi diena. Iš pradžių tenisas su Viliu ir jo vaikais, kurie grįžo namo velykinių atostogų. Dabar Vilio vaikai žaidė taip gerai, kad tai panėšėjo į dvejeto varžybas nei į treniruotę. Paskui pietūs Vilio klube: tie su sviestu ir anyžiais kepti langustai, o gal krabų minkštais kiautais sušis. O tada šeštosios žirgų lenktynės Įlankos pievose. Tingalingas, Vilio ir Arnio žirgas, prieš Santa Klarą. (Tingalingas – mėgstamiausias Šelio pokerio lošimas, kai žaidžiama penkiomis aukštomis ir žemomis kortomis, o šeštąją pabaigoje galima nusipirkti už pustrečio šimto dolerių.)

Daugiau Daugiau

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

KITĄ POPIETĘ, PRIEŠ Kerolainai Leftman atvykstant į antrąją konsultaciją, Ernestas paskubomis užsirašinėjo klinikines pastabas. Diena buvo ilga, tačiau Ernestas nesijautė pavargęs: geros konsultacijos jam suteikdavo jėgų, o šia diena jis buvo patenkintas.

Bent jau keturiais iš savo penkių pacientų. Penktasis, Bredas, kaip visada, savo laiką išnaudojo pasakodamas nuobodžias smulkmenas apie savaitės įvykius. Daugelis tokių pacientų, regis, tiesiog iš prigimties negabūs psichoterapijai. Kai žlugo visi Ernesto bandymai atrasti gilesnius klodus, jis ėmė aiškinti, kad kitokia, galbūt bihevioristinė, psichoterapija labiau padėtų Bredui išsivaduoti iš nuolatinio nerimo ir varginančio neryžtingumo. Tačiau kaskart, kai tik apie tai užsimindavo, Bredas puldavo įrodinėti, kad psichoterapija jam be galo padeda, kad jo nebekankina panikos priepuoliai, kad jis labai brangina darbą su Ernestu.

Daugiau Daugiau

DEŠIMTAS SKYRIUS

ANTRADIENIO VAKARĄ prieš pat šešias Ernestui paskambino jo pacientės Evos Golsvort sesuo.

– Eva prašė jums paskambinti ir pasakyti, kad jau laikas.

Ernestas parašė atsiprašymo laiškelį pacientui, kuris turėjo ateiti po šešių dešimt, prilipdė jį prie kabineto durų ir nulėkė pas Evą, penkiasdešimt vienerių metų moterį, sunkiai sergančią kiaušidžių vėžiu. Eva buvo kūrybinga mokytoja ir rašytoja, malonus ir garbingas žmogus. Ernestas mėgdavo įsivaizduoti gyvenąs drauge su Eva, jei tik ji būtų jaunesnė ir jie būtų susitikę kitokiomis aplinkybėmis. Ernestui ji buvo graži, jis ja žavėjosi ir stebėjosi jos gyvybingumu. Pastaruosius pusantrų metų jis kiek galėdamas stengėsi palengvinti jai mirties kančias.

Daugiau Daugiau

DEVINTAS SKYRIUS

MARŠALAS PASIŽIŪRĖJO [ SAVO darbo knygutę. Kitas pacientas – Piteris Makondas, meksikietis verslininkas, gyvenantis Šveicarijoje, – ateis į paskutinę aštuntą konsultaciją. Ponas Makondas, mėnesiui atvykęs į San Franciską, paprašė trumpos psichoterapijos dėl šeimyninės krizės. Prieš dvejus trejus metus Maršalas priimdavo pacientus tik ilgalaikei analizei, tačiau laikai pasikeitė. Dabar, kaip ir visi kiti psichoterapeutai mieste, Maršalas turėjo laisvų valandų, tad džiaugėsi, galėdamas mėnesį du kartus per savaitę priimti poną Makondą.

Dirbti su ponu Makondu buvo tikras džiaugsmas, jis gebėjo naudotis psichoterapija. Ir dar kaip gebėjo! Be to, mokėjo grynais. Pasibaigus pirmajai konsultacijai įteikė Maršalui dviejų šimtų dolerių banknotą ir pasakė:

– Mokėti grynais man paprasčiau. Beje, tikriausiai turėtumėte žinoti, kad JAV nemoku pajamų mokesčio, taip pat neprašau, kad Šveicarija mokėtų už mano gydymo išlaidas.

Daugiau Daugiau

AŠTUNTAS SKYRIUS

PUSĖ PENKIŲ RYTO. Tiburone tamsu, tik aukštai virš San Francisko krantinės stūksančiame name dega ryškios šviesos. Didžiojo Aukso Vartų tilto žibintus temdo tirštas rūkas, tačiau tolumoje mirguliuoja švelnios miesto kontūrų švieselės. Aštuoni nuvargę vyrai sėdi palinkę prie stalo, nekreipdami dėmesio nei į tiltą, nei į rūką, nei į miesto kontūrus; jų akys įsmeigtos į išdalytas kortas.

Lenas, stambus raudonveidis su plačiomis geltonomis petnešomis, papuoštomis žaidimo kauliukais ir kortomis, pranešė:

– Paskutinis ratas.

Dalytojas galėjo rinktis, tad Lenas paprašė septynių kortų: pirmų dviejų užverstų, keturių atverstų ir paskutinės užverstos. Banką pasidalijo du laimėtojai: aukščiausia ir žemiausia ranka.

Daugiau Daugiau

SEPTINTAS SKYRIUS

PO ERNESTO SUPERVIZIJOS Maršalas Streideris atsilošė ant savo kėdės ir užsisvajojo apie pergalės cigarus. Prieš dvidešimt metų jis klausėsi daktaro Rojaus Grinkerio, įžymaus Čikagos psichoanalitiko, pasakojimo apie metus, praleistus ant Froido kušetės. Tai buvo trečiajame dešimtmetyje, kai analitiko garbė reikalavo pagulėti ant didžiojo mokytojo kušetės – kartais kelias savaites, o kartais, jei žmogus siekdavo tapti įtakingu analitiku, ištisus metus. Pasak Grinkerio, Froidas, taikliai ką nors interpretavęs, niekada neslėpdavo džiaugsmo. O jei interpretacija, jo manymu, būdavo nepaprastai puiki, Froidas atsidarydavo pigių cigarų dėžutę ir pasiūlydavo vieną pacientui, vadindamas tai „pergalės” dūmu. Maršalas šyptelėjo, kaip Froidas mielai ir naiviai elgėsi su perkėlimu. Jei jis teberūkytų, Ernestui išėjus užsitrauktų šventinį cigarą.

Daugiau Daugiau

ŠEŠTAS SKYRIUS

BE PENKIOLIKOS DEŠIMT KEROLA atvyko į Ernesto biurą ir, laikydamasi nurodymų, kuriuos gavo paskambinusi susitarti dėl priėmimo, įėjo į laukiamąjį. Kaip ir dauguma psichoterapeutų Ernestas neturėjo registratoriaus. Kerola tyčia atėjo anksčiau, kad turėtų kelias minutes nusiraminti, pakartoti savo susikurtą klinikinę istoriją ir įsijausti į vaidmenį. Ji įsitaisė ant tos pačios žalios odinės sofos, ant kurios sėdėdavo Džastinas. Vos prieš dvi valandas Džastinas nerūpestingai užšuoliavo laiptais ir klestelėjo ant pagalvėlės, ant kurios dabar sėdėjo Kerola.

Daugiau Daugiau

PENKTAS SKYRIUS

IKI KITO PACIENTO BUVO LIKUSIOS keturiasdešimt penkios minutės, tad Ernestas išėjo pasivaikščioti Filmoro gatve Japonų kvartalo link. Supervizija jį gerokai išmušė iš vėžių, ypač Maršalo pasiūlymas ar veikiau įsakymas tapti Valstybinės medicinos etikos komisijos nariu.

Tai reiškė, kad Maršalas paliepė jam tapti jų profesijos policininku. O jei nori tapti psichoanalitiku, negali pyktis su Maršalu. Bet kodėl Maršalas taip stipriai jį spaudė? Juk turėjo žinoti, kad tas vaidmuo Ernestui netinka. Kuo daugiau apie tai galvojo, tuo labiau jis nuogąstavo. Tai nebuvo nekaltas pasiūlymas. Be abejo, Maršalas siunčia jam kažkokią užšifruotą žinią. Galbūt: „Pats pasižiūrėk, koks likimas laukia nesivaldančių terapeutų.”

Daugiau Daugiau