Pagal
Mėnuo: 2018 birželio

Sapnų aiškinimo prielaidos ir technika (6 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)

Sapnų aiškinimo prielaidos ir technika (6 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)

ŠEŠTA PASKAITA

Sapnų aiškinimo prielaidos ir technika

Ponios ir ponai! Vadinasi, tik naujas požiūris, tik tam tikras metodas leis mums pajudėti iš vietos tiriant sapnus. Priimkite tokį paprastą pasiūlymą: ateityje laikykimės prielaidos, kad sapnas yra ne somatinis, o psichinis fenomenas. Ką tai reiškia, jau žinote; bet kas leidžia mums priimti šią prielaidą? Niekas, tačiau niekas ir netrukdo tai padaryti. Vadinasi, taip: jeigu sapnas yra somatinis fenomenas, jis mums nerūpi; jis įdomus tik tuo atveju, jei yra psichinis fenomenas. Todėl dirbsime tardami, kad taip ir yra, ir žiūrėsime, kokias išvadas šiuo atveju padarysime. Mūsų darbo rezultatas lems, ar ir toliau galėsime laikytis šios prielaidos, – dabar jau savo ruožtu kaip vieno iš rezultatų. Ko gi, tiesą sakant, siekiame, kam dirbame? Siekiame to paties, ko apskritai siekia mokslas: suprasti fenomenus, nustatyti jų sąryšius ir galiausiai, jei tai įmanoma, išmokti juos valdyti.

Tad savo darbą tęsime tarę, kad sapnas yra psichinis fenomenas. Tokiu atveju tai sapnuojančiojo kūrinys, jo saviraiška, tik, deja, nesuprantama, nieko mums nesakanti. Kaip elgiatės jūs, jei pasakau ką nors nesuprantama? Paklausiate manęs, ar ne? Kodėl negalėtume pasielgti taip pat: paklausti sapnavusiojo, ką reiškia jo sapnas?

Daugiau Daugiau
Sapnai – Sunkumai ir … bandymai aiškinti (5 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)

Sapnai – Sunkumai ir … bandymai aiškinti (5 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)

PENKTA PASKAITA

Sunkumai ir pirmieji bandymai aiškinti

Ponios ir ponai! Kažkada buvo nustatyta, kad kai kurių pacientų nervų ligų simptomai turi prasmę.* Tuo remiantis ir buvo sukurtas psichoanalitinis gydymo būdas. Pasitaikydavo, kad vykstant gydymo procesui vietoj simptomų ligoniai pateikdavo savo sapnus. Taip gimė prielaida, kad ir šie sapnai turi prasmę.

————————–

* Joseph Breuer 1880-1882 m. Plg. mano 1909 metais Amerikoje skaitytas paskaitas Uber Psychoanalyse ir „Zur Geschichte der psychoanalytischen Bewegung”.

————————-

Bet mes neisime šiuo istoriškai pagrįstu keliu, o pasuksime priešinga linkme. Stengsimės parodyti sapnų prasmę, šitaip pasiruošdami neurozių studijoms. Toks posūkis visiškai teisėtas, nes tirdami sapnus ne tik geriausiai pasiruošiame neurozių tyrimui, bet, negana to, sapnas irgi yra neurozinis simptomas, kurio privalumas neįkainojamas: jis būdingas visiems sveikiems žmonėms. Iš tiesų, jeigu visi žmonės būtų sveiki ir tik sapnuotų, iš jų sapnų galėtume padaryti beveik visas išvadas, kurias gavome tirdami neurozes.

Daugiau Daugiau
Riktai – Pabaiga (4 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)

Riktai – Pabaiga (4 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)

KETVIRTA PASKAITA

Riktai (pabaiga)

Ponios ir ponai! Vadinasi, ligšiolinėmis pastangomis parodėme, kad riktai turi prasmę, ir šį faktą galime laikyti mūsų tolesnio tyrimo pagrindu. Dar kartą pabrėžkime: mes toli gražu netvirtiname – ir mums tai anaiptol nebūtina, – kad prasmingas yra kiekvienas riktas, nors, man regis, tai gana tikėtina. Pakaks, jei įrodysime, kad palyginti dažnai įvairių rūšių riktai yra prasmingi. Beje, skirtingas riktu rūšis ir aiškinti reikia skirtingai. Tarp šnekos, rašymo ir kitų riktu gali pasitaikyti grynai fiziologinio pobūdžio atvejų. Bet negaliu tuo patikėti, kai kalbama apie riktu rūšis, susijusias su marša (vardų ir ketinimų marša, daiktų nukišimas ir t. t.). Tikėtina, kad pametimas gali būti ir netyčinis. Beje, mūsų požiūris tik iš dalies tinka gyvenime pasitaikančioms klaidoms [Irrtümer]. Nepamirškite šių ribojimų ateityje, kai remsimės tuo, kad riktai yra psichiniai aktai, įvykstantys dėl dviejų skirtingų ketinimų interferencijos.

Daugiau Daugiau
Riktai – Tęsinys (3 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)

Riktai – Tęsinys (3 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)

TREČIA PASKAITA

Riktai (tęsinys)

Ponios ir ponai! Praeitą kartą sumanėme panagrinėti riktą kaip tokį, neatsižvelgdami į ketintą atlikti, bet jo sutrikdytą veiksmą; susidarė įspūdis, kad kartkartėmis riktas turi prasmę, tad sakėme: jeigu platesniu mastu pasitvirtintų, kad riktai yra prasmingi, tai jų prasmė mus domintų labiau nei aplinkybių, kuriomis įvyksta riktas, tyrimas.

Susitarkime dar kartą, ką laikysime kokio nors psichinio proceso „prasme” [Sinn]. Ne ką kitą tik tikslą, kuriam tas procesas tarnauja, ir jo vietą tarp kitų psichinių reiškinių. Žodį „prasmė” mūsų samprotavimuose dažniausiai galime pakeisti žodžiais „tikslas” [Absicht], „tendencija” [Tendenz]. Bet ar mūsų tikėjimas, kad atradome rikto slepiamą ketinimą, nėra vien klaidinanti regimybė arba poetiškas rikto išaukštinimas?

Daugiau Daugiau
Riktai (2 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)

Riktai (2 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)

ANTRA PASKAITA

Riktai

Ponios ir ponai! Pradėsime ne nuo prielaidų, o nuo tyrimo. Gvildensime tam tikrus gana dažnus, visiems žinomus, dėmesio nepatraukiančius fenomenus, kurie neturi nieko bendro su ligomis ir pasitaiko kiekvienam sveikam žmogui. Turiu omeny vadinamuosius riktus [Fehlleistungen]: šnekos riktą [Versprechen], kai, pvz., norėdamas pasakyti vieną žodį ištari kitą; rašymo riktą, kai šitaip apsirinki rašydamas, nesvarbu, ar pastebi tai, ar ne; skaitymo riktą [Verlesen], kai perskaitai ne tai, kas atspausdinta ar parašyta; klausos riktą [Verhören], kai išgirsti ne tai, kas sakoma, – žinoma, jei tai nesusiję su organiniais klausos sutrikimais. Kita panašių reiškinių grupė siejasi su marša [Vergessen], bet ne ilgalaike, o laikina marša, kai, pvz., negali atsiminti gerai žinomo vardo [Name], kurį prisimeni vos išgirdęs, arba kai pamiršti atlikti kokį nors ketinimą [Vorsatz], ir prisimeni jį vėliau, žodžiu, užmiršti jį tik laikinai. Ši laikinumo sąlyga nėra būtina trečiajai reiškinių grupei, kurią sudaro, pvz., nukišimas [Verlegen], kai kažkur padedi kokį nors daiktą ir nebegali jo surasti, arba visiškai analogiškas pametimas [Verlieren]. Į šią maršą reaguoji kitaip nei į kito pobūdžio maršą – ja stebiesi arba piktiniesi, užuot laikęs natūraliu dalyku.

Daugiau Daugiau
Riktai – Įvadas (1 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)

Riktai – Įvadas (1 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)

PIRMA PASKAITA

Įvadas

Ponios ir Ponai! Nežinau, ką žinote apie psichoanalizę iš literatūros ir nuogirdų. Bet pavadindamas savo paskaitas „Elementariu psichoanalizės įvadu” įsipareigojau į jus žiūrėti taip, tarsi nieko nežinotumėte ir turėtumėte išklausyti pirmuosius nurodymus.

Vis dėlto drįstu manyti, kad žinote, jog psichoanalizė yra vienas iš būdų gydyti nervų ligonius, – ir tuoj pat galiu pateikti pavyzdį, rodantį, kad šioje srityje kai kas daroma kitaip ar net priešingai nei įprasta medicinoje. Pradėdami gydyti ligonį nauju metodu paprastai stengiamės sumenkinti galimus pavojus ir tvirtai pažadame, kad gydymas bus sėkmingas. Manau, esame teisūs taip darydami, nes padidiname sėkmės tikimybę. Bet pradėję psichoanalitiškai gydyti neurotiką elgiamės kitaip. Su juo aptariame šio metodo sunkumus, ilgą gydymo trukmę, pastangas ir aukas, kurių prireiks. Maža to, pasakome jam, kad negalime užtikrinti gydymo sėkmės: ji priklausysianti nuo ligonio elgsenos, jo supratingumo, nuolaidumo ir ištvermės. Žinia, taip keistai elgdamiesi su ligoniu turime savų sumetimų, kuriuos galbūt suprasite vėliau.

Daugiau Daugiau
Baltai (15 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos „Religijos istorijos metmenys”)

Baltai (15 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos „Religijos istorijos metmenys”)

BALTAI

Trumpa istorinė apžvalga

Tradiciškai sakoma, kad baltai formuojasi maždaug 2500 m. pr. Kr., autochtoninėms Narvos ir Nemuno kultūroms liejantis su atvykėlių indoeuropietiška virvelinės keramikos kultūra. Dabar akcentai kartais sukeičiami, ir senosios vietinės kultūros laikomos nuo seno baltiškomis – jos rutuliojasi nuo mezolito pradžios ir atvykėlių bangos joms nepadaro didesnės įtakos.

Kalbiniai (ypač hidronimikos) bei archeologiniai duomenys rodo, kad baltų protėvynė užėmė didžiulius Šiaurės Rytų Europos plotus – nuo pietinės Suomijos šiaurėje iki Dnepro vidurupio pietuose ir nuo Vyslos žemupio vakaruose iki Volgos vidurio baseino rytuose. Tačiau rytinis baltų arealas menkai žinomas ir gana anksti užgęsta. V a. pr. Kr. Herodotas mini gelonus, budinus ir neurus – šiaurines skitų periferijos gentis. Tikėtina, kad jos, bent jau budinai ir neurai, galėjo būti baltų gentys. Maždaug tuo laiku baltai ryškiau išsiskiria į rytinius ir vakarinius baltus; šiems priklausytų Tacito I a. po Kr. minimi aisčiai ir Ptolemėjo II a. po Kr. paminėti galindų ir sūduvių protėviai (galindai, soudinai). Iš vakarinių baltų formuojasi is-toriniais laikais žinomos prūsų gentys bei jotvingiai, iš rytinių – lietuviai ir latviai, kurių kalbos išsiskyrė maždaug I tūkstm. po Kr. viduryje. Tuo metu iš pietų slenkantys slavai užėmė teritorijas baltų pasaulio pietuose ir rytuose, asimiliuodami ar išstumdami vietinius gyventojus.

Daugiau Daugiau
Slavai (14 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos „Religijos istorijos metmenys”)

Slavai (14 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos „Religijos istorijos metmenys”)

SLAVAI

Trumpa istorinė apžvalga

Slavų kilmė iki šiol nepakankamai aiški. Nesutariama, kur būtų galėjusi būti jų protėvynė – ar Azijos platybėse, ar Pietų Rusijos stepėse, o gal dabartinės Lenkijos teritorijoje. Seniausia slavų kilmės versija – pirmojo Rusios metraštininko Nestoro teiginys, kad slavai atsirado tarp Dunojaus ir Tisos. Šiuo metu manoma, kad slavų etnogenezė aiškintina ilgą laiką vykusiu indoeuropiečių genčių skaidymosi procesu. Kadaise germanų-baltų-slavų protėviai sudarė daugmaž artimą kultūrinį sluoksnį, kuris vėliau, III—II tūkstm. pr. Kr. sandūroje skilo į germanų ir baltų-slavų arealus. Maždaug I tūkstm. pr. Kr. pradžioje baltų-slavų arealas skilo į baltų ir slavų protautės; slavų protėviai gyveno tarp Oderio ir Dniepro, įpiečiau baltų. Tokie aiškinimai šiuo metu pripažįstami lenkų ir rusų moksle, tačiau šis ankstyvas slavų fiksavimas ne visai sutampa su archeologiniais ir istoriniais šaltiniais: ten, kur mėginama lokalizuoti praslaviškąjį centrą, būta ilyrų, keltų, germanų kultūrų bei genčių; specifiškų slaviškų realijų čia nėra dar ilgus šimtmečius. Apskritai hipotezės apie slavų kilmę vis dar nelabai tvirtos; be to, slavų mokslininkų teorijos neretai prasilenkia su kitataučių hipotezėmis.

Daugiau Daugiau
Germanai (13 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos „Religijos istorijos metmenys”)

Germanai (13 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos „Religijos istorijos metmenys”)

GERMANAI

Trumpa istorinė apžvalga

Įprasta manyti, kad germanai Europoje pasirodė žalvario amžiaus pradžioje, čia atsikrausčius indoeuropiečiams. Tačiau šiuo metu kartais teigiama, kad jie galėjo atsirasti ir anksčiau, t. y. germanai galėtų būti laikomi Europos autochtonais. Bent jau kai kurie žmonių palaikų radiniai Skandinavijoje rodytų, kad 8000-5000 m. pr. Kr. ten gyvenę žmonės turėjo germanams būdingų antropologinių bruožų.

Vargu ar germanai sudarė etninį monolitą; tai vardas, apimantis daugelį kartais ne visai aiškios etninės priklausomybės genčių. Germanų istorija prasidėjo plačiame Šiaurės ir Vidurio Europos areale; daugelio genčių lokalizacija keitėsi. Germanų istorijos bei etnikos problemas komplikuoja ir tai, kad germanai (ypač gotai) buvo bene stipriausias tautų kraustymosi epochos katalizatorius. Ankstyvaisiais Viduramžiais germanai sukūrė kelis neilgalaikius valstybinius junginius, tačiau istorijos požiūriu reikšminga tik Merovingų sukurta Frankų valstybė, vėliau išsirutuliojusi į Karolio Didžiojo bei Šventąją Romos imperiją. Savitai skleidžiasi Skandinavijos germanų istorija; „žemyniniai” germanai krikščionybę priėmė maždaug nuo III iki VI a., o Skandinaviją krikščionybė pasiekia maždaug IX a., todėl iš Skandinavijos mus pasiekia daugiausia senosios germanų religijos ir mitologijos šaltinių.

Daugiau Daugiau