LHPA

Vengdamas pernelyg išsiplėsti bei nukrypti per toli į šalį, straipsnyje „Liaudies kultūra” apėjau vieną įdomią ir šiaip jau gana reikšmingą su liaudies kultūra susijusią temą. Tačiau atsitiktinio sutapimo dėka – arba lemties valia – šalia atsidūrė Nijolės Laurinkienė straipsnis „Laumės likimas”, iš esmės nagrinėjantis tą pačią mano apeitąją temą. Belieka tad „sudurti galus”, t.y. atskleisti giluminius abiejuose straipsniuose gvildenamų dalykų ryšius ir šitaip išpildyti atsitiktinio sutapimo užuomina išreikštą lemties valią.
Perkūno pirtis

Minėtame savo straipsnyje mėginau parodyti, jog kultūra (lot. cultūra), kaip ir kultas (lot. cultus), tiek etimologiškai, tiek semantiškai (būtent kaip religinis „kultas” ar apeigos) syja su javų kūlimu kluone (lat. kuls ‘kluonas’ < kult 'kulti'), jaujoje ar pirtyje. Savo ruožtu jam - kaip sėklos iš-valymui iš varpų bei pelų - simboliškai prilygsta žmonių perimasis pirtyje - kaip apsivalymas nuo nešvarumų, o dvasiniame ar, tarkim, „ezoteriniame" lygmeny - ir žmogaus sielos išsivadavimas - kaip jos nuskaistinimas, t.y. ap(si)valymas nuo „žemiškumo" apnašų (plg. čia ir skaistyklos įvaizdį). Kad pirtis senovėje kartu buvo ir šventykla, straipsnyje cituoti autoriai nepalieka jokių abejonių. Negana to, bendrašakniais su liet. pirtis bei perti prūsų kalbos žodžiais pirtin (vns. gal.) beiperoni vadinta net ir krikščionių bažnyčia, jau nė nekalbant apie veiksmažodžio krikštyti reikšmę '3. mušti, perti kailį' (LKŽ VI500) bei apskritai šventinti reikšmę '8. mušti, perti, pliekti' (LKŽ XV 507) ir pan. Tačiau straipsnyje liko neužsiminta apie tai, kas gi, t.y. koks „mitinis personažas", taip sakant, yra tasai „pirties krikštytojas" ar „šventintojas".

Daugiau Daugiau

„A. Varnas, tiriantis gintaro atsiradimą Lietuvoje vėlesniais laikais, rašo: ‘Galutinai nenustatyti ir IX-XIII a. Lietuvoje buvę gintaro apdirbimo centrai. Kol kas apie tai galima spręsti tik iš randam ų gintarinių dirbinių paplitimo. Daugiausia jų aptinkama pajūrio Lietuvoje. Ypač išsiskiria dabartiniai Kretingos bei Šilutės rajonai ir Palangos miestas. Be abejo, šiose vietose ir reikia ieškoti gintaro apdirbimo centrų, nes jau nuo seno čia gausu gintaro žaliavos, čia susidarė ir senos gintaro apdirbimo tradicijos’.”1 Apie šias senas tradicijas – tik ne apdirbimo, o galimos simbolikos bei apskritai vietos senajame pasaulėvaizdyje – ir pakalbėkime.

Visų pirma, keletas žodžių apie gintaro paplitimo mastą Senajame Pasaulyje. Ne naujiena, jog Lietuvos „gintaras buvo vartojamas ne tik savo poreikiams, bet ir gabenamas į kitas šalis”2. Ir baltų „vakarų arealo gyventojai ne tik rinko, apdirbinėju gintarą, bet ir prekiavo juo. <...> Kalbėdamas apie baltų prekybinius santykius su kitais kraštais mūsų eros pradžioje, Mykolas Michelbertas teigia, kad ‘plačiausiai prekybinius ryšius su Romos imperija palaikė prūsų gentys, kurių teritorijoje buvo daugiausia gintaro’. O iš kitų prūsų sričių išskiria Sembos iškyšulį, per kurį ėjo garsusis ‘gintaro kelias'”3. Užtat „I ir II a. net 5 autoriai – Strabonas, Melą, Pomponijus, Plinijus Vyresnysis, Tacitas ir Ptolemėjas – mini Baltijos jūrą ir gintarą”4. Tačiau ir pirmieji mūsų eros amžiai – anaiptol ne pradžia, o Romos imperija – ne riba. Jau „apie 300 m.pr.m.e. Vidurio Europoje iki Silezijos įsigalėję keltai darė palankią įtaką gintaro prekybai klestėti”, kuri itin suklestėjo „Alpių kraštuose 750-450 m.pr.m.e. iškilus Halštato kultūrai”5. „IX a.pr. m. e. gintaro rasta Artimuosiuose Rytuose. Tigro upės krante aptikta maždaug 20 cm aukščio gintarinė statulėlė, datuotina 885-860 m.pr.m.e. Cheminiu tyrimu nustatyta, kad ji padaryta iš Baltijos gintaro”6. „XVII-XVI a.pr.m.e. daug gintaro pasirodo Mikėnų kultūros kapuose Graikijoje. Karoliai dažniausiai būdavo suploto rutulio formos, skirstikliai su pragręžtomis skylutėmis siūlui įverti. Tokios pat formos gintaro karolių rasta Vyslos žemupio pilkapiuose, Kuršių nerijoje ir kitur Baltijos pajūryje. Dėl Vidurio Europoje ir Graikijoje aptinkamo gintaro baltiškos kilmės nekyla abejonių, nes Baltijos gintaro sudėtis skiriasi nuo kitur randamo gintaro sudėties, <...> Gintaro, atrodo, buvo gaunama tiek daug, kad užteko visai Vidurio Europai ir Mikėnų kultūros sričiai. Intensyvi prekyba su pastarąja truko keturis šimtus metų ar daugiau – nuo XVIII iki XIII a.pr.m.e.”7 Taigi „baltų gintaras anuomet buvo plačiai žinomas ir pasiekdavo tolimas šalis. Jį mini vienas X a.pr.m.e. asirų dantiraštis ir I tūkst. pr. m.e. antikos autoriai, kaip antai Homeras, Heziodas, Herodotas, Pitėjas iš Masilijos ir kt. Jau vėlyvojo neolito ir ypač žalvario epochoje jis buvo plačiai išplitęs po visą Europą ir kai kur Azijoje. II tūkst. pr. m. e. pradžioje ir vėliau gintaro dirbinių aptinkama Graikijoje Mikėnų kultūros kraštuose (rasta H. Šlimano atkastuose XVI-VII a.pr.m.e. kupoliniuose kapuose), Apeninų pusiasalyje (vartojo etruskai ir kt.), Kaukaze, Artimuosiuose Rytuose (pvz., Asirijoje, Babilonijoje, Finikijoje), net Egipte, Vidurinėje Azijoje ir Jenisejaus upės aukštupyje”8. Kaip matome, gintaras kitados buvo žinomas kone visame indoeuropiečių pasaulyje ir net už jo ribų, o tai mums netrukus leis išgirsti, galimas daiktas, tos pačios senosios „gintaro tradicijos” atbalsį viename visai egzotiškame, tačiau iš tos pačios indoeuropiečių dvasinės kultūros kilusiame mokyme. Bet pirma pasiaiškinkime, ką gi iš tikrųjų žmogui reiškė (o nejučia ir tebereiškia) gintaras?

Daugiau Daugiau

Dr. Audrius Beinorius,
(Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas)

” Dialogo su kitomis kultūromis atsisakius ar jį ignoruojant, Vakarų kultūrai grėstų pavojus nupulti į sterilų provincializmą. Hermeneutika yra Vakarų žmogaus atsakas – vienintelis įmanomas išmintingas atsakas į šiuolaikinės istorijos reikalavimus ir tą faktą, jog Vakarai yra priversti susitikti ir konfrontuoti su ‘kitokiomis’ kultūrinėmis vertybėmis. […] Svarbiausia yra tai, jog ši konfrontacija su ‘kitoniškumu’ padės Vakarų žmogui geriau suprasti save patį.”
(Mircea Eliade) 1

Romantikams Rytai visada yra įkvėpimo šaltinis, senosios išminties šaltinis, gerokai Vakarus pranokstanti unikalių kultūrinių turtų civilizacija, kuri padeda įžvelgti savosios kultūros trūkumus. Kita vertus, pozityvistui Rytai, – tai svetima, baugulį kelianti neįveikiamų slėpinių šalis, ilgam užsnūdusi praeities stingulyje, kol jos skausmingai nepažadino modernistinis Vakarų poveikis. Toks santykio su Rytais ambivalentiškumas atspindi platų stereotipinių vertinimų spektrą, suformavusį gana sudėtingą kultūrų sąveiką istorijos eigoje. Azijos kultūras tyrinėjantys mokslininkai pastaraisiais metais vis labiau suvokia, kad Vakarų diskursai apie Azijos kultūras esmiškai atspindi jėgos santykį tarp Vakarų ir Azijos visuomenių. Postkolonijinėje eroje tampa privalu į šį santykį atsižvelgti su kritišku budrumu. Akivaizdu, kad institucinio orientalizmo atsiradimas, bent jau Anglijoje ir Prancūzijoje, tiesiogiai susijęs su sparčiu kolonializmo plitimu ir kitomis jo dominavimo Azijoje ir Afrikoje formomis. Sistemiškai susipažįstant su tų regionų žmonėmis ir jų kalbomis, buvo siekiama ne tik juos kontroliuoti; kitų civilizacijų pažinimas, kultūrų įvertinimas ir kategorizavimas laidavo, kad patys gyventojai savo civilizacijas pažins vadovaudamiesi Europos mokslo principais. Šitai sudarė puikias galimybes pririšti intelektualinį tų kolonijų elitą prie metropolijų ir XX amžiaus viduryje, žlugus tiesioginiam kolonializmui, padėjo ilgam išsaugoti kultūrinę Europos hegemoniją.

Daugiau Daugiau

Dr. Audrius Beinorius,
(Vilniaus universiteto Orientalistikos Centras)

sabbadānaĒ dhammadānaĒ jināti
sabbaĒ rasaĒ dhammaraso jināti
sabbaĒ ratiĒ dhammaratī jināti

Omne donum religionis donum vincit,
Omnem dulcedinem religionis dulcedo vincit
Omne gaudium religionis gaudium vincit
(Dhammapada 354)

Dhammapados žavesio paslaptis, matyt, yra ta, kad kiekvienas skaitytojas joje atranda būtent jam artimas ir tarsi kažkur kitur jau girdėtas, skaitytas mintis. Taip yra todėl, kad šiame indų literatūros šedevre iškeliama daug amžinų, visų tikėjimų, tautų ir rasių žmonėms svarbių klausimų, atitinkami atsakymai į kuriuos kartu yra neatsiejami nuo budizmo vertybių pasaulio. Neatsitiktinai – juoba nūdienos mokslininkams rimtai kalbant apie galimą budizmo įtaką ankstyvajai krikščionybei – dažniausiai pabrėžiami Dhammapados etiniai principai ir sąsajos su Naujojo testamento idėjomis. O vienas pirmųjų vakariečių, tyrinėjusių senąją pali literatūrą, danų mokslininkas Victoras Fausböll’as buvo taip susižavėjęs Dhammapados posmais, jog visą tekstą netgi išvertė į lotynų kalbą, taip tarsi pabrėždamas sakralų šio kūrinio svorį ir religinę jo reikšmę.

Kūrinio pavadinimą sudaro du daugiareikšmiai žodžiai. Apie termino dhamma (skr. dharma) reikšmę parašytas ne vienas tomas, kas liudija ypatingą jo svarbą tarp budizmo kategorijų. Destis konkretus kontekstas, jis gali įgyti reikšmes ‘įstatymas’, ‘mokymas’, ‘tiesa’, ‘religija’, ‘dora’, ‘darna’, ‘dėsnis’, ‘doktrina’, ‘reiškinys’, ‘objektas’, ‘požymis’ ir kt. Antras kūrinio pavadinimo dėmuo pada, kaip terminas, irgi gali reikšti ‘posmas’, ‘takas’, ‘vieta’, ‘pėda’, ‘pėdsakas’, ‘pagrindas’, ‘žodis’, ‘priemonė’ ir pan. Todėl esama daug galimų ir, sakytume, netgi lygiaverčių vertimo variantų: „Teisingumo kelias”, „Tiesos žodis”, „Posmai apie Dhammą”, „Mokymo pėdsakai”, „Doros pagrindai” arba, tarkime, netgi – kone išsaugant skambesį – „Darnos pėdos”. Vienintelę teisingą pavadinimo prasmę įšvis vargu ar įmanoma nustatyti.

Daugiau Daugiau

Dr. Audrius Beinorius,
(Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas)

Dievo galios ar malonės samprata vienu ar kitu pavidalu egzistuoja visose didžiosiose pasaulio religijose. Nors krikščioniškoji teologija malonės sampratos pagrindu bando supriešinti abraomiškasias religijas su Rytų tradicijomis, ne išimtis yra ir Indija, turinti be galo turtingą religinių tradicijų lobyną. Nors klasikinės ortodoksalios daršanos neakcentuoja malonės sampratos, tačiau daugumas indų religinių tradicijų, šaivų, vaišnavų, šaktų, ypač kurios remiasi agamais ir tantromis, pripžįsta, kad dieviškos malonės (anugraha) nužengimas yra esminė tikslo realizavimo sąlyga.

Aiškiausią tekstinį śaktipāta prigimties pagrindimą randame tantrinėje Šaiva tradicijoje, o brandžiausią teologinę jos ekspoziciją – dešimto amžiaus Kašmyro jogo, poeto, mistiko, esteto Abhinavaguptos traktatuose. Jais remdamasis ir pabandysiu glaustai lokalizuoti Dievo galios ar malonės sampratą bei jos raiškos būdus konceptualioje soteriologinėje sādhanos struktūroje. Tai svarbu dar ir dėl tos priežasties, jog teorinė śaktipāta funkcionavimo struktūra padeda geriau pažinti joginės-tantrinės praktikos fenomenologiją bei patyrimines transformacijas.

Sąvoka śaktipāta minima jau nuo 6-7 amžių literatūroje. Tačiau bendrai žvelgiant, brahmaniškoje terpėje ši sąvoka niekad nebuvo plačiai sutinkama. Teologinėje šaivizmo tradicijoje antropomorfinis Šivos pavidalas simbolizuoja beribę, beformę ir niekuo nesąlygotą sąmonę, o daugybę vardų turintis jo moteriškasis aspektas, Devī ar Śakti, simbolizuoja dinaminę, kūrybinę šios absoliučios sąmonės galią. Ikonografiškai Šivos ir Šakti santykis vaizuojamas androgyniška dievybe Ardhanarišvara, o veidrodis (darpaöa) yra idealus vienybės įvairovėje (bhedābheda) simbolis.

Daugiau Daugiau

Vienas iškiliausių savo laikmečio metafizikos interpretatorių, nuodugniai išmanęs įvairių religijų sakralinius tekstus, Vakarų ir Rytų filosofiją bei mitologiją (vienas mėgstamiausių jo metodų buvo metafizinių principų atskleidimas tradicinio meno simboliais) Ananda Kentish Coomaraswamy gimė Ceilone 1877 metų rugpjūčio 22 dieną. Jis buvo vienintelis Ceilono tamilų advokato Sero Mutu Coomaraswamy‘io bei anglės Elizabeth Clay Beeby vaikas. 1878 m. mažasis Ananda su mama išvyko į Angliją. Seras Mutu – pirmasis indas, Anglijoje įleistas į užeigą bei pirmasis Azijos kontinento atstovas, britų karūnos įšventintas į riterius, – taip ir nebeišvydęs savo šeimos, 1879 m. mirė Ceilone. Išsilavinimą įgijęs Anglijoje, Ananda niekada nepamiršo savo indiškosios kilmės. Ankstyvoji jo interesų sfera buvo gamtos mokslai. Londono universitete įgijęs geologijos ir botanikos bakalauro laipsnį, jis išvyko į Ceiloną, kur 1903-1906 m., būdamas Mineralogijos tyrimų direktoriumi, vadovavo pirmiems šio regiono geologiniams tyrimams, pelniusiems jam daktaro laipsnį. Grįžęs prie savo tautos kultūrinio paveldo, Coomaraswamy‘s aktyviai įsitraukė į Indijos nacionalinio švietimo programą. Ištisa eilė esė šiais klausimais davė pradžią ilgai ir vaisingai humanitarinei mokslinei karjerai. Kaip dalis jo siekiamos atgaivinti kultūros, jį labiausiai domino Indijos menai bei amatai. Intensyvių kelionių po Indiją metu, 1910 m. Coomaraswamy‘iui pavyko sukaupti vieną iš vertingiausių tradicinio meno bei amatų pavyzdžių kolekciją. 1911 m. jis pateikė ją Jungtinei provincijų parodai Alahabade, kurios Meno skyriui jam ir buvo pasiūlyta vadovauti. Šią kolekciją 1917 m., pirmojo Pasaulinio karo metu, Coomaraswamy‘s perkėlė į Bostono Vaizduojamųjų menų muziejų, kur jam buvo patikėta Indų meno kuratoriaus vieta prie Azijos, Islamo ir Artimųjų Rytų menų departamento. Čia jis dirbo iki pat savo mirties 1947 m. rugsėjo 9 d. Mirtis užbėgo už akių paskutiniam A. K. Coomaraswamy‘io troškimui — jis ketino jau 1948 m. mesti viešą kultūrinį bei mokslinį darbą ir pasitraukti į Himalajus.

Daugiau Daugiau

Krikščionybės ir mitinio mąstymo santykį vargu ar įmanoma pristatyti keliuose puslapiuose. Jau vien dėl to, kad jis iškelia bent keletą savarankiškų problemų. Visų pirma tai dviprasmiška paties termino „mitas” vartosena. Pirmieji krikščionys teologai vartojo šį žodį ta prasme, kuri jau keletą šimtmečių prieš tai buvo įprasta graikų romėnų pasaulyje, t. y. reikšme „pasaka, prasimanymas, melas”. Todėl jie nė už ką nesutiko į Kristų žiūrėti kaip į „mitinę” būtybę ir Mesijo dramoje įžvelgti „mitą”. Pradedant antruoju amžiumi, krikščionių teologams teko ginti Jėzaus istoriškumą tiek nuo doketistų bei gnostikų, tiek nuo pagonių filosofų. Netrukus pažiūrėsime, kokius gi argumentus jie telkėsi savo tezei paremti ir su kokiais sunkumais susidūrė.

Antroji problema tam tikru mastu yra susijusi su pirmąja. Jėzaus istoriškumo ji neneigia, bet kelia klausimą dėl jį liudijančių rašytinių dokumentų patikimumo. Jau Origenas suprato, kaip sunku įrodyti istorinį įvykį remiantis netgi neginčijamais dokumentais. Mūsų laikais, nors ir neabejodamas Jėzaus istoriškumu, mus nieko nežinant apie jo gyvenimą ir būdą teigė Rudolfas Bultmannas. Tokią metodologinę poziciją grindžia nuostata, kad Evangelijos bei kiti pirminiai dokumentai yra pilni „mitologinių elementų” (mitą, žinoma, suprantant kaip „tai, ko negali būti”). Nėra abejonių, kad „mitologinių elementų” Evangelijose gausu. Be to, krikščionybė anksti asimiliavo žydų ir Viduržemio jūros kultūrų simbolius, vaizdinius bei ritualus. Šio dvilypio pirmykštės krikščionybės „judaizacijos” bei „paganizacijos” proceso reikšmę pamatysime vėliau.

Daugiau Daugiau

I.M. Eliade ir jo metodas

1. M. Eliadės gyvenimo bruožai

Mircea Eliadę radau jo ofise Čikagos universitete, nedideliame kambarėlyje, pilname knygų ne tik ant lentynų, bet ir ant žemės. Šiandien jis yra plačiai žinomas žmonijos religijų tyrinėtojas, kurio knygos (pirma rašytos prancūzų, vėliau anglų kalba) išverstos į daugelį kalbų. Profesorius maloniai mane priėmė, ir tuojau radome bendrą kalbą apie pasakas. Prof. M. Eliade apgailestavo nemokąs lietuviškai ir prašė mane padėti jam surasti lietuvių pasakų vertimų kitomis kalbomis. Netrukus jam pasiunčiau pora knygų, ir jis tuoj kibo jas skaityti su dideliu susidomėjimu.

Prof. Mircea Eliade yra gimęs Bukarešte 1907 ir yra emigrantas Vakaruose, kaip ir mes. Padaręs doktoratą savo tėvynėje, jis penkerius metus studijavo Indijoje Kalkutos universitete. Ten susiformavo jo domėjimasis religijos istorija. Grįžęs tėvynėn, įsteigė žurnalą „Zalmoxis” ir Bukarešto universitete skaitė metafizikos kursą.

II pas. karo metu jis buvo kultūros reikalų attachė prie Rumunijos atstovybės Londone, vėliau Lisabonoje. Po karo apsigyveno Paryžiuje ir iš ten keliavo su paskaitomis po įvairius Europos universitetus. Į Ameriką atvykęs 1956, profesoriauja ir redaguoja žurnalą „History of Religions”.

M. Eliadės knygos ir straipsniai daugiausia liečia problemas, susijusias su mitų studijomis. Jis yra pasidaręs žmonijos religinių simbolių ekspertu. Šalia to, jis yra reiškęsis ir kaip romanistas bei dramaturgas. Yra rašęs ir literatūrinių studijų. Jis yra nesvetimas ir psichologinėse studijose, būdamas šiek tiek artimu Jungo mokyklai.

Daugiau Daugiau

Baltų vėjo dievas pirmąsyk aprašytas XVI a. pradžioje vadinamojoje „Sūduvių knygelėje”, kur jis vadinamas Bardaičiu (Bardoayts) ir prilyginamas angelui:

„Jie tiki, kad didelis angelas stovįs jūroje. Į kurią pusę jis pasisukęs, ten pūsdamas apverčiąs laivus, kurie dėl jo pykčio paskęstą [variantas: ten jis, kai supyksta, pučia vėjus, ir išvaiko žuvis]. Ir tikrieji prūsai, ir sūduviai, ir tie, kurie eina su jais žvejoti, visi jį vadina dievu Bardaičiu, dievina ir jam aukoja. Taigi jie verda žuvį ir padeda ją kluonuose ant švaraus pėdo arba šiaudų, valgo ir geria iš kaušelių arba iš mažų gilių dubenėlių. Čia stovi jų zegnotas, arba Viršaitis, ir praneša apie vėjus ir sako, kur jie turį žvejoti ir kokią dieną”.

To pat XVI a. pabaigoje Lukas Davidas „Prūsijos kronikoje” perpasakoja „Sūduvių knygelę”, šį tą patikslindamas ir nuo savęs pridėdamas kai kurias „žinias, surinktas iš ano meto gyvenimo”. Bardaitį jau vadindamas Gardaičiu ir vėlgi prilygindamas angelui, jis pasakoja:

„Jie įsivaizduodavo, kad šis dievas tarsi didelis angelas stovi virš jūros, ir į kur jis pasisuka, ten ir pučia savo vėju vandenis, laivus ir visa kita. Kai jis supyksta, tai savo stipriu alsavimu apverčia laivus, kad jie nuskęstų, arba nuvaro juos į tokias nepatogias vietas, kad jiems ten tenka patirti nelaimę arba jie visiškai sugenda. Taip pat jis valdo žuvis jūroje ir viską, kas gyvena vandenyje. Todėl jį garbina gyvenantys prie jūros ar tie, kurie manosi iš jūros, tokie kaip gintaro rinkėjai, eršketų, menkių ar kitų žuvų žvejai ir kiti į juos panašūs”

Daugiau Daugiau

(sekant lietuvių žodžio stabas vidinėmis sąsajomis)

Esminiai žodžiai: stabas, stabmeldystė, sąmonės sustabarėjimas, sąstingis, ideologija, sklerozė

Straipsnio objektas – gelminė žodžio stabas semantika, kurią atskleidžia jo kilmė bei etimologinės sąsajos. Tikslas – parodyti, kad sustingimo reikšmė, nuo seno būdinga šaknies stab- žodžiams, turi ir psichinių, dvasinių atprasmių. Darbo metodai – analitinis ir lyginamasis. Išvados: psichiniai ir dvasiniai žodžio stabas atprasmiai, tiesiogiai susiję su gelmine jo semantika, juoba paremti tautosakos, į kai kuriuos religinius simbolius leidžia pažvelgti kaip į atitinkamos (pasąmoninės) dvasinės būklės simptomus.

Kadangi žodžiais reiškiasi žmogaus psichika, o šią sudaro sąmonė ir pasąmonė, tai nieko nuostabaus, kad ir žodžio prasmė turi du atitinkamus lygmenis – sąmoningąjį ir pasąmoningąjį, arba nesąmoningąjį. Sąmoningasis žodžio prasmės lygmuo – tai kasdienė, visiems suprantama, sutartinė jo reikšmė, kurią galime perteikti įvairių kalbų atitinkamais žodžiais, paprastai pasakydami tą patį, ką ir norėjome pasakyti. Kita vertus, skirtingų kalbų žodžiai, perteikiantys tą pačią sutartinę reikšmę ar sąvoką, neretai skiriasi ne tik garsiniu savo pavidalu, bet ir semantine motyvacija, kilme bei raida, o kartu, vadinasi, ir giminiškų žodžių aplinka. Kitaip sakant, toji senesnė, primiršta, užnugarin pasitraukusi žodžio reikšmė, į kurią kaip į pagrindą remiasi šiuolaikinė sąvoka, skirtingose kalbose gali būti visiškai kita, kartu nejučia suteikdama ir pačiai žodžiu reiškiamai sąvokai kiek kitą atspalvį ar net turinį.

Daugiau Daugiau