LHPA

Kaip jau rašėme, kalendorinės dainos atskleidžia kosmogoninius vyksmus. Tačiau kosmogoninių elementų yra ne vien kalendorinėse, bet ir kitų tipų dainose – darbo, vestuvinėse, karinėse ir pan. Kosmogoniniai įvaizdžiai pasirodo pirmosiose dainos eilutėse ar pirmajame posme, o toliau ima rutuliotis siužetas, dažniausiai visiškai neatliepiantis pirmųjų suminėtų įvaizdžių. Be abejo, yra daugybė dainų, kurios tokio pradmens neturi, kuriose siužetas ima rutuliotis nuo pirmosios eilutės, bet dabar pasidomėsime tiktai kosmogonines pradžias turinčiomis dainomis, žinoma, ne-bandydami jų nei klasifikuoti, nei visapusiškai nagrinėti.

Daugiau Daugiau

Vandenį, marias ar jūras, supančias pirmapradį kalną ar vilnijančias palei Pasaulio medį, jau nesyk aptikome, ir akivaizdu, kad kosmogoninė vandens reikšmė tikrai ženkli. Vanduo – tarsi „pagrindų pagrindas”, supantis visus laikų pradžioje iškylančius, pasirodančius, išaugančius daiktus.

Etiologinė sakmė apie žemės atsiradimą pabrėžia, kad pačioje pradžioje „nebuvo nieko, tik vanduo. Tais vandenimis yrėsi mažas laivelis, kuriame sėdėjo Dievas, o velnias yrė”. Toliau pasakojama, kad velnias neria į vandenų dugną, ir iš trečio karto jam pavyksta išnešti dumblo. Dievas „sulipdė iš tų trupinėlių grumstelį ir, padaręs mažą salelytę, padėjo ją ant vandens”. Abu, Dievas ir velnias, priplaukia salelę, išlipa ant jos, Dievas užmiega. Velnias, naudodamasis patogia proga, čiumpa Dievą už kojų ir mėgina prigirdyti – bet, kad ir kiek velnias temptų į vieną ar kitą pusę, po miegančiu Dievu sala prasiplečia lygiai tiek pat. Galiausiai sala labai praplatėja. Dievas pagaliau „nubudo ir, pamatęs velnio piktus kėslus, nugramzdino jį pragaran, o žemėn paleido gyventi žmogų”.

Daugiau Daugiau

Labai įdomios kalėdinės dainos, kuriose kalbama apie žydinčią „grūšelę”; ši grūšelė neabejotinai turi pirmapradžio Kosminio medžio reikšmę, tad joje ar po ja besidedantys „dyvai” mums labai svarbūs. Plg.:

Viduje lauko grūšelė žydi, Alelium kalėda, grūšelė žydi.

Tona grūšelėn žvakelė degė, Alelium kalėda, žvakelė degė.

Ai, ir iškrito trys kibirkštėlės, Alelium kalėda, trys kibirkštėlės.

Oi, ir pasdarė dideli dyvai, Alelium kalėda, dideli dyvai,

Dideli dyvai – marios mėlynos, Alelium kalėda, marios mėlynos.

Tose mariose luotelis plūko,

Alelium kalėda, luotelis plūko. (LT 1208)

Daugiau Daugiau

Lietuvių naujametinio ciklo (ir apskritai kalendorinėse) dainose medžio įvaizdis dažnas; kaip jau minėjome, jo įvaizdis derinamas su kitu įvaizdžiu – „kalno”, bet yra ir „savarankiškų” medžio vaizdinių, ir tokių, kurie jį sieja su vandens vaizdiniu. N. Laurinkienė apibendrindama teigia, kad „būdingas medžio erdvės atributas -vandens telkinys”, plg. „Jūrės marelės, / Gilus vandenėlis – / O ten išdygo / Žals jovarėlis” ir pan.; toliau autorė pažymi, jog „medis mariose primena archetipinį vaizdinį, t. y. tą situaciją, kai kuriant visatą jis augo vandenyje”21. Tokia pirmapradė kosmogoninė erdvė gražiai atsiskleidžia šioje dainoje:

Pavasaris pavandenis. Sėmė vanduo kalnus klonis.

Sėmė vanduo kalnus klonis, Tik nesėmė vieno kalno.

Tik nesėmė vieno kalno,

Ant to kalno putinėlio. (LTR 1169/51; 14, p. 64)

„Putinėlį” gali keisti ir kiti medžiai. Dažnai tai ąžuolas:

Vidury jūrių ir marelių Aukštasis kalnelis…

Ant to kalno kalnužėlio Žalias ąžuolėlis. (JLDI 749)

Daugiau Daugiau

Pasaulio atsiradimą nusakantys, arba kosmogoniniai, mitai – bet kokios religijos ašis, grindžianti patį pasaulėvaizdį, kosmologinius vaizdinius. Kosmogonijos atsako į klausimus, kylančius žmogui iš paprasčiausio smalsumo, t. y. kaip ir kodėl viskas atsirado, taip pat suteikia jam tam tikrą įžvalgą į dievų pasaulio paslaptis: juk tai, kas vyko pradžioje, yra svarbiausia, o, žinant pradžią, galima klausti apie prasmę, gyvenimą ir jo horizontą, dievus ir jų požiūrį į žmones – kosmogonijose tas požiūris išryškėja bene geriausiai. Pagal tai formuluojamos ir egzistencinės tą religiją išpažįstančios tautos ar genties nuostatos. Pasaulio sukūrimo mitai grindė visas vėlesnes kosmologines struktūras ir dievų hierarchijas (kosmogonijas papildančiose teogonijose) – taigi jie akivaizdžiai svarbūs kiekvienos religijos analizei. Deja, lietuvių tautosakoje nėra išlikusių pasaulio sukūrimo mitų; etiologinės sakmės perteikia tik jų nuoskalas; galbūt tam tikrus kosmogoninių mitų pėdsakus randame plačiame lietuvių tautosakos sluoksnyje, kuriame kalbama apie Perkūną, persekiojantį Velnią. Šiame motyve galime įžiūrėti transformuotą pirmapradės dievų kovos mitą, būdingą bene visoms indoeuropiečių mitologijoms. Tačiau pati kosmogoninių mitų visuma jau išnykusi. Tebeatsekamos jos nuoskalos yra reikšmingos, bet gilesnę prasmę bei erdvę jų interpretacijai randame nagrinėdami lietuvių kalendorines, ypač Naujųjų metų ciklo, dainas.

Daugiau Daugiau

Aukštieji dievai, skirtingai nuo kitų hierarchijos lygmenų dievų, turi savo plačias veikimo sritis, apimančias dangų, atmosferą, žemę ir požemius. Jie čia veikia ryškiai dominuodami net vėlyvuoju periodu, kai jau ima lietis su krikščionybės personažais. Mes jau sužinojome apie dievus, minimus istoriniuose šaltiniuose, tad, prieš pereidami prie hierarchijos nagrinėjimo, turime pasigilinti į folklorinius atitikmenis. Tautosaka čia atskleidžia daugiau nei gana šykštūs šaltiniai. Pažvelgę į didžiųjų dievų žaismę tautosakoje, galėsime vėl pereiti prie bendrosios mitologijos lygmens ir suvokti daugiau.

Daugiau Daugiau

Dievų sritys. Lietuvių tautosakoje dievų sritys pasidalytos gana aiškiai. Perkūnas valdo atmosferą, debesis ir žaibus, o dangus yra Dangaus Dievo buveinė. Dangus tapatus lietuvių dausoms, pomirtinio pasaulio zonai, arba, galimas dalykas, danguje yra kažkokia vieta, skirta mirusiesiems. Bet kokiu atveju folklore mirusieji mato Dangaus Dievą, šnekučiuojasi su juo, vaišinasi prie jo stalo, tačiau kitų dievybių šioje dangaus zonoje mes nematome. Tiesa, tautosakoje minimas Perkūno dvaras, Aušrinės, Vėjo dvaras numanomas irgi, kaip ir Dievo rūmai, – taigi atrodo, kad svarbiausi lietuvių dievai turi savo „dvarus”, teritorijas – dažniausiai danguje, netoliese Dievo, tačiau tai atskiri dvarai, rūmai, nesusiję su Dievo dvaru (t. y. jie nėra kokie „priestatai”, o atskiri dvarai). Velnio dvaras, suprantama, įsivaizduojamas giliai, tiesa, ne požemiuose, o dažniausiai „kalno viduje” ar „už girios”. Kalnas yra centrinė lietuvių transcendentinės kosmologijos ašis – minima, kad ant jo kartais būna Perkūnas arba Dievas (ne kurie kiti dievai), kalno viduje – Velnias. Ant kalno yra rojus, arba dausos (arba nuo kalno jos prasideda), o po kalnu, ar veikiau kalne, kalno viduje – pragaras.

Daugiau Daugiau

III. 4. RELIGINĖ ETIKA

 

EGZISTENCINIAI JUDESIAI KARO FONE

Ankstyvųjų viduramžių šaltiniai aprašydami baltų gentis kiek apibūdina ir jų charakterį. Kai kurie dalykai prieštaringi. Adomas Bremenietis, aprašydamas kuršius, teigia, kad tai gens crudelissima, žiauriausia gentis (LPG 12); o prūsų sembus jis aprašo kaip „žmogiškiausius žmones”, Sembi vel Pruzzi, homines humanissimi (BRMŠ 1190). Lietuvių charakterio to meto šaltiniai plačiau nekomentuoja, bet lietuviai tuo metu berods „įsiterpė” tarp žiaurių plėšikautojų kuršių ir „žmogiškiausių” sembų. Kuršiai tuo metu veikė vikingų orbitoje ar bent vadovaudamiesi vikingų principais, o sembai buvo suinteresuoti nuo seno klestinčia prekyba, kurios centras buvo dar IX a. pabaigoje Vulfstano minėtasis Truso (Drūsos) miestas tose teritorijose bei vėliau iškilę centrai aistiškame Baltijos pajūryje.

Daugiau Daugiau

III. 3. GALIA

XIII a. pradžioje, kai lenkų misionierių veikla baltų kraštuose davė pernelyg menkų vaisių ir naująjį tikėjimą buvo gana sunku ne tik skleisti, bet ir išlaikyti, popiežius kreipėsi laišku į lenkų kunigaikštį, kad šis skirtų misionieriams kokį kaimą, kur jie galėtų kaip nors pramisti. Mat misionieriai norom nenorom turėjo elgetauti pas savo atverstuosius, kurie ir taip jautė aplinkos spaudimą; popiežius nusakė gana dviprasmę misionierių padėtį: „Jie, kęsdami neturtą ir nepatogumus, negali gerai savo tarnybos atlikti. Mat jie gėdijasi eiti pas naujai į tikėjimą atverstuosius elgetauti laikinųjų dalykų, kad kartais neatrodytų iešką palankumo visai ne Jėzui Kristui, bet sau naudos, ypač kai pagonys juos tuoj apipila priekaištais, jog mūsų Dievas esąs vargšas, o jų dievai, būtent demonai, – pertekę”. (BRMŠ 1,216-217) „Pertekimas”, gausa – tai motyvai, dažnai pasikartojantys lietuvių ir kitų baltų genčių šaltiniuose. Tiesa, tai tik vienas iš galią liudijančių aspektų, ir jis labiau išnyra vėlesniuose šaltiniuose, kur dievai savo galias rodo valstietiško religingumo terpėje.

Daugiau Daugiau

III. 2. DIEVAI IR JŲ PAVIDALAI

Antropomorfika ir zoomorfika. Senieji šaltiniai, ypač ordinų kronikos, nesistengė ar net vengė minėti lietuvių dievų vardus, daugiausia būdavo minimos abstrakčios „jų dievų”, t. y. „pagonių dievų” sąvokos, arba išorinės, labiausiai pastebimos religinės apraiškos (priesaikos dievams, aukojimai, „gamtos kultai”). Dievų vardai gal teutonams ir buvo žinomi ne blogiau nei slavų metraščiams, tačiau jie buvo nurašomi kaip „velniavos” ir neįtraukiami į kronikas; tai, beje, būdinga visiems krikščionių metraštininkams lietuvių pagonybės laikotarpiu. Lietuvių XIX-XX a. folkloras dievų pavidalus nusako gana nuodugniai, tačiau ankstyvieji šaltiniai to neperduoda, tad ką nors nuvokti tegalima labai fragmentiškai. Giraičių kultas, amžina ugnis -šie dalykai buvo pastebimi, tačiau kulto adresatai praslysdavo pro akis. Tiesa, slavų šaltiniai, J. Malalos chronografuos intarpas ir Ipatijaus metraštis, išvardiję lietuvių ir Mindaugo dievus, leidžia nuvokti, kad tai antropomorfinis dievų ketvertas. Dangaus Dievas dar vadinamas Nunadieviu ar Andajumi, taip pat minimas lietuvių folklore kaip žilas senelis; Perkūno ar Divirikso išvaizda tautosakoje irgi puikiai nusakyta: tai vidutinio amžiaus griausmavaldys, svaidantis žaibus, raudonbarzdis / rudabarzdis, raudonu veidu, važinėjantis ožių traukiamu dviračiu vežimu per dangaus tiltus. Išvaizda kone tapati Indros ar Thoro išvaizdai. Galimas dalykas, Perkūnas arba raguotas, arba mūvi raguotą šalmą. Tai sena valdančiojo dievo atributika, būdinga dar šumerams ir babiloniečiams, kur Anas / Anu, vyriausiasis dievas, vaizduojamas su raguota kepurėle. Trečiasis dievas, kalvis Teliavelis, savaime suprantama, yra pabrėžtinai antropomorfiškas, jis nukala ir užmeta Saulę ant dangaus skliauto. Teliavelis vėliau susilieja su folkloriniu Velniu. O Žvorūna / Medeina turi tam tikrą zoomorfinę aplinką kaip miško, girios šeimininkė, čia pabrėžiami atributai, galintys kiek priminti keltų Kernuno (Cernunnos) raguotumą ar keltų, graikų, romėnų arba Rigvedos epochos arijų ir hinduizmo pomėgį dievams suteikti pasivertimų ir zoomorfinių pavidalų ar atributų laisvę, vis dėlto nekeičiant pagrindinio pavidalo: Dzeusas gali pasiversti gulbinu, kaip ir Višnus žuvimi, Cernunnos, Thoras ar Perkūnas yra raguoti, juos gali lydėti ir dažnai lydi žvėrių palyda bei simboliai, tačiau tai tik išreiškia vieną ar kitą dievybės funkciją (dažniausiai valdžią ar galią).

Daugiau Daugiau