LHPA

Labai įdomios kalėdinės dainos, kuriose kalbama apie žydinčią „grūšelę”; ši grūšelė neabejotinai turi pirmapradžio Kosminio medžio reikšmę, tad joje ar po ja besidedantys „dyvai” mums labai svarbūs. Plg.:

Viduje lauko grūšelė žydi, Alelium kalėda, grūšelė žydi.

Tona grūšelėn žvakelė degė, Alelium kalėda, žvakelė degė.

Ai, ir iškrito trys kibirkštėlės, Alelium kalėda, trys kibirkštėlės.

Oi, ir pasdarė dideli dyvai, Alelium kalėda, dideli dyvai,

Dideli dyvai – marios mėlynos, Alelium kalėda, marios mėlynos.

Tose mariose luotelis plūko,

Alelium kalėda, luotelis plūko. (LT 1208)

Daugiau Daugiau

Lietuvių naujametinio ciklo (ir apskritai kalendorinėse) dainose medžio įvaizdis dažnas; kaip jau minėjome, jo įvaizdis derinamas su kitu įvaizdžiu – „kalno”, bet yra ir „savarankiškų” medžio vaizdinių, ir tokių, kurie jį sieja su vandens vaizdiniu. N. Laurinkienė apibendrindama teigia, kad „būdingas medžio erdvės atributas -vandens telkinys”, plg. „Jūrės marelės, / Gilus vandenėlis – / O ten išdygo / Žals jovarėlis” ir pan.; toliau autorė pažymi, jog „medis mariose primena archetipinį vaizdinį, t. y. tą situaciją, kai kuriant visatą jis augo vandenyje”21. Tokia pirmapradė kosmogoninė erdvė gražiai atsiskleidžia šioje dainoje:

Pavasaris pavandenis. Sėmė vanduo kalnus klonis.

Sėmė vanduo kalnus klonis, Tik nesėmė vieno kalno.

Tik nesėmė vieno kalno,

Ant to kalno putinėlio. (LTR 1169/51; 14, p. 64)

„Putinėlį” gali keisti ir kiti medžiai. Dažnai tai ąžuolas:

Vidury jūrių ir marelių Aukštasis kalnelis…

Ant to kalno kalnužėlio Žalias ąžuolėlis. (JLDI 749)

Daugiau Daugiau

Pasaulio atsiradimą nusakantys, arba kosmogoniniai, mitai – bet kokios religijos ašis, grindžianti patį pasaulėvaizdį, kosmologinius vaizdinius. Kosmogonijos atsako į klausimus, kylančius žmogui iš paprasčiausio smalsumo, t. y. kaip ir kodėl viskas atsirado, taip pat suteikia jam tam tikrą įžvalgą į dievų pasaulio paslaptis: juk tai, kas vyko pradžioje, yra svarbiausia, o, žinant pradžią, galima klausti apie prasmę, gyvenimą ir jo horizontą, dievus ir jų požiūrį į žmones – kosmogonijose tas požiūris išryškėja bene geriausiai. Pagal tai formuluojamos ir egzistencinės tą religiją išpažįstančios tautos ar genties nuostatos. Pasaulio sukūrimo mitai grindė visas vėlesnes kosmologines struktūras ir dievų hierarchijas (kosmogonijas papildančiose teogonijose) – taigi jie akivaizdžiai svarbūs kiekvienos religijos analizei. Deja, lietuvių tautosakoje nėra išlikusių pasaulio sukūrimo mitų; etiologinės sakmės perteikia tik jų nuoskalas; galbūt tam tikrus kosmogoninių mitų pėdsakus randame plačiame lietuvių tautosakos sluoksnyje, kuriame kalbama apie Perkūną, persekiojantį Velnią. Šiame motyve galime įžiūrėti transformuotą pirmapradės dievų kovos mitą, būdingą bene visoms indoeuropiečių mitologijoms. Tačiau pati kosmogoninių mitų visuma jau išnykusi. Tebeatsekamos jos nuoskalos yra reikšmingos, bet gilesnę prasmę bei erdvę jų interpretacijai randame nagrinėdami lietuvių kalendorines, ypač Naujųjų metų ciklo, dainas.

Daugiau Daugiau

Aukštieji dievai, skirtingai nuo kitų hierarchijos lygmenų dievų, turi savo plačias veikimo sritis, apimančias dangų, atmosferą, žemę ir požemius. Jie čia veikia ryškiai dominuodami net vėlyvuoju periodu, kai jau ima lietis su krikščionybės personažais. Mes jau sužinojome apie dievus, minimus istoriniuose šaltiniuose, tad, prieš pereidami prie hierarchijos nagrinėjimo, turime pasigilinti į folklorinius atitikmenis. Tautosaka čia atskleidžia daugiau nei gana šykštūs šaltiniai. Pažvelgę į didžiųjų dievų žaismę tautosakoje, galėsime vėl pereiti prie bendrosios mitologijos lygmens ir suvokti daugiau.

Daugiau Daugiau

Dievų sritys. Lietuvių tautosakoje dievų sritys pasidalytos gana aiškiai. Perkūnas valdo atmosferą, debesis ir žaibus, o dangus yra Dangaus Dievo buveinė. Dangus tapatus lietuvių dausoms, pomirtinio pasaulio zonai, arba, galimas dalykas, danguje yra kažkokia vieta, skirta mirusiesiems. Bet kokiu atveju folklore mirusieji mato Dangaus Dievą, šnekučiuojasi su juo, vaišinasi prie jo stalo, tačiau kitų dievybių šioje dangaus zonoje mes nematome. Tiesa, tautosakoje minimas Perkūno dvaras, Aušrinės, Vėjo dvaras numanomas irgi, kaip ir Dievo rūmai, – taigi atrodo, kad svarbiausi lietuvių dievai turi savo „dvarus”, teritorijas – dažniausiai danguje, netoliese Dievo, tačiau tai atskiri dvarai, rūmai, nesusiję su Dievo dvaru (t. y. jie nėra kokie „priestatai”, o atskiri dvarai). Velnio dvaras, suprantama, įsivaizduojamas giliai, tiesa, ne požemiuose, o dažniausiai „kalno viduje” ar „už girios”. Kalnas yra centrinė lietuvių transcendentinės kosmologijos ašis – minima, kad ant jo kartais būna Perkūnas arba Dievas (ne kurie kiti dievai), kalno viduje – Velnias. Ant kalno yra rojus, arba dausos (arba nuo kalno jos prasideda), o po kalnu, ar veikiau kalne, kalno viduje – pragaras.

Daugiau Daugiau

III. 4. RELIGINĖ ETIKA

 

EGZISTENCINIAI JUDESIAI KARO FONE

Ankstyvųjų viduramžių šaltiniai aprašydami baltų gentis kiek apibūdina ir jų charakterį. Kai kurie dalykai prieštaringi. Adomas Bremenietis, aprašydamas kuršius, teigia, kad tai gens crudelissima, žiauriausia gentis (LPG 12); o prūsų sembus jis aprašo kaip „žmogiškiausius žmones”, Sembi vel Pruzzi, homines humanissimi (BRMŠ 1190). Lietuvių charakterio to meto šaltiniai plačiau nekomentuoja, bet lietuviai tuo metu berods „įsiterpė” tarp žiaurių plėšikautojų kuršių ir „žmogiškiausių” sembų. Kuršiai tuo metu veikė vikingų orbitoje ar bent vadovaudamiesi vikingų principais, o sembai buvo suinteresuoti nuo seno klestinčia prekyba, kurios centras buvo dar IX a. pabaigoje Vulfstano minėtasis Truso (Drūsos) miestas tose teritorijose bei vėliau iškilę centrai aistiškame Baltijos pajūryje.

Daugiau Daugiau

III. 3. GALIA

XIII a. pradžioje, kai lenkų misionierių veikla baltų kraštuose davė pernelyg menkų vaisių ir naująjį tikėjimą buvo gana sunku ne tik skleisti, bet ir išlaikyti, popiežius kreipėsi laišku į lenkų kunigaikštį, kad šis skirtų misionieriams kokį kaimą, kur jie galėtų kaip nors pramisti. Mat misionieriai norom nenorom turėjo elgetauti pas savo atverstuosius, kurie ir taip jautė aplinkos spaudimą; popiežius nusakė gana dviprasmę misionierių padėtį: „Jie, kęsdami neturtą ir nepatogumus, negali gerai savo tarnybos atlikti. Mat jie gėdijasi eiti pas naujai į tikėjimą atverstuosius elgetauti laikinųjų dalykų, kad kartais neatrodytų iešką palankumo visai ne Jėzui Kristui, bet sau naudos, ypač kai pagonys juos tuoj apipila priekaištais, jog mūsų Dievas esąs vargšas, o jų dievai, būtent demonai, – pertekę”. (BRMŠ 1,216-217) „Pertekimas”, gausa – tai motyvai, dažnai pasikartojantys lietuvių ir kitų baltų genčių šaltiniuose. Tiesa, tai tik vienas iš galią liudijančių aspektų, ir jis labiau išnyra vėlesniuose šaltiniuose, kur dievai savo galias rodo valstietiško religingumo terpėje.

Daugiau Daugiau

III. 2. DIEVAI IR JŲ PAVIDALAI

Antropomorfika ir zoomorfika. Senieji šaltiniai, ypač ordinų kronikos, nesistengė ar net vengė minėti lietuvių dievų vardus, daugiausia būdavo minimos abstrakčios „jų dievų”, t. y. „pagonių dievų” sąvokos, arba išorinės, labiausiai pastebimos religinės apraiškos (priesaikos dievams, aukojimai, „gamtos kultai”). Dievų vardai gal teutonams ir buvo žinomi ne blogiau nei slavų metraščiams, tačiau jie buvo nurašomi kaip „velniavos” ir neįtraukiami į kronikas; tai, beje, būdinga visiems krikščionių metraštininkams lietuvių pagonybės laikotarpiu. Lietuvių XIX-XX a. folkloras dievų pavidalus nusako gana nuodugniai, tačiau ankstyvieji šaltiniai to neperduoda, tad ką nors nuvokti tegalima labai fragmentiškai. Giraičių kultas, amžina ugnis -šie dalykai buvo pastebimi, tačiau kulto adresatai praslysdavo pro akis. Tiesa, slavų šaltiniai, J. Malalos chronografuos intarpas ir Ipatijaus metraštis, išvardiję lietuvių ir Mindaugo dievus, leidžia nuvokti, kad tai antropomorfinis dievų ketvertas. Dangaus Dievas dar vadinamas Nunadieviu ar Andajumi, taip pat minimas lietuvių folklore kaip žilas senelis; Perkūno ar Divirikso išvaizda tautosakoje irgi puikiai nusakyta: tai vidutinio amžiaus griausmavaldys, svaidantis žaibus, raudonbarzdis / rudabarzdis, raudonu veidu, važinėjantis ožių traukiamu dviračiu vežimu per dangaus tiltus. Išvaizda kone tapati Indros ar Thoro išvaizdai. Galimas dalykas, Perkūnas arba raguotas, arba mūvi raguotą šalmą. Tai sena valdančiojo dievo atributika, būdinga dar šumerams ir babiloniečiams, kur Anas / Anu, vyriausiasis dievas, vaizduojamas su raguota kepurėle. Trečiasis dievas, kalvis Teliavelis, savaime suprantama, yra pabrėžtinai antropomorfiškas, jis nukala ir užmeta Saulę ant dangaus skliauto. Teliavelis vėliau susilieja su folkloriniu Velniu. O Žvorūna / Medeina turi tam tikrą zoomorfinę aplinką kaip miško, girios šeimininkė, čia pabrėžiami atributai, galintys kiek priminti keltų Kernuno (Cernunnos) raguotumą ar keltų, graikų, romėnų arba Rigvedos epochos arijų ir hinduizmo pomėgį dievams suteikti pasivertimų ir zoomorfinių pavidalų ar atributų laisvę, vis dėlto nekeičiant pagrindinio pavidalo: Dzeusas gali pasiversti gulbinu, kaip ir Višnus žuvimi, Cernunnos, Thoras ar Perkūnas yra raguoti, juos gali lydėti ir dažnai lydi žvėrių palyda bei simboliai, tačiau tai tik išreiškia vieną ar kitą dievybės funkciją (dažniausiai valdžią ar galią).

Daugiau Daugiau

III. 1. NEMIRTINGUMAS IR AMŽINYBĖ

Nemirtingumas (plg. avest. Ameretat, Amurtatat – dieviškoji Ahūra Mazdos galia; sen. ind. Amraiti) yra dievų ypatybė. Žodžių jungtis „nemirtingieji dievai” lietuvių religiniame žodyne galėjo egzistuoti, nors dažniausiai šaltiniai pateikia „didžiųjų”, „maloningųjų”, „galingųjų”, „rūsčiųjų” dievų sampratas. Dievų nemirtingumas buvo savaime suprantamas. Mitinės būtybės, tokios kaip kaukai ir aitvarai, gali mirti ir nusenti, o svarbiausi dievai jau iš karto duoti savo įgimtais pavidalais: Perkūnas visada lieka vidutinio amžiaus vyras, Dievas yra senas (taip jam ir dera, nes jis, kaip pasaulio kūrėjas, yra seniausias; lietuvių etiologinėse sakmėse labai stipriai pabrėžiamas „Dievo senelio” įvaizdis). Nemirtingumas, suprantamas kaip „ne-mirtingumas”, yra negacinė sąvoka. Dievas gyvena savo erdvėje, žmogus savo – žemiškoje, kur viskas turi pabaigą. Tačiau siela (tai aptarsime kitame skyriuje) yra nemirtinga, nes pats žmogus yra dieviškas savo kilme. Tai yra amžinas dieviškasis elementas slypi jame – tai vėlė, dvasia; šie žodžiai siejasi su „vėju”, „dvelksmu”, „dvėsavimu”, t. y. alsavimu, ir nurodo subtilią „eterinę” žmogaus dvasinės esmės prigimtį. Ji yra amžina, tačiau tas amžinumas – ganėtinos pomirtinės kovos, kelionės per daugybę kliūčių rezultatas, ir ne kiekviena siela patenka į dausas, kai kurios „išbarstomos” po dykras, miškus, o dar blogesnės patenka į pomirtinės bausmės vietą. Kaip ir keltams, ir reliktiškai germanams, taip ir lietuviams ir prūsams giminiškų jotvingių gentyse tikėta savita reinkarnacijos doktrina. 1203 m. Lenkijos kronikoje (Chronicon Polonorum) lenkų dvasininkas ir istorikas Vincentas Kadlubekas aprašė tokį jotvingių, jo vadinamų getais, tikėjimą: „Visi getai yra kvailai įsitikinę, kad vėlės, palikusios kūnus, vėl iš naujo įsiskverbiančios į gimstančius kūnus, nors, patekusios į šiurkščius bei kvailus kūnus, jos tampa kvailesnės bei šiurkštesnės…” (BRMŠ I 209) Taigi dar vienas pomirtinio likimo atvejis, jau ciklinis atgimimas, nepašalina sielos kaip amžino gyvybinio principo. Žmogus yra tvinkte pritvinkęs gyvybinio principo, kuris po kūno luobu keliauja šioje žemėje, bet kad ir kokia pomirtinė būklė lauktų, principas neišnyksta.

Daugiau Daugiau

IV.4. LIETUVIŲ TRADICIJOS PERDAVIMAI

 

TRADICIJA IR KONTEKSTAI

Pirmoji sintezė. Baltų kultūra, pasak M. Gimbutienės, buvo stipriai veikiama senosios Europos religingumo stiliaus, kuris akcentavo moteriškąjį pradą, gimdančią Deivę ir deives, jos hipostazes, bei indoeuropietiško „antsluoksnio” – vėliau atsiradusio klajoklinio religingumo, kur svarbūs dangiški motyvai, dangaus dievai, vyriški dievai. Tad baltų religijos pirmiausia yra „sintetinės” religijos, kurių pagrindas – senųjų moteriškų autochtoninių ideologijų bei religinių vaizdinių ir nomadinių ideologijų junginys. Tai nėra koks išskirtinis bruožas: Eurazijoje chtoniškoms ir dangiškoms jungtims atstovavo ir graikai, ir keltai, ir germanai, ir Rigvedos epochos arijai; ir galiausiai tokios autochtoninės ir nomadinės jungtys būdingos ir Artimųjų Rytų religijoms, kurios iš dalies irgi yra klajoklių ir žemdirbių religijų sintezės. Ir žydų religija buvo tokia pati sintezė, tik pranašai pašalino chtoniškuosius elementus iš tokios sintezės ir išskyrė vieną vienintelį dangišką Dievą, taigi išgrynino klajoklinę dangaus skliauto religiją, rekonstravo ją. Panašiai vyko ir zaratustrizme, kur kadaise ir Indijos arijams pažįstamas dievas Indra tapo demonų valdovu; visi dievai – ir chtoniški, ir nechtoniški – buvo pranašo Zaratustros eliminuoti arba paskelbti „už teologijos ribų” ir iškeltas vienas vienintelis Ahūra Mazda, Didysis Viešpats, dangiškas Dievas, greta kurio kiti dievai liko bereikšmiai. Bene toliausiai tokio redukavimo keliu nuėjo ne žydų pranašai, o Buda, kuris eliminavo ne tik dievus, bet ir Dievą, dievus, aukojimus etc. Kitas klausimas, kad Eurazijoje ne kiekviena religija susilaukdavo savo pranašų ir reformatorių, kaip jų nesusilaukė nei graikai, nei germanai; tačiau sintezė vyko bemaž kiekvienoje religijoje, jei ne sąmoningai, tai veikiant ilgalaikiams procesams pasiekdavo ir įtvirtindavo bemaž tas pačias, artimas religingumo formas.

Daugiau Daugiau