LHPA

Baigiamosios pastabos

Šiame darbe pagrindinis dėmesys skirtas pomirtinio gyvenimo sampratos sklaidai suvokti, ir „galutinių”, visaapimančių atsakymų nebuvo tikėtasi. Pagrindine savo užduotimi autorius laikė išsklaidytų ir nesyk degradavusių tautosakos duomenų sutvarkymą, mėginimą, siejant juos su istorinių šaltinių bei iš dalies – archeologijos duomenimis, išskirti pagrindinius senuosius tikėjimo pomirtiniu gyvenimu įvaizdžius, bendriausiais bruožais nustatyti jų chronologinę seką bei vietą senojoje lietuvių religijos sistemoje.

5. Kai kurie bendrieji pomirtinio gyvenimo sampratos bruožai

Kol kas buvo aptariami atskiri pomirtinio gyvenimo įvaizdžiai; jie, siekiant atvaizduoti kiek galima reljefiškiau, nagrinėti daugmaž autonomiškai. Jau buvo galima pastebėti, kad šie įvaizdžiai bendriausiame lygmenyje smarkiai persipynę – tiek, kad neretai sunku išsiaiškinti ne vien jų išsidėstymą (kadangi nesyk pomirtinio pasaulio įvaizdžiai, kad ir kur būtų talpinami – „už vandens”, „už pasaulio ribos” ir pan. – menkai tarpusavyje skiriasi), kartu sunku atsekti ir tam tikrame pomirtinio gyvenimo sampratos lygmenyje žinota pomirtinio pasaulio valdovą, ir t.t.

Šiame skyriuje bus liečiami tokie pomirtinio gyvenimo sampratos bruožai, kurių aiškinimasis negalėjo apsiriboti vieno kurio įvaizdžio rėmais. Tai visų pirma – „atvirkštinės” simetrijos įsigaliojimas „aname pasaulyje”, ten veikiantys kitokie erdvėlaikio dėsniai, pomirtinio pasaulio valdovų klausimas, kai kurie raudose atsispindinčios pasaulėžiūros elementai.

4. Dangaus Dievo kontroliuojamo „danguje”, „ant kalno” esančio pomirtinio pasaulio įvaizdžiai senojoje lietuvių pasaulėžiūroje. Pomirtinio pasaulio „padangėse” problema.

Aukščiau kalbėta apie horizontalia kryptimi keliaujant pasiekiamą pomirtinį pasaulį, kurio senesniu variantu galėjo būti ir požeminė mirusiųjų karalystė. Šio kelio gale dažniausiai aptinkamas velnias. Įtikėtina, kad tokio „už pasaulio ribų” esančio pomirtinio pasaulio įvaizdis kadaise baltiškoje pasaulėžiūroje vyravo. Vis dėlto esama ir ženklių kitokio įvaizdžio pėdsakų. Pagrindinis jį išskiriantis motyvas – Dangaus Dievo dominavimas tokiame pomirtiniame pasaulyje. Svarbu, kad tokiose pasakose greta Dievo valdomos mirusiųjų erdvės (ypač pasakoje LPK 472) pastebima ir ta, kurioje dominuoja velnias – tai rodytų, jog motyvų apie Dievo valdomą pomirtinį pasaulį radimosi metu buvo gerai žinomas nuo šios erdvės besiskiriantis velnio ir jam priklausančių mirusiųjų pasaulis.

Sovijaus mitas

Kalbant apie tikėjimą metempsichoze, pastebėta, jog lietuvių pasaulėžiūroje aptinkami mirusiųjų augalų bei gyvūnų pavidalais „perkėlimo” į aną pasaulį pėdsakai. Remiantis vien tik medžiaga, susijusia su tikėjimu metempsichoze, sunku aptarti šitokio transcendavimo aplinkybes. Galimas dalykas, mirusieji, įgavę gyvulių pavidalus, buvo pamažu „stumiami” už sukultūrinto pasaulio ribos, už toms ar kitoms gentims žinomos oikumenos, ir ten įkurdinami. Būdami „kažkur toli”, tokie gyvulių pavidalo mirusieji buvo apsaugoti nuo ūkinės gyvųjų veiklos, o drauge netrukdė ir gyviesiems. Tačiau toks transcendavimas tėra tik teorinė įžvalga. Sklaidant su metempsichoze susijusią medžiagą, toks procesas atrodo nesunkiai įžiūrimas. Tačiau galimas ir kitas paaiškinimas: kad gyvulių pavidalo mirusieji buvo „perkelti” į aną pasaulį tik tuomet, kai sužinota tokį pasaulį apskritai egzistuojant. Iki to laiko mirusieji galėjo būti įsikūrę „čia ir dabar” esančiuose medžiuose ir gyvūnuose. Ir vienu, ir kitu atveju retrospektyviai būtų galima atsekti lygiai taip pat atrodantį vyksmą; tačiau jo priežastys vis dėlto gali būti skirtingos. Klausimą galima būtų išspręsti, išsiaiškinus, ar pomirtinio pasaulio kaip transcendentinės erdvės, nuo gyvųjų atskirtos ne geografinio nuotolio, o visiškai kitų erdvėlaikio dimensijų, samprata galėtų savaime atsirasti, „užpasaulinę” erdvę, įsivaizduojamą kaip fizinės erdvės dalį, nukeliant kaskart vis toliau, sykiu su besiplečiančiomis oikumenos ribomis. Deja, atsako į šį klausimą vargiai galima tikėtis. Matyt, tektų apsiriboti, tariant, jog ir iš tikėjimų metempsichoze sistemos buvo įmanoma išsiveržti į iš principo kitokios, specifinės „užpasaulinės” erdvės sampratą, kol kas nuošalyje paliekant klausimą, ar „kitokios” erdvės supratimas atsirado savaime, ar įvykus esminiam pasaulėžiūros lūžiui, pasirėmus genialia religinių reformatorių įžvalga. Jei, kaip minėta, tikėjimų metempsichoze nagrinėjimas rodytų pirmojo teiginio pagrįstumą, tai tikėjimo „užpasaulinėmis” pomirtinio pasaulio erdvėmis nagrinėjimas išsyk atskleidžia didelę antrojo varianto tikimybę.

2. Tikėjimai metempsichoze senojoje lietuvių pasaulėžiūroje

Kiek galima spręsti, tikėjimas metempsichoze, pomirtine žmogaus gyvenimo tąsa šiame pasaulyje (Wundt, 1923, 396), yra bene archaiškiausias pomirtinio žmogaus likimo įsivaizdavimas. Šiame darbe, remiantis K. G. Jungo nusakymu, metempsichozė bus suprantama kaip mirusio žmogaus gyvenimo tąsa, jo sielai perėjus į kitus gamtos kūnus – augalus, gyvūnus ir pan. Pomirtinis perėjimas į vien tik žmonių kūnus – atskiras metempsichozės atvejis, K. G. Jungo apibūdinamas reinkarnacijos terminu (Jung, 1976, 128-129) -bus nagrinėjamas vėliau.

Paprastai tikėjimas mirusiųjų sielų persikūnijimu priskiriamas animistinėms idėjoms, arba manoma, kad jis kyla iš totemistinės pasaulėžiūros (Жуковская, 1977, 149). Šiuo atveju tektų geriau apmąstyti pačią totemizmo idėją; „gyvūnų ir medžių garbinimas” senosiose tautose, turint omenyje tikėjimą sielų persikūnijimu, turėtų būti suprantamas ne vien kaip konkretaus totemo adoravimas nežinia dėl kokių priežasčių – tektų kalbėti ir apie protėvių, turėjusių gyvūnų pavidalus, kultą. Taip netgi tarybinėje literatūroje, analizuojant totemistinio kulto rytų slavuose problemą, prieinama išvados, kad, galimas dalykas, čia dažnai sutinkama totemizmo transformacija į protėvių-gyvūnų kultą (Кривошеее, 1988,7). Šiame darbe į totemistinę teoriją nebus gilinamasi: bus aptariami tik faktai, susiję su tikėjimu į sielų persikūnijimą; kiek tai telpa ar netelpa į tradicinę totemizmo apibrėžimą – atskiras klausimas.

1. Istorinių šaltinių ir tyrinėjimų apžvalga

Istorinių šaltinių, liečiančių senovės lietuvių tikėjimą pomirtiniu gyvenimu, apžvalga

Istoriniai šaltiniai retsykiais pamini ir lietuvių, ir kitų baltų genčių tikėjimą pomirtiniu gyvenimu. Jų informacija nėra gausi, tačiau vėliau, lyginant su tautosakine bei archeologine medžiaga, ji įgis svarbią reikšmę. Be to, tik remdamiesi istorinių šaltinių duomenimis, galime tyrinėti pomirtinio gyvenimo sampratą.

Tokių liudijimų randama nuo XIII a. Vincentas Kedlubekas, Krokuvos vyskupas (1208-1218, m. 1223) teigia, kad jotvingiai tikėjo, jog po mirties žmonės vėl atgimsta naujais kūnais, o grubesnės sielos po mirties įsikūnija gyvūnuose (Mannhardt, 1936,14). Kiek šiuo liudijimu galima pasitikėti, nėra visiškai aišku. Mat tiesiogiai šio teiginio nepatvirtina joks kitas šaltinis. Be to, dar A. Bruckneris atkreipė dėmesį į galimą Krokuvos vyskupo susižavėjimą klasikine lektūra, kurios veikiamas jis ir galėjo priskirti jotvingiams senųjų tautų tikėjimą metempsichoze (Brückner, 1979,34-35). Tuo labiau, kad jotvingius V. Kadlubekas laiko getais, ir šį pagonišką tikėjimą aiškina kaip bendrą visiems getams (Est enim om-nium Getharum communis dementia). Antra vertus, šalia V. Kadlubeko liudijimo gal būtų galima prisiminti J. Dlugošo minėtą nepaprastą jotvingių karingumą – jie kaudavosi su dešimtį kartų pranokstančiu priešininku, niekad nebėgdavo ir grumdavosi, kol visi žūdavo (Dlugosz, 1974, VII, 178-179). Gal tokia ypatinga narsa, ištisą tautą atvedusi į pražūtį, buvo sąlygota ypatingo tikėjimo pomirtiniu gyvenimu. Šiaip ar taip, klausimas dėl Kadlubeko teiginio autentiškumo tebelieka neaiškus. Prie jo vėliau dar teks sugrįžti, kalbant apie tikėjimą reinkarnacija.

Pratarmė

Intensyvėjant senosios lietuvių pasaulėžiūros studijoms, vis dažniau susiduriama su senovės lietuvių pomirtinio gyvenimo sampratos problema. Ji svarbi tiek mėginant atkurti anuometinės religijos svarbiausius įvaizdžius, tiek siekiant pamatuotai prabilti apie senovės lietuvių pasaulio suvokimo lytis ir būdus. Kadangi būties interpretacija senosiose kultūrose buvo vis tik religinė, tokių įvaizdžių atsekimas turi betarpišką reikšmę šios interpretacijos horizontui suvokti.