Kaip rašoma Erazmo Stelos kronikoje „Apie Prūsijos senovę”, arba De Borussiae antiquitatibus, (1518 m.) „vėliausiai į sritį atsikraustė prūsai – tautos, kurios, Ptolemėjo liudijimu, gyveno prie Rifėjų (Ripheos) kalnų, kur jie plačiai išsidriekia į šiaurę, netoli tos vietos, kur iš jų išteka Tanaidė” (Tanais) (BRMŠ II 19, vertė Eugenija Ulčinaitė) … Rifėjų (Rimfėjų) kalnai – tai Uralas, antikos ir ankstyvųjų viduramžių geografijoje laikytas skiriamąja riba tarp Europos ir Azijos, vieta, iš kurios išteka Donas (Tanais, Tanaidė), arba – ir tai nereti atvejai – apskritai kažkoks kalnagūbris Rytų Europoje, slenkantis iš rytų į vakarus; kartais tai kiek mitologiškas vaizdinys, galintis reikšti ir abstraktesnius kalnus; tapatinimas su Uralu nėra būtinas, tai gali būti ir Valdajaus aukštumos. Yra atvejų, kai Rifėjai (Riphei, Ripheus, Rifei, Rifrei, Riffei) reikštų veikiau Karpatus, plg. Ammiano Marcelino liudijimą (Res Gestae, XXII 38, 40): ubi Rifaei deficiunt montes, habitant Arimfaei, iusti homines placiditateque cogniti, quos amnes Chronius et Vistula praeterfluunt; iuxtaque Massagetae, Halani et Sargetae, aliique plures obscuri, quorum nec vocabula nobis sunt nota, nec mores…, t. y. „…kur baigiasi Rifėjų kalnai, gyvena arimfėjai, teisingi ir taikūs žmonės. Pro tuos kalnus prateka Chrono ir Vyslos upės. Šalia [arimfėjų] gyvena masagetai, alanai, sargetai ir daugybė kitų tautų, kurių nei kalba, nei papročiai [mums] nėra žinomi…” (BRMŠ I 153, vertė E. Ulčinaitė). Čia jau veikiau Karpatai arba mitologizuoti kalnai, arba menami kalnai, atsiradę dėl geografinės painiavos ir siejantys kelių tikrų kalnagūbrių vaizdinius. Rifėjų kalnai, pro kuriuos prateka Vistula ir Chronas (Nemunas arba Prieglius), aiškiai rodo, kad Marcelino liudijime tai ne Uralas, net labai laisvai traktuojant. Bet dažniausiai Rifėjų kalnai suvokiami kaip Dono ištakų kalnai ir siejami su Europos bei Azijos riba ir Uralu, plg. Titas Pomponijus Mela veikale „Apie pasaulio padėtį”, parašytame apie 44 m. (originalas turi du pavadinimus De situ orbis ir De chorographia), mini „patį Tanajų, besiveržiantį nuo Rifėjaus kalno”, ipse Tanais ex Riphaeo monte deiectus (Mela, I, 115), arba Plinijus, brėždamas liniją nuo Pajuodjūrio ir Meotidės (Azovo jūra) iki Rifėjų kalnų, pradeda žvelgdamas iš pietų šiaurėn: lacus ipse Maeotis, Tanain amnem ex Ripaeis montibus defluentem accipiens, novissimum inter Europam Asiamque finem, „pats Meotidės ežeras, priimdamas į save Tanajaus upę, nutekančią iš Ripėjų kalnų, paskutinę ribą, esančią tarp Europos ir Azijos” (Plinijus, Historia naturalis, IV, 78) ir pan. Ankstyvųjų viduramžių autoriai šią tradiciją tęsė, plg. Jordano „Getikos” teiginį apie Rifėjaus kalnus, esančius Skitijos viduryje, iš kurių išteka Tanajus, įtekantis į Meotidę (Getica, 32), dažniausiai tai tikrai Uralas ir ši nuomonė nuo antikos ir viduramžių pereina į šiuolaikinę geografiją. Stela, pasakodamas apie prūsų protėvynę, priima Rifėjų kalnų kaip Uralo, Tanajaus (Dono) ištakų, versiją, kurią jis sakosi imąs iš Klaudijo Ptolemėjo, ir tikriausiai kalba apie boruskus, plg. Ptolemėjo vardijimą: …Borusci usque ad Ryphaeos montes. Stela teigia, jog senasis Prūsijos pavadinimas yra Borusija, vadinasi, atvykėliai – tai boruskai, o šnekamojoje kalboje, iškritus vienai raidei, atsirado Brussia, arba Prūsija.
Daugiau Daugiau
