LHPA

PROLOGAS

(Pradžia iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

ERNESTUI PATIKO BŪTI PSICHOTERAPEUTU. Kiekvieną dieną pacientai kviesdavosi jį į pačius slapčiausius savo gyvenimo kambarius. Kiekvieną dieną jis juos guosdavo, rūpindavosi jais, suteikdavo jiems viltį. Pacientai savo ruožtu juo žavėjosi ir jį mylėjo. Taip pat mokėjo jam, nors Ernestas dažnai pagalvodavo, kad jei jam nereikėtų pinigų, gydytų veltui. Laimingas tas, kas mėgsta savo darbą. Taip, Ernestas jautėsi laimingas. Daugiau nei laimingas. Palaimintas. Jis buvo žmogus, suradęs savo pašaukimą – žmogus, galintis patvirtinti, kad yra kaip tik ten, kur turi būti, savo talentų, pomėgių, aistros sūkuryje.

Ernestas nebuvo tikintis. Tačiau kai kasryt atsiversdavo užrašų knygutę ir išvysdavo aštuonių ar devynių brangių žmonių, su kuriais praleis dieną, vardus, jį persmelkdavo jausmas, kurį galėtum vadinti tik tikėjimu. Tuo metu jam kildavo stiprus troškimas dėkoti: kam nors, kažkam – kas parodė jam šį pašaukimą.

Daugiau Daugiau

PJESĖS

Parašė menestreliai ir trubadūrai, kūrę ir kentėję ištisą naktį, siekdami kilnių Literatūrinių Laurų, kuriuos suvalgė markizas visai be Reikalo

Jeruzalė-Kairas-Bombėjus-Bangkokas-vėl Jeruzalė-vėl Bombėjus-Vilnius-Paryžius-vėl Bombėjus-vėl Kairas-vėl Vilnius-vėl Bombėjus-vėl Bombėjus-vėl Bombėjus

Knygos leidimą parėmė iliuminatų ir rozenkreicerių slaptieji fondai bei nuo seno žinomos organizacijos, tokios kaip: KGB, CŽV, GRU, BPZ, ZCP, DRP, PDR, ZBZ, LLB, BBL, LBL, ŽPZ taip pat Gerieji skautai – samariečiai, timūriečiai ir Bolekas su Lioleku, Plėšikas Rumcajsas, Tadas Blinda, Ekibastuzo šachtų darbuotojai, škotų sijonėlių siuvėjų profsąjungos skyrius Edinburge ir pan.

Daugiau Daugiau

5. Knyga apie bites,

JŲ SPIETIMOSI BEI VEISIMOSI BŪDUS, APIE KITUS SKRAIDUOLIUS, ANGELUS IR PAUKŠTELIUS DIEVO

Parašė Karalienė, Dora ir Paprasta Moteris, Šeimos Motina, Labdarė, Feministė, Dzūkė. Sic!

VISI IŠEINA

Ir ką dabar daryti?! – šaukė Mykoliukė. – Kas mes? Ir kur einame? Ir iš kur?

Ką mes darome, ponai? – nustebo D. U.

Kas mes tokie? – nenurimo Mykoliukė. – Ar mes išties egzistuojame, ar esame tik kažkieno įkaitusios vaizduotės padarai?

Neįtikėtina, – tarė grafas.

Ar jūs pamenate, kuo buvote vakar? – nenurimo Mykoliukė. – Ir ar vakar buvote? Ir iš kur jūs atsiradote? Nėra tai žinoma, – nuliūdo D. Ū. Neįtikėtina, – pasakė grafas.

Vis dėlto aš siūlyčiau sėsti į troleibusą, – pasiūlė D. Ū. -Štai kaip tik artėja.

Lipkime, – sutiko Mykoliukė. – Bet aš nenurimsiu.

Daugiau Daugiau

KNYGŲ KNYGA SU PAMOKYMAIS, MORALAIS, GAMTOS APRAŠYMAIS, ĮKVEPIANTI DIDELIEMS DARBAMS

Parėmė Žvėrių ir miškų ministerija O parašė markizas Alkofribasas, žinovas dalykų, stilistas žymus,
eskvairas

daugiau nebetelpa, nors būtų dar kas paminėti

Nusidavimai šiaurės rytų Lietuvoje

APIE MĖNULĮ

Dešimt graikų susitarė nuskristi į Mėnulį. Ilgai sukioję gaublį, jie atrado, kad iš Rokiškio į Mėnulį jiems būtų arčiausia.
Tada jie ir atvažiavo į Rokiškį. Iš Graikijos jie atsivežė ilgų dailių lentų, jas gražiai išlenkė, idant raketa būtų smaila ir daili, tvirtai sukalė ir dar surišo diržais, kad būtų tvirčiau. Po to jie susipirko visą paraką, kurį tik rado Rokiškyje, užkėlė ant to parako raketą ir tokiai poniai liepė padegti Bikfordo šniūrą, ir ta ponia paraką padegė, po to viskas sprogo ir graikai nukeliavo į Mėnulį.
Bet prieš graikams išskrendant, rokiškėnai jiems padovanojo tokį gražų sūrį, tik po to labai gailėjosi savo išlaidumo, nes suprato, kad tiems graikams būtų pakakę pusės sūrio, tačiau šaukštai jau buvo po pietų – ieškok tu to sūrio Mėnulyje, kad gudrus.

Daugiau Daugiau

APIE ŪMĖDES

Ūmėdė – tai toks grybas, pasižymintis nepaprastu žiaurumu; nepažįsta jis pasigailėjimo; savo būdu jis primena tą moterų rūšį, kuri žinoma kaip famme fatale, ir šį savo garsų ir baisų vardą grybas ūmėdė gavo nuo moterų, nes moterys yra lygiai taip pat baisios ir nenusakomos kaip šis nenaudingas grybas ūmėdė.

APIE KATINUS

Katinai yra panašūs į ūmėdes, bet tik labai iš tolo į juos žvelgiant; su pasibaisėjimu tai pastebėjęs, apmirusia širdimi baigiu rašyti apie katinus.

APIE PUPAS

Pupos yra irgi labai baisios, bet jų keliamą siaubą ir deramą nepasitikėjimą jomis žmonės mėgina įveikti, jąsias mirkydami; tiesa, buvo atsitikimų, kai mirkomos pupos išlipo iš dubenėlio, priėjo prie jas mirkiusio žmogaus ir jį suvalgė. Nuo tų įvykių žmonės pradėjo labai gerti.

APIE DEGTINĘ

Degtinę išgalvojo toks vienuolis Ilarijonas Dūda, airių vienuolis asketas 1056 m. kažkur Portugalijoje (niekas nežino, kodėl jį ten Viešpats nunešė); jis ketino sukurti tokį neskanų gėrimą atgailautojams, kad šie atgailautų ir kentėtų bei pan.; bet ar jam iki galo pavyko įgyvendinti savo užmačias, neaišku – apie tai yra visokių nuomonių.

Daugiau Daugiau

PARAŠĖ CEREMONMEISTERIS ŠEŠTADIENĮ

Karaliaus pilis, Akvitanija, Kaunas-Vilnius-Pretorija

(Z-16-78124S7) Cenzūros leista, bet nerekomenduota. Skaityti sekmadieniais, kai daugiau nėra kas veikia

NR. 1

Jeigu tu pamatysi žmogų čiulbuonėlį, styrantį ant šakos, margu apdaru apsigaubusį, išsipuošusį plunksnomis beigi rožėmis, žmogų lakštingalos snapeliu, saldžiabalsį giesmininką, čiulbantį ulbantį gražiausiais garsais, suokiantį nuostabiausias dainų daineles, ir, jo klausydamasis, imsi džiaugtis ir šūkauti, šoksi rateliu apie medį, sukrausi daug senų padangų ir jas kūrensi laimingas, niekuo nesirūpindamas, žmogui čiulbuonėliui pritardamas, pats ant šakų pasilypėsi ir kaip vilkelis suksiesi, dainas dainuodamas, katinu kniaukdamas, šuneliu lodamas, nušoksi vėl ant žemės, pilsi ant savęs rudens lapų saujas, monetas smulkiąsias irgi šūdą balandžių, baltą it siegas, kitus žmones savęspi kviesdamas, sakydamas – šit į mane žvelkit, koks aš laimingas, kaip gražiai giedu, kaip dailiai šoku bei tanciavoju, eiva visi šoktų dainuotų su manimi džiaugtųs – taigi, jeigu tu taip darysi, gali būti, kad nesi visiškai sveikas.

Daugiau Daugiau

PONIOS M. GIMIMO NAKTIS

Ponia M. laukė svečių, nes buvo jos gimimo diena. Tačiau kadangi ji buvo gimusi naktį, gimimo dienas, žinia, švęsdavo naktimis.

Ji stovėjo prie vartelių išsipuošusi, skoningai pasidažiusi, pasidabinusi pagrabine suknele, ir linksmaiA dainavo. Vis dėlto ją pažįstantis žmogus būtų iškart pastebėjęs, kad ponia M. įsitempusi, o jos daina skamba nenatūraliai. Deja, ją pažįstančių žmonių kaip tik nesimatė. Reti praeiviai pasigėrėdavo, kad taip gražiai dainuoja ponia, kad tokias už širdies griebiančias senobines dainas plėšia – ir susigūžę prasmukdavo pro šalį – mat nejaukios buvo ponios M. dainos, vikingų dainos iš XI šimtmečio, be to, ponia, jas dainuodama, taktan kirviu mosikavo. Nejauku buvo praeiviams, nes ir vidurnaktis artėjo, nesmagu ir pačiai poniai M., nes nėra žmogui smagumo, jei į tavo gimimo naktį niekas neateina.

Daugiau Daugiau

Savo tekstus Gintaras Beresnevičius rašė greitai ir, regis, be ypatingo vargo, prie jų neprisirišdamas. Jam rūpėjo ne kokios nors konkrečios temos, bet gyvenimo visuma, didysis prasmės klausimas. Ir atsakymo į šį klausimą buvo pradėta ieškoti metaforišku kūriniu „Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai”, autoriaus rašytu ne vienus metus, bet taip ir nespėtu baigti. Dvi romanu pavadinto teksto dalys dar 1991 m. buvo išspausdintos almanache „Keturi vėjai” (Nr. 2 ir Nr. [3] 4); paskui jis atidėtas į šalį. 2006-aisias autorius grįžo prie šio kūrinio, parašė naują jo pradžią, suteikiančią konceptualumo, universalesnio prasminio tūrio, poetiškesnę ir brandesnę nei „Keturių vėjų” variantas. Perskaičius ją, jau galima rekonstruoti mitologinius romano kontūrus, įžvelgti lyg ir „žmogiškosios komedijos” sumanymą.

Daugiau Daugiau

Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai

Romanas Kritimas iš dangaus, priešingai vyraujantiems įsitikinimams, nėra ilgas procesas, kai gali dairytis ir samprotauti apie dangaus aukštumą ir žemės žemumą, ir jūrų gilumą.
Tai nutinka labai spėriai ir bekrentant į makaulę įkrenta užmarštis.
O gal ir ypatingo pobūdžio atmintis, juk amnezija irgi savita atminties atmaina.
Pasiekęs žemę jau nebeatsimeni, ar esi išmestas, ištėkštas, ar pasiųstas. O gal iš dangaus šviesdami tave paleidžia visais galais ir kiekviena galimybė įmanoma.
Medyje tik didelės žuvys. Padangėse jų apstu, priešingai paplitusiems įsitikinimams.
Kitas dalykas, kad su jomis nepabendrausi, jos prisisėmusios į žabtus lietaus vandens ir tyli bijodamos jį išlaistyti. Beje, ir laiko rimtesniam pokalbiui trūksta, nes krenti greitai, net ausyse vėjas švilpia. O gal gieda simfoniją. Man tai kas, aš neturiu klausos. O žuvys, matyt, irgi klausos neturi. Man jos kažką primena, nors ir nekalba. O taip.
Man jos primena pirmąją žuvį, kuri kažkur turėjo būti, nes nuo didelių žuvų prasideda Kosmoso statybos.
Ji turėjo būti kažkur tokiose apačiose, kurios žemiau už pragarus. Taigi labai jau giliai. Ten joms turėjo būti įdomu. O gal veikiau nejauku?

Daugiau Daugiau

„Leninas ir Donelaitis”

Aistrų drama apie Tėvynę su prologu danguje

VEIKĖJAI
DIEVAS – pavardė nežinoma, užsiėmimas neaiškus; žiniasklaidos ir vaizdasklaidos priskiriamas Vadinamiesiems Autoritetams
KRISTIJONAS DONELAITIS – būrų ir Lietuvos poetas, hegzametrininkas teoretikas
VLADIMIRAS LENINAS – Spalio revoliucijos vadas, praktikas
JURAS TVARTULIS – patriotas ir slaptas liaudies poetas
BARBĖ DEVYNDARBĖ – manekenė, namų darbininkė, Juro Tvartulio žmona
NAPALYS TVARTULIS – naivus provincialas, Juro Tvartulio sūnus
SEVERIUTĖ MARMALYTĖ – jauna ekskolūkietė verslininkė, labai graži
KUNIGAS PATRIMPAS – kunigas egzistencialistas fundamentalistas, liberalus fanatikas
ALYVOS ŽIEDAS – jauna imigrantė iš (artimųjų) Rytų šalies, labai kultūringa, nagai lakuoti
VELNIAS IŠ ALYVŲ – mitologinis personažas, užsiėmimas – doros ir švaros priežiūra, gėrio ir pragaro gausinimas
OPERATORIUS – keliomis frazėmis atsiperkantis Žmogus su Kamera
KLAUSOVAS – labai mažai matosi ir girdisi

Daugiau Daugiau