Egiptiečiai (1 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos „Religijos istorijos metmenys”)

Egiptiečiai (1 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos „Religijos istorijos metmenys”)

EGIPTIEČIAI

Trumpa istorinė apžvalga

Egiptas, arba, pasak pačių egiptiečių, Ta-Kemet, „Juodoji žemė”, ilga siaura juosta driekėsi palei Nilo upę; derlingame jo slėnyje virė gyvenimas, o už keliolikos kilometrų prasidėdavo dykuma, „Raudonoji žemė”. Kasmetiniai Nilo potvyniai nuslūgdami palikdavo derlingo dumblo sąnašas, ir žemdirbystė čia atsirado labai anksti.

Priešistoriniais laikais Egipte gyvavo daugybė nedidelių politinių darinių, nomų; vėliau juos sujungė Aukštutinis Egiptas pietuose ir Žemutinis šiaurėje. Apie 3000 m. pr. Kr. abi Egipto dalis sujungė Aukštutinio Egipto valdovas Menesas. Tradiciškai skiriamos trys Egipto karalystės; šalies klestėjimo laikotarpiai:

Senoji Karalystė – laikotarpis, kai valdė III—VI faraonų dinastijos (2770-2270 m. pr. Kr.). Tai didžiųjų piramidžių statymo metas, pasibaigęs vidine suirute bei vietinių kunigaikštukų iškilimu;

Vidurinioji Karalystė – XI ir XII dinastijų valdymo metai, 2060-1788 m. pr. Kr. Tai klasikinis Egipto laikotarpis, pasibaigęs vidine sumaištimi ir klajoklių hiksų įsiveržimu (1730 m. pr. Kr.);

Naujoji Karalystė – valdė XVIII-XX dinastijos 1580-1085 m. pr. Kr. Tai didžiausių Egipto politinių pergalių amžiai -šalis tapo pasauline galybe. Tačiau laikotarpio pabaiga irgi tradicinė – šalis susiskaidę ir nusmuko. 525 m. pr. Kr. Egiptą nukariavo persai, 332 m. pr. Kr. – Aleksandras Makedonietis, o 30 m. pr. Kr. Egiptas tapo Romos provincija.

Tačiau ir politinio nuosmukio metais iš Egipto sklido didžiulė kultūrinė bei religinė įtaka, paveikusi tiek kaimynines civilizacijas, tiek Antikos pasaulį; Egiptą įjungus į Romos imperiją, egiptiški kultai ypač suklestėjo Romos administruojamose teritorijose.

Daugiau Daugiau
Pratarmė (iš G.Beresnevičiaus knygos „Religijos istorijos metmenys”)

Pratarmė (iš G.Beresnevičiaus knygos „Religijos istorijos metmenys”)

PRATARMĖ

Ši knyga – trumpas religijų istorijos studijų įvadas. Juo siekiama supažindinti su senosiomis Artimųjų Rytų, Irano ir Indijos, Europos tautų religijomis. Šios tautos gyveno regione, kuriame atsirado ir rutuliojosi didžiosios pasaulinės religijos, išplitusios už tautų ir valstybių ribų, – judaizmas, budizmas, krikščionybė, manichėjizmas, islamas bei hinduizmas. Antrame knygos leidime sutikrintas mitologinių bei istorinių vardų rašymas, padaryta smulkių dalykinių patikslinimų, taip pat pridėta vardų rodyklė. Už pagalbą autorius mielai dėkoja Nagliui Kardeliui.

Norint nuodugniau studijuoti didžiąsias pasaulines religijas, reikėtų trumpai susipažinti su jų radimosi religiniu kontekstu bei priešistore. Juk pasaulinės religijos atsirado ne tuščioje vietoje; jos užslinko ant savito, ilgą istoriją turėjusių etninių bei valstybinių religijų komplekso. Antai judaizmas rutuliojosi vakarų semitų religijų kontekste, tačiau jį veikė ir Artimųjų Rytų religijos; krikščionybė, išsilukštenusi iš judaizmo helenistinių religijų fone, „nusėdo” daugybės Viduržemio jūros baseino ir Europos etninių religijų terpėje. Tiek budizmas, tiek hinduizmas atsirado senosios Indijos arijų religijos aplinkoje kaip reakcija į ją arba kaip savita jos tąsa. Dar viena, šiandien jau išnykusi, pasaulinė religija – manichėjizmas – atsirado kaip Zaratustros reformuota Irano arijų religijos atšaka. Islamas nugulė ir ant vėlyvųjų iraniečių religijos formų, integravo vėlyvojo helenizmo paveldą, judaizmo ir krikščionybės elementus.

Daugiau Daugiau
Naujasis žmogus ir naujoji visuomenė (3 dalis iš E.Fromo knygos „Turėti ar būti”)

Naujasis žmogus ir naujoji visuomenė (3 dalis iš E.Fromo knygos „Turėti ar būti”)

VII

RELIGIJA, CHARAKTERIS IR VISUOMENE

Šiame skyriuje analizuojama tezė, jog socialiniai pasikeitimai susiję su socialinio charakterio kaita; jog „religiniai” impulsai teikia energiją, kuri būtina siekiant išjudinti žmones daryti drastiškus socialinius pokyčius, taigi jog. naują visuomenę galima sukurti tik tuo atveju, jei įvyks gelminis pokytis žmogaus širdyje — jei nūdienį atsidavimo objektą pakeis naujas *.

———————————–

* Šis skyrius paremtas daugeliu ankstesnių mano darbų, ypač „Pabėgimas nuo laisvės” (1941) bei „Psichoanalizė ir religija” (1950), kuriuose minimos svarbiausios ir daugybės knygų, parašytų šia tema.

———————————–

Daugiau Daugiau
Esminių … egzistavimo būdų analizė (2 dalis iš E.Fromo knygos „Turėti ar būti”)

Esminių … egzistavimo būdų analizė (2 dalis iš E.Fromo knygos „Turėti ar būti”)

Kaupiančioji visuomenė — turėjimo būdo pagrindas

Mūsų vertinimai yra nepaprastai šališki, nes mes gyvename visuomenėje, kurios egzistavimas pagrįstas privatine nuosavybe, pelnu, jėga, įgyti, valdyti, gauti pelną yra šventos ir neginčijamos industrinės visuomenės individo teisės *. Nesvarbu, kokie nuosavybės įsigijimo šaltiniai. Nuosavybės turėjimas taip pat niekuo neįpareigoja jos savininko. Vadovaujamasi tokiu principu: „Iš kur ir kaip buvo įgyta nuosavybė, ką aš su ja darau, yra tik mano ir niekieno kito reikalas. Kol nenusižengiu įstatymams, tol mano teisė yra neribota ir absoliuti”.

H. Toni knyga „The Acquisitive Society” (1920) iki šiol tebėra įžvalgiausias šiuolaikinio kapitalizmo, taip pat socialinės ir žmogaus kaitos galimybių aiškinimas Makso Vėberio, Brentano, Paskalio, Šapiro, Zombarto, Krauso veikalai taip pat padeda iš esmės suprasti industrinė visuomenės įtaką žmogui.

Daugiau Daugiau
Skirtumo tarp turėjimo ir buvimo supratimas (1 dalis iš E.Fromo knygos „Turėti ar būti”)

Skirtumo tarp turėjimo ir buvimo supratimas (1 dalis iš E.Fromo knygos „Turėti ar būti”)

Skirtumo tarp turėjimo ir buvimo svarba

Turėjimo arba buvimo alternatyva prieštarauja sveikam protui. Turėti, atrodo yra normali mūsų gyvenimo funkcija: kad gyventumėm, mes privalome turėti daiktų. Dar daugiau, mes privalome turėti daiktų, kad galėtume jais džiaugtis. Kaip gali tokia alternatyva atsirasti visuomenėje, kurios svarbiausi tikslas yra turėti — ir turėti vis daugiau ir daugiau,— kurioje apie žmogų galima pasakyti „vertas milijono dolerių”? Priešingai, atrodo kad pati buvimo esmė yra turėjimas: kas nieko neturi, tas yra niekas.

Tačiau didieji Gyvenimo Mokytojai savo sis temose turėjimo ir buvimo alternatyvą laiko svarbiausiu klausimu. Buda moko, kad, norėdami pasiekti aukščiausią žmogaus išsivystymo pakopą, mes privalome netrokšti turtų. Jėzus moko: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės. Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?!” (Lk 9, 24—25). Mokytojas Ekhartas mokė, jog nieko neturėti ir tapti atviram bei „tuščiam”, neleisti savajam ego tapti kliūtimi yra dvasinio turtingumo, dvasinės stiprybės įgijimo sąlyga. Marksas tikino, kad prabanga yra tokia pat blogybė kaip ir skurdas ir kad mūsų tikslas — daugiau būti, o ne daugiau turėti. (Turiu omenyje tikrąjį Marksą, radikalų humanistą, o ne vulgarią tarybinę jo traktuotę.)

Daugiau Daugiau
Įvadas – Didysis pažadas, jo žlugimas ir …alternatyvos (Įvadas iš E.Fromo knygos „Turėti ar būti”)

Įvadas – Didysis pažadas, jo žlugimas ir …alternatyvos (Įvadas iš E.Fromo knygos „Turėti ar būti”)

Iliuzijų žlugimas

Didysis Beribės Pažangos Pažadas — gamtos valdymas, materialinių, gėrybių gausumas, didžiausia laimė kuo didesniam skaičiui žmonių ir neribota asmens laisvė — nuo pat industrinio amžiaus pradžios kurstė ištisų kartų tikėjimą ir viltis. Žinoma, mūsų civilizacija prasidėjo tada, kai žmonės išmoko aktyviai kontroliuoti gamta, tačiau ši kontrolė buvo ribota iki industrinio amžiaus pradžios. Prasidėjus industrinei pažangai, žmogaus ir gyvulio energija pakeitus mechanine, vėliau — branduoline, o žmogaus protą — kompiuteriu, mes galėjome pasijusti, kad žengiame į neribota gamybą, kartu— ir į neribotą vartojimą, kad technika pa-vertė mus visagaliais, o mokslas — visažiniais. Mes buvome betampą dievais, aukščiausiomis būtybėmis, kurios pajėgios sukurti antrą pasauli, panaudodamos gamtos pasaulį vien kaip statybinę medžiagą naujam savo kūriniui.

Daugiau Daugiau
Epilogas (Epilogas iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Epilogas (Epilogas iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

EPILOGAS…

Bet vis dėlto kaip vėliau klostėsi įvykiai Maskvoje, kai šeštadienio vakarą, leidžiantis saulei, Volandas paliko sostinę, su visa savo svita pakilęs nuo Vorobjovo kalnų?

Nėra ko kalbėti apie tai, kad po visą Maskvą ilgai klaidžiojo neįtikėtiniausių gandų viesulas, gana greitai pasiekęs net tolimus nuošaliausius provincijos kampelius. Tuos gandus bjauru net kartoti.

Šių teisingų eilučių autorius, važiuodamas į Feodosiją, pats girdėjo traukinyje pasakojant, kaip Maskvoje du tūkstančiai žmonių tiesiogine prasme nuogutėliai išėjo iš teatro ir taksomotorais išsivažinėjo po namus.

Eilėse prie pieno, tramvajuose, parduotuvėse, butuose, virtuvėse, priemiestiniuose ir tolimųjų reisų traukiniuose, stotyse ir stotelėse, vasarnamiuose ir pliažuose girdėjosi šnibždesys: „Piktoji dvasia…“ Labiau išsilavinę, kultūringi žmonės, aišku, šitų plepalų apie sostinėje apsilankiusią piktąją dvasią neplatino, net šaipėsi iš jų, mėgino sudrausti gandonešius. Tačiau faktas, kaip sakoma, lieka faktu, ir, nieko nepaaiškinęs, nenumosi į jį ranka: kažkas pabuvojo sostinėje. Jau vien anglių krūva virtęs Gribojedovas, be to, ir daugelis kitų įvykių iškalbingai apie tai bylojo.

Kultūringi žmonės laikėsi tardymo organų požiūrio: veikė hipnotizuotojų ir pilvakalbių gauja, puikiai išmananti savąjį amatą.

Daugiau Daugiau
Atleidimas ir amžinas prieglobstis (32 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Atleidimas ir amžinas prieglobstis (32 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

XXXII skyrius

ATLEIDIMAS IR AMŽINAS PRIEGLOBSTIS

O dievai, dievai! Kokia liūdna vakaro žemė! Kokios slėpiningos ūkanos tvyro virš raistų. Kas klaidžiojo po šias ūkanas, kas daug kentėjo prieš mirtį, kas skrido virš šitos žemės su nepakeliama našta ant pečių, tas žino tatai. Tatai žino pavargęs. Be jokio gailesčio palieka jis žemės ūkanas, jos raistus ir upes, lengva širdim atsiduoda jis į mirties rankas, žinodamas, kad tik ji viena…

Net stebuklingi juodieji žirgai pavargo, nešė savo raitelius lėtai, ir naktis ėmė lipti jiems ant kulnų. Už nugaros jausdamas jos alsavimą, pritilo net nenuorama Begemotas ir, nagais įsikibęs į balną, lėkė rimtas ir tylus, išskleidęs savo papurusią uodegą. Naktis klostė juoda skara miškus ir pievas, naktis kažkur apačioje žiebė liūdnus žiburėlius, nebereikalingus, nebedominančius nei Margaritos, nei meistro, svetimus žiburėlius. Naktis lenkė kavalkadą, leidosi ant jos iš viršaus, barstė po liūdintį dangų baltas žvaigždžių dėmeles.

Daugiau Daugiau
Vorobjovo kalnuose (31 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Vorobjovo kalnuose (31 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

XXXI skyrius

VOROBJOVO KALNUOSE

Audros neliko nė ženklo, danguje, it arka apgaubusi visą Maskvą, švietė margaspalvė vaivorykštė, semdama vandenį iš Maskvos upės. Aukštai ant kalvos progumoje tarp dviejų giraičių dūlavo trys tamsūs siluetai. Volandas, Korovjovas ir Begemotas sėdėjo balnuose ant juodų žirgų, žvelgdami į kitapus upės išsidriekusį miestą, kur lūžinėjantys saulės atspindžiai žaižaravo tūkstančiuose langų, atsuktų į vakarus, į žaislinius Devičės vienuolyno bokštus.

Danguje pasigirdo šniokštimas. Azazelas juodu apsiaustu ir įkandin jo skridę meistras ir Margarita sykiu nusileido šalia lūkuriuojančios trijulės.

– Teko jus sutrukdyti, Margarita Nikolajevna ir meistre, – prašneko Volandas, truputį patylėjęs, – bet jūs negalėsite manim skųstis. Nemanau, kad jūs gailėsitės. Na, ką gi, – kreipėsi jis į meistrą, – atsisveikinkite su miestu. Mums metas, – Volandas ištiesė ilga juoda pirštine apmautą ranką ton pusėn, kur aibė saulių anapus upės lydė stiklus, kur virš tų saulių slūgsojo migla ir dūmai, kur garavo per dieną įkaitęs miestas.

Meistras šoko iš balno ir, palikęs raitelius, nubėgo prie skardžio. Juodas apsiaustas vilkosi žeme. Meistras žvelgė į miestą. Pirmą akimirką širdį suspaudė liūdesys, tačiau netrukus tas liūdesys virto saldžia nerimastim, čigonišku valkatos jauduliu.

Daugiau Daugiau
Metas! Metas! (30 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Metas! Metas! (30 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

XXX skyrius

METAS! METAS!

– Žinai, – kalbėjo Margarita, – kai tu praeitą naktį užmigai, aš kaip tik skaičiau apie tamsą, atslinkusią nuo Viduržemio jūros… ir apie tuos stabus, ak, auksinius stabus. Jie kažkodėl visą laiką neišeina man iš galvos. Man atrodo, kad ir dabar bus lietus. Jauti, kaip gaiviai padvelkė vėjas?

– Visa tai puiku ir gražu, – rūkydamas ir ranka sklaidydamas dūmus, atsakė meistras, – tie stabai, dievai jų nematė, bet kas toliau bus, visai nenumanau! Jiedu kalbėjosi saulei leidžiantis, kaip tik tuo metu, kai į terasą pas Volandą atkako Levis Matas. Pusrūsio langelis buvo pravertas, ir, jeigu kas nors būtų žvilgtelėjęs į vidų, jį būtų nustebinusi keista pašnekovų išvaizda. Margarita ant nuogo kūno buvo užsimetusi juodą apsiaustą, o meistras vilkėjo ligoninės drabužiais. Taip buvo todėl, kad Margarita neturėjo kuo apsirengti, nes visi jos drabužiai liko namie, ir, nors tie namai buvo netoli, žinia, nebuvo nė kalbos apie tai, kad ji galėtų tenai nueiti ir parsinešti savo daiktus. O meistras, kurio visi kostiumai kabojo spintoje, tarsi jis nė nebūtų niekur išvykęs, paprasčiausiai nenorėjo persirengti, aiškindamas Margaritai, kad tučtuojau prasidės kvailiausios istorijos. Tiesa, meistras pirmą kartą po anos rudens nakties nusiskuto (ligoninėje jam mašinėle apkirpdavo barzdą).

Daugiau Daugiau